Al-Mumtaḥina yra 60-oji Korano sura, priklausanti mediniečių apreiškimams. Ji turi 13 ajatų. Pavadinimas reiškia „Išbandomoji“ arba „Išmėginama moteris“ ir yra kilęs iš 10-osios eilutės, kurioje kalbama apie moteris, atvykusias pas musulmonus ir pasisakiusias įtikėjusios – jos turėjo būti patikrintos, ar tikrai tai padarė nuoširdžiai, o ne dėl kitų priežasčių.
Šios suros pagrindinės temos yra tikinčiųjų santykiai su netikinčiaisiais, ypač karo ir taikos metu, bei naujai atsivertusių į islamą moterų padėtis.
Sura prasideda perspėjimu tikintiesiems nesidraugauti su Dievo ir pranašo priešais, nors jie gali būti artimi giminaičiai. Čia minima istorija apie Hatibą ibn Abi Balta‘ą, kuris, prieš pranašo žygį į Meką, slapta parašė laišką mekiečiams, įspėdamas juos apie musulmonų planus. Nors jis buvo tikintysis, toks veiksmas laikytas dideliu nelojalumu. Ši sura parodė, kad tikras tikinčiojo lojalumas pirmiausia turi būti Dievui, Jo pasiuntiniui ir musulmonų bendruomenei, o ne giminystei ar kitoms sąjungoms.
Toliau sura parodo, kad santykiai su netikinčiaisiais nėra draudžiami visais atvejais. Tie, kurie nėra priešiški, su jais galima elgtis teisingai ir sąžiningai. Tačiau su tais, kurie kovoja prieš tikėjimą, išvaro musulmonus iš jų namų ir remia priešus, draugystės užmegzti nevalia. Tokiu būdu sura nustato aiškią ribą tarp priešiškų ir neutralių netikinčiųjų.
Svarbi suros dalis yra apie moteris, kurios pabėgdavo iš Mekos į Mediną teigdamos, kad priėmė islamą. Koranas nurodo, kad jos turi būti patikrintos – jei jos nuoširdžios tikinčiosios, negalima jų grąžinti atgal netikintiesiems vyrams. Tai buvo naujas šeimos teisės principas: atsivertusiųjų moterų santuoka su netikinčiaisiais laikyta negaliojančia, todėl jos galėjo ištekėti už musulmonų. Tačiau prarastos kraitinės sumos turėjo būti atlygintos, kad nebūtų neteisybės.
Sura taip pat užbaigiama pavyzdžiu – Abraomo ir jo pasekėjų istorija. Jie atsiskyrė nuo savo tautos, kuri garbino stabus, ir aiškiai pasakė, kad tarp jų ir stabmeldžių yra neapykanta ir atskirtis, kol šie nepripažins vieno Dievo. Šis pasakojimas tapo tikėjimo ištikimybės pavyzdžiu musulmonams: tikėjimas visada aukščiau giminystės ar socialinių ryšių.
Islamo tradicijoje Al-Mumtaḥina vertinama kaip viena iš pagrindinių surų, apibrėžiančių musulmonų bendruomenės santykius su kitomis grupėmis. Ji rodo, kad tikėjimas nėra tik vidinė nuostata, bet ir praktinė ištikimybė bendruomenei bei Dievo įstatymams. Ši sura sujungia politinį, teisinį ir dvasinį aspektus: draugystė ir aljansai turi būti paremti tikėjimu, šeimos klausimai turi būti tvarkomi teisingai, o moterų padėtis islame yra apsaugota nuo neteisybės.
Ji yra viena iš trumpesnių, bet labai reikšmingų mediniečių surų, nes išsprendė tiek lojalumo klausimą karo sąlygomis, tiek moterų apsaugą ir tikėjimo laisvę.
Al-Mumtahina
1
„O jūs, kurie tikite! Nesidraugaukite su Mano ir savo priešais, siųsdami jiems meilės žinią, nors jie neigia Tiesą, kuri atėjo pas jus, ir išvarė Pasiuntinį ir jus dėl to, kad tikėjote Dievu, jūsų Viešpačiu. Jei jūs išėjote kovoti Mano kelyje ir ieškoti Mano palankumo, kaip galite slapta rodyti jiems meilę? Aš žinau, ką slepiate ir ką atskleidžiate. Kas tai daro, tas tikrai nuėjo nuo tiesaus kelio.“
Perspėjimas būti ištikimiems Dievui ir nesiųsti slaptų žinių priešams, net jei jie artimi.
2
„Jei jie jus sugaus, jie elgsis su jumis kaip priešai – kels jums rankas ir liežuvius blogiui, trokšdami, kad jūs atsižadėtumėte tikėjimo.“
Priešai neturi gailestingumo tikintiesiems.
