„Gelbėtojo kerštas“ (Vindicta Salvatoris) paprastai priskiriamas vadinamajam „Piloto ciklui“ – evangelijoms ir tekstams, pasakojantiems apie Poncijaus Piloto likimą po Jėzaus nukryžiavimo. Tačiau pačiam Pilotui čia tenka tik antraeilis vaidmuo (nors tekstas ir aprašo jo įkalinimą bei pasmerkimą). Pagrindinis šio kūrinio dėmesys skiriamas žydų tautos likimui: jie pasmerkiami dėl savo vaidmens Jėzaus mirtyje ir baudžiami siaubingomis bausmėmis, įskaitant smurtinį Jeruzalės sunaikinimą, kurį įvykdo romėnų valdovai Titas ir Vespasianas (nors istoriškai jie buvo tėvas ir sūnus, čia jie nelaikomi giminaičiais, be to, anachronistiškai vaizduojami kaip imperatoriaus Tiberijaus vasalai).
Pasakojimo rėmus sudaro dviejų romėnų valdovų – karaliaus Tyro (vėliau pasikrikštijusio Titu) ir imperatoriaus Tiberijaus – išgijimo istorijos. Abu jie išgydomi nuo baisių ligų Kristaus galia po jo mirties ir prisikėlimo. Tyras, išgirdęs apie žydų įvykdytą neteisybę prieš Jėzų, taip pasipiktina, kad prisiekia atkeršyti – ir tą pačią akimirką stebuklingai pasveiksta nuo veido vėžio. Vėliau imperatorius Tiberijus pasiunčia savo atstovą Volosianą į Judėją. Volosianas grįžta į Romą atgabendamas Veroniką su stebuklingu audeklu, kuriame atspaustas Jėzaus veidas. Pamatęs atvaizdą, Tiberijus pagyja nuo raupsų ir priima krikščionybę.
Šiam pasakojimui įtakos turėjo „Piloto darbai“ (Nikodemo evangelija), Abgaro legenda ir ankstyvųjų viduramžių pasakojimas „Tiberijaus išgijimas“ (Cura sanitatis Tiberii). Nors seniausias išlikęs šio teksto rankraštis (Sent Omero rankraštis) datuojamas IX amžiumi, mokslininkai mano, kad pats kūrinys buvo parašytas VIII amžiaus pradžioje. Čia pateikiamas būtent Sent Omero rankraščio, kuris padarė didžiulę įtaką Vakarų Europos (ypač anglų) viduramžių literatūrai, pilnas vertimas.
Gelbėtojo kerštas (Vindicta Salvatoris)
Čia prasideda mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia, kaip jis kentėjo Judėjoje.
Tyro-Tito atsivertimas ir krikštas
- Imperatoriaus Tiberijaus dienomis, valdant tetrarchui Poncijui Pilotui¹, žydai jį [Jėzų] išdavė Tiberijui nieko apie tai nežinant. Tomis dienomis buvo toks žmogus, vardu Tyras², Tiberijaus dvaro pareigūnas Akvitanijos karalystėje, Libijos mieste, kuris vadinamas Burdigala³; jis sunkiai sirgo, ant dešinės šnervės turėjo vėžį, o jo veidas buvo subjaurotas net iki akies.
- Vienas žmogus, vardu Natanas, Naumo sūnus, išvyko iš Judėjos, mat jis buvo izmaelitas, keliaujantis iš krašto į kraštą, nuo jūros prie jūros, nuo žemės ribų iki pat pasaulio krašto. Imperatorius Tiberijus buvo jį pasiuntęs, kad atgabentų jam duoklę į Romos miestą. Pats imperatorius Tiberijus sirgo opomis, buvo pilnas randų – tai yra devintoji raupsų rūšis.
