Kristoferis Hičensas (Christopher Hitchens), britų ir amerikiečių žurnalistas, gimęs 1949 metais Portsmute, užaugo karininko šeimoje, studijavo Oksforde filosofiją ir politiką, kur jau tada maištavo prieš religinį auklėjimą mokykloje. Vėliau tapo kairiuoju trockistu, rašė Vanity Fair ir The Nation, palaikė Irako užpuolimą 2003 metais, kas sukėlė audrą tarp draugų, o mirė 2011 metais nuo stemplės vėžio, iki paskutinių dienų ginčydamasis su tikinčiaisiais. 2007 metais išleista knyga „God Is Not Great: How Religion Poisons Everything“ (lietuviškai dažnai vadinama „Dievas nėra didis: kaip religija nuodija viską“) – tai ugningas kaltinimas organizuotai religijai, parašytas po 9/11 atakų, kai Hičensas matė, kaip tikėjimas skatina smurtą.
Hičensas religiją vadina žalinga institucija, kuri nuodija viską – nuo vaikų auklėjimo iki politikos. Jis žingsnis po žingsnio rodo istorinius pavyzdžius: kryžiaus žygius, inkviziciją, šiuolaikinį fundamentalizmą islamo šalyse, kur moterys baudžiamos už „nusikaltimus“ garbei, ar krikščionių pastangas blokuoti kontracepciją Afrikoje, kas didina AIDS plitimą. Religija, anot jo, skatina baimę, paklusnumą ir karus, o ne moralę – žmogaus padorumas egzistuoja anksčiau nei šventraščiai.
Tikros citatos iš knygos: „Smurtinė, iracionali, netolerantiška, susijusi su rasizmu, tribalizmu ir šovinizmu, investuojanti į neišmanymą ir priešiška laisvam tyrinėjimui, niekinanti moteris ir prievartaujanti vaikus: organizuota religija turėtų turėti daug ką ant savo sąžinės.“ Arba: „Daugelis religijų dabar ateina prie mūsų su meilikaujančiomis šypsenomis ir ištiestomis rankomis, kaip nešvankus prekeivis turguje. Jos siūlo paguodą ir solidarumą, konkuruodamos rinkoje. Bet mes turime teisę prisiminti, kaip barbariškai jos elgėsi, kai buvo stiprios ir siūlė pasiūlymą, kurio negalėjai atmesti.“
Vienas keistas epizodas iš Hičenso gyvenimo: mirties patale, sergant vėžiu, jis ginčijosi su kunigais, kurie tikėjosi jo atsivertimo, ir net parašė straipsnį „Mortality“, kur juokais sakė, kad jei staiga atsiverstų, žinotų, jog vėžys pažeidė smegenis. Jo debatai su Tony Blairu ar Franku Tureku tapo legendiniais – ten Hičensas švytėjo sarkazmu, klausdamas, kodėl Dievas leidžia vaikams mirti nuo bado, jei toks gailestingas. Knyga parduota milijonais, sukėlė pykčio bangas – kai kuriose šalyse uždrausta, o Hičensas juokėsi, kad religija patvirtina jo tezes cenzūra.
Hičenso darbas – aistringas šauksmas už protą ir laisvę, kur religija matoma kaip grandinės, kurias žmonija gali nusimesti. Net miręs jis lieka provokatoriumi, primenančiu, kad etika gali klestėti be dievų baimės, o istorija rodo, kaip tikėjimas dažnai tarnavo valdžiai, o ne tiesai.
Kristoferio Hičenso knyga yra struktūruota kaip 19 skyrių kaltinimų religijai rinkinys, kiekvienas jų nagrinėja skirtingą tikėjimo aspektą – nuo istorinių nusikaltimų iki filosofinių klaidų.
- Švelniai tariant
Hičensas pradeda asmeniškai – vaikystėje jis pats buvo verčiamas melstis, bet jau tada jautė religijos absurdiškumą. Skyrius pristato pagrindinę tezę: religija yra žmogaus sukurta iliuzija, kurią reikia tirti be pagarbos, kaip bet kurį kitą fenomeną. Jis iškart meta pirštinę, sakydamas, kad tikėjimas remiasi baimės ir neišmanymo deriniu. - Religija žudo
Čia nagrinėjami religijos smurto pavyzdžiai: nuo kryžiaus žygių iki 9/11 teroro aktų. Hičensas rodo, kaip tikėjimas pateisina karus, genocidus ir terorizmą, cituodamas įvykius kaip Bosnijos konfliktą, kur katalikai, ortodoksai ir musulmonai žudė vieni kitus dėl „šventų“ skirtumų. - Trumpas ekskursas apie kiaulę arba Kodėl dangus nekenčia kumpio
Sarkastiškas žvilgsnis į religinius mitybos draudimus, ypač islamo ir judaizmo tabu dėl kiaulienos. Hičensas aiškina, kad tokios taisyklės kyla ne iš dieviškos išminties, o iš primityvių higienos ar genčių papročių, kurie išpūsti į „šventus“ įsakymus. - Pastaba apie sveikatą, kuriai religija gali būti pavojinga
Skyrius apie religijos žalą medicinai: nuo krikščionių draudimų skiepytis ar naudoti prezervatyvus Afrikoje iki Jehovos liudytojų kraujo perpylimo atsisakymo. Hičensas cituoja AIDS krizę, kur Vatikano propaganda didino mirtis. - Religijos metafiziniai teiginiai yra klaidingi
Filosofinis puolimas prieš religinius teiginius apie Dievo egzistavimą. Hičensas griauna Tomo Akviniečio argumentus ir ontologinį įrodymą, teigdamas, kad jie remiasi logikos klaidomis ir neturi empirinio pagrindo. - Argumentai dėl sumanymo
Kritika dizaino argumentui – idėjai, kad pasaulio sudėtingumas įrodo kūrėją. Hičensas remiasi Darvino evoliucija, rodydamas, kad gamta pilna klaidų, kaip žmogaus apendiksas ar akloji dėmė akyje, kurios paneigia „tobulą“ kūrėją. - Apreiškimas: „Senojo“ Testamento košmaras
Senasis Testamentas vadinamas smurto ir žiaurumo katalogu. Hičensas nagrinėja istorijas apie Dievo įsakytus genocidus, vaikų aukojimus ir moterų pavergimą, klausdamas, kaip tai gali būti moralės šaltinis. - „Naujasis“ Testamentas blogiu pralenkia „Senąjį“
Hičensas teigia, kad Naujasis Testamentas įveda pragaro idėją ir amžiną bausmę, kas yra dar žiauriau nei Senojo Testamento kerštas. Jis kritikuoja Jėzaus mokymą apie paklusnumą kaip totalitarinį. - Koranas yra pasiskolintas tiek iš žydų, tiek iš krikščionių mitų
Koranas vadinamas žydų ir krikščionių tekstų kompiliacija, sumaišyta su arabų genčių mitais. Hičensas rodo, kaip Mahometo apreiškimai atspindi VII amžiaus kontekstą, o ne amžiną tiesą. - Stebuklų lėkštumas ir pragaro nuosmukis
Stebuklai, kaip Marijos apsireiškimai ar šventųjų relikvijos, laikomi apgavystėmis ar psichologiniais triukais. Pragaro idėja vadinama sadistine fantazija, skirta gąsdinti žmones į paklusnumą. - „Žema kilmės žymė“: ydingos religijos ištakos
Religijos kilmė siejama su neišmanymu ir baime – nuo urvų žmonių iki šventraščių. Hičensas lygina jas su folkloru, kuris tapo institucionalizuotas. - Koda: kaip baigiasi religijos
Skyrius apie religijų nykimą: kaip graikų ar romėnų dievai tapo mitais, taip ir dabartinės religijos išnyks, kai mokslas ir švietimas užims jų vietą. - Ar dėl religijos žmonės elgiasi geriau?
Hičensas neigia, kad religija daro žmones doresnius, cituodamas vergovės pateisinimą Biblijoje ar moterų engimą Korane. Moralė, anot jo, kyla iš empatijos, o ne dieviškų įsakymų. - Nėra jokio „rytietiško“ sprendimo
Kritika budizmui ir kitoms „minkštoms“ rytų religijoms, kurios laikomos ne mažiau iracionaliomis. Hičensas atmeta idėją, kad jos yra „tauresnės“ nei abraominės tikybos. - Religija kaip gimtoji nuodėmė
Religija kaltinama už kaltės ir gėdos kultūrą, ypač vaikams, kurie mokomi, kad gimė nuodėmingi. Hičensas vadina tai psichologine prievarta. - Ar religija yra vaikų išnaudojimas?
Skyrius apie vaikų indoktrinaciją – nuo religinių mokyklų iki apipjaustymo. Hičensas klausia, kodėl vaikams primetamos idėjos, kurių jie negali kritikuoti. - Numatomas prieštaravimas: paskutinis „argumentas“ prieš sekuliarizmą
Atsakas į teiginį, kad be religijos visuomenė žlugs. Hičensas rodo, kaip sekuliarios šalys, kaip Danija, klesti be tikėjimo, o religingos – grimzta į chaosą. - Kilnesnė tradicija: racionalumo pasipriešinimas
Pagyrimas racionalistams – Sokratui, Spinozai, Volterui, kurie drįso mesti iššūkį religinei galiai. Hičensas švenčia jų drąsą kaip tikrąją žmonijos pažangą. - Pabaigai: naujosios Apšvietos poreikis
Finalinis raginimas atmeti religiją kaip vaikystės reliktą ir priimti mokslą, skepticizmą, laisvą mintį. Hičensas sapnuoja pasaulį, kur protas nugali dogmas.
Keista detalė: Hičensas rašė knygą po susitikimo su Dalai Lama, kurį pavadino „nesišypsančiu šarlatanu“, bet vėliau prisipažino, kad jo sarkazmas kartais slepia pavydą dėl religijų gebėjimo vienyti žmones – tik jis norėjo, kad tai darytų protas, o ne mitai. Skyriai skamba kaip teismo kaltinimai, bet kartu ir kaip kvietimas gyventi be baimės, kurį Hičensas nešė iki paskutinio atodūsio.
Dievas nėra didis (ištrauka)
Turinys
Pirmas skyrius: Švelniai tariant
Antras skyrius: Religija žudo
Trečias skyrius: Trumpas ekskursas apie kiaulę arba Kodėl dangus nekenčia kumpio
Ketvirtas skyrius: Pastaba apie sveikatą, kuriai religija gali būti pavojinga
Penktas skyrius: Religijos metafiziniai teiginiai yra klaidingi
Šeštas skyrius: Argumentai dėl sumanymo
Septintas skyrius: Apreiškimas: „Senojo“ Testamento košmaras
Aštuntas skyrius: „Naujasis“ Testamentas blogiu pralenkia „Senąjį“
Devintas skyrius: Koranas yra pasiskolintas tiek iš žydų, tiek iš krikščionių mitų
Dešimtas skyrius: Stebuklų lėkštumas ir pragaro nuosmukis
Vienuoliktas skyrius: „Žema kilmės žymė“: ydingos religijos ištakos
Dvyliktas skyrius: Koda: kaip baigiasi religijos
Tryliktas skyrius: Ar dėl religijos žmonės elgiasi geriau?
Keturioliktas skyrius: Nėra jokio „rytietiško“ sprendimo
Penkioliktas skyrius: Religija kaip gimtoji nuodėmė
Šešioliktas skyrius: Ar religija yra vaikų išnaudojimas?
Septynioliktas skyrius: Numatomas prieštaravimas: paskutinis „argumentas“ prieš sekuliarizmą
Aštuonioliktas skyrius: Kilnesnė tradicija: racionalumo pasipriešinimas
Devynioliktas skyrius: Pabaigai: naujosios Apšvietos poreikis
O, varginanti žmonijos dalia,
Vieno dėsnio pagimdyta, kito saistoma;
Bergždžiai pradėta, nors tuštybė jai užginta,
Sukurta ligota, o liepta būti sveika.
— FULKE GREVILLE, „Mustafa“
Ir manote, kad tokiems kaip jūs,
Lervų protams, išbadėjusiai fanatikų gaujai,
Dievas patikėjo paslaptį, o man ją nuslėpė?
Ką gi, ką gi – koks skirtumas? Tikėkite ir tuo!
— OMARO CHAJAMO RUBAJATAI
(RICHARDO LE GALLIENNE’O VERTIMAS)
Ramiai jie numirs, ramiai jie užges tavo vardu, ir anapus kapo jie ras tik mirtį. Bet mes saugosime paslaptį ir dėl jų pačių laimės viliosime juos dangiškuoju ir amžinuoju atpildu.
— DIDYSIS INKVIZITORIUS SAVO „IŠGANYTOJUI“
F. DOSTOJEVSKIO ROMANE „BROLIAI KARAMAZOVAI“
Švelniai tariant
Jei šios knygos skaitytojas norėtų eiti toliau nei tik nesutikti su jos autoriumi ir pabandytų nustatyti nuodėmes bei ydas, kurios paskatino jį ją parašyti (o aš tikrai pastebėjau, kad tie, kurie viešai deklaruoja gailestingumą, atjautą ir atlaidumą, dažnai linkę eiti šiuo keliu), tuomet jis ar ji ginčytųsi ne tik su nepažiniu ir nenusakomu kūrėju, kuris – greičiausiai – nusprendė sukurti mane tokį. Jie suterštų atminimą geros, nuoširdžios, paprastos moters, turinčios stabilų ir padorų tikėjimą, vardu ponia Jean Watts.
Kai buvau maždaug devynerių metų berniukas ir lankiau mokyklą Dartmuro pakraštyje, pietvakarių Anglijoje, ponios Watts užduotis buvo mokyti mane gamtos pažinimo, o taip pat Šventojo Rašto. Ji vesdavosi mane ir mano draugus pasivaikščioti po ypač nuostabią mano gražiosios gimtinės dalį ir mokydavo mus atskirti skirtingus paukščius, medžius ir augalus vienus nuo kitų. Nuostabi įvairovė, randama gyvatvorėje; stebuklas radus kiaušinių dėtį sudėtingame lizde; tai, kad jei dilgėlės nudilgindavo kojas (mes turėjome mūvėti šortus), šalia visada augdavo raminantis rūgštynės lapas: visa tai išliko mano atmintyje, kaip ir „girininko muziejus“, kur vietiniai valstiečiai demonstruodavo žiurkių, žebenkščių ir kitų kenkėjų bei plėšrūnų, kuriuos greičiausiai sukūrė kokia nors mažiau maloni dievybė, lavonus. Jei skaitysite nemirtingus Johno Clare’o kaimo eilėraščius, pagausite muziką to, ką noriu perteikti.
Vėlesnėse pamokose mums duodavo atspausdintą lapelį pavadinimu „Tyrinėkite Raštus“, kurį mokyklai atsiųsdavo kokia nors nacionalinė institucija, prižiūrinti religijos mokymą. (Tai, kartu su kasdienėmis maldos pamaldomis, buvo privaloma ir valstybės reikalaujama.) Lapelyje būdavo viena Senojo arba Naujojo Testamento eilutė, ir užduotis buvo surasti tą eilutę ir papasakoti klasei arba mokytojai, žodžiu arba raštu, kokia tai istorija ir koks jos moralas. Man patikdavo šis pratimas, ir man netgi puikiai sekdavosi, todėl (kaip Bertie Woosteris) dažnai būdavau „pirmūnas“ Šventojo Rašto klasėje. Tai buvo mano pirmoji pažintis su praktine ir tekstine kritika. Aš perskaitydavau visus skyrius, ėjusius prieš tą eilutę, ir visus, ėjusius po jos, kad būčiau tikras, jog supratau pradinės užuominos „esmę“. Vis dar galiu tai daryti, didžiam kai kurių mano priešų susierzinimui, ir vis dar jaučiu pagarbą tiems, kurių stilius kartais atmetamas kaip „tik“ talmudiškas, koraniškas ar „fundamentalistinis“. Tai gera ir būtina protinė bei literatūrinė treniruotė.
Tačiau atėjo diena, kai vargšė brangioji ponia Watts perlenkė lazdą. Ambicingai siekdama sujungti du savo vaidmenis – gamtos instruktorės ir Biblijos mokytojos – ji tarė: „Taigi matote, vaikai, koks galingas ir dosnus yra Dievas. Jis padarė visus medžius ir žolę žalius, o tai yra būtent ta spalva, kuri labiausiai ramina mūsų akis. Įsivaizduokite, jei vietoj to augmenija būtų visa violetinė arba oranžinė, kaip tai būtų baisu.“
Ir štai, žiūrėkite, ką ši pamaldi senutė padarė. Man patiko ponia Watts: ji buvo meili ir bevaikė našlė, turėjusi draugišką seną aviganį, kurio vardas tikrai buvo Roveris, ir ji kviesdavo mus saldumynų ir vaišių po pamokų į savo šiek tiek apgriuvusį seną namą prie geležinkelio linijos. Jei Šėtonas pasirinko ją, kad gundytų mane paklysti, jis buvo daug išradingesnis už klastingąjį žaltį Edeno sode. Ji niekada nekeldavo balso ir nenaudojo smurto – ko negalima pasakyti apie visus mano mokytojus – ir apskritai buvo viena iš tų žmonių, apie kuriuos rašoma „Midlmarče“, apie kuriuos galima pasakyti, kad jei „mums su jumis viskas nėra taip blogai, kaip galėjo būti“, tai „pusiau dėl to, kad daugybė žmonių ištikimai gyveno paslėptą gyvenimą ir ilsisi nelankomuose kapuose“.
