Maloniausioji knyga (Liber Gratissimus)

„Maloniausioji knyga“ (Liber Gratissimus) – tai Petro Damiano traktatas, parašytas apie 1052 metus, skirtas vienai iš svarbiausių XI a. Bažnyčios problemų: simonijos klausimui. Šis kūrinys pateikiamas kaip Epistola 40 Damiano laiškų rinkinyje ir yra vienas ankstyviausių bei įtakingiausių tekstų, nagrinėjančių, ar simonijos būdu gauti šventimai laikytini galiojančiais. Šventimai čia reiškia sakramentinį įšventinimą į kunigystę ar diakonystę – tai apeigos, kurių metu žmogus tampa dvasininku ir gauna teisę atlikti sakramentus (Mišias, išpažintį, krikštą). Todėl traktato esmė reiškia: ar kunigas, sumokėjęs už savo įšventinimą, vis tiek yra tikras kunigas, ar jo atliekami sakramentai turi tikrą galią, ar jie laikomi niekiniais.

Šio teksto gavimas yra nepaprastai sudėtingas: Liber Gratissimus neišliko jokiuose plačiai prieinamuose viduramžių rinkiniuose, nebuvo spausdintas atskiru leidimu ir iki šiol neturi modernaus vertimo į šiuolaikines kalbas. Jis egzistuoja tik keliuose XII–XIV a. rankraščiuose ir dviejuose sunkiai prieinamuose kritiniuose leidimuose ir tik lotynų kalba, kurie yra riboto tiražo akademiniai tomai, prieinami tik specializuotose bibliotekose. Dėl šios priežasties Liber Gratissimus išlieka vienu rečiausių Petro Damiano tekstų ir pateikiamas išskirtinai tik maldos.lt puslapyje.

Traktatas parašytas laiško forma, tačiau savo apimtimi ir argumentų struktūra jis yra tikras teologinis-teisinis veikalas, skirtas spręsti praktinę, bet kartu ir doktriniškai sudėtingą problemą: ar kunigas, gavęs šventimus už pinigus, iš tiesų yra kunigas, ir ar jo atliekami sakramentai turi galią.

Pavadinimas Liber Gratissimus („Maloniausioji knyga“) atsiranda pačioje Damiano dedikacijoje adresatui – tekstas pateikiamas kaip „maloniausia dovana“, skirta padėti išspręsti ginčą dėl simoniškai gautų šventimų. Šis pavadinimas yra autentiškas ir stabiliai liudijamas rankraščių tradicijoje, todėl šiuolaikiniai kritiniai leidimai jį išlaiko kaip oficialų traktato vardą.

Traktato esmė – Damiano argumentas, kad simonija yra sunkus nusikaltimas, tačiau ji nepanaikina sakramento veiksmingumo. Kunigas, gavęs šventimus už pinigus, sunkiai nusideda, tačiau šventimų žymė (character indelebilis) vis tiek įspaudžiama. Todėl Damianas teigia, kad tokio kunigo atliekami sakramentai yra galiojantys, nors pats kunigas turi būti griežtai baudžiamas ir gali būti nušalinamas nuo pareigų.

Ši pozicija buvo itin svarbi XI a. Bažnyčios reformoms, nes simonija buvo paplitusi visoje Europoje, o klausimas dėl simoniškai įšventintų dvasininkų sukeldavo praktinių ir teologinių krizių. Damiano traktatas padėjo suformuoti Grigaliaus reformos teologinį pagrindą ir tapo vienu iš kertinių tekstų, kuriais rėmėsi vėlesni kanonistai.

Maloniausioji knyga

Restauruotas autentiško lotyniško teksto vertimas.

ŠV. PETRO DAMIANIO, NUOLANKAUS VIENUOLIO, KNYGA, VADINAMA „LIBER GRATISSIMUS“, PASIŲSTA RAVENOS ARKIVYSKUPUI HENRIKUI

Garbingajam viešpačiui Henrikui, Ravenos sosto vyskupui, Petras, nuolankiausias gyvybingojo Kristaus kryžiaus tarnas, linki išganymo tame pačiame [Viešpatyje].

Eilės apie simonistus

Dievas smerkia Simono kalvišką priekalą ir pinigų kalyklos urvus, išversdamas pražūtingas katedras. Mat vagis sėlina per užpakalinius užkaborius, o ganytojas žengia pro atviras duris nemokamu žingsniu. Tačiau ten, kur nėra niekšingų prekiautojų sandėrių ir kur iždas neištinsta nuo sunkaus parduodamo talento, joks perpardavinėtojas netrukdo, nes prekyba nėra suteršta. Mat ką galėtų tie, kurie turi pinigų, ten, kur pinigai negali pakenkti? Argi nešvari ranka gali pakenkti medžių sodinukams? Dažnai sergantis gydytojas davė sveikatinančių vaistų, luošiai pagimdė kovotoją, aklieji susilaukė reginčiojo, ligos prie patalo prikaustyta moteris pagimdė kilminguosius, o bjauriai bjauri – gražųjį. Palikuonys neturi būti smerkiami už tėvų nusikaltimus; kiekvienas yra slegiamas savo paties nuodėmės ir nėra saistomas bendražygio dėmės.

I. Kad Kristus, nors savo dovanas ir skirsto per daugelį, pats savyje išlaiko visą malonės pilnatvę.

Jums, kuris Dievo valia neseniai priėmėte kunigystę, maniau, jog nebus tinkamesnės pirmosios dovanos už tą, kuri tiesiogiai liečia pačius kunigus. Manau, jūsų šventenybei nėra paslaptis, kiek daug ginčų per pastaruosius trejus metus vyko trijuose Romos susirinkimuose ir kokia paini bei sumaišties kupina abejonė kasdien šiuose kraštuose kyla dėl tų, kurie buvo simonistų įšventinti nemokamai. Šis neaiškumas išaugo tiek, jog tapo žinoma, kad kai kurie vyskupai nusprendė iš naujo šventinti dvasininkus, kurie jau buvo gavę šventinimus iš anų rankų.

Dėl šios priežasties daugelis brolių, genami tam tikro pasitikėjimo kupinos meilės ir beveik verčiami didelio būtinumo, primygtinai manęs prašė ir maldaudami spaudė, kad man nebūtų sunku parašyti bent trumpą raštą ir išdėstyti, ką aš pats manau apie šį sprendimą. Iš pradžių aš ilgai dvejojau ir šio darbo vengiau, tikėdamasis gauti leidimą iš paties palaimintojo Apaštalų sosto vadovo. Buvo girdėti, kad jis netrukus ketina čia lankytis, o aš maniau, jog bet kokį bažnytinį klausimą dera spręsti tik tada, kai tam suteikia autoritetą pats Bažnyčios princas. Tačiau vėliau man iškilo atmintyje, kaip gerbiamasis popiežius paskutiniame sinode dievišku prašymu maldavo visų vyskupų bendrai prašyti Dievo gailestingumo, kad Jis svyruojantiems apreikštų, ką reikėtų nuspręsti šiame kebliame reikale. Todėl nusprendžiau visiškai paklusti jo paliepimui ir, nesvarbu, malda ar raštu, prisidėti prie šio sudėtingo mazgo išrišimo Bažnyčioje, jei tik man tai leistų aukščiausioji malonė.

Ištikimai tikėdamas Tuo, kuris atveria knygą ir atplėšia jos antspaudus, leidžiuosi į šio klausimo sprendimo kelią. Nors man ir trūksta iškalbos, dėl man patikėto paklusnumo stengsiuosi bent ženklais parodyti tai, ko nesugebu išreikšti žodžiais.

Visiškai aišku, kad Dievo ir žmonių tarpininkas Kristus Jėzus savo Bažnyčią nuo pat žmonijos atpirkimo pradžios sutvarkė taip, kad per savo žodžio tarnus būtų paskirstomos charizmų dovanos, tačiau Jis pats savyje išlaiko visą malonių pilnatvę. Nes tas, kuris sako: „Mes turime šį lobį moliniuose induose“, taip pat pripažįsta, kad Jėzaus širdyje paslėpti visi išminties ir pažinimo lobiai. Jei Jėzaus širdyje yra visi lobiai ir nieko neišimta, tai kas gi lieka, ką būtų galima paslėpti moliniuose žmonių induose? Tačiau tai, ką Jis visas turi iš prigimties, kiti turi per malonę, dalyvaudami Jo pilnatvėje pagal tam tikrą saiką. Apie juos sakoma, kad „visa tai daro viena ir ta pati Dvasia, dalydama kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“. O apie vienatinį Sūnų Jonas Krikštytojas sako: „Dievas teikia Dvasią ne pagal saiką“ ir vėl: „Iš jo pilnatvės mes visi esame gavę“.

Kadangi visi teisieji semia iš to vienintelio šaltinio, kad gyventų, jiems būtina visuomet sugrįžti dėkojant. Niekas tenetiki, kad gali gauti dangiškos malonės dovanų iš ko nors kito, jei ne iš To, iš kurio jos tikrai kyla. Kas mano, kad dieviška dovana skolinga žmogui, o ne Dievui, tie panašūs į išdžiūvusį kanalą, kuris neišvengiamai nustoja tekėti. Jie negali patys savyje turėti tėkmės, jei užmiršta savo augmenijos gausą semti iš originalios šaltinio pilnatvės. Todėl ne be reikalo per Saliamoną sakoma: „Visos upės teka į jūrą, bet jūra neperpildoma; į tą vietą, iš kurios išteka, upės sugrįžta, kad vėl tekėtų“. Šį dvasinių upių ištekėjimą ir sugrįžimą mistiškai aprašo evangelistas Lukas, sakydamas, kad „sušaukęs dvylika apaštalų, Jėzus suteikė jiems jėgą ir galią visiems demonams varyti ir ligoms gydyti, ir išsiuntė juos skelbti Dievo karalystės“. Ecce egressus fluminum (Štai upių ištakos). O vėliau pridedama: „Sugrįžę apaštalai papasakojo Jam visa, ką buvo nuveikę“. Ecce reditum (Štai sugrįžimas). Tad į tą vietą, iš kurios išteka, upės sugrįžta, nes visi išrinktieji neabejoja, kad yra skolininkai Tam, iš kurio pasėmė viską, kas dvasiniu būdu teka per juos. Todėl ir Paulius sako: „Yra skirtingų malonės dovanų, bet ta pati Dvasia; yra skirtingų tarnysčių, bet tas pats Viešpats; yra skirtingų veikimų, bet tas pats Dievas, kuris visa veikia visur“. Pirmiausia paminėdamas Dvasią, po to Viešpatį, o galiausiai Dievą, jis parodo, kad Šventoji Trejybė – vienas Dievas – yra neabejotinas visų malonių autorius. Jis pats dalija savo dovanas, slapta apvaizda atskirdamas kiekvieno nuopelnus ir darbų įvairovę.

II. Kad kunigas patarnauja išoriškai, bet Dievas šventina nematomu būdu.

Todėl reikia pilnai tikėti, kad Kristus savo Bažnyčios šventinimo pareigas savo tarnams patiki taip, kad visų laipsnių sakramento pilnatvė iš esmės liktų pas Jį patį. Jis savo tarnams, skatinantiems savo bendratarnius, suteikia tarnystės malonę, tačiau niekam neperduoda pačios šventinimo teisės ir galios. Nors atrodo, kad vyskupai šventina per jiems pavestas administravimo pareigas, iš tiesų šventina Tas, kuris nematomu būdu suteikia Šventąją Dvasią. Mat vienas yra tas, kuris meldžia, kitas – tas, kuris išklauso; vienas prašo, kitas pritaria prašymams. Kas gi drįstų save lyginti su Petru ar Jonu? Tačiau apie juos sakoma, kad nuvykę į Samariją, jie uždėjo rankas tiems, kurie buvo pakrikštyti, meldėsi už juos, ir šie gavo Šventąją Dvasią. Tad Šventoji Dvasia nužengė ant tikinčiųjų ne iš jų gausos, o per jų tarnystę; ne jiems dovanojant, o jiems meldžiant.

Yra tik vienas didis kunigas, vienas aukščiausiasis pontifikas, kuris kartą įžengė ne į bet kokią šventų švenčiausiąją, o į patį dangų, kad pasirodytų Dievo veidui už mus. Iš Jo, tarsi iš tam tikros viršūnės, visa kunigystė pasklinda po Bažnyčios narius, ir viskas, kas šventa, neapsakomu būdu dauginasi. Todėl, siųsdamas mokinius krikštyti, Jis neperdavė jiems sakramento galios, o suteikė paklusnumą; padarė juos ne krikšto autoriais, o tarnais. Nam cum dicit (Mat kai Jis sako): „Eikite į visą pasaulį, krikštykite visas tautas Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu“, Jis aiškiai parodo, kad ne jie patys, o Tas, kurio vardu jie krikštijo, be abejo, buvo krikšto autorius. Todėl ir Jonas Krikštytojas sako: „Tas, kuris mane siuntė krikštyti vandeniu, man pasakė: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir yra, kuris krikštija’“. Nors evangelistas Jonas sako, kad Jėzus pats nekrikštijo, o tik Jo mokiniai, vis tiek apie Jį sakoma: „Štai tas, kuris krikštija“, nes kas beatliktų krikšto tarnystę, būtent Jis veikia pačia giliausia sakramento galia.

Jei kas nors man čia galbūt paprieštarautų, kad viena yra atgimimo krikštas, o kita – bažnytinio laipsnio pašventinimas, tai mes tikime, kad viskas, kas pasakyta apie krikštą, lygiai taip pat galioja ir pašventinimui. Kadangi krikštas yra viso bažnytinio sakramento pradžia ir kilmė, kaip krikštas yra Dievo, o ne žmogaus, taip ir bet koks bažnytinis pašventinimas išskirtinai priklauso Tam, iš kurio ištekėjo visų palaiminimų pilnatvė. Apie Jį apaštalas sako: „Jis palaimino mus visokiu dvasiniu palaiminimu danguje“. Nei pats krikštas, nei joks pašventinimas nebūtų laikomas didingu dalyku, jei nebūtų Šventosios Dvasios veikimo, kuris per tas apeigas suteikiamas. Mat, kaip sakoma, kas yra vanduo, jei ne vanduo? Tačiau prie elemento prisideda žodis, nusileidžia Dvasia ir tampa sakramentu. Kadangi abiejose pašventinimo rūšyse viskas yra didinga, nesvarbu, ar krikštijamieji, ar šventinamieji priima Šventąją Dvasią, kaip krikštas priskiriamas ne žmogaus dorybei ar galiai, o Dievui Kūrėjui, taip pat ir bet koks bažnytinis pašventinimas turi būti priskiriamas Jam, nes abiem atvejais veikia įvairiopa Dievo malonė, kad vieni gautų nuodėmių atleidimą, o kiti būtų pakylėti į dvasines pakopas.

Vieni, nusimetę senąjį žmogų su jo klaidingais darbais, teapsivelka naujuoju žmogumi; kiti, kaip Dievo kunigai, teapsivelka teisumu. Vieni, tarsi naujagimiai kūdikiai, tegeidžia protingo, tyro pieno; kiti – kad pasiektų Kristaus amžiaus pilnatvės saiką. Juose Jis veikia, kad taptų įvaikintais sūnumis, o šiuose – kad būtų Dievo slėpinių tarnai ir dalytojai. Mat vieni per Dvasią atgimsta, o kiti, tai pačiai Dvasiai tvarkant, yra iškeliami, kad jau patys gimdytų Dievo vaikus.

III. Kad kaip yra vienas, kuris krikštija, taip yra vienas ir tas pats, kuris iš esmės šventina.

Taigi nuoširdus ir nepažeistas tikėjimas laikosi to, kad kaip krikštas, taip ir kunigiškasis pašventinimas nėra suteršiamas jokia patarnautojų nešvara, nėra pažeidžiamas jokiu svetimos kaltės nusikaltimu. Kad ir koks piktadarys, į kokius nusikaltimus būtų įsipainiojęs tas, kuris šventina, tas, kuris yra šventinamas, dėl to nepatiria jokios šventosios dovanos žalos ir nėra apiplėšiamas sumažinant dangiškąją malonę. Mat pašventinimo slėpinys kitam perduodamas ne dėl kunigo nuopelnų, o dėl jo einamų pareigų; neverta žiūrėti, kaip gyveno šventintojas, o reikia paisyti tik tarnystės, kurią jis gavo. Nes kaip yra daug tų, kurie atlieka krikšto pareigą, tačiau krikštijantis yra tik vienas, taip, nors kunigų yra daug, tik vienas yra tas, kuris tikrai ir ypatingai šventina.

IV. Kad Viešpats kartu su krikštu priėmė ir kunigystės teises.

Būtent tame balandyje, kuris nusileido ant Viešpaties po krikšto, Jis kartu su krikšto sakramentu gavo ir tikrosios kunigystės teises, kai ant Jo buvo išlietas džiaugsmo aliejus, apie kurį psalmininkas gieda: „Patepė tave Dievas, tavo Dievas, džiaugsmo aliejumi gausiau negu tavo bičiulius“. Tai, kad mūsų Atpirkėjas kartu su krikštu priėmė ir kunigystės slėpinį, įrodoma tuo, jog pakrikštytas Jis tuojau pat pradėjo pamokslauti, rinktis mokinius ir spindėti naujais stebuklais. Jei atidžiai peržvelgtume Evangelijos tekstų seką, pamatytume, kad iki tol Jis to tikrai nedarė. Būtent dėl to šventoji Bažnyčia iš savo Galvos perėmė šią nustatytą tvarką ir ištikimai jos laikosi: sekdama pačiu Viešpačiu, nieko neprileidžia prie kunigystės, kol jam nesukanka trisdešimt metų. Mat jei nebūtų tvirto tikėjimo, kad Viešpats kartu su krikštu priėmė ir kunigystę, kodėl gi kanonų autoritetas taip griežtai draustų kam nors siekti kunigiškos garbės iki to amžiaus, kuriame Jis pats buvo pakrikštytas? Ir dar – kodėl siekiant kunigystės aukštumų būtų remiamasi Viešpaties amžiaus pavyzdžiu, jei nebūtų tikima, kad Viešpats tada priėmė krikštą ne be kunigystės? Mat kaip krikštą, taip ir kunigystę Jis priėmė savo žmogiškąja prigimtimi dėl mūsų išganymo; tačiau būdamas Dievas, Jis pats yra abiejų šių sakramentų autorius ir pašventintojas. Apie tai apaštalas sako: „Kur už mus įžengė Pirmtakas, tapęs vyriausiuoju kunigu per amžius Melchizedeko būdu“.

Mat ir patys šventieji apaštalai niekur kitur neminimi buvę Viešpaties pašventinti, kaip tik priimdami krikštą. Nors aiškiai neskaitome, kad jie būtų buvę panardinti į krikšto vandenį, jie veikiau vykdė jiems pavestą paklusnumą krikštyti, kuriuo jiems buvo įsakyta krikštyti tikinčiuosius vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Be to, kai jiems Viešpaties buvo pasakyta: „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“, aišku, kad jie tobulo krikšto ir kartu visapusio pašventinimo slėpinį priėmė tada, kai ant jų nužengė Šventoji Dvasia kalbų įvairove. Tad kadangi pačioje žmonijos atpirkimo pradžioje matome abu sakramentus kartu priimamus tiek iš Viešpaties, tiek iš apaštalų, akivaizdu, jog krikštas yra toks bažnytinio pašventinimo pamatas ir pradžia, kad Tas, kuris žinomas kaip krikšto viršininkas, be jokios abejonės yra laikomas ir pašventinimo autoriumi.

V. Kad nėra jokios priežasties, kodėl žmogus turėtų būti iš naujo šventinamas, kai niekas nedrįsta perkrikštyti.

Jei taip yra, aš nematau jokios priežasties, kodėl žmogus, pakrikštytas net eretiko, nėra perkrikštijamas, o tas, kuris, kaip sakoma, buvo pakylėtas simonisto, turi būti arba nušalinamas, arba pašventinamas iš naujo. Mat jei krikštas, suteiktas žmogžudžio, svetimautojo ar net eretiko, laikomas galiojančiu dėl tos evangelinės tiesos: „Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir yra, kuris krikštija“, tuomet tikrai nėra jokios priežasties, kodėl ir šventinimuose negrįžtume prie to paties abiejų sakramentų autoriaus, kad lygiai taip pat sakytume: „Hic est qui consecrat“ (Štai tas, kuris šventina). Argi tas balandis ant Dievo ir žmonių tarpininko nusileido tik su krikšto galia, o su šventinimo galia neatėjo? Ką gi gauna krikštijamasis, jei ne Šventąją Dvasią? Ir vėl – ką gauna šventinamasis, jei ne Šventąją Dvasią?

Jei todėl žmogus, pakrikštytas bet kokio nusikaltėlio, nėra perkrikštijamas, nes tikima, kad jis gavo Šventąją Dvasią ne dėl krikštytojo nuopelnų, o dėl jo tarnystės – ir ne iš jo, o iš Kristaus, apie kurį vienintelį ypatingai sakoma: „Štai tas, kuris krikštija“, – tai, kadangi ir tas, kuris šventinamas, nieko kito negauna, kaip tik tą pačią Šventąją Dvasią ir būtent iš paties Kristaus, visiškai nematyti, koks šiuo atžvilgiu būtų skirtumas tarp pakrikštytojo ir pašventintojo. Tad tų, kurių priežastis yra viena, ir nuosprendis turi būti tas pats, nebent manytume, kad Dvasia, kuri teikiama šventinimuose, yra kita, nei ta, kuri teikiama krikšte. Tačiau kas drįstų daryti tokią šventvagišką prielaidą, kai apaštalas aiškiai šaukia: „Vienas Dievas, viena fides, vienas krikštas“? Ir vėl: „Jei kas ateina ir skelbia kitą Kristų, kurio mes neskelbėme, arba jei gaunate kitą Dvasią, kurios negavote, ar kitą Evangeliją, kurios nepriėmėte, jūs tai pakenčiate“. Prie to prisideda ir tai, kad, kaip liudija kanonų autoritetas, perkrikštijimas draudžiamas tam, kad nebūtų paniekintas Šventosios Trejybės vardas, kuriuo buvo pakrikštyta. Jei tai yra priežastis, kodėl niekas neturi būti perkrikštijamas, kam gi tai labiau tinka, jei ne bet kuriam, įšventintam simonisto, kuris ne tik šventina Švenčiausiosios Trejybės vardu, bet ir laikosi visos katalikiško šventinimo apeigų tvarkos?

VI. Kad šventinimas, jei jis yra katalikiškas, yra ir galiojantis.

Simonistas, nors dėl savo ydingos prekybos tampa eretiku, vis dėlto lieka katalikas savo tikėjimu; jo pasmerkimas labiau kyla iš ambicijų, o ne iš nukrypimo į klaidingą mokymą (perfidiam). Tačiau atidžiai pažvelgus į apaštalo Petro ištartą nuosprendį Simonui Magui, matome, kad ir paties Simono tikėjimas nebuvo tyras: „Tebūna tavo pinigai pražuvę kartu su tavimi, – sako jis, – nes tu manei, jog Dievo dovana nuperkama už pinigus“. Sakydamas „manei, jog Dievo dovana nuperkama už pinigus“, jis aiškiai parodė, kad tuometinis Simono tikėjimas buvo toks, jog jis manė, kad sumokėjęs kainą ne be pagrindo gautų Šventąją Dvasią stebuklams daryti.

Dabartinių laikų simonistai, kadangi nesitiki išgarsėti stebuklais, netrokšta nei Šventosios Dvasios, nei Jos dovanų, bet, genami valdžios troškimo, veržiasi tik į aukštus postus. Todėl, kiek tai liečia tikėjimą, jie yra sveiki, tačiau kiek tai liečia „pinigų kalyklos darbus“, jie yra įsipainioję į simoniško pasmerkimo pinkles. Skaitoma, kad šios erezijos pradininkai yra du, kurie pražūtingai iškilo: vienas pranašų laikais, kitas – apaštalų. Gehazis neabejotinai yra pardavėjų mokytojas, o Simonas laikomas pirkėjų pradininku. Nors jų pasekėjų klaidos skiriasi, jie nėra atskirti pasmerkime. Tačiau jei jiems suteikiamas katalikiškas šventinimas, jie visiškai priima šventąjį orumą, į kurį ateina to nenusipelnę.

Mat Šventosios Dvasios galia yra ta pati tiek tada, kai ji parduodama, tiek tada, kai suteikiama veltui. Žmogiškų sandorių ydingumas neatima iš dieviškosios galybės jos poveikio. Tai akivaizdžiai parodė mūsų Išganytojas, kuris, būdamas parduotas, ir kai išdaviko krepšyje jau pūtėsi pražūtinga pinigų suma, pačiose persekiotojų rankose tarnui Malchui sugrąžino nukirstą ausį. Taigi Jis aiškiai parodė, kokia galia Jis pasižymėjo virš tų, kurių rankose buvo atsidūręs. Tai, kad Jis neparodė stebuklų jų reikalavusiam Erodui, buvo apvaizdos sprendimas, o ne galios trūkumas. Tas, kuris troško, buvo nevertas, bet Tam, iš kurio buvo tikimasi, galios netrūko. Net kybodamas ant kryžiaus, kai atidavė dvasią, Jis drebančia žeme, aptemusia saule, perplyšusia uždanga, skylančiais akmenimis ir mirusiųjų prisikėlimu aiškiai paliudijo, kad kenčiantis tarp kankinimų Jis nebuvo silpnesnis už Tą, kuris dabar yra išaukštintas Tėvo šlovės dešinėje.

Taip pat reikia tikėti ir apie Šventąją Dvasią: ji pasižymi viena ir ta pačia galia tiek tada, kai atrodo pajungta pirkimo sutarčiai, tiek tada, kai yra teikiama nemokamu rankų uždėjimu. Sicut igitur (Tad kaip) mūsų Atpirkėjas, būdamas parduodamas ir kentėdamas, negalėjo prarasti savo didybės, taip ir Šventoji Dvasia, nors ir įsėlina pardavimo kartėlis, vis dėlto nežino, ką reiškia prarasti savo galią. Nors kunigas išoriškai atlieka apeigą, pats Kristus, tikrasis ir aukščiausiasis kunigas, veikia visuose laipsniuose; Jo dovanos vieniems išeina į išganymą, kitiems – į pasmerkimą.

