Senasis Testamentas (lot. Vetus Testamentum) yra senoji krikščionių Biblijos dalis ir judaizmo išpažinėjų šventasis raštas, apimantis laikotarpį nuo visatos sukūrimo iki helenistinio laikotarpio pabaigos. Tai nėra viena knyga, o ištisa biblioteka, kurią sudaro įvairių autorių per daugelį šimtmečių parašyti tekstai. Šiame raštų rinkinyje glūdi ne tik religinės tiesos, bet ir senovės Artimųjų Rytų istorija, teisės normos, poezija bei filosofiniai pamąstymai apie žmogaus būtį. Krikščionims ši dalis yra nepakeičiamas pamatas, ruošiantis Naujojo Testamento įvykiams, o žydams tai yra Tanachas – galutinis ir išbaigtas Dievo apreiškimas.
Šventraščio turinys prasideda didingu pasakojimu apie tai, kaip Dievas iš nieko sukūrė pasaulį ir žmogų, suteikdamas jam laisvę bei atsakomybę. Toliau tekste skleidžiasi patriarchų – Abraomo, Izaoko ir Jokūbo – istorijos, kurios simbolizuoja ypatingo Dievo ir tautos ryšio, vadinamo Sandora, pradžią. Centrinė siužeto linija sukasi apie izraelitų išsivadavimą iš Egipto vergijos, jų kelionę per dykumą ir Dešimties Dievo įsakymų gavimą ant Sinajaus kalno. Šis įvykis suformavo monoteistinę religinę sistemą, kurioje etika ir moralė tapo neatsiejama nuo tikėjimo į vieną Dievą.
Skaitytojas, atsivertęs Senąjį Testamentą, susiduria su itin dinamiška istorija, kurioje aprašomas Izraelio karalystės iškilimas, didingasis Saliamono šventyklos laikotarpis ir tragiška Babilonijos tremtis. Knygose gausu ne tik karinių žygių aprašymų, bet ir labai asmeniškų išgyvenimų, kurie geriausiai atsispindi Psalmynas tekstuose. Čia žmogus kreipiasi į Dievą visose gyvenimo situacijose: džiaugsmo akimirkomis, giliame liūdesyje ar net apimtas nevilties. Visa tai sudaro vientisą pasakojimą apie Dievo ištikimybę ir nuolatinį žmogaus pastangų, klaidų bei sugrįžimų ciklą.
Struktūrinė sandara: Knygų grupavimas ir kanonas
Krikščioniškoje tradicijoje Senojo Testamento knygos yra skirstomos į keturias pagrindines grupes, kurios leidžia lengviau orientuotis tekstų gausoje. Pirmąją grupę sudaro Penkiaknygė, kurią žydai vadina Tora – tai pamatiniai įstatymai ir istorinė pradžia. Toliau seka istorinės knygos, pasakojančios apie Pažadėtosios žemės užkariavimą ir karalių valdymą. Trečioji grupė apima išminties ir poezijos knygas, kuriose nagrinėjami moralės bei kančios klausimai, o ketvirtąją dalį užpildo didžiųjų ir mažųjų pranašų skelbiamos žinios.
Svarbu paminėti, kad skirtingos krikščionių konfesijos į savo kanoną įtraukia nevienodą knygų skaičių, nors tekstų pagrindas išlieka tas pats. Katalikų Biblijoje yra 46 Senojo Testamento knygos, tuo tarpu dauguma protestantų bendruomenių pripažįsta 39 knygas, likusias laikydami apokrifinėmis arba deuterokanoninėmis. Šie skirtumai atsirado dėl to, kuriais ankstyvaisiais vertimais ir sąrašais – hebrajiškuoju ar graikiškuoju (Septuaginta) – buvo remiamasi formuojant bažnytinę tradiciją XVI amžiaus reformacijos laikais.
Teisinė ir moralinė sistema: Dekalogas ir įsakymai
Senajame Testamente pateikta teisinė sistema tapo Vakarų civilizacijos moraliniu pamatu, o svarbiausias jos elementas yra Dekalogas. Tai dešimt fundamentalių taisyklių, kurios reglamentuoja tiek žmogaus santykį su Dievu, tiek tarpusavio santykius visuomenėje. Draudimai žudyti, vogti ar meluoti nebuvo tik religinės apeigos dalis, bet tapo universaliais etikos principais, kurie vėliau integravo į daugelio šalių civilinę teisę.