Tačiau mane atvirai pašiurpino tai, ką ji pasakė. Mano maži sandalai su dirželiais per kulkšnis susirietė iš gėdos dėl jos. Būdamas devynerių metų neturėjau net supratimo apie argumentą iš sumanymo (teleologinį argumentą) ar apie darvinistinę evoliuciją kaip jo konkurentę, ar apie ryšį tarp fotosintezės ir chlorofilo. Genomo paslaptys man buvo paslėptos taip pat, kaip tuo metu ir visiems kitiems. Tada dar nebuvau matęs gamtos vaizdų, kur beveik viskas bjauriai abejinga ar priešiška žmogaus gyvybei, jei ne gyvybei apskritai. Aš tiesiog žinojau, beveik taip, lyg turėčiau privilegijuotą prieigą prie aukštesnės valdžios, kad mano mokytoja sugebėjo viską supainioti vos dviem sakiniais. Akys prisitaikė prie gamtos, o ne atvirkščiai.
Negaliu apsimesti, kad po šios epifanijos viską prisimenu tobulai ar iš eilės, bet gana greitai pradėjau pastebėti ir kitų keistenybių. Kodėl, jei dievas buvo visų dalykų kūrėjas, mes turėjome jį taip nepaliaujamai „šlovinti“ už tai, kad jis daro tai, kas jam natūralu? Tai atrodė vergiška, be viso kito. Jei Jėzus galėjo išgydyti aklą žmogų, kurį atsitiktinai sutiko, tai kodėl neišgydyti aklumo apskritai? Kas tokio nuostabaus tame, kad jis išvarė velnius taip, kad velniai vietoj to įėjo į kiaulių bandą? Tai atrodė grėsminga: labiau panašu į juodąją magiją. Esant visai šiai nuolatinei maldai, kodėl jokio rezultato? Kodėl turėjau viešai kartoti, kad esu apgailėtinas nusidėjėlis? Kodėl sekso tema buvo laikoma tokia toksiška? Šie nerišlūs ir vaikiški prieštaravimai, kaip vėliau supratau, yra labai dažni, iš dalies todėl, kad jokia religija negali į juos pateikti jokio patenkinamo atsakymo. Bet atsirado ir kitas, didesnis. (Sakau „atsirado“, o ne „kilo man“, nes šie prieštaravimai yra ne tik neįveikiami, bet ir neišvengiami.) Direktorius, kuris vedė kasdienes pamaldas ir maldas, laikė Knygą ir buvo šiek tiek sadistas bei slapstomas homoseksualas (ir kuriam aš seniai atleidau, nes jis įžiebė mano domėjimąsi istorija ir paskolino man pirmąją P. G. Wodehouse’o kopiją), vieną vakarą kai kuriems iš mūsų sakė rimtą kalbą. „Galbūt dabar nematote viso šio tikėjimo prasmės“, – sakė jis. „Bet pamatysite vieną dieną, kai pradėsite netekti mylimų žmonių.“
Vėlgi, pajutau gryną pasipiktinimą ir netikėjimą. Kodėl, tai būtų tas pats, kas sakyti, jog religija gali būti netiesa, bet nesvarbu, nes ja galima pasikliauti dėl paguodos. Kaip niekinga.
Tada man buvo beveik trylika, ir aš tapau gana nepakenčiamu mažu intelektualu. Niekada nebuvau girdėjęs apie Sigmundą Freudą – nors jis man būtų buvęs labai naudingas suprantant direktorių – bet man ką tik buvo parodyta jo esė „Iliuzijos ateitis“.
Aš jums visa tai pasakoju todėl, kad nesu vienas iš tų, kurių galimybę turėti sveiką tikėjimą sunaikino vaikų išnaudojimas ar žiaurus indoktrinavimas. Žinau, kad milijonai žmonių turėjo tai ištverti, ir nemanau, kad religijos gali ar turėtų būti atleistos nuo tokių kančių primetimo. (Visai neseniai matėme Romos Bažnyčią suterštą bendrininkavimo su neatleistina vaiko išprievartavimo nuodėme, arba, kaip tai būtų galima suformuluoti lotyniška forma, no child’s behind left (nė vieno vaiko užpakalis nepaliktas [aliuzija į programą „No Child Left Behind“ – nė vienas vaikas nepaliktas]). Tačiau kitos nereliginės organizacijos padarė panašių nusikaltimų, ar net blogesnių.
Vis dar lieka keturi nesumažinami prieštaravimai religiniam tikėjimui: kad jis visiškai klaidingai pristato žmogaus ir kosmoso kilmę, kad dėl šios pradinės klaidos jis sugeba sujungti maksimalų vergiškumą su maksimaliu solipsizmu, kad jis yra ir pavojingo seksualinio slopinimo rezultatas, ir priežastis, ir kad jis galiausiai grindžiamas norų mąstymu.
Nemanau, kad arogantiška iš mano pusės teigti, jog jau buvau atradęs šiuos keturis prieštaravimus (taip pat pastebėjęs vulgaresnį ir akivaizdesnį faktą, kad religija naudojasi tie, kurie turi laikinąją valdžią, kad suteiktų sau autoritetą) dar prieš tai, kai mano berniukiškas balsas mutavo. Esu moraliai tikras, kad milijonai kitų žmonių priėjo prie labai panašių išvadų labai panašiu būdu, ir nuo to laiko sutikau tokių žmonių šimtuose vietų ir dešimtyse skirtingų šalių. Daugelis jų niekada netikėjo, o daugelis atsisakė tikėjimo po sunkios kovos. Kai kuriems iš jų netikėjimo akimirkos buvo tokios pat staigios, nors galbūt mažiau epilepsiškos ir apokaliptinės (ir vėliau labiau racionaliai bei moraliai pagrįstos) nei Sauliaus iš Tarso Damasko kelyje. Ir štai esmė apie mane ir mano bendraminčius. Mūsų tikėjimas nėra tikėjimas. Mūsų principai nėra tikėjimas. Mes nepasikliaujame vien mokslu ir protu, nes tai būtini, o ne pakankami veiksniai, bet nepasitikime niekuo, kas prieštarauja mokslui ar įžeidžia protą. Galime nesutarti dėl daugelio dalykų, bet tai, ką gerbiame, yra laisvas tyrimas, atvirumas ir idėjų siekimas dėl jų pačių. Mes nesilaikome savo įsitikinimų dogmatiškai: nesutarimas tarp profesoriaus Stepheno Jay Gouldo ir profesoriaus Richardo Dawkinso dėl „pertrauktos pusiausvyros evoliucijos“ ir neužpildytų spragų postdarvinistinėje teorijoje yra gana platus ir gilus, bet mes jį išspręsime įrodymais ir samprotavimais, o ne abipuse ekskomunika. (Mano paties susierzinimas dėl profesoriaus Dawkinso ir Danielio Dennetto už jų verčiantį gūžtis pasiūlymą, kad ateistai turėtų išdidžiai pasivadinti „šviesuoliais“ (brights), yra tęstinio ginčo dalis.) Mes nesame atsparūs stebuklo, paslapties ir pagarbios baimės vilionėms: turime muziką, meną ir literatūrą, ir manome, kad rimtas etines dilemas geriau sprendžia Shakespeare’as, Tolstojus, Schilleris, Dostojevskis ir George Eliot nei šventųjų knygų mitinės moralės pasakos. Literatūra, o ne šventraštis, palaiko protą ir – kadangi nėra kitos metaforos – taip pat ir sielą. Mes netikime rojumi ar pragaru, tačiau jokia statistika niekada neras, kad be šių vilionių ir grasinimų mes darome daugiau godumo ar smurto nusikaltimų nei tikintieji. (Tiesą sakant, jei kada nors būtų galima atlikti tinkamą statistinį tyrimą, esu tikras, kad įrodymai būtų priešingi.) Esame susitaikę su tuo, kad gyvename tik vieną kartą, nebent per savo vaikus, kuriems su džiaugsmu pastebime, kad turime užleisti kelią ir vietą. Mes spėliojame, kad bent jau įmanoma, jog žmonės, priėmę savo trumpo ir kovos kupino gyvenimo faktą, elgtųsi vieni su kitais geriau, o ne blogiau. Mes užtikrintai tikime, kad etišką gyvenimą galima gyventi be religijos. Ir mes žinome kaip faktą, kad galioja ir atvirkštinis teiginys – kad religija privertė daugybę žmonių ne tik elgtis ne geriau už kitus, bet ir suteikti sau leidimą elgtis taip, kad net viešnamio savininkas ar etninio valymo vykdytojas pakeltų antakį.
Svarbiausia, ko gero, mums, netikėliams, nereikia jokio pastiprinimo mechanizmo. Mes esame tie, į kuriuos atsižvelgė Blaise’as Pascalis, rašydamas tam, kuris sako: „Aš taip sukurtas, kad negaliu tikėti.“ Montaju kaimelyje, per vieną iš didžiųjų viduramžių persekiojimų, inkvizitoriai paklausė moters, iš ko ji perėmė savo eretiškas abejones dėl pragaro ir prisikėlimo. Ji turėjo žinoti, kad jai gresia baisi lėta mirtis, kurią įvykdys pamaldieji, bet ji atsakė, kad nieko iš nieko neperėmė ir viską išrutuliojo pati. (Dažnai girdite tikinčiuosius giriant savo kaimenės paprastumą, bet ne šio nepriverstinio ir sąžiningo sveiko proto bei blaivumo atveju, kuris buvo užgniaužtas ir išdegintas daugiau žmonių atveju, nei mes kada nors galėsime įvardyti.)
Mums nereikia rinktis kasdien, ar kas septynias dienas, ar bet kurią aukštą ir iškilmingą dieną, kad paskelbtume savo dorumą arba šliaužiotume ir voliotumėmės savo nevertingume. Mums, ateistams, nereikia jokių kunigų ar jokios hierarchijos virš jų, kad prižiūrėtų mūsų doktriną. Aukos ir ceremonijos mums atgrasios, kaip ir relikvijos bei bet kokių atvaizdų ar objektų garbinimas (net įskaitant objektus vienos naudingiausių žmogaus inovacijų – įrištos knygos – pavidalu). Mums jokia vieta žemėje nėra ir negalėtų būti „šventesnė“ už kitą: prieš pompastišką piligrimystės absurdą ar gryną siaubą žudyti civilius vardan kokios nors šventos sienos, urvo, šventovės ar uolos, mes galime priešpastatyti lėtą ar skubų pasivaikščiojimą nuo vienos bibliotekos ar galerijos pusės į kitą, arba pietus su maloniu draugu, ieškant tiesos ar grožio. Kai kurios iš šių ekskursijų į knygų lentyną, pietus ar galeriją akivaizdžiai, jei jos rimtos, suves mus su tikėjimu ir tikinčiaisiais, nuo didžiųjų pamaldžių tapytojų ir kompozitorių iki Augustino, Akviniečio, Maimonido ir Newmano darbų. Šie galingi mokslininkai galėjo parašyti daug blogų ar kvailų dalykų ir būti juokingai nežinantys apie mikrobų ligų teoriją ar žemės rutulio vietą saulės sistemoje, jau nekalbant apie visatą, ir tai yra paprasta priežastis, kodėl šiandien jų nebėra daugiau ir kodėl rytoj jų daugiau nebus. Religija savo paskutinius suprantamus, kilnius ar įkvepiančius žodžius pasakė labai seniai: arba tai, arba ji mutavo į žavų, bet miglotą humanizmą, kaip, tarkime, Dietrichas Bonhoefferis, drąsus liuteronų pastorius, nacių pakartas už atsisakymą su jais bendrininkauti. Mes nebeturėsime daugiau pranašų ar išminčių iš senovės kvartalo, todėl šiandienos pamaldumas tėra aidintys vakarykščiai pakartojimai, kartais pakelti iki rėkimo taško, kad atbaidytų baisią tuštumą.
Nors kai kuri religinė apologetika yra didinga savo ribotu būdu – galima paminėti Pascalį – o kai kuri yra nuobodi ir absurdiška – čia negalima nepaminėti C. S. Lewiso – abu stiliai turi kai ką bendra, būtent pasibaisėtiną įtampos naštą, kurią jie turi pakelti. Kiek pastangų reikia, kad patvirtintum tai, kas neįtikėtina! Actekai turėjo kasdien perplėšti žmogaus krūtinės ląstą, kad tik būtų tikri, jog saulė patekės. Monoteistai turi įkyrėti savo dievybei galbūt daugiau kartų nei tai, kad tik ji nebūtų kurčia. Kiek tuštybės turi būti paslėpta – ir ne per daug efektyviai – norint apsimesti, kad esi asmeninis dieviškojo plano objektas? Kiek savigarbos turi būti paaukota, kad galėtum nuolat rangytis suvokdamas savo nuodėmę? Kiek nereikalingų prielaidų turi būti padaryta ir kiek išsisukinėjimo reikia, kad priimtum kiekvieną naują mokslo įžvalgą ir manipuliuotum ja taip, kad ji „tiktų“ su apreikštais senovės žmogaus sukurtų dievybių žodžiais? Kiek šventųjų, stebuklų, susirinkimų ir konklavų reikia, kad pirmiausia būtų galima nustatyti dogmą, o tada – po begalinio skausmo, praradimo, absurdo ir žiaurumo – būtų priversti atšaukti vieną iš tų dogmų? Dievas nesukūrė žmogaus pagal savo atvaizdą. Akivaizdu, kad buvo atvirkščiai, ir tai yra neskausmingas paaiškinimas dievų ir religijų gausai bei brolžudystei tiek tarp tikėjimų, tiek jų viduje, kurią matome visur aplinkui ir kuri taip sulėtino civilizacijos vystymąsi.
Praeities ir dabarties religiniai žiaurumai įvyko ne todėl, kad esame blogi, bet todėl, kad gamtos faktas yra tas, jog žmonių rūšis biologiškai yra tik iš dalies racionali. Evoliucija lėmė, kad mūsų prieškaktinės skiltys yra per mažos, antinksčiai per dideli, o reprodukciniai organai, atrodo, sukurti komiteto; receptas, kuris vienas arba derinyje labai tikrai veda į tam tikrą nelaimingumą ir netvarką. Bet vis tiek, koks skirtumas, kai atidedi į šalį uolius tikinčiuosius ir imiesi ne mažiau sunkaus Darvino, tarkime, ar Hawkingo, ar Cricko darbo. Šie vyrai labiau apšviečia, kai klysta arba kai rodo savo neišvengiamus šališkumus, nei bet kuris apgaulingai kuklus tikėjimo žmogus, bergždžiai bandantis kvadratuoti apskritimą ir paaiškinti, kaip jis, paprastas Kūrėjo kūrinys, gali žinoti, ką tas Kūrėjas ketina. Ne visi gali sutarti dėl estetikos klausimų, bet mes, sekuliarūs humanistai, ateistai ir agnostikai, nenorime atimti iš žmonijos jos stebuklų ar paguodos. Nė kiek. Jei skirsite šiek tiek laiko Hubble teleskopo darytų stulbinančių nuotraukų studijavimui, tyrinėsite dalykus, kurie yra daug labiau keliantys pagarbą, paslaptingesni ir gražesni – ir labiau chaotiški, pribloškiantys bei atgrasūs – nei bet kuri sukūrimo ar „dienų pabaigos“ istorija. Jei skaitysite Hawkingą apie „įvykių horizontą“, tą teorinę „juodosios skylės“ briauną, per kurią teoriškai būtų galima nerti ir pamatyti praeitį bei ateitį (išskyrus tai, kad, deja ir pagal apibrėžimą, neturėtum pakankamai „laiko“), nustebsiu, jei vis dar galėsite žiopsoti į Mozę ir jo neįspūdingą „degantį krūmą“. Jei išnagrinėsite dvigubos spiralės grožį ir simetriją, o tada visiškai išanalizuosite savo genomo seką, būsite iškart sužavėti, kad toks beveik tobulas reiškinys yra jūsų esybės branduolys, ir nuraminti (tikiuosi), kad turite tiek daug bendro su kitomis žmonių rūšies gentimis – „rasei“ kartu su „sukūrimu“ iškeliavus į šiukšlių dėžę – ir dar labiau susižavėję sužinoję, kiek daug esate ir gyvūnų karalystės dalis. Dabar pagaliau galite būti tinkamai nuolankūs savo kūrėjo akivaizdoje, kuris pasirodo esąs ne „kas“, o mutacijos procesas su šiek tiek daugiau atsitiktinių elementų, nei mūsų tuštybė galėtų norėti. Tai daugiau nei pakankamai paslapties ir stebuklo bet kuriam žinduoliui: labiausiai išsilavinęs žmogus pasaulyje dabar turi pripažinti – nesakysiu išpažinti – kad jis ar ji žino vis mažiau ir mažiau, bet bent jau žino vis mažiau ir mažiau apie vis daugiau ir daugiau.
