Quietizmas (kvietizmas) yra XVII a. krikščioniškosios mistikos srovė, pabrėžusi visišką pasyvumą ir atsidavimą Dievo valiai, atsisakant aktyvių pastangų dvasiniame gyvenime. Šis judėjimas, dažnai siejamas su katalikybe, tačiau turėjęs įtakos ir kitoms krikščionių tradicijoms, sukėlė prieštaringų reakcijų dėl savo radikalių idėjų apie maldą, valią ir išganymą. Žemiau pateikiama apžvalga apie quietizmo kilmę, pagrindinius principus, istorinius įvykius ir citatas, atspindinčias jo esmę.
Quietizmas kilo XVII a. Europoje, ypač Prancūzijoje ir Ispanijoje, kaip atsakas į intensyvią to meto religinę praktiką, kuri akcentavo darbus, askezę ir išorinius pamaldumo ženklus. Pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio „quies“ (ramybė, poilsis), atspindinčio judėjimo esmę – dvasinę ramybę, pasiekiamą per visišką savęs atidavimą Dievui. Quietistai tikėjo, kad tikrasis dvasingumas pasiekiamas ne per aktyvią maldą ar darbus, o per „tyliąją maldą“ (oraison de repos), kai siela pasineria į Dievo buvimą, atsisakydama savo valios ir troškimų.
Pagrindinis quietizmo mokytojas buvo ispanų kunigas Miguelis de Molinos, kurio 1675 m. paskelbtas veikalas „Dvasinis vadovas“ (Guía Espiritual) tapo judėjimo pagrindu. Molinos mokė, kad siela turi pasiekti „vidinę ramybę“, atsisakydama net dorybių siekio, nes bet koks savanaudiškas troškimas trukdo visiškam susivienijimui su Dievu. Vėliau quietizmo idėjas plėtojo prancūzų mistikė Jeanne Guyon ir kunigas François Fénelonas, kurie pabrėžė „grynosios meilės“ (amour pur) Dievui svarbą, nepriklausomą nuo atlygio ar bausmės baimės.
Quietizmas išpopuliarėjo XVII a. pabaigoje, ypač tarp Prancūzijos aristokratų ir dvasininkų, kurie ieškojo gilesnės dvasinės patirties. Tačiau judėjimas greitai sukėlė Bažnyčios hierarchų įtarimus, nes jo idėjos buvo laikomos pavojingomis katalikų ortodoksijai. Kritikai teigė, kad quietizmas skatina pasyvumą, paniekina sakramentus, darbus ir net moralinį gyvenimą, nes siela, anot quietistų, gali būti visuomet išlieka pasyviai atsidavusi Dievo valiai.
1687 m. popiežius Inocentas XI pasmerkė Molinoso „Dvasinį vadovą“, o pats Molinos buvo suimtas ir nuteistas iki gyvos galvos kalėti. 1689 m. Vatikanas paskelbė dekretą, draudžiantį 65 Molinoso teiginius. Vėliau, 1699 m., popiežius Inocentas XII pasmerkė Fénelono raštus, ypač jo knygą „Šventųjų maksimos apie vidinį gyvenimą“, kaip quietistinius. Šie pasmerkimai faktiškai užbaigė quietizmo, kaip organizuoto judėjimo, egzistavimą, nors jo idėjos turėjo įtakos vėlesniems mistiniams ir evangelikaliems sąjūdžiams.
Quietizmo idėjos taip pat paveikė protestantų bendruomenes, ypač kvakerius ir metodistus, kurie pabrėžė vidinę ramybę ir asmeninį santykį su Dievu. Tačiau XVIII a. quietizmas daugiausia išnyko kaip atskira srovė, palikdamas tik pėdsakus krikščionių mistikoje.
Quietizmas akcentavo šiuos aspektus:
- Tyli malda: Siela turi „ilsėtis“ Dievo akivaizdoje, atsisakydama minčių, vaizdinių ar net dorybių siekio.
- Valios atsisakymas: Tikintysis turi visiškai atiduoti savo valią Dievui, net atsisakydamas troškimo būti išganytam.
- Gryna meilė: Meilė Dievui turi būti nesavanaudiška, nepriklausoma nuo atlygio ar bausmės.
- Pasyvumas: Dvasiniame gyvenime nereikia aktyvių pastangų, nes Dievas pats veikia sieloje.
Kritikai teigė, kad toks požiūris skatina tingumą, paniekina Bažnyčios mokymą apie darbus ir gali vesti prie amoralaus elgesio, nes quietistai kartais teigdavo, kad tobulai atsidavusi siela negali nusidėti.
Istorinės citatos
- „Siela turi visiškai atsisakyti savęs, net savo troškimo būti išganytai, kad galėtų visiškai priklausyti Dievui.“ – Miguelis de Molinos, „Dvasinis vadovas“ (1675). Ši citata atspindi quietizmo radikalumą, pabrėžiantį absoliutų pasidavimą Dievo valiai.
- „Grynoji meilė Dievui yra tada, kai mylime Jį be jokios vilties į atlygį ar baimės dėl bausmės.“ – Jeanne Guyon, „Trumpas ir lengvas maldos kelias“ (1685). Ši citata išryškina quietizmo siekį mylėti Dievą nesavanaudiškai.
- „Quietizmo klaida yra ta, kad jis sunaikina žmogaus atsakomybę ir paverčia tikėjimą pasyviu nieko neveikimu.“ – Jacques-Bénigne Bossuet, Prancūzijos vyskupas, kritikuodamas Féneloną (1698). Ši citata parodo, kodėl quietizmas buvo laikomas pavojingu Bažnyčios mokymui.
- „Dievas veikia sieloje, kai ji tyli ir ilsisi Jo akivaizdoje.“ – François Fénelon, „Krikščioniškojo tobulumo laiškai“ (1690). Ši citata atspindi quietizmo dvasinę praktiką, pabrėžiančią ramybę ir pasitikėjimą Dievu.
Quietizmas, nors ir trumpai gyvavęs kaip judėjimas, paliko pėdsaką krikščionių dvasingume. Jo idėjos apie vidinę ramybę ir asmeninį santykį su Dievu paveikė vėlesnius mistikus, tokius kaip šv. Teresė Avilietė ar šv. Jonas nuo Kryžiaus, nors šie išvengė quietizmo kraštutinumų. Judėjimas taip pat atspindi XVII a. įtampą tarp institucinės Bažnyčios ir asmeninio dvasingumo, kuri išlieka aktuali ir šiandien.
Quietizmo pasmerkimas parodė Bažnyčios siekį išlaikyti pusiausvyrą tarp mistikos ir doktrinos. Nors judėjimas buvo laikomas erezija, jo akcentas ant tylios maldos ir pasitikėjimo Dievu iš dalies buvo integruotas į katalikų dvasingumą, ypač per kontempliatyvias tradicijas, tokias kaip karmelitų ar trapistų praktikos.
Quietizmas buvo drąsus, bet prieštaringas bandymas perorientuoti krikščionišką dvasingumą į vidinę ramybę ir visišką atsidavimą Dievui. Nors Miguelio de Molinoso, Jeanne Guyon ir François Fénelono idėjos įkvėpė daugelį, jos sukėlė Bažnyčios pasipriešinimą dėl savo radikalumo ir galimo pavojaus moralei. Citatos iš jų raštų ir kritikų atskleidžia quietizmo esmę – siekį rasti Dievą per tylą ir pasidavimą, tačiau kartu parodo, kodėl šis kelias buvo laikomas pavojingu. Quietizmo istorija išlieka pamoka apie tikėjimo ir asmens laisvės ribas institucinėje religijoje.