Gotiškos katedros Prancūzijoje, tokios kaip Reimso ar Notre-Dame, yra ne tik architektūros šedevrai, bet ir simbolių bei istorijų lobynai. Tarp jų bokštų ir vitražų slepiasi keistos figūros – „vemiantys vienuoliai“. Šios skulptūros, vaizduojančios išsižiojusius vienuolius ar groteskiškus padarus, iš kurių burnų teka vanduo, kelia nuostabą ir klausimų. Gotikinėje architektūroje gargojlės – akmeninės figūros, skirtos nukreipti … [Skaityti toliau…]
Tarp gotikinių Notre-Dame de Paris katedros bokštų, viršutiniame jos taške, sėdi viena keisčiausių ir labiausiai įsimintinų figūrų – vadinamoji Stryga. Tai ne monstras, ne angelas, o kažkas tarp – groteskiška akmeninė pabaisa, susimąsčiusi, smakru įsirėmusi į delnus, žvelgianti žemyn į miestą. Ji nėra senovinė, nėra ir praktinė – ši figūra ne lietvamzdis, kaip tikrieji gargoiliai, … [Skaityti toliau…]
Kedeshah (hebrajiškai: קְדֵשָׁה) – tai Biblijoje sutinkamas terminas, reiškiantis šventyklos prostitutę arba moterį, kuri dalyvavo pagoniškuose kulto ritualuose, kur lytiniai santykiai buvo laikomi dvasinio ryšio su dievybėmis išraiška. Skirtingai nei zonah (paprasta prostitutė), kedeshah buvo susijusi su religine praktika. Žodis kedeshah kilo iš hebrajų šaknies qadosh – šventas arba pašvęstas. Tai ironiška, nes šios moterys … [Skaityti toliau…]
Raudona virvė, minima Rahabos istorijoje Senajame Testamente (Joz 2:18, 21), yra svarbus simbolis, turintis tiek praktinę, tiek teologinę reikšmę. Ši virvė, kurią Rahaba naudojo pažymėdama savo namą Jericho mieste, siejama su išganymu, tikėjimu ir Dievo malone. Jozės knygoje (Joz 2, 18–21) pasakojama, kaip izraelitų šnipai, kuriuos Rahaba paslėpė nuo Jericho miesto valdžios, nurodė jai pažymėti … [Skaityti toliau…]
Krikščionybės istorijoje Dievas dažniausiai vaizduojamas kaip Tėvas, transcendentiška ir vyriška figūra, tačiau tam tikrose teologinėse ir mistinėse tradicijose iškyla intriguojanti idėja – Dievas turi „moterišką dievybės pusę“, dažnai siejamą su Sofija (gr. Sophia – „Išmintis“). Sofija kartais laikoma dieviškąja moteriškąja esybe, Dievo aspektu ar net atskira būtybe, įkūnijančia išmintį, kūrybą ir motinišką globą. Bet ar … [Skaityti toliau…]
Alberto Kamiu „Maras“ (1947) yra vienas ryškiausių egzistencializmo kūrinių, nagrinėjantis žmogaus kovą su kančia, mirtimi ir prasmės paieška pasaulyje, kuriame Dievas dažnai atrodo tylintis. Parašytas po Antrojo pasaulinio karo, šis romanas, vykstantis Alžyro Orano mieste, yra ne tik alegorija apie blogio prigimtį, bet ir gilus apmąstymas apie tikėjimą, maištą ir žmogiškąją atsakomybę. „Maras“ pasakoja apie … [Skaityti toliau…]
Hafizo Divanas (Divan-e-Hafez, persų kalba: ديوان حافظ) yra poezijos rinkinys, sudarytas vieno žymiausių persų poetų Šamsuddino Mahometo Hafizo (apie 1315–1390 m.), gyvenusio Širaze, Persijoje (dabartinis Iranas). „Divanas“ (pažodžiui „rinkinys“ arba „antologija“) yra pagrindinis Hafizo kūrinys, apimantis apie 500 gazelių (ghazal), keletą kasidų (qasida), rubajatų (ruba‘i) ir kitų poetinių formų. Šis rinkinys laikomas persų literatūros ir … [Skaityti toliau…]
Encikliką „Diu satis“ paskelbė popiežius Pijus VII (Pius VII) 1800 m. gegužės 15 d., netrukus po savo išrinkimo, kai Bažnyčia ir Europa dar buvo sukrėstos Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų. Tai buvo viena pirmųjų Pijaus VII žinių visai Katalikų Bažnyčiai, kurioje jis apžvelgė audringą laikmetį ir išreiškė viltį dėl atsinaujinimo. Lietuvių literatūroje enciklika dažniausiai vadinama … [Skaityti toliau…]
Ar žmogus, pasiekęs dangų – amžinosios bendrystės su Dievu būseną – gali būti „pervestas“ ar „nukeltas“ į pragarą? Šis klausimas, liečiantis Dievo gailestingumo, laisvos valios ir amžinybės prigimtį, yra sudėtingas ir retai aptariamas krikščionių teologijoje. Straipsnyje filosofiškai ir teologiškai nagrinėjama šios idėjos galimybė, remiantis Šventuoju Raštu, teologais ir filosofais. Biblijoje dangus vaizduojamas kaip galutinė būsena, … [Skaityti toliau…]
Krikšto pažadai atsirado pirmųjų krikščionių bendruomenėse, dar I–II amžiuje. Jau tais laikais katechumenai (krikšto besiruošiantieji) prieš krikštą viešai atsisakydavo blogio ir išpažindavo tikėjimą į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Šie pažadai remiasi Naujojo Testamento mokymu: „Atsiverskite ir būkite pakrikštyti kiekvienas“ (Apd 2, 38) bei „Atsisakykite senojo žmogaus… ir apsivilkite nauju žmogumi“ (Ef 4, 22–24). … [Skaityti toliau…]