Kalbant apie paguodą, kadangi religingi žmonės taip dažnai tvirtina, jog tikėjimas atsako į šį tariamą poreikį, aš tiesiog pasakysiu, kad tie, kurie siūlo klaidingą paguodą, yra netikri draugai. Bet kuriuo atveju religijos kritikai ne tiesiog neigia, kad ji turi skausmą malšinantį poveikį. Vietoj to jie įspėja apie placebą ir spalvoto vandens buteliuką. Tikriausiai populiariausia modernių laikų citatos iškraipymas – tikrai populiariausias šiame ginče – yra teiginys, kad Marxas atmetė religiją kaip „liaudies opiumą“. Priešingai, šis rabinų giminės sūnus tikėjimą priėmė labai rimtai ir savo „Indėlyje į Hėgelio teisės filosofijos kritiką“ rašė taip:
Religinė kančia kartu yra ir tikros kančios išraiška, ir protestas prieš tikrą kančią. Religija yra engiamo kūrinio atodūsis, beširdžio pasaulio širdis, lygiai kaip ji yra bedvasės situacijos dvasia. Ji yra liaudies opiumas.
Religijos, kaip iliuzinės žmonių laimės, panaikinimas reikalingas jų tikrai laimei. Reikalavimas atsisakyti iliuzijų apie savo padėtį yra reikalavimas atsisakyti padėties, kuriai reikia iliuzijų. Todėl religijos kritika užuomazgoje yra ašarų pakalnės, kurios aureolė yra religija, kritika.
Kritika nuskynė įsivaizduojamas gėles nuo grandinės ne tam, kad žmogus nešiotų grandinę be jokios fantazijos ar paguodos, bet tam, kad jis nusimestų grandinę ir skintų gyvą gėlę.
Taigi garsioji citata yra ne tiek „klaidinga citata“, kiek labai grubus bandymas iškraipyti filosofinę bylą prieš religiją. Tie, kurie tikėjo tuo, ką kunigai, rabinai ir imamai jiems sako apie tai, ką galvoja netikintieji ir kaip jie galvoja, toliau ras daugiau tokių staigmenų. Jie galbūt pradės nepasitikėti tuo, kas jiems sakoma – arba nepriimti to „tikėjimu“, kas ir yra problema nuo pat pradžių.
Reikia pripažinti, Marxas ir Freudas nebuvo gydytojai ar tiksliųjų mokslų atstovai. Geriau apie juos galvoti kaip apie didžius ir klystančius vaizduotės eseistus. Kai intelektualinė visata keičiasi, kitaip tariant, nesijaučiu pakankamai arogantiškas, kad atleisčiau save nuo savikritikos. Ir aš tenkinuosi mintimi, kad kai kurie prieštaravimai liks prieštaringi, kai kurios problemos niekada nebus išspręstos žinduolio žmogaus smegenų žievės įranga, ir kai kurie dalykai yra neribotai nepažinūs. Jei būtų nustatyta, kad visata yra baigtinė arba begalinė, bet kuris atradimas man būtų vienodai stulbinantis ir neperprantamas. Ir nors sutikau daug žmonių, daug išmintingesnių ir protingesnių už mane, nežinau nė vieno, kuris galėtų būti pakankamai išmintingas ar protingas pasakyti kitaip.
Taigi švelniausia religijos kritika yra ir pati radikaliausia bei labiausiai griaunanti. Religija yra žmogaus sukurta. Net ją sukūrę žmonės negali susitarti, ką iš tikrųjų sakė ar darė jų pranašai, atpirkėjai ar guru. Dar mažiau jie gali tikėtis pasakyti mums vėlesnių atradimų ir pokyčių „prasmę“, kurie, kai prasidėjo, buvo arba trukdomi jų religijų, arba smerkiami jų. Ir vis dėlto – tikintieji vis dar teigia žinantys! Ne tik žinantys, bet žinantys viską. Ne tik žinantys, kad dievas egzistuoja ir kad jis sukūrė bei prižiūrėjo visą įmonę, bet ir žinantys, ko „jis“ iš mūsų reikalauja – nuo mūsų mitybos iki apeigų ir seksualinės moralės. Kitaip tariant, didžiulėje ir sudėtingoje diskusijoje, kurioje žinome vis daugiau ir daugiau apie vis mažiau ir mažiau, bet vis dar galime tikėtis tam tikro nušvitimo eidami tolyn, viena frakcija – pati sudaryta iš tarpusavyje kariaujančių frakcijų – turi grynos arogancijos sakyti mums, kad mes jau turime visą reikalingą esminę informaciją. Toks kvailumas, sujungtas su tokiu išdidumu, savaime turėtų būti pakankamas pašalinti „tikėjimą“ iš diskusijos. Asmuo, kuris yra tikras ir kuris savo tikrumui skelbia dievišką garantiją, priklauso mūsų rūšies kūdikystei. Tai gali būti ilgas atsisveikinimas, bet jis prasidėjo, ir, kaip visi atsisveikinimai, neturėtų būti užtęstas.
Tikiuosi, kad jei mane sutiktumėte, nebūtinai žinotumėte, jog toks mano požiūris. Tikriausiai esu užsisėdėjęs vėliau ir ilgiau su religingais draugais nei su bet kokiais kitais. Šie draugai dažnai mane erzina sakydami, kad esu „ieškotojas“, kas aš nesu, arba ne taip, kaip jie galvoja. Jei grįžčiau į Devoną, kur ponia Watts turi savo nelankomą kapą, aš tikrai rasčiau save ramiai sėdintį kokios nors senos keltų ar saksų bažnyčios gale. (Philipo Larkino nuostabus eilėraštis „Ėjimas į bažnyčią“ („Church-going“) puikiai atspindi mano paties nuostatą.) Kartą parašiau knygą apie George’ą Orwellą, kuris galėjo būti mano herojus, jei turėčiau herojų, ir buvau nusiminęs dėl jo beširdiškumo dėl bažnyčių deginimo Katalonijoje 1936 m. Sofoklis parodė, gerokai prieš monoteizmo iškilimą, kad Antigonė kalbėjo už žmoniją savo pasibjaurėjimu išniekinimu. Palieku tikintiesiems deginti vieni kitų bažnyčias, mečetes ir sinagogas, kuo visada galima pasikliauti, kad jie darys. Kai einu į mečetę, nusiaunu batus. Kai einu į sinagogą, užsidengiu galvą. Kartą net laikiausi ašramo etiketo Indijoje, nors tai man buvo išbandymas. Mano tėvai nebandė primesti jokios religijos: man tikriausiai pasisekė turėti tėvą, kuris ne itin mėgo savo griežtą baptistų/kalvinistų auklėjimą, ir motiną, kuri pirmenybę teikė asimiliacijai – iš dalies dėl manęs – o ne savo protėvių judaizmui. Dabar žinau pakankamai apie visas religijas, kad žinočiau, jog visada ir visur būčiau netikėlis, bet mano konkretus ateizmas yra protestantiškas ateizmas. Būtent su puikia Karaliaus Jokūbo Biblijos ir Cranmerio maldaknygės liturgija – liturgija, kurią kvaila Anglijos bažnyčia pigiai atmetė – aš pirmiausia nesutikau. Kai mirė mano tėvas ir buvo palaidotas koplyčioje su vaizdu į Portsmutą – toje pačioje koplyčioje, kurioje generolas Eizenhaueris meldė sėkmės naktį prieš D dieną 1944 m. – aš sakiau kalbą iš sakyklos ir pasirinkau savo tekstui eilutę iš Sauliaus iš Tarso, vėliau pavadinto „Šventuoju Pauliumi“, laiško filipiečiams (4 skyrius, 8 eilutė):
Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas tikra, kas garbinga, kas teisinga, kas tyra, kas mylima, kas giriama, – apie visa, kas dora ir šlovinga.
Pasirinkau tai dėl jos persekiojančio ir sunkiai pagaunamo pobūdžio, kuris bus su manimi paskutinę valandą, ir dėl jos iš esmės sekuliaraus priesako, ir todėl, kad ji švietė iš rėkimo, skundų, nesąmonių ir patyčių dykynės, kuri ją supa.
Ginčas su tikėjimu yra visų ginčų pamatas ir kilmė, nes tai yra pradžia – bet ne pabaiga – visų ginčų apie filosofiją, mokslą, istoriją ir žmogaus prigimtį. Tai taip pat yra pradžia – bet jokiu būdu ne pabaiga – visų ginčų apie gerą gyvenimą ir teisingą miestą. Religinis tikėjimas, būtent todėl, kad esame vis dar besivystančios būtybės, yra neišnaikinamas. Jis niekada neišnyks, arba bent jau tol, kol neįveiksime mirties, tamsos, nežinomybės ir vienas kito baimės. Dėl šios priežasties aš jo nedrausčiau, net jei manau, kad galėčiau. Labai kilniaširdiškas aš, galite pasakyti. Bet ar religingieji suteiks man tokią pačią atlaidą? Klausiu, nes tarp manęs ir mano religingų draugų yra tikras ir rimtas skirtumas, ir tikri bei rimti draugai yra pakankamai sąžiningi, kad tai pripažintų. Aš būčiau visai patenkintas eiti į jų vaikų bar micvas, žavėtis jų gotikinėmis katedromis, „gerbti“ jų tikėjimą, kad Koranas buvo padiktuotas, nors išimtinai arabiškai, neraštingam pirkliui, arba domėtis Wicca, hinduizmo ir džainizmo paguodomis. Ir, kaip nutinka, aš ir toliau tai darysiu nereikalaudamas mandagios abipusės sąlygos – kad jie savo ruožtu paliktų mane ramybėje. Bet to religija galiausiai nesugeba padaryti. Kol rašau šiuos žodžius, ir kol jūs juos skaitote, tikėjimo žmonės savo skirtingais būdais planuoja jūsų ir mano sunaikinimą, ir visų sunkiai iškovotų žmogiškųjų pasiekimų, kuriuos paliečiau, sunaikinimą. Religija nuodija viską.
Religija žudo
Jo pasibjaurėjimas religija, ta prasme, kuri paprastai priskiriama šiam terminui, buvo tos pačios rūšies kaip ir Lukrecijaus: jis žiūrėjo į ją su jausmais, kurie kyla ne dėl paprasto protinio paklydimo, bet dėl didžiulio moralinio blogio. Jis laikė ją didžiausiu moralės priešu: pirma, dėl to, kad ji iškelia dirbtines vertybes – tikėjimą dogmomis, pamaldžius jausmus ir ceremonijas, nesusijusias su žmonijos gėriu – ir verčia jas priimti kaip tikros dorybės pakaitalus; bet visų pirma, dėl to, kad ji radikaliai sugadina moralės standartą, paversdama jį vykdymu valios būtybės, kuriai ji žeria visas įmanomas liaupses, bet kurią, blaiviai žiūrint, vaizduoja kaip nepaprastai atgrasę.
— JOHN STUART MILL APIE SAVO TĖVĄ „AUTOBIOGRAFIJOJE“
Tantum religio potuit suadere malorum.
(Prie tokių blogio aukštumų žmones varo religija.)
— LUKRECIJUS, „DE RERUM NATURA“ („Apie daiktų prigimtį“)
Įsivaizduokite, kad galite atlikti žygdarbį, kurio aš nepajėgiu. Įsivaizduokite, kitais žodžiais tariant, kad galite įsivaizduoti be galo gerą ir visagalį kūrėją, kuris sumanė jus, tada sukūrė ir suformavo jus, atvedė jus į pasaulį, kurį sukūrė jums, ir dabar prižiūri bei rūpinasi jumis net tada, kai miegate. Įsivaizduokite toliau, kad jei paklusite taisyklėms ir įsakymams, kuriuos jis su meile nustatė, jūs nusipelnysite amžinos palaimos ir ramybės. Nesakau, kad pavydžiu jums šio tikėjimo (nes man tai atrodo kaip noras pasiduoti baisiai geranoriškos ir nepakeičiamos diktatūros formai), bet turiu nuoširdų klausimą. Kodėl toks tikėjimas nepadaro jo šalininkų laimingais? Jiems turėtų atrodyti, kad jie gavo nuostabią paslaptį, į kurią galėtų įsikibti net didžiausios nelaimės akimirką.
Paviršutiniškai kartais atrodo, kad taip ir yra. Esu buvęs evangelinėse pamaldose, tiek juodaodžių, tiek baltųjų bendruomenėse, kur visas renginys buvo vienas ilgas džiaugsmo šūksnis dėl išgelbėjimo, meilės ir t. t. Daugelis pamaldų, visose konfesijose ir tarp beveik visų pagonių, yra tiksliai sukurtos tam, kad sukeltų šventę ir bendruomeninę fiestą, būtent todėl aš jomis nepasitikiu. Yra ir santūresnių, blaivesnių bei elegantiškesnių akimirkų. Kai buvau Graikų stačiatikių bažnyčios narys, galėjau pajusti, net jei negalėjau tikėti, džiaugsmingus žodžius, kuriais tikintieji keičiasi Velykų rytą: „Christos anesti!“ (Kristus prisikėlė!) „Alethos anesti!“ (Tikrai prisikėlė!) Galiu pridurti, kad buvau Graikų stačiatikių bažnyčios narys dėl priežasties, paaiškinančios, kodėl labai daug žmonių deklaruoja išorinę ištikimybę. Prisijungiau prie jos, kad įtikčiau savo graikams uošviams. Arkivyskupas, kuris priėmė mane į savo bendruomenę tą pačią dieną, kai vedė mano vestuves, taip susižerdamas du mokesčius vietoj įprasto vieno, vėliau tapo entuziastingu savo stačiatikių serbų masinių žudikų Radovano Karadžičiaus ir Ratko Mladičiaus, kurie užpildė daugybę masinių kapų visoje Bosnijoje, rėmėju ir lėšų rinkėju. Kitą kartą, kai vedžiau, o ceremoniją vedė reformistinio judaizmo rabinas su polinkiu į Einšteiną ir Šekspyrą, turėjau šiek tiek daugiau bendro su apeigas atliekančiu asmeniu. Bet net ir jis žinojo, kad jo visą gyvenimą trunkantis homoseksualumas iš principo smerkiamas kaip mirtinas nusikaltimas, už kurį jo religijos įkūrėjai baudė užmėtymu akmenimis. Kalbant apie Anglikonų bažnyčią, kurioje buvau pakrikštytas, šiandien ji gali atrodyti kaip apgailėtina bliaunanti avis, tačiau kaip palikuonė bažnyčios, kuri visada mėgavosi valstybės subsidijomis ir intymiais santykiais su paveldima monarchija, ji turi istorinę atsakomybę už kryžiaus žygius, už katalikų, žydų ir disidentų persekiojimą bei už kovą prieš mokslą ir protą.
Intensyvumo lygis svyruoja priklausomai nuo laiko ir vietos, tačiau galima teigti kaip tiesą, kad religija nesitenkina ir ilguoju laikotarpiu negali tenkintis vien savo pačios nuostabiais teiginiais ir didingais patikinimais. Ji privalo siekti kištis į netikinčiųjų, eretikų ar kitų tikėjimų atstovų gyvenimus. Ji gali kalbėti apie kito pasaulio palaimą, bet ji nori valdžios šiame. To ir galima tikėtis. Juk ji visiškai sukurta žmogaus. Ir ji neturi pasitikėjimo savo pačios įvairiais pamokslais, kad leistų net koegzistavimą tarp skirtingų tikėjimų.