3
„Jūsų giminaičiai ir jūsų vaikai jums nepadės Teismo dieną. Jis atskirs jus vienus nuo kitų. Dievas mato, ką jūs darote.“
Giminystės ryšiai neišgelbės nuo atsakomybės prieš Dievą.
4
„Jums yra geras pavyzdys Abraome ir jo pasekėjuose, kai jie tarė savo tautai: Mes atitolome nuo jūsų ir nuo to, ką jūs garbinate be Dievo. Mes neigiame jus, ir tarp mūsų ir jūsų atsirado amžina neapykanta ir priešiškumas, kol jūs nepripažinsite vieno Dievo. Tik Abraomas pasakė savo tėvui: Aš prašysiu atleidimo tau, bet negaliu tau nieko padėti prieš Dievą. Viešpatie mūsų, pasitikime Tavimi, į Tave kreipiamės ir pas Tave yra mūsų kelionės tikslas.“
Abraomo ištikimybė Dievui pavaizduota kaip pavyzdys tikintiesiems.
5
„Viešpatie mūsų, nedaryk mūsų išbandymu netikintiesiems ir atleisk mums. Viešpatie mūsų, Tu esi Galingas, Išmintingas.“
Maldavimas, kad tikintieji nebūtų gėda ar priežastis netikintiesiems.
6
„Jums tikrai yra geras pavyzdys Abraome ir jo pasekėjuose – tiems, kurie veda viltį į Dievą ir Paskutinę dieną. Kas nusigręžia, žinokite, kad Dievas yra nepriklausomas, šlovės vertas.“
Tikintieji raginami sekti Abraomo pavyzdžiu, bet Dievui jų pasirinkimas nereikalingas.
7
„Galbūt Dievas įdės meilę tarp jūsų ir tų, su kuriais jūs buvote priešiški. Dievas yra Galingas, Dievas yra Atlaidus, Gailestingas.“
Net priešiškiausi santykiai gali virsti draugyste Dievo valia.
8
„Dievas neuždraudžia jums elgtis gerai ir teisingai su tais, kurie nekovojo prieš jus dėl tikėjimo ir neišvarė jūsų iš namų. Iš tiesų, Dievas myli teisinguosius.“
Teisingas elgesys su neutraliomis grupėmis yra leidžiamas.
9
„Bet Dievas draudžia jums draugauti su tais, kurie kovojo prieš jus dėl tikėjimo, išvarė jus iš jūsų namų ir padėjo jūsų išvaryme. Kas su jais draugauja, tie yra nedorėliai.“
Draudžiama bendradarbiauti su atvirais tikėjimo priešais.
10
„O jūs, kurie tikite! Kai pas jus ateina tikinčios moterys pabėgusios, ištirkite jas. Dievas geriausiai žino jų tikėjimą. Jei jūs sužinote, kad jos tikinčios, negrąžinkite jų netikintiesiems. Jos nėra leistinos jiems, ir jie nėra leistini joms. Duokite jiems tai, ką jie buvo sumokėję (kaip kraičio sumą). Jums nėra nuodėmės vesti jas, jei duodate joms kraičio. Nelaikykite santuokoje netikinčių moterų, ir prašykite to, ką buvote sumokėję, o jie tegul prašo to, ką buvo sumokėję. Tai Dievo sprendimas. Jis sprendžia tarp jūsų. Dievas yra Žinantis, Išmintingas.“
Nustatoma nauja tvarka dėl atsivertusiųjų moterų santuokų ir kraitinės sumos.
11
„Jei kuri nors iš jūsų žmonų pabėga pas netikinčiuosius, ir jūs vėliau gaunate karo grobio, tada atiduokite tiems, kurių žmonos pabėgo, tiek, kiek jie buvo sumokėję. Bijokite Dievo, kuriuo tikite.“
Numatyta kompensacija vyrams, praradusiems žmonas dėl atsivertimo.
12
„O pranaše! Kai pas tave ateina tikinčios moterys, duodamos priesaiką, kad jos nepriskirs nieko Dievui, nevogs, nesvetimaus, nežudys savo vaikų, nešmeiš ir nepaklus tau teisėtame, priimk jų priesaiką ir melsk Dievo atleidimo už jas. Dievas yra Atlaidus, Gailestingas.“
Moterų priesaika įtikėjimo metu apibrėžia pagrindines moralines normas.
13
„O jūs, kurie tikite! Nesidraugaukite su tais žmonėmis, ant kurių Dievas supyko. Jie neteko vilties Anapus, kaip netikintieji neteko vilties savo kapuose.“
Tikintieji įspėjami nesidraugauti su tais, kurie galutinai nusisuko nuo Dievo.