Tačiau tai, kas duodama, visada yra gera, net jei tas, kuris priima, yra kaltas. Juk geras gydytojas ligoniui neduotų nuodų. Argi tas kąsnis, kurį Viešpats padavė Judui, nebuvo geras? Tačiau tai, kas buvo išganymo priežastis, jam tapo pražūties medžiaga, nes jis priėmė taikos įrankį būdamas netaikus. Mes visi aiškiai žinome, kad Eucharistijos slėpinys, kurį priimame nuo šventojo altoriaus, nesvarbu, ar teisieji, ar nusidėjėliai, yra geras. Gerasis negauna geriau, o blogasis negauna blogiau. Ir vis dėlto apaštalas sako, kad nevertasis sau teismą valgo ir geria, neatskirdamas Viešpaties kūno. Tad jei tai, ką nevertasis priima, yra Viešpaties kūnas, akivaizdu, kad geras dalykas blogajam virsta pražūtimi, nors geriajam tai numatyta išganymui. Tačiau dėl to nereikia sakyti, jog pats dalykas yra blogas, nes kenkia, ir sakramentas nenustoja būti sakramentu tik todėl, kad jį priėmė prakeiktasis.

Reikia tvirtai tikėti, kad jei bet kokio bažnytinio laipsnio šventinimas vyksta Katalikų Bažnyčios viduje, tikėjimo vienybėje – tai yra, kai abiejose pusėse yra teisingas tikėjimas – tai, kas gero perduodama per gerąjį, veiksmingai suteikiama ir per blogąjį, nes šis sakramentas priklauso ne nuo tarno ar būsimo tarno nuopelnų, o nuo bažnytinės institucijos tvarkos ir dieviškojo vardo šaukimosi. Ir kadangi, kaip vienas yra tas, kuris krikštija, taip be abejonės vienas ir tas pats yra, kuris šventina, tai suteikiama dėl didelio Kristaus gerumo, kurio tas, kuris priima, nenusipelnė. Mat Tas, kuris leidžia savo saulei tekėti virš gerų ir blogų bei lietui lyti ant teisiųjų ir neteisiųjų, argi nuostabu, jei savo malonės lietų išlieja ir ant smėlėto kranto? Kas naujo, jei Jis savo spinduliais paliečia aklųjų akis, kad ir jie pagrįstai galėtų giedoti tai, ką giedojo tas nelaimingasis Balaamas: „Sako žmogus, kurio akis užverta; sako Dievo žodžių klausytojas, kuris žino Aukščiausiojo mokslą ir regi Visagalio regėjimą, kuris krisdamas turi atviras akis“.

VII. Kad Balaamas buvo simonistas, bet vis tiek neprarado pranašystės dvasios.

Štai, iš kur šis godumo sūnus galėjo išvysti tokius didžius dalykus ir taip aiškiai, taip šviesiai skelbti apie po ilgo laiko būsiantį pasaulio atpirkimą, jei jame nebūtų buvę Šventosios Dvasios? Juk kaip sako puikusis mokytojas: „Kas žino žmogaus reikalus, jei ne žmogaus dvasia, kuri yra jame; taip ir Dievo reikalų nežino niekas, tik Dievo dvasia“; ypač kai tas pats Raštas sako, jog Dievo dvasia užvaldė jį, ir jis prabilo palyginimais. Argi sakysime, kad per simonistą Šventosios Dvasios dovana neteikiama? Argi tame Balaame jau tada neklestėjo simoniška erezija? Argi jis nebandė parduoti Šventosios Dvasios malonės, kai už pažadėtą kainą dėstė savo būrimo pranašystę? Raštas liudija, kad Moabo seniūnai prašė jo, turėdami „būrimo kainą“ rankose. Ir vėl per kitus pasiuntinius siuntė pas jį Balachas, Seforo sūnus, sakydamas: „Nedelsk atvykti pas mane; aš paruošiau tau garbę ir duosiu viską, ko panorėsi“. Meilė pinigams jį vertė karščiuoti, ir vis dėlto per jį Šventoji Dvasia kalbėjo giliausius slėpinius.

Galiausiai Balaamas ir Balachas, abu akivaizdūs Dievo priešininkai, abu pasirodė esą kenksmingi Dievo tautai, ir vienas troško pirkti, kitas parduoti dieviškąją malonę. Tačiau pranašiško apreiškimo paslaptį vienas skelbė ne dėl savo nuopelnų, o kitas, būdamas nevertas, ją girdėjo. O kad labiau žavėtumės dieviškos dovanos gausumu, nors Balaamas ir stengėsi prakeikti, jis prieš savo valią laimino sakydamas: „Esu atvestas laiminti ir negaliu to uždrausti“. Jo burna buvo pažabota dieviškos galybės žąslais, ir jis negalėjo nukreipti liežuvio jėgos niekur kitur, tik ten, kur nukreipė jam vadovaujanti Šventoji Dvasia. Liežuvis kovojo su valia, ir tos drumzlinos druskos, kurią buvo sumaniusi jo pasmerkta siela, jis nepajėgė išlieti per burnos angą.

Tad kadangi jis negalėjo svaidyti prakeiksmų į Dievo tautą, kaip jo buvo prašoma, jis ėmėsi apgaulės argumentų ir pastatė papiktinimą priešais juos per Madiano moteris. Jei taigi tas, kuris net troško prakeikti, vis dėlto negalėjo to pasiekti, ką gi, nebent tai patį, derėtų manyti apie simonistus, kur protas sutaria su liežuvio palaiminimu? Tačiau kaip baigė tas, kuris nepagarbiai piktnaudžiavo jam suteikta pranašystės garbe? Raštas mums sako, kad po aprašytos Izraelio pergalės: „Balaamą, Beoro sūnų, jie nužudė kalaviju“. Taip pat nutinka simonistams ar bet kokiems nusikaltėliams, kurie veržiasi į bažnytines tarnystes: jie priima dangiškosios malonės dovaną dėl dosnaus Davėjo gerumo, tačiau neišvengia vertos bausmės už savo pačių nusižengimus. Tai, kas vertiesiems numatyta išganymui, jiems virsta pražūtimi. Ir iš ten, kur kiti stiprėja siekdami gyvenimo apdovanojimų, anie puola į amžinosios mirties pavojų.

Certe (Tikrai), kas atidžia akimi peržvelgs tą Šventojo Rašto puslapį, kuris kalba apie minėtąjį Balaamą, jokiu būdu neabejos, kad šis nelaimingas vyras iš esmės buvo simonistas (išskyrus tai, kad Simono vardas dar nebuvo atsiradęs, iš kurio būtų pasiskolintas šis bjaurus pavadinimas), ir kad jis savo pranašystės malonę laikė parduodama, ir vis dėlto per jį akivaizdžiausiai kalbėjo Šventoji Dvasia. Dar daugiau stulbina tai, kad net kai jo širdis degė godumo ugnimi, Dievas su juo kalbėjosi dieną ir naktį tarsi su artimu bičiuliu. Ir kad nebūtų manoma, jog jis turėjo mažiau Šventosios Dvasios dėl to, kad Mozės vadinamas „būrėju“ (ariolus), atidžiai perskaityk tos pačios istorijos žodžius, ir tam pačiam Mozei aiškiai liudijant rasi, kad kai jis pamatė Izraelį, gyvenantį palapinėse, tuojau pat Dievo dvasia užvaldė jį ir tarsi tikrą pranašą pakėlė pranašystės orakului. Taigi jis vadinamas ir būrėju, ir yra pranašas, nes tą, kurį aukščiausioji malonė buvo iškėlusi į pranašo orumą, jo paties nedorybė teršė bjauriu būrėjo vardu.

Čia reikia pastebėti, koks gilus ir subtilus yra Dievo teismas, koks baisus Jis yra savo sumanymuose dėl žmonių sūnų, kai tas vargšas žmogus nei dėl savo kaltės nedorumo neprarado malonės, kurią kartą buvo gavęs, ir vis dėlto dėl tos pačios malonės, kuria piktnaudžiavo būdamas nevertas, negalėjo išvengti dieviškojo keršto nuosprendžio. Tad kas nuostabaus, jei visagalis Dievas, kuris visada yra tas pats ir nekinta, ir šiandien laikosi senų savo teismo įstatymų bei tos pačios nustatytos tvarkos taisyklės: kaip pasielgė su Balaamu, taip ir šiandien panašiai veikia su jo pasekėjais, kad dėl savo gailestingumo gausos suteiktų dovanas net nevertiesiems, o dėl teisingumo griežtumo tuos pačius nubaustų verta keršto bausme?

VIII. Kad pranašystės dvasia užvaldė atmestąjį Saulių kartu su jo palydovais.

Taip pat nėra neaišku tai, kad kai Saulis pasiuntė tarnus suimti Dovydo, ir šie, pasak istorijos liudijimo, pamatė pranašaujančių pranašų būrį bei Samuelį, stovintį virš jų, Dievo dvasia nužengė ir ant jų, ir jie patys ėmė pranašauti. Sauliui siunčiant vis kitus ir kitus, ir juos lygiai taip pat užvaldžius pranašystės dvasiai, galiausiai, kaip liudija Raštas, pats Saulis supykęs nuvyko į Ramatą. Bet dar jam nepasiekus tikslo, Dievo dvasia užvaldė ir jį, ir jis visą dieną nuogas pranašavo kartu su kitais Samuelio akivaizdoje.

Kas gi čia nuostabaus, jei perversi žmonės gauna Dievo dovanas, kurių yra neverti, savo pačių pasmerkimo padidinimui, kai net ir Sauliui, kurį Dievas buvo atmetęs ir kurį dažnai kankino piktas demonas, buvo leista ne tik trumpam gauti Dievo dvasią, bet ir ilgai pranašauti su savo tarnais? Juk degdamas pykčio tulžimi bei pavydo ir neapykantos ugnimi, ir, kad ilgiau negaiščiau, būdamas tuščias be Dievo ir negrįžtamai atiduotas piktajai dvasiai, visgi, kai tik prisiartino prie pranašaujančio choro vietos, staiga jį užplūdo dieviškoji dvasia ir, tarsi ugnis į paruoštą kurą, įšoko ir užvaldė.

Tad neturi atrodyti neįtikėtina, jei šventoji Bažnyčia, kuri neabejotinai yra Dievo sostas, Šventosios Dvasios šventovė ir visų dangiškų charizmų saugykla, priima malonės sakramentą net per tą, kuris su juo nesutaria nei intencija, nei gyvenimo nuopelnais. Nimirum (Be abejo), nes tai priklauso ne nuo duodančio žmogaus ar gaunančiojo nuopelnų, o nuo Aukščiausiojo Davėjo gerumo. Juk neskaitome, kad dvasia pučia ten, kur verta, bet sakoma: „pučia ten, kur nori“, kad dvasinė malonė, kuri teikiama per bažnytinę instituciją, būtų priskiriama dieviškajai valiai, o ne žmogiškiems nuopelnams.

Tačiau reikia suprasti, kad Šventoji Dvasia ne visada ateina dėl nuopelnų, bet dėl nuopelnų ji žmoguje pasilieka visam laikui, kad suteiktų išganymą. Iš čia kyla tiesos žodžiai: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės, ir mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“. Mat tas, kuris mylėtojui pažadėjo ne tik ateiti, bet ir apsigyventi, aiškiai parodė, kad vienuose Dievas gyvena, o kituose tik svečiuojasi (lankosi).

Panašu į tai ir tai, kas sakoma: „Ant ko ilsėsis mano dvasia, jei ne ant nuolankaus, ramaus ir drebančio dėl mano žodžių?“ Tarsi aiškiai sakytų: „Ir ant kitų ji ateis, bet ant šio, kadangi jis vertas, ji ilsėsis“. Mat, kaip jau sakėme anksčiau, Šventoji Dvasia romiems ir nuolankiems širdimi teikia ramybę kaip susitaikiusi ir maloni, o žiauriems ir išdidiems – sukelia nerimą kaip priešiška. Šį nerimą reiškė tie smulkūs mašalai (sciniphes), dėl kurių faraono magai pasidavė sakydami: „Tai Dievo pirštas“, pripažindami, kad Šventoji Dvasia, buvusi Moyzėje, yra jiems priešiška. Tinkamai trečioje vietoje, kur minima mašalų bausmė, sakoma, kad Šventoji Dvasia (kuri yra trečiasis asmuo Šventojoje Trejybėje) buvo priešiška neramiems žmonėms. Šį nerimą patyrė Jehu, kuris vedamas dieviško uolumo smarkiai užsidegė keršyti Dievo priešams ir ypač Baalio garbintojams, tačiau tų auksinių veršių, kuriuos buvo nuliejęs Jeroboamas, pats neatsisakė.

IX. Ką mokytojai mano apie krikštą ir Viešpaties kūno Eucharistiją.

Šventojoje Bažnyčioje dažnai minimi trys pagrindiniai sakramentai: krikštas, Viešpaties kūno ir kraujo išganingas slėpinys ir dvasininkų šventinimas. Apie krikštą palaimintasis Augustinas Jono evangelijos aiškinime, o apie Viešpaties kūno Eucharistiją Paschazijus savo knygoje taip sutartinai diskutuoja, kad liudija, jog šie slėpiniai netampa geresni per gerus kunigus, nei blogesni per blogus. Nimirum (Be abejo), ar šie sakramentai atliekami per vagis, ar per svetimautojus, ar net per žmogžudžius, jie niekuo nesiskiria nuo tų slėpinių, kuriuos aukoja šventi kunigai. Kas skyrė dėmesį minėtoms knygoms, neabejoja, kad tai yra aiškiausiai išspręsta.

Tačiau apie dvasininkų šventinimus dažnos diskusijos nevyko todėl, kad aiškiai išdėsčius apie anuos du sakramentus, abejonei dėl trečiojo neliko vietos. O dabar saiką peržengiantis žmonių smalsumas pasauliui bruka naują klausimą ir, žiūrėdamas į ryškią šviesą, bet mažai matydamas, bando sukelti miglą. Kaip, sako jie, Šventosios Dvasios malonė gali būti duodama per bloguosius arba priimama blogųjų? Jie neatkreipia dėmesio, kad Šventosios Dvasios malone čia vadinama pati bažnytinio orumo tvarka, kurią, nesvarbu, ar nevertas teikia, ar nevertas priima, Šventoji Dvasia, tvarkanti savo Bažnyčios teises, laiko galiojančia.

Kaip sako palaimintasis Jeronimas: „Vyskupas, presbiteris ir diakonas yra ne nuopelnų, o pareigų pavadinimai“. Tarsi tribunus, net jei jis pats būtų kilęs iš prastų, ar į karinę tarnybą iškeltų ką nors prastą, imperatorius vis tiek nustatytų, kad viskas, kas atlikta, yra tvirta, kad būtų išlaikyta jo kariuomenės tvarka; jis nepanaikina tribūno teisių statuto, kol paties tribūno dar nenušalino nuo jo rango orumo.

Bet sakoma priešingai: „Štai Evangelija šaukia: ‘Kas neina pro duris, bet įlipa per kitur, tas vagis ir plėšikas’“. Tebūnie, kad tas, kuris slapta įsėlino per kitur, būtų laikomas vagiu ir plėšiku, tačiau manęs, kurį jis įleido pro duris, jis nepadarė savo nusikaltimo dalyviu. Tegu jis kenčia bausmę už įvykdytą nusikaltimą, kol manęs neįtraukia į svetimos kaltės nuosprendį ir svetima kaltė nepadaro manęs smerktino, kai mano paties nekaltybės tyrumas daro mane laisvą.

Dėl to, kas sakoma, jog nevertas žmogus negali priimti Šventosios Dvasios malonės: neabejotina, kad Viešpaties kūnas, kuris šventuosiuose altoriuose pašventinamas per šventą kunigo tarnystę, yra atgaivinamas ir pašventinamas Šventosios Dvasios galia, kad galėtų mus atgaivinti ir pašventinti. Kaip sakoma pačiose garbingose mišių paslaptyse: „Per Jį Tu, Viešpatie, visus šiuos gerus dalykus sukuri, pašventini, atgaivini ir palaimini“. Netikima, kad tai galėtų būti atgaivinta kitaip, nei per Šventąją Dvasią, nes, tiesai liudijant, Dvasia yra ta, kuri atgaivina.

Tad klausiu: kai šventas kunigas tą dangišką dovaną, kuri yra Šventosios Dvasios atgaivinta ir pašventinta, ir, kad drąsiai pasakyčiau, veraciter (tikrai) pilna tos pačios dieviškos Dvasios malonės, paduoda kokiam nors nusikaltėliui, argi dėl to Šventoji Dvasia apleidžia Viešpaties kūną ir pasišlykštėjusi pasitraukia tarsi iš nešvaraus indo? Jei taip būtų, kaip galėtų būti tiesa tai, ką sako apaštalas: „Kas nevertas valgo ir geria, tas sau teismą valgo ir geria, neatskirdamas Viešpaties kūno“? Jei Dvasia pasitrauktų, tai jau būtų ne Viešpaties kūnas, o paprasta bendra duona, ir tas, kuris nepriima jokio sakramento, nepatektų į teismą. O jei atrodo absurdiška ir bedieviška dėl to, kad priima nevertieji, atskirti Šventąją Dvasią nuo Kristaus kūno, tegu neatrodo sunku pripažinti, kad ir blogi žmonės gali priimti Šventąją Dvasią dėl pareigų poveikio.

Štai kodėl palaimintasis Augustinas laiško šventajam Jonui aiškinime sako: „Krikštą gali turėti ir blogas žmogus, pranašystę gali turėti ir blogas žmogus. Mes randame, kad karalius Saulis turėjo pranašystę; tas, kuris persekiojo šventąjį Dovydą, buvo pripildytas pranašystės dvasios ir ėmė pranašauti. Priimti Viešpaties kūno ir kraujo sakramentą gali ir blogas žmogus. Apie tokius pasakyta: ‘Kas valgo ir geria nevertas, tas sau teismą valgo ir geria’. Turėti Kristaus vardą, tai yra vadintis krikščioniu, gali ir blogas žmogus. Apie juos sakoma: ‘Jie teršė savo Dievo vardą’. Tad turėti visus sakramentus gali ir blogas žmogus, bet turėti meilę (caritas) ir būti blogu neįmanoma“.

Tad jei pagal tokio didžio mokytojo nuomonę blogas žmogus turi visus sakramentus, kaip juokinga žmonių kvailystė begėdiškai tauškia, kad simonistas sakramentų neturi? Pasiklausykime, ką tas pats garsus mokytojas apie tą patį dalyką sako kitur, kad tuo aiškiau pasirodytų, kokios nuomonės jis laikėsi šiame mūsų svarstomame klausime. Kalbėdamas apie Izaoko palaiminimą sūnui, jis pridūrė: „Teisaus žmogaus, kiek tai liečia sąžinę, valia yra gera, o kiek tai liečia numatymą, jis nėra apsaugotas nuo klaidų; vienas Dievas sprendžia apie ateitį. Todėl teisuolis Izaokas, kiek tai liečia dabartinį žmogiškumą, manė, kad verčiau reikia laiminti vyresnįjį sūnų. Tačiau Dievas, kuris yra slaptų dalykų žinovas, parodė, kad palaiminimo nusipelnė jaunesnysis, idant parodytų, kad palaiminimas yra ne žmogaus, o Dievo geradarystė, nes Dievo palaiminimas seka pareigų orumą, o ne žmogaus nuopelną“.

Galiausiai Dievas Skaičių knygoje pasakė Mozei ir kunigui Aaronui: „Jūs dėsit mano vardą ant Izraelio vaikų, ir Aš, Viešpats, juos palaiminsiu“, kad per įšventintojo tarnystę malonė persiduotų žmonėms, ir kunigo valia negalėtų nei pakenkti, nei padėti; svarbu yra to, kuris prašo palaiminimo, nuopelnas.

Kaip didingas yra kunigystės laipsnis, pastebėkime iš to: apie patį nedoriausią Kajafą, Išganytojo žudiką, be kita ko pasakyta: „Tai jis pasakė ne iš savęs, bet būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, jis pranašavo“. Tuo parodoma, kad malonių dvasia seka ne asmenį ar orumą, o tradicijos šventinimą (ordinationem traditionis), kad net jei kas nors būtų gero nuopelno, jis negalėtų laiminti, nebent būtų įšventintas atlikti tarnystės pareigą. O suteikti palaiminimo efektą priklauso Dievui.

Šie palaimintojo vyro žodžiai yra tokie aiškūs ir akivaizdūs, kad kas tik juos kartą suprato, bet vis tiek atkakliai ruošiasi ginčytis, įrodoma, kad jis kovoja nebe prieš Petrą, kuris yra niekas, o prieš patį didįjį Augustiną. Kas gi aiškiau už tai, kas pasakyta, jog kunigo palaiminime veikia ne žmogaus geradarystė, o Dievo; ir: „Dievo palaiminimas seka pareigų orumą, o ne žmogaus nuopelną“; ir galiausiai: „malonių dvasia seka ne asmenį ar orumą, o tradicijos šventinimą“? Ir iš tiesų, koks man skirtumas, kokio nuopelno yra mano šventintojas, jei tik tai, ką jis galbūt nusipirko, man suteikia nemokamai, ir jei ten, kur jis pats slapta įsibrovė, mane įveda pro duris – pilietį tremtinys, namiškį svetimšalis, paveldėtoją samdinys? Juk aš vertinu ne tai, nuo ko aš esu pakeliamas, o į ką.

Tad konstatuojama, kad kaip anie du aukščiau minėti dalykai – krikštas ir išganingas Eucharistijos sakramentas – netampa geresni per gerus, nei blogesni per blogus, taip lygiai ir dvasininkų šventinimas.

X. Kad Šventoji Dvasia teikiama ne dėl kunigų nuopelnų, o dėl tarnystės.

Galiausiai, ar tas Kajafas buvo vertas, kad per jį Šventoji Dvasia prabiltų apie išganingą Kristaus mirties paslaptį? Kai jis ištarė: „Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, negu kad visa tauta žūtų“, evangelistas tuojau pat pridūrė: „Tai jis pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo“. Akivaizdu, kad jis akimirkai priėmė pranašystės dvasią ne tam, kad pats suprastų, ką pranašauja, o tam, kad paskatintų savo bendrininkus dar godžiau siekti Viešpaties mirties. Jis atvėrė mums, o ne sau, slaptą išminties lobį, kurio pats nepažino.

Atidžiai peržvelgus senąją istoriją, matyti, kad šis Kajafas nebuvo svetimas ir simonistams. Euzebijus Cezarietis „Bažnyčios istorijoje“ rašo (pacituosime jo žodžius): „Tuo metu, nustojus galioti įstatymo nuostatoms ir išnykus ambicijoms, pontifikato garbė nebebuvo suteikiama nei už gyvenimo nuopelnus, nei už kilmę, tad kunigų seka ėmė keistis kasmet“. Toliau jis liudija, kad per ketverius metus pasikeitė keturi kunigai, kiekvienas tarnavęs po metus. Valerijus Gratas, nušalinęs Aną, paskyrė pontifiku Ismahelą, Baifo sūnų; netrukus ir jį atmetęs, vietoj jo paskyrė Eleazarą, Ananijos sūnų. Praėjus metams, ir šį nušalino nuo pareigų bei patikėjo pontifikato tarnystę tam tikram Simonui, Kanifo sūnui, kuris taip pat netarnavo ilgiau nei metus, kol jį pakeitė Juozapas, dar vadinamas Kajafu.

Štai matome, kad Kajafas kunigystę gavo nei nemokamai, nei teisėtai – jis įsibrovė į svetimą vietą, kai kiti buvo smurtu išvyti. Ir vis dėlto, nevertasis gavo pranašystės dvasią. Be to, Šv. Jeronimas evangelijos pagal Matą komentare sako: „Mozė, Dievui liepiant, buvo nustatęs, kad pontifikai turėtų paveldėti pareigas iš tėvų. Tačiau Juozapas mini, kad šis Kajafas pontifikato tarnystę iš Erodo tiesiog išsipirko“.

Tad, vaizdžiai tariant, šviesa buvo įdėta į aklojo ranką – ne tam, kad jis matytų, o tam, kad kitiems patarnautų. Pranašystės dvasią jis gavo ne dėl savo nuopelnų, o dėl einamų pareigų. Kadangi Karalystė ir Kunigystė yra Dievo įsteigtos, nors pats administratorius gali būti visiškai nevertas, jo tarnystę, kuri pati savaime yra gera, kartais lydi atitinkama malonė.

Štai kodėl Nabuchodonosaras, įmetęs tris jaunuolius į ugnies krosnį, nors aplink buvo daugybė kitų, vienintelis išvydo ketvirtąjį asmenį, panašų į Dievo Sūnų. Reikia tikėti, kad Šventoji Dvasia atvėrė jo proto akis, kad jis išvystų tai, kas kitiems buvo paslėpta, ir atpažintų tai, ką pamatė. Štai kodėl faraonas regėjo sapną, per kurį numatė būsimą nederlių ir taip išgelbėjo Egiptą nuo bado. Štai kodėl Abimelechas nusipelnė išgirsti dieviškąjį orakulą, kad grąžintų Sarą jos vyrui ir netikėtai nemirtų. Karaliai ir kunigai, nors kai kurie iš jų dėl savo gyvenimo būdo yra atmestini, visgi dėl priimto tarnystės sakramento yra vadinami „dievais“ ir „pateptaisiais“. Įstatyme ne veltui įsakyta: „Nepiktžodžiauk dievams“, tai yra – nežemink kunigų. Net ir Saulis, kai jau buvo Dievo nuosprendžiu pašalintas iš sosto, iki pat mirties buvo vadinamas Viešpaties pateptuoju.