Paimkime vieną pavyzdį iš vienos labiausiai gerbiamų figūrų, kurias pagimdė moderni religija. 1996 m. Airijos Respublikoje vyko referendumas vienu klausimu: ar jos valstybės konstitucija vis dar turėtų drausti skyrybas. Dauguma politinių partijų, vis labiau sekuliarėjančioje šalyje, ragino rinkėjus pritarti įstatymo pakeitimui. Jos tai darė dėl dviejų puikių priežasčių. Nebuvo manoma, kad teisinga Romos katalikų bažnyčiai nustatinėti savo moralę visiems piliečiams, ir buvo akivaizdžiai neįmanoma net tikėtis galutinio Airijos susivienijimo, jei didelė protestantų mažuma Šiaurėje nuolat būtų atstumiama dvasininkų valdžios galimybės. Motina Teresė atskrido visą kelią iš Kalkutos, kad padėtų agituoti kartu su bažnyčia ir jos griežtosios linijos šalininkais už „ne“. Kitaip tariant, airė moteris, ištekėjusi už žmoną mušančio ir kraujomaiša užsiimančio girtuoklio, niekada neturėtų tikėtis nieko geresnio ir galėtų pakenkti savo sielai, jei maldauja naujos pradžios, o protestantai galėtų arba rinktis Romos palaiminimą, arba likti nuošalyje. Nebuvo net užuominos, kad katalikai galėtų laikytis savo bažnyčios įsakymų, neprimetant jų visiems kitiems piliečiams. Ir tai Britų salose, paskutiniajame XX a. dešimtmetyje. Referendumas galiausiai pakeitė konstituciją, nors ir mažiausia dauguma. (Motina Teresė tais pačiais metais davė interviu, sakydama, kad tikisi, jog jos draugė princesė Diana bus laimingesnė pabėgusi iš akivaizdžiai nelaimingos santuokos, bet mažiau stebina rasti bažnyčią taikančią griežtesnius įstatymus vargšams ar siūlančią atlaidus turtingiesiems.)
Likus savaitei iki 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių, dalyvavau diskusijoje su Dennisu Prageriu, vienu žinomiausių Amerikos religinių transliuotojų. Jis viešai man metė iššūkį atsakyti į tai, ką pavadino „tiesiu taip/ne klausimu“, ir aš mielai sutikau. Gerai, pasakė jis. Turėjau įsivaizduoti save svetimame mieste vakarėjant. Turėjau įsivaizduoti, kad link manęs artėja didelė vyrų grupė. Dabar – ar jausčiausi saugiau, ar mažiau saugiai, jei sužinočiau, kad jie ką tik eina iš maldos susirinkimo? Kaip skaitytojas matys, tai nėra klausimas, į kurį galima atsakyti taip/ne. Bet aš galėjau atsakyti taip, tarsi tai nebūtų hipotetinis klausimas. „Tiesiog laikantis raidės ‘B’, aš iš tikrųjų turėjau tokią patirtį Belfaste, Beirute, Bombėjuje, Belgrade, Betliejuje ir Bagdade. Kiekvienu atveju galiu visiškai užtikrintai pasakyti ir pateikti priežastis, kodėl jausčiausi iškart pavojuje, jei manyčiau, kad prieblandoje link manęs artėjanti vyrų grupė eina iš religinių apeigų.“
Štai labai trumpa religijos įkvėpto žiaurumo, kurį mačiau šiose šešiose vietose, santrauka. Belfaste mačiau ištisas gatves, sudegintas sektantiško karo tarp skirtingų krikščionybės atšakų, ir ėmiau interviu iš žmonių, kurių giminaičiai ir draugai buvo pagrobti ir nužudyti arba kankinami konkuruojančių religinių mirties būrių, dažnai vien dėl to, kad priklausė kitai konfesijai. Yra senas Belfasto anekdotas apie vyrą, sustabdytą prie kelio užtvaros ir paklaustą apie religiją. Kai jis atsako esąs ateistas, jo paklausia: „Protestantas ar katalikas ateistas?“ Manau, tai rodo, kaip apsėdimas supūdė net legendinį vietinį humoro jausmą. Bet kuriuo atveju, tai iš tikrųjų nutiko mano draugui, ir patirtis tikrai nebuvo linksma. Tariama šio chaoso dingstis yra konkuruojantys nacionalizmai, bet gatvės kalba, naudojama priešingų konkuruojančių genčių, susideda iš terminų, įžeidžiančių kitą konfesiją („prodai“ ir „tygai“ (Teagues)). Daugelį metų protestantų valdžia norėjo, kad katalikai būtų ir atskirti, ir nuslopinti. Iš tiesų, dienomis, kai buvo įkurta Alsterio valstybė, jos šūkis buvo: „Protestantiškas parlamentas protestantiškai liaudžiai.“ Sektantizmas patogiai pats save generuoja ir visada galima tikėtis, kad jis sukels abipusį sektantizmą. Pagrindiniu klausimu katalikų vadovybė sutiko. Ji norėjo dvasininkų dominuojamų mokyklų ir atskirtų rajonų, kad geriau vykdytų savo kontrolę. Taigi vardan dievo senos neapykantos buvo kalamos į galvas naujoms moksleivių kartoms, ir vis dar kalamos. (Net žodis „kalti“ (drill) mane pykina: toks elektrinis įrankis dažnai buvo naudojamas sunaikinti girneles tiems, kurie užsitraukdavo religinių gaujų nemalonę.)
Kai pirmą kartą pamačiau Beirutą, 1975 m. vasarą, jis vis dar buvo atpažįstamas kaip „Rytų Paryžius“. Tačiau šis akivaizdus Edenas buvo užkrėstas plačiu gyvačių pasirinkimu. Jis kentėjo nuo teigiamo religijų pertekliaus, visos jos buvo „sutalpintos“ sektantiškos valstybės konstitucijos. Prezidentas pagal įstatymą turėjo būti krikščionis, paprastai maronitas katalikas, parlamento pirmininkas – musulmonas, ir taip toliau. Tai niekada gerai neveikė, nes instituciškai įtvirtino tikėjimo, taip pat kastų ir etniškumo skirtumus (šiitai musulmonai buvo socialinės skalės apačioje, kurdai apskritai neturėjo balso teisės).
Pagrindinė krikščionių partija iš tikrųjų buvo katalikiška milicija, vadinama Falanga, arba „Phalanx“, ir buvo įkurta maronito libaniečio Pierre’o Gemayelio, kuriam didelį įspūdį padarė apsilankymas Hitlerio Berlyno olimpiadoje 1936 m. Vėliau ji pasiekė tarptautinį liūdną garsą vykdydama palestiniečių žudynes Sabros ir Šatilos pabėgėlių stovyklose 1982 m., veikdama pagal generolo Šarono įsakymus. Tai, kad žydų generolas bendradarbiautų su fašistine partija, gali atrodyti pakankamai groteskiška, bet jie turėjo bendrą musulmonų priešą, ir to pakako. Izraelio įsiveržimas į Libaną tais metais taip pat davė impulsą „Hezbollah“, kukliai pavadintos „Dievo partija“, gimimui, kuri mobilizavo šiitų žemesniąją klasę ir pamažu padėjo ją po teokratinės diktatūros Irane, atėjusios į valdžią prieš trejus metus, vadovybe. Būtent žavingajame Libane, išmokę dalytis grobimų verslu su organizuotu nusikalstamumu, tikintieji perėjo prie to, kad supažindintų mus su savižudžių sprogdinimų grožiu. Vis dar matau tą nukirstą galvą kelyje prie beveik sugriautos Prancūzijos ambasados. Apskritai, buvau linkęs pereiti į kitą gatvės pusę, kai baigdavosi maldos susirinkimai.
Bombėjus taip pat anksčiau buvo laikomas Rytų perlu, su savo šviesų vėriniu palei pakrantės kelią ir didinga Britų radžo architektūra. Tai buvo vienas iš pačių įvairiausių ir pliuralistiškiausių Indijos miestų, ir jo daugybę tekstūros sluoksnių sumaniai ištyrinėjo Salmanas Rushdie – ypač „Mauro paskutiniame atodūsyje“ – ir Miros Nair filmuose. Tiesa, ten vyko tarpbendruomeninės kovos 1947–48 m., kai didingą istorinį Indijos savivaldos judėjimą žlugdė musulmonų reikalavimai atskiros valstybės ir faktas, kad Kongreso partijai vadovavo pamaldus induistas. Bet tikriausiai tiek pat žmonių ieškojo prieglobsčio Bombėjuje per tą religinio kraujo troškimo akimirką, kiek buvo išvaryti ar pabėgo iš jo. Kultūrinio koegzistavimo forma atsinaujino, kaip dažnai nutinka, kai miestai atviri jūrai ir išorės įtakoms. Parsai – buvę zoroastriečiai, persekiojami Persijoje – buvo ryški mažuma, miestas taip pat priglaudė istoriškai reikšmingą žydų bendruomenę. Tačiau to nepakako ponui Balui Thackeray ir jo „Shiv Sena“ induistų nacionalistiniam judėjimui, kurie dešimtajame dešimtmetyje nusprendė, kad Bombėjų turi valdyti jo bendratikiai ir jiems, ir kurie paleido smogikų ir banditų bangą į gatves. Tiesiog norėdamas parodyti, kad gali tai padaryti, jis įsakė pervadinti miestą „Mumbajumi“, dėl ko iš dalies įtraukiu jį į šį sąrašą jo tradiciniu pavadinimu.
Belgradas iki devintojo dešimtmečio buvo Jugoslavijos, arba pietų slavų žemės, sostinė, kas pagal apibrėžimą reiškė, kad tai buvo daugiatautės ir daugiakonfesinės valstybės sostinė. Tačiau pasaulietis kroatų intelektualas kartą mane perspėjo, kas, kaip ir Belfaste, pasireiškė rūgščiu juokeliu. „Jei pasakau žmonėms, kad esu ateistas ir kroatas, – sakė jis, – žmonės klausia, kaip galiu įrodyti, kad nesu serbas.“ Kitaip tariant, būti kroatu reiškia būti Romos kataliku. Būti serbu reiškia būti krikščioniu stačiatikiu. Penktajame dešimtmetyje tai reiškė nacių marionetinę valstybę, įkurtą Kroatijoje ir besimėgaujančią Vatikano globa, kuri natūraliai siekė išnaikinti visus žydus regione, bet taip pat ėmėsi prievartinio atvertimo kampanijos, nukreiptos prieš kitą krikščionių bendruomenę. Dešimtys tūkstančių stačiatikių krikščionių dėl to buvo arba išskersti, arba deportuoti, o prie Jasenovaco miesto buvo įkurta didžiulė koncentracijos stovykla. Generolo Ante Paveličiaus ir jo ustašių partijos režimas buvo toks šlykštus, kad net daugelis vokiečių karininkų protestavo dėl būtinybės su juo bendradarbiauti.
Tuo metu, kai aplankiau Jasenovaco stovyklos vietą 1992 m., batas jau buvo ant kitos kojos. Kroatijos miestai Vukovaras ir Dubrovnikas buvo žiauriai apšaudomi Serbijos, dabar kontroliuojamos Slobodano Miloševičiaus, ginkluotųjų pajėgų. Daugiausia musulmoniškas miestas Sarajevas buvo apsuptas ir bombarduojamas visą parą. Kitur Bosnijoje ir Hercegovinoje, ypač palei Drinos upę, ištisi miestai buvo plėšiami ir masiškai žudomi per tai, ką patys serbai vadino „etniniu valymu“. Tiesą sakant, „religinis valymas“ būtų buvęs tikslesnis pavadinimas. Miloševičius buvo buvęs komunistų biurokratas, mutavęs į ksenofobišką nacionalistą, ir jo antimusulmoniškas kryžiaus žygis, kuris buvo priedanga Bosnijos aneksijai prie „Didžiosios Serbijos“, didžiąja dalimi buvo vykdomas neoficialių milicijų, veikiančių jam „neigiamai“ kontroliuojant. Šios gaujos buvo sudarytos iš religinių fanatikų, dažnai laiminamų stačiatikių kunigų ir vyskupų, ir kartais papildytų bendratikių stačiatikių „savanorių“ iš Graikijos ir Rusijos. Jie dėjo specialias pastangas sunaikinti visus Osmanų civilizacijos įrodymus, kaip ypač žiauriu atveju susprogdinant kelis istorinius minaretus Banja Lukoje, kas buvo padaryta paliaubų metu, o ne kokio nors mūšio rezultate.
Tas pats buvo tiesa, kas dažnai pamirštama, ir apie jų katalikus kolegas. Ustašių formuotės buvo atgaivintos Kroatijoje ir ėmėsi pikto bandymo perimti Hercegoviną, kaip darė Antrojo pasaulinio karo metu. Gražus Mostaro miestas taip pat buvo apšaudomas ir apgultas, o visame pasaulyje garsus Stari Most, arba „Senasis tiltas“, datuojamas turkų laikais ir įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, buvo bombarduojamas tol, kol nugriuvo į upę žemiau. Iš esmės, ekstremistinės katalikų ir stačiatikių pajėgos bendrininkavo kruviname Bosnijos ir Hercegovinos padalijime ir valyme. Jos buvo, ir vis dar yra, iš esmės apsaugotos nuo viešos gėdos dėl to, nes pasaulio žiniasklaida pirmenybę teikė „kroato“ ir „serbo“ supaprastinimui, ir religiją minėjo tik aptardama „musulmonus“. Tačiau terminų triada „kroatas“, „serbas“ ir „musulmonas“ yra nelygi ir klaidinanti, nes sulygina dvi tautybes ir vieną religiją. (Ta pati klaida daroma kitaip nušviečiant įvykius Irake su „sunitų-šiitų-kurdų“ trišaliu.) Visą apgultį Sarajeve buvo mažiausiai dešimt tūkstančių serbų, ir vienas iš pagrindinių gynybos vadų, karininkas ir džentelmenas, vardu generolas Jovanas Divjakas, kurio ranką didžiavausi paspausti apšaudymo metu, taip pat buvo serbas. Miesto žydų populiacija, kuri datuojama nuo 1492 m., taip pat didžiąja dalimi tapatino save su Bosnijos vyriausybe ir reikalu. Būtų buvę kur kas tiksliau, jei spauda ir televizija būtų pranešusios, kad „šiandien krikščionių stačiatikių pajėgos atnaujino Sarajevo bombardavimą“ arba „vakar katalikų milicija sėkmingai sugriovė Stari Most“. Tačiau konfesinė terminija buvo rezervuota tik „musulmonams“, nors jų žudikai dėjo visas pastangas išsiskirti nešiodami didelius stačiatikių kryžius ant šovinių diržų arba klijuodami Mergelės Marijos portretus ant šautuvų buožių. Taigi, dar kartą, religija nuodija viską, įskaitant mūsų pačių įžvalgumo gebėjimus.
Kalbant apie Betliejų, manau, būčiau pasirengęs pripažinti ponui Prageriui, kad gerą dieną jausčiausi pakankamai saugus stovėdamas prie Gimimo bažnyčios vakarėjant. Būtent Betliejuje, netoli Jeruzalės, daugelis tiki, kad su nekaltai pradėtos mergelės bendradarbiavimu dievui gimė sūnus.
„Jėzaus Kristaus gimimas buvo toks. Kai jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu, dar nepradėjus jiems kartu gyventi, ji pasirodė esanti nėščia iš Šventosios Dvasios.“ Taip, ir graikų pusdievis Persėjas gimė, kai dievas Jupiteris aplankė mergelę Danaję aukso lietumi ir apvaisino ją. Dievas Buda gimė per angą motinos šone. Katlikujė gyvatės sijonu pagavo mažą plunksnų kamuoliuką iš dangaus ir paslėpė jį užantyje, ir taip buvo pradėtas actekų dievas Huicilopočtlis. Mergelė Nana paėmė granatą nuo medžio, palaistytą nužudytojo Agdestrio krauju, ir pasidėjo jį užantyje, ir pagimdė dievą Atį. Mongolų karaliaus duktė mergelė vieną naktį pabudo ir rado save maudomą didelės šviesos, dėl kurios ji pagimdė Čingischaną. Krišna gimė iš mergelės Devakos. Horas gimė iš mergelės Izidės. Merkurijus gimė iš mergelės Majos. Romulas gimė iš mergelės Rėjos Silvijos. Dėl kažkokių priežasčių daugelis religijų verčia save galvoti apie gimdymo takus kaip vienpusio eismo gatvę, ir net Koranas su pagarba žiūri į Mergelę Mariją. Tačiau tai nieko nereiškė per kryžiaus žygius, kai popiežiaus armija išsiruošė atkovoti Betliejų ir Jeruzalę iš musulmonų, pakeliui atsitiktinai sunaikindama daugybę žydų bendruomenių ir nusiaubdama eretišką krikščionišką Bizantiją, ir surengė skerdynes siaurose Jeruzalės gatvelėse, kur, pasak isteriškų ir džiūgaujančių kronikininkų, pralietas kraujas siekė arklių kamanas.