Be Dešimties įsakymų, Išėjimo ir Kunigų knygose gausu detalių nurodymų apie socialinį teisingumą, skolinimą, žemės nuosavybę ir pagalbą vargšams. Šie įstatymai pabrėžė, kad tikėjimas be teisingumo praktikoje yra niekinis. Pranašai vėliau nuolat primindavo tautai, kad Dievui labiau patinka gailestingumas ir teisumas, o ne tuščios aukos ar prabangios apeigos šventykloje.
Pranašų vaidmuo ir ateities viltis
Pranašai Senajame Testamente nebuvo tik ateities spėjikai, bet Dievo pasiuntiniai, kurie drąsiai kritikuodavo savo laikmečio socialines bei religines ydas. Jų knygos, tokios kaip Izaijo ar Jeremijo, yra kupinos raginimų atsiversti ir vėl laikytis Sandoros sąlygų. Jie kalbėjo apie Dievo teismą už neteisybę, tačiau kartu suteikdavo viltį, kad po bausmės ir tremties visada seka atnaujinimo bei išgydymo laikotarpis.
Krikščioniškoje egzegezėje pranašų raštai užima ypatingą vietą dėl juose esančių mesijinių pranašysčių. Tekstai apie kenčiantį tarną ar būsimą valdovą iš Dovydo kilmės krikščionių interpretuojami kaip tiesioginės nuorodos į Jėzų Kristų. Tokiu būdu Senasis Testamentas krikščionims tampa ne tik istorijos vadovėliu, bet ir pranašišku pažadu, kuris savo išsipildymą pasiekia per Naujojo Testamento įvykius.
Svarbiausios Senojo Testamento citatos:
- „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1).
- „Viešpats yra mano ganytojas, man nieko netrūksta“ (Ps 23, 1).
- „Pasitikėk Viešpačiu visu savo širdimi ir nesiremk savo išmintimi“ (Pat 3, 5).
Išminties literatūra: Jobo drama ir Koheleto skepticizmas
Viena įdomiausių Šventraščio dalių yra išminties literatūra, kuri nebijo kelti nepatogių klausimų apie žmogaus gyvenimo prasmę ir nekaltų žmonių kančią. Jobo knyga yra pasaulinės literatūros šedevras, kuriame nagrinėjama, kodėl gerą žmogų ištinka nelaimės. Čia nepateikiami paprasti atsakymai, bet pabrėžiama Dievo paslaptis ir žmogaus ribotumas bandant suvokti visatos kūrėjo planus.
Koheleto knyga (arba Mokytojo knyga) pasižymi savitu, netgi skeptišku požiūriu į žemiškąją sėkmę, turtus ir žinias, viską vadindama „tuštybių tuštybe“. Tačiau ši kritika nėra skirta nevilčiai, o raginimui vertinti paprastas Dievo dovanas – darbą, maistą ir šeimą. Šie tekstai rodo, kad Senasis Testamentas pripažįsta intelektualinį žmogaus ieškojimą ir nebijo abejonių, jei jos veda į gilesnį tiesos pažinimą.
Kultūrinis palikimas ir įtaka menui
Senojo Testamento pasakojimai padarė milžinišką įtaką pasaulio kultūrai, menui ir literatūrai. Tokie siužetai kaip Adomo ir Ievos nuopolis, Kainas ir Abelis, Nojaus arkas ar Dovydo kova su Galijotu tapo archetipais, kurie nuolat atgimsta paveiksluose, operose, filmuose ir net kasdienėje kalboje. Be šių tekstų pažinimo būtų neįmanoma suprasti didžiosios dalies Europos meno paveldo – nuo Mikelandželo freskų iki Bacho muzikos.
Net ir sekuliariame pasaulyje Senojo Testamento įtaka išlieka akivaizdi. Sąvokos kaip „pažadėtoji žemė“, „ožio atpirkėjo ieškojimas“ ar „saliamoniškas sprendimas“ yra kilusios tiesiogiai iš šių biblinių raštų. Tai liudija apie tekstų universalumą, nes jie paliečia pamatinius žmogaus prigimties bruožus, kurie nesikeičia tūkstantmečiais – troškimą būti mylimam, teisingumo siekį ir mirties baimę.
