Markas Tulijus Ciceronas (lot. Marcus Tullius Cicero) (106–43 m. pr. Kr.) – Romos respublikos politikas, teisininkas ir mąstytojas, kurio lotynų kalbos stilius tapo Europos humanitarinės kultūros pagrindu. Būdamas homo novus (pirmasis savo giminėje pasiekęs aukštas pareigas), jis pakilo iki konsulo posto, o jo politinė veikla buvo paženklinta desperatiškų pastangų išlaikyti respublikos institucijas kylančios vienvaldystės akivaizdoje.
Politinė oratorystė: Žodžio galia ir kaina
Ciceronas retoriką laikė ne tik menu, bet ir pagrindiniu politiniu ginklu. Jo kalbos prieš politinius oponentus pasižymėjo neprilygstama struktūra ir emociniu krūviu.
- Prieš Katiliną: 63 m. pr. Kr. pasakytos kalbos demaskavo sąmokslą prieš valstybę ir tapo pilietinės drąsos pavyzdžiu.
- „Filipikos“: Kalbos prieš Marką Antonijų, kurias pats Ciceronas pusiau juokais (laiškuose Brutui) pavadino „filipikomis“, aliuzija į Demosteno kalbas prieš Pilypą Makedonietį. Nors šis pavadinimas įsitvirtino vėlesnėje tradicijoje, jis puikiai atspindi Cicerono siekį tapti „Romos Demostenu“, ginančiu laisvę nuo tironijos.
Filosofinis profilis: Eklektika ir Naujoji Akademija
Cicerono filosofinė pozicija nebuvo griežtai dogmatiška. Jis veikiau buvo eklektikas, kuris rėmėsi skirtingomis tradicijomis, siekdamas rasti praktiškai pritaikomus moralinius sprendimus.
| Mokykla / Tradicija | Cicerono santykis |
| Naujoji Akademija | Ciceronas save laikė šios tradicijos sekėju. Jis pritarė akademiniam skepticizmui, teigiančiam, kad absoliuti tiesa nepasiekiama, todėl reikia vadovautis tuo, kas „tikėtina“ (probabile). |
| Stoicizmas | Etikos srityje (pvz., veikale De Officiis) jis stipriai rėmėsi stoikų principais apie pareigą ir dorybę, nors ir nekentė jų griežto loginio formalizmo. |
| Epikūrizmas | Šią mokyklą Ciceronas nuosekliai kritikavo, manydamas, kad jų siūlomas pasitraukimas nuo politinio gyvenimo yra žalingas respublikai. |
Religija: Valstybinė pareiga ir asmeninė abejonė
Ciceronas į religiją žvelgė per politiko ir auguro prizmę. 53 m. pr. Kr. tapęs auguru, jis tiesiogiai dalyvavo interpretuojant dieviškuosius ženklus, tačiau jo paties veikaluose (pvz., De Divinatione) matoma ryški intelektualinė distancija.
„Jei mes laikomės dievų kulto, tai ne dėl to, kad būtume tikri dėl jų prigimties, bet dėl to, kad tai palaiko valstybės vientisumą.“ (Interpretacija iš De Natura Deorum).
Religija jam buvo civitas (piliečių bendruomenės) pagrindas, ritualinė sistema, užtikrinanti socialinę tvarką, o ne asmeninis mistinis patyrimas.
Mirtis: Istorija ir anekdotai
Cicerono mirtis 43 m. pr. Kr. tapo respublikos saulėlydžio simboliu. Jis buvo nužudytas Marko Antonijaus siųstų budelių. Nors istoriškai patvirtinta, kad jo galva ir rankos buvo iškabintos Romos forume, vėlesni antikos autoriai (Apianas ir Dionas Kasijus) pridėjo dramatiškų detalių.
- Anekdotas apie Fulviją: Pasakojama, kad Antonijaus žmona Fulvija badė mirusio Cicerono liežuvį adata. Nors ši detalė istoriškai abejotina ir greičiausiai yra vėlesnė literatūrinė personifikacija kerštui pavaizduoti, ji rodo, kokią baimę kėlė Cicerono iškalba net jam mirus.
Palikimas: Kelias į filosofiją ir modernybę
Cicerono įtaka nebuvo tiesmuka, ji veikė kaip intelektualinis katalizatorius:
- Šv. Augustinas: Veikalas Hortensius (kuris neišliko) pastūmėjo Augustiną į filosofijos paieškas. Tai buvo pirmasis laiptelis, pažadinęs jo aistrą išminčiai, nors jo atsivertimas į krikščionybę įvyko vėliau, veikiant kitoms asmenybėms ir tekstams.