Kai kurios iš šių neapykantos, fanatizmo ir kraujo troškimo audrų praėjo, nors naujos visada gresia šioje srityje, bet tuo tarpu žmogus gali jaustis palyginti netrukdomas „Prakartėlės aikštėje“ ir aplink ją, kuri yra centras, kaip rodo pavadinimas, turistų spąstų, tokių nepagražintų beskonybių, kad net Lurdas turėtų gėdytis. Kai pirmą kartą aplankiau šį apgailėtiną miestelį, jis buvo nominaliai kontroliuojamas daugiausia krikščioniškos palestiniečių savivaldybės, susijusios su viena konkrečia politine dinastija, tapatinama su Freij šeima. Kai mačiau jį vėliau, jis paprastai būdavo po žiauria komendanto valanda, įvesta Izraelio karinės valdžios – kurios buvimas Vakarų Krante pats savaime nėra nesusijęs su tikėjimu tam tikromis senovinėmis šventraščio pranašystėmis, nors šįkart su kitokiu pažadu, duotu kito dievo kitai tautai. Dabar ateina dar kitos religijos eilė. „Hamas“ pajėgos, kurios pretenduoja į visą Palestiną kaip islamišką waqf arba šventą valdą, pašvęstą islamui, pradėjo stumti į šalį Betliejaus krikščionis. Jų lyderis Mahmoudas al-Zaharas paskelbė, kad iš visų islamo valstybės Palestinos gyventojų bus tikimasi paklusti musulmonų teisei. Betliejuje dabar siūloma ne musulmonams taikyti al-Jeziya mokestį, istorinę rinkliavą, taikytą dhimmis arba netikėliams senojoje Osmanų imperijoje. Savivaldybės darbuotojoms moterims draudžiama sveikintis su lankytojais vyrais paspaudžiant ranką. Gazoje jauna moteris, vardu Yusra al-Azami, 2005 m. balandį buvo nušauta už nusikaltimą – sėdėjimą automobilyje be palydos su savo sužadėtiniu. Jaunuolis atsipirko tik žiauriu sumušimu. „Hamas“ „dorybės ir ydos“ būrio vadai pateisino šią kasdienišką žmogžudystę ir kankinimą sakydami, kad buvo „įtarimas dėl amoralaus elgesio“. Kadaise sekuliarioje Palestinoje seksualiai represuotų jaunuolių minios šaukiamos šniukštinėti aplink stovinčius automobilius, ir jiems duodamas leidimas daryti ką nori.
Kartą girdėjau velionį Abbą Ebaną, vieną iš labiau išsilavinusių ir mąstančių Izraelio diplomatų ir valstybės veikėjų, sakant kalbą Niujorke. Pirmas dalykas, krintantis į akis Izraelio ir Palestinos ginče, sakė jis, yra jo išsprendžiamumo lengvumas. Nuo šios dėmesį prikaustančios pradžios jis tęsė, su buvusio užsienio reikalų ministro ir JT atstovo autoritetu, kad esminis punktas paprastas. Dvi apytiksliai vienodo dydžio tautos turėjo pretenzijų į tą pačią žemę. Sprendimas, akivaizdžiai, buvo sukurti dvi valstybes viena šalia kitos. Juk kažkas tokio akivaizdaus turėtų būti žmogaus protui aprėpiama? Ir taip būtų buvę, prieš dešimtmečius, jei mesianistiniai rabinai, mulos ir kunigai būtų buvę laikomi nuošalyje. Tačiau išskirtinės pretenzijos į dievo duotą autoritetą, reiškiamos isteriškų dvasininkų abiejose pusėse ir dar kurstomos Armagedono laukiančių krikščionių, kurie tikisi sukelti Apokalipsę (prieš kurią visi žydai turi mirti arba atsiversti), padarė situaciją nepakenčiamą ir pastatė visą žmoniją į įkaito padėtį ginče, kuris dabar pasižymi branduolinio karo grėsme. Religija nuodija viską. Be to, kad yra grėsmė civilizacijai, ji tapo grėsme žmogaus išlikimui.
Galiausiai pereikime prie Bagdado. Tai vienas didžiausių mokslo ir kultūros centrų istorijoje. Būtent čia kai kurie prarasti Aristotelio ir kitų graikų darbai („prarasti“, nes krikščionių valdžia kai kuriuos sudegino, kitus nuslėpė ir uždarė filosofijos mokyklas, motyvuodama tuo, kad negalėjo būti jokių naudingų apmąstymų apie moralę iki Jėzaus pamokslavimo) buvo išsaugoti, išversti iš naujo ir per Andalūziją perduoti atgal į neišmanančius „krikščioniškus“ Vakarus. Bagdado bibliotekos, poetai ir architektai buvo garsūs. Daugelis šių pasiekimų įvyko valdant musulmonų kalifams, kurie kartais leido, o kartais taip pat dažnai slopino jų raišką, bet Bagdadas taip pat turi senovės chaldėjų ir nestoriečių krikščionybės pėdsakų ir buvo vienas iš daugelio žydų diasporos centrų. Iki pat penktojo dešimtmečio pabaigos jame gyveno tiek pat žydų, kiek ir Jeruzalėje.
Čia nedetalizuosiu pozicijos dėl Saddamo Husseino nuvertimo 2003 m. balandį. Tiesiog pasakysiu, kad tie, kurie laikė jo režimą „sekuliariu“, klysta. Tiesa, kad „Ba’ath“ partiją įkūrė žmogus, vardu Michelis Aflaqas, grėsmingas krikščionis, simpatizavęs fašizmui, ir taip pat tiesa, kad narystė toje partijoje buvo atvira visoms religijoms (nors jos žydų narystė, turiu pagrindo manyti, buvo ribota). Tačiau bent jau nuo jo pražūtingos invazijos į Iraną 1979 m., kuri sukėlė įnirtingus Irano teokratijos kaltinimus, kad jis yra „netikėlis“, Saddamas Husseinas visą savo valdymą – kuris bet kuriuo atveju rėmėsi sunitų mažumos gentine mažuma – išpuošė kaip pamaldumo ir džihado valdymą. (Sirijos „Ba’ath“ partija, taip pat pagrįsta konfesiniu visuomenės fragmentu, susijusiu su alavitų mažuma, taip pat palaikė ilgus ir veidmainiškus santykius su Irano mulomis.) Saddamas įrašė žodžius „Allahuh Akhbar“ – „Dievas yra didis“ – ant Irako vėliavos. Jis rėmė didžiulę tarptautinę šventųjų karių ir mulų konferenciją ir palaikė labai šiltus santykius su kitu pagrindiniu jų valstybiniu rėmėju regione, būtent genocidine Sudano vyriausybe. Jis pastatė didžiausią mečetę regione ir pavadino ją „Visų mūšių motinos“ mečete, su Koranu, parašytu krauju, kuris, kaip jis teigė, buvo jo paties. Pradėdamas savo paties genocidinę kampaniją prieš (daugiausia sunitus) Kurdistano žmones – kampaniją, kuri apėmė kruopštų cheminių žiaurumo ginklų naudojimą ir šimtų tūkstančių žmonių nužudymą bei deportaciją – jis pavadino ją „Operacija Anfal“, pasiskolindamas šiuo terminu koranišką pateisinimą – „Grobis“ iš 8 suros – netikėlių apiplėšimui ir sunaikinimui. Kai koalicijos pajėgos kirto Irako sieną, jos rado Saddamo armiją tirpstančią kaip cukraus gabalėlis karštoje arbatoje, bet susidūrė su gana atkakliu pasipriešinimu iš sukarintos grupės, sustiprintos užsienio džihadistų, vadinamos „Fedayeen Saddam“. Viena iš šios grupės užduočių buvo vykdyti egzekucijas visiems, kas viešai sveikino Vakarų intervenciją, ir kai kurie šlykštūs vieši pakarimai bei žalojimai netrukus buvo užfiksuoti vaizdo įrašuose visiems matyti.
Mažiausiai, visi gali sutarti, kad Irako žmonės iškentė daug per praėjusius trisdešimt penkerius karo ir diktatūros metus, kad Saddamo režimas negalėjo tęstis amžinai kaip neteisėta sistema tarptautinėje teisėje, ir todėl – kad ir kokie būtų prieštaravimai faktinėms „režimo keitimo“ priemonėms – visa visuomenė nusipelnė atokvėpio erdvės apsvarstyti rekonstrukciją ir susitaikymą. Nebuvo leista nė vienos minutės atokvėpio.
Visi žino tęsinį. „Al-Qaeda“ rėmėjai, vadovaujami jordaniečio kalinio Abu Musabo al-Zarqawio, pradėjo įnirtingą žudynių ir sabotažo kampaniją. Jie žudė ne tik nedengtas moteris ir pasauliečius žurnalistus bei mokytojus. Jie ne tik sprogdino bombas krikščionių bažnyčiose (Irako populiacijoje yra galbūt 2 procentai krikščionių) ir šaudė ar žalojo krikščionis, gaminančius ir parduodančius alkoholį. Jie ne tik sukūrė vaizdo įrašą su masiniu sušaudymu ir gerklių pjaustymu kontingentui Nepalo kviestinių darbininkų, kurie buvo laikomi hinduistais ir todėl neverti jokio gailestingumo. Šie žiaurumai gali būti laikomi daugiau ar mažiau kasdienybe. Toksiškiausią savo teroro kampanijos dalį jie nukreipė prieš bendratikius musulmonus. Ilgai engtos šiitų daugumos mečetės ir laidotuvių procesijos buvo sprogdinamos. Piligrimai, atvykstantys iš toli į naujai prieinamas šventoves Karbaloje ir Nadžafe, tai darė rizikuodami savo gyvybėmis. Laiške savo lyderiui Osamai bin Ladenui Zarqawis nurodė dvi pagrindines šios nepaprastai piktos politikos priežastis. Pirma, kaip jis rašė, šiitai buvo eretikai, kurie nėjo teisingu salafistiniu grynumo keliu. Todėl jie buvo tinkamas grobis tikrai šventiesiems. Antra, jei būtų galima sukelti religinį karą Irako visuomenėje, „kryžiuočių“ Vakarų planai nueitų niekais. Akivaizdi viltis buvo išprovokuoti atsakomąją reakciją iš pačių šiitų, kas pastūmėtų sunitus arabus į jų bin ladenistų „gynėjų“ glėbį. Ir, nepaisant kai kurių kilnių raginimų susilaikyti iš šiitų didžiojo ajatolos Sistani, pasirodė ne taip sunku iššaukti tokią reakciją. Netrukus šiitų mirties būriai, dažnai apsirengę policijos uniformomis, žudė ir kankino atsitiktinius sunitų arabų tikėjimo narius. Slaptą kaimyninės Irano „Islamo Respublikos“ įtaką nebuvo sunku pastebėti, ir kai kuriuose šiitų rajonuose taip pat tapo pavojinga būti nedengta moterimi ar pasauliečiu. Irakas gali pasigirti gana ilga santuokų tarp skirtingų konfesijų ir tarpbendruomeninio bendradarbiavimo istorija. Tačiau keleri metai šios neapykantos kupinos dialektikos greitai pavyko sukurti vargo, nepasitikėjimo, priešiškumo ir sektomis paremtos politikos atmosferą. Dar kartą religija apnuodijo viską.
Visais mano paminėtais atvejais buvo tokių, kurie protestavo religijos vardu ir bandė stoti skersai kylančiai fanatizmo ir mirties kulto bangai. Galiu sugalvoti saujelę kunigų, vyskupų, rabinų ir imamų, kurie žmoniją iškėlė aukščiau savo sektos ar tikėjimo. Istorija pateikia mums daug kitų tokių pavyzdžių, kuriuos aptarsiu vėliau. Bet tai komplimentas humanizmui, ne religijai. Jei jau taip, šios krizės taip pat privertė mane ir daugelį kitų ateistų protestuoti vardan katalikų, kenčiančių diskriminaciją Airijoje, Bosnijos musulmonų, kuriems grėsė sunaikinimas krikščioniškuose Balkanuose, šiitų afganų ir irakiečių, žudomų sunitų džihadistų, ir atvirkščiai, ir daugybės kitų panašių atvejų. Užimti tokią poziciją yra elementari save gerbiančio žmogaus pareiga. Tačiau bendras dvasinės valdžios nenoras išleisti nedviprasmišką pasmerkimą, nesvarbu, ar tai Vatikanas Kroatijos atveju, ar Saudo Arabijos bei Irano vadovybės jų atitinkamų konfesijų atveju, yra vienodai šlykštus. Taip pat šlykštus ir kiekvienos „kaimenės“ noras grįžti prie atavistinio elgesio esant menkiausiai provokacijai.
Ne, pone Prageri, aš neradau, kad būtų apdairi taisyklė ieškoti pagalbos, kai baigiasi maldos susirinkimas. Ir tai, kaip jums sakiau, yra tik raidė „B“. Visais šiais atvejais kiekvienas, kuriam rūpi žmogaus saugumas ar orumas, turėtų karštai viltis masinio demokratinio ir respublikoniško sekuliarizmo protrūkio.
MAN NEREIKĖJO KELIAUTI į visas šias egzotiškas vietas, kad pamatyčiau nuodus atliekančius savo darbą. Ilgai prieš kritinę 2001 m. rugsėjo 11-osios dieną jaučiau, kad religija pradeda iš naujo reikšti savo iššūkį pilietinei visuomenei. Kai neveikiu kaip preliminarus ir mėgėjas užsienio korespondentas, gyvenu gana ramų ir tvarkingą gyvenimą: rašau knygas ir esė, mokau studentus mylėti anglų literatūrą, lankau malonias literatų konferencijas, dalyvauju trumpalaikiuose ginčuose, kylančiuose leidyboje ir akademijoje. Tačiau net ir šis gana apsaugotas gyvenimas patyrė piktinančių įsiveržimų, įžeidimų ir iššūkių. 1989 m. vasario 14 d. mano draugui Salmanui Rushdie buvo vienu metu paskelbtas mirties nuosprendis ir įkalinimo iki gyvos galvos nuosprendis už nusikaltimą – grožinės literatūros kūrinio parašymą. Tiksliau, teokratinis užsienio valstybės vadovas – Irano ajatola Chomeinis – viešai pasiūlė pinigų savo vardu, kad papirktų romanisto, kuris buvo kitos šalies pilietis, nužudymą. Tiems, kurie buvo skatinami įvykdyti šią papirktą nužudymo schemą, apimančią „visus, susijusius su „Šėtoniškų eilių“ publikavimu“, buvo pasiūlyti ne tik šalti grynieji, bet ir nemokamas bilietas į rojų. Neįmanoma įsivaizduoti didesnio įžeidimo kiekvienai laisvos saviraiškos vertybei. Ajatola nebuvo skaitęs, ir tikriausiai negalėjo skaityti, ir bet kuriuo atveju uždraudė visiems kitiems skaityti romaną. Tačiau jam pavyko įžiebti bjaurias demonstracijas tarp musulmonų Britanijoje ir visame pasaulyje, kur minios degino knygą ir rėkė, kad autorius taip pat būtų sumaitintas liepsnoms.
Šis epizodas – iš dalies siaubingas ir iš dalies groteskiškas – žinoma, turėjo savo ištakas materialiame arba „realiame“ pasaulyje. Ajatola, paaukojęs šimtus tūkstančių jaunų iraniečių gyvybių bandydamas pratęsti karą, kurį pradėjo Saddamas Husseinas, ir taip paversti jį savo reakcingos teologijos pergale, neseniai buvo priverstas pripažinti realybę ir sutikti su Jungtinių Tautų paliaubų rezoliucija, kurią, kaip jis prisiekė, pasirašys tik išgėręs nuodų. Kitaip tariant, jam reikėjo „problemos“. Reakcingų musulmonų grupė Pietų Afrikoje, sėdėjusi apartheido režimo marionetiniame parlamente, paskelbė, kad jei ponas Rushdie dalyvaus knygų mugėje jų šalyje, jis bus nužudytas. Fundamentalistinė grupė Pakistane praliejo kraują gatvėse. Chomeinis turėjo įrodyti, kad niekas negali jo pranokti.
Kaip nutinka, yra keletas teiginių, tariamai išsakytų pranašo Mahometo, kuriuos sunku suderinti su musulmonų mokymu. Korano žinovai bandė kvadratuoti šį apskritimą siūlydami, kad tais atvejais Pranašas atsitiktinai užrašinėjo diktantą iš Šėtono, o ne iš Dievo. Ši gudrybė – kuri nebūtų padariusi gėdos vingriausiai viduramžių krikščionių apologetikos mokyklai – suteikė puikią galimybę romanistui patyrinėti ryšį tarp šventojo rašto ir literatūros. Tačiau paraidinis protas nesupranta ironiško proto ir visada mato jį kaip pavojaus šaltinį. Be to, Rushdie buvo užaugintas kaip musulmonas ir suprato Koraną, kas iš esmės reiškė, kad jis buvo apostatas (atsimetėlis). O „apostazė“, pagal Koraną, baudžiama mirtimi. Nėra teisės keisti religiją, ir visos religinės valstybės visada reikalavo griežtų bausmių tiems, kurie bando tai daryti.