Jei atidžiai vertinsime kiekvieno nuopelnus – ar Ezavas teisėtai galėtų būti vadinamas šventuoju? Apie jį dieviškas balsas sako: „Ezavo aš nekenčiau“. Ar Amnonas bus šventas, kuris begėdiškai užsidegė aistra savo seseriai ir buvo nužudytas brolio Abšalomo kalaviju? Ar Manasas, ar Ochozijas gali būti vadinami šventais, kai vienas garbino dangaus kariauną, o kitas tarėsi su Beelzebubu, Akarono dievu, ir baigė gyvenimą beviltiškoje išdavystėje? Mat viena yra būti šventam dėl gyvenimo nuopelnų, o visai kita – vadintis šventu dėl einamų pareigų būklės.

XI. Nėra nuostabu, jei Šventoji Dvasia priimama iš nevertųjų, kai ir Sūnus buvo suimtas bedievių.

Ir šventumo nuopelnas iš tiesų nėra perkeliamas kitam, o tarnystės tvarka plinta per daugelį, kaip reikalauja bažnytinė institucija. Čia nereikia žiūrėti, kas šventinimo pareigas turi, o tik ką jis turi. Mat viena yra malonės sakramentas, o kita – pati malonė. Malonės sakramentą visagalis Dievas teikia net ir per blogus žmones, tačiau pačią malonę Jis teikia tik per save patį. Dažnai Dievas, kaip jau minėta, iš savo gailestingumo gausos suteikia savo Dvasią ir tiems, kurių dėl jų iškrypusio gyvenimo būdo Jis nepripažįsta.

Argi tie neabejotinai turėjo Dievo Dvasią, kurie ateidami prie Teisėjo sosto šaukia: „Viešpatie, argi mes Tavo vardu nepranašavome“ ir kitus dalykus, kurie po to seka? Jiems tuoj pat atsakoma: „Eikite šalin nuo manęs, nedorybės darbininkai, aš jūsų nepažįstu“. Tie, kurie liudija turėję pranašystės dvasią, bet vis tiek sulaukia atstūmimo nuosprendžio, akivaizdžiai parodo, kad kai kuriais atvejais nei Šventoji Dvasia nėra atmetama dėl gyvenimo nedorumo, nei pasmerktas gyvenimas nėra pateisinamas dėl to, kad juo buvo piktnaudžiaujama Šventosios Dvasios dovanomis.

Mat kaip Viešpats liudija: „Nežinai, iš kur dvasia ateina ir kur link ji eina“, taip pat negali žinoti, kodėl ji kartais ateina net pas atmestinus žmones ir per juos apreiškia savo valios ženklus. Mat nors apaštalas sako, kad dvasinis žmogus viską sprendžia, o jo niekas negali spręsti, kas gi išdrįstų teisti pačią Šventąją Dvasią, jei ji nepasibjauri slaptais ir jai vienai žinomais keliais nusileisti į tuos, kurie yra blogi? Juk ji net ir savo bendraesmį bei bendraamžį Dievo Sūnų leido atiduoti į bedievių rankas. Todėl per Saliamoną sakoma: „Išminties dvasia yra maloninga ir neišlaisvins prakeiktojo iš jo lūpų“.

Išminties dvasia teisingai vadinama maloninga, nes ji net ir blogai nusipelniusiems atsilygina gėriu, o vertiems bausmės suteikia savo malonės dovaną. Kas gi šioje vietoje galėtų būti suprantamas „prakeiktojo“ vardu, jei ne mūsų Atpirkėjas? Kas, norėdamas mus išlaisvinti iš įstatymo prakeiksmo pančių, pats neatsisakė būti po prakeiksmais. Paulius sako: „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeiksmo, tapdamas už mus prakeiksmu“, nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kaba ant medžio“, kad Abraomo palaiminimas ateitų pagonims per Jėzų Kristų, kad tikėjimu gautume Dvasios pažadą.

Tad maloningoji Šventoji Dvasia neišlaisvino prakeiktojo iš jo lūpų, nes visas Viešpaties kančios ir mirties kančias, kurias apie Kristų pranašų lūpomis buvo paskelbusi, ji tinkamu laiku veiksmingai įvykdė per darbus. Tuomet ji būtų tarsi išlaisvinusi Jį iš savo lūpų, jei to, ką per pranašų orakulus apie Jį paskelbė, nebūtų įvykdžiusi per įvykių eigą.

Čia svarbu pastebėti, kaip giliai ir paslaptingai sutampa abiejų mokytojų mintys: tai, ką vienas pasakė apie tai, kad dvasia neišlaisvino prakeiktojo lūpų, kitas patvirtino sakydamas, jog „tikėjimu priimtume dvasios pažadą“. Kad būtų parodyta, apie kokį prakeiktąjį kalbama, prie anksčiau pasakytos minties tuoj pat pridurta: „Nes Dievas yra tų dalykų liudytojas, tikrasis jo širdies tyrėjas ir jo liežuvio klausytojas“. Kadangi Tėvo ir Sūnaus vienybė yra neatsiejama ir bendraesmė, Tėvas teisingai vadinamas Sūnaus reikalų liudytoju ir jo širdies tyrėju, nes jo jėga ir išmintis yra pats Sūnus, kuris jokia nelygybe nuo Jo nesiskiria ir jokiu atsiskyrimu nėra atitolęs. Liežuvio jis taip pat yra klausytojas, kaip pats Sūnus liudija: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei; aš žinojau, kad visuomet mane išklausai“.

Todėl dvasia neišlaisvino prakeiktojo lūpų, nes Dievas yra jo širdies tyrėjas ir liežuvio klausytojas, tarsi būtų aiškiai pasakyta: Dievo Sūnus ištvėrė kančios baisumus, nes pats Sūnus kartu su Tėvu ir ta pačia Šventąja Dvasia, turėdamas vieną valią ir vieną apvaizdą, nusprendė tai įvykdyti žmonių giminės išganymui. Apie tai apaštalas sako: „Kuris mane pamilo ir atidavė už mane save patį“.

Tad grįžtant prie mūsų temos: kas nuostabaus, jei Šventoji Dvasia kartais nusileidžia į atmestinuosius, kai pats tos pačios prigimties ir galios Sūnus pasidavė į bedievių rankas ir ne tik leido būti jų žodžiais įžeidžiamas, bet ir nepaniekino patirti žiaurią mirtį?

XII. Kad Dievo dovanos nesuteršia joks tarnautojų užkratas.

Jei regimosios saulės spinduliai nepatiria jokios tamsos net ir purviniausioje duobėje ir nesusitepa jokiu kloakų purvu, kas gi stebėtino, jei aukščiausioji ir neaprėpiama Dvasia kartais pasiekia tamsias ar nešvarias kai kurių širdis savo spindesiu, tačiau pati lieka savo švaroje ir tyrumo pilnatvėje? Tad kad ir kokiu nusikaltimu būtų kaltas tas, kuris šventina – ar jis būtų išdidus, ar pasidavęs prabangai, ar žudikas, ar net simonistas – jis pats, žinoma, yra suterštas ir neabejotinai padengtas mirtinu raupsu, tačiau Dievo dovana, kuri per jį teka, nesusitepa jokia dėme ir nėra suteršiama jokio užkrato. Mat tai, kas per jį teka, yra gryna, skaidru ir švaru, pasiekiant derlingą žemę. Šventoji Bažnyčia yra malonumų sodas ir dvasinis rojus, drėkinamas aukščiausiųjų charizmų upėmis.

Tarkime, kad blogi kunigai yra tarsi akmeniniai kanalai. Kanale vanduo nieko neaugina, kol tebėga į derlingus laukus. Nors šventintojai ir įšventintieji būtų neverti, tas gyvasis šaltinis nepaliauja tekėti per Bažnyčios mišką iki pasaulio pabaigos, kad ne tik kunigų luomas, bet ir visi Kristuje atgimę semtųsi išganymo taurę. Per kunigus teikiamas krikštas ir krizma, ir atliekama visa bažnytinių sakramentų tarnystė. Jei kunigų nedorybė galėtų nuslopinti dovanas, visai žmonių giminei tektų atsisakyti dieviškų gėrybių nusižengiant kunigams. O jei jiems esant tvirtiems, žmonės gautų dangiškas dovanas, bet jiems suklupus – negautų, tuomet neišvengiamai savo išganymo priežastį ir visą galią jie priskirtų ne Dievui, bet kunigams. Tačiau toli gražu tebūnie, kad man galėtų pakenkti blogas tarnas, kai neabejotinai geras yra Viešpats, arba piktas šauklys, kai yra geras teisėjas. Juk balandis nesibjauri ir nepasibodi bet kokių nešvarių tarnų patarnavimu, kol tas, į kurį jis visas nusileidžia, vienas išlaiko šventinimo viršenybę.

Per tai išsilaiko Bažnyčios vienybė, nes Kristus pas save išlaikė šventinimo galią ir niekam iš tarnų neperdavė šventinimo teisių. Jei šventinimas kiltų iš kunigo nuopelnų ar galios, jis niekaip nepasiektų Kristaus. Nors pontifikas uždeda rankas ir taria palaiminimo žodžius per jam pavestą tarnystę, Kristus tikrai yra tas, kuris šventina ir savo didybės galia pašventina. Todėl Dievas Mozei įsako: „Kalbėk Aaronui ir jo sūnums: ‘Taip laiminsite Izraelio vaikus ir sakysite jiems: Telaimina tave Viešpats ir tesaugo tave; tešviečia Viešpats savo veidu tau ir pasigaili tavęs; tenukreipia Viešpats savo veidą į tave ir suteikia tau ramybę’“. Ir tuoj pat pridedama: „Jie dės mano vardą ant Izraelio vaikų, ir Aš juos palaiminsiu“. Tad kunigų pareiga yra virš pašventinamųjų šauktis dieviškojo vardo, tačiau pačiam Dievui priklauso palaiminti. Tarnams patikima išorinė šventinimo tvarka, bet pačiam Viešpačiui paliekamas šventinimo veiksmingumas. Todėl Jis pats pasakė Išėjimo knygoje: „Aš esu Viešpats, kuris jus pašventinu“. Jei Viešpats pašventina, kodėl reikia bijoti nusidėjusio tarno kaltės?

XIII. Kad nei žodžio, nei sakramento tarnas negali sutrukdyti Dievo dovanoms.

Apaštalas skundžiasi, kad kai kurie netikri broliai iš pavydo ir ginčų skelbia Kristų nenuoširdžiai. Bet ką tai keičia? Argi jis nusprendžia, kad juos reikia uždrausti? Klausyk, kas seka toliau: „Bet kas gi, – sako, – kad tik visais būdais, ar dėl naudos, ar dėl tiesos Kristus būtų skelbiamas; aš tuo džiaugiuosi ir džiaugsiuosi“. Kristus turi žodžio tarnus, Jis taip pat turi sakramento tarnus; tiek vieni, tiek kiti būna ištikimi ir geri, o kiti – nedori ir klastingi; tačiau nei iš gerųjų negaunama geriau, nei iš blogųjų – blogiau.

Tarnai yra skirtingi, bet tai, kas teikiama, yra viena. Malonės Davėjas yra geras, o Jo dovana nesusitepa dėl tarnų patarnavimo. Gysla teka tyra, ir nepaisoma niežingos rankos, kai tai, kas semiama, yra skaidru ir aišku. Kokia gi svarba dalykui, ar geras, ar blogas tas, kuris patarnauja, jei tik vienas ir tas pats visada yra pagrindinis autorius – tiek žodžio, tiek sakramento? Teikiant stebuklus ar pranašystes, arba turint maldingumo dorybes, Šventosios Dvasios malonė gali sumažėti arba padidėti. Kaip Eliziejus prašė Elijo, sakydamas: „Prašau, tebūna tavo dvasia dviguba manyje“. Šis prašymas Eliziejaus stebukluose buvo įvykdytas, kuriuose randama ir didesnė galia nei Elijo ženkluose, ir dvigubas skaičius. Kas studijuoja jų istorijas, tai žino. Tačiau bažnytinių pareigų laipsniuose šio skirtumo nėra: vienas nėra labiau kunigas už kitą, ar labiau diakonas, ar bet kuris kitas iš jų. Čia paisoma prašančiojo tikėjimo ir pamaldumo, o ten tik išlaikoma bažnytinės institucijos tvarka.

Pasiklausykime, ką Viešpats sako apie blogus pamokslininkus: „Mozės krasėje atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Visa, ką jie jums sako, darykite ir laikykitės, bet pagal jų darbus nesielkite“. Jei kunigo blogis nepakenkia žodžiui, kuris per jį duodamas klausytojams, kokiu būdu jis gali pakenkti sakramentui, kuris teikiamas ne žmogaus, o Dievo autoriaus? Tiek tas, kuris skelbia, tiek tas, kuris šventina, yra tarnas, o ne davėjas. Todėl dažnai būna, kad nors pamokslininko liežuvis yra vienas, jo žodžiai duoda skirtingus vaisius klausytojų protuose: vieno širdis lieka sustingusi lediniame šaltyje, o kito dvasia, išgirdusi žodį, tuoj pat užsidega dieviškos meilės ugnimi. Iš kur tai kyla, kad žodžiai, išeinantys iš vienos burnos ir vienodai pasiekiantys daugelio ausis, ne vienodai paliečia širdžių gelmes, jei ne todėl, kad vienas yra tas, kuris išoriškai patarnauja liežuviu, o kitas – tas, kuris savo galia balsą paskirsto viduje?

Tad ar teikiant mokymo žodžius, ar suteikiant bažnytinius laipsnius, kunigas jokiu būdu nesinaudoja savo jėgomis, o tik atlieka jam pavestas administravimo pareigas. Priešingu atveju, jei šventinimas kiltų iš kunigo nuopelnų, tai visiškai panaikintų tikėjimą dieviškąja malone.

XIV. Kad iš savo dvasios ne Mozė, bet Dievas davė septyniasdešimčiai vyrų.

Juk ne žmogus duoda tai, kas dieviška, bet Dievas, kuris gerais dalykais naudojasi net per bloguosius, yra vienas, ir Jis vienintelis savo dovanas teikia tiek per geruosius, tiek per bloguosius. Todėl dieviškosios malonės dovana nei sumažėja dėl blogųjų administravimo, nei padidėja dėl gerųjų vykdymo. Tai aiškiai suprantama, jei prisiminsime šventosios istorijos eigą.

Juk Viešpats tarė Mozei: „Surink man septyniasdešimt vyrų iš Izraelio seniūnų, kuriuos žinai esant tautos seniūnais bei mokytojais, ir nuvesk juos prie Susitikimo palapinės durų, kad jie ten stovėtų kartu su tavimi. Aš nusileisiu, kalbėsiu su tavimi ir paimsiu dalį dvasios, kuri yra tavyje, ir duosiu jiems“. Čia svarbu pastebėti, kad nesakė: „tu paimsi iš savo dvasios ir duosi jiems“, bet: „Aš paimsiu ir duosiu“, kad aiškiai parodytų, jog ne žmogus žmogui teikia Šventąją Dvasią, bet tik Jis pats yra Tas, kuris pagal savo valią paskirsto savo malonės dovanas.

Unde (Iš to) kiek vėliau pridedama: „Ir Viešpats nusileido debesyje, ir kalbėjo su juo, ir paėmęs dalį dvasios, kuri buvo Mozėje, davė septyniasdešimčiai vyrų“. Sakoma, kad Viešpats davė tiems vyrams iš Mozės dvasios tam, kad būtų aiškiai pamokytaa, jog tiek šventintojai (ordinatoriai), tiek įšventintieji (ordinuotieji) privalo turėti vieną ir tą pačią dvasią, idant Bažnyčios vadovai jokiu būdu nemąstytų skirtingai, kad nekiltų schizmų ar, neduok Dieve, pražūtingų erezijų, bet visi sutartinai mokytų vieną tiesą ir gyventų dvasios vienybėje.

Be to, kaip anie septyniasdešimt, kuriuos Viešpats paskyrė po apaštalų, ir tiek pat maždaug šitie, kuriuos norėjo duoti Mozei padėti nešti tautos naštą, buvo presbiterių pirmavaizdis, taip lygiai Mozė pirmasis, o vėliau apaštalai, atrodo, užėmė pontifikų (vyskupų) garbę. Ir kaip anie negalėjo gauti Šventosios Dvasios nei iš apaštalų, nei šitie iš Mozės, taip lygiai ir dėl vyskupų bei kitų bažnytinės garbės laipsnių reikia tvirtai manyti: vienas visagalis Dievas, kuris juos paskirstė per įvairius laipsnių rangus savo valdymo tvarka, pats vienas, kaip Jis žino geriausiai, įliejo savo dvasios malonę į kiekvieną.

Juk ir tame dvasios davime Mozė negalėjo savintis jokios kitos privilegijos, kaip tik tą, kurią jam nurodė dieviškas balsas: būtent išrinkti vyrus, nuvesti juos prie palapinės durų ir stovėti kartu su jais. Tai ir yra visa Mozės darbo esmė (summa operis Moysi). Ką gi savo galios šiame Dievo darbe Mozė galėjo atpažinti, kai be to, du iš tų, kurie buvo įrašyti sąraše, kaip liudija Raštas, likę stovykloje ir neatėję prie palapinės, vis tiek jam nežinant gavo dvasią lygiai kaip ir kiti?

O tame, kad sakoma, jog dvasia paimama iš Mozės ir duodama kitiems, nereiškia, kad Mozė patyrė kokį nors dvasios praradimą; tai panašu į tai, kai nuo degančio žibinto ugnis paimama kitai medžiagai uždegti – pats žibintas dėl to nepraranda savo šviesos ir spindesio.

XV. Kad tie, kurie ateina būti pašventinti, jau turi Šventąją Dvasią.

Iš tiesų, pagal septynių Šventosios Dvasios dovanų pavyzdį yra ir septyni bažnytinės garbės laipsniai (ordinai). O tai, kad virš šių visų laipsnių dar iškeliami kiti, pavyzdžiui, patriarchai, arkivyskupai ar vyskupai, reiškia ne tai, kad jie priima kokį nors naują ordiną, bet kad tame pačiame kunigystės laipsnyje (in eodem sacerdotio) yra sublimuojami į didesnę garbę (kilnumą). Mat kadangi kunigas (sacerdos) taip vadinamas todėl, kad teikia tai, kas šventa (sacrum det), tai yra – aukoja Dievui auką, kas gi Bažnyčioje gali būti aukščiau ir prakilniau už kunigystę, per kurią, kaip įrodyta, aukojamas Viešpaties kūno ir kraujo slėpinys?

Taigi, nors anie dėl savo tarnystės naudojasi tam tikromis ypatingomis privilegijomis, vis dėlto tai, kas yra didžiausia iš visų, jie turi bendrai su kitais kunigais, todėl kartu su jais ir patys ne be pagrindo vadinami kunigystės vardu. Kai Bažnyčios tarnai pakylėjami į šiuos laipsnius, nereikia manyti, kad jie Šventąją Dvasią priima naujai ir staiga, tarsi anksčiau buvusius tuščius tas dangiškasis Gyventojas tik tada pradėtų lankyti. Veikiau tai vyksta tokiu būdu: tuos, kuriuose Jis jau gyvena, per didesnę malonę Jis veda į aukštesnio laipsnio augimą. Priešingu atveju, kaip kas nors, priimdamas pareigas, galėtų gauti Jį naujai, kai patys laipsniai teikiami per tam tikrus laiko intervalus, o krikštas, kuriam priskiriamos dvasios pirmosios dovanos (primitiae), buvo priimtas gerokai anksčiau?

Juk ir apaštalų atveju neabejojama, kad buvo laikytasi tos pačios tvarkos: kad Šventąją Dvasią, kurią jau turėjo, gautų vėl ir per malonę kiltų į malonę, siekdami savo dvasinio augimo. Išlaikant slėpinio paslaptį, kuria dieviškoji apvaizda pirmiausia slapta veikė jų širdyse, skaitoma, kad jie akivaizdžia dovana Šventąją Dvasią priėmė du kartus: pirmąjį kartą tada, kai Viešpats dvelktelėjo ir tarė: „Priimkite Šventąją Dvasią“, o antrąjį – kai Ji pasirodė virš jų ugnies liežuvių pavidalu.

Tačiau ir dar prieš šiuos akivaizdžius dovanos ženklus, pačioje savo naujo pašaukimo pradžioje, jie žinomi buvę dieviškai įkvėpti. Juk kaip jie būtų galėję viską, ką matė kūniškomis akimis, palikti ir vienu balso paliepimu skubėti prie neregimų dalykų, jei jų vidinėms akims Šventosios Dvasios malonė nebūtų įliejusi šviesos? Todėl Paulius sako: „Kas neturi Kristaus dvasios, tas nėra Jo“. Ši apaštalo sentencija, nors tuomet dar nebuvo užrašyta, be jokios abejonės jau buvo teisinga. Nequaquam (Jokiu būdu) jie nebūtų pasidavę Kristaus mokinystei, kad būtų Jo, jei jau tada nebūtų turėję Jo dvasios pirmųjų dovanų. Todėl dieviško dosnumo ranka tai, ką jau buvo davusi savo ištikimiesiems, davė vėl ir vėl, kad jų šaltas ir sustingusias širdis kartodama savo dovaną ir karščiau uždegtų, ir gausiau užlietų.

Taip be abejonės žmogaus prigimtis, kuri ilgai nyko nuo senų klaidų nešvaros, turėjo būti atnaujinta iki naujo gyvenimo žydėjimo per tam tikrus augimo etapus. Tad jei, remiantis tuo, kas pasakyta aukščiau, be Šventosios Dvasios negalima ne tik būti paskirtam į jokį žemesnį laipsnį, bet net ir pasikrikštyti, tai tas, kuris pakylėjamas į kunigiškąją tarnystę, Šventosios Dvasios negauna tarsi pirmą kartą, o priima jos – kurią jau turi – augimą (incrementum).

Kaip viena siela pasklinda po visus kūno narius, taip viena Dievo dvasia gaivina visą visuotinę Bažnyčią. Todėl Paulius sako korintiečiams: „Kaip kūnas yra vienas ir turi daug narių, o visi kūno nariai, nors jų daug, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje dvasioje, kad taptume vienu kūnu“. Nors siela, būdama viena, gaivina visus narius, ji visiems nariams nesuteikia vienodos ir tos pačios galios; kai kuriems ji suteikia tarsi tam tikrą privilegiją, kurios kitiems neduoda. Nors visi kiti nariai per ją bendrai gyvena, akis iš jos gauna ypatingą savybę ne tik gyventi, bet ir matyti, ausis – girdėti, širdis – suprasti, nosis – užuosti, liežuvis – kalbėti. Ir nors pati siela nėra skirtinga, tačiau ji paskiria skirtingas pareigas atskiriems nariams.

Taip ir Šventoji Dvasia: visiems atgimusiems Kristuje ji suteikia tikėjimą ir tarsi įlieja gyvybę visiems Bažnyčios nariams, kaip sako dieviškas balsas: „Teisusis gyvuoja tikėjimu“. Tačiau kai kuriuos ji pakylėja į bažnytinės garbės tarnystes, tarsi suteikdama ypatingas dovanas tam tikriems aukštesniems nariams. Be to, siela neskiria, ar akys jai yra žvairos, ausys – atlėpusios, ar nosis – plokščia (simae). Bet ar jos būtų gražios, ar bjaurios, ji kiekvienai paskiria jai priklausančią pareigą, kad atrodytų, jog ji nelabai vertina tai, kokie yra patys nariai, bet veikiau vietas, kuriose jie iš prigimties yra.

Taip pat ir Šventoji Dvasia, teikdama dvasinės malonės sakramentą, žiūri ne tiek į gyvenimo nuopelnus, kiek į suteikto laipsnio pareigas. Svarbu ne tiek tai, ar Bažnyčios nariai sudėti negražiai ar gražiai, kiek tai, kurioje vietoje jie yra pastatyti; ir mums derėtų žiūrėti ne tiek į nuopelnus, kiek į vietas, ypač kai apaštalas sako: „Dievas sudėstė narius kūne, kiekvieną iš jų, kaip norėjo“. Tačiau dažnai pasitaiko, kad nariai, kuriems suteikiamos kilniausios jutimų pareigos, pasirodo esą subjauroti deformacijų, kai tuo tarpu kiti spindi akivaizdžiu grožiu. Tačiau anie, nepaisant savo deformacijos, savo pareigomis tarnauja bendram labui ir neleidžia jokiai savo bjaurumo dėmei pakenkti jų funkcijoms. Todėl tas pats apaštalas sako: „Mūsų mažiau garbingi nariai apgaubiami didesne pagarba“.

Taip profecto (iš tiesų) ir dvasininkai tai, ką jie turi ypatingo, turi ne tiek sau patiems, kiek bendram visos Bažnyčios naudojimui. Taip išeina, kad net jei jie yra neverti, privilegiją, dėl kurios jie yra iškeliami virš kitų, jie lieka skolingi kitiems, o patys neišvengia teismo dėl kaltės, kuri juos slegia. Mat jei dvasininkai kunigystės tarnystę priimtų tik dėl savęs pačių, žmonės ne be pagrindo ginčytųsi dėl jų nuopelnų. Tačiau kadangi ši malonė teikiama bendram visų išganymui, reikia žiūrėti ne į tai, kokiems ji duodama, o dėl ko ji duodama.

Be to, tiesa sako: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“. Iš šio vynmedžio išauga įvairios šakelės: vienos laikui bėgant bus nugenėtos, kitos išsaugotos nuolatiniam vaisių nešimui. Tačiau kol tos, kurios bus nugenėtos, dar nėra paliestos evangelinio ar kanoninio pjautuvo, viskas, ką jos duoda, nėra atskiriama nuo gerųjų šakelių vaisių, bet priimama be skirtumo.