- Ir Natanas norėjo vykti į Romą. Papūtė šiaurės vėjas, vadinamas „austeriu“⁴, nukreipė jo laivą ir atplukdė prie Libijos miesto vartų. Tyras pamatė jį ir atplaukiantį laivą ir apstulbęs atpažino, kad jis iš Judėjos, o visi aplinkui kalbėjo: „Niekada anksčiau nesame matę nieko panašio!“
- Tyras liepė jam ateiti pas jį ir paklausė, kas jis toks; o šis atsakė: „Aš esu Natanas, Nau sūnus, iš graikų karalystės, Poncijaus Piloto pavaldinys Judėjoj. Buvau pasiųstas pas Tiberijų į Romos miestą atgabenti jo duoklę iš Judėjos. Jūroje pakilo smarkus vėjas, atnešė mane į šią vietą, ir aš nežinau, kur esu.“
- Tuomet Tyras jam tarė: „Jei kada nors sugebėtum rasti ką nors, kokį tepalą ar žolelių pavadinimus, kas išgydytų žaizdą ant mano veido, aš tave nedelsiant pristatyčiau pačiam Tiberijui.“
- Natanas prisiekdamas jam tarė: „Mano valdove, aš tikrai negaliu rasti to, ko iš manęs prašai. Bet jei būtum buvęs Judėjoje, ten būtum radęs žmogų, išrinktąjį pranašą, kurio vardas Jėzus Kristus. Jis iš tiesų išgydys savo tautą nuo nuodėmių; savo žodžiu jis apvalydavo raupsuotuosius, grąžindavo regėjimą akliesiems, prikeldavo mirusius ir savo mokinių akivaizdoje darė daugybę kitų ženklų ir stebuklų, kurie nėra užrašyti mūsų knygoje. Lozorių jis prikėlė iš kapo ketvirtą dieną; lygiai taip pat tėvo namuose prikėlė mirusią mergaitę; šventykloje gailestingai išlaisvino svetimoteriaujant sugautą moterį, kuri jau buvo nuteista mirti užmėtant akmenimis. Taip pat jis iškart išgydė kitą moterį, vardu Veronika, kuri dvylika metų kraujavo ir priėjusi iš nugaros palietė jo drabužio kraštą; o penkiais kepalais duonos ir dviem žuvimis jis pamaitino penkis tūkstančius vyrų.“
- „Jis įvykdė visa tai ir daug kitų dalykų prieš savo kančią, kai žydai ir vyriausieji kunigai, skatinami pavydo, jį suėmė ir nuplakė, reikalaudami iš Piloto, kad galėtų jį nužudyti. Tada jie pakabino jį ant medžio ir davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi. Bet jis ant kryžiaus atidavė savo dvasią, nužengė į pragarą, išlaisvino ten laikytus šventuosius, aplankė ir išgelbėjo žmonių giminę. Juozapas, teisus žmogus, palaidojo jo kūną. O žydai pastatė sargybinius budėti, kad jis neprisikeltų. Mes jį matėme ir liudijome, kaip jis pats iš anksto buvo išpranašavęs, tame pačiame kūne, kuriame jis gimė, kuriame kentėjo, kuriame buvo palaidotas, kuriame dvi dienas gulėjo kape ir kuriame trečią dieną prisikėlė iš numirusių kaip tikras Dievas ir tikras žmogus, ir kuriame keturiasdešimt dienų rodėsi savo mokiniams, o po to, mums matant, su didžiule jėga ir galia žengė į dangų, sakydamas: „Galilėjos vyrai, ko stebitės, žiūrėdami į dangų? Jis taip pat ateis, kaip matėte jį žengiantį į dangų.“
- Tyras ir visi jo namai iškart įtikėjo Kristų, ir jis savais žodžiais tarė: „Vargas tau, Tiberijau, pasidengusiam opomis ir raupsų apimtam dėl tavo sukelto papiktinimo! Nes tu buvai pasiuntęs savo karalius į mano Viešpaties gimtinę, kurie nužudė karalių, visų žmonių išlaisvintoją bei valdovą, ir neleido jam atvykti iš ten, kad išgydytų tave nuo raupsų, o mus nuo žaizdų. Taigi, jei mes būtume buvę priešais jo veidą ir jį pažinoję, būtume jį atkeršiję didžiausiu kerštu; mes privalėtume išžudyti jo priešus ir jų kūnus pakabinti ant sauso medžio, nes jie atėmė mūsų Viešpatį, kurio mūsų akys nebuvo vertos matyti.“
