Religinis apipjaustymas yra viena seniausių ir labiausiai paplitusių ritualinių praktikų žmonijos istorijoje. Tai nėra tiesiog medicininė procedūra – tai dvasinis antspaudas, žymintis priklausomybę bendruomenei, ištikimybę Dievui ir kultūrinį tęstinumą. Nors šiandien į tai dažnai žvelgiama per higienos ar žmogaus teisių prizmę, šios praktikos šaknys siekia giliausią senovę, kurioje kūnas buvo laikomas drobe Dievo valiai įrašyti.
Nors daugumai apipjaustymas asociuojasi su judaizmu, archeologiniai ir istoriniai duomenys rodo, kad ši praktika egzistavo gerokai anksčiau. Senovės Egipte apipjaustymas buvo žinomas jau prieš 4000 metų. Tai liudija kapaviečių sienų piešiniai (pavyzdžiui, Sakaros nekropolyje), kuriuose vaizduojamos apipjaustymo scenos. Egipte tai greičiausiai buvo susiję su švaros kultu ir perėjimu į suaugusiųjų pasaulį, ypač dvasininkų kluome.
Tačiau religinį svorį Vakarų civilizacijoje ši praktika įgavo per Abraomą. Pasak Pradžios knygos (17 skyrius), Dievas sudarė sandorą su Abraomu, pažadėdamas padaryti jį „daugybės tautų tėvu“. Šios amžinos sandoros ženklas turėjo būti kiekvieno vyriškio apipjaustymas. Taip ši praktika iš higieninio ar iniciacijos papročio tapo teologiniu įsipareigojimu.
Esminis skirtumas: Apipjaustymas vs. Kastracija
Svarbu pabrėžti, apipjaustymas nėra tas pats, kas religinė kastracija.
- Apipjaustymas (circumcisio): Tai apyvarpės pašalinimas. Tai sandoros ženklas, kuris neužkerta kelio vaisingumui. Priešingai – bibliniame kontekste tai dažnai siejama su pažadu apie gausią palikuonių giminę.
- Kastracija: Tai lytinių liaukų ar organų pašalinimas. Tai radikalus kūno žalojimas, siekiant visiškai sunaikinti seksualinį geismą ir vaisingumą.
Būtent kastraciją (o ne paprastą apipjaustymą) praktikavo radikalios grupės, tokios kaip valesijai (vadinami dar kaip valesijonai). III a. veikę valesijai interpretavo Biblijos žodžius apie „eunuchus dėl Dangaus karalystės“ pažodžiui ir vykdė brutalias kastracijos apeigas, kartais net jėga prieš svečius. Oficialioji Bažnyčia tokias praktikas griežtai pasmerkė, o Nikėjos susirinkimas (325 m.) įvedė kanoną, draudžiantį kastruotiems asmenims tapti dvasininkais.
Judaizmas: Brit Milah (Sandoros sandora)
Žydų tradicijoje apipjaustymas yra nepajudinamas tapatybės pamatas.
- Laikas: Atliekamas lygiai aštuntą dieną po gimimo (net jei tai šabas ar Jom Kipuras).
- Mohelis: Tai specialiai apmokytas asmuo, kuris atlieka procedūrą ne tik chirurgiškai, bet ir su atitinkamomis maldomis.
- Prasmė: Tai ne tik tėvų pasirinkimas, bet vaiko įvedimas į „Abraomo sandorą“. Tai dvasinis ženklas, kad žmogus yra nepilnas be savo ryšio su Dievu ir bendruomene.
Islamas: Khitan ir Tahara
Islame apipjaustymas (Khitan) traktuojamas kaip Sunna (pranašo Mahometo pavyzdys) ir Fitra (natūrali žmogaus prigimtis ir švara).
- Paskirtis: Nors Kuranas apie tai tiesiogiai neužsimena, apipjaustymas yra visuotinis musulmonų praktikos elementas. Jis siejamas su tahara – ritualine švara, kuri būtina norint teisingai atlikti maldą.
- Laikas: Skirtingose kultūrose skiriasi – nuo 7-osios dienos po gimimo iki paauglystės pradžios, simbolizuojant brandą.
Krikščionybė: Lemtingas lūžis
Krikščionybės požiūris į apipjaustymą yra vienas svarbiausių posūkių religijos istorijoje. Jėzus, būdamas žydas, pats buvo apipjaustytas (ši šventė vis dar minima liturginiame kalendoriuje sausio 1 d.). Tačiau ankstyvoji Bažnyčia susidūrė su dilema: ar pagonys, norintys tapti krikščionimis, privalo tapti žydais ir apsipjaustyti?
Žymiausias įvykis – Jeruzalės susirinkimas (apie 50 m. po Kr.):
Apaštalas Paulius aršiai kovojo prieš „judaizuojančius“ krikščionis, teigdamas, kad svarbiausia yra „širdies apipjaustymas dvasioje, o ne pagal raidę“. Susirinkime buvo nuspręsta, kad pagonims apipjaustymas nėra būtinas išganymui. Tai leido krikščionybei tapti universalia pasauline religija, o ne likti viena iš judaizmo atšakų.
Apžvalginė lentelė
| Religija / Kultūra | Pavadinimas | Reikšmė | Laikas |
| Judaizmas | Brit Milah | Sandora su Dievu (Abraomo linija) | 8-oji diena |
| Islamas | Khitan | Ritualinė švara (Tahara), pranašo pavyzdys | Vaikystė / Paauglystė |
| Koptų krikščionys | Apipjaustymas | Kultūrinė/istorinė tradicija (Egiptas/Etiopija) | Kūdikystė |
| Vakarų krikščionybė | Pasirinktinis | Laikomas dvasiniu, ne fiziniu aktu | Nereikalaujama |
Etika vs. Tradicija
Apipjaustymas yra diskusijų objektas. Kai kurios Vakarų valstybės (pavyzdžiui, Islandija ar Vokietija tam tikrais laikotarpiais) bandė kelti klausimą dėl vaikų kūno neliečiamumo, argumentuodamos, kad vaikas turėtų pats nuspręsti dėl tokios procedūros suaugęs. Tačiau religinės bendruomenės tai mato kaip kėsinimąsi į religijos laisvę ir pamatines teises perduoti savo tikėjimą palikuonims.
Mažai kas žino, kad krikščionybės aušroje vyko aršios diskusijos dėl šio papročio. Apaštalas Paulius, pats būdamas uolus žydas, mokė, kad dvasinė širdies permaina yra svarbesnė už kūno žymę. Dėl to ankstyvoji bažnyčia atsisakė šios praktikos, siekdama atverti duris visoms tautoms. Islamo tradicijoje apipjaustymas nėra tiesiogiai minimas Korane, tačiau jis tapo neatsiejama pranašo tradicijos dalimi, simbolizuojančia apsivalymą prieš maldos ritualus. Kai kuriose Afrikos gentyse šis virsmas siejamas su mitiniais protėviais, kurie esą patys atliko šį veiksmą, kad atskirtų žmones nuo gyvūnų pasaulio. Tai tarsi dvasinis slenkstis, kurį peržengęs jaunuolis tampa visaverčiu savo genties nariu, atsakingu už bendruomenės išlikimą ir tradicijų saugojimą.