XVI. Apie pačius nedoriausius vyskupus, kurių šventinimas vis dėlto buvo galiojantis.

Iš čia kyla pavyzdys, kad visi šventinimai, kuriuos atliko Liberijus – eretikas ir maištininkas – yra pripažįstami kaip nekintamai galiojantys. Nors Liberijus, pasidavęs klaidai, pasirašė arijonų erezijai, ir per jo nusižengimą buvo įvykdyti patys baisiausi nusikaltimai. Daug kunigų ir dvasininkų per jo piktavališkumą buvo nužudyta, o likusiems katalikams buvo uždrausta lankytis ne tik bažnyčiose, bet net ir viešosiose pirtyse. Liberijus, tapęs apostatu, išgyveno dar šešerius metus. Tačiau viskas, ką jis atliko šventinimų srityje, liko tvirta, galiojanti ir nepaliečiama savo galios stabilume.

Ką gi pasakyti apie popiežių Vigilijų? Šis nedoras ir bedievis žmogus atliko šventinimus, kurių joks vėlesnis pontifikas nedrįso panaikinti. Reikia žinoti, kad šis Vigilijus buvo tas, kuris dar būdamas gyvam popiežiui Bonifacui rezgė pinkles, kad šventvagiškai užimtų Apaštalų sostą, tačiau tuomet, senatui pasipriešinus, jis savo neteisėtų ir nusikalstamų pastangų įgyvendinti negalėjo. Vėliau, naudodamasis sau įprastomis machinacijomis, jis užsipuolė popiežių Silverijų, siekdamas atimti iš jo apaštalinį orumą. Nors Silverijus tai pastebėjęs sušaukė sinodą ir Šventosios Dvasios autoritetu bei apaštaline galia surišo Vigilijų ekskomunikos (anatemos) saitais kaip tikrą simonistą ir Bažnyčios užpuoliką, Vigilijus nesustojo. Vedamas šventvagiškos minties, pasitelkęs imperijos galią, papirkęs pinigais ir remiamas melagingų liudytojų, jis tą patį popiežių Silverijų nedorai nuteisė, apvilko vienuolio drabužiais ir ištrėmė į Poncijos salas, maitindamas jį „vargo duona ir sielvarto vandeniu“. Ten tas laimingasis popiežius tapo išpažinėju, mirė ir buvo palaidotas; prie jo kapo pasveiko daugybė ligonių.

Vigilijus tuo tarpu, įsipainiojęs į pelnytus anatemos tinklus ir dar kaltas dėl žmogžudystės, nusikalstama drąsa pasiskelbė popiežiumi. Bet – o neįkainojamas dieviškojo gailestingumo gerumas! – Vigilijus, kuris dėl savo kaltės atrodė beviltiškas, buvo išsaugotas atgailai. Jis atsisakė į sostą sugrąžinti eretiką patriarchą Antimą, kurį buvo pažadėjęs sutaikyti. Dėl to jis buvo ištremtas į ilgą tremtį, išvargintas sunkių kančių, gavo tai, ko nusipelnė už savo darbus, ir galiausiai miręs toli nuo tėvynės, ilsėjosi Viešpatyje. Tačiau jo atlikti šventinimai, kaip minėta, išliko amžinai stabilūs.

Šie dalykai, kuriuos papasakojome apie Silverijų ir Vigilijų, dalimi skaitomi to paties Silverio sinodiniame dekrete, dalimi – pontifikų knygoje (Liber Pontificalis). Jei taigi net tokių nusikalstamų pontifikų statuta nėra naikinama, kokiu būdu simonisto ranka gali pakenkti nekaltam žmogui, kurio paties sąžinė nesmerkia? Kaip svetima nedorybė gali atskirti nuo dieviškos malonės tą, kurį paties gyvenimas rekomenduoja Dievui? Mat Šventoji Dvasia duodama per tą, kuris Jos akivaizdžiai neturi.

Bet kad mūsų silpnas teiginys suteiktų pasitikėjimą klausytojams, tebūnie į vidurį pakviestas palaimintasis Augustinas kaip tinkamas užtarėjas. Prieš Parmenianą Donatistą jis kreipiasi šiais žodžiais: „Tai, kas skaitoma Išminties knygoje: ‘Šventoji drausmės dvasia bėgs nuo veidmainystės ir pasitrauks nuo minčių, kurios yra be supratimo’, turi būti suprantama taip, kad ji pasitraukia nuo jo paties išganymo, tačiau neapleidžia sakramento, kuris per jį teikia išganymą kitiems. Todėl apaštalas sako: ‘Jei tai darau savo noru, turiu atlygį, bet jei ne savo noru – man tik patikėta tarnystė’. Tarsi sakytų: Tiems naudinga, kuriems aš tai dalinu, bet ne man, kuris tai darau“.

Tas pats puikusis mokytojas Jono evangelijos aiškinime kalba taip: „’Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau’. Kodėl nesako: ‘esate švarūs dėl krikšto, kuriuo buvote nuplauti’, bet sako: ‘dėl žodžio, kurį jums kalbėjau’, jei ne todėl, kad ir vandenyje valo žodis? Atimk žodį, ir kas yra vanduo, jei ne vanduo? Prie elemento prisideda žodis, ir tampa sakramentu, kuris pats yra tarsi regimas žodis. Juk ir tai Jis pasakė, kai plovė mokiniams kojas: ‘Kas maudęsis, tam nereikia plautis, nebent kojas, ir jis visas švarus’. Iš kur atsiranda tokia didelė vandens galia, kad paliestų kūną ir nuplautų širdį, jei ne dėl to, kad veikia žodis? Ne todėl, kad tariamas, bet todėl, kad tikima. Mat ir pačiame žodyje viena yra praeinantis garsas, o kita – pasiliekanti galia. ‘Tai yra tikėjimo žodis, kurį skelbiame’, sako apaštalas, ‘kad jei savo lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir savo širdyje tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi tikima teismui, o lūpomis išpažįstama išganymui’. Todėl ir Apaštalų darbuose skaitoma: ‘Tikėjimu apvalydamas jų širdis’. Ir palaimintasis Petras savo laiške sako: ‘Taip ir krikštas dabar gelbsti jus, ne kūno nešvaros nuplovimu, bet geros sąžinės atsakymu Dievui’. ‘Tai yra tikėjimo žodis, kurį skelbiame’, kuriuo be abejonės pašventinamas krikštas, kad galėtų valyti“.

Kristus, kuris yra vynmedis su mumis, o Tėvas – žemdirbys, pamilo Bažnyčią ir atidavė už ją save patį. Skaityk apaštalą ir žiūrėk, ką prideda: „Kad ją pašventintų“, sako, „apvalydamas ją vandens nuplovimu žodyje“. Taigi apvalymas jokiu būdu nebūtų priskirtas takiam ir laikinam elementui, jei nebūtų pridėta „žodyje“. Šis tikėjimo žodis Bažnyčioje turi tokią galią, kad per tą, kuris tiki, aukoja, laimina, krikštija, jis apvalo net patį mažiausią kūdikį, nors šis dar nepajėgus širdimi tikėti teismui ir lūpomis išpažinti išganymui. Visa tai įvyksta per žodį, apie kurį Viešpats sako: „Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“.

Tad pagal šio palaimintojo vyro nuomonę, o tikriau – pagal paties mūsų Atpirkėjo išganingąjį mokymą, bet kokio sakramento paslaptis priklauso ne nuo šventintojo nuopelnų, o glūdi šventinimo žodyje, taip kad nėra labai svarbu svarstyti, koks nuopelnas slypi šventintojuje, bet kas per žodžius nužengia į tą, kuris turi būti pašventintas.

Tas pats [Augustinas] dešimtosios psalmės aiškinime taip sako: „Ką gi padarė teisusis? Jei Cecilijanas jus įžeidė, ką jums padarė Kristus? Jis savo išdaviką, kurį pavadino velniu, ir kuris dar prieš Viešpaties išdavystę negalėjo išlaikyti ištikimybės Viešpaties iždui, vis tiek pasiuntė su kitais mokiniais skelbti dangaus karalystės, idant parodytų, kad Dievo dovanos pasiekia tuos, kurie priima su tikėjimu, net jei tas, per kurį jie priima, yra toks, koks buvo Judas“.

XVII. Apie Anatolijų ir Polichronijų, kurie po nuodėmingos pradžios gerai atsivertę pasirodė esą verti savo laipsnių.

Kodėl tad tuščias žmonių nutrūktgalviškumas giriasi, esą svetimi užkratai galintys sutepti nekaltąjį, ir kad prekeivių nusikaltimas slegia tuos, kurie apie prekybos sandėrį nieko nežino, kai net ir tie, kurie pradėjo blogai, dažnai baigia gerai, ir nedora pradžia pasiekia gerą pabaigą per pataisyto gyvenimo atgailą?

Kad tai, ką sakome žodžiais, patvirtintume pavyzdžiu: nėra neaišku, kad kai šventasis Flavianas, Konstantinopolio vyskupas, dėl katalikų tikėjimo buvo ištremtas, Anatolijus, jam dar esant gyvam, į jo vietą buvo įšventintas eretikų. Į jį šventasis popiežius Leonas kreipiasi taip: „Kai tavo pirmtakas palaimintos atminties Flavianas dėl katalikiškos tiesos gynimo buvo pašalintas, ne be pagrindo buvo manoma, kad tavo šventintojai pasirodė nusižengę šventųjų kanonų nuostatoms, įšventindami panašų į save. Tačiau buvo su tavimi Dievo gailestingumas, tave kreipdamas ir stiprindamas, kad blogą pradžią panaudotum geram ir parodytum, jog esi iškeltas ne žmonių sprendimu, bet Dievo maloningumu. Tai iš tiesų taip ir reikia priimti, jei šios dieviškos dovanos malonės neprarasi per blogą elgesį“.

Be to, ką pasakyti apie Polichronijų, Jeruzalės vyskupą? Kaip randama „Pontifikų darbuose“, jis, išdidžiai skelbdamasis esąs Jeruzalės pirmąja sosta ir savavališkai vadindamasis vyriausiuoju pontifiku, įkrito į simoniškos erezijos liūną, taip kad nei dvasininkų nešventino be pinigų, nei iš bazilikų konsekravimo neimdavo mažiau kaip dešimt svarų aukso, kuriuos gaudavo per nedorą prekybą. Ką daugiau sakyti? Galiausiai Romos sosto vyskupas Sikstas, surinkęs susirinkimą su septyniasdešimt šešiais vyskupais, nušalino jį iš savo sosto ir paliko jam pragyvenimui tik tris Bažnyčios valdas (praedia). Tačiau jo vieta liepė palikti nepaliestą, įšventinimą sustabdė, o jo soste vietininku paliko vyskupą Teodulą.

Po devynių mėnesių, kai Jeruzalės miestą prislėgė badas, Polichronijus tas valdas, kurias buvo gavęs naudoti, pardavė, o jų kainą, nors ir pažeisdamas įstatymą (exlex), teisėtai išdalino vargšams. Kai vyskupas Sikstas apie tai sužinojo iš jį kaltinančio diakono Prisko – mat šis sakė, kad jam nebuvo leista parduoti Bažnyčios turto, kurį gavo tik laikinam naudojimui – šventasis popiežius labai apsidžiaugė ir tuojau pranešė imperatoriui Valentinianui apie šį pamaldų nusikaltimą (pium facinus). Tada, sušaukus sinodą, Romos pontifikas, kartu sėdint ir Valentinianui, ėmė svarstyti, ką derėtų daryti su Polichronijumi, kuris savo nušalinimo skurde viską išdalindamas, pagirtinai pamėgdžiojo evangelinę našlę, pagirtą paties Atpirkėjo lūpomis. Tinkamu sprendimu buvo nutarta, kad tas, kuris pamaldžiai dalindamas savo pragyvenimą pasekė našle, pats nebūtų paliktas našlaičiu.

Taigi Polichronijus, kuris dėl išdidumo ir godumo pelnytai prarado savo laipsnį, vėliau tapęs dosnus ir nuolankus, atgavo savo ankstesnio orumo insignijas. Jei taigi Anatolijų, kuris, kaip minėta, buvo įšventintas dar esant gyvam ir ištremtam vyskupui, ir dar eretikų, galėjo pateisinti šventas elgesys; jei Polichronijų, akivaizdų simonistą, viena išmalda galėjo sugrąžinti į ankstesnę garbę, kokiu pagrindu sakoma, kad simonisto pakeltasis jokiu būdu negaus gautos garbės vaisiaus?

XVIII. Kad net ir per nevertus kunigus dažnai rodomi stebuklai.

Argi nuostabu, jei visagalis Dievas leidžia savo Bažnyčioje kunigystės tarnystei plisti per blogus tarnus, kai per juos pačius dažnai parodo stebuklingus ženklus – ne dėl jų religingo gyvenimo nuopelnų, bet dėl gauto kunigiškosios tarnystės sakramento?

Iš daugelio paminėsiu tik keletą. Fjezolės vyskupas, vardu Raimbaldas, buvo akivaizdžiai dvigubas simonistas: mat ne tik pats pontifikato viršūnę pasiekė per pinigus, bet ir vargu ar kada nors nemokamai įšventino kokį nors dvasininką ar konsekravo bažnyčią. Prie to prisidėjo ir tai, kad be kitų moterų jis turėjo vieną, kuri viešai ir artimai su juo gyveno tarsi teisėta žmona; jų sūnų ir dukterų yra daugybė, kurie jau susituokę ir apdovanoti gausiais palikuonimis. Per tokį tad žmogų liudijama įvykus daugybę stebuklų. Iš jų pakaks paminėti vieną, kad iš jo protas galėtų spręsti, ką tikėtino manyti apie kitus, kuriuos išgarsino gandas.

Rocas, vadinamas kantorių magistru, Florencijos bažnyčios diakonas, vyras itin išsilavinęs literatūros moksluose, dideliame savo dvasininkų susirinkime, dalyvaujant ir gerbiamajam ponui Gerardui, savo vyskupui (vėliau tapusiam popiežiumi Mikalojumi II), man iš eilės papasakojo štai ką: „Kartą į mūsų vyskupijos bažnyčią buvo atvesta demono apsėstoji; tuo metu kaip tik vyko Viešpaties kryžiaus atradimo iškilmė. Kai buvo prieita prie offertoriumo, kuris prasideda žodžiais: Veniens vir splendidissimus ad Constantinum, nežinia dėl kokios priežasties dvasininkams staiga užėjo užmarštis ir jie pamiršo melodiją. Tuojau pat ana, tarsi skubėdama į pagalbą suklupusiems, greitai iššoko į vidurį, staiga užgiedojo puikiausiu balsu tarsi vargonai ir taip tiksliai išlaikė saldžios melodijos taisyklę, kad visi stebėjosi.

Kai demonas buvo prisaikdintas išeiti, jis atsakė, kad jį išvaryti gali tik Romulas. Tai išgirdę nelaimingos moters palydovai skubiai nuskubėjo į Fjezolės bažnyčią ir ten priešais palaimintojo Romulo altorių laukė dieviško gailestingumo. Bet ir ten paklaustas demonas atsakė, kad jis jokiu būdu neišeis, nebent ateis vyskupas Raimbaldas. Kol minėtasis vyskupas ruošėsi atvykti, demonas vis sakė: ‘Vaje, vaje! Štai vyskupas sėda ant žirgo, štai jis jau toje vietoje, štai dabar praeina pro tą ar aną namą’. Ir jie, žymėdami vietas, patvirtino, kad viskas buvo tikra tiesa, kaip melaginga dvasia teigė. Galiausiai atvykus vyskupui ir pašaukus Kristaus vardą, jis tuojau pat išvarė piktąją dvasią iš apsėsto kūno ir moterį laisvą bei sveiką išleido namo“.

Tuo pačiu metu, kai simoniškas maras mirtinai plito per visą Bažnyčios kūną ir laisvai vešėjo visuose dvasininkų laipsniuose, buvo toks presbiteris Marinas – tėvas to labai gerbiamo ir garbingo vyro Eleuchadijaus, kuris dabar vadovauja palaimintosios Dievo Gimdytojos ir Mergelės Marijos vienuolynui prie Faencos miesto sienų. Šis [Marinas] nesigėdijo viešai turėti minėtojo Eleuchadijaus motiną kaip teisėtą žmoną.

Šiam presbiteriui dieviškoji apvaizda iš tiesų buvo suteikusi tokią malonę, kad jei jis pašventintu vandeniu apšlakstydavo laukų pasėlius, ten nebelikdavo jokių kirmėlių, vikšrų ar skėrių, kurie kenktų derliui; vos tik pašventintas vanduo juos paliesdavo, jie visi susibūrę į būrį pasitraukdavo.

Kartą to paties presbiterio Marino šeimininkas, vardu Jeremijas, jautė didžiulę neapykantą savo varžovui, kuris buvo artimas giminaitis, bet visiškai priešingas savo valia. Bijodamas, kad priešiški burtai nepakenktų jo medžioklinių šunų uoslei, jis paprašė minėtojo presbiterio, kad šis per egzorcizmą pašventintų kibirą vandens ir atneštų jam, nes manė, kad tai labai reikalinga. Kai presbiteris paprasta širdimi įvykdė tai, kas buvo liepta, Jeremijas – „išmintingas daryti bloga, bet sakramento galios visiškai nežinantis“ – nepabūgo mesti perlų kiaulėms. Mat pašventintą vandenį sumaišė su sėlenomis ir padavė ėsti savo šunims, kad šie nebūtų užkerėti piktais burtais.

Tačiau dieviškoji apvaizda nusprendė kitaip, ir jo sumanymas pasisuko priešingai. Blogį, kurio jis norėjo išvengti blogu būdu, jis prisišaukė, ir neapgalvotai bandydamas padėti gyvuliams, pakenkė savo sielai. Mat šunys, prileisti ėsti, vos tik pravėrė nasrus prie pirmojo kąsnio ir dar net nepalietę liežuviu to pražūtingo ėdalo, vos pajutę kvapą, visi krito negyvi ant žemės. Tuomet jis, dvigubai susigėdęs – ir dėl nuodėmės kaltės, ir dėl prarasto turto – viską teisingai papasakojo presbiteriui Marinui ir su ašaromis prašė atgailos už tokį didelį įžūlumą ir šventvagystę. Marinas atsisakė pats spręsti tokio didelio nusikaltimo bylą ir, spaudžiamas iš visų pusių maldavimais, sutiko tik su viena sąlyga: jei jis tikrai nori atgailos, privalo skubėti pas Apaštalų sosto viršūnę. Jis iš būtinybės pakluso ir Romos bažnyčioje gavo atgailos nuosprendį, kurio prašė.

Kitą kartą vilkas pagrobė mergaitę, kurią tas pats presbiteris Marinas buvo pakrikštijęs, ir nusinešė ją į tankias girias ir nuošalias vietas. Kai motina, netekusi žado, bėgo iš paskos, staiga sutiko presbiterį Mariną ir su dideliais raudojimais išliejo savo skausmą: „Vaje, vaje, tėve“, – sakė ji, – „niekada negalėjau pagalvoti, kad nelaimingos motinos nelaimingesnė dukra, kurią tu pats ištraukei iš švento šaltinio, taps grobiu kruviniems žvėrims ir, tapusi maistu vilkams, pasotins jų žvėrišką ėdrumą“. Presbiteris jai tarė: „Nebijok, moterie, nes jei ji tikrai yra ta, kurią aš pakrikštijau, joks žvėris niekada negaus galios ją suėsti“. Ir dar pridėjo drąsiai ir neapgalvotai: „Jei aš ją nuploviau šventu krikšto vandeniu, ir ją sudraskys žvėris, aš nebetikėsiu, kad Dievas karaliauja danguje“. Nuostabus dalykas: po maždaug keturių valandų, už aštuonių mylių miško tankmėje ji rasta sveika ir nepaliesta. Šalia jos stovėjo vilkas, nekaltas. Ir kaip liūtui nebuvo leista paliesti pranašo, grįžtančio iš Samarijos, kūno, taip ir šis vilkas neišdrįso pakenkti mergaitei. Kiek galima suprasti, jis net atrodė ją saugantis. Mergaitė nebuvo patyrusi jokio sužalojimo, tik jos kojos ir rankos buvo subraižytos erškėčių ir krūmų dyglių.

Dar vienas presbiteris neseniai buvo šiose apylinkėse – to labai gerbiamo vyro Gerardo, kuris dabar vadovauja šventojo Donato vienuolynui Imolos priemiestyje, brolis. Tas presbiteris gyveno gana pasaulietišką gyvenimą, tačiau buvo gavęs iš Viešpaties tokią malonę, kad jei kas nors jam pranešdavo apie gyvatės įgeltą žmogų, jis tuojau pat paduodavo pranešėjui savo pašventinto vandens, kad šis nuneštų ligoniui atsigerti. Išgėrus vandens, pasireikšdavo tokia dieviškos galios jėga, kad tas, kuris gėrė – tarsi jį patį būtų įkandusi gyvatė – išvemdavo visus nuodus, o tas, kuris buvo įgeltas, visiškai išsivalydavo nuo nuodų ir likdavo sveikas.

Dar vienas presbiteris buvo beveik niekam nežinomas, neturėjo net menkiausio pasaulietinio išsilavinimo, o raides vos skiemenuodamas kaimietiškai mikčiojo. Kartą vanagas vakare pagrobė jo vištą. Ši skriauda jį taip smarkiai supykdė, kad jis ėmė grasinti šventajam, kurio vardu buvo dedikuota bažnyčia, kuriai jis vadovavo, sakydamas, kad jei šis negrąžins jo prarasto paukščio, jis jam daugiau nebeatlikinės bažnytinių apeigų. Ir tarsi liežuvio beprotybės būtų negana, jis išdrįso panaudoti rankas ir ėmė rykštėmis plakti patį altorių. Ką daugiau sakyti? Kitą rytą višta sugrįžo, ir išskyrus sparnus bei galvą, visa kita buvo nupešta, tačiau ant kūno nebuvo jokio sužalojimo žymės. Tai aiškiai parodė, kad dieviškasis gailestingumas visiškai neatstūmė presbiterio, nors ir bepročio, balsų, kai neleido vanagui suėsti jo paukščio.

Ir kas nuostabaus, jei dieviškoji apvaizda per bet kokius kunigus, jei tik jie yra ortodoksai (teisingo tikėjimo), rodo stebuklų galias, kai net per pačius eretikus dažnai apreiškia savo galybės ženklus? Kad nekalbėčiau apie kitus, tai, kas skaitoma „Tripartinėje istorijoje“, neatrodo absurdiška, jei čia paprastai pacituosime tais pačiais žodžiais: „Pasakojama“, sako, „kad Konstantinopolio mieste atsitiko stebuklas. Eretikas Makedonijus norėjo perkelti imperatoriaus Konstantino kūną į bažnyčią, vadinamą Akakijaus, o po to į vietą, kuri vadinasi Pėdos (Pedes), kad Akakijaus bažnyčia nesugriūtų. Sklinda gandas, kad tą vietą vyskupas norėjo perkelti tarp bažnyčios atramų (gamphis), prašydamas Dievo, kad bažnyčia nenugriūtų. Ir kolona, kuri rėmėsi į tas atramas, pasviro ir iki šiol stovi nepažeista; toje vietoje Novatianai septynioliktą dieną švenčia susirinkimą. Šią vietą gerbia ne tik krikščionys, bet ir pagonys nuo to laiko“.

Tačiau šie stebuklų ženklai, kuriuos dieviškoji apvaizda daro per eretikus arba per nevertus tikrojo tikėjimo kunigus, kadangi jie suteikiami ne dėl jų nuopelnų, o dėl tarnystės, jokiu būdu neišlaisvina jų nuo bausmių, kurių jie nusipelnė, ir nepateisina jų padarytų nusikaltimų griežtojo Teisėjo akivaizdoje. Iš ten, iš kur jie medžioja šlovę, jie puola į gėdingą sumaištį, ir kuo labiau juos aukština pataikūnų liaupsės, tuo stačiau jie rieda į amžinojo pasmerkimo bedugnę. Ir dažnai tokie žmonės, ištikti baisios mirties, aiškiau nei diena parodo, kokie iš tiesų atmestini jie buvo, nors išoriškai atrodė stebuklingi.

Mat ir tas, kurį ką tik minėjome, Fjezolės vyskupas, nors buvo tokio didelio nedorumo, kad net jo brolis pasaulietis, būdamas garbingo ir kuklaus gyvenimo, nesiteikė su juo bendrauti, vis dėlto taip spindėjo stebuklų galiomis, kad vienos bažnyčios dedikacijos metu, visų žmonių akivaizdoje, kaip tvirtai liudijama, išgydė penkis apsėstuosius. Tačiau kadangi jis garsėjo ne savais, o svetimais (Dievo) stebuklais, artėjant mirčiai, Dievas jį paženklino keršijančia ugnimi dar prieš amžinąją ugnį. Jo kojoje atsirado bjauri pūslė (papula), kuri taip apėmė visą pėdą, blauzdą, šlaunį kartu su kirkšnimis ir lytiniais organais, kad slinkdama pasiekė gyvybinius organus ir tarsi degindama sausą kelmą, jo vidurius naikino slaptais garais, kad ši pirminė ugnis uždegtų tą, kurį vėliau prarijo niekada negęstanti liepsna. Jis, kankinamas nepakeliamo ir baisiausio skausmo, neparodė jokios tinkamos atgailos ir net mirties patale nenorėjo pašalinti nuo savęs moterų draugijos, kurių patarnavimu begėdiškai naudojosi.

Be to, kadangi mūsų Atpirkėjas sako: „Jei aš pirštu išvarau demonus“, o Dievo pirštas be jokios abejonės suprantamas kaip Šventoji Dvasia, akivaizdžiai pripažįstama, kad demonai iš žmonių kūnų niekada neišvaromi kitaip, kaip tik per Šventosios Dvasios galią. Iš to aiškiai matyti, kad tas vyskupas, nors ir nevertas, nors ir simonistas bei susitepęs gašlumo purvu, jokiu būdu nebūtų galėjęs išvaryti demonų, jei savyje neturėtų Šventosios Dvasios galios. Juk ir Samsonas, kuris prieš Dievo įstatymo paliepimus santykiavo su svetimšalėmis kekšėmis, kaip būtų galėjęs nutraukti tokius tvirtus pančius, vienas ir beginklis užmušti tūkstančius žmonių, jei jo nebūtų stiprinusi Šventosios Dvasios jėga?