Santykis tarp judaizmo ir krikščionybės
Nors tekstų pagrindas yra bendras, abiejų religijų požiūris į Senąjį Testamentą turi esminių skirtumų. Žydams tai yra jų tautinės ir religinės tapatybės šerdis, kurios centras yra Tora ir jos laikymasis čia ir dabar. Krikščionims Senasis Testamentas yra „pirmasis veiksmas“, kuris veda į kulminaciją – Kristų, todėl daugelis senųjų ritualinių ir maisto įstatymų krikščionybėje nebėra privalomi, akcentuojant dvasinę jų prasmę.
Vis dėlto moderniame teologiniame dialoge vis labiau pabrėžiama bendra šaknis. Senasis Testamentas moko abi puses, kad Dievas kalba per istoriją ir kad tikėjimas yra glaudžiai susijęs su atmintimi. Jis primena, kad dabarties žmogus stovi ant milžiniškų dvasinių milžinų pečių ir kad senovės išmintis vis dar gali duoti atsakymus į šiuolaikinio pasaulio krizes, ragindama į pirmą vietą iškelti žmogaus orumą ir meilę artimui.
Senasis Testamentas susideda iš daugybės knygų, kurios pagal savo turinį ir žanrą yra skirstomos į specifines grupes. Kiekviena knyga turi savo istorinę vertę ir religinę paskirtį, formuojančią vientisą pasakojimą apie Dievo ir žmonijos santykį. Žemiau pateikiamas sisteminis pagrindinių Senojo Testamento knygų sąrašas, nurodant jų pavadinimus ir esminę funkciją bendrame kanone.
Šis sąrašas remiasi katalikiškuoju kanonu, kuris yra vienas išsamiausių ir apima visas pagrindines tradicines dalis. Pirmiausia pateikiamos įstatyminės knygos, sudarančios viso tikėjimo pagrindą, o vėliau pereinama prie istorinių, išminties ir pranašų raštų, kurie detalizuoja tautos gyvenimą bei dvasinius ieškojimus.
Penkiaknygė (gr. Pentateuchos) – Įstatymo ir pradžios knygos
- Pradžios knyga (lot. Genesis) – tai pirmoji Biblijos knyga, kurioje aprašomas pasaulio sutvėrimas, pirmųjų žmonių nuopolis, tvanas ir patriarchų (Abraomo, Izaoko, Jokūbo) gyvenimo istorijos, padėjusios pamatus išrinktosios tautos atsiradimui.
- Išėjimo knyga (lot. Exodus) – pasakoja apie izraelitų vergiją Egipte, stebuklingą jų išvadavimą per Mozę, kelionę per dykumą ir Dešimties Dievo įsakymų gavimą ant Sinajaus kalno, įteisinantį Sandorą tarp Dievo ir žmonių.
- Kunigų knyga (lot. Leviticus) – šiame tekste didžiausias dėmesys skiriamas liturginėms taisyklėms, aukojimo tvarkai, kunigų šventumui ir ritualinio švarumo įstatymams, kurie turėjo išskirti Izraelį iš kitų tautų.
- Skaičių knyga (lot. Numeri) – knyga gavo pavadinimą dėl joje aprašomo gyventojų surašymo; joje dėstomi tolesni klajonių dykumoje įvykiai, maištai prieš Dievą ir pasirengimas žengti į Pažadėtąją žemę.
- Pakartoto Įstatymo knyga (lot. Deuteronomium) – tai Mozės atsisveikinimo kalbos, kuriose jis dar kartą primena ir išaiškina Dievo įstatymus naujai kartai, pabrėždamas meilės Dievui ir paklusnumo svarbą prieš įeinant į Kanaaną.
Istorinės knygos – Tautos raida ir karalystės
- Jozuės knyga (lot. Iosue) – aprašo Kanaano užkariavimą vadovaujant Jozuei, žemės padalijimą Izraelio giminėms ir pirmąsias gyvenimo naujoje tėvynėje pamokas.
- Teisėjų knyga (lot. Iudicum) – pasakoja apie laikotarpį, kai Izraelis neturėjo karaliaus, o tautą nuo priešų gelbėdavo Dievo pašaukti charizmatiški vadovai, vadinami teisėjais (pvz., Samsonas, Gedeonas).
