Suffragia – tai lotyniškas žodis, reiškiantis „užtarimo maldos“ arba „prašymai“. Krikščioniškoje liturginėje kalboje jis nusistovėjo kaip terminas, nusakantis maldas už mirusiuosius – kad jų siela būtų apvalyta ir pasiektų amžinąją bendrystę su Dievu. Lietuviškai dažnai verčiamas kaip „užtarimas“, „užtarimo maldos“ arba „prašymai už mirusiuosius“. Ši sąvoka kilusi iš senosios Bažnyčios tradicijų, kai bendruomenė, susidūrusi su … [Skaityti toliau…]
Monadė – tai ne daiktas, ne asmuo, ne vardas. Tai vienovė prieš viską, pirmapradė, besąlyginė, be formos. Iš graikiško žodžio monas („vienas“) kilęs terminas reiškia pradą, iš kurio kyla visa, kas yra. Filosofijoje šis žodis įgavo ypatingą reikšmę, ypač neoplatonizme ir gnosticizme, kur jis nusako dievišką, nedalomą vienybę, egzistuojančią prieš pasaulį, prieš laiką ir net … [Skaityti toliau…]
Quietizmas (kvietizmas) yra XVII a. krikščioniškosios mistikos srovė, pabrėžusi visišką pasyvumą ir atsidavimą Dievo valiai, atsisakant aktyvių pastangų dvasiniame gyvenime. Šis judėjimas, dažnai siejamas su katalikybe, tačiau turėjęs įtakos ir kitoms krikščionių tradicijoms, sukėlė prieštaringų reakcijų dėl savo radikalių idėjų apie maldą, valią ir išganymą. Žemiau pateikiama apžvalga apie quietizmo kilmę, pagrindinius principus, istorinius įvykius … [Skaityti toliau…]
Lotynų kalba, kadaise buvusi didingosios Romos imperijos širdimi, šiandien gyvuoja tarsi šešėlyje – jos neskambina nei turgaus prekeiviai, nei vaikai kiemuose. Tačiau nepaisant to, ši „mirusi kalba“ vis dar gyva, ypač religijoje, moksle ir simbolikoje. Kaip tai įmanoma? Kur pradingo kalba, kurią kalbėjo imperatoriai, kariuomenė, rašytojai ir mąstytojai? Lotynų kalba kilo Latiumo regione – ten, … [Skaityti toliau…]
„Orientalium Ecclesiarum“ – tai Vatikano II Susirinkimo dekretas apie Rytų Katalikų Bažnyčias, paskelbtas 1964 m. lapkričio 21 d., drauge su dogmatine konstitucija Lumen Gentium ir dekretu apie ekumenizmą (Unitatis Redintegratio). Tai vienas iš svarbiausių dokumentų, kuriuo Bažnyčia iš naujo įvertino Rytų Katalikų tradicijų vertę, pripažindama jų savitumą, orumą ir teisėtą vietą visuotinės Bažnyčios gyvenime. Dekretą … [Skaityti toliau…]
„Bažnyčios Motina“ (Mater Ecclesiae) – tai trumpa, bet simboliškai svarbi kalba (allocutio), kurią popiežius Paulius VI pasakė 1964 m. lapkričio 21 d. Vatikano II Susirinkimo Tėvams, uždarant III susirinkimo sesiją. „Mater Ecclesiae“ reiškia „Bažnyčios Motina“. Šis titulas išreiškia, kad Marija ne tik Jėzaus Motina, bet ir visų tikinčiųjų motina, nes ji dalyvavo Kristaus išganymo darbe … [Skaityti toliau…]
„Paenitemini“ – tai apaštalinė konstitucija apie krikščionišką atgailą, paskelbta popiežiaus Pauliaus VI 1966 m. vasario 17 d. Ji buvo skirta atnaujinti ir peržiūrėti Bažnyčios mokymą bei praktiką dėl atgailos, ypač pasninko ir abstinencijos srityse, atsižvelgiant į Vatikano II Susirinkimo naują Bažnyčios santykio su pasauliu supratimą. Dokumentą paskelbė Paulius VI, vienas iš svarbiausių popiežių XX amžiuje, … [Skaityti toliau…]
Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium – tai vienas pagrindinių Vatikano II Susirinkimo dokumentų, paskelbtas 1964 m. lapkričio 21 d.. Tekstą patvirtino popiežius Paulius VI, o parengė jį Susirinkimo tėvai – vyskupai ir teologai iš viso pasaulio. Tai buvo atsakas į Bažnyčios poreikį atsinaujinti ir aiškiau išreikšti savo prigimtį, misiją ir santykį su šiuolaikiniu pasauliu. … [Skaityti toliau…]
Franzas Listas (Ferenc Liszt), vienas žymiausių XIX a. kompozitorių ir pianistų, sukūrė oratoriją „Kristus“ (Christus, S.3), kuri yra monumentalus religinis kūrinys, aprėpiantis Jėzaus Kristaus gyvenimą nuo gimimo iki kančios ir prisikėlimo. Ši oratorija, sukurta 1862–1866 m., atspindi Listą kaip gilų dvasinį ieškotoją, nutolusį nuo virtuoziškojo pianisto įvaizdžio ir pasinėrusį į religinę muziką. „Kristus“ yra meditacinis … [Skaityti toliau…]
Sarakostai vienuoliai, dar vadinami Sarabaitais (sarabaites lotynų kalba), yra viena iš vienuolių kategorijų, paminėtų šv. Benedikto reguloje (Regula Benedicti), parašytoje apie 529 m. Ši regula, kuri tapo Vakarų krikščionybės vienuolinio gyvenimo pagrindu, išskiria keturis vienuolių tipus: cenobitus, anachoretus, sarabaitus ir girovagus. Sarakostai, kartu su girovagais, laikomi „blogaisiais“ vienuoliais, nes jų gyvenimo būdas neatitinka Benedikto vizijos … [Skaityti toliau…]
Šv. Benediktas iš Nursijos savo Regula Benedicti pradžioje pateikia keturias vienuolių rūšis. Tai ne tik jų gyvenimo būdo aprašymas, bet ir dvasinės brandos vertinimas. Benediktas siekia parodyti, kodėl cenobitų kelias yra tinkamiausias, bet taip pat pripažįsta, kad vienuolinio gyvenimo formų įvairovė susiformavo dėl žmonių skirtingų pašaukimų ir būdų siekti Dievo. Cenobitai (coenobitae)Cenobitai gyvena bendruomenėje, vadovaujami … [Skaityti toliau…]
Regula Benedicti (Benediktinų (Benedikto) regula) – tai vienuolinio gyvenimo taisyklės, kurias parašė šv. Benediktas iš Nursijos, gyvenęs apie 480–547 metus. Tekstas buvo sudarytas maždaug 530 metais Monte Cassino vienuolyne Italijoje. Regula tapo kertiniu dokumentu, formavusiu Vakarų Europos vienuolystę ir dvasinio gyvenimo modelį, kuris dar ir šiandien vadovauja benediktinų bendruomenėms visame pasaulyje. Šv. Benediktas siekė sukurti … [Skaityti toliau…]