Lauksargis – senovės lietuvių mitologijoje lauko dievas, dirbamų laukų ir gyvulių globėjas. Jis buvo atsakingas už žemdirbystę, derliaus sėkmę ir apsaugą nuo gamtos nelaimių, tokių kaip liūtys, kruša ar sausros, kurios galėjo sunaikinti derlių ir sutrikdyti ūkio darbus. Lauksargis buvo gerbiamas ir šaukiamas per žemės ūkio darbus, ypač sėjant ar ariant laukus, kai buvo tikimasi jo globos ir apsaugos.
Martynas Mažvydas mini Lauksargį savo darbuose, pabrėždamas šio dievo reikšmę senovės lietuvių žemdirbiams. Jis taip pat lygina šį dievą su latvių Lauka mate, kuri yra analogiška latvių lauko globėja. Šios dievybės buvo būtinos žemdirbiškose visuomenėse, kuriose derlius ir laukų vaisingumas buvo tiesiogiai susijęs su bendruomenės išgyvenimu ir gerove.
Lauksargio vaidmuo buvo ne tik skatinti gausų derlių, bet ir apsaugoti laukus nuo nepageidaujamų gamtos jėgų, kurios galėjo sukelti nederlių. Ūkininkai prašydavo Lauksargio apsaugoti pasėlius, kad jie klestėtų ir suteiktų gausų derlių. Šis dievas buvo ypač svarbus pavasario ir rudens žemės darbų metu, kai pasėlių apsauga buvo gyvybiškai svarbi.
Ritualai, susiję su Lauksargiu, galėjo apimti įvairias aukas ir apeigas, skirtas užtikrinti dievo malonę. Tikėta, kad jo globa gali ne tik padėti išauginti derlių, bet ir apsaugoti gyvulius, kurie buvo neatsiejama ūkio dalis. Lauksargis veikė kaip globėjas, užtikrinantis harmoniją tarp žmogaus darbo ir gamtos ciklų.
Lauksargis buvo senovės lietuvių lauko ir gyvulių globėjas, kuris rūpinosi derliaus sėkme ir apsauga nuo gamtos stichijų. Jo garbinimas buvo esminė žemdirbiškos kultūros dalis, o jo globos buvo prašoma per svarbiausius žemės darbus, siekiant užtikrinti ūkininkų ir jų šeimų gerovę.
Kai kuriuose regionuose egzistavo paprotys pirmuosius nupjautus javus palikti lauko kampe kaip auką Lauksargiui. Tai buvo padėkos ženklas už tai, kad dievas leido javams subręsti. Šis ritualas priminė susitarimą tarp žmogaus ir dieviškosios galios. Taip pat tikėta, kad Lauksargis turi savo palydovus, kurie naktimis vaikšto po laukus ir tikrina, ar pasėliai sveiki. Jei ūkininkas būdavo darbštus ir sąžiningas, Lauksargis siųsdavo palankų lietų būtent jo žemei. Tai rodo, kad senovės žmonės matė dievybę kaip teisingą prižiūrėtoją, vertinantį žmogaus pastangas ir pagarbą gamtos ciklams.