Žmogus bejėgis, gamta ta visagalė…
Žmogus bejėgis, gamta ta visagalė, Prieš juodą nebūtį lemties. Sprendimo jos pakeisti niekas negali, Dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.
Žmogus bejėgis, gamta ta visagalė, Prieš juodą nebūtį lemties. Sprendimo jos pakeisti niekas negali, Dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.
Mirtis ateina ir neklausia, pasiima patį brangiausią – gyvenimą.
Tavo namai – žemelė juoda, tebūnie lengva ji visada.
Lai būna Jums lengva gimtosios žemelės smiltis.
Su skausmu ir liūdesiu palydime Tave.
Tavo mirtis skausmu mūsų širdis pripildė.
Mums ašaros vilgo veidą, kai į paskutinį kelią išlydim.
Labai užjaučiame Tave netekties valandą. Nors, atrodo, žinom išėjimo neišvengiamybę, Bet tai visada užklumpa skaudžiai, netikėtai, O žodis “niekada” vis žeidžia tolstant praradimui.
Jei meilė ir ašaros prikelti galėtų, Tu šiandien būtum su mumis.
Su liūdesiu palydime į paskutinę kelionę.