- Renesanso humanizmas: Petrarkos rasti Cicerono laiškai padėjo pagrindus asmeniškesniam, subjektyvesniam rašymo stiliui.
- JAV steigėjai: Nors jie labiau rėmėsi Locke’u ar Montesquieu, Ciceronas jiems tarnavo kaip retorinis ir moralinis etalonas. Jie citavo Ciceroną kaip pavyzdį piliečio-oratoriaus, kuris dorybę iškelia virš asmeninių interesų.
Kūriniai
Svarbiausių išlikusių Cicerono kūrinių sąrašas.
Politinė ir etinė filosofija
- Apie valstybę (De Re Publica) – dialogas, įkvėptas Platono, kuriame Ciceronas ieško idealios santvarkos formos. Čia aprašomas garsusis „Scipiono sapnas“ (Somnium Scipionis), nagrinėjantis sielos nemirtingumą ir dorybingo politiko atlygį po mirties.
- Apie įstatymus (De Legibus) – ankstesnio kūrinio tęsinys, kuriame aiškinama, kad tikrieji įstatymai kyla ne iš žmonių susitarimo, o iš prigimtinio proto ir dieviškosios tvarkos.
- Apie pareigas (De Officiis) – traktatas, parašytas sūnui Markui, tapęs vienu įtakingiausių Vakarų etikos tekstų. Jame nagrinėjama, kaip suderinti moralinį garbingumą (honestum) su praktine nauda (utile).
- Apie gėrio ir blogio ribas (De Finibus bonorum et malorum) – sisteminga pagrindinių helenizmo filosofijos mokyklų (epikūrininkų, stoikų, peripatetikų) etikos teorijų apžvalga ir kritika.
- Apie dievų prigimtį (De Natura Deorum) – religinis-filosofinis dialogas, kuriame lyginami skirtingi požiūriai į dievybę: nuo dievų nesikišimo į pasaulį (epikūrininkai) iki visatą valdančio dieviškojo proto (stoikai).
- Hortenzijus (Hortensius) – prarastas kūrinys, raginantis studijuoti filosofiją. Jis garsus tuo, kad būtent ši knyga sužadino šv. Augustino aistrą išminčiai.
Retorika (Iškalbos teorija)
- Apie oratorių (De Oratore) – brandžiausias Cicerono kūrinys apie retoriką. Čia teigiama, kad idealus oratorius turi būti ne tik techniškai pasirengęs kalbėtojas, bet ir plataus išsilavinimo filosofas bei teisininkas.
- Brutas (Brutus) – Romos oratorystės istorija, kurioje Ciceronas kritiškai įvertina šimtus praeities kalbėtojų, kartu gindamas savo stilių.
- Oratorius (Orator) – traktatas, kuriame Ciceronas nubrėžia tobulo oratoriaus paveikslą ir detaliai nagrinėja kalbos ritmą bei stilius.
Kalbos (Politinės ir teismo)
- Prieš Katiliną (In Catilinam I–IV) – keturios kalbos, kuriomis Ciceronas demaskavo bandymą nuversti respublikos vyriausybę. Šios kalbos laikomos politinės retorikos viršūne.
- Filipikos (Philippicae) – 14 kalbų ciklas prieš Marką Antonijų. Tai desperatiškas bandymas apginti respubliką, galiausiai kainavęs Ciceronui gyvybę.
- Prieš Verį (In Verrem) – kalbos prieš korumpuotą Sicilijos valdytoją Gajų Verį. Jos atnešė Ciceronui geriausio Romos advokato šlovę.
- Už Miloną (Pro Milone) – teismo kalba ginant politinį sąjungininką. Nors realiame teisme Ciceronas sutriko ir kalbą sužlugdė, vėliau ją perrašė ir išleido kaip tobulą gynybos pavyzdį.
Laiškai
- Laiškai Atikui (Epistulae ad Atticum) – itin atviri ir privatūs laiškai geriausiam draugui. Juose matome „tikrąjį“ Ciceroną: abejojantį, bijantį, besidžiaugiantį smulkmenomis ir kritikuojantį politinius lyderius.
- Laiškai artimiesiems (Epistulae ad Familiares) – laiškų rinkinys šeimos nariams, draugams ir politiniams veikėjams, suteikiantis neįkainojamos informacijos apie vėlyvosios respublikos kasdienybę.