- Vos jam tai pasakius, žaizda, vadinama „vėžiu“, nukrito nuo jo veido, o jos suėstas kūnas atsinaujino ir tapo kaip mažo berniuko kūnas. Ir štai, jis tapo sveikas, ir sušuko dideliu balsu, sakydamas: „Štai, jis yra tikrasis teisėjas, didis karalius ir teisingas Dievas, nes aš jo niekada nemačiau ir netikėjau juo, o dabar tik išgirdau jo vardą ir tapau sveikas.“ Puolęs veidu į žemę pats Tyras su ašaromis meldėsi Viešpačiui, sakydamas: „Visagali Viešpatie Dieve, karalių karaliau ir viešpačių viešpatie, leisk man nuvykti į tavo gimimo žemę, kad pamatyčiau tavo priešus ir sunaikinčiau jų vardus, kūnus ir viską, kas jiems priklauso, ir atkeršyčiau už tavo mirtį, kad iš jų neliktų nieko, išskyrus tuos, kurie atiduoti į mano rankas.“
- Tai pasakęs, jis pasišaukė Nataną ir jam tarė: „Kaip matei tuos, kurie įtikėjo Kristų, teikiant krikštą? Ateik ir pakrikštyk ma, kad visa širdimi įtikėčiau į tą, kurio niekada nemačiau, bet kuris mane išgydė, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.“ Tada Natanas pakrikštijo jį Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, ir pakeitė jo vardą iš Tyro į Titą, kuriam buvo duota pravardė „pamaldusis“ (pius). Tada Titas nusiuntė savo pasiuntinius pas Vespasianą, kad šis atvyktų pasiruošęs mūšiui.
Jeruzalės apgultis ir žlugimas
- Vespasianas atskubėjo jo pasitikti su septyniais tūkstančiais vyrų. Atvykęs į Libijos miestą, jis paklausė Tito, dėl kokios priežasties šis liepė jam atvykti. O šis atsakė: „Kodėl neapsvarstai savo širdyje ir neįtiki į Visagalį Dievą Tėvą, ir nepamatai, kaip Jėzus Kristus gimė Judėjoje, Judo Betliejuje, Dovydo mieste, kad išgelbėtų žmonių giminę; kaip žydai iš pavydo jį nuplakė ir nužudė; kaip trečią dieną jis prisikėlė iš numirusių, ir jo mokiniai tą dieną matė jį tame pačiame kūne, kuriame jis buvo anksčiau; kaip po prisikėlimo jis keturiasdešimt dienų rodėsi savo mokiniams; ir kaip vėliau, jiems matant, jis su didele galia žengė į dangų kaip tikras Dievas ir tikras žmogus. Mes dabar norime tapti jo mokiniais; eikime ir atkeršykime, ir išnaikinkime jo priešus iš gyvųjų žemės, ir tegul jie sužino, kad jam nėra lygių žemėje.“
- Sukūrę planą, jie paliko Libijos miestą, vadinamą Burdigala, sėdo į laivą ir atvyko į Jeruzalę: jie apsupo tą karalystę ir ėmė juos naikinti. Kai tos žemės karaliai išgirdo, kas vyksta, jie smarkiai susirūpino ir mirtinai išsigando. Karalius Erodas labai susijaudino, o kartu su juo ir visa Jeruzalė⁵, ir jis tarė savo sūnui Archelajui: „Mano sūnau, priimk mūsų karalystę, valdyk ją ir tarkis su kitais kaimyniniais karaliais, kaip išlaisvinti ją nuo jūsų priešų, nes jie nori sunaikinti ir mus, ir mūsų karalystę.“ Pats Erodas nulaužė savo ietį, įsmeigė ją į žemę, krito ant jos ir mirė.
- Tada jo sūnus Archelajus nuėjo pas kitus karalius, jie susirinko kartu ir užsidarė Jeruzalėje su visais didikais, kurie buvo su jais. Jie visi liko miesto viduje ir prabuvo ten septynerius metus.
- Titas ir Vespasianas, savo ruožtu, sugalvojo išmintingą planą apsupti karalystę, ir taip jie padarė. Praėjus aštuoneriems metams, toje žemėje kilo badas, ir iš duonos trūkumo visi pradėjo valgyti žemę.
