Priimti mane – priimti Dievą yra trumpa, tačiau gilios prasmės frazė, aptinkama Evangelijoje. Ji atskleidžia Kristaus tapatybę ir kviečia įsižiūrėti į dvasinio ryšio su Kūrėju galimybę. Tokia ištara kalba apie vienybę tarp Dievo ir žmonijos per Jėzų, kuris, būdamas Dievo Sūnus, kviečia atpažinti meilės jėgą bei atsiverti malonei, pakeičiančiai žmogaus širdį. Evangelijos pasakojimuose Kristus moko, … [Skaityti toliau…]
Herodotas, gyvenęs V a. prieš Kristų, gimė Halikarnase ir jau senovėje pelnė pripažinimą kaip įvykių pasakotojas, gebėjęs išanalizuoti senovės pasaulio papročius, konfliktus bei kelionių metu girdėtus liudijimus. Jo kūrinys dažniausiai vadinamas „Istorija“, nors pats autorius tekste vartojo terminą, kurį būtų galima sieti su žodžiu „tyrimas“. Toks pavadinimas atskleidžia, kad autorius neapsiribojo vien politiniais įvykiais: jam … [Skaityti toliau…]
Gajus Svetonijus Trankvilas, gimęs apie 70-uosius metus ir miręs apie 130-uosius, dirbo Romos imperatorių rūmuose, kur atliko raštininko bei archyvaro pareigas. Toks darbas leido prieiti prie oficialių dokumentų, laiškų, archyvų, todėl jo parašytas tekstas, dažnai vadinamas „Dvylikos cezarių gyvenimais“ (lotyniškai De vita Caesarum), suteikia istorinės, politinės, kultūrinės informacijos apie Romos valdovus nuo Julijaus Cezario iki … [Skaityti toliau…]
Publijus Kornelijus Tacitas (lot. Publius Cornelius Tacitus), gyvenęs I a. pab. – II a. pr. Kr., laikomas vienu žymiausių romėnų istorikų ir oratorių. Jo pagrindiniai istoriniai veikalai – „Metraščiai“ (lot. Annales) ir „Istorija“ (lot. Historiae). „Metraščiai“ apima Romos imperatorių nuo Augusto mirties (14 m. po Kr.) iki Nerono valdymo (68 m. po Kr.) laikotarpį, nors … [Skaityti toliau…]
Vampyrizmas (lot. vampirismus) – tai reiškinys, apimantis folklorinę, dvasinę ir psichologinę sritis, kurio esmė yra gyvybinių jėgų (kraujo arba energijos) savinimasis iš kitos būtybės. Nors šiuolaikinė kultūra šį įvaizdį stipriai romantizavo, istoriškai ir teologiškai tai suprantama kaip ontologinis parazitavimas, pažeidžiantis prigimtinę gyvybės ir mirties tvarką. Termino kilmė ir istoriniai precedentai Žodis vampyras į Vakarų Europą … [Skaityti toliau…]
Romėnų istorikai Tacitas ir Svetonijus minimi kaip vieni seniausių nekrikščioniškų šaltinių, pateikiančių užuominų apie Jėzų ar bent apie ankstyvąją krikščionių bendruomenę. Tacito veikalas „Metraščiai“ (lot. „Annales“), parašytas apie II amžiaus pradžią, o Svetonijaus tekstai (ypač „Cezarių gyvenimai“) suteikia žvilgsnį į anuometinę Romos imperiją, jos valdovų valdymą bei įvairias religines grupes. Šie paminėjimai nėra itin išsamūs, … [Skaityti toliau…]
Aš esu gyvybės duona – tai ištara, kurią galima rasti Evangelijoje pagal Joną. Pasak pasakojimo, Jėzus atskleidė, kad Jame glūdi dvasinė maitintojo galia, suteikianti tikrąjį pasitenkinimą sielai. Tie žodžiai dažnai nagrinėjami per pamokslus ar biblinius užsiėmimus, siekiant atpažinti dievišką kvietimą išmokti pasitikėti Juo visose gyvenimo sferose. Krikščioniškas tikėjimas primena, kad Žmogaus Sūnus atėjo, jog dovanotų … [Skaityti toliau…]
Klifotai (heb. קְלִיפּוֹת – Qliphoth, liet. „lukštai“, „kevalai“ arba „žievės“) – kabalistinės tradicijos terminas, reiškiantis dvasinės netvarkos, disharmonijos ir ontologinio nuopolio sferas. Tai nėra demonai populiariąja, personalizuoto blogio prasme, bet dvasinės struktūros, kurios atsiranda tada, kai dieviškoji energija iškreipiama arba nutrūksta nuo savo šaltinio. Kabaloje ši visuma vadinama Sitra Achra (heb. „Kita pusė“) arba Mirties … [Skaityti toliau…]
Egzegetai gilinasi į Šventojo Rašto tekstus, siekdami suprasti jų prasmę, kilmę ir istorinį kontekstą. Tokie tyrinėtojai stengiasi atskleisti, kaip Biblijos autoriai perteikė pagrindines tikėjimo tiesas, kokią įtaką aplinka turėjo jų mąstymui ir kokiais literatūriniais būdais pasakojimai buvo perteikiami. Vieni orientuojasi į kalbinius niuansus, kiti daugiau dėmesio skiria archeologiniams radiniams ar to meto socialinėms aplinkybėms, tačiau … [Skaityti toliau…]
Kerygma reiškia ankstyvąjį Krikščionybės mokymą, apimantį Jėzaus Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą kaip atpirkimo pradžią. Graikiškas terminas verčiamas „pranešimas“ arba „skelbimas“, o pirminis turinys dažnai pateikiamas per Evangeliją. Jėzaus mokiniai laikė kerygmą svarbiausiu pamokslo elementu, perduodamu žodžiu ir vėliau užrašomu, kad tikėjimas plistų bendruomenėse. Toks akcentas leido suvokti, jog Dievo malonė gali tapti artima kiekvienam, … [Skaityti toliau…]
Aušros Vartai stovi Vilniaus senamiestyje, išsiskirdami istorine ir dvasine reikšme. Kaip miesto gynybinės sienos dalis, tai yra vieni seniausių vartų, saugančių sostinės paveldą. Vartai laikomi ne tik architektūriniu paminklu, bet ir krikščionišku traukos centru. Piligrimai iš skirtingų regionų plūsta ten, norėdami pasimelsti prieš Mergelės Marijos gailestingumo paveikslą, kuris kabo koplyčioje aukščiau vartų arkos. Pasakojama, kad … [Skaityti toliau…]
Straipsnio pavadinimas: „Gyvenimo vynuogynas ir tikėjimo stebuklai“ Straipsnis: Gyvenimas dažnai primena vynuogyną, kurį tenka nuolat prižiūrėti, ravėti piktžoles, apsaugoti nuo audrų ir tikėtis, kad atėjus laikui jis užaugins saldžias vynuoges. Tačiau kaip elgtis, kai vietoje jų randame tik rūgštuoges? Biblijoje vynuogyno metafora dažnai naudojama apibūdinti žmogaus santykį su Dievu ir pastangas gyventi prasmingai. Tačiau viena … [Skaityti toliau…]