Buvo atlikta keletas rimtų bandymų nužudyti Rushdie religinių mirties būrių, remiamų iš Irano ambasadų. Jo italų ir japonų vertėjai buvo nusikalstamai užpulti, vienu atveju, matyt, absurdiškai tikint, kad vertėjas gali žinoti jo buvimo vietą, ir vienas iš jų buvo žiauriai sužalotas ir mirė. Jo norvegų leidėjas buvo pašautas į nugarą kelis kartus didelio greičio šautuvu ir paliktas mirti sniege, bet stebuklingai išgyveno. Būtų galima manyti, kad tokia arogantiška valstybės remiama žmogžudystė, nukreipta prieš vienišą ir taikų asmenį, gyvenantį gyvenimą, skirtą kalbai, būtų sukėlusi visuotinį pasmerkimą. Tačiau taip nebuvo. Apsvarstytuose pareiškimuose Vatikanas, Kenterberio arkivyskupas ir vyriausiasis Izraelio sefardų rabinas visi užėmė poziciją, simpatizuojančią – ajatolai. Taip pat ir Niujorko kardinolas arkivyskupas bei daugelis kitų mažesnių religinių figūrų. Nors jie paprastai sugebėdavo pasakyti kelis žodžius, apgailestaujančius dėl smurto griebimosi, visi šie vyrai pareiškė, kad pagrindinė problema, kurią iškėlė „Šėtoniškų eilių“ publikavimas, buvo ne samdinių vykdoma žmogžudystė, o šventvagystė. Kai kurios viešos figūros, nepriklausančios dvasininkijai, pavyzdžiui, marksistų rašytojas Johnas Bergeris, torių istorikas Hugh Trevoras-Roperis ir šnipinėjimo autorių dojenas Johnas Le Carré, taip pat pareiškė, kad Rushdie buvo savo paties bėdų autorius ir užsitraukė jas pats „įžeisdamas“ didžiąją monoteistinę religiją. šiems žmonėms neatrodė nieko fantastiško tame, kad Britanijos policija turi ginti Indijoje gimusį buvusį musulmoną pilietį nuo suderintos kampanijos atimti jam gyvybę vardan dievo.
Nors mano gyvenimas paprastai yra apsaugotas, pajutau šios siurrealistinės situacijos skonį, kai ponas Rushdie atvyko į Vašingtoną per Padėkos dienos savaitgalį 1993 m., kad susitiktų su prezidentu Clintonu, ir apsistojo naktį ar dvi mano bute. Tam prireikė didžiulės ir atgrasios saugumo operacijos, o kai vizitas baigėsi, manęs paprašė apsilankyti Valstybės departamente. Ten vyresnysis pareigūnas mane informavo, kad buvo perimti patikimi „pokalbiai“, išreiškiantys ketinimą atkeršyti man ir mano šeimai. Man patarė pakeisti adresą ir telefono numerį, kas atrodė mažai tikėtinas būdas išvengti atpildo. Tačiau tai mane įspėjo apie tai, ką jau žinojau. Negaliu pasakyti: na, jūs siekite savo šiitiškos svajonės apie paslėptą imamą, o aš sieksiu savo Thomaso Paine’o ir George’o Orwello studijų, ir pasaulis pakankamai didelis mums abiem. Tikras tikintysis negali nurimti, kol visas pasaulis nesuklups. Argi neakivaizdu visiems, sako pamaldieji, kad religinis autoritetas yra aukščiausias, ir kad tie, kurie atsisako jį pripažinti, prarado teisę egzistuoti?
Taip jau sutapo, kad būtent šiitų žudikai privertė pasaulį atkreipti dėmesį į šį dalyką po kelerių metų. Talibano režimas Afganistane, kuris skerdė šiitų hazarų populiaciją, buvo toks baisus, kad Iranas pats svarstė įsiveržti į šalį 1999 m. Ir Talibano priklausomybė nuo šventvagystės naikinimo buvo tokia didelė, kad jis metodiškai apšaudė ir sunaikino vieną didžiausių pasaulio kultūros artefaktų – dvynių Budų statulas Bamijane, kurios savo didybe rodė helenistinių ir kitų stilių sintezę Afganistano praeityje. Tačiau, kad ir kokios neabejotinai ikiislamiškos jos buvo, statulos buvo nuolatinis įžeidimas Talibanui ir jų „al-Qaeda“ svečiams, ir Bamijano pavertimas šukėmis bei griuvėsiais pranašavo dviejų kitų dvynių struktūrų, taip pat beveik trijų tūkstančių žmonių, sudeginimą Manheteno centre 2001 m. rudenį.
Kiekvienas turi savo Rugsėjo 11-osios istoriją: aš praleisiu savąją, tik pasakysiu, kad viena moteris, kurią šiek tiek pažinojau, buvo įskraidinta į Pentagono sieną, spėjusi paskambinti vyrui ir apibūdinti savo žudikus bei jų taktiką (ir sužinojusi iš jo, kad tai ne pagrobimas ir kad ji mirs). Nuo savo pastato stogo Vašingtone galėjau matyti dūmus, kylančius iš kitos upės pusės, ir nuo tada niekada nepravažiuoju pro Kapitolijų ar Baltuosius rūmus nepagalvojęs, kas galėjo nutikti, jei ne ketvirtojo lėktuvo keleivių drąsa ir išradingumas, sugebėję numušti jį Pensilvanijos lauke tik už dvidešimties minučių skrydžio nuo tikslo.
Na, galėjau parašyti tolesniame atsakyme Dennisui Prageriui, dabar turite savo atsakymą. Devyniolika savižudžių žudikų Niujorke, Vašingtone ir Pensilvanijoje be jokios abejonės buvo nuoširdžiausi tikintieji tuose lėktuvuose. Galbūt galime šiek tiek mažiau girdėti apie tai, kaip „tikėjimo žmonės“ turi moralinių pranašumų, kurių kiti gali tik pavydėti. Ir ko galima pasimokyti iš džiūgavimo ir ekstatinės propagandos, kuria šis didis ištikimybės žygdarbis buvo sutiktas islamo pasaulyje? Tuo metu Jungtinės Valstijos turėjo generalinį prokurorą Johną Ashcroftą, kuris buvo pareiškęs, kad Amerika neturi „jokio karaliaus, tik Jėzų“ (teiginys, kuris buvo lygiai dviem žodžiais per ilgas). Jos turėjo prezidentą, kuris norėjo perduoti vargšų priežiūrą „tikėjimu pagrįstoms“ institucijoms. Ar tai negalėtų būti momentas, kai proto šviesai ir visuomenės, atskiriančios bažnyčią nuo valstybės ir vertinančios laisvą saviraišką bei laisvą tyrimą, gynybai būtų suteiktas taškas ar du?
Nusivylimas buvo, ir man lieka, aštrus. Per kelias valandas „gerbiamieji“ Patas Robertsonas ir Jerry Falwellas paskelbė, kad jų bendražmogių sudeginimas buvo dieviškas teismas sekuliariai visuomenei, toleruojančiai homoseksualumą ir abortus. Iškilmingose aukų atminimo pamaldose, vykusioje gražiojoje Nacionalinėje katedroje Vašingtone, buvo leista kalbėti Billy Grahamui, žmogui, kurio oportunizmo ir antisemitizmo istorija pati savaime yra maža nacionalinė gėda. Jo absurdiškas pamokslas teigė, kad visi mirusieji dabar yra rojuje ir negrįžtų pas mus, net jei galėtų. Sakau absurdiškas, nes neįmanoma net pačiomis atlaidžiausiomis sąlygomis tikėti, kad tą dieną „al-Qaeda“ nenužudė nemenko skaičiaus nuodėmingų piliečių. Ir nėra jokio pagrindo manyti, kad Billy Grahamas žinojo dabartinę jų sielų buvimo vietą, jau nekalbant apie jų pomirtinius troškimus. Tačiau buvo ir kažkas grėsmingo girdint detalias pretenzijas į žinojimą apie rojų, tokio pat pobūdžio, kokias pats bin Ladenas reiškė žudikų vardu.
Reikalai toliau blogėjo intervale tarp Talibano pašalinimo ir Saddamo Husseino nuvertimo. Vyresnysis karinis pareigūnas, generolas Williamas Boykinas, paskelbė, kad jam buvo suteikta vizija tarnaujant anksčiau per fiasko Somalyje. Matyt, paties Šėtono veidas buvo aptiktas kažkokioje aerofotografijoje Mogadiše, bet tai tik padidino generolo įsitikinimą, kad jo dievas stipresnis už opozicijos blogio dievybę. JAV oro pajėgų akademijoje Kolorado Springse paaiškėjo, kad žydų ir agnostikų kadetai buvo žiauriai engiami nebaudžiamos „gimusių iš naujo“ kadrų grupės, kuri tvirtino, kad tik tie, kurie priima Jėzų kaip asmeninį gelbėtoją, yra tinkami tarnauti. Akademijos vado pavaduotojas išsiuntė el. laiškus, agituojančius už nacionalinę (krikščionišką) maldos dieną. Kapelionė MeLinda Morton, pasiskundusi dėl šios isterijos ir bauginimo, buvo staiga perkelta į tolimą bazę Japonijoje. Tuo tarpu tuščiagalvis daugiakultūriškumas taip pat įnešė savo indėlį, be kitų priemonių užtikrindamas pigių ir masiškai gaminamų saudiškų Korano leidimų platinimą JAV kalėjimų sistemoje. Šie vahabistų tekstai ėjo dar toliau nei originalas, rekomenduodami šventąjį karą prieš visus krikščionis, žydus ir sekuliaristus. Stebėti visa tai reiškė liudyti savotišką kultūrinę savižudybę: „savižudybę su pagalba“, kuriai vadovauti buvo pasiruošę ir tikintieji, ir netikintieji.
Turėjo būti iškart nurodyta, kad toks dalykas, be to, kad yra neetiškas ir neprofesionalus, taip pat yra visiškai antikonstitucinis ir antiamerikietiškas. Jamesas Madisonas, Konstitucijos Pirmosios pataisos, draudžiančios bet kokį įstatymą dėl religijos įsteigimo, autorius, taip pat buvo VI straipsnio, kuris vienareikšmiškai teigia, kad „joks religinis testas niekada nebus reikalaujamas kaip kvalifikacija į bet kokias pareigas ar viešąjį pasitikėjimą“, autorius. Jo vėlesni „Atskirieji memorandumai“ (Detached Memoranda) labai aiškiai parodo, kad jis visų pirma priešinosi vyriausybiniam kapelionų skyrimui tiek ginkluotosiose pajėgose, tiek Kongreso atidarymo ceremonijose. „Kapelionų įsteigimas Kongrese yra akivaizdus lygių teisių, taip pat ir Konstitucinių principų pažeidimas.“ Kalbėdamas apie dvasininkų buvimą ginkluotosiose pajėgose, Madisonas rašė: „Šio įsteigimo objektas yra gundantis; motyvas jam yra pagirtinas. Bet ar ne saugiau laikytis teisingo principo ir pasitikėti jo pasekmėmis, nei pasikliauti argumentais, kad ir kokiais įtikinamais, neteisingo naudai? Pažvelkite į pasaulio armijas ir laivynus ir pasakykite, ar skiriant jų religijos tarnus labiausiai atsižvelgiama į dvasinius kaimenės interesus, ar į laikinus Ganytojo interesus?“ Kiekvienas, cituojantis Madisoną šiandien, labai tikėtina, būtų laikomas arba ardomuoju elementu, arba bepročiu, ir vis dėlto be jo ir Thomaso Jeffersono, Virdžinijos religijos laisvės statuto bendraautorių, Jungtinės Valstijos būtų tęsusios taip, kaip buvo – su žydais, kuriems draudžiama užimti pareigas vienose valstijose, katalikais kitose, ir protestantais Merilande: pastaroji buvo valstija, kurioje „profaniški žodžiai apie Šventąją Trejybę“ buvo baudžiami kankinimu, ženklinimu įkaitinta geležimi, o už trečią nusižengimą – „mirtimi be dvasininko dalyvavimo“. Džordžija galėjo ir toliau tvirtinti, kad jos oficialus valstybinis tikėjimas yra „protestantizmas“ – kad ir kuris iš daugelio Liuterio hibridų tai būtų buvęs.
Kai debatai dėl intervencijos į Iraką tapo karštesni, iš sakyklų pasipylė tikri nesąmonių srautai. Dauguma bažnyčių priešinosi pastangoms pašalinti Saddamą Husseiną, o popiežius visiškai susikompromitavo asmeniškai pakviesdamas ieškomą karo nusikaltėlį Tariqą Azizą, žmogų, atsakingą už valstybinį vaikų žudymą. Azizas ne tik buvo priimtas Vatikane kaip vyresnysis katalikas valdančiosios fašistinės partijos narys (ne pirmas kartas, kai toks atlaidumas buvo suteiktas), jis tada buvo nuvežtas į Asyžių asmeninei maldos sesijai prie šventojo Pranciškaus, kuris, matyt, pamokslaudavo paukščiams, šventovės. Tai, jis turėjo pamanyti, buvo visiškai per lengva. Kitoje konfesinio spektro pusėje kai kurie, bet ne visi Amerikos evangelikai džiaugsmingai griaudėjo apie perspektyvą laimėti musulmonų pasaulį Jėzui. (Sakau „kai kurie, bet ne visi“, nes viena fundamentalistinė atskilusi grupė nuo to laiko ėmėsi piketuoti Irake žuvusių amerikiečių karių laidotuves, teigdama, kad jų nužudymai yra dievo bausmė už Amerikos homoseksualumą. Vienas ypač skoningas plakatas, mojuojamas gedėtojams prieš veidus, yra „Ačiū Dievui už IED“ [improvizuotus sprogstamuosius užtaisus], pakelės bombas, padėtas lygiai taip pat antihomoseksualių musulmonų fašistų. Ne mano problema nuspręsti, kuri teologija čia teisinga: sakyčiau, šansai, kad kuri nors iš jų teisi, yra apytiksliai vienodi.) Charlesas Stanley, kurio kassavaitinius pamokslus iš Pirmosios baptistų bažnyčios Atlantoje žiūri milijonai, galėjo būti bet kuris demagogiškas imamas, kai sakė: „Turėtume siūlyti tarnauti karo pastangoms bet kokiu įmanomu būdu. Dievas kovoja su žmonėmis, kurie jam priešinasi, kurie kovoja prieš jį ir jo pasekėjus.“ Jo organizacijos „Baptist Press“ naujienų tarnyba išspausdino misionieriaus straipsnį, džiūgaujantį, kad „Amerikos užsienio politika ir karinė galia atvėrė galimybę evangelijai Abraomo, Izaoko ir Jokūbo žemėje“. Niekada nepralenkiamas Timas LaHaye nusprendė eiti dar toliau. Geriausiai žinomas kaip bestseleriais tapusios pigių romanų serijos „Left Behind“, ruošiančios vidutinį amerikietį „pagavimui“ (rapture) ir tada Armagedonui, bendraautoris, jis kalbėjo apie Iraką kaip apie „pasaulio pabaigos įvykių židinio tašką“. Kiti Biblijos entuziastai bandė susieti Saddamą Husseiną su nedoruoju senovės Babilono karaliumi Nebukadnecaru, palyginimu, kuriam diktatorius pats tikriausiai būtų pritaręs, atsižvelgiant į jo senųjų Babilono sienų atstatymą plytomis, ant kurių kiekvienos buvo įrašytas jo vardas.
Taigi, vietoj racionalios diskusijos apie geriausią būdą suvaldyti ir nugalėti religinį fanatizmą, turėjome abipusį dviejų manijos formų pastiprinimą: džihadistų puolimas iš naujo prišaukė kruviną kryžiuočių šmėklą.
Šiuo atžvilgiu religija nėra nepanaši į rasizmą. Viena jos versija įkvepia ir provokuoja kitą. Kartą manęs paklausė kito sukto klausimo, šiek tiek gilesnio nei Denniso Pragerio, skirto atskleisti mano latentinio išankstinio nusistatymo lygį. Esate metro platformoje Niujorke, vėlai naktį, tuščioje stotyje. Staiga pasirodo keliolikos juodaodžių vyrų grupė. Ar liekate ten, kur esate, ar judate link išėjimo? Aš vėl galėjau atsakyti, kad turėjau tiksliai tokią patirtį. Laukdamas vienas traukinio, gerokai po vidurnakčio, staiga prie manęs prisijungė remonto darbininkų brigada, išeinanti iš tunelio su savo įrankiais ir darbo pirštinėmis. Visi jie buvo juodaodžiai. Iškart pasijutau saugiau ir pajudėjau link jų. Neturiu supratimo, kokia buvo jų religinė priklausomybė. Tačiau visais kitais atvejais, kuriuos citavau, religija buvo didžiulis gentinio įtarumo ir neapykantos daugiklis, kiekvienos grupės nariams kalbant apie kitą tiksliai fanatiko tonu. Krikščionys ir žydai valgo suterštą kiaulieną ir maukia nuodingą alkoholį. Budistai ir musulmonai šrilankiečiai kaltino vyno orientuotas 2004 m. Kalėdų šventes dėl iškart sekusio cunamio. Katalikai yra purvini ir turi per daug vaikų. Musulmonai dauginasi kaip triušiai ir valosi užpakalius ne ta ranka. Žydai turi utėlių barzdose ir siekia krikščionių vaikų kraujo, kad pridėtų skonio ir aštrumo savo Paschos macams. Ir taip toliau.