- Tuomet kariai, kurie buvo iš aštuonių regionų, kartu priėmė grėsmingą sprendimą, sakydami: „Iš tiesų mes mirsime; pažiūrėkite, ką Dievas mums daro. Kokia prasmė iš mūsų gyvybės? Romėnai atėjo ir paėmė mūsų karalystę, mūsų vietą ir žmones. Iš tiesų mums geriau patiems nusižudyti, kad jie nesakytų, jog mus nužudė ir pasiekė prieš mus pergalę.“ Tada jie išsitraukė kardus ir nusižudė. Išmirė apie vienuolika tūkstančių, o jų smarvė pasklido po visą miestą.
- Karaliai mirtinai išsigando ir niekaip negalėjo išvengti šio įvykio siaubo. Jie negalėjo nei palaidoti kūnų, nei išmesti jų laukan, ir kalbėjo tarpusavyje: „Ką mums daryti?“ Jie dejavo ir šaukė, kad kadangi atidavė Kristų mirčiai, dabar jie taip pat mirs, ir yra to nusipelnę. „Nulenkime galvas ir atiduokime šio miesto raktus romėnams, nes greitai mirsime.“ Jie išėjo ant sienų, sakydami: „Atiduokime šio miesto raktus mūsų valdovams Titui ir Vespasianui, kuriuos Dievas davė jums iš aukštybių. Nes mes jau iš anksto žinojome, kad ši karalystė nebe mūsų, bet per Mesiją, kurį jūs vadinate Kristumi, atiduota jums.“
- Taip jie perėjo Tito ir Vespasiano valdžion, atidavė save bei visą Judėjos žemę, ir sakė jiems: „Nuspręskite patys, kaip mes turime mirti už tai, kad atidavėme Kristų mirčiai.“ Jiems tai pasakius, romėnai juos suėmė ir surišo. Kai kuriuos jie užmėtė akmenimis, kai kuriuos pakabino ant sauso medžio žemyn galva; kai kuriuos perdūrė ietimis, kitus atidavė pardavimui; o dar kitus padalino į keturias dalis, kaip jie patys buvo padarę su Jėzaus tunika. Titas ir Vespasianas davė vienas kitam iš likusių žydų trisdešimt už vieną denarą, kaip šie buvo davę trisdešimt sidabrinių už Kristų. Perėmę visą jų žemę, jie pradėjo tyrimą, kur galėtų rasti Kristaus atvaizdą.
- Jie rado moterį, vardu Veronika, o pas ją rado ir Viešpaties veido atvaizdą. Taip pat jie suėmė Pilotą, uždarė jį geležiniame narve Damasko kalėjime, o priešais kalėjimo duris pastatė keturis sargybos būrius iš keturių karių.
Tiberijus siunčia Volosianą į Judėją
- Jie išsiuntė pasiuntinius pas imperatorių Tiberijų į Romos miestą, kad šis atsiųstų Volosianą į Judėją išsiaiškinti viską, kas ten įvyko su Jėzumi, nes imperatorius anksčiau nieko apie tai nebuvo girdėjęs. Tada Tiberijus tarė: „Volosianai, eik ir paimk visas atsargas, kurių reikia jūroje, keliauk į Judėją ir Viešpaties, jo Dievo, vardu paprašyk vieno iš Jėzaus mokinių atvykti pas mane ir išgydyti mano žaizdas, nuo kurių aš taip smarkiai kenčiu. Be to, teisk jų karalius taip, kaip jie nuteisė Kristų, ir sunaikink juos. O jei atvesi žmogų, kuris mane išgydys, aš įtikėsiu Jėzų, Dievo Sūnų, ir pasikrikštysiu jo vardu.“ Volosianas jam tarė: „Mano valdove, jei rasiu tokį žmogų, kokį atlygį turėčiau jam pažadėti?“ Tiberijus atsakė: „Po to jis taps savo gimtosios žemės karaliumi.“
- Tuomet Volosianas leidosi į vienos dienos kelionę, ir, atvykęs į jūrų uostą, vadinamą Likostratu, įlipo į laivą, su savo vairininkais iškėlė bures ir išplaukė. Po metų ir septynių dienų jis atvyko į Judėją ir pasiekė Jeruzalę. Jis įsakė, kad visi, kurie pažinojo Kristų, ateitų pas jį, ir jis klausinėjo jų visko, kas su juo nutiko.
