Oratorija – tai mažesnė, dažnai privati maldos vieta arba nedidelė koplyčia, skirta asmeninei ar bendruomeninei maldai, bet ne viešosioms Mišioms kaip parapinė bažnyčia. Plačiąja prasme oratorija taip pat reiškia muzikinį arba teatrinį kūrinį, vaizduojantį Biblijos ar šventųjų gyvenimo įvykius. Oratorijos įrengiamos vietose, kur reikalinga rami ir jauki maldos erdvė – pavyzdžiui, vienuolynuose, dvasininkų namuose, ligoninėse … [Skaityti toliau…]
Sakramentaras – tai liturginių maldų knyga, kurią naudodavo vyskupai ir kunigai aukodami Mišias. Jame surašytos pagrindinės Mišių maldos: įžangos maldos, atnašų palaiminimai, konsekracijos (perkeitimo) maldos, padėkos žodžiai ir maldos po Komunijos. Skirtingai nei vėlesni Mišiolai, sakramentaruose nebuvo visų Mišių tekstų, pavyzdžiui, skaitinių ar psalmių – jie buvo kituose leidiniuose (pvz., lekcionaruose). Sakramentaras reikalingas tam, kad … [Skaityti toliau…]
Šv. Benediktas iš Nursijos savo Regula Benedicti pradžioje pateikia keturias vienuolių rūšis. Tai ne tik jų gyvenimo būdo aprašymas, bet ir dvasinės brandos vertinimas. Benediktas siekia parodyti, kodėl cenobitų kelias yra tinkamiausias, bet taip pat pripažįsta, kad vienuolinio gyvenimo formų įvairovė susiformavo dėl žmonių skirtingų pašaukimų ir būdų siekti Dievo. Cenobitai (coenobitae)Cenobitai gyvena bendruomenėje, vadovaujami … [Skaityti toliau…]
Regula Benedicti (Benediktinų (Benedikto) regula) – tai vienuolinio gyvenimo taisyklės, kurias parašė šv. Benediktas iš Nursijos, gyvenęs apie 480–547 metus. Tekstas buvo sudarytas maždaug 530 metais Monte Cassino vienuolyne Italijoje. Regula tapo kertiniu dokumentu, formavusiu Vakarų Europos vienuolystę ir dvasinio gyvenimo modelį, kuris dar ir šiandien vadovauja benediktinų bendruomenėms visame pasaulyje. Šv. Benediktas siekė sukurti … [Skaityti toliau…]
Bodisatvos įžadai – tai dvasinis pasižadėjimas, kuriuo žmogus įsipareigoja siekti nušvitimo ne vien sau, bet ir visų jaučiančių būtybių išgelbėjimui. Šie įžadai išreiškia pagrindinį mahajanos budizmo idealą: užuot siekus asmeninės nirvanos, praktikuotojas tampa Bodhisatva – būtybe, kuri sąmoningai atideda galutinį išsivadavimą, kad padėtų kitiems. Įžadai atsirado Indijoje apie I–II amžių po Kristaus, kai formavosi mahajanos … [Skaityti toliau…]
„Baruch Atah Adonai“ (hebrajiškai: בָּרוּךְ אַתָּה יְהוָה, transliteracija: Baruch Atah Adonai) yra pagrindinė žydų liturgijos palaiminimo formulė, naudojama įvairiose religinėse apeigose ir kasdienėse praktikose. Ši frazė, išversta į lietuvių kalbą, reiškia „Palaimintas esi, Viešpatie“. Ji yra daugelio žydų palaiminimų (berachot) įžanga, išreiškianti dėkingumą, pagarbą ir tikėjimą vieninteliu Dievu. Hebrajiškas posakis „Baruch Atah Adonai“ sudarytas iš … [Skaityti toliau…]
Šahada (arabiškai: الشهادة, lietuviškai: „liudijimas“) yra pagrindinis islamo tikėjimo išpažinimas, laikomas vienu iš penkių islamo stulpų. Tai trumpas, bet itin reikšmingas teiginys, išreiškiantis musulmono tikėjimą į vienintelį Dievą (Allahą) ir Jo pasiuntinį Mahometą. Šahados tekstas yra toks: „Aš liudiju, kad nėra kito dievo, tik Allahas, ir Mahometas yra Jo pasiuntinys“ (arabiškai: أشهد أن لا إله … [Skaityti toliau…]
Popiežiaus priesaika, dar vadinama „Indiculum Pontificis“, susiformavo apie VII amžių ir buvo naudojama iki XI amžiaus. Jos tekstas įtrauktas į dokumentų rinkinį Liber Diurnus Romanorum Pontificum, kuris buvo popiežių kanceliarijos vadovas, naudojamas ruošiant oficialius aktus. Manoma, kad pats priesaikos tekstas atsirado Romos Kurijoje, kurioje tarnautojai siekė aiškiai apibrėžti naujojo popiežiaus atsakomybę ir jo ištikimybę Bažnyčios … [Skaityti toliau…]
Vienuolių įžadai – skurdas, skaistumas ir klusnumas – yra esminė pašvęstojo gyvenimo dalis Katalikų Bažnyčioje. Šie įžadai, dar vadinami evangeliniais patarimais, atspindi vienuolio ar vienuolės įsipareigojimą gyventi pagal Jėzaus Kristaus mokymą, atsisakant pasaulietinių gėrybių ir visiškai atsiduodant Dievui. Vienuolių įžadai yra vieši, savanoriški ir iškilmingi pažadai, kuriuos pašvęstojo gyvenimo nariai duoda Dievui, įsipareigodami gyventi pagal … [Skaityti toliau…]
Romos Katalikų Bažnyčios kanonų teisės kodeksas – pagrindinis Katalikų Bažnyčios teisės rinkinys, nustatantis tikinčiųjų teises ir pareigas, dvasininkų veiklą, sakramentų teikimo tvarką, bažnytinių institucijų struktūrą ir jų valdymą. Pirmasis visuotinis Katalikų Bažnyčios kanonų rinkinys buvo paskelbtas 1917 metais, popiežiaus Benedikto XV. Dabartinė, naujoji redakcija priimta 1983 metais popiežiaus Jono Pauliaus II. Ji pakeitė 1917 metų … [Skaityti toliau…]