Trečias skyrius
Trumpas ekskursas apie kiaulę arba Kodėl dangus nekenčia kumpio
Visos religijos turi polinkį įtraukti kokį nors mitybos nurodymą ar draudimą, nesvarbu, ar tai būtų dabar jau pasenęs katalikų nurodymas valgyti žuvį penktadieniais, ar hinduistų karvės kaip pašventinto ir neliečiamo gyvūno garbinimas (Indijos vyriausybė netgi pasiūlė importuoti ir apsaugoti visus galvijus, kuriems grėsė skerdimas dėl galvijų encefalito, arba „kempinligės“, maro, nusiaubusio Europą dešimtajame dešimtmetyje), ar kai kurių kitų Rytų kultų atsisakymas vartoti bet kokią gyvūnų mėsą ar žaloti bet kokį kitą padarą, ar tai būtų žiurkė, ar blusa. Tačiau seniausias ir atkakliausias iš visų fetišų yra neapykanta ir net baimė kiaulei. Ji atsirado primityvioje Judėjoje ir šimtmečius buvo vienas iš būdų – kitas buvo apipjaustymas – pagal kurį buvo galima atskirti žydus.
Nors Korano 5.60 sura ypač smerkia žydus, bet taip pat ir kitus netikėlius kaip paverstus kiaulėmis ir beždžionėmis – labai intensyvi tema pastarojo meto salafistų musulmonų pamoksluose – ir Koranas kiaulieną apibūdina kaip nešvarią ar net „bjaurią“, musulmonai, atrodo, nemato nieko ironiško perimant šį unikaliai žydišką tabu. Tikras pasibaisėjimas kiauliškumu akivaizdus visame islamo pasaulyje. Vienas geras pavyzdys būtų nuolatinis George’o Orwello „Gyvulių ūkio“, vienos žavingiausių ir naudingiausių šių laikų pasakėčių, draudimas, kurio skaitymo musulmonų moksleiviai yra netekę. Peržiūrėjau kai kuriuos iškilmingus draudimo įsakymus, parašytus arabų švietimo ministerijų, kurie yra tokie kvaili, kad nepastebi piktavalio ir diktatoriško vaidmens, kurį pačioje istorijoje vaidina kiaulės.
Orwellas iš tikrųjų nemėgo kiaulių dėl savo nesėkmės būnant smulkiu ūkininku, ir šiuo pasibjaurėjimu dalijasi daugelis suaugusiųjų, kuriems teko dirbti su šiais sunkiais gyvūnais žemės ūkio sąlygomis. Suvarytos kartu į gardus, kiaulės linkusios elgtis kiauliškai, taip sakant, ir triukšmingai bei bjauriai peštis. Ne paslaptis, kad jos suėda savo jauniklius ir net savo ekskrementus, o jų polinkis į atsitiktinį ir palaidą galantiškumą dažnai skausmingas išrankesnei akiai. Tačiau dažnai pastebima, kad kiaulės, paliktos pačios sau ir turinčios pakankamai erdvės, laikysis labai švariai, įsirengs mažas pavėsines, augins šeimas ir užsiims socialine sąveika su kitomis kiaulėmis. Šie padarai taip pat rodo daug intelekto ženklų, ir apskaičiuota, kad esminis santykis – tarp smegenų svorio ir kūno svorio – pas jas beveik toks pat aukštas kaip ir pas delfinus. Kiaulė puikiai prisitaiko prie aplinkos, ką liudija šernai ir „sulaukėjusios kiaulės“ priešingai nei ramios bekoninės kiaulės ir žvalūs paršeliai iš mūsų tiesioginės patirties. Bet skelta kanopa, arba kojytė, baugštiesiems tapo diaboliškumo ženklu, ir drįstu teigti, kad lengva atspėti, kas atsirado pirmiau – velnias ar kiaulė. Būtų tiesiog nuobodu ir idiotiška stebėtis, kaip visų dalykų projektuotojas sugalvojo tokį universalų padarą ir tada įsakė savo aukštesniajai žinduolių kūrinijai visiškai jo vengti arba rizikuoti jo amžinu nepasitenkinimu. Tačiau daugelis šiaip protingų žinduolių demonstruoja įsitikinimą, kad dangus nekenčia kumpio.
Tikiuosi, jau atspėjote tai, ką mes bet kuriuo atveju žinome – kad šis puikus žvėris yra vienas iš mūsų gana artimų pusbrolių. Ji dalijasi didele dalimi mūsų DNR, ir pastaruoju metu buvo sėkmingų odos, širdies vožtuvų ir inkstų transplantacijų iš kiaulių žmonėms. Jei – ko nuoširdžiai tikiuosi neįvyks – naujas daktaras Moro galėtų sugadinti naujausius klonavimo pasiekimus ir sukurti hibridą, „kiaulė-žmogus“ yra plačiai bijomas kaip labiausiai tikėtinas rezultatas. Tuo tarpu beveik viskas apie kiaulę yra naudinga, nuo jos maistingos ir skanios mėsos iki jos raugintos odos ir jos šerių šepečiams. Uptono Sinclairio grafiniame romane apie Čikagos skerdyklą „Džiunglės“ kankina skaityti apie tai, kaip kiaulės keliamos aukštyn ant kablių, rėkiančios, kol joms pjaunamos gerklės. Net stipriausi nervai labiausiai užgrūdintų darbininkų sukrečiami šios patirties. Yra kažkas tame klyksme…
Paspaudus tai šiek tiek toliau, galima pastebėti, kad vaikai, jei paliekami ramybėje rabinų ir imamų, yra labai traukiami prie kiaulių, ypač prie mažų, ir kad ugniagesiai apskritai nemėgsta valgyti keptos kiaulienos ar spirgučių. Barbariškas liaudiškas žodis keptam žmogui Naujojoje Gvinėjoje ir kitur buvo „ilga kiaulė“: pats niekada neturėjau atitinkamos degustacinės patirties, bet atrodo, kad mes, jei suvalgomi, skoniu labai primename kiaules.
Tai padeda paversti niekais įprastus „pasaulietinius“ pirminio žydų draudimo paaiškinimus. Teigiama, kad draudimas iš pradžių buvo racionalus, nes kiauliena karštame klimate gali sugesti ir joje gali atsirasti trichineliozės kirmėlių. Šis prieštaravimas – kuris galbūt tinka nekosherinių vėžiagyvių atveju – yra absurdiškas, kai taikomas faktinėms sąlygoms. Pirma, trichineliozė randama visuose klimatuose, ir iš tikrųjų dažniau pasitaiko šaltuose nei karštuose. Antra, senovės žydų gyvenvietes Kanaano žemėje archeologai lengvai atskiria pagal kiaulių kaulų nebuvimą jų šiukšlynuose, priešingai nei tokių kaulų buvimas kitų bendruomenių atliekų krūvose. Ne žydai nesusirgo ir nemirė nuo kiaulienos valgymo, kitaip tariant. (Visiškai neskaitant nieko kito, jei jie būtų mirę dėl šios priežasties, Mozės dievui nebūtų reikėję raginti jų skerdimo tų, kurie nevalgė kiaulienos.)
Todėl turi būti kitas atsakymas į mįslę. Aš pretenduoju į savo sprendimo originalumą, nors be sero Jameso Frazerio ir didžiojo Ibno Warraqo pagalbos galbūt nebūčiau jo radęs. Pasak daugelio senovės autoritetų, ankstyvųjų semitų požiūris į kiaules buvo tiek pat pagarba, kiek ir pasibjaurėjimas. Kiaulienos valgymas buvo laikomas kažkuo ypatingu, net privilegijuotu ir ritualiniu. (Ši beprotiška painiava tarp to, kas šventa, ir to, kas profaniška, randama visuose tikėjimuose visais laikais.) Tuo pačiu metu trauka ir atstūmimas kilo iš antropomorfinės šaknies: kiaulės išvaizda, ir kiaulės skonis, ir mirštančios kiaulės klyksmai, ir akivaizdus kiaulės intelektas buvo pernelyg nepatogiai primenantys žmogų. Porkofobija – ir porkofilija – tikriausiai kilo žmonių aukojimo ir net kanibalizmo naktyje, apie kurią „šventieji“ tekstai dažnai daro daugiau nei užsimena. Nieko pasirenkamo – nuo homoseksualumo iki svetimavimo – niekada nepadaroma baudžiamu, nebent tie, kurie draudžia (ir skiria žiaurias bausmes), turi nuslopintą troškimą dalyvauti. Kaip Shakespeare’as pasakė „Karaliuje Lyre“, policininkas, kuris plaka kekšę, turi karštą poreikį pasinaudoti ja tam pačiam nusižengimui, už kurį jis mosuoja rykšte.
Porkofilija taip pat gali būti naudojama priespaudos ir represijų tikslais. Viduramžių Ispanijoje, kur žydai ir musulmonai buvo verčiami mirties ir kankinimų grėsme atsiversti į krikščionybę, religinė valdžia visai pagrįstai įtarė, kad daugelis atsivertimų nebuvo nuoširdūs. Iš tiesų, inkvizicija iš dalies kilo iš šventos baimės, kad slapti netikėliai lankė Mišias – kur, žinoma, ir dar šlykščiau, jie apsimetinėjo valgantys žmogaus kūną ir geriantys žmogaus kraują, paties Kristaus asmenyje. Tarp papročių, atsiradusių dėl to, buvo charcuterie (kiaulienos gaminių) lėkštės siūlymas daugumoje formalių ir neformalių renginių. Tie, kam pasisekė aplankyti Ispaniją ar bet kurį gerą ispanišką restoraną, bus susipažinę su svetingumo gestu: tiesiogine prasme dešimtys skirtingai vytintos, skirtingai pjaustytos kiaulienos gabalėlių. Bet niūri šio papročio kilmė slypi nuolatinėse pastangose užuosti ereziją ir be šypsenos stebėti išduodančias pasibjaurėjimo išraiškas. Uolių krikščionių fanatikų rankose net gardus jamón Ibérico galėjo būti panaudotas kaip kankinimo forma.
Šiandien senovinis kvailumas vėl su mumis. Musulmonų fanatikai Europoje reikalauja, kad Trys Paršiukai, ir Mis Piggy, ir Mikės Pūkuotuko Paršelis, ir kiti tradiciniai augintiniai bei personažai būtų pašalinti iš nekalto jų vaikų žvilgsnio. Džihado kretenai be humoro jausmo tikriausiai neperskaitė pakankamai, kad žinotų apie Blandings imperatorę ir apie grafo Emsvorto be galo atsinaujinantį džiaugsmą nuostabiuose nepalyginamo autoriaus pono Whiffle’o „Kiaulės priežiūra“ puslapiuose, bet bus bėdų, kai jie nueis taip toli. Sena šerno statula medelyne Vidurio Anglijoje jau buvo grasinta beprotišku islamo vandalizmu.
Mikrokosme šis, atrodytų, trivialus fetišas parodo, kaip religija, tikėjimas ir prietarai iškreipia visą mūsų pasaulio vaizdą. Kiaulė yra taip arti mūsų ir buvo mums tokia naudinga tiek daugeliu atžvilgių, kad humanistai dabar pateikia svarų argumentą, jog ji neturėtų būti auginama pramoniniu būdu, uždaryta, atskirta nuo jauniklių ir verčiama gyventi savo pačios išmatose. Atmetus visus kitus svarstymus, gaunama rožinė ir akyta mėsa yra šiek tiek atstumianti. Tačiau tai yra sprendimas, kurį galime priimti aiškioje proto ir atjautos šviesoje, išplėstoje bendriems kūriniams ir giminaičiams, o ne dėl užkeikimų iš geležies amžiaus laužaviečių, kur daug blogesni nusikaltimai buvo švenčiami vardan dievo. „Kiaulės galva ant pagalio“, – sako nervingas, bet drąsiaširdis Ralfas, susidūręs su zvimbiančiu, pūliuojančiu stabu (pirmiausia nužudytu, o paskui garbinamu), kurį pastatė žiaurūs, išsigandę moksleiviai „Musių valdove“. „Kiaulės galva ant pagalio.“ Ir jis buvo teisesnis, nei galėjo žinoti, ir daug išmintingesnis už savo vyresniuosius, taip pat ir už savo nusikalstančius bendraamžius.
<…>
Devynioliktas skyrius
Pabaigai: naujosios Apšvietos poreikis
Tikroji žmogaus vertė nustatoma ne pagal tai, ar jis turi, tariamai ar tikrai, Tiesą, bet veikiau pagal jo nuoširdžias pastangas pasiekti Tiesą. Ne Tiesos turėjimas, o veikiau Tiesos siekimas išplečia jo galias, ir jame glūdi jo nuolat augantis tobulėjimas. Turėjimas daro žmogų pasyvų, tingų ir išdidų. Jei Dievas laikytų visą Tiesą paslėptą savo dešinėje, o kairėje – tik nuolatinį ir uolų Tiesos siekį, nors ir su sąlyga, kad aš procese visada ir amžinai klysčiau, ir pasiūlytų man rinktis, aš su visu nuolankumu imčiau kairiąją ranką.
— GOTTHOLD LESSING, „ANTI-GOEZE“ (1778)
„Mesijas neateina – ir jis net nepaskambins!“
— IZRAELIO HITO MELODIJA 2001 M.
Didysis Lessingas tai išreiškė labai švelniai per savo polemiką su fundamentalistu pamokslininku Goeze. Ir jo deramas kuklumas leido atrodyti taip, tarsi jis turėtų, ar galėtų turėti, pasirinkimą šiuo klausimu. Iš tikrųjų mes neturime galimybės „rinktis“ absoliučios tiesos ar tikėjimo. Mes turime teisę tik pasakyti apie tuos, kurie tvirtina žinantys apreiškimo tiesą, kad jie apgaudinėja save ir bando apgauti – ar įbauginti – kitus. Žinoma, protui geriau ir sveikiau bet kuriuo atveju „rinktis“ skepticizmo ir tyrimo kelią, nes tik nuolat mankštindami šiuos gebėjimus galime tikėtis ką nors pasiekti.
Tuo tarpu religijos, kurias šmaikščiai apibrėžė Simonas Blackburnas savo Platono „Valstybės“ studijoje, yra tiesiog „suakmenėjusios filosofijos“ arba filosofija, kurioje praleisti klausimai. „Rinktis“ dogmą ir tikėjimą vietoj abejonės ir eksperimento reiškia išmesti bręstantį vyną ir godžiai siekti „Kool-Aid“ gėrimo.
Tomas Akvinietis kartą parašė dokumentą apie Trejybę ir, kukliai laikydamas jį vienu iš savo geriau nušlifuotų darbų, padėjo jį ant altoriaus Dievo Motinos katedroje, kad pats dievas galėtų ištirti darbą ir galbūt apdovanoti „Angeliškąjį daktarą“ nuomone. (Akvinietis čia padarė tą pačią klaidą, kaip ir tie, kurie vertė vienuolynų vienuoles prausiantis uždengti savo vonias drobėmis: buvo manoma, kad dievo žvilgsnis bus nukreiptas nuo nepridengtų moteriškų formų tokiu kukliu prietaisu, bet pamiršta, kad jis tariamai gali „matyti“ bet ką, bet kur, bet kada dėl savo visažinystės ir visur esaties, ir dar pamiršta, kad jis neabejotinai gali „matyti“ pro vienuolyno sienas ir lubas, prieš būdamas sutrikdytas drobės skydo. Galima manyti, kad vienuolėms iš tikrųjų buvo trukdoma žiūrėti į savo pačių kūnus, arba veikiau vienoms į kitų.)
Kad ir kaip ten būtų, Akvinietis vėliau atrado, kad dievas iš tiesų davė jo traktatui gerą įvertinimą – jis buvo vienintelis autorius, kada nors pretendavęs į šį išskirtinumą – ir pagarbaus baimingumo apimtų vienuolių bei novicijų buvo rastas palaimingai levituojantis katedros viduje. Būkite tikri, kad turime šio įvykio liudininkų.