Juozapo iš Arimatėjos, Nikodemo ir Simeono liudijimas
- Atėjo Juozapas iš Arimatėjos ir kartu su juo Nikodemas; jie papasakojo jam viską, ką apie jį žinojo. Nikodemas tarė: „Aš jį mačiau ir žinau, kad jis yra pasaulio išgelbėtojas.“ Savo ruožtu Juozapas jam pasakė: „Aš nuėmiau jį nuo kryžiaus ir paguldžiau į kapą, kurį buvau iškalęs uoloje, ir saugojau jį iki trečios dienos, tuomet nuleidęs galvą norėjau į jį pažiūrėti, bet nieko iš jo ten neradau. Tačiau aš pamačiau du angelus baltais drabužiais, sėdinčius – vieną prie galvos, kitą prie kojų, ir jie paklausė manęs, ko aš ieškau. Aš nuoširdžiai atsakiau: „Nukryžiuoto Jėzaus“. Bet jie tarė: „Eikite į Galilėją, ten jį rasite, kaip jis jums ir išpranašavo.“ Vėliau aš mačiau jį tame pačiame kūne, kokį jis turėjo anksčiau, ir jis savo rankomis davė man valgyti ir gerti. Ir jis apsireiškė savo mokiniams, pietavo su jais, savo rankomis laužė duoną ir davė jiems sakydamas: „Tai yra žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, kol dar buvau su jumis.“ Ir aš tikiu, kad pats mano atpirkėjas gyvas, ir kad paskutinę dieną aš prisikelsiu iš žemės, ir savo kūne pamatysiu patį Dievą, savo Gelbėtoją.“ Bet atėjo ir Simeonas, ir tarė jam: „O aš jį mačiau ir pažinau dar kūdikį, laikiau jį šventykloje, garbinau jį ant kryžiaus, ir po to jis prisikėlė savo kūne. Nes aš jį atpažinau vėliau, ir mačiau jį žengiantį į dangų bei sėdintį Dievo Tėvo dešinėje. Ir aš tikrai žinau, kad jis savo paties valia yra tikras Dievas ir tobulas žmogus.“
Volosianas paima Jėzaus atvaizdą iš Veronikos ir grįžta į Romą
- Atėjo ir moteris Veronika bei pasakė jam: „Aš, dvylika metų kentėjusi nuo kraujoplūdžio, minioje palietiau jo drabužio kraštą ir iškart buvau visiškai išgydyta. Ir aš tikiu, kad jis pats amžinybėje gyvena kaip Dievas.“
- Volosianas tarė Pilotui: „Kodėl tu nužudei Dievo Sūnų?“ Pilotas atsakė: „Jo tauta ir kunigai man jį perdavė.“ Volosianas piktai atkirto: „Jis pats gyvena kaip Dievas; tu tikrai mirsi, tu negyvensi, nes nužudei tobulą žmogų be jokios kaltės.“ Ir vėl jis įsakė jį įmesti į geležinį narvą ir uždaryti kalėjime.
- Jis pareikalavo iš moteris, vardu Veronikos, Viešpaties atvaizdo. Ji atsisakė, sakydama, kad jo neturi. Tuomet jis nusiuntė ją į kankinimų kamerą, kol ji atiduos Viešpaties atvaizdą. Spaudžiama ji pasakė: „Aš jį tikrai turiu, užrakintą savo kambaryje, kur kasdien garbinu savo Viešpatį.“ Volosianas tarė: „Atiduok jį man, ir aš jį garbinsiu.“ Tada Veronika atidavė Viešpaties atvaizdą. Jį pamatęs, Volosianas puolė kniūbsčias ant žemės ir tiesia širdimi jį pagarbino. Tada atsikėlęs dideliame drebulyje, jis jį paėmė, suvyniojo į auksu siuvinėtą purpurinį apdangalą, įdėjo į auksinį indą, užantspaudavo savo žiedu ir prisiekdamas tarė: „Gyvas Viešpats ir gyva mano siela; aš nepažvelgsiu į savo Viešpaties veidą, kol nepamatysiu savo valdovo Tiberijaus!“
- Tai pasakęs, jis sušaukė visus savo didikus ir tarė tiems, kurie buvo Judėjoje: „Aš jums skelbiu didelį dalyką: nepaleisiu jūsų, kol nenuvesiu pas savo valdovą Tiberijų, ir jūs jam nepapasakosite visko, ką paliudijote man.“ Jis įsakė Pilotą nubausti pačia gėdingiausia mirtimi. Pasiėmęs Viešpaties atvaizdą, kartu su visais jo mokiniais ir savo atsargomis, tą pačią dieną jis įlipo į laivą.