Be to, ir tas netikras pranašas nebuvo be pranašiško Šventosios Dvasios apreiškimo, kuris, būdamas apgaulės meistras, Dievo vyrą, grįžtantį iš Betelio, prieš Dievo įsakymą įkalbėjo valgyti melagingais žodžiais, sakydamas: „Angelas kalbėjo man Viešpaties žodžiu, sakydamas: ‘Parvesk jį atgal su savimi į savo namus, kad jis valgytų duonos ir gertų vandens’“. Ir tuoj pat Raštas tęsia: „Ir jis sugrįžo su juo“. Ir kiek vėliau: „Kai jie sėdėjo prie stalo, Viešpaties žodis atėjo pas pranašą, kuris jį sugrąžino, ir jis paskelbė“, būtent apie tai, kokiu būdu jis turės žūti, nes nepakluso Viešpaties balsui. Čia reikia pastebėti, kad Raštas pirmiausia aiškiai kaltina jį apgavus brolį, o tuoj pat patvirtina, kad pas jį atėjo Viešpaties žodis ir jis pranašavo pačią tiesą. Ir tikrai, jei atidžiai apsvarstysime šio įvykio eigą, tas apgavikas neabejotinai pasirodo esąs nekalto vyro žudikas; tačiau į tokį žmogų Šventoji Dvasia neatsisakė ateiti, ir pačiame klastingos apgaulės momente, kai jis ruošėsi apgauti melu, buvo priverstas pranašauti per tiesos orakulą.

Iš tiesų, kas nežino kunigo Elijo, kuris buvo atmestas ir pasmerktas dieviškojo nuosprendžio tiek dėl savo paties aplaidumo, tiek dėl nevaržomo vaikų palaidumo? Tačiau dėl jo palaiminimo Onos įsčios nebuvo bevaisės, kai jis išmeldė jos įsčioms vaisingumą. Raštas sako: „Elijas palaimino Elkaną ir jo žmoną ir tarė: ‘Teduoda tau Viešpats palikuonių iš šios moters už tą, kurį ji atidavė Viešpačiui’“. Ir tuoj pat priduriama: „Viešpats aplankė Oną, ir ji pastojo, ir pagimdė tris sūnus ir dvi dukteris“. Taigi šį palaiminimą veiksmingą padarė ne žmogaus nuopelnas, bet kunigo pareiga, ir ko neturėjo tarnautojo priežastis, tą suteikė tarnystės galia.

XIX. Kad dažnai bloga pradžia pasiekia laimingą pabaigą.

Kuo gi pagaliau kenkia simonistas, jei uždeda rankas šventinamiesiems, kai jis negali nei atimti to, kas turima, nei sutrukdyti tam, kas dieviškai pridedama? Mat ta dangiškosios malonės dovana išimama ne iš išoriškai besidarbuojančiojo piniginės, bet iš nematomai vadovaujančiojo lobyno. Juk net jei tas, kuris sėja, yra vagis, žemė vis tiek, Dievui veikiant, suteikia jėgų sėkloms dygti. Nors ranka, kuri sodina, būtų purvina ar raupsuota, vaisius nuskinamas švarus, kai pasiekia pilną brandą. Iš svetimavimo dažnai gimsta gražus vaikas, ir iš tėvų gašlios aistros kyla garbinga vaikų išvaizda. Jokūbas vienus sūnus pradėjo su teisėtomis žmonomis, kitus – su tarnaitėmis sugulovėmis. Tačiau kai ateina laikas gauti paveldą, abu lygiai dalijasi burtų keliu paskirstytas dalis. Faresas gimsta iš Tamaros, kuri sėdėjo pakelėje užsidengusi skraiste, bet jis nėra mažiausias tarp Izraelio giminių kunigaikščių. Saliamonas kilo iš tos, kuri buvo Urijo žmona, tačiau gavo neprilygstamą karališkojo skeptro valdžią. Obebas kilo iš moabitės Rūtos, bet nusipelnė turėti puikų karalių Dovydą savo anūku. Boozą pagimdė paleistuvė Rachab, tačiau jis nusipelnė būti įtrauktas į karališkąjį Viešpaties genealogijos sąrašą.

Ir ką minėti kitus, kai ir pats Dievo ir žmonių tarpininkas kilo iš nusidėjėlių ir iš raugintos tešlos priėmė tyrumo neraugintą duoną be jokio senojo raugo užkrato; tikriau sakant, iš pačios mergelės kūno, kuri buvo pradėta nuodėmėje, išėjo kūnas be nuodėmės, kuris dar ir panaikino kūno nuodėmes.

Kas gi nuostabaus, jei galinga Viešpaties ranka, kuri veiksminga viskam, ko tik nori, dvasioje, kuri teikia gyvybę, padaro tai, ką, kaip įrodyta, daro net kūne, kuris nieko neduoda? Tas, kuris padaro, kad bloga pradžia pasiektų laimingą pabaigą – ir tai žemiškuose dalykuose – kaip galima netikėti, kad Jis to paties dar veiksmingiau neatlieka dvasiniuose sakramentuose? Be abejo, Tas, kuris liepia medžių vaisiams nežinoti nešvaraus sodintojo užkrato, kodėl Jam būtų neigiama galia įsakyti, kad nuo tų, kurie šventinami, būtų visiškai toli nusikalstamo šventintojo kaltė? Tas, kuris nesantuokinius vaikus (manzeres) sulygino su teisėtais, tarnaičių vaikus su šeimininkų vaikais priėmė į dalijamo paveldo bendrystę ir neišskyrė jų jokia nelygybe: kas nuostabaus, jei ir tuos, kurie buvo pakelti nedorų kunigų, Jis padarys lygius kunigiškos tarnystės orumu su tais, kurie įšventinti gerųjų?

Tai aiškiai įvyksta ne dėl šventintojo nuopelnų, bet dėl gyvojo ir pasiliekančio Dievo žodžio. Juk Dievo Tėvo žodžiu buvo pasakyta: „Teželdina žemė žolę ir sėklą nešančius augalus ir vaismedžius, duodančius vaisių pagal savo rūšį, kuriuose yra jų sėkla“. Ir štai šis žodis šiandien išlieka toks nepaliestas, kad vaisių derlius visiškai nepriklauso nuo žemdirbių įvairovės, bet pagal kiekvieno rūšį randama sava sėkla žolėse, sava – vaisiuose. Ši sėkla vėl patikima žemei, ir vėliau atkuriama ne kitokia, bet pagal savo rūšies išvaizdą. Jei tad dėl dieviško žodžio galios žemė tai, ką priima, atiduoda tokio paties pavidalo, kas nuostabaus, jei tas kunigiškas palaiminimas, kuris tarsi sėkla metamas į ateinančiojo sielą, per Šventosios Dvasios dvelksmą nematomai sukuria kunigystę? Ir todėl vaisiuje nereikia ieškoti sėjėjo atvaizdo, bet turi išeiti tik sėklos panašumas.

Dievas tarė gyvūnams: „Veiskitės ir dauginkitės“. Iš šio žodžio veiksmingumo visi gyvūnai kuriami iki šiol – ne kaip iš esmės nauji, bet kaip iš tos pačios pradinės sėklos per dauginimąsi kilę. Jei tad anie žodžiai, kurie buvo ištarti tik kartą, galioja taip nepajudinamai, ką reikia manyti apie kunigiškų palaiminimų žodžius, kurie, būdami visiškai šventi ir dieviški, todėl visada išoriškai kartojami šventinant, kad viduje atliktų slėpinį? Juk jei teigiama, kad užkalbėtojų žodžiuose glūdi tokia galia, jog jais tarsi mestais akmenimis suduota gyvatė subyra, kas nuostabaus, jei kunigiškas palaiminimas savyje turi dieviškos galios sakramentą, dėl kurio tas, kuris atvestas, tampa kunigu? Argi užkalbėjimų žodžiai turi didesnę galią nei tie veiksmingi, mistiniai ir dieviško vardo šaukimu pašventinti žodžiai?

XX. Kad protas neleidžia teigti, jog per simonistą Šventoji Dvasia gali būti duodama krikštijant, bet negali šventinant.

Tai iš tiesų stebėtina: kodėl su tokiu kvailu užsispyrimu kliedi tie, kurie begėdiškai tvirtina, kad simonistai gali veiksmingai krikštyti, bet jokiu būdu negali šventinti? Nors apie tai jau trumpai diskutavome anksčiau, neatrodo netinkama tai aptarti dar nuodugniau. Pastatykime į vidurį simonistą krikštijantį ir tą patį simonistą šventinantį, ir atskirkime, jei galime, kodėl krikštas, suteiktas per jį, galioja, o šventinimas tampa niekinis ir, kaip sakoma, praranda tikro sakramento jėgą.

Štai tas, kuris krikštija, po pirmųjų tikėjimo pagrindų, kurių išmokė katechumeną, pagal bažnytinės institucijos paprotį taria maldas, kurios būtent tam ir yra sudarytos su kunigišku autoritetu, ir taip per egzorcizmo malonę išvaro piktąjį priešą, kuris iki tol tuose žmonėse vykdė tironiją, ir šaukdamasis Dvasios Globėjos, pamaldžiomis maldomis įveda Ją į vidų.

O ką gi kito daro šventintojas, jei ne tai, kad tardamas kanonines maldas lygiai taip pat šaukiasi Šventosios Dvasios ant to, kuris yra pakeliamas, ir meldžia, kad Ji teiktųsi į jį nužengti? Nors tai, kas atliekama per krikštijantįjį, yra didesnis dalykas nei tai, kas vyksta per šventintojo tarnystę. Juk didesnis dalykas yra Šventajai Dvasiai nauju maloningumu nužengti į tą, kuriame Jos dar nebuvo, nei tą, kuriam Ji jau buvo per tikėjimą, pakelti į aukštesnio laipsnio ordiną.

Per katechizuojančiojo ar krikštijančiojo tarnystę ir netyroji dvasia išvaroma, ir naujame žmoguje paruošiamas būstas ateinančiam Dievui, kaip liudija paties egzorcizmo žodžiai, kuriais per prisaikdinimo galią nedorajai dvasiai sakoma: „Tu tad, prakeiktasis velnie, išeik, nes prisiartins Dievo teismas“. O šventinimuose ne blogis, kuris jau, tikima, buvo panaikintas ir nebeegzistuoja, yra išvaromas, bet gėris, kuris buvo suteiktas, padidinamas per pilnesnės malonės gausą. Argi tikėtina, kad vienas ir tas pats žmogus galėtų atlikti tai, kas didesnė, bet negalėtų įvykdyti to, kas mažesnė?

Bet galbūt priešingai sakoma, kad pradedančiųjų tikėjime apeigose yra tam tikrų dalykų, kurie nenaudojami atliekant šventinimo slėpinius, pavyzdžiui, druska, dedama į neofito burną, vanduo, į kurį panardinamas krikštijamasis, ar krizma, kuria jis tepamas. Tačiau šie dalykai, patys savaime, yra nuogi elementai ir neturi jokios mistinės vertės paslapties, kol per kunigo maldą ir dieviško vardo šaukimąsi neįgyja vidinės galios sakramento. Tad ne materialiose ir žemiškose medžiagose, o kunigų maldose ir dievybės šaukimesi glūdi tiek šventinimo, tiek krikšto sakramentai, nors ir kunigų šventinimuose matome naudojamą pašventintą aliejų.

Jei tad vienas ir tas pats simonistas abiem atvejais atlieka kanoninių maldų tvarką, abiem atvejais taisyklingai šaukiasi dievybės vardo, kaip per jį krikšte Šventoji Dvasia duodama, o kunigiškame pakėlime neduodama – to nesupranta proto prasmė, to neatskiria žmogaus įžvalga.

Bet sakoma priešingai: simonistas negali duoti to, ko neturi. Klausyk, kas tai yra, kai kunigas pučia į veidą katechumenui sakydamas: „Išeik iš jo, netyroji dvasia, ir duik garbę gyvajam ir tikrajam Dievui, duok garbę Šventajai Dvasiai“. Šiais žodžiais aiškiai parodoma, kad per tą žmogaus pūstelėjimą, veikiant paslaptingam dieviškos galios slėpiniui, ir piktoji dvasia išvaroma, ir Šventoji Dvasia teikiasi įeiti. Ir jei visa tai per simonisto pūstelėjimą lygiai taip pat įvyksta, kaip ir per gero kunigo tarnystę, kodėl tai, kas viename sakramente pripažįstama galimu, nuosekliai neigiama kitame?

Juk ir krikštas – neduok Dieve! – jei būtų teikiamas už pinigus, nors tai ir smarkiai prieštarautų šventiesiems kanonams, jokiu būdu nereikėtų manyti, kad jis prarado pilno ir tobulo atgimimo slėpinį. Todėl tas, kuris priėmė krikštą sumokėjęs pinigus, nėra laikomas vertas perkrikštijimo ir nėra laikomas neturinčiu dieviškos dovanos. O jei būtų nueita iki tokios beprotybės, kad net simonistų krikštas būtų laikomas negaliojančiu, čia nereikėtų vargintis mūsų įrodinėjimais – tam pasipriešintų visa visuotinė katalikų tikėjimo disciplina ir visa Bažnyčia stotų prieš tą, kuris bando sugriauti visus šventųjų tėvų nuostatus.

XXI. Kad reikia žiūrėti, kas priimama, o ne iš ko priimama.

Bet galbūt prieštaraujama tuo, ką palaimintasis popiežius Grigalius liudija apie simonistų pasmerkimą, sakydamas: „Palaiminimas jiems virsta prakeikimu, nes jie tam paaukštinami, kad taptų eretikais“. Mes priimame šią sentenciją ir nemanome, kad dera su ja nesutikti. Taip, tas yra prakeiktas, tas yra eretikas, kuris tai, kas buvo gera, priėmė blogai. Tai, kas priimta, savaime yra gera, bet priėmėjui tapo blogiu. Juk ir tas kąsnis, paduotas Judui, netapo blogas iš gero, bet jis tapo blogiu tam, kuris gerą dalyką priėmė negerai, nes nevertai. Ir todėl, jei Judas tą patį kąsnį būtų perdavęs kitam, tas šventas dalykas nebūtų gavęs jokios dėmės iš davėjo kaltės, ir nebūtų buvę jokio būtinumo, kad užkratas pereitų gavėjui.

Taip ir šiandien: jei kas nors nevertas paima nuo šventojo altoriaus Viešpaties kūną ir perduoda kitam, tai, kas priimama, be abejonės yra tyra, ir dieviškos malonės dovana nesuteršiama nešvaraus tarno dėme. Ir nors kiekvienas nedorėlis sau teismą valgo ir geria, vis dėlto tai, kas valgoma ir geriama, yra Dievo malonė. Dievo malonė ragavo mirtį, tai yra Kristaus žmogiškumą. Viskas tyra tyriesiems, o susitepusiems ir netikintiems niekas nėra tyra. Jei tad tai, kas yra tyra, tiems patiems susitepusiems yra netyra, reikia pripažinti, kad kunigystė, kuri geram žmogui yra dvasinio orumo priežastis, simonistui tapo pasmerkimo medžiaga, taip kad iš ten, iš kur vienas tampa tikrai katalikišku kunigu, kitas pagrįstai vadinamas eretiku.

Ir nenuostabu, kad tai vyksta dvasiniuose dalykuose, kai ir kūniškuose dalykuose lengvai galima rasti tą patį skirtumą. Dažnai maistas, kuris vieną stiprina, kitą apsunkina, ir nuo to paties vaisto vienas miršta, kitas pasveiksta. Juk viena yra ugnis, kurioje ir vaškas lydosi, ir molis džiūsta; ta pati žvakė, kuri ugnies sunaikinama, kitiems šviečia naudingai, ir šviesa, kuri jai pačiai tampa sunaikinimo priežastimi, mums tampa įrankiu matyti tamsoje. Koks man skirtumas, kad žvakė virsta pelenais, jei tik šviesa, kurią iš jos gavau, man išlieka nedingstanti? Tedega, tedega simonistas, kad iš jo apsišviestų katalikas; ir ta pačia šviesa, kuria kitiems patarnauja, pats tegu eina į savo nykimo tamsą, kad tas, kuris dega, pražūtų, o tas, kuris apšviestas, gyventų.

Kunigų šviesa yra šviesa ieškantiems, bet degantiems ambicijos karščiu ji yra gaisras. Ką vienas turi savo paties pražūčiai, kitas gauna savo išganymo padidinimui. Samsonas iš negyvo liūto nasrų išėmė medaus korį, ir iš asilo žandikaulio numalšino troškulį tekančiu vandeniu. Tačiau jis neragavo nei asilo tingumo vandenyje, nei žvėries žiaurumo meduje. Abiem atvejais tai, kas buvo paimta, turėjo savo prigimtinį skonį; iš kur tai buvo paimta, protas didelio skirtumo nedarė.

Kas nuostabaus, jei tai, ką matome vykstant krikšto vandenyje, manome vykstant ir su simonistais? Per vandenį mes atgimstame nauji Kristuje, o tas pats vanduo, atlikęs darbą, niekingai išpilamas į kanalizaciją.

XXII. Kad Novatianai neturi būti nušalinami, o Arijonai – perkrikštijami.

Bet dabar, kiek laikas leidžia, trumpai peržvelkime šventuosius kanonus ir, nors galbūt nerasime tiesioginio sprendimo mūsų klausimui, per tam tikrų dalykų palyginimus įrodykime, ko reikia laikytis.

Žinome, kad Nikėjos susirinkime buvo nustatyta, jog katarai (Cathari), kurie grįžta į Katalikų Bažnyčią, priimami į savo laipsnius tik per rankų uždėjimą. Kodėl taip? Tik todėl, kad ta eretikų rūšis išlaikė katalikų tikėjimo vientisumą, nors ir klydo dėl tam tikrų kitų prietarų. Mat žinoma, kad Novatas, kurio klaida jie sekė, mokė, jog negalima bendrauti su tais, kurie vedė antrą kartą (bigamis), ir su tais, kurie persekiojimų metu atkrito, net ir po atgailos. Jei tad tie, kurie buvo įšventinti tokių eretikų, jokiu būdu nėra šalinami iš savo garbės tik dėl to, kad jų šventintojai nesvyruoja tikėjime, ką reikia manyti apie simonistų šventinimus, kurie išsaugo beveik visas bažnytinės institucijos teises?

Bet galbūt prieštaraujama, kad simonistai nėra tobuli tikėjime, nes nusideda prieš Šventąją Dvasią, kurią mano esant perkama už pinigus. Į tai lengvai atsakome: jei laikysimės tokio griežto vertinimo subtilumo, tai ir Novatianuose tam tikra prasme randama tikėjimo išdavystės kaltė prieš Šventąją Dvasią. Mat kadangi per Šventąją Dvasią, kuri yra nuodėmių atleidimas, atgailaujantiems suteikiamas atleidimas, tai be abejonės prieš Šventąją Dvasią kovoja tas, kuris atkritusiems per atgailą neleidžia bendrauti.

Tačiau viena yra nusidėti tikėjime, o kita – pasitraukti nuo tikėjimo. Kitaip turi būti peikiamas karys, kuris mūšio lauke silpnai pasitraukia, ir kitaip baudžiamas tas, kuris, atsižadėjęs karo priesaikos, kaip perbėgėlis pasiduoda priešų stovyklai. Ne ta pati bausmė skiriama vergui, kuris buitiniuose dalykuose nusikalsta savo šeimininko valdžiai, ir tam, kuris nusimetė vergovės jungą ir pasirinko svetimą viešpatavimą. Nors anie (Novatianai) tam tikruose dalykuose atrodo nusižengiantys tikėjimo taisyklei, tačiau ne tiek, kad juos reikėtų kaltinti eretiniu iškrypimu neigiant Šventąją Dvasią. Todėl, kai jie grįžta, jiems uždedamos rankos, nes jie nusidėjo; bet kadangi jie [tikėjimo] neišsižadėjo, iš jų neatimama kunigiško laipsnio tarnystė.

Priešingai yra su Arijonais, kurie su akivaizdžiausiu bedieviškumu kovoja prieš Šventosios Dvasios dieviškumą: grįžę į Katalikų Bažnyčią jie negali išlikti gauto laipsnio orume. Mat jie tiki, kaip rodo jų šventvagiškas išpažinimas, kad Tėvas yra Kūrėjas, Sūnus – kūrinys, o Šventąją Dvasią pasmerktinai vadina kūrinio kūriniu. Kadangi tad jie neturi tikėjime Šventosios Dvasios galios, per kurią atliekamas visas bažnytinio orumo laipsnis, jų atliktas šventinimas kanonų sankcijomis laikomas negaliojančiu.

Bet manome, kad nebus ne į temą, jei čia pacituosime tai, ką apie juos savo dekretuose paliko popiežius Inocentas. Jis sako: „Arijonus priimame su jų pasauliečiais, nes atrodo, kad jų pasauliečiai, atsivertę į Viešpatį, per atgailą ir rankų uždėjimą priima Šventosios Dvasios pašventinimą; tačiau jų dvasininkų su kunigystės ar tarnystės orumu nepriimame. Kadangi pas juos pripažįstame esant tik krikštą, kuris atliekamas Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu; tačiau nelaikome, kad iš to krikšto jie turi Šventąją Dvasią tų slėpinių tarnystei; nes kai jų vadovai atsiskyrė nuo katalikų tikėjimo, jie prarado Dvasios tobulumą, kurį buvo gavę, ir negali duoti Jos pilnatvės, kuri labiausiai veikia šventinimuose, ir kurią jie prarado veikiau per savo bedievišką neištikimybę nei per tikėjimą išpažindami. Kaip tad gali būti, kad jų nedorus kunigus laikytume vertais Kristaus garbės, kai jų pasauliečius priimame kaip netobulus, kad jie gautų Šventosios Dvasios malonę su atgailos įvaizdžiu?“

Šiuose dekretiniuose žodžiuose aiškiai duodama suprasti, kad dvasininkų pakėlime ne be pagrindo atsižvelgiama į šventintojo tikėjimą, nuo kurio priklauso, ar pats šventinimas bus laikomas galiojančiu, ar negaliojančiu. Mat ką šventintojas turi tikėjime, tą įšventintasis gauna dovanoje. Iš tiesų, jei Arijonuose būtų buvęs teisingas tikėjimas, net jei juos būtų apėmusi kokia nors kita ydinga klaida, pas juos atliktas šventinimas nebūtų žuvęs.

Čia reikia pastebėti, kokia didelė pagarba turi būti teikiama dieviško vardo šaukimuisi, kai net ir tų pakrikštytieji, kuriuos tokia klastinga tikėjimo išpažintis smerkia, vis tiek jokiu būdu nedrįstama perkrikštyti. Nors jų autoriai, kaip sakoma, neturėjo teisingo tikėjimo, tačiau kadangi [krikštijamiesiems] rankos uždedamos Šventosios Dvasios malonei gauti, ir kadangi jie panardinti į vandenį šaukiantis Švenčiausiosios Trejybės, jie neturi būti krikštijami iš naujo.

Jei tad vieni žodžiai be tikėjimo, ištarti pagal eretinį Arijonų prietarą, negali būti laikomi negaliojančiais, kokiu būdu simonistų šventinimas neturėtų galios, kai jame su tikėjimu sutampa ir visi kiti reguliaraus laikymosi sakramentai?

XXIII. Kad šventinimo veiksmingumas remiasi tikėjimo pamatu.

Apie Donatistus taip pat žinome, kad Kartaginos susirinkime buvo leista, jog, kai kuris nors iš jų nuspręstų grįžti į katalikų vienybę, jei tai atrodytų naudinga krikščionių taikai, jis būtų priimtas su savo garbe (laipsniu). Tačiau kaip sužinojome iš bendro erezijų sąrašo, Donatistai nėra labai nuklydę tikėjimo klaidoje, bet veikiau supykę, kad tam tikras Cecilijanas buvo įsodintas į Kartaginos sostą prieš jų valią, sukėlė schizmą ir buvo atskirti nuo bažnytinės bendrystės. Ir nors yra tikra, kad niekas negali gauti Šventosios Dvasios, jei nėra Katalikų Bažnyčioje, vis dėlto pas juos įšventintas asmuo, jei tai pasitarnauja taikai, nėra atimamas iš garbės, nes jis išsilaiko tikėjime.

Jei tad Donatistas, kuris be jokios abejonės yra schizmatikas ir įrodytas esąs svetimas Šventosios Dvasios dovanai, vis dėlto kai kuriais atvejais gali pasilikti gauto orumo laipsnyje, šviesiau už dieną aišku, kad šventinimas nėra įšventintojo ar šventintojo nuopelnas, bet visas sakramentas remiasi abiejų tikėjimu. Kitaip, jei Donatistas pakelia Donatistą, ar Novatianas – Novatianą į dvasininko teises, koks gi abiejų nuopelnų orumas, kad dieviškos malonės slėpinį vienas galėtų duoti, o kitas – priimti?

Bet tarp blogo ir blogo – t.y. duodančio ir imančio – viduryje yra gėris, kuris dėl nė vieno iš jų ydos nemoka prarasti savo kilnumo. Be abejo, raupsuotasis raupsuotajam paduoda auksą, kuris spindi, nesuteptas jokia raupsuotų rankų dėme. Jei aklas aklam paduoda žibintą, šviesa, nežinodama aklumo, neįsileidžia tamsos iš nešėjų rankų.

Todėl, jei yra teisingas tikėjimas, būtent kad teisingai tikima Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia, net ir bet kokio neverto kunigo šventinimas atliekamas be skirtumo. Ir dėl nevertai patarnaujančiojo nuopelno dieviškos malonės dovana nepatiria savo tobulumo nuostolio.