Vieną 2006 m. pavasario dieną Irano prezidentas Ahmadinejadas, lydimas savo kabineto, surengė procesiją prie šulinio tarp sostinės Teherano ir šventojo Kumo miesto. Sakoma, kad tai cisterna, kurioje Dvyliktasis arba „okultuotas“ ar „paslėptas“ imamas pasislėpė 873 metais, būdamas penkerių, ir niekada daugiau nebuvo matomas, kol jo ilgai lauktas ir maldaujamas sugrįžimas nustebins ir atpirks pasaulį. Atvykęs Ahmadinejadas paėmė popieriaus ritinėlį ir įgrūdo jį į angą, kad atnaujintų okultuotojo žinias apie Irano pažangą termobranduolinio dalijimosi ir urano sodrinimo srityje. Būtų galima manyti, kad imamas galėtų neatsilikti nuo šių įvykių, kad ir kur jis būtų, bet kažkodėl būtent šulinys turėjo veikti kaip jo aklavietės pašto dėžutė. Galima pridurti, kad prezidentas Ahmadinejadas neseniai grįžo iš Jungtinių Tautų, kur pasakė kalbą, plačiai nušviestą tiek radijuje, tiek televizijoje, taip pat stebėtą didelės „gyvos“ auditorijos. Tačiau grįžęs į Iraną jis pasakė savo šalininkams, kad jį buvo apgaubusi skaidri žalia šviesa – žalia yra pageidaujama islamo spalva – per visas jo pastabas, ir kad šios dieviškos šviesos emanacijos privertė visus Generalinėje Asamblėjoje būti visiškai tylius ir ramius. Nors šis reiškinys buvo privatus jam – atrodo, jį pajuto tik jis vienas – jis priėmė tai kaip dar vieną neišvengiamo Dvyliktojo imamo sugrįžimo ženklą, jau nekalbant apie dar vieną pritarimą jo ambicijai matyti Irano Islamo Respubliką, nors ir paskendusią elgetavime, represijose, stagnacijoje ir korupcijoje, bet vis tiek branduoline galia. Bet kaip ir Akvinietis, jis nepasitikėjo Dvyliktuoju arba „paslėptu“ imamu, kad šis sugebės nuskenuoti dokumentą, nebent jis būtų padėtas, vaizdžiai tariant, tiesiai priešais jį.
Dažnai stebėjęs šiitų ceremonijas ir procesijas, nenustebau sužinojęs, kad savo forma ir liturgija jos iš dalies pasiskolintos iš katalikybės. Dvylika imamų, vienas iš jų dabar „okultacijoje“ ir laukiantis pasirodymo ar pabudimo. Pamišėliškas kankinystės kultas, ypač dėl kankinančios Huseino mirties, kuris buvo paliktas ir išduotas sausringose ir karčiose Karbalos lygumose. Plakėjų ir savęs kankintojų procesijos, sklidinos sielvarto ir kaltės dėl to, kaip buvo apleistas jų paaukotas lyderis. Mazochistinė šiitų Ašuros šventė turi stipriausių panašumų į tą Semana Santa, arba „Didžiąją savaitę“, kurioje kapišonai, kryžiai, gobtuvai ir deglai nešami Ispanijos gatvėmis. Ir vėl parodoma, kad monoteistinė religija yra plagiatas plagiato nuogirdų nuogirdos, iliuzijos iliuzijos, siekiantis visą kelią atgal iki kelių neįvykusių įvykių suklastojimo.
Kitaip tai galima pasakyti taip: kol rašau, inkvizicijos versija ruošiasi uždėti rankas ant branduolinio ginklo. Valdant bukina religijos valdžiai, didi, išradinga ir rafinuota Persijos civilizacija nuolat praranda savo pulsą. Jos rašytojai, menininkai ir intelektualai daugiausia yra tremtyje arba užgniaužti cenzūros; jos moterys yra nuosavybė ir seksualinis grobis; jos jaunimas daugiausia pusiau išsilavinęs ir be darbo. Po ketvirčio amžiaus teokratijos Iranas vis dar eksportuoja tuos pačius dalykus, kuriuos eksportavo, kai teokratai perėmė valdžią – pistacijas ir kilimus. Modernybė ir technologija jį aplenkė, išskyrus vieną pasiekimą – branduolizaciją.
Tai pastato tikėjimo ir civilizacijos konfrontaciją ant visiškai naujo pagrindo. Iki palyginti neseniai tie, kurie pasirinko dvasininkų kelią, turėjo už tai brangiai sumokėti. Jų visuomenės sunyktų, ekonomika susitrauktų, geriausi protai nueitų perniek arba išvyktų kitur, ir juos nuosekliai pranoktų visuomenės, išmokusios sutramdyti ir izoliuoti religinį impulsą. Tokia šalis kaip Afganistanas tiesiog supūtų. Kad ir kaip blogai tai buvo, situacija pablogėjo 2001 m. rugsėjo 11 d., kai iš Afganistano buvo duotas šventas įsakymas aneksuoti du garsius modernizmo pasiekimus – dangoraižį ir reaktyvinį lėktuvą – ir panaudoti juos sudeginimui ir žmonių aukojimui. Sekantis etapas, labai aiškiai paskelbtas isteriškuose pamoksluose, turėjo būti momentas, kai apokaliptiniai nihilistai susitiks su Armagedono ginkluote. Tikėjimu paremti fanatikai negalėjo sukurti nieko tokio naudingo ar gražaus kaip dangoraižis ar keleivinis lėktuvas. Bet, tęsdami savo ilgą plagijavimo istoriją, jie galėjo pasiskolinti ir pavogti šiuos dalykus ir panaudoti juos kaip neigimą.
Ši knyga buvo apie seniausią ginčą žmonijos istorijoje, bet beveik kiekvieną savaitę, kai buvau užsiėmęs jos rašymu, buvau priverstas nutraukti darbą ir dalyvauti ginče, koks jis vyko tikrovėje. Šie ginčai dažnai įgaudavo bjaurias formas: aš ne taip dažnai palikdavau savo stalą, kad eičiau diskutuoti su kokiu nors įgudusiu senu jėzuitu Džordžtaune, bet veikiau skubėdavau parodyti solidarumą prie Danijos, mažos demokratinės šalies šiaurės Europoje, ambasados, kurios kitos ambasados kilo dūmais dėl kelių karikatūrų pasirodymo Kopenhagos laikraštyje. Ši paskutinė konfrontacija buvo ypač slegianti. Islamo minios pažeidinėjo diplomatinį imunitetą ir skelbė mirties grasinimus civiliams, tačiau Jo Šventenybės Popiežiaus ir Kenterberio arkivyskupo atsakymas buvo pasmerkti – karikatūras! Mano paties profesijoje kilo skubėjimas pamatyti, kas greičiau kapituliuos, pranešdami apie ginčytinus vaizdus jų faktiškai neparodant. Ir tai tuo metu, kai žiniasklaida tapo beveik išimtinai varoma vaizdų. Buvo skleidžiami eufemistiniai garsai apie būtinybę rodyti „pagarbą“, bet aš pažįstu nemažai susijusių redaktorių ir galiu užtikrintai pasakyti, kad pagrindinis „santūrumo“ motyvas buvo paprasta baimė. Kitaip tariant, saujelė religinių chuliganų ir rėksnių galėjo, taip sakant, nubalsuoti prieš laisvos saviraiškos tradiciją jos Vakarų širdyje. Ir tai 2006 metais! Prie negarbingo baimės motyvo reikia pridėti moraliai tingią reliatyvizmo praktiką: jokia nereligingų žmonių grupė, grasinanti ir naudojanti smurtą, nebūtų gavusi tokios lengvos pergalės, ar turėjusi savo pasiteisinimų – ne tai, kad jie patys kokius nors siūlė – sukurtų už juos.
Tada vėlgi, kitą dieną, galėtumėte atversti laikraštį ir perskaityti, kad didžiausias kada nors atliktas maldos tyrimas vėl atrado, jog nėra jokios koreliacijos tarp „užtariančios“ maldos ir pacientų pasveikimo. (Na, galbūt tam tikra koreliacija: pacientai, kurie žinojo, kad už juos meldžiamasi, turėjo daugiau pooperacinių komplikacijų nei tie, kurie nežinojo, nors aš nesiginčyčiau, kad tai ką nors įrodo.) Kitur atsidavusių ir kantrių mokslininkų grupė atokioje Kanados Arkties dalyje rado kelis didelės žuvies skeletus, kurie prieš 375 milijonus metų demonstravo pirštų, prototarpinių riešų, alkūnių ir pečių pirmtakų bruožus. Tiktaalik, pavadintas vietinių Nunavuto žmonių siūlymu, prisijungia prie archeopterikso, pereinamosios formos tarp dinozaurų ir paukščių, kaip viena iš ilgai ieškotų vadinamųjų trūkstamų grandžių, padedančių mums apsišviesti apie savo tikrąją prigimtį. Tuo tarpu užkimę „protingo dizaino“ šalininkai apgultų dar vieną mokyklos tarybą, reikalaudami, kad vaikai būtų mokomi niekų. Mano mintyse šie kontrastingi įvykiai pradėjo įgauti lenktynių bruožų: mažytis mokslo ir proto žingsnis į priekį; didžiulis grėsmingas barbarybės jėgų šuolis pirmyn – žmonių, kurie žino esantys teisūs ir nori įtvirtinti, kaip Robertas Lowellas kartą suformulavo kitame kontekste, „pamaldumo ir geležies viešpatavimą“.
Religija netgi didžiuojasi specialia savo šaka, skirta pabaigos studijoms. Ji vadina save „eschatologija“ ir nuolat mąsto apie visų žemiškų dalykų praėjimą. Šis mirties kultas atsisako nurimti, nors turime visas priežastis manyti, kad „žemiški dalykai“ yra viskas, ką turime, ar kada nors turėsime. Vis dėlto mūsų rankose ir mūsų akiratyje yra visa atradimų ir paaiškinimų visata, kurią studijuoti savaime yra malonumas, kuri suteikia vidutiniam žmogui prieigą prie įžvalgų, kurių neturėjo net Darvinas ar Einsteinas, ir siūlo beveik stebuklingos pažangos gydyme, energetikoje ir taikiuose mainuose tarp skirtingų kultūrų pažadą. Tačiau milijonai žmonių visose visuomenėse vis dar renkasi urvo ir genties bei kraujo aukos mitus. Velionis Stephenas Jay Gouldas dosniai rašė, kad mokslas ir religija priklauso „nepersidengiančioms magisterijoms“. Jos tikrai nepersidengia, bet tai nereiškia, kad jos nėra antagonistinės.
Religijai baigėsi pateisinimai. Dėka teleskopo ir mikroskopo ji nebūbesiūlo nieko svarbaus paaiškinimo. Ten, kur anksčiau ji galėjo, visiškai valdydama pasaulėžiūrą, užkirsti kelią konkurentų atsiradimui, dabar ji gali tik trukdyti ir lėtinti – arba bandyti atsukti atgal – išmatuojamą pažangą, kurią padarėme. Kartais, tiesa, ji meniškai juos pripažins. Bet tai reiškia pasiūlyti sau pasirinkimą tarp nereikšmingumo ir obstrukcijos, bejėgiškumo ar atviros reakcijos, ir, turėdama šį pasirinkimą, ji užprogramuota rinktis blogesnįjį iš dviejų. Tuo tarpu, susidūrusi su nesapnuotomis perspektyvomis mūsų pačių besivystančioje žievėje, tolimiausiuose žinomos visatos kampeliuose ir baltymuose bei rūgštyse, sudarančiose mūsų prigimtį, religija siūlo arba sunaikinimą vardan dievo, arba melagingą pažadą, kad jei paimsime peilį savo apyvarpėms, ar melsimės teisinga kryptimi, ar nurysime paplotėlio gabalėlius, būsime „išgelbėti“. Tai tarsi kas nors, gavęs skanų ir kvapnų ne sezono vaisių, subrandintą kruopščiai ir su meile suprojektuotame šiltnamyje, išmestų minkštimą ir niūriai graužtų kauliuką.
Visų pirma, mums reikia atnaujintos Apšvietos, kuri remtųsi teiginiu, kad tinkamas žmonijos tyrimo objektas yra žmogus – vyras ir moteris. Šiai Apšvietai nereikės priklausyti, kaip jos pirmtakėms, nuo herojiškų proveržių, padarytų kelių gabių ir išskirtinai drąsių žmonių. Ji yra vidutinio žmogaus pasiekiamumo ribose. Literatūros ir poezijos studijos, tiek dėl jų pačių, tiek dėl amžinųjų etinių klausimų, kuriuos jos nagrinėja, dabar gali lengvai nuversti šventųjų tekstų, kurie pasirodė esantys sugadinti ir sukurpti, nagrinėjimą. Nevaržomo mokslinio tyrimo siekimas ir naujų atradimų prieinamumas masėms žmonių lengvomis elektroninėmis priemonėmis revoliucionuos mūsų tyrimų ir plėtros sampratas. Labai svarbu, kad seksualinio gyvenimo ir baimės, seksualinio gyvenimo ir ligos, seksualinio gyvenimo ir tironijos skyrybos dabar pagaliau gali būti bandomos, su viena sąlyga, kad iš diskurso ištremsime visas religijas. Ir visa tai bei dar daugiau, pirmą kartą mūsų istorijoje, yra pasiekiama, jei ne ranka, tai bent jau visiems.
Tačiau tik naiviausias utopistas gali tikėti, kad ši nauja humaniška civilizacija vystysis, kaip kokia „pažangos“ svajonė, tiesia linija. Pirmiausia turime peržengti savo priešistorę ir ištrūkti iš gumbuotų rankų, kurios tiesiasi tempti mus atgal į katakombas ir rūkstančius altorius bei kaltus pavaldumo ir nusižeminimo malonumus. „Pažink save“, – sakė graikai, švelniai siūlydami filosofijos paguodą. Kad išvalytume protą šiam projektui, tapo būtina pažinti priešą ir pasiruošti kovoti su juo.
Padėkos
Šią knygą rašiau visą gyvenimą ir ketinu rašyti ją toliau, tačiau būtų buvę neįmanoma parengti šios versijos be nepaprasto agento ir leidėjo – turiu omenyje Steve’ą Wassermaną ir Jonathaną Karpą – bendradarbiavimo, kuris man tai leido padaryti. Visi autoriai turėtų turėti tokių atidžių ir išprususių draugų bei sąjungininkų. Visi autoriai taip pat turėtų turėti tokių sumanių ir ryžtingų knygų ieškotojų kaip Windsoras Mannas.
Mano senas mokyklos draugas Michaelas Prestas buvo pirmasis žmogus, aiškiai man parodęs, kad nors vadovybė gali priversti mus dalyvauti maldose, ji negali priversti mus melstis. Visada prisiminsiu jo tiesią laikyseną, kai kiti veidmainiškai klūpojo ar lankstėsi, taip pat ir tą dieną, kai nusprendžiau prisijungti prie jo. Visos paklusnumo ir pasidavimo pozos turėtų būti mūsų priešistorės dalis.
Man pasisekė turėti daug moralinių mokytojų, formalių ir neformalių, kurių daugeliui teko patirti nemenkų intelektinių išbandymų ir parodyti išskirtinę drąsą, kad nutrauktų ryšius su savo genčių tikėjimu. Kai kuriems iš jų vis dar grėstų pavojus, jei juos įvardyčiau, tačiau privalau pripažinti savo skolą velioniui dr. Israeliui Shahakui, supažindinusiam mane su Spinoza; Salmanui Rushdie, kuris drąsiai liudijo už protą, humorą ir kalbą labai tamsiu metu; Ibn Warraqui ir Irfanui Khawajai, kurie taip pat šį tą žino apie bilieto kainą; ir dr. Michaeliui Shermeriui, reformuoto ir pasveikusio krikščionio fundamentalisto pavyzdžiui. Tarp daugelio kitų, parodžiusių, kad gyvenimas, sąmojis ir tyrinėjimas prasideda būtent tame taške, kur baigiasi tikėjimas, turėčiau atiduoti pagarbą Pennui ir Telleriui, tam kitam nuostabiam mitų ir apgavysčių griovėjui Jamesui Randi (mūsų laikų Houdiniui), taip pat Tomui Flynnui, Andreai Szalanski ir visiems kitiems žurnalo „Free Inquiry“ darbuotojams. Jennifer Michael Hecht padarė mane savo dideliu skolininku, atsiųsdama man savo nepaprastos knygos „Doubt: A History“ („Abejonė: istorija“) egzempliorių.
Visiems tiems, kurių nepažįstu ir kurie gyvena pasauliuose, kur vis dar dominuoja prietarai ir barbarybė, ir į kurių rankas, tikiuosi, gali pakliūti ši maža knygelė, siūlau kuklų senesnės išminties padrąsinimą. Iš tiesų būtent tai, o ne koks nors arogantiškas pamokslavimas, pasiekia mus iš viesulo: Die Stimme der Vernunft ist leise. Taip, „Proto balsas yra tylus“. Bet jis labai atkaklus. Į tai, taip pat į žinomų ir nežinomų kovotojų gyvenimus bei protus, dedame savo pagrindinę viltį.
Daugelį metų nagrinėjau šiuos klausimus su Ianu McEwanu, kurio grožinė kūryba rodo nepaprastą gebėjimą nušviesti tai, kas numinoziška, niekuo nenusileidžiant antgamtiškumui.