Kas yra kas – tai skyrius, kuriame trumpai aprašomi daiktai, žmonės, reiškiniai apie religiją.
Siracido knyga (dar žinoma kaip Jėzaus Siracido knyga arba Ecclesiasticus) yra viena iš deuterokanoninių (arba apokrifinių) knygų, esančių Senajame Testamente, bet pripažįstama tik kai kuriose krikščioniškose tradicijose, tokiose kaip Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčios. Protestantiškame Biblijos kanone ši knyga nėra laikoma kanonine, nors kai kuriose tradicijose ji vis dar vertinama kaip dvasinio ir moralinio mokymo šaltinis. … [Skaityti toliau…]
Dovydo gyventojų skaičiavimas yra vienas iš įvykių, aprašytų Senojo Testamento knygose: 2 Samuelio 24 skyriuje ir 1 Metraščių 21 skyriuje. Karalius Dovydas nusprendė suskaičiuoti Izraelio ir Judo gyventojus, o šis veiksmas Dievui buvo nepriimtinas, nes tai buvo laikoma nepasitikėjimo Dievu ženklu. Dėl šio skaičiavimo Dovydas ir Izraelis patyrė Dievo bausmę. Istorijos santrauka: Kodėl Dovydo veiksmai … [Skaityti toliau…]
Romos Mišiolas (lot. Missale Romanum) yra pagrindinis katalikų bažnyčios liturginis leidinys, kuriame pateikiamos Mišių apeigos ir tekstai, naudojami šventant Mišias. Šis dokumentas yra svarbi liturginė knyga, kuri reguliuoja, kaip Mišios turi būti atliekamos, ir užtikrina vienodumą visame katalikų pasaulyje. Romos Mišiolas: Istorija ir Plėtra 1. Ankstyvieji Krikščionys: Nuo ankstyvųjų krikščionybės laikų Mišios buvo švenčiamos įvairiomis … [Skaityti toliau…]
Pažinimo medis, yra Biblijos Pradžios knygoje aprašytas medis, kurio vaisius suteikia pažinimą apie gėrį ir blogį. Tai yra vienas iš dviejų svarbių medžių, kurie minimi Edeno sode – kitas yra Gyvybės medis. Pažinimo medis vaidina esminį vaidmenį krikščioniškoje teologijoje, nes būtent šio medžio vaisius tapo Adomo ir Ievos nuopuolio priežastimi. Pažinimo medis Biblijoje: Pažinimo medžio … [Skaityti toliau…]
Wormso akordas, pasirašytas 1122 metais, buvo svarbus tarptautinis susitarimas, kuris išsprendė Investitūros kovą – konfliktą tarp popiežiaus ir Šv. Romos imperatoriaus dėl dvasininkijos skyrimo ir autoriteto. Investitūros Kova 1. Kontekstas: Investitūros kova, prasidėjusi XI a., buvo konfliktas tarp popiežiaus ir Šv. Romos imperatoriaus dėl teisės skirti vyskupus ir kitus dvasininkus. Popiežius Grigalius VII ir imperatorius … [Skaityti toliau…]
Edeno sodas – tai vieta, aprašyta Biblijos Pradžios knygoje, kurioje Dievas apgyvendino pirmuosius žmones – Adomą ir Ievą. Ši vieta yra laikoma rojumi – vieta, kurioje žmonės gyveno tobulomis sąlygomis, be nuodėmės ir skausmo, prieš įvykstant nuopuoliui. Edeno sodas yra simbolis Dievo kūrybos tobulybės ir harmonijos tarp žmonių ir Dievo iki prigimtinės nuodėmės. Edeno sodas … [Skaityti toliau…]
Senoji gyvatė yra biblinis terminas, naudojamas apibūdinti Šėtoną arba velnią, kuris pasirodo Biblijoje kaip blogio jėgų simbolis. Terminas „Senoji gyvatė“ dažniausiai siejamas su gundytoju, kuris Pradžios knygoje apgaulės būdu sugundė Ievą valgyti vaisių nuo Pažinimo medžio Edeno sode, dėl ko žmonija patyrė nuopuolį ir buvo išvaryta iš rojaus. Biblijos kontekstas: Senoji gyvatė kaip Šėtono simbolis: … [Skaityti toliau…]
Liuciferis yra vienas iš labiausiai žinomų velnio pavadinimų krikščioniškoje teologijoje ir populiariojoje kultūroje. Tradiciškai jis laikomas kritusiu angelu, kuris sukilęs prieš Dievą buvo išvarytas iš dangaus ir tapo Šėtonu – blogio jėgų valdovu. Liuciferis dažnai siejamas su išdidumu, maištu ir puikybe. Lotynų kalba: Senajame Testamente: Kritęs angelas: Liuciferis krikščioniškoje tradicijoje: Liuciferis ir Šėtonas: Izaijo pranašystė … [Skaityti toliau…]
Belzebubas (kartais vadinamas Baal-Zebubu) yra demonas arba velnias, dažnai siejamas su aukštaisiais pragaro hierarchijos demonais. Šis vardas dažnai naudojamas apibūdinti blogio jėgas ar demonų valdovą. Belzebubo įvaizdis vystėsi per šimtmečius ir atsirado įvairiose kultūrose bei religijose, tačiau dažniausiai jis siejamas su hebrajų, krikščionių ir islamo demonologija. Belzebubo kilmė: Belzebubo vaizdavimas: Belzebubo reikšmė populiariojoje kultūroje: Belzebubas … [Skaityti toliau…]
Dykumos Tėvai – tai ankstyvieji krikščionių atsiskyrėliai ir vienuoliai, kurie III–IV amžiuje pasitraukė į dykumas, daugiausia Egipte, siekdami dvasinio tobulumo per asketizmą, maldą ir atsiskyrimą nuo pasaulio. Jie tapo svarbiais dvasinio gyvenimo mokytojais ir pirmųjų krikščioniškų vienuolinių judėjimų pradininkais. Pagrindiniai Dykumos Tėvų bruožai: Svarbiausi Dykumos Tėvai: Dykumos Tėvų mokymai: Dykumos Tėvų reikšmė: Dykumos Tėvai buvo … [Skaityti toliau…]