- Veronika taip pat viską paliko dėl Kristaus vardo, nusekė paskui jį ir kartu su jais įlipo į laivą. Tuomet Volosianas paklausė: „Moterie, ko tu ieškai?“ O ji atsakė: „Iš tiesų aš ieškau savo Viešpaties (atvaizdo), kurį Viešpats davė man ne už mano nuopelnus, o iš savo gailestingumo, ir kurį tu prieš įstatymą iš manęs atėmei – lygiai taip, kaip žydai atėmė Kristų iš pasaulio, kurio nei tu, nei tavo tauta nematė. Nors aš to nusipelniau, grąžink man mano Viešpatį! O jei negrąžinsi, aš jo nepaliksiu, kol nepamatysiu, kur jie jį padėjo. Aš garbinsiu jį ir jam tarnausiu, kol būsiu gyva, nes pats mano atpirkėjas gyvas, ir paskutinę dieną aš pamatysiu Dievą, savo gelbėtoją.“ Tuomet visi jos namiškiai pradėjo verkti – jos sūnūs, dukterys, kaimynai ir visi, kurie ją pažinojo. Tada Veronika tarė: „Jeruzalės dukterys, neverkite manęs, bet verkite savęs ir savo dukterų. Ar niekad negirdėjote Dievo sakant: „Kiekvienas, kuris viską paliks dėl Kristaus vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“?“
- Tada Volosianas liepė visiems irkluotojams irkluoti ir iškėlė bures savo Viešpaties Dievo vardu. O Titą bei Vespasianą jis išsiuntė į Judėją ir nukreipė savo laivą jūra. Kai jo laivas įplaukė į Tiberį, jis įžengė į miestą, vadinamą Lateranu, ir pasiuntė savo pasiuntinius pas Tiberijų.
Volosianas atsiskaito Tiberijui
- Tiberijus, tai išgirdęs, liepė jam atvykti pas save: „Volosianai, ką tu išsiaiškinai Judėjoje apie Jėzų Kristų ir jo mokinius? Papasakok man viską! Bet tegu vienas iš jo mokinių taip pat atvyksta su tavimi ir, jo Viešpaties Dievo vardu aš ateisiu ir jį garbinsiu; ir tegu jis uždeda ant manęs savo ranką, savo Viešpaties Dievo vardu, bei išgydo mano žaizdas, o aš atiduosiu jam karalystę, kurioje jis gimė.“
- Volosianas atsakė: „Mano valdove, viską, ką aš radau, tuojau pats pamatysi ir atgausi savo sveikatą bei išgelbėjimą. Aš radau Titą ir Vespasianą, tavo ištikimuosius, bijančius Dievo. Aš radau tavo pačius blogiausius ir nedoriausius karalius: imperatorių pakabintą, Kajafą užmėtytą akmenimis, Archelajų užmėtytą akmenimis, o Pilotą surištą, įdėtą į geležinį narvą ir įmestą į Damasko kalėjimą. Kadangi žydai nuslopino Jėzų Kristų ietimis, deglais ir žibintais, bei nužudė mūsų šviesą, apšvietusią ir išgelbėjusią žmonių giminę, ir kadangi jie neleido jam laisvai pas mus atvykti, dėl to Titas ir Vespasianas, tavo ištikimieji, pačia gėdingiausia mirtimi išžudė didžiulę žydų daugybę. O ištikimi Dievo žmonės, Juozapas iš Arimatėjos su Nikodemu, atėjo, paprašė Jėzaus kūno, nuėmė jį nuo kryžiaus ir palaidojo naujame kape. Tačiau pats Jėzus trečią dieną prisikėlė iš numirusių ir apsireiškė savo mokiniams tame