Mesopotamija buvo senovės civilizacijos regionas, esantis tarp Tigro ir Eufrato upių – dabartinio Irako, šiaurės rytų Sirijos ir pietryčių Turkijos teritorijoje. Šis derlingas tarpupis buvo vadinamas “Vaisingąja pusmėnulio” dalimi ir laikomas viena pirmųjų žmonijos civilizacijų lopšiu. Vietovės geografinė padėtis leido čia kilti pažangiai žemdirbystei ir ankstyviems miestams. Religiniais laikais Mesopotamija buvo įvairių kultūrų ir tautų … [Skaityti toliau…]
„Dievo dešinė“ – tai galingas simbolis, persmelkiantis įvairių religijų raštus, mitologijas ir kultūras. Biblijoje, Talmude, Korane ar net senovės Artimųjų Rytų tekstuose dešinė ranka dažnai asocijuojasi su dieviška galia, apsauga, palaiminimu ir artumu transcendentiniam. Šiame straipsnyje gilinsimės į „Dievo dešinės“ reikšmę, jos biblines ir istorines šaknis, simboliką kitose religijose bei pateiksime unikalių istorijų ir citatų, … [Skaityti toliau…]
Aminadabas – tai Biblijoje minimas asmuo, kurio vardas hebrajiškai reiškia „mano tautos giminaitis“ arba „mano tauta yra dosni“. Nors pats vardas nėra dažnas ir dažniausiai aptinkamas genealoginiuose sąrašuose, vėliau jis įgauna ir simbolinę reikšmę, ypač krikščioniškoje mistikoje. Šventasis Kryžiaus Jonas – garsus ispanų mistikas ir karmelitas – panaudoja Aminadabo vardą savo kūrinyje „Dvasinis giedojimas“ (Cántico … [Skaityti toliau…]
Mirų kalnas – tai daugiasluoksnis simbolis, atskleidžiantis tiek dvasinės kelionės viršūnę, tiek istorinį ar geografinį ženklą. Šis terminas ypač išryškėja krikščioniškoje mistikoje, ypač šventojo Kryžiaus Jono – vieno žymiausių karmelitų mistikų – raštuose. Tačiau Mirų kalnas neapsiriboja vien tik teologiniu ar simboliniu pasauliu – šis pavadinimas turi savo atitikmenų ir realiame pasaulio žemėlapyje, įskaitant ir … [Skaityti toliau…]
Žodis „analogija“ kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio „analogia“, reiškiančio proporciją, atitikimą ar panašumą. Šiuolaikinėse kalbose jis dažniausiai vartojamas kaip priemonė apibūdinti dviejų dalykų santykį, kai vienas dalykas paaiškinamas pasitelkiant kitą, jam tam tikrais aspektais panašų dalyką. Analogija nereiškia visiško tapatumo – tai yra iš dalies bendrų bruožų pagrindu paremtas palyginimas. Religinėje kalboje analogija atlieka … [Skaityti toliau…]
Driadės – tai vienos žymiausių senovės graikų mitologijos nimfų rūšių. Jos buvo laikomos medžių, ypač ąžuolų, dvasiomis. Pats žodis dryas graikiškai reiškia „ąžuolas“, o „driadė“ – tai moteriška būtybė, neatskiriamai susijusi su medžiu, dažniausiai su vienu konkrečiu medžiu, kurį ji globoja arba kuriame gyvena. Driadės buvo traktuojamos kaip pusiau dieviškos gamtos būtybės, kupinos gyvybės, grožio … [Skaityti toliau…]
Nimfos – tai senovės graikų mitologijos būtybės, kurios per amžius išlaikė savo vietą ne tik tautosakoje ir mene, bet ir įvairiuose religiniuose ar dvasiniuose kontekstuose. Graikų kultūroje jos buvo laikomos gamtos dvasiomis – pusiau dieviškomis būtybėmis, gyvenančiomis miškuose, upėse, kalnuose, urvuose ar jūrose. Dažniausiai jos vaizduojamos kaip jaunos, gražios, žavingos moterys, trykštančios gyvybe ir grožiu. … [Skaityti toliau…]
„Dvasinis giedojimas apie sielą ir Sužadėtinį Kristų“ (Cántico espiritual) – vienas žymiausių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) mistinių ir poetinių veikalų, parašytas XVI amžiaus antroje pusėje. Šis kūrinys laikomas krikščioniškosios mistikos šedevru ir vienu gražiausių religinių tekstų ispanų kalba. Jame sielos kelias į dieviškąją vienybę perteikiamas per meilės poeziją, įkvėptą Senojo Testamento Giesmių giesmės, tačiau perrašytą … [Skaityti toliau…]
Anunnaki yra viena seniausių ir paslaptingiausių dievybių grupių, minimų senovės Mesopotamijos mitologijoje. Tai bendras vardas, kuriuo buvo vadinama dievų šeima, turėjusi didelę reikšmę šumerų, akadų, babiloniečių ir asirų religiniuose tekstuose. Jie buvo laikomi antgamtinėmis būtybėmis, atsakingomis už pasaulio tvarką, žmonių likimą ir dvasinio pasaulio pusiausvyrą. Šie dievai nebuvo vieni konkretūs veikėjai, bet greičiau – dieviškų … [Skaityti toliau…]
„Kopimas į Karmelio kalną“ – tai vienas pagrindinių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) veikalų, parašytas apie 1578–1585 m. Tai gilus krikščioniškosios mistikos traktatas, kuriame aprašoma sielos kelionė link vienybės su Dievu per dvasinį apsivalymą. Autorius, šv. Kryžiaus Jonas – ispanų karmelitas, mistikas, poetas, Katalikų Bažnyčios mokytojas ir kartu su šv. Terese Aviliete – basųjų karmelitų reformatorius. … [Skaityti toliau…]