Išrišimas (lot. Absolutio) yra konkretus bažnytinės teisės ir liturgijos aktas, kuriuo kunigas, turintis specialius dvasinius įgaliojimus, panaikina krikščionio nuodėmių kaltę. Tai yra kritinis Atgailos sakramento momentas. Be šio veiksmo visa išpažintis liktų tik psichologiniu pokalbiu ar savotiška išpažintimi sau pačiam. Teologiškai tai suprantama kaip „raktų galios“ panaudojimas: jei nuodėmė žmogų surakina ir atskiria nuo bendruomenės … [Skaityti toliau…]
Klausykla (lot. confessionale) yra specifinis krikščionių, ypač katalikų, bažnyčios baldas, skirtas Atgailos ir Sutaikinimo sakramentui atlikti (išpažintis). Tai aiškiai apibrėžtos paskirties konstrukcija, sukurta užtikrinti du svarbiausius dalykus: visišką išpažinties paslapties apsaugą ir tikinčiojo anonimiškumą. Klausykla suprojektuota taip, kad žmogus galėtų ramiai ir saugiai išpažinti savo nuodėmes, o kunigas galėtų suteikti išrišimą be pašalinių trikdžių. Tokia … [Skaityti toliau…]
Šventoji Eucharistija (lot. Eucharistia, gr. εὐχαριστία – „padėka“) yra krikščionių liturginis veiksmas, kuriame tikintieji dalyvauja Jėzaus Kristaus paskutinės vakarienės atminime. Tai nėra literatūrinis kūrinys ar simbolinė istorija, bet konkretus liturginis veiksmas, atliekamas Mišių metu. Eucharistijos metu kunigas laužo duoną ir dalija taurę, kaip tai darė Jėzus su savo mokiniais. Bažnyčia tiki, kad šio veiksmo metu … [Skaityti toliau…]
Antikinės Graikijos agorose, šalia gilių filosofinių ieškojimų, klestėjo kur kas aštresnis ir agresyvesnis intelektualinis reiškinys – eristika. Tai „ginčo menas“, kurio vienintelis ir galutinis tikslas yra pergalė prieš oponentą, nepaisant to, ar ginama pozicija yra teisinga, ar visiškai klaidinga. Pavadinimas kilęs iš graikų deivės Eridės (Ἔρις), įkūnijančios nesantaiką ir ginčus, vardo. Jei sofizmas siekė įtikinti … [Skaityti toliau…]
V amžiuje prieš mūsų erą Atėnų gatvės ir agoros prisipildė naujo tipo intelektualų. Kol senieji filosofai bandė įminti visatos kilmės paslaptis stebėdami žvaigždes ar vandenį, šie vyrai – sofistai (σοφισταί, angl. sophists) – domėjosi kai kuo kur kas praktiškesniu: žmogumi, jo kalba ir galia įtikinti. Jie mokė, kaip kalbėti taip, kad atrodytum teisus net tada, … [Skaityti toliau…]
Achilas – tai vienas iš žymiausių herojų senovės Graikijos mitologijoje, garsus kaip drąsus, galingas karys ir pagrindinė figūra Trojos karo mituose. Jis yra pagrindinis Homero epinės poemos „Iliada“ veikėjas, o jo istorija ir likimas tapo simboliais, atspindinčiais žmogaus jėgą, aistras ir pažeidžiamumą. Pagal mitologiją, Achilas buvo mirtingos moters Tetidės ir jūrų dievo Pelejo sūnus. Norėdama … [Skaityti toliau…]
Asklepijo lazda yra vienas iš seniausių ir geriausiai atpažįstamų medicinos simbolių, kuris dažnai naudojamas šiuolaikinėje sveikatos priežiūroje, norint simbolizuoti gydytojų ir medicinos profesijų misiją – rūpintis žmogaus sveikata. Šis simbolis kyla iš senovės Graikijos mitologijos, o jo kilmė glaudžiai susijusi su dievu Asklepiju, kuris buvo laikomas medicinos globėju ir gydytojo dievu. Pagal graikų mitus, Asklepijas … [Skaityti toliau…]
Teodicėja yra teologinis ir filosofinis bandymas paaiškinti, kaip visagalis ir gailestingas Dievas gali leisti egzistuoti blogį ir kančią pasaulyje. Šis klausimas, dar žinomas kaip “Dievo problema”, ilgą laiką užsiėmė tiek religiniais mąstytojais, tiek filosofais, siekiančiais suderinti tikėjimą Dievo gerumu su kasdienio gyvenimo realijomis, tokiais kaip kančia, ligos ir neteisybė. Terminas “teodicėja” kilo iš graikų kalbos … [Skaityti toliau…]
Inuitų dievų pasaulis yra vienas archajiškiausių ir labiausiai gamtos ritmais paremtų visoje Arkties zonoje. Jų religija nėra hierarchinė kaip graikų ar skandinavų, o veikiau gyvų jėgų tinklas, kuriame kiekviena dievybė yra glaudžiai susijusi su jūra, ledu, gyvūnais, vėjais ir žmogaus išlikimu. Inuitai gyvena ekstremaliomis sąlygomis, todėl jų dievai nėra abstraktūs – jie yra tiesioginės gamtos … [Skaityti toliau…]
Mapučių dievai sudaro vieną savičiausių Pietų Amerikos religinių pasaulių – archajišką, bet kartu itin gyvą sistemą, kurioje dievybės nėra nutolusios nuo žmonių, o veikia kaip tiesioginės gamtos, dangaus ir žemės jėgos. Mapučiai (Mapuche) gyvena dabartinėje Čilėje ir Argentinoje, o jų religija formavosi tūkstančius metų iki ispanų atvykimo. Tai nebuvo centralizuota imperija kaip inkų ar actekų, … [Skaityti toliau…]
Amazonės dievai sudarė ne vieną centralizuotą panteoną, o šimtų genčių persipynusias mitologijas, kuriose kiekviena dievybė turėjo savo vietą, savo galią ir savo ryšį su žmogaus kasdienybe. Tai buvo dvasinis pasaulis, apjungęs tupi, guarani, yanomami, tikuna, arawak, shipibo, ashaninka ir daugelio kitų Amazonės tautų tikėjimus, sukuriant vieningą, tačiau lokaliai labai spalvingą religinių vaizdinių tinklą. Amazonės dievai … [Skaityti toliau…]
Actekų dievų pasaulis yra vienas sudėtingiausių ir įspūdingiausių visoje Mezoamerikoje. Ši civilizacija klestėjo apie 1300–1521 m., iki ispanų užkariavimo, o jos centras buvo Tenočtitlanas, šiandieninis Meksiko miestas. Actekai gyveno teritorijose, kurios dabar priklauso Meksikai, taip pat daliai Gvatemalos, Belizo ir Hondūro. Jų religija jungė kosmologiją, žemdirbystę, karą, laiką ir žmonių aukas į vieną didžiulę religinę … [Skaityti toliau…]