pačiame kūne, kokį turėjo anksčiau; ir jo mokiniai matė jį žengiantį į dangų. Be abejo, Jėzus prieš savo kančią padarė daugybę kitų ženklų. Jis prikėlė mirusius, apvalė raupsuotuosius, grąžino regėjimą akliesiems, pagydė paralyžiuotus, išvarė demonus, grąžino klausą kurtiesiems ir privertė nebylius kalbėti. Jis prikėlė iš kapo ketvirtą dieną mirusį Lozorių ir jauną mergaitę jos tėvo namuose motinos glėbyje; o moterį, dvylika metų kentėjusią nuo kraujoplūdžio, kuri palietė jo drabužio kraštą iš nugaros, jis iškart išgydė.“
- „Jis pats atsiuntė savo angelą, kuris įėjo į Titą ir Vespasianą, nes mes žinojome, kad jie to verti, ir įsakė jiems eiti į Judėją atkeršyti už jo mirtį, ką jie ir padarė. Jie nužengė į Judėją ir atvyko į Jeruzalę, suėmė tavo karalius ir nusiuntė juos teismui, sakydami taip:
- „Kaip jie padarė Kristui, taip ir mes jiems padarykime. Jie pakabino mūsų Viešpatį ant žalio medžio, o mes pakabinsime juos ant sauso. Jie nužudė jį be kaltės, tad ir mes nužudykime juos pačia gėdingiausia mirtimi. Jie paėmė jo tuniką ir padalino ją į keturias dalis, tad ir mes suplėšykime juos į keturias dalis ir atiduokime jų kūnus žemės žvėrims bei dangaus paukščiams. Jie pardavė Kristų už trisdešimt sidabrinių, o mes už vieną sidabrinį atiduosime trisdešimt iš jų. Ir tebūnie jų vardai ištrinti iš žemės veido.“ Ir jie padarė lygiai taip, kaip pasakė.“
- „Vėliau jie ieškojo Viešpaties atvaizdo ir rado moterį, vardu Veronika, kuri jį turėjo, nes pati jį nupiešė. Dabar aš turiu čia Viešpaties atvaizdą ir moterį kartu su juo.“
Tiberijaus išgijimas ir krikštas
- Tada Tiberijus tarė: „Su didžiuliu troškimu aš noriu jį pamatyti, garbinti ir saugoti.“ Tuomet Volosianas išskleidė tą apdangalą, kuriame buvo Viešpaties atvaizdas, o Tiberijus jį pamatė ir pagarbino. Tą pačią akimirką raupsai nukrito nuo jo, ir jo kūnas tapo švarus, kaip mažo vaiko kūnas.
35.⁶ Jis įtikėjo ir buvo pakrikštytas kartu su visais savo namais į mūsų Viešpatį Jėzų, kuriam garbė, šlovė, valdžia ir gyrius per amžių amžius. Amen.
Išnašos:
¹ Tai anachronizmas. Pilotas buvo prefektas (arba valdytojas), o ne „tetrarchas“.
² Po jo krikšto (§10) Tyro vardas pakeičiamas į Tito.
³ Antikinis Bordo miesto pavadinimas.
⁴ „Auster“ iš tikrųjų yra pietų vėjas, pučiantis nuo Afrikos krantų, tačiau tekste jis klaidingai pavadintas šiaurės vėju.
⁵ Dar vienas akivaizdus anachronizmas: Erodas Didysis mirė 4 m. pr. Kr., o jo sūnus Archelajus buvo ištremtas į Galiją 7 m. po Kr., t.y. gerokai anksčiau nei aprašomi įvykiai.
⁶ Originaliame Sent Omero rankraštyje trūksta 34-ojo skyriaus. Kiti vėlesni šio teksto variantai turi kur kas ilgesnes ir labiau išplėtotas pabaigas.