Kas yra Belzebubas?

Belzebubas yra viena paslaptingiausių ir galingiausių figūrų vakarų demonologijoje. Dažnai painiojamas su Šėtonu ar Liuciferiu, jis užima unikalią vietą pragaro hierarchijoje, turėdamas itin gilias istorines ir etimologines šaknis. Šis vardas per šimtmečius evoliucionavo iš garbinamos vietinės dievybės į mirties, korupcijos ir nuosmukio simbolį, tapdamas neatsiejama krikščioniškosios teologijos, okultizmo ir literatūros dalimi.

1. Belzebubo kilmė: Nuo dievo iki demono

Belzebubo istorija prasideda dar gerokai prieš krikščionybės atsiradimą. Jo vardas yra tiesioginis senovės Artimųjų Rytų religinių konfliktų atspindys.

• Kilmė iš Kanaano religijos: Vardas kildinamas iš kanaaniečių bei finikiečių dievybės Baalo kulto. „Baal“ senovės semitų kalbomis reiškia „Viešpats“ arba „Valdovas“. Tai buvo viena svarbiausių derlingumo ir audros dievybių.
• Baal-Zebub prieš Baal-Zebul: Originalus dievybės vardas Ekrono mieste tikriausiai buvo Baal-Zebul (Ba’al Zebul), kas reiškia „Dangiškasis valdovas“ arba „Aukštybių viešpats“. Hebrajų raštininkai, norėdami pašiepti svetimą dievą, atliko lingvistinį žaidimą ir pakeitė galūnę į Zebub, kas reiškia „musė“. Taip „Dangiškasis valdovas“ tapo „Musių valdovu“.
• Apsauga nuo ligų: Manoma, kad Ekrono gyventojai garbinę šią dievybę tikėdami, jog ji gali prišaukti arba nuvyti muses, kurios buvo laikomos ligų ir puvimo nešėjomis.

2. Belzebubas Biblijos tekstuose

Biblinis pasakojimas įtvirtino Belzebubą kaip blogio simbolį, tačiau skirtingose dalyse jo vaidmuo skiriasi.

• Senasis Testamentas: Antroje Karalių knygoje (2 Kar 1:2–3) pasakojama, kaip Izraelio karalius Ahazijas, sunkiai susirgęs, siunčia pasiuntinius pas Baal-Zebubą į Ekroną pasiteirauti, ar pasveiks. Pranašas Elijas griežtai pasmerkia karalių už tai, kad šis kreipiasi į stabmeldžių stabą, o ne į Izraelio Dievą. Čia Belzebubas dar matomas kaip konkuruojantis „netikras dievas“.
• Naujasis Testamentas: Jėzaus laikais šis vardas jau buvo tapęs demonų valdovo sinonimu. Evangelijoje pagal Matą (12:24–27) fariziejai kaltina Jėzų: „Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų kunigaikščio Belzebubo galia“. Jėzus atsako loginiu argumentu: „Jei Šėtonas išvarinėja Šėtoną, vadinasi, jis pasidalijęs savyje. Kaipgi tada išsilaikys jo karalystė?“. Tai rodo, kad tuo metu Belzebubas jau buvo tapatinamas su aukščiausia blogio hierarchija.

3. Pragaro hierarchija ir teologija

Viduramžių ir Renesanso demonologai bandė sisteminti pragaro struktūrą, suteikdami Belzebubui specifines funkcijas ir rangus.

• Binsfeldo klasifikacija: 1589 m. vokiečių teologas Peteris Binsfeldas priskyrė Belzebubą vienai iš septynių mirtinų nuodėmių. Įdomu tai, kad pagal šią sistemą Belzebubas simbolizuoja rijūniškumą (Gula), o ne puikybę, kuri priskiriama Liuciferiui. Rijūniškumas čia suprantamas plačiau – kaip nesaikingas troškimas visko, kas kūniška ir gendanti.
• Septyni pragaro princai: Daugumoje okultinių raštų Belzebubas laikomas vienu iš „Didžiosios Trejybės“ kartu su Liuciferiu ir Astarotu. Jis dažnai įvardijamas kaip pragaro imperijos kancleris arba antrasis po Šėtono.
• Musių simbolika: Kaip „Musių valdovas“, jis valdo visa tai, kas pūva, dūla ir yra nešvaru. Musės simbolizuoja dvasinį parazitavimą, ligų plitimą ir moralinę korupciją.

