Ne, žodis „parsai“ nėra tiesiog „persai“. Nors abu kilę iš tos pačios žemės – senosios Persijos (dabartinio Irano), parsai – tai savita, atkakli ir tyliai dramatiška bendruomenė. Jie – zoroastrizmo išpažinėjai, kurie IX a. pabaigoje paliko tėvynę, kai islamo ekspansija nepaliko vietos jų senajam tikėjimui. Jie negynė savo šventyklų kalaviju – pasirinko kelionę. Ir pasirinko išlikti.
Jų kelionė į Indiją buvo ne tiek pabėgimas, kiek atsakas. Jie tikėjo, kad jų išsikraustymas buvo numatytas – žvaigždėse, danguje, galbūt net senose šventraščiuose. Ir kai jie išsilaipino Indijos vakaruose, jų tikėjimas – ugnies kultas, vidinės švaros idėjos ir amžina kova su melu – rado nišą tarp vietinių tradicijų. Parsai nemėgino dominuoti. Jie prisitaikė – bet neprarado savęs. Indijos valdovai matė juose ramybę, o parsai – naują galimybę išlikti nesusiliejus.
Iki XVII a. jie jau buvo tapę ne tik religinėmis figūromis, bet ir verslo žmonėmis. Kai britų pirkliai pradėjo skverbtis į Indiją, parsai pajuto galimybę – ne tik ekonominę, bet ir teisinę. Kol kiti dar dvejojo, parsai kūrė įmones, steigė uostus, statė tiltus tarp Rytų ir Vakarų. 1850 m. jie jau valdė pusę Bombėjaus salos – ne jėga, o išmintimi, pasitikėjimu ir gebėjimu matyti kelią ten, kur kiti matė tik sienas.
Mažai žinoma, kad parsų išlikimas Indijoje buvo susijęs su jų griežtu įsipareigojimu „Dakhma“ – tylos bokštams. Ši praktika, skirta palaikyti žemės ir vandens švarą, yra tiesioginė teologinė išvada iš jų įsitikinimo, kad mirusio kūno palaidojimas ar sudeginimas teršia šventuosius elementus. Ši radikali švaros etika, išlaikyta per šimtmečius, tapo jų socialinės disciplinos pagrindu. Jų religinė tolerancija Indijoje, nors ir pragmatiška, kyla iš zoroastrizmo principo, kad kiekvienas, kuris nuoširdžiai siekia Ašos, yra priimtinas. Ši tyli, bet tvirta teologinė pozicija leido jiems klestėti.