- Rūtos knyga (lot. Ruth) – trumpa ir jautri istorija apie moabitę Rūtą, kuri dėl savo ištikimybės anytai ir Dievui tapo būsimo karaliaus Dovydo prosenele.
- Samuelio knygos (lot. I & II Samuelis) – aprašo perėjimą nuo teisėjų valdymo prie monarchijos, pranašo Samuelio veiklą bei pirmųjų karalių – Sauliaus ir ypač Dovydo – iškilimą.
- Karalių knygos (lot. I & II Regum) – pasakoja apie Saliamono valdymą, šventyklos statybą, vėlesnį karalystės skilimą į Izraelį ir Judą bei galutinį abiejų valstybių žlugimą dėl neištikimybės Dievui.
- Metraščių knygos (lot. I & II Paralipomenon) – tai teologinė Izraelio istorijos apžvalga, kurioje dar kartą peržvelgiamas laikotarpis nuo Adomo iki Babilonijos tremties pabaigos, akcentuojant Jeruzalės šventyklos reikšmę.
- Ezros knyga ir Nehemijo knyga (lot. Esdras et Nehemias) – aprašo žydų sugrįžimą iš tremties, šventyklos atstatymą ir religinį bei socialinį tautos atgimimą valdant Persijai.
- Makabėjų knygos (lot. I & II Machabaeorum) – pasakoja apie žydų sukilimą prieš helenistinę priespaudą II a. pr. Kr., kovą už tikėjimo laisvę ir šventyklos išvalymą (Chanutkos šventės kilmė).
Išminties ir poezijos knygos – Dvasinė patirtis
- Jobo knyga (lot. Iob) – filosofinis kūrinys apie nekalto žmogaus kančią, bandantis atsakyti į klausimą, kodėl blogis paliečia teisiuosius ir kaip išlaikyti pasitikėjimą Dievu negandų metu.
- Psalmynas (lot. Psalmi) – didžiausias Biblijos giesmių rinkinys, apimantis 150 maldų, kurios naudojamos liturgijoje; jose išreiškiamas visas žmogaus emocijų spektras: nuo padėkos iki aimanos.
- Patarlių knyga (lot. Proverbia) – trumpų, praktiškų išminties pamokymų rinkinys, mokantis teisingai gyventi, gerbti tėvus ir vengti kvailumo bei nuodėmės.
- Koheleto knyga (lot. Ecclesiastes) – gilus mąstymas apie gyvenimo laikinumą, žemiškų gėrybių tuštybę ir būtinybę bijoti Dievo bei laikytis Jo įsakymų.
- Giesmių giesmė (lot. Canticum Canticorum) – poetinis kūrinys apie meilę tarp vyro ir moters, kuris teologijoje interpretuojamas kaip Dievo meilės savo tautai arba Bažnyčiai simbolis.
- Išminties knyga (lot. Sapientia) – skirta pamokyti valdovus ir pabrėžti, kad tikroji išmintis yra Dievo dovana, vedanti į nemirtingumą.
Pranašų knygos – Dievo žodis ir ateities vizija
- Izaijo knyga (lot. Isaias) – viena svarbiausių pranašiškų knygų, kurioje gausu rūsčių įspėjimų, bet taip pat ir nuostabių pranašysčių apie būsimą Mesiją, taikos karalystę ir naują dangų bei žemę.
- Jeremijo knyga (lot. Ieremias) – pranašo, mačiusio Jeruzalės žlugimą, raštai; juose daug skausmo dėl tautos nuodėmių, bet ir pažadas apie Naująją Sandorą, kuri bus įrašyta žmonių širdyse.
- Ezechielio knyga (lot. Ezechiel) – kupina sudėtingų vizijų ir simbolių knyga, parašyta tremtyje, pabrėžianti Dievo šventumą ir būsimą tautos atgaivinimą (vizija apie atgyjančius sausus kaulus).
- Danieliaus knyga (lot. Daniel) – apokaliptinis kūrinys apie ištikimybę Dievui svetimoje aplinkoje bei vizijos apie būsimas pasaulio imperijas ir Dievo karalystės galutinę pergalę.
- Mažieji pranašai (lot. Prophetae Minores) – tai 12 trumpesnių knygų (Ozėjas, Amosas, Michėjas, Jonas ir kt.), kurių kiekviena savitai akcentuoja socialinį teisingumą, Dievo gailestingumą ar artėjantį Viešpaties teismą.