4. Vaizdavimas mene ir literatūroje

Belzebubo įvaizdis yra vienas baisiausių ir labiausiai atpažįstamų visoje demonologijos tradicijoje.

• Dantės „Dieviškoji komedija“ (Comedìa, vėliau Divina Commedia). Dantė Belzebubo vardą vartoja kaip Liuciferio sinonimą, pabrėždamas pragaro gelmę ir absoliutaus blogio buveinę. Šis įvaizdis sustiprina Inferno kosmologinę struktūrą, kurioje blogis vaizduojamas kaip sustingusi, beviltiška būsena.
• Johno Miltono „Prarastas rojus“ (Paradise Lost). Miltonas Belzebubą pateikia kaip vieną ryškiausių pragaro veikėjų. Čia jis nėra bjaurus padaras, bet puolęs angelas – išmintingas, iškalbingas ir autoritetingas Šėtono sąjungininkas. Belzebubas veikia kaip strategas, siūlantis keršyti Dievui per žmogaus sugundymą, taip įvesdamas jį į centrinį epinio konflikto lauką.
• Johano Volfgango Gėtės „Faustas“ (Faust). Nors pagrindinis demoniškas veikėjas yra Mefistofelis, Gėtė mini ir Belzebubą kaip vieną iš pragaro valdovų. Čia Belzebubas pasirodo kaip aukštesnio rango demonas, priklausantis pragaro hierarchijai, kurią Mefistofelis tik įgyvendina.
• „Lemegetonas“ (The Lesser Key of Solomon) – demonologinis grimoaras. Šiame XVII a. okultiniame veikale Belzebubas aprašomas kaip vienas iš pragaro princų, turintis aukščiausią rangą tarp demonų. Tai vienas svarbiausių šaltinių, formavusių vėlesnę Belzebubo ikonografiją ir jo suvokimą kaip „musėdievio“.

5. Okultizmas ir ritualinė magija

Vėlesniuose maginiuose traktatuose, tokiuose kaip „Abramelino knyga“ ar „Grimorium Verum“, Belzebubas aprašomas kaip subjektas, kurį prisikviesti yra itin pavojinga.

• Gebėjimai: Tikima, kad jis gali suteikti žinių apie gamtos paslaptis, padėti nugalėti priešus, tačiau už tai reikalauja didžiulės kainos.
• Išvaizda: Grimuaruose jis aprašomas įvairiai: kartais kaip milžiniška musė, kartais kaip būtybė su trimis galvomis (žmogaus, katės ir rupūžės), o kartais kaip bjaurus padaras, spjaudantis ugnimi ir staugiantis kaip vilkas. Jo pasirodymą, pasak okultistų, lydi nepakeliamas sieros ir puvėsio kvapas bei musių zvimbimas.

6. Belzebubo simbolinė reikšmė šiandien

Šiuolaikiniame kontekste Belzebubas išlieka galingu simboliu, atspindinčiu tamsiąją žmogaus prigimties pusę.

1. Puvimo ir destrukcijos simbolis: Jis primena apie visko, kas materialu, laikinumą.
2. Socialinė korupcija: Belzebubas dažnai naudojamas kaip metafora sistemoms, kurios „pūva iš vidaus“.
3. Dvasinis parazitavimas: Jis simbolizuoja mintis ir troškimus, kurie „zvimbia“ mūsų galvose, neleisdami pasiekti ramybės (kaip musės vasaros dieną).

Apibendrinant, Belzebubas yra viena labiausiai evoliucionavusių figūrų mitologijoje. Nuo „Dangiškojo princo“ iki „Musių valdovo“, jo kelias rodo, kaip kultūros keičia viena kitos dievybes, paversdamos jas didžiausiais savo priešais. Tačiau jo esmė – dvasinis nuosmukis ir kova už žmogaus sielą – išlieka universali.

