Šv. Pelagija Antiochietė (IV–V a.) – krikščionių šventoji, žinoma kaip atgailautoja, kurios gyvenimas yra dramatiško atsivertimo iš nuodėmingo gyvenimo į šventumą pavyzdys. Jos istorija, dažnai apipinta legendomis, išliko per hagiografinius tekstus, ypač per šv. Jono Auksaburnio ir kitų Bažnyčios tėvų raštus. Ji laikoma aktorių, šokėjų ir atgailaujančiųjų globėja. Pelagija gyveno Antiochijoje, viename svarbiausių to meto … [Skaityti toliau…]
Šv. Margarita iš Kortonos (1247–1297) – italų šventoji, pranciškonų tretininkė, mistikė ir Kortonos globėja, žinoma dėl savo dramatiško atsivertimo iš nuodėmingo gyvenimo į atgailą, maldą ir tarnystę vargšams. Jos gyvenimas yra pavyzdys, kaip Dievo malonė gali transformuoti net labiausiai nuklydusią sielą. Jaunystė ir nuodėmės Margarita gimė Laviano kaime, netoli Kortonos, Italijoje, neturtingų valstiečių šeimoje. Po … [Skaityti toliau…]
Šv. Kamilas Lelis (Camillus de Lellis, 1550–1614) – italų kunigas, vienuolis ir šventasis, žinomas kaip ligonių globėjas ir Kamilitų ordino įkūrėjas. Jo gyvenimas pasižymėjo dramatišku atsivertimu, atsidavimu vargšams bei ligoniams ir giliu dvasingumu, tačiau jis taip pat turėjo nuodėmių, kurios formavo jo kelią į šventumą. Kamilas gimė Bokianike, Italijoje, kilmingoje šeimoje. Jo jaunystė buvo audringa, … [Skaityti toliau…]
Šv. Augustinas Hiponietis (354–430 m.) – vienas įtakingiausių krikščionybės teologų ir filosofų, kurio darbai formavo Vakarų krikščionybės mąstyseną. Gimė Tagastėje (dab. Alžyras), Romos imperijos provincijoje. Jo motina Monika buvo pamaldi krikščionė, o tėvas Patricijus – pagonis, vėliau atsivertęs. Augustinas yra žinomas dėl savo autobiografinės knygos „Išpažinimai“ (Confessiones), kurioje atvirai aprašo savo gyvenimą, nuodėmes ir atsivertimą. … [Skaityti toliau…]
Šventoji Marija Faustina Kovalska (lenk. Maria Faustyna Kowalska), gimė 1905 m. rugpjūčio 25 d. kaimo šeimoje Glogove (Lenkija) kaip trečiasis iš dešimties vaikų. Jos krikšto vardas – Elena. Nuo vaikystės ji išsiskyrė dideliu pamaldumu, meile Dievui ir noru tapti vienuole, tačiau dėl skurdžios šeimos situacijos turėjo atidėti savo pašaukimą. 1924 m., po apsireiškimo Jėzaus, kuris … [Skaityti toliau…]
Katakombos – tai senovės požeminės kapinės, kurios dažniausiai siejamos su ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu. Jos buvo naudojamos ne tik laidoti mirusiuosius, bet ir slėptis persekiojimų metu, rengti religinius susirinkimus. Šios urvų sistemos yra svarbus istorinis ir kultūrinis palikimas, rodantis krikščionių tikėjimo raidą. Katakombos – tai išplatintos požeminės tunelių ir nišų sistemos, kurios Romoje ir kituose senovės … [Skaityti toliau…]
Šv. Gertrūda Didžioji: Dangaus pasiuntinio šventumas ir mistinė kelionė Įvadas Šv. Gertrūda Didžioji (1256 m. sausio 6 d. – 1302 m. lapkričio 17 d.), dar žinoma kaip Gertrūda Helftietė, yra viena žymiausių krikščionių mistikių, cistersų vienuolė ir teologė, kurios gyvenimas ir raštai paliko gilų pėdsaką Katalikų Bažnyčios dvasingume. Jos pravardė „Didžioji“ atspindi jos išskirtinį indėlį … [Skaityti toliau…]
Sakartvelas ir Gruzija – du pavadinimai, vartojami tai pačiai Pietų Kaukazo valstybei, esančiai rytinėje Juodosios jūros pakrantėje, apibūdinti. Šie pavadinimai atspindi skirtingas istorines, lingvistines ir kultūrines perspektyvas, o jų kilmė bei vartojimas yra glaudžiai susiję su regiono religine tapatybe, ypač krikščionybe, kuri Sakartvele yra dominuojanti religija. Pavadinimas Sakartvelas yra autentiškas, gruzinų kalboje vartojamas šalies vardas … [Skaityti toliau…]
Krikščionių teologijoje ir filosofijoje sąvoka maximum absolutum (lot. „absoliutus maksimumas“) apibūdina Dievą kaip begalinę, tobulą ir transcendentišką esybę, kuri pranoksta visas žmogiškas kategorijas, tokias kaip dydis, forma ar laikas. Šią idėją XV a. išplėtojo vokiečių teologas ir filosofas Mikalojus Kuzietis (Nicholas of Cusa), savo veikale De Docta Ignorantia (Apie mokytą nežinojimą) teigdamas, kad Dievas yra … [Skaityti toliau…]
Krikščionių mistikoje caligo ignorantiae (lot. „nežinojimo tamsa“) yra gili teologinė sąvoka, apibūdinanti būseną, kai siela, ieškodama Dievo, atsisako racionalaus žinojimo ir pasineria į dieviškąją paslaptį, kurią gaubia „tamsa“. Ši tamsa nėra neišmanymas ar neviltis, bet veikiau nuolankus pripažinimas, kad Dievas yra anapus žmogaus proto ribų. Populiarinta šv. Bonaventūros ir įkvėpta ankstesnių mistikų, tokių kaip Pseudo-Dionisijus … [Skaityti toliau…]