Al-Ahqaf yra keturiasdešimt šeštoji Korano sura, kuri priklauso Mekos laikotarpiui ir turi trisdešimt penkias eilutes. Jos pavadinimas kilęs iš žodžio, reiškiančio smėlynus arba smėlio kopas, o tai nurodo į regioną Arabijos pietuose, kur kadaise gyveno ‘Ado tauta. Ši vietovė buvo derlinga, garsėjusi sodais ir civilizacija, tačiau jų išdidumas ir nenoras paklusti Dievo įsakymams lėmė jų … [Skaityti toliau…]
Al-A‘la yra aštuoniasdešimt septintoji Korano sura, priklausanti mekitų grupei, tai reiškia, jog ji buvo apreikšta pranašui Muchamedui dar gyvenant Mekoje. Ji susideda iš devyniolikos trumpų eilučių ir yra viena glaustų, bet itin turtingų savo turiniu suros. Pavadinimas „Al-A‘la“ reiškia „Aukščiausiasis“, o jis kilo iš pirmųjų eilučių, kuriose raginama šlovinti Viešpatį, kuris yra aukščiausias visoje kūrinijoje. … [Skaityti toliau…]
Al-‘Alaq yra devyniasdešimt šeštoji Korano sura, priskiriama prie mekitų surų. Ji turi devyniolika eilučių ir yra viena iš trumpesnių, bet savo svarba pranoksta daugelį kitų, nes būtent jos pradžia laikoma pirmuoju pranašo Muchamedo gautu apreiškimu. Pasakojama, kad apie 610 metus pr. mūsų eros, Hiros oloje, angelas Gabrielius pasirodė Muchamedui ir liepė jam skaityti: „Skaityk savo … [Skaityti toliau…]
Al-‘Adiyat yra šimtoji Korano sura, viena iš trumpųjų, turinti vos vienuolika eilučių. Ji priskiriama prie mekitų surų, tai reiškia, kad pranašui Muchamedui ji buvo apreikšta dar Mekoje, prieš bendruomenės hijrą į Mediną. Šios suros pavadinimas verčiamas kaip „Lekiančios žirgais“ arba „Skubantieji“, ir pavadinimas kilo iš pirmosios eilutės, kurioje prisiekiama kovon lekiančiais arkliais. Korano tradicijoje trumpesnės … [Skaityti toliau…]
„ʿAbasa“ (arab. عَبَسَ, liet. „Jis suraukė antakius“) – aštuoniasdešimtas Korano skyrius (sūra), sudarytas iš 42 eil. Ankstyvosios Mekos apreiškimų laikotarpiui priskiriamas tekstas pasakoja epizodą, kai Pranašas Muhammadas, kalbėdamasis su įtakingais giminaičiais, trumpam nusisuko nuo aklojo elgetos ʿAbd Allaho ibn Umm Maktūmo, trokštančio išgirsti Dievo žinią. Dievas tuoj pat subara Pranašą: „Jis suraukė antakius ir nusigręžė, … [Skaityti toliau…]
Šėtonas ir Šaitanas iš esmės yra tas pats vardas, apibūdinantis blogio įsikūnijimą, tačiau kilęs iš skirtingų kultūrinių ir lingvistinių tradicijų, kurios abi remiasi tuo pačiu semitiniu prototipu. Hebrajiškas terminas ha-Satan (הַשָּׂטָן), reiškiantis „priešininkas“ arba „kaltintojas“, yra šių vardų pirmtakas. Angliškoje tradicijoje vartojamas „Satan“ yra tiesioginė transkripcija, o lietuviškai įprasta forma – Šėtonas. Tuo tarpu Šaitanas … [Skaityti toliau…]
Islamo tradicijoje mečetės yra ne tik maldos vietos, bet ir dvasiniai bei kultūriniai centrai, jungiantys musulmonus visame pasaulyje. Tarp jų išsiskiria Šventoji mečetė (Al-Masjid al-Haram) Mekos mieste, dažnai laikoma „artima“ mečete, ir Tolima mečetė (Al-Masjid al-Aqsa) Jeruzalėje, minimos Korane kaip Mahometo dvasinės kelionės (Isra ir Mi’raj) dalis. Šios šventovės, kartu su Pranašo mečete Medinoje, yra … [Skaityti toliau…]
Vienas iš įspūdingiausių islamo tradicijos epizodų yra Mahometo dvasinės kelionės, vadinamos Mi’raj, momentas, kai pranašas Mahometas šeštajame danguje susitinka su pranašu Moze. Šis dialogas, aprašytas hadisuose, ypač Sahih al-Bukhari ir Sahih Muslim, pabrėžia pranašų brolystę, Dievo gailestingumą ir rūpestį savo bendruomene. Per šį susitikimą Mozė pataria Mahometui prašyti Dievo sumažinti musulmonų maldų skaičių, parodydamas išmintį, … [Skaityti toliau…]
Mahometo dvasinė kelionė, žinoma kaip Isra ir Mi’raj (Miraj), yra vienas reikšmingiausių islamo tradicijos įvykių, aprašytas Korane ir hadisuose. Tai dviejų dalių kelionė, kurią pranašas Mahometas atliko maždaug 621 m., laikoma dvasine ir fizine patirtimi, sustiprinusia jo pranašišką misiją. Isra reiškia naktinę kelionę iš Mekos į Jeruzalę, o Mi’raj – pakilimą į dangų, kur Mahometas … [Skaityti toliau…]
Žodis „fana“ (arab. فناء) kyla iš arabiško šakninio žodžio „f-n-y“, kuris siejamas su išnykimo, ištirpimo ar nykimo reikšmėmis. Šis terminas dažniausiai vartojamas islamo mistikoje, ypač sufizmo tradicijoje, kur jis įgavo gilią dvasinę prasmę. Etimologiškai žodis atspindi idėją apie kažko laikino sunaikinimą arba išnykimą, dažnai siejamą su ego ar savasties ištirpimu Dievo akivaizdoje. Sufizmo kontekste „fana“ … [Skaityti toliau…]
„Ana al-Haqq“ (arab. „Aš esu Tiesa“) yra garsus posakis, priskiriamas IX–X a. sufijų mistikui Mansur al-Hallaj (858–922 m.), vienam kontroversiškiausių islamo dvasinių mokytojų. Sufizmo kontekste šis teiginys, ištartas dvasinės ekstazės būsenoje, reiškia mistinę žmogaus sielos vienybę su Dievu (Allah), kuris Korane vadinamas „al-Haqq“ – „Tiesa“ arba „Tikrovė“. Al-Hallaj tikėjo, kad per visišką savęs atsižadėjimą (fana) … [Skaityti toliau…]
Šviesos ajatas (Āyat an-Nūr), esantis Korano 24-oje suroje (An-Nūr, „Šviesa“), 35-ajame ajate, yra viena iš labiausiai garbinamų ir kontempliuojamų islamo šventojo teksto eilučių. Ši eilutė, dažnai cituojama maldų metu, mečetėse ir sufijų poezijoje, vaizduoja Dievo šviesą kaip dvasinį vadovą, apšviečiantį tikinčiųjų širdis. Jos poetinė kalba ir gilus simbolizmas daro ją ne tik religiniu, bet ir … [Skaityti toliau…]