„Sic et Non“ (Taip ir Ne) – tai garsiausias Pjero Abeliaro (Pierre Abélard, lot. Petrus Abaelardus) filosofinis veikalas, parašytas apie 1120 metus. Ši knyga tapo vienu iš scholastikos metodologinių pamatų, nes joje autorius parodė, kaip kritiškai nagrinėti autoritetų teiginius. „Sic et Non“ nėra tradicinis traktatas su nuoseklia doktrina. Abeliaras surinko daugiau nei 150 klausimų iš … [Skaityti toliau…]
Serafimai – „degantieji“ angelai. Serafimų vardas ir įvaizdis yra vieni iš labiausiai intriguojančių angelologijos istorijoje. Nors kanoniniuose tekstuose jie minimi tik keliose vietose, jų simbolika tapo itin galinga ir turėjo didelę įtaką tiek judaizmo, tiek krikščionybės tradicijai. Pats žodis „serafimai“ kilęs iš hebrajų kalbos šaknies śārāf, reiškiančios „degti“ arba „liepsnoti“. Tai iš karto nurodo jų … [Skaityti toliau…]
Mistinėje krikščionybės tradicijoje sielos naktis reiškia gilią vidinę krizę, kai žmogus jaučia Dievo nebuvimą, nors ir siekia artumo su juo. Ši būsena nėra paprasta depresija ar tikėjimo praradimas, o greičiau valymo procesas, vedantis į gilesnį susivienijimą su transcendentine realybe. Idėja kilo iš XVI amžiaus Ispanijos mistiko šventojo Jono Kryžiaus raštų, kur jis aprašė dvi naktis: … [Skaityti toliau…]
Patrologia Orientalis (lot. „Rytietiškoji patrologija“) – tai didžiulė mokslinė serija, skirta Rytų krikščionių Bažnyčios Tėvų ir rašytojų tekstams. Pradėta leisti 1903 metais Paryžiuje, ji tebėra vienas svarbiausių šaltinių tyrinėjant ankstyvąją krikščionybę Artimuosiuose Rytuose, Sirijoje, Armėnijoje, Egipte ir Etiopijoje. Serija apima originalius tekstus (sirų, koptų, armėnų, gruzinų, arabų, etiopų kalbomis) su prancūziškais vertimais, įvadais ir komentarais. … [Skaityti toliau…]
„Patrologia Latina“ – tai didžiulis XIX a. šaltinių rinkinys, sudarytas ir išleistas prancūzų teologo bei leidėjo Jacques-Paul Migne (1800–1875). Tai ne vienas kūrinys, o visa biblioteka – 221 tomas, išleistas 1844–1855 m. (vėliau papildytas dar keliais indeksų tomais). „Patrologia Latina“ (trumpinamas PL) – tai lotyniškų krikščionių autorių raštų antologija, apimanti laikotarpį nuo Tertuliano (II a.) … [Skaityti toliau…]
Čia kalbama apie šv. Ignaco Lojolos autobiografiją, dar vadinamą „Piligrimo pasakojimas“ arba „Piligrimo užrašai“. Tai XVI amžiaus tekstas, kurį užrašė Ignaco bičiulis Luisas Gonçalvesas da Câmara, o pats šventasis jį diktavo pasakojimo forma. Knygoje Ignacas ne klajoja po Rusiją su „Philokalia“, o keliauja po Europą ir Šventąją Žemę, apmąstydamas savo atsivertimą, dvasines kovas ir Jėzaus … [Skaityti toliau…]
„Piligrimo pasakojimai“ – tai XIX amžiaus vidurio rusų ortodoksų literatūros perlas, žinomas originaliu pavadinimu „Откровенные рассказы странника духовному своему отцу“ (Otkrovennye rasskazy strannika dukhovnomu svoyemu ottsu), kas reiškia „Atviri piligrimo pasakojimai savo dvasiniam tėvui“. Angliškai jis vadinamas „The Way of a Pilgrim“ arba „The Pilgrim’s Tale“, o lietuviškai dažniausiai – „Piligrimo kelias“ arba tiesiog „Piligrimo … [Skaityti toliau…]
Evagrijus Pontietis, IV amžiaus dykumų vienuolis, sukūrė praktinę dvasinę sistemą, kurią pavadino kova su „logismoi“ – piktosiomis mintimis. Šios mintys nėra paprastos idėjos, o demoniški puolimai, kurie prasideda prote, žadina aistras ir veda prie nuodėmės. Evagrijus jas matė kaip grandinę: mintis → aistra → nuodėmė. Jo mokymas remiasi asmenine patirtimi Nitrijos ir Kellijų dykumose, kur … [Skaityti toliau…]
Philokalia – tai vienas įspūdingiausių dvasinės literatūros rinkinių, koks tik kada nors buvo sudarytas. Pats žodis „Philokalia“ kilęs iš graikų kalbos: „philo“ reiškia meilę, o „kalos“ – grožį. Taigi pavadinimas nusako meilę grožiui, tačiau ne išoriniam, o vidiniam – dieviškajam grožiui, kuris atsiskleidžia žmogaus sieloje per maldą ir dvasinį apsivalymą. Lietuviškai kartais vartojamas terminas „Filokalija“, … [Skaityti toliau…]
Tamsos teologija, dar vadinama apofatine teologija, – tai senovinė krikščioniška kryptis, teigianti, kad Dievas viršija žmogišką protą ir negali būti pilnai apibrėžtas pozityviais teiginiais. Geriau kalbėti ne apie tai, kas Jis yra (gailestingas, galingas, geras), o apie tai, kas Jis nėra – neapibrėžiamas, neaprėpiamas, neįvardijamas. Ši „tamsa“ – ne blogis ar nebuvimas, o šventos nežinomybės … [Skaityti toliau…]
Distichas – tai dvieilis, trumpa dviejų eilučių poezijos forma, turinti vidinę minties ar ritminę pusiausvyrą. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos (δίστιχον, dis – „du“, stichos – „eilutė“), taigi pažodžiui reiškia „dviejų eilučių eilėraštį“. Senovės graikų ir romėnų poezijoje distichas buvo ne šiaip dvi eilutės, o metrinis vienetas – viena mintis ar jausmas, išreikštas dviem … [Skaityti toliau…]
Diatesaronas (gr. Diatessaron, „Evangelijų harmonija“) yra II a. Tatiano sudarytas keturių kanoninių evangelijų sujungimas į vieną nuoseklų pasakojimą. Šis kūrinys buvo skirtas skaitytojui pateikti vientisą Jėzaus gyvenimo ir mokymo istoriją, pašalinant pasikartojimus ir suderinant skirtingų evangelistų pasakojimų seką. Diatesaronas ilgą laiką buvo pagrindinis Sirijos krikščionių liturginis tekstas, o jo struktūra atskleidžia, kaip ankstyvosios bendruomenės suprato … [Skaityti toliau…]