Šv. Chosė Marija Eskriva (Josemaría Escrivá de Balaguer) buvo ispanų kunigas ir katalikų organizacijos „Opus Dei“ įkūrėjas, kurio mokymas apie visuotinį pašaukimą į šventumą kasdieniame darbe pakeitė XX amžiaus dvasingumo sampratą. Gimęs 1902 metais Barbastre, Ispanijoje, jis augo pamaldžioje šeimoje, kuri patyrė nemažai verslo nesėkmių ir asmeninių netekčių. Dar būdamas paauglys, pamatęs sniege basas vienuolio pėdas, jis pajuto, kad Dievas iš jo tikisi kažko ypatingo, todėl nusprendė tapti kunigu. 1925 metais Saragosoje priėmęs šventimus, jis pradėjo tarnystę tarp vargšų ir ligonių, tačiau nuolat ieškojo to konkretaus uždavinio, kurį jam paruošė kūrėjas.
Lemtingas įvykis įvyko 1928 metais Madride, dvasinių pratybų metu, kai Chosė Marija „pamatė“ tai, kas vėliau tapo „Opus Dei“ (lot. Dievo darbas). Jo vizija buvo paprasta, bet tuo metu revoliucinė: kiekvienas pakrikštytas žmogus, nepriklausomai nuo jo profesijos ar socialinės padėties, gali ir privalo siekti šventumo vykdydamas savo įprastas pareigas. Jis mokė, kad darbas yra ne bausmė, o priemonė susitikti su Dievu, todėl jį reikia atlikti su didžiausiu kruopštumu ir meile. Ši idėja pradėjo sparčiai plisti tarp studentų, intelektualų ir paprastų darbininkų, nors iš pradžių sulaukė nemažai nesupratimo ir netgi persekiojimo.
Ispanijos pilietinio karo metais Chosė Marija patyrė didelių pavojų, buvo priverstas slapstytis ir galiausiai per Pyrenėjų kalnus pabėgo į zoną, kurioje galėjo saugiau tęsti savo dvasinę veiklą. Pasibaigus karui, jis visą energiją skyrė organizacijos plėtrai ir savo žinomiausio kūrinio rašymui. Jo knyga „Kelias“, susidedanti iš trumpų dvasinių pastebėjimų, tapo krikščioniškos literatūros klasika, išversta į daugybę kalbų. 1946 metais jis persikėlė į Romą, siekdamas galutinio teisinio „Opus Dei“ pripažinimo ir norėdamas būti arčiau popiežiaus sosto, iš kur vadovavo tarptautinei organizacijos plėtrai visuose žemynuose.
Kasdienio darbo šventumas ir doktrina
Chosė Marijos Eskrivos teologinis palikimas sukasi apie „gyvenimo vienovės“ principą, kuris neleidžia atskirti religinės praktikos nuo profesinio ar šeimos gyvenimo. Jis griežtai kritikuodavo „dvigubą gyvenimą“, kai žmogus bažnyčioje elgiasi vienaip, o darbe ar visuomenėje – kitaip. Pasak jo, šluoti grindis ar operuoti pacientą galima vienodai šventai, jei tai daroma Dievo garbei ir tarnaujant kitiems. Šis požiūris padėjo dešimtims tūkstančių pasauliečių atrasti gilesnę prasmę savo rutinoje ir tapo viena iš pagrindinių temų Vatikano II susirinkimo dokumentuose.
Šventasis taip pat pabrėžė „dieviškosios įvaikystės“ svarbą – suvokimą, kad esame mylimi Dievo vaikai. Tai suteikdavo jo mokiniams džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi net ir esant didžiausiems sunkumams. Jis ragino žmones būti „kontempliatyviais vidury pasaulio“, t. y. nenutolti nuo maldos net ir esant didžiausiam užimtumui. Jo mokymas nebuvo orientuotas į pasitraukimą iš pasaulio, bet į jo perkeitimą iš vidaus, įnešant krikščioniškas vertybes į verslą, kultūrą, politiką ir švietimą.
Organizacijos augimas ir asmenybės bruožai
Chosė Marija pasižymėjo itin stipriu charakteriu, humoro jausmu ir kartu didžiuliu reiklumu sau bei kitiems. Jis asmeniškai rūpinosi pirmųjų narių dvasiniu ugdymu, steigė studentų bendrabučius, profesinio rengimo centrus ir universitetus, pavyzdžiui, Navaros universitetą Ispanijoje. Jo pastangomis „Opus Dei“ tapo pirmąja personaline prelatūra Bažnyčios istorijoje, o tai suteikė organizacijai lankstumo vykdyti misiją visame pasaulyje. Eskriva nuolat keliavo po Europą ir Ameriką, rengdamas gausius susitikimus, kuriuose paprasta kalba aiškino gilias tikėjimo tiesas.
- Birželio 26 d. minima jo liturginė šventė.
- Jis buvo kanonizuotas 2002 metais popiežiaus Jono Pauliaus II, dalyvaujant šimtams tūkstančių maldininkų.
Chosė Marija Eskriva mirė 1975 metais Romoje, savo darbo kambaryje, po paskutinio žvilgsnio į Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Jo mirtis tapo nauju postūmiu jo mokymo sklaidai, o šiandien jo įkurta organizacija vienija beveik šimtą tūkstančių narių visame pasaulyje. Nors jo asmenybė ir metodai kartais sukeldavo diskusijų, jo įtaka šiuolaikinei Bažnyčiai yra neginčijama. Jis paliko pavyzdį žmogaus, kuris sugebėjo suderinti gilią mistinę patirtį su praktiniu organizatoriaus talentu, primindamas, kad dangus pasiekiamas per žemiškų pareigų tobulumą.
Įdomu tai, kad įkūrus „Opus Dei“, jis susidūrė su dideliu sunkumu – Ispanijos pilietinio karo metais jam teko slapstytis ir keliauti per pavojingas vietas, kad galėtų tarnauti žmonėms. Jis pasiekė, kad jo įkurtos organizacijos nariai galėtų gyventi įprastą gyvenimą, turėdami šeimas ir dirbdami įprastus darbus, bet tuo pačiu metu siekdami aukščiausių dvasinių tikslų. Jis pats mėgo sakyti, kad „Opus Dei“ yra tarsi sėkla, kuri turi augti tyliai ir nepastebimai, nešdama vaisius kasdienybėje. Jo mokymas apie „pasaulio įšventinimą“ per darbą buvo tikras perversmas katalikiškoje mintyje. Jis visada ragino tikinčiuosius būti „druska ir šviesa“ savo profesinėje aplinkoje.