Citatos

Belzebubas yra minimas keliose svarbiose religinėse ir literatūrinėse citatose, ypač krikščioniškajame kontekste. Keletas reikšmingų citatų, kuriose jis minimas:

1. Biblija – Naujasis Testamentas:

• Mato 12:24:
  • „Tai išgirdę fariziejai sakė: „Šitas išvaro demonus ne kitaip kaip per Belzebubą, demonų kunigaikštį.““
  • Ši citata rodo fariziejų kaltinimą Jėzui, esą jis naudojasi Belzebubo galia išvarinėti demonus. Jėzus atsakė, kad Šėtonas nesikovoja su savimi, taip paneigdamas jų kaltinimą.
• Morkaus 3:22:
  • „Atėję iš Jeruzalės Rašto aiškintojai sakė: „Jis turi Belzebubą“ ir „Jis išvaro demonus per demonų valdovą.““
  • Čia dar kartą išreiškiamas kaltinimas, kad Jėzus veikia per Belzebubą – demonų valdovą.
• Luko 11:15:
  • „Bet kai kurie iš jų sakė: „Jis išvaro demonus per Belzebubą, demonų kunigaikštį.““
  • Luko evangelijoje vėl kartojamas kaltinimas, kad Jėzus išvarinėja demonus per Belzebubo galią.

2. Senojo Testamento citata apie Baal-Zebub:

• 2 Karalių 1:2-3:
  • „Ahazijas nugriuvo iš savo viršutinio kambario, esančio Samarijoje, ir sunkiai susižeidė. Jis pasiuntė pasiuntinius, tardamas: „Eikite, pasitarkite su Ekrono dievu Baal-Zebubu, ar pasveiksiu po šios ligos.““
  • Šioje citatoje karalius Ahazijas siunčia pasiteirauti Baal-Zebubo – Ekrono miesto dievo, kuris yra susijęs su ligomis ir gydymu. Čia matome pirmąjį vardą „Baal-Zebub“, kuris vėliau tampa Belzebubo pavadinimu.

3. John Milton – „Prarastas rojus“ (Paradise Lost):

• John Milton savo garsiajame kūrinyje „Prarastas rojus“ (1667) vaizduoja Belzebubą kaip vieną iš galingiausių demonų, dirbančių kartu su Šėtonu.
  • „Tai Belzebubas, Viešpats, kuris mus valdė tuomet, kai šlovė buvo, ir dabar, kai prakeikimas mūsų.“
  • Ši citata rodo Belzebubą kaip aukštąjį demoną, kuris kartu su Šėtonu vadovauja išvarytų angelų sukilimui prieš dangų.

4. Dantė Alighieri – „Dieviškoji komedija“:

• Dantė mini Belzebubą savo epiniame kūrinyje „Dieviškoji komedija“ (1320), kur jis vaizduoja pragaro hierarchiją.
  • „Belzebubo, didžiojo kunigaikščio, prieglaudoje atsiskleidžia visos nuodėmės.“
  • Šioje citatoje Belzebubas pateikiamas kaip pragaro aukščiausias kunigaikštis, kuris valdo nuodėmingas sielas.

5. Teologiniai tekstai ir demonologija:

• Belzebubas Viduramžiais ir vėlesniuose demonologijos raštuose dažnai vaizduojamas kaip vienas iš aukščiausių pragaro valdovų. Kai kuriose krikščionių tradicijose jis siejamas su septyniomis mirtinomis nuodėmėmis, ypač puikybe.
  • „Belzebubas, puikybės angelas, veda klystančiuosius į savęs išaukštinimą, skatinant juos pulti dėl nuodėmės.“

Belzebubas yra dažnai minimas religinėje ir literatūrinėje tradicijoje kaip demonų kunigaikštis ar net aukščiausias pragaro valdovas. Šios citatos iš Šventojo Rašto, literatūros ir demonologijos rodo jo svarbą kaip galingą piktą jėgą, susijusią su nuodėme, puikybe ir blogiu.