Dieve, arčiau Tavęs veržias širdis, DGDA
Jokia kančia kely nesulaikys. DG D A D
Skambės tyli giesmė net pro skausmų gelmes, D G D G D A
Dieve, arčiau Tavęs, arčiau Tavęs. /2k. D7 G D A D
O panardink gelmėj savo širdies,
Lai tylią raudą ji sielos girdės.
O kaip bus maloni kančia kuri nuves
Dieve, arčiau Tavęs, arčiau Tavęs. /2k.
Nors ir paliks mane draugai visi
Ir sielon nusileis naktis tamsi.
Pro ašaras žibės vilties žvaigždė ir ves
Dieve, arčiau Tavęs, arčiau Tavęs. /2k.
Kai amžinybė jau laimėta bus,
Nuskaidrins jos šviesa žemės skausmus.
Ir laimės be ribų jau niekas nesudrums,
Dieve, arti Tavęs gyvenant mums.//2k.
Skaitykite daugiau..
Ši giesmė turi itin įdomią istoriją, kurią žino ne kiekvienas. Jos autorė Sarah Flower Adams buvo anglų poetė, gyvenusi devynioliktame amžiuje. Įdomu tai, kad ji priklausė unitarų bendruomenei, todėl jos kūryboje nėra griežtų dogmų, o tik nuoširdus žmogaus ilgesys būti su Kūrėju. Šis tekstas remiasi bibline Jokūbo sapno istorija, kurioje jis matė kopėčias į dangų. Tai tarsi priminimas, kad kiekvienas mūsų gyvenimo žingsnis, net ir tas, kuris atrodo sunkus ar vedantis per ašaras, yra tarsi laiptelis aukštyn.
Dar vienas mažai žinomas faktas yra susijęs su garsiuoju Titaniko laivu. Pasakojama, kad orkestras grojo būtent šią melodiją paskutinėmis akimirkomis, kai laivas skendo. Tai suteikė žmonėms ramybės ir vilties, kad mirtis nėra pabaiga, o tik vartai į amžinybę. Giesmės esmė yra paprasta: kančia nėra bausmė, o greičiau kvietimas suartėti su Dievu. Kai aplink tamsu ir draugai nusisuka, vidinė šviesa tampa ryškesnė. Tai tarsi švyturys, kuris niekada neužgęsta, net jei audra atrodo neįveikiama. Tikėjimas čia tampa ne našta, o lengvu sparnu, keliančiu mus virš kasdienybės rūpesčių.
Dar vienas mažai žinomas faktas yra susijęs su garsiuoju Titaniko laivu. Pasakojama, kad orkestras grojo būtent šią melodiją paskutinėmis akimirkomis, kai laivas skendo. Tai suteikė žmonėms ramybės ir vilties, kad mirtis nėra pabaiga, o tik vartai į amžinybę. Giesmės esmė yra paprasta: kančia nėra bausmė, o greičiau kvietimas suartėti su Dievu. Kai aplink tamsu ir draugai nusisuka, vidinė šviesa tampa ryškesnė. Tai tarsi švyturys, kuris niekada neužgęsta, net jei audra atrodo neįveikiama. Tikėjimas čia tampa ne našta, o lengvu sparnu, keliančiu mus virš kasdienybės rūpesčių.