Todėl minėtasis popiežius Inocentas, bendrai diskutuodamas apie dvi erezijas – Paulianistus ir Novatianus – paaiškino priežastį, kodėl nusprendė, jog ateinančius iš Paulianistų reikia krikštyti, o iš Novatianų – visiškai uždraudė [perkrikštyti], šiais žodžiais: „Nes Paulianistai“, sako, „visai nekrikštija Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu; o pas šituos, t.y. Novatianus, niekada nebuvo kilęs klausimas dėl Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vienybės. Todėl iš visų erezijų ši viena išrinkta, kuriai tai patikima ir suteikiama, nes jie niekuo nenusideda Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios sakramente“.

Šie garbingojo Inocento žodžiai yra tokie galutiniai ir aiškūs, kad pašalina iš mūsų protų bet kokią abejonę ir be jokių dvejonių išriša iškeltą klausimą. Jei tad per Paulianistus sakramentas negali būti duodamas todėl, kad jie neturi Šventosios Trejybės tikėjimo, o per Novatianus todėl gali, nes, nors jie ir yra kitokiu būdu eretikai, vis dėlto išlaiko ortodoksinio tikėjimo pilnatvę – vadinasi, akivaizdu, kad jei tikėjimas stovi tvirtai, šventinimas įgyja galią ir nėra sugriaunamas veiksmo ydos, nes remiasi tikėjimo pamatu.

XXIV. Kad blogai įšventinti vyskupai turi šventinimo malonę kitiems, bet ne sau.

Tebūnie tad, sutikime ar veikiau pripažinkime, kad simonistas yra eretikas, bet ir Novatianas – eretikas, ir Donatistas panašiai – eretikas. Tačiau simonistas nusideda prieš Šventąją Dvasią, nes perka Dievo dovaną; ir Novatianas tikrai nusideda prieš tą pačią Šventąją Dvasią, nes atkritusiems net po atgailos neleidžia tikėtis Jos atleidimo. Lygiai taip pat ir Donatistas nusideda prieš Šventąją Dvasią, nes atsiskiria nuo Bažnyčios, už kurios ribų Šventoji Dvasia negali būti rasta.

Kokia gi tad priežastis, kad, kai anų (Donatistų ir Novatianų) šventinimas pripažįstamas galiojančiu, šitų (simonistų) laikomas niekiniu? Ypač kai mes stengiamės ne dėl to, kad simonistai pasiliktų garbe, kurią nedorai nusipirko, bet dėl to, kad tie, kurie buvo jų įšventinti nemokamai, neprarastų savo laipsnio vietos.

Čia reikia pastebėti, koks didelis skirtumas yra tarp tų, apie kuriuos kalbame, padėties: mat Donatistai pakelia Donatistus, Novatianai – Novatianus, įsipainiojusius į tas pačias klaidas, į bažnytinio laipsnio aukštumas; o simonistai įšventina ne simonistus, bet nekaltus ir katalikus.

Anuos (eretikų įšventintuosius) galima buvo kaltinti ne tik tuo, kad jie buvo įšventinti eretikų, bet ir tuo, kad ir patys buvo tokie patys eretikai. O šitie (simonistų įšventintieji) jokiu būdu nėra pavaldūs simoniškai erezijai, nors ir buvo reguliariai pakelti simonistų – pašalinus bet kokią prekybą – ir gavo administravimo pareigas tose pačiose bažnyčiose, kur priėmė ir švento krikšto slėpinį.

Ar tokie turi būti šalinami nuo savo garbės, lengvai galime spręsti iš palaimintojo Leono autoriteto, jei nepatingėsime čia užrašyti jo dekretinę sentenciją. Jis sako: „Jokiu būdu tarp vyskupų neturi būti laikomi tie, kurie nebuvo išrinkti dvasininkų, nei pageidauti liaudies, nei pašventinti provincijos vyskupų su metropolito sprendimu. Tačiau, jei kokių nors dvasininkų buvo įšventinti šių pseudo-vyskupų tose bažnyčiose, kurios priklauso tikriesiems vyskupams, ir jų įšventinimas įvyko su vadovaujančiųjų sutikimu ir sprendimu, tai gali būti laikoma galiojančiu, taip kad jie pasiliktų tose pačiose bažnyčiose“.

Štai autentišku popiežiaus Leono sprendimu: tie, kurių neišrinko dvasininkai ir nepageidavo liaudies sutarimas, ir kurių nepašventino provincijos vyskupų sutarimas su metropolito sprendimu, neturi būti laikomi vyskupais. Ir vis dėlto tie, kurie buvo jų įšventinti savo bažnyčiose su vadovaujančiųjų sprendimu, jokiu būdu neturi būti atimami iš gauto laipsnio garbės. Tai reiškia: tas, kuris į vyskupo pareigas įsiveržė su tokia uzurpacija, kad prieš jį buvo beveik visų balsai, ir jam pačiam tai, ką gavo, nieko negali padėti – nes jis nelaikomas vyskupu – tačiau kitiems tai padeda, kad tie, kurie buvo jo pakelti, nebūtų šalinami nuo savo garbės.

Bet kas paneigs, kad ten galėjo įsimaišyti ir pardavimo sandėris, kur garbės viršūnė buvo užgrobta su tokia atkaklia, tokia įžūlia ambicija? Tačiau jis kitiems turi tai, ko neturi sau: mat jam leidžiama šventinti kitus, nors jis pats nelaikomas vyskupu. Juk dažnai į nevaisingą kelmą įskiepijama vaisinga šaka, kuri dygdama išsaugo ne kelmo, bet savo prigimties teises.

XXV. Kad tie, kurie įšventinti bedievių eretikų, nėra šalinami iš savo pareigų.

Ką sakyti apie tai, kad net tiems, kurie buvo įšventinti pačių bedieviškiausių eretikų, bažnytinė valdžia atrodo padedanti, ir skelbdama sprendimus šiuo klausimu, atsižvelgia ne tiek į seną šventintojų neištikimybę, kiek į naują įšventintųjų tikėjimą ir atsigręžimą? Kas atidžiai studijuoja pontifikų dekretus, nežino, kad tas pats popiežius Inocentas, kurį minėjome anksčiau, suteikė leidimą, kad visi, kurie buvo įšventinti eretiko Bonoso prieš jo pasmerkimą, jei palikę ir pasmerkę jo klaidą nuspręstų prisijungti prie bažnytinės vienybės, pasiliktų savo garbėje.

O juk Bonosas, kaip randama tuose pačiuose dekretuose, žinoma buvęs Fotinionas. Fotinionai gi neigia, kad Kristus yra Dievas, gimęs iš Tėvo substancijos prieš amžius. Šie, be abejo, kadangi nebijo su žydais neigti Dievo Sūnų, kartu su jais užsitraukia tos pačios pasmerkimo dalį. Jei tad šie, kurie ne tik buvo pašventinti tokio pražūtingo eretiko, bet ir įsipainioję į jo klaidas, vis tiek paliekami gautuose laipsniuose, lengva suprasti, ką pagrįstai reikia spręsti apie tuos, kurie buvo simonistų pakelti ne simoniškai (nemokamai).

Nuo to nedaug skiriasi ir tai, ką popiežius Anastazijus nusprendė dėl eretiko Akakijaus. Jo dekretinės sentencijos yra taip meistriškai (e limate) surašytos ir taip visapusiškai atitinka mūsų argumentus, kad net jei visi kiti mūsų plačiai išdėstyti teiginiai dingtų, jų vienų pilnai pakaktų įrodyti tai, ką nagrinėjame šioje diskusijoje. Todėl tenebūna mums sunku čia šiek tiek plačiau pacituoti jo raštus, kad atrodytų, jog tai, ką sakome, semiame ne iš savo išsigalvojimų, bet iš tėvų taisyklių.

Jis sako imperatoriui Anastazijui, be kita ko: „Pagal Katalikų Bažnyčios paprotį tegu jūsų didenybės švenčiausia širdis pripažįsta, kad nė vieno iš tų, kuriuos pakrikštijo Akakijus, arba kuriuos įšventino kunigais ar levitais (diakonais) pagal kanonus, jokia Akakijaus vardo žala nepaliečia, ir per jo nedorybę perduoto sakramento malonė atrodo nenuslystanti į silpnesnę. Mat ir krikštas, kadangi jo galia remiasi Dvasia ir ugnimi, jei yra suteiktas bažnyčios vardan – ar per svetimautoją, ar per vagį būtų duotas – pas priimantįjį ateina tyra dovana, nes ta balso galia (vox), kuri nuskambėjo per suteikėją, pašalina bet kokią žmogiškosios galios dėmę.

Tai pareiškia Tas, kuris sako: ‘Štai tas, kuris krikštija Šventąja Dvasia ir ugnimi’. Mat jei šios malonės spinduliai, kuriais ji pasklinda po vietas ir įsiskverbia, nėra sutepami jokiu juos skleidžiančiųjų nešvaros prisilietimu, tai tuo labiau tos dovanos, kurios veikia dvasinės šviesos galia, negali būti suterštos jokiais patarnautojo nuodėmių tamsumais. Juk ir Judas, nors buvo šventvagis ir vagis, vis dėlto visa, ką darė būdamas apaštalu pagal jam patikėtą orumą, per jo paties nevertingumą duotos dovanos nepatyrė jokios žalos, nes pats Viešpats tai patvirtino aiškiausiu balsu: ‘Mozės krasėje’, sako, ‘atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai; visa, ką jie sako, darykite, bet pagal jų darbus nesielkite. Nes jie kalba, bet nedaro’.

Todėl viskas, ką bet koks Bažnyčios tarnas atlieka pagal savo pareigą žmonių pažangai, tai savyje turi dievybės pilnatvės efektą, per kurį Kristus patvirtina tai, ką sako Paulius: ‘Aš sodinau, Apolas laistė, bet Dievas davė augimą’“.

Ir kiek vėliau tas pats Anastazijus: „Todėl ir čia, tas, kurio vardą sakome nutylėtą (Akakijus), blogai administruodamas gerus dalykus, pakenkė tik sau vienam. Mat neliečiamo sakramento, kuris per jį buvo duotas, jis negalėjo pakenkti savo galios tobulumu“.

Štai apaštališkas vyras, tarsi stovėtų mūsų pusėje, pasveriamas kaip perėmęs mūsų bylą į save, taip kad atrodo nepalikęs mums beveik nieko, ką reikėtų dar pasakyti šiuo klausimu. Tegu eina ir kas nors įžūliai priešinasi tokiai didžiai autoritetiškai galiai, ir tegu naujiems cenzoriams negana to, kas atrodė teisinga seniesiems tėvams – kad, nesilaikant saiko (discretio), būtų prarastas ir pamaldumas (pietas). Kai kurie, norėdami atrodyti šventesni nei yra, taip bando išpjauti tai, kas sugedę, kad ima draskyti ir tai, kas sveika, ir siekdami žmonių aplodismentų bei norėdami atrodyti griežti teisingumo sargai, nebijo žiauriai nuklysti nuo gailestingumo kelio.

XXVI. Kad net tie, kuriuos Akakijus įšventino po savo pasmerkimo, neturi būti šalinami iš pareigų.

Ką gi anie pasakys, jei išgirs, ką tas pats popiežius [Anastazijus] nusprendė dėl tų, kuriuos Akakijus įšventino jau po savo pasmerkimo? Nemanau, kad anie skaitė šiuos dalykus, nes akivaizdu, kad jų sprendimas įžūliai nesutampa su jais. Tegu tad išgirsta Apaštalų sosto pamaldumą (pietatem) ir tegu suminkštėja jų pačių griežto vertinimo kietumas. Po to, ką jau minėjome, jis prideda ir tai:

„Kadangi veikėjų smalsus įtarinėjimais įsijautė tiek, kad manė, jog reikia uždrausti tai, ką po pasmerkimo nuosprendžio, paskelbto popiežiaus Felikso, Akakijus išdrįso atlikti sakramentuose; ir kadangi bijo, kad tie, kurie gavo įšventinimo ar krikšto slėpinius, gavo tuščias ir negaliojančias dieviškas dovanas, – tegu žino, kad ir šioje dalyje mes laikomės to paties jau minėto saiko (moderationem). Nors jis [Akakijus] tai darė ne be kunigystės uzurpacijos, kurioje, išlaikydamas slėpinių galią, ir šioje dalyje kitiems davė, bet sau naudos neatnešė. Mat jam priklausė tai, ką Dovydas gieda psalmėje: ‘Tačiau Dievas sutrupins savo priešų galvas, viršugalvį tų, kurie vaikšto savo nusikaltimuose’. Mat išdidumas visada kenkia sau, o ne kitiems. Tą liudija visas dangiškųjų Raštų autoritetas, kaip ir per Šventąją Dvasią sakoma pranaše: ‘Negyvens mano namuose tas, kuris elgiasi išdidžiai’. Todėl, kai paniekinęs kunigystės vardą, jis [Akakijus] sau jį pasisavino, ant jo paties galvos krito išdidumo bausmė; nes nuo tarnystės dovanos buvo atskirtas ne žmonių būrys, kuriam buvo tarnaujama, bet ta siela, kuri nusidėdama teisingu teismo sprendimu liko atsakinga už savo pačios nusikaltimą; ką ir daugybė Raštų liudija“.

Ką gi dabar bus atsakyta į tai? Kokia klasta galės pasipriešinti šiems žodžiams? Kokie argumentai galės padėti tiems, kurie priešinasi tiesai? Štai čia specialiai kalbama apie vieną asmenį, bet sprendžiama universali byla, kuri apibrėžiama bendrai. Mes tai rašome ne tam, kad stotume už eretikus ar norėtume sugriauti kitas šventųjų tėvų sentencijas, kurios griežčiau baudžia juos ir jų tarnystę, bet būtent tam, kad atsižvelgiant į ankstesnių šventųjų diskrecijos saiką, ir dabartinių atžvilgiu nebūtų peržengta teisingo vertinimo riba per besaikį griežtumą; kad ir šiems neatrodytų tinkantys apaštalo žodžiai apie panašius į juos: „Jie turi uolumo dėl Dievo, bet be pažinimo“.

Jei tad tie, kurie buvo pakelti eretiko, ir dar pasmerkto Apaštalų sosto autoritetu, nepraranda savo laipsnio administravimo, tai ir tie, kurie buvo simonistų įšventinti ne simoniškai (nemokamai), neturi patirti gautos garbės praradimo pavojaus. Koks žiaurus sprendimas ir visiškai nežmoniška neapgalvoto vertinimo cenzūra: tuos, kuriuos sąžinė laiko nekaltais, bausmė pasmerkia kentėti, ir teisminis griežtumas išsiplečia ant tų, kurių nekaltina jokia padaryto nusikaltimo dėmė!

Kur nėra padaryto nusikaltimo, kodėl turėtų būti taikoma bausmė? Kur nėra kaltės, kodėl nekaltas laikomas kaltu? Tai, kas būtų laikoma neteisinga net pasaulietinių teisėjų tribunoluose, kodėl turėtų atrodyti teisinga šventųjų kunigų susirinkime? Juk paprastai pamaldūs pontifikai, nušalindami net vieną bet kokį kunigą, dūsauja iš pačių gelmių, ašarų upeliais laisto liūdnus veidus, ir visi stovintys aplinkui priversti liūdėti iš gailestingos užuojautos. O štai dabar beveik visa Kristaus Bažnyčia vienu nuosprendžiu paliekama be kunigų, ir tai atrodo pakenčiama? Kunigų tauta masiškai nušalinama, ir tai laikoma juoku?

Kodėl neprimenama bent tai, ką per Ezechielį šaukia dieviškas balsas: „Siela, kuri nusideda, ji ir mirs; sūnus neneš tėvo nedorybės, ir tėvas neneš sūnaus nedorybės; teisiojo teisingumas bus ant jo, ir nedorėlio nedorybė bus ant jo“? O šitie, godūs brolių nelaimės, stengiasi ir siekia to, kad siela, kuri nenusidėjo, žūtų, ir nekaltasis mokėtų bausmę už svetimą nusikaltimą. Jie trokšta, kad vaikai būtų pasmerkti už tėvų nedorybes, ir teisieji būtų įtraukti į nedorėlių nusikaltimus; ir, kad pasakyčiau aiškiau, jie tuos, kurie nėra simonistai, baudžia simonistų bausmėmis ir smerkia už anų prekybą tuos, kurie apie tą pasibjaurėtiną sandėrį nieko nežino.

XXVII. Kad iki šio laiko simoniška erezija klestėjo.

Kas gi nežino, kad iki pat šio gailestingiausiojo karaliaus Henriko valdymo ir iki garbingos atminties popiežiaus Klemenso pontifikato, taip pat ir iki šio palaimintojo Leono, kuriuo kaip vadovu dabar džiaugiasi šventoji Bažnyčia, per vakarų karalystes mirtinai kunkuliavo simoniškos erezijos nuodai, taip kad tai, kas vyko visur, buvo laikoma leistinu dalyku ir nebuvo manoma, jog tai verta bausmės, o tai, kas buvo beveik visiems priimtina, buvo laikoma taisykle, tarsi nustatyta įstatymo sankcija?

Ką gi nusipelnė, kuo nusidėjo tas, kuris paprastai atėjo į savo motiną Bažnyčią, kurioje atgimė iš vandens ir Šventosios Dvasios, ir ten, kur gavo krikštą, ten pat priėmė ir šventinimo malonę? Jam tikrai nepriklausė ginčytis dėl savo būsimo šventintojo asmens. Todėl tą, kurį rado sėdintį vyskupo soste savo bažnyčioje, iš to ir manė esant teisinga priimti įšventinimą. Ką gi turėjo daryti tas, kuriam buvo būtinybė stoti į šventąją tarnybą, o pereiti pas kitos vyskupijos vyskupą nebuvo leista?

Kodėl senieji šventųjų tėvų darbai ar potvarkiai neišnagrinėjami atidžiau, kad skelbiant teismo cenzūrą visada būtų laikomasi to paties saikingo valdymo linijos? Juk ir tas pats didysis Leonas visus dvasininkus, ateinančius iš eretikų, liepia priimti tuose laipsniuose, kuriuos jie jau turi, tačiau draudžia juos kelti į aukštesnius laipsnius. Šio dekreto turinį čia pakaks trumpai paminėti, o norinčius skaityti plačiau, siunčiame prie paties teksto. Jis sako: „Kad bet kokio laipsnio dvasininkas, kuris palikęs katalikus perėjo į eretikų bendrystę, arba jei pas juos atgimė (buvo pakrikštytas), sugrįžęs į Bažnyčią pasiliktų tame laipsnyje, kuriame buvo, be teisės kilti aukščiau“.

Tad tarkime, kad simonistai niekuo nesiskiria nuo kitų eretikų ir per schizmatišką sektą lygiai taip pat yra nutolę nuo bažnytinės bendrystės; vis dėlto tie, kurie jau buvo jų įšventinti kunigais ar kitais laipsniais, pagal Leono sprendimą turi pasilikti [savo laipsniuose].

XXVIII. Čia aiškiai įrodoma, kad per simonistus gaunama Šventoji Dvasia.

Tačiau sakoma priešingai: „Štai palaimintasis popiežius Grigalius šaukia: ‘Jei kas, – sako, – atsižvelgdamas į savo pareigą, karštai neužsidegs taisyti simoniškos erezijos ar neofitų ydos, tegu neabejoja turįs dalį su tuo, iš kurio šis pasibjaurėtinas nusikaltimas gavo pradžią’“.

Sutinkame, sakau, ir – neduok Dieve! – nemąstome kitaip nei šventasis vyras, būtent, kad kiekvienas tikintysis pagal išgales stengtųsi taisyti abiejų šių marų nusikaltimus ir degtų teisingo vertinimo uolumu, kad simonistai kartu su neofitais būtų nušalinti. Tad mes nestovime už simonistus, kuriuos, be abejo, visa šventoji iškalba liudija esant vertus pasmerkimo; bet, kaip surenkame iš įvairių šventųjų tėvų sankcijų, laisvai išpažįstame, kad tie, kurie buvo simonistų įšventinti nemokamai, teisėtai turi būti palikti savo laipsniuose.

Todėl tie, kurie kviečiasi Grigalių savo įrodymų teismui, tegu neniekina abipusiškai priimti ir Grigaliaus liudijimą – ir ne bet kokį, bet tokį, kuris, kaip sakoma, paliečia patį reikalą „iki gyvuonies“ ir uždeda galą tolimesniems ginčams.

Mat vienoje homilijoje, kalbėdamas apie simonistus, jis pridūrė: „Kas gi šiandien Dievo šventykloje yra tie, kurie parduoda balandžius, jei ne tie, kurie Bažnyčioje ima pinigus už rankų uždėjimą, per kurį, be abejo, iš dangaus duodama Šventoji Dvasia?“

Štai, jei nusprendžiama tikėti šio švento vyro autoritetu, nebėra dėl ko toliau tęsti ginčų. Kas gi gali būti aiškiau, kas atviriau už tai, kas pasakyta: kad „per tą rankų uždėjimą, kuri yra parduodama, iš dangaus duodama Šventoji Dvasia“? Ir kad tai dar stipriau įkaltų ir lėtesnį protą pilniau pamokytų tuo, kas sakoma, jis nepatingėjo pakartoti tai, ką jau buvo aiškiai pasakęs, tardamas: „Balandis parduodamas, nes rankų uždėjimas, per kurį gaunama Šventoji Dvasia, teikiamas už kainą“.

Jei tad per tą rankų uždėjimą, kuri teikiama už kainą, gaunama Šventoji Dvasia, kuo mažiau sakramento randama pas simonistus nei pas nemokamai įšventintus kunigus, nebent tuo, kad šaltiniu, kurį kitiems lieja sveikai, patys drėkinami pražūtingai, ir kaip gyvatės, gimdydami vaikus, patys miršta?

Ir kas nuostabaus, jei dvasinėse tarnystėse iš blogų šventintojų atsiranda geri tarnai, kai ir kūniškame gimime dažnai atsitinka kas nors panašaus? Juk tikra, kad regintys vaikai dažnai gimsta iš aklų tėvų, ir kuprotiems bei silpniems gimsta sveiki ir tiesūs palikuonys. Be abejo, nei šventintojų dorybė nepadeda tiems, kurie nebijo eiti klystkeliais, nei jų nedorybė nekenkia tiems, kurie eina teisingo gyvenimo keliu. Ką gi pakenkė Samueliui tai, kad jis buvo Elijo mokinys? Arba ką padėjo Mikalojui (Nycolao) tai, kad jį apaštalų pasirinkimas pakėlė į levitų tarnystės laipsnį? Anas [Mikalojus] gavo apaštalų rankų uždėjimą kartu su Steponu ir pražuvo; šis [Samuelis] gyveno su Ofniu ir Finehu jų nedorybėje, bet visiems tapo žinomas kaip ištikimas Dievo pranašas.

Todėl būtų buvę teisinga, kad tie, kurie visus masiškai nori nušalinti, laikytųsi bent to Inocento aukščiau minėto saikingumo valdymo. Mat kai jis diskutavo apie tuos, kurie buvo įšventinti eretikų, po daugelio dalykų pridūrė sakydamas: „Kiek kartų, – sako, – kai atrandama nusikaltusiųjų minia, dėl daugybės kažkas yra praleidžiama iš griežtumo“.

XXIX. Koks absurdas seka iš nemokšiškų ginčų.

Kada gi toks atskyrimas (discretio) buvo labiau reikalingas nei dabar, kai beveik nerandama bažnyčios, kuri būtų svetima šiems asmenims? Ar laikoma sveikiau būti be dieviškų paslapčių, nei naudotis tuščia (kaip jie mano) kunigo tarnyste? Bet pasaulis, jau būdamas senas, negali priimti naujos dogmos ir, be to, laiko gėdingu dalyku ilgiau šalintis nuo bažnytinių apeigų prieš seną paprotį. Tarp jų kyla nepakenčiama sumaištis, kuri sukelia nemenką tamsą svyruojantiems ir atbukina proto aštrumą pernelyg smalsiems.

Mat kai sakoma, kad jei koks nors žemesnis laipsnis gautas iš simonisto, tai viskas, kas vėliau suteikta gero vyskupo, pagrįstai laikoma tuščiu ir niekiniu – „Kas neturi žemesnių“, sako jie, „negali siekti aukštesnių laipsnių. O šis negalėjo būti pakeltas net į žemesnį laipsnį simonisto, vadinasi, nepasiekė ir aukštesnių“. Dėl šių išsigalvojimų ir klastų kyla nesantaikos pavydas ir drumsčiamas Bažnyčios tyrumas.

Dažnai atsitinka, kad tarp dviejų gerų įsiterpia vienas simonistas, arba tarp dviejų simonistų – geras vyskupas, kurie tam pačiam asmeniui suteikė skirtingus laipsnius. Šiais ir kitais būdais, kuriuos ilgai tektų vardinti, kasdien iš visų pusių pučiama tokia paini sumaištis, kad jei per palaimintąjį popiežių Leoną, kuris dabar yra, nepadės dieviškas gailestingumas, Kristaus Bažnyčioje mirtinai įsigalės pražūtinga klaida.

Prie to prisideda: jei kartą pripažįstama, kad sakramentas, suteiktas tokių asmenų, yra negaliojantis, štai visos iki šiol konsekruotos bazilikos turi būti sugriautos kartu su savo altoriais. Galiausiai – kas yra visiškai bedieviška – atimama viltis mirusiems tikintiesiems, taip kad manoma, jog praėjęs amžius visiškai pražuvo be jokio žmonijos atpirkimo vaisto. Kitaip, kokiu būdu galima tikėti, kad dabar su Kristumi karaliauja tie, kuriems, kaip sakoma, nebuvo duota pasiekti krikščionių religijos sakramentų, ypač kai pati Tiesa sako: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės“? Jei anie nebuvo kunigai ir todėl negalėjo aukoti ar duoti Viešpaties kūno sakramentų, kaip galima tikėti, kad jų pasekėjai perėjo į gyvenimą mirę, kurio neturėjo gyvendami?

O jei tai priimame, reikia tikėti, kad ir be atgailos iškeliavo visi tie, kurie buvo prislėgti sunkesnių nuodėmių. Juk ir senovėje raupsuotiesiems buvo liepta pasirodyti kunigams, ir dabar atgailautojai pagal kanonų sankciją privalo pereiti per vyskupo rankas: kaip gi per kunigo pareigą kas nors galėjo būti surištas ar atrištas, kur patys kunigai visiškai negalėjo būti rasti?

Bet kodėl mes skundžiamės, kad jie neturėjo atgailos vaisto, kai pagal šio iškrypusio ginčo eigą atrodo, kad jie net nebuvo krikščionys ar pakrikštyti? Mat kiek tai liečia šventųjų kanonų tikėjimą, krikštas, net jei suteiktas bet kokio tikinčio pasauliečio, laikomas galiojančiu. Bet kaip simonistai ar jų įšventintieji galėjo suteikti krikštą, kurie, kaip šitie šmeižia, neturėjo Šventosios Dvasios? Juk jie patys neatrodo buvę krikščionys, jei neturėjo Kristaus dvasios. Nes pagal Pauliaus sentenciją: „Kas neturi Kristaus dvasios, tas nėra Jo“. O jei jie nebuvo krikščionys, krikščionybės duoti negalėjo. Tai juk ir yra priežastis, kaip aukščiau minėta, kodėl pakrikštytieji Paulianistų yra būtinai krikštijami, nes, kadangi aišku, jog jie neturi Šventosios Dvasios, jie visiškai negali krikštyti.

Taigi, kiek tai priklauso nuo tokių disputantų pražūtingų išsigalvojimų, visi mūsų pirmtakai, kurie atrodė esą katalikai, yra pasmerkti amžinai pražūčiai ne kitokiu nuosprendžiu nei Arijonai ir kiti eretikai! Tai yra taip absurdiška ir taip žiauriai priešiška ortodoksiniam tikėjimui, kad ne tik sugriauna praėjusio amžiaus slėpinius, bet ir išrauna dabartinės bei būsimos Bažnyčios pamatus.

Tai lengvai suprantama šiuo būdu: kadangi Romos sostas, kuris yra visų bažnyčių motina, buvo pavaldus parsidavėliškumui, jis tarsi užkrėsta šaknis per kitų bažnyčių šakas paskleidė simoniško maro nuodus. Pagal to sosto pavyzdį ir kitose aplinkinėse vietose pradėta kalti „kalvių moneta“. Tačiau anie, ar buvo geri, ar blogi, turėjo perduoti šventimų sakramentus kitiems, kad jie per įpėdinių kaitą pasiektų ir mus. Bet sakoma, kad nei šventintojai tada neturėjo ką perduoti, nei įšventintieji iš neturinčiųjų nieko gauti negalėjo.

Tebūnie tad, kad mūsų laikais už šventinimo malonę nieko neduodama; bet kokia iš to nauda, jei mes patys esame pakelti tų, kurie buvo įšventinti simonistų ar jų įpėdinių, kad ir kokie tolimi jie bebūtų? Mat, kad grįžčiau prie savęs paties: po to, kai vyriausiasis pontifikas Leonas sužinojo, kad mano šventintojas arkivyskupas nieko nežinojo apie šią prekybą – nors tuo metu Apaštalų soste sėdėjo „pinigų keitėjas“ (trapezeta) – jis vis tiek man, nevertam, uždėjo kunigiško laipsnio pareigas, kuriomis pats naudojosi. Bet kaip šis įžūlus ginčas gali mane išskirti iš tų „nieko neturinčių“, kai jis teigia, kad šventinimo srovė išdžiūvo pačiame pirminiame pirmosios sosto šaltinyje?

Štai tad ne tik pradedamas konfliktas prieš visų senųjų tėvų nuostatus, bet ir žiauriai puolamas paties šio palaimintojo popiežiaus sprendimas. Kad ir kelintas nuo simonisto būtų tas, kuris bando šventinti, ką tai keičia, jei tai, kas neišėjo iš ano „neturinčio“, negalėjo nutekėti į jokį kitą? O jei randamos kokios nors bažnyčios, kurios niekaip nebuvo suteptos šiuo maru, kas iš to kitų bažnyčių vaikams, kai kanonų sankcijos draudžia kam nors būti įšventintam svetimoje bažnyčioje?

Taigi, kiek tai liečia šio ginčo eigą, pirmojo amžiaus simonistuose pas tam tikras bažnyčias dieviškos malonės upelis taip išdžiūvo, kad negalėjo nei į juos įtekėti, nei per juos vėliau pereiti į kitus.

Ar matote tad, o iškrypusių dogmų garbintojai, kur krypsta jūsų miglota išmintis? Ar suprantate, ką gimdo jūsų aštrūs argumentai? Argi iki to pagaliau priėjote savo ginčais, kad drįstate uždėti ribą Kristaus gailestingumui ir atimti iš Jo Bažnyčios vilties bendrystę?

Bet mes ištikimai išpažįstame Jam: „Nes Jis geras, nes amžina Jo gailestingystė“.

XXX. Kad tie, kurie buvo pakelti simonistų, spindi stebuklais.

To, ką dažnai girdžiu kartojant daugelio lūpomis, nemanau esant teisinga nutylėti. Ką reiškia tai, kad ne vienas garbingas vyras, apie kurį neabejotinai žinoma, jog buvo pakeltas į kunigystę simonisto, ir kurį matėme iki mirties uoliai aukojant šventąsias aukas, dabar akivaizdžiai spindi ypatingais stebuklais? Mūsų laikais palaimintieji vyrai: Romualdas iš Kamarino, Amikas iš Rambonos, Gvidas iš Pomposos, Firmanas iš Fermo ir daugelis kitų sužydėjo švento gyvenimo uolumu. Virš jų garbingų kūnų kunigų susirinkimo autoritetu buvo pastatyti šventi altoriai, kur be abejonės aukojant dieviškus slėpinius ir reikalaujant stebuklams, aiškiai šviečia ženklas, kaip maloniai dieviškajam žvilgsniui priimta auka iš jų rankų. Per juos dieviškoji apvaizda šviesiau už dieną parodo, kad nieko neužtemdo svetimo nedorumo tamsa, ką apšviečia savos religijos ir garbingumo spindesys, ir šventintojų kaltė neprislegia ten, kur stovi įšventintųjų tyrumas ir nekaltumas.

Kai kartą apie tai kalbėjau su tam tikrais religingais vyskupais, štai dabar prisimenu, ką girdėjau sakant Hubertą, labai gerbiamą ir garbingą Riminio vyskupą: „Mano bendravardis pirmtakas“, sako jis, „vyskupas Hubertas, kaip liudija provincija, už šventojo sosto įgijimą sumokėjo devynis šimtus Pāvijos monetos svarų. Tačiau jis vėliau įšventino į kunigus palaimintąjį Arduiną, per kurį dabar visagalis Dievas rodo tiek daug nuostabių stebuklų“. Kai aš tuoj pat paklausiau, ar palaiminto atminimo vyras (Arduinas) nustojo aukoti būdamas sveikas, jis atsakė, kad iki pat paskutinės ligos patalo jis uoliai triūsė aukodamas išganingas aukas.

Jei tad visi šie, kuriuos minėjome, nors teigiama, kad buvo pašventinti simonistų, vis dėlto pasilikdami gautose pareigose iki gyvenimo pabaigos taip įtiko dieviškam teismui, kad jų nuostabius nuopelnus liudija stebuklingi ženklai – be abejonės aišku, kad pirkėjo sandėris nekenkia ten, kur pakeltasis nieko nežino apie pardavimo sutartį; ir pardavėjo kaltė neperkeliama tam, kuris nėra susaistytas pardavimo nusikaltimu.

Ir tai galbūt dar būtų kaip nors pakenčiama, jei šio melo teigimas suardytų tik dabartinio gyvenimo tvarką, bet jis atima ir iš praėjusio amžiaus visą krikščioniško pamaldumo viltį ir pagrindą. Mat jie sako, kad tai, kas tada atrodė bažnyčia, buvo paprastas namas; kas laikyta altoriumi – paprastas akmuo; kunigai ir tie, kurie matyti kituose laipsniuose, buvo visiškai pasauliečiai ir svetimi bet kokioms dvasinio sakramento galioms; kas laikyta Viešpaties kūnu ir krauju, buvo paprasta duona ir vynas – žemiška substancija, neperpildyta jokia Šventosios Dvasios galia.

Viskas tad buvo laikoma netikra ir tuščia, ir visiškai nutolę nuo krikščioniško atpirkimo tiesos. Iš to seka, kad mūsų tėvai – ar jie žinojo tai buvus netikra, ar tiesą laikė melu – visi be skirtumo žuvo neišvengiama būtinybe. Kokia gi nauda žinoti pavojų, kurio neįmanoma išvengti? Arba kaip kas nors gali pasiekti tiesos šaltinį, jei klaidžiodamas klystkeliais, nors ir to nežinodamas, stengiasi nuklysti?

Argi vienas Simonas galėjo užtvenkti dieviškos malonės srautus ir tarsi užtvanka, pastatyta tarp Dievo ir žmonių, atskirti žmonių giminę nuo bendrystės su savo Kūrėju? Neduok Dieve! Neduok Dieve, kad netikras žmogus sugriautų tai, ką tikras Dievas ir žmogus sujungė. Neduok Dieve, kad vienas žmogus pražudytų visus žmones, ir žmogaus ydingumas galėtų panaikinti dieviškas geradarystes.

Bet ką gi, meldžiu, pasakysime apie tuos, kuriuos matome po nedoro prekybos sandėrio per keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų iki šios dienos užimančius vyskupų sostus? Kad nekalbėtume apie jų pirmtakus, artimus ar tolimus, kuriuos tas pats [godumas] parodė esant vagimis iš kitur – visi, kurie jiems įsėlinus tada buvo įšventinti, arba jau yra išėję iš šios šviesos, arba dėl senatvės negalios nušalinti nuo pareigų vykdymo. Todėl būtina, kad jų vyskupijose šventąsias paslaptis atliktų tik tie dvasininkai, kurie gavo įšventinimą iš tų pačių simonistų, kurie dar gyvena. Ką tad apie juos manyti, ką išpažinti? Argi reikia sakyti, kad jiems valdant žūsta tiek tūkstančių žmonių, kurie tų pačių neturinčių sakramento malonės yra apgaudinėjami tuščiu sakramento pavidalu?

Ar reikia sakyti žmonėms, kad jie ieškotų kitų vyskupijų kunigų, arba patys keliaudami į svetimas šalis priimtų sakramentus iš tų, kurie nėra įšventinti simonistų? Bet štai šventieji kanonai griežtai priešinasi ir be vyskupo rašto (formata) peržengusius parapijos ribas atstumia nuo bendrystės. Ką tad patarsime tiems, kurie kada nors kreipsis patarimo? Kuriems, pagal beviltiško teiginio kvailystę, nei vietiniai negali suteikti šventų paslapčių, nei pas svetimus pereiti neleidžia kanonų autoritetas?

Taip, įžeidžiant plačiausią dieviškąjį gailestingumą, jiems uždedama neišvengiama žūties būtinybė, nes jiems, uždarytiems iš visų pusių, nepadedama jokiu išganingo prieglobsčio vaistu. Bet mes atidedame tolesnį šių dalykų persekiojimą, kad tai, kas net girdint kelia šiurpą, paliktume sveiko proto teismui suprasti, o ne skaityti, ir kad blaivus skaitytojas iš kelių žodžių suprastų, kokia didelė negalimumo klaida apgaubia šios dogmos autorius.

XXXI. Kaip reikia suprasti tai, kas dažnai priešpastatoma.

Dabar gi manėme esant būtina pridėti tai, ką mūsų priešininkai dažnai mums prikiša iš kanonų autoriteto, kad, kai tai, ką jie meta, bus aiškiai paneigta akivaizdžiu protu, pelnytai nurimtų visi klausimų ginčai. Kiekvieną kartą, kai kalbame už tuos, kurie įšventinti simonistų, jie tuojau pat ateina su „Ventum est“, bruka „Ventum est“, priešpastato „Ventum est“ mūsų akims, kad žiūrėtume.

Ir mes ateikime prie „Ventum est“, bet taip, kad priėję prie žodžių, nepasitrauktume nuo blaivaus supratimo. Taigi, tas pats popiežius Inocentas, kuris jau buvo minėtas, tarp daugelio savo dekreto skyrių įterpia ir šį, sakydamas: „Priėjome (Ventum est) prie trečiojo klausimo, kuris dėl savo sunkumo reikalauja ilgesnio aptarimo. Kai mes sakome, kad eretikų įšventintieji per tą rankų uždėjimą turi sužeistą galvą, kur yra žaizda, ten būtinas vaistas, kad galėtų gyti. Žaizdai užgijus randas negali išnykti, ir kur reikalingas atgailos vaistas, ten šventimų garbė negali turėti vietos. Mat jei, kaip skaitoma, ‘ką paliečia nešvarus, taps nešvaru’, kaip jam bus suteikta tai, ko nešvara ir purvas paprastai negauna?

Bet priešingai teigiama, kad tas, kuris prarado garbę, negali garbės duoti, ir anas negalėjo nieko gauti, nes davėjuje nebuvo nieko, ką jis galėtų gauti. Sutinkame, ir tai tiesa: tikrai, ko neturėjo, duoti negalėjo. Pasmerkimą, kurį turėjo, per nedorą rankų uždėjimą davė, ir mes negalime rasti, kaip tas, kuris tapo pasmerktojo dalyviu, turėtų gauti garbę. Bet sakoma: tikras ir teisingas teisėto kunigo palaiminimas pašalina visą ydą, kuri buvo įlieta ydingojo? Jei taip yra, tebūnie prileidžiami prie šventimų šventvagiai, svetimautojai ir visų nusikaltimų kaltininkai, nes manoma, kad per šventimų palaiminimą pašalinami nusikaltimai ar ydos! Tegu nebebūna vietos atgailai, nes šventinimas gali suteikti tai, ką paprastai suteikia ilga satisfakcija!

Tačiau mūsų Bažnyčios įstatymas yra toks: ateinantiems iš eretikų, kurie vis dėlto ten buvo pakrikštyti, per rankų uždėjimą suteikti tik pasauliečių bendrystę, ir nė vieno iš jų nepriimti į jokį dvasininkų garbės laipsnį ar mažąją tarnystę. O tie, kurie iš katalikų perėjo pas eretikus, kurių negalima priimti kitaip, kaip tik per atgailą, pas mus ne tik negauna atgailos, bet ir nepraranda garbės“. Ir kiti ne mažiau panašūs dalykai, kurie seka.

Iš šio dekreto mes čia pateikėme daug, bet dar daugiau, kas atrodė reikalinga, praleidome, kad išaiškėtų ginčo eiga, iš kur įsėlino klaida, ir vis dėlto saikingas ilgis nesukeltų skaitytojams sotumo nuobodulio. Šiuos žodžius jie svajoja turint suprasti taip, kad eretikais čia vadinami simonistai, ir kad jų įšventintieji turi taip sužeistą galvą per tą rankų uždėjimą, jog juose šventimų garbė toliau nebegali turėti vietos.

Šis jų supratimas todėl supainioja paslėptą tiesą, nes jie neišnagrinėja viso dekreto teksto iš eilės. Čia rašytojo intencija tikrai nėra nukreipta į simonistus, bet kertama per tų eretikų sektą, kurie žinomi neturintys jokio Šventosios Dvasios tikėjimo ar malonės. Meldžiu, tegu perskaito viską, kad vienu žvilgsniu apimtų viską, kas sakoma, ir pamatytų, kaip toliau Paulianistai ir Novatianai yra atskiriami vieni nuo kitų pagal sektų įvairovę: kad iš Novatianų grįžtantiems į Katalikų Bažnyčią leidžiama būti priimtiems savo laipsniuose, o iš Paulianistų būtina net iš naujo krikštyti. Ir ten tegu supranta kodėl: nes Paulianistai visiškai nekrikštija Švenčiausiosios Trejybės vardu, o pas Novatianus dėl tos pačios Švenčiausiosios Trejybės tikėjimo, kadangi jis pilnas, net klausimas nekeliamas.

Tegu taip pat apsvarsto, kad ten rašoma, jog tuos, kurie buvo teisingai pakrikštyti evangelisto Pilypo, Petras ir Jonas užbaigė tik rankų uždėjimu. O tuos, kuriuos apaštalas Paulius rado nuplautus Jono krikštu, paklausęs, ar jie gavo Šventąją Dvasią, ir jiems atsakius, kad net negirdėjo, ar Ji yra, liepė pakrikštyti.

Kadangi tad [Inocentas], paminėjęs bendrą eretikų vardą, kai nusileidžia prie konkrečių, mini ne simonistus, bet įvardija Paulianistus ir Novatianus, be abejonės aišku, kad sprendimas nėra skelbiamas tiems, apie kuriuos nekalbama.

Šio dekreto prasmę reikia tyrinėti iš eilės taip: Makedonijos vyskupai paklausė, ar grįžtančius iš tų eretikų, iš kurių atėję negali pasilikti savo laipsniuose, galima iš naujo įšventinti. Ir tarp kitko, tam tikrais loginiais argumentais jie įrodinėjo, kad tai galima daryti teisėtai, nes eretikų šventinimas, būdamas negaliojantis, yra tiesiog niekinis (nulla), nes „kas prarado garbę, garbės duoti negalėjo“, nes davėjuje nebuvo nieko, ką tas kitas galėtų gauti, ir todėl tokie atrodė ateinantys į šventimus tarsi nauji. Be to, kad dar labiau sustiprintų savo argumentaciją, jie pridėjo ir tai, kad „tikras ir teisingas teisėto kunigo palaiminimas“ sveikai panaikintų viską, kas ydingo buvo įlieta per eretiką, tarsi šventa ranka nuplautų viską, ką sutepė šventvagiška ranka. Šiais argumentais jie teigė, kad eretikų įšventintieji gali būti protingai iš naujo pakelti katalikų kunigų.

Tačiau Inocentas tai visiškai uždraudė ir nusprendė, kad jiems jokiu būdu negalima būti iš naujo įšventintiems (reconsecrari). Tai lengvai matoma, jei atidžiai sekama to paties dekreto eiga. Tad tebūnie mūsų oponentai įspėti atidžiau tai perskaityti ir aiškiai suprasti, kad tai taikoma ne simonistams, o bedieviškų sektų eretikams.

XXXII. Kad perkrikštijimas ir peršventinimas yra lygus nusikaltimas.

Kadangi tad pasitaikė proga kalbėti apie peršventinimus (reconsecrationibus), ir tai yra vienintelis dalykas, likęs mūsų šiam nedideliam darbui, tenebūna sunku trumpai aptarti ir šią temą. Aišku, kas yra įpratęs mindyti šventosios iškalbos slenkstį, išmoko sverti perkrikštijimą ir peršventinimą tose pačiose svarstyklėse.

Mat kaip perkrikštytas įrodomas nusirengęs Kristų, kurį buvo apsirengęs, taip be abejonės ir peršventintas akivaizdžiai įrodomas praradęs Šventąją Dvasią, kurią buvo gavęs. Ir kadangi Aukščiausiojo Žodžio ir Globėjo (Parakleto) dievystė yra viena, ir be abejonės tikima ta pačia esme, kas praranda vieną, neturės ir kito. Todėl, kaip nedora, jei kas per krikšto pakartojimą drįsta išvaryti iš savęs Kristų, taip lygiai pasibjaurėtina, jei per peršventinimą nebijo išsižadėti Šventosios Dvasios.

Bet jei mums nebus sunku trumpai pacituoti iš popiežiaus Felikso dekreto, kur jis kalba apie perkrikštytus, ten galėsime aiškiai suprasti, ką turime manyti ir apie peršventinimą. Tarp kitų dalykų jis tęsia taip: „Tuos“, sako, „vyskupus ar kunigus, ar diakonus, kurie pasirodys buvę pakrikštyti ar peršventinti, nesvarbu, ar suklaidinti, ar priversti, mes norime, kad jie nešiotų atgailos ženklą ir drabužį iki mirties dienos; ir kad ne tik gauto atgimimo dovana, bet ir gautos garbės malone netekę orumo, jie žinotų, kad niekas negalėjo pulti į antrą pašaukimą, nebent būtų paneigęs, jog yra krikščionis, ir pasiskelbęs esąs pagonis. Kadangi tai visuotinai pasibjaurėtina visiems krikščioniams, tai juo labiau vyskupams, kunigams ir diakonams – baisu net sakyti. Bet kadangi tas pats Viešpats ir Išganytojas yra gailestingiausias ir nenori, kad kas nors pražūtų, jiems bus tinkama atgailauti iki pat gyvenimo pabaigos, jei jie atsivers. Ir jiems ne tik nebus leista įeiti į maldą su tikinčiaisiais, bet net ir su katechumenais dalyvauti visose mišiose; jiems bendrystė (komunija) bus suteikta tik mirties valandą“.

Šiuose žodžiuose reikia atidžiau pastebėti tai: jei apie perkrikštytą sakoma, kad jis išsižadėjo Kristaus, nes po priimto krikšto paneigė esąs krikščionis, tai ir tas, kuris ateina būti peršventintas, įtikinamas išsižadėjęs Šventosios Dvasios, nes jau po pašventinimo liudija negavęs Šventosios Dvasios. Taigi peršventintasis nuo perkrikštytojo nesiskiria jokia pasmerkimo įvairove, nes yra susietas tuo pačiu bedieviškumo nusikaltimu; nebent galbūt kas nors teigtų, kad šis (peršventintas) nusideda dar baisiau dėl to, ką sako Tiesa: „Kas nusideda prieš Tėvą ir Sūnų, jam atleidžiama; bet kas nusideda prieš Šventąją Dvasią, tam neatleidžiama nei šiame, nei būsimajame gyvenime“.

Ir iš tiesų, jei atidžiu svarstymu išnagrinėsime katalikų pontifikų ediktus, rasime, kad kartais perkrikštijimui buvo suteiktas leidimas (pvz., eretikų krikštui), kuris, kaip matome, peršventinimui yra visiškai uždraustas. Mat jei nepamiršime to, kas pasakyta anksčiau, pastebėsime, kad tuos, kurie pakrikštyti Paulianistų ir kitų eretikų, neturinčių Šventosios Dvasios, pagal taisykles reikia krikštyti. Tačiau čia nesakoma, kad krikštas kartojamas, nes pirmasis apsiplovimas nelaikomas krikštu.

O būti peršventintiems, iš kokios eretikų rūšies jie beateitų, visiškai negalima, nes to šventieji kanonai visiškai vengia. Todėl mes labai stebimės, kodėl kai kurie kliedi tokiu baisiu aklumu, kad nusprendžia, jog simonistų įšventintieji turi būti šventinami iš naujo. Jie skelbia tokį dekretą dėl simonistų šventinimų, koks yra svetimas net tiems eretikams, kurie, atrodo, neturi net menkiausio ortodoksinio tikėjimo pėdsako.

Juk eretikų vieni yra teisingo tikėjimo ir turi būti priimami savo laipsniuose, kiti neturi teisingo tikėjimo ir neturi pasilikti savo garbėje. Ir kadangi negalime nuo simonistų nuimti erezijos žymės, aiškiai atskirkime, kokiems eretikams jie pagrįstai priskiriami. Arba reikia sakyti, kad jie turi teisingą tikėjimą kaip Novatianai, arba yra sukaustyti netikėjimo klaidų kaip Paulianistai ar Arijonai.

Bet jei jie yra teisingo tikėjimo kaip Novatianai, tai kaip ateinantiems iš Novatianų liepiama būti priimtiems savo laipsniuose, taip ir įšventintiems šitų (simonistų) neturi būti atimta gauto laipsnio pareiga. O jei jie įsipainioję į netikėjimo klaidas kaip Arijonai ar Paulianistai, tai kaip iš anų išėjusiems jokiu būdu neleidžiama būti peršventintiems – ką sužinojome popiežiui Inocentui visokeriopai draudžiant – taip ir šitie, kurie pakelti simonistų, jokiu būdu negali būti šventinami iš naujo.

Lieka tad, kad nesvarbu, ar jie tiki teisingai, ar neteisingai, iš naujo šventinami jie jokiu būdu neturi būti. Būtina tad pagal tai, kas pasakyta: arba simonistų įšventintieji turi būti laikomi tikinčiais katalikiškai ir privalo pasilikti savo pareigose, arba įrodomi esą pavaldūs netikėjimui ir taip praranda tai, ką gavo, kad ateityje nebeturėtų būti šventinami.

Bet kas nežino, kad jie ne tik išsilaiko ortodoksinio tikėjimo tvirtume, bet daugelis jų dar ir spindi kaip tikri katalikai visais atžvilgiais, pasižymėdami švento gyvenimo uolumu ir visų dorybių garbingumu? Iš to seka, kad jie teisėtai pasilieka gautuose laipsniuose, kuriuose su tikėjimo vientisumu sutaria ir šventas elgesys. Tebbūnie atmesta piktžodžiaujanti drąsa, tebūnie sutramdytas neteisėtas įžūlumas, ir tie, kurie kaltina, kad perkrikštytieji nusirengia Kristų, tegu pasibjauri ir tuo, kad peršventintieji su tokiu pačiu bedieviškumu išsižada Šventosios Dvasios.

XXXIII. Kad kaip negalima perkrikštyti, taip negalima ir iš naujo pašventinti.

Tad tie, kurie tvirtina, kad bet kokiu būdu pašventinti gali priimti antrą rankų uždėjimą, tegu nesitenkina savo nuomone, bet pasistengia tai įrodyti kanonų autoriteto liudijimais. Tegu pasako, kurie šventieji tėvai tai darė, ar bent nurodė daryti? Ir kai pritrūks senųjų autentiškų raštų įrodymui, tegu prisipažįsta patys esą naujos dogmos autoriai.

O kadangi tai nerandama įsakyta jokioje mokytojų sankcijoje, randama netgi dar daugiau – uždrausta. Mat palaimintasis popiežius Grigalius Jonui, Ravenos bažnyčios vyskupui, laiške tvirtino, kad kaip niekas negali būti perkrikštytas, taip negali būti ir iš naujo pašventintas į tą patį laipsnį, šiais žodžiais: „Tačiau tai, ką sakote, jog tas, kuris yra įšventintas, įšventinamas iš naujo, yra labai juokinga ir, be jūsų broliškumo konsultacijos, man atrodo svetima; nebent galbūt tas pavyzdys nurodo į tą, apie kurį ir anas buvo nuteistas, kuris, kaip teigiama, padarė ką nors panašaus. Toli tebūnie nuo jūsų broliškumo taip manyti. Mat kaip kartą pakrikštytas neturi būti krikštijamas iš naujo, taip kartą pašventintas tame pačiame laipsnyje negali būti šventinamas vėl“.

Šiais žodžiais akivaizdžiai parodoma, kad kaip perkrikštijime nusirengiamas Kristus, taip ir peršventinime panaikinama Šventosios Dvasios malonė, kuri buvo blogai suteikta. Kas gi yra tas šventvagiškas pašventinimas, jei ne dvigubas nušalinimas (depositio)? Mat kai vienas pasibjaurėtinai šventinamas, abu teisėtai nušalinami. Todėl ne be pagrindo Apaštalų kanonuose skaitoma: „Jei koks vyskupas ar kunigas, ar diakonas priims antrą rankų uždėjimą iš ko nors, tebūnie nušalintas ir jis pats, ir tas, kuris drįso jį šventinti. Išskyrus tuos, kurie buvo sutepti eretikų“. Mat tų, kurie buvo pakrikštyti ar įšventinti eretikų, neįmanoma laikyti nei tikinčiaisiais, nei dvasininkais.

O jei kas prieštaraus, kad po nušalinimo buvo sutaikytas Formozas, Romos sosto vyskupas, tegu žino, kad daugybė kunigų buvo sutaikyti, tačiau niekur neskaitoma, kad jie būtų iš naujo įšventinti į tą patį laipsnį. Mat viena yra būti grąžintam į prarasto laipsnio teises per sinodo sprendimą, o kita – per šventinimo slėpinį, kuris negali būti kartojamas, pelnyti Šventosios Dvasios malonę. Ypač kai tame, kuris yra nušalinamas, nors jis ir praranda išorinę teisę naudotis orumu, vis tiek išlieka kartą gauto laipsnio sakramentas; kaip ir išliekant savyje atgimimo (krikšto) sakramentui, nusikaltėlis yra ekskomunikuojamas, bet nepraranda to sakramento, net jei niekada nebesusitaiko su Dievu.

XXXIV. Kad netiesa, jog bet kuris, įšventintas simonisto, niekuo nesiskiria nuo pasauliečio.

Tačiau apie peršventinimo bedieviškumą nors ir daug pasakėme, kad reikalas vis dar nekabėtų abejonėje, jei neprisidėtų ir faktų (gestorum) autoritetas, pateiksime pavyzdį iš Bažnyčios istorijos, kad atrodytų, jog bet kokių kunigų šventinimas nėra visai bevertis, kaip sakoma.

Tebūnie čia pakartoti tie patys žodžiai: „Tuo metu, kai Aleksandras šventė kankinio Petro dieną, po iškilmių laukdamas į pokylį susirinksiant savo dvasininkų, netolimoje vietoje pamatė grupę berniukų, žaidžiančių pajūryje ir mėgdžiojančių, kaip paprastai daroma, vyskupą ir tai, kas vyksta bažnyčiose. Bet kai atidžiau įsižiūrėjo į berniukus, pamatė, kad jie atlieka ir kai kuriuos slėpiningus dalykus. Susirūpinęs jis liepė dvasininkams pasikviesti juos ir parodyti tuos, kuriuos pats stebėjo iš tolo. Tada liepė juos paimti ir visus berniukus atvesti pas save.

Kai jie atėjo, paklausė, ką jie darė ir kaip. Jie, kaip būdinga tokiam amžiui, iš pradžių išsigandę neigė, bet vėliau papasakojo visą įvykį iš eilės ir prisipažino, kad Atanazas, kuris tame berniukiškame žaidime vaizdavo vyskupą, pakrikštijo kai kuriuos katechumenus. Tada jis, kruopščiai išklausinėjęs tuos, kurie sakėsi buvę pakrikštyti, ko buvo klausta ir ką atsakė, taip pat ir tą, kuris klausinėjo, pamatė, kad viskas atitiko mūsų religijos apeigas. Pasitaręs su dvasininkų susirinkimu, nusprendė, kad tiems, kuriems buvo atsakyta į klausimus ir kurie atsakė, krikšto kartoti nereikia, bet tik papildyti tuo, kas atliekama kunigų. O patį Atanazą ir tuos, kuriuos tas žaidimas padarė kunigais ar tarnais, sušaukęs tėvus, Dievo akivaizdoje atidavė Bažnyčiai auklėti“. Ir taip toliau, kur pasakojama, kad Atanazas tapo tikru vyskupu, kaip vaikystėje buvo pavaizdavęs.

Šį senovės pavyzdį pasirūpinome pateikti prieš tuos, kurie teigia, kad simonistų atliktas šventinimas yra visiškai niekas, ir tvirtina, jog jų įšventintieji niekuo nesiskiria nuo pasauliečių. Jei tas žaidimas, kuriame berniukai apsimetė esą kunigais ar tarnais, buvo laikomas tokiu svarbiu, kad vyskupas Dievo akivaizdoje atidavė juos jų tėvams auginti Bažnyčiai ir nemanė esant teisinga, kad pasaulietiniame luome pasiliktų tie, kurie per vaizduojamąją simuliaciją apsimetė tapę dvasininkais – kodėl sakoma, kad nuo pasauliečių nesiskiria tie, kurie, kaip žinoma, gavo šventinimo slėpinį iš bet ko (a quibuscumque) pagal bažnytinį paprotį?

Jei anuos nuo pasauliečių atskyrė vien simuliacija, kokiu pagrindu melaginga žmonių tuštybė giriasi, kad šitie, kurie viską gavo tikrovėje ir pagal taisykles, niekuo nuo anų nesiskiria? Juk „visa, kas parašyta“, kaip sako apaštalas, „parašyta mūsų pamokymui“. Mat ir savo „Moralėse“ (Moralia), jei gerai atsimenu, palaimintasis Grigalius randamas sakęs, kad simonistas yra pastatytas tarp dviejų pavojų: ar jis paliks jam patikėtą kaimenę, ar pasiliks blogai gautoje garbėje, nuodėmės pinklių neišvengs; ir nė vieno dalyko aiškiai neapibrėždamas, tik pataria kuo greičiau plaukti ten, kur atrodo lengvesnis išsigelbėjimas.

Jei tad simonistas, kaip sakoma, yra pasaulietis, kuo, meldžiu, jis nusideda, jei palieka kunigiškos garbės pareigas? Jei jis jokiu būdu neturi kunigystės sakramento, kodėl su kalte atsiskiria nuo ganytojiškos tarnystės, kuriai nėra įsipareigojęs sakramento ryšiu?

Bet pasakykite man, broliai – su visa pagarba kalbu – jei simonistai ar jų įšventintieji, kaip teigiate, niekuo nesiskiria nuo pasauliečių, kodėl šventieji kanonai nustato, kad simonistai turi būti nušalinti sinodiniame susirinkime? Argi pasauliečiui, jei jis įrodomas uzurpavęs kunigišką teisę, reikia sinodinio susirinkimo bylos, kad jis būtų iškilmingai nušalintas? Argi neužtektų, jei jis būtų sudraustas kokiu nors privačiu griežtumu, kad paprastais žodžiais būtų palaužtas jo įžūlus drąsumas?

Argi po nušalinimo simonistas galės saugiai priimti atgailos vaistą per rankų uždėjimą, nešioti pasaulietinę karinę aprangą, vesti žmoną, užsiimti prekyba? Juk jei jie praranda [pareigų] vykdymą, šventimų sakramento vis tiek prarasti negali. Todėl, kadangi manote, kad visi šie dalykai būtinai negali tikti simonistams (kurių neneigiate tinkant bet kokiems pasauliečiams), privalote pripažinti, kad jie vienas nuo kito skiriasi, nes matote jiems tinkant skirtingus dalykus.

XXXV. Ką Inocentas mano apie peršventinimą.

Pažiūrėkime taip pat, ką jau minėtas popiežius Inocentas, nors ir prabėgomis, pažymėjo apie peršventinimą. Dekrete, kurį rašo Naiso (Naissus) vyskupui, jis sako:

„Ankstesniu laiku, kiek teisingai pamenu, kai buvau nusiuntęs laiškus jūsų meilei, broliams ir mūsų bendravyskupiams Rufui ir kitiems, tokio turinio, kad tie, kurie teigė buvę įšventinti Bonoso dar prieš jo pasmerkimą, jei palikę jo klaidą norėtų grįžti į Bažnyčią, būtų noriai priimti, kad neviltis dėl savo išganymo nenutemptų jų atgal į tą patį. Tačiau dabar mano buvimo Ravenos mieste metu dėl Romos liaudies reikalų, tam tikras Germanas, teigiantis esąs presbiteris, ir Lupencijus, sakantis esąs diakonas, atėję pas mus su ašaromis skundėsi, kad nors jie priklausė tam, ką minėjau aukščiau, ir teigė norintys gauti bažnytinio priėmimo malonę, jiems buvo ne tik atsakyta, bet net ir neleista pasilikti bendrystėje; dėl tos priežasties, kad kažkoks Eustatijus, pakartotinai priėmęs jų šventinimą (iterata ordinatione), ne tik neužkirto tam kelio, bet atvirkščiai – vieni liūdi, kad toks žmogus laikomas Bažnyčioje, o jis mano, kad ir kitiems taip reikia nusidėti, kaip jis pripažįsta nusidėjęs pats sau“.

Štai čia aiškiai matyti, kokią nuomonę Inocentas turėjo apie peršventinimą, kai rūpinosi, kad į savo vyskupijos bendrystę būtų grąžinti tie, kurie iš teisingumo uolumo liūdėjo, jog peršventintas žmogus laikomas Bažnyčioje; o apie aną sako, kad jis manė, jog vyskupas ir kitiems turi nusidėti taip, kaip nusidėjo jam pačiam, kai jį iš naujo pašventino. Įprastu nedorėlių uolumu jis stengėsi į tą patį pasmerkimo tinklą įtraukti ir kitus, į kurį pats anksčiau nepabūgo įsipainioti. Todėl anie ne be pagrindo manė, kad toks žmogus turi būti atstumtas nuo Bažnyčios kaip pasmerktinas eretikas, kuris nepagailėjo nei savęs, ir kitiems ruošė pavojų.

Kad kas nors mūsų nekaltintų painiu rašymu, skųsdamasis, kad čia įmaišyti galbūt per ilgi kanonų pavyzdžiai, tegu žino tikrąją priežastį: mes dažniausiai negalime įtikinti tų, su kuriais diskutuojame, patikrinti šventuosius kanonus. Todėl manome, kad čia reikia pateikti šventųjų tėvų sentencijas, kad bent ištraukas pastatytume prieš jų lepius ir švelnius akis, idant, matydami tai, ką mes jaučiame, patvirtinta mūsų pateiktuose tekstuose, nusileistų ir autoritetui, kuriuo remiamės.

Bet kad jiems viskas išeitų į sumaištį, jie elgiasi prieš kanonus ir tuo, kad peršventinime priima visus laipsnius iš karto. Kai apie vieną man pažįstamą sužinojau, kad jis neseniai buvo peršventintas, prisipažįstu, pasibaisėjau tuo nusikaltimu. Ką daugiau? Galiausiai susitikau su tuo žmogumi: „Argi“, sakau, „tau jau buvo kas nors iš tų laipsnių, kuriuos neseniai priėmei iš vyskupo?“ „Visiškai nieko“, sako, „kam gi būčiau ėmęs, jei būtų žinoma, kad turiu?“ Ir pridūriau: „Vadinasi, nuo pasauliečio niekuo nesiskyrei, tikriau sakant, buvai visiškas pasaulietis“. „Taip“, sako, „tikras pasaulietis, nes neturėjau nieko iš dvasininko“. „Bet jei pasaulietis“, sakau, „tą pačią dieną, kai yra pasaulietis, įsiveržia į kunigystės teises, net ir tavo sprendimu jis tampa neofitu, ir todėl be abejonės turi būti nušalintas“. Išgirdęs tai, jis susigėdo ir paraudo, ir išvados būtinumą, kurios negalėjo paneigti, patvirtino tylėjimu.

Ne mažesnė beprotybė atrodo ir tai, kad naujieji peršventintojai nepaiso kanonų nustatytų pasninkų, nesilaiko šventų apeigų teikimui skirtų šeštadienių (sabbata), bet bet kurį mėnesį ar dieną be skirtumo uzurpuoja netvarkingo šventinimo dovaną, tarytum pirmasis pašventinimas suteiktų leidimą šiam antrajam pašventinimui taip, kad supainiojus laipsnius (nes duodami kartu), supainiotų ir nustatytus laikus, ir tai, kas peršventinime būtų leistina, ką patys [kanonai] net šventinime laiko visiškai absurdišku.

XXXVI. Kreipimasis į vyskupus, kad per juos Aukščiausiajam Sostui būtų pasiūlytas saikas (discretio).

Todėl prašau jūsų, o pamaldūs pontifikai, su dievišku švento uolumo karščiu stokite prieš bedievišką dogmą ir vieningai pasipriešinkite dabar pirmą kartą kylančiai naujai erezijai. Tebūnie užčiauptos lūpos tų, kurie kalba neteisybę, ir nusidėjėlių ranka tenesudrebina apaštalinio tikėjimo pamato. Tebūnie išsaugota bažnytinė doktrina savo tyrume, ir tenekenčia jai drumsti ramybės žemiška išminčių klasta.

Priešas keliasi naktį, kad Kristaus lauke pasėtų raugių; jūs dieną, kurioje vaikštote, sveiko mokslo kapliu išraukite su šaknimis tai, kas blogai pasėta. Naktį svetimšaliai (allophili) šulinius užverčia griuvėsiais, dieną Izaokas teskuba juos išvalyti. Į Kristaus šventovę naktinis vagis bando įsilaužti; tegu pakyla Jo šunų lojimas, kad išganingai aplotų. O jei iš jūsų luomo galbūt išeitų kas nors, kas drįstų skelbti tokius nedorus dalykus, tuo griežčiau turite jį peikti, kuo labiau tas, kuris turėjo būti Bažnyčios gynėjas, stengiasi ją pulti.

Pasiūlykite tad mūsų viešpačiui palaimintajam popiežiui, kad jis taip nukreiptų bažnytinio griežtumo jėgą prieš kaltuosius, kad pagal neišmanančių žmonių norus į tą patį nuosprendį neįtrauktų ir nekaltųjų. Atrodo, kad teismas peržengia ribas (luxuriare), jei paskelbiamas sūnų mirčiai už tėvo nusikaltimą. Tegu jis simonistus, kaip jau pradėjo, griauna įkvėptas dieviškų jėgų, bet ne tiek, kad leistų jų šventinimams pakliūti po kai kurių žmonių nesaikingu vertinimu.

Priešingai, tas, kuris Petro vietoje laiko Bažnyčios raktus, pats labiausiai tepakyla prieš naują dogmą ir vertos bausmės ietimi teveria nedorybės skleidėjus; ir tas, kuris valdo tinklo, patikėto žvejams, vairą, tegu stengiasi atskirti blogas žuvis nuo gerų su tokiu saiku, kad kartu su jomis nepradėtų atmesti ir gerųjų.

Tegu pasako neišmanantiems žmonėms tai, ką šeimininkas, kaip skaitoma, pasakė tarnams: „Ne“, sako, „kad rinkdami rauges, kartu su jomis neišrautumėte ir kviečių“. Be abejo, kad taip vėliau raugės būtų surištos į pėdus sudeginimui, o kviečiai būtų surinkti į kluoną. Argi palaimintasis apaštalas, kai Ananiją ir Safyrą nubaudė verta mirties bausme, nusprendė, kad reikia keršyti ir jų vaikams ar giminėms? Ir į patį Simoną nukreiptas nuosprendis neperėjo ant tų, kurie galbūt iš jo galėjo išgauti kokią nors tiesą. Mat kai sakoma: „Tebūna tavo pinigai su tavimi pražuvę“, pinigai pražūsta kartu su prekeiviu. Bet ten, kur nėra pinigų, pražūties nereikia bijoti.

Ir jūs taip pat, garbingi tėvai, su palaimintuoju vyriausiuoju pontifiku taip viską tvarkykite su saikingo vertinimo teisingumu, kad atrodytumėte ir savo cenzūroje išlaikantys perduotą tokio didžio mokytojo [Grigaliaus/Leono/Inocento] taisyklę: idant didžiame Bažnyčios kūne tai, kas sugedę, pajustų peilį taip, kad vis dėlto tai, kas sveika, išliktų savo jėgoje; kad baustini nukrypimai būtų nubausti taip, kad, kol griežtumas nukreipiamas į kaltę, būtų išsaugotas nekaltumo neliečiamumas; kad sugedęs medis būtų pasmerktas kirviui taip, kad nuo jo perkelti sodinukai savo žydėjimo malonėje suleistų šaknis ir augtų.

XXXVII. Ką apie tuos, kurie buvo nemokamai pakelti simonistų, galiausiai nusprendė popiežius Leonas.

Vis dėlto nemanome esant nereikalinga išdėstyti, ką šiuo klausimu nusprendė tas pats garbingasis popiežius Leonas. Mat kai jis sinodo griežtumo autoritetu norėjo panaikinti visus simonistų šventinimus, staiga tarp daugybės Romos kunigų kilo didelis maištas ir sąmyšis. Ne tik jie patys, bet ir daugelis vyskupų sakė, kad beveik visos bazilikos liktų be kunigiškų patarnavimų, ir ypač tektų visiškai nutraukti mišių iškilmes, o tai reikštų krikščionių religijos sugriovimą ir visų aplinkinių tikinčiųjų neviltį.

Ką daugiau sakyti? Po ilgų diskusijų ir daugybės raštų iš abiejų pusių, galiausiai buvo priminta, kad garbingos atminties neseniai buvęs to paties sosto vyskupas Klemensas buvo nusprendęs: kas tik buvo įšventintas simonisto, savo šventinimo metu nežinodamas, kad tas, kuriam pasisiūlė būti pakeltas, yra simonistas, turi atlikti keturiasdešimties dienų atgailą ir tada gali patarnauti gauto laipsnio pareigose. Šį sprendimą garbingasis Leonas tuojau pat patvirtino kaip galiojantį ir įsakė visiems ateityje pasilikti gautose pareigose su tokia atgaila.

Mat ir šiandien matote ne vieną, kurie, nors buvo įvairiais laipsniais įšventinti tokių asmenų, to paties vyriausiojo pontifiko buvo pakelti į vyskupystės viršūnę. Ir tai ne be pagrindo, nes, kai kanonų autoritetas nustato: „Kas tik per pinigus gauna šventą orumą, tebūnie nušalintas ir jis pats, ir jo šventintojas“, akivaizdu, kad pasmerkdamas simoniškai įšventintąjį ir šventintoją, jis čia pat nustatė teismo ribą ir nuosprendžio skaičiavimo neišplėtė tam, kuris galėjo būti tokio asmens pakeltas [nemokamai]. Mat jei šio kanono autorius būtų manęs, kad bet kuris simonisto pakeltasis turi būti nušalintas, pasmerkdamas patį šventintoją, jis nebūtų nutylėjęs ir apie tuos, kurie galėjo būti jo pakelti, ir būtų sakęs: „Tebūnie nušalintas jis pats ir jo šventintojas“, ir tuoj pat pridėjęs: „ir bet kuris, kas buvo jo įšventintas“. Kadangi jis to nepasakė, tai davė ženklą, kad ir mums nereikia taip manyti.

XXXVIII. Kur giriamas imperatorius Henrikas.

Be to, kol prisimename garbingojo popiežiaus darbus, protas skatina mus nukreipti dėmesį ir į šio didžiojo karaliaus Henriko ypatingą šlovę. Mat po Dievo būtent jis mus išplėšė iš nepasotinamo drakono nasrų; būtent jis nukirto visas simoniškos erezijos – tos tikrai daugiagalvės hidros – galvas dieviškos dorybės kalaviju. Jis Kristaus garbei ne be pagrindo gali sakyti: „Visi, kurie atėjo prieš mane, buvo vagys ir plėšikai“. Mat iki jo valdymo laikų kunigų klasta nepasotinamai, drįstu sakyti, teikė lėšas babiloniškajam Beliui.

Tačiau kai jis, Dievui lemiant, gavo tėvų valdžią, tuojau pat į drakono nasrus įmetė dervos gniutulą ir taip, tarsi antras Danielius, užmušė tą baisų žvėrį. Mat derva, kuri dega ir limpa, ne be pagrindo žymi meilę pinigams. Ji taip dega godžioje krūtinėje, kad suriša žmogų, neleisdama jam būti dosniam gailestingumu ir pamaldžia užuojauta. Tad ką reiškia įmesti dervos gniutulą į drakono nasrus, jei ne aiškiai su Petru pasakyti: „Tebūna tavo pinigai su tavimi pražuvę“?

Šis kunigaikštis tai pasakė tikrai tada, kai išvertė balandžių pardavėjų krasės, kai išvarė pinigų keitėjus, kai neleido Dievo šventykloje vykti prekybai. Ir tai, kad Danielius kartu su derva sumaišė taukus ir plaukus, neatrodo prieštaraujančiu šiai prasmei. Ką gi per taukus suprantame, jei ne kūno malonumus? Ką per plaukus, kurie yra gyvūnų kūno išorėje, jei ne išorinį turtą?

Tad karalius su derva sumaišė taukus ir plaukus ir taip susprogdino drakoną, nes, visiškai bjaurėdamasis simonišku nuodu, ne tik nepasidavė godumui, bet ir skirstydamas bažnytinius orumus neieškojo jokių kūno vilionių ar išorinio pelno naudos. Tad dabar, kai drakonas užmuštas, išmesttas iš dangaus ir angelo surištas grandine bedugnėje – tas, kuris anksčiau kovojo su Mykolu ir paskui save nuvilko trečdalį žvaigždžių – galime su Izaiju džiūgaudami tyčiotis: „O Liuciferi, kuris ryte patekėdavai, kaip tu nupuolei iš dangaus, krisdamas į žemę, tu, kuris žeidei tautas!“

Iki šio didingo valdovo laikų visi kanonų dekretai, kurie tėvų buvo išleisti prieš šį marą, atrodė išnykę iš daugelio atminties dėl ilgo užmiršimo. Bet šis, tarsi senovėje anas garsusis Jošijas, vos radęs Viešpaties įstatymo knygą, persiplėšė drabužius, nes jam skaudėjo širdį, sugriovė aukurus, nuvertė bjaurius stabus ir panaikino visus ankstesnių karalių šventvagiškus prietarus. Ir kadangi jis pats norėjo laikytis ankstesnių kunigaikščių taisyklės taip, kad saugotų amžinojo Karaliaus įsakymus, jam ne nedėkinga dieviškoji apvaizda suteikė tai, ko anksčiau nebuvo suteikusi daugeliui jo pirmtakų: kad šventoji Romos Bažnyčia dabar tvarkoma pagal jo valią, ir niekas visiškai nerenka kunigo (popiežiaus) Apaštalų sostui be jo autoriteto.

Iš tiesų, jei Dovydas dėl filistino Galijoto nužudymo nusipelnė gauti karaliaus dukterį į žmonas, kas nuostabaus, jei ir šis imperatorius gavo šventąją Bažnyčią – kuri yra Aukščiausiojo Karaliaus duktė – kaip nugalėtojas prieš erezijos vadą Simoną, kuris tikrai piktžodžiavo prieš gyvojo Dievo kariuomenę?

Ir kad jis ne be pagrindo būtų lyginamas su Dovydu: anas troško vandens iš Betliejaus šulinio, kuris buvo tarp priešų gretų, bet kai kariai jam atnešė, nenorėjo gerti ir išliejo. Apie tai tuoj parašyta: „Ir paaukojo jį Viešpačiui“. Jei tad paniekintas vanduo tapo auka Dievui, kokia brangi dovana Dievui turėjo būti atsisakyti pinigai! Anas liedamas paaukojo vandenį, šis taip pat atnešė Dievui malonią auką, kai dėl Jo meilės paniekino ne vandenį, o auksą.

Ir kadangi netrūko tokių, kurie, gavę karališkus sostus, abejojo galėsią valdyti patikėtą karalystę, jei nepadidintų valstybės iždo iš bažnyčių pardavinėjimo, štai visagalis Dievas, kurio rankoje yra triumfuojančiųjų pergalė, valdančiųjų skeptrai ir visų orumų įkūrimas, be šio nedoro pasipelnymo pajamų savo ištikimam tarnui pajungė daugelį svetimų tautų, sutramdė priešišką tironų žiaurumą po jo valdžia ir privertė išdidžius priešų sprandus nusilenkti jam, leisdamas nugalėti aplinkines barbarų tautas ir mindyti maištingų pavaldinių sprandus. Kad aiškiai matytųsi, jog pergalė yra iš dangaus, ir ji priklauso ne nuo piniginių dovanų, bet nusileidžia iš aukščiausios malonės dosnumo.

Taigi atrodo, kad šis imperatorius pasiekė ne menkesnę pergalę prieš Katalikų Bažnyčios priešus nei cezaris Konstantinas. Anas stačiatikių tikėjimo ginklais sutriuškino arijonų sektos dogmą, šis – simoniškos erezijos marą sunaikino mindydamas godumą. Anas, tikėjimo gynėjas, pasipriešino, kad Arijus nesuplėšytų vienybės; šis, geismų nugalėtojas, užkirto kelią, kad Simonas neužimtų maro krasės Bažnyčioje. Tegu kiti vargsta aprašinėdami karalių triumfus istorijos stiliumi, tegu aukština garsių karų titulus ir jų žygius rinktiniais pagyrimais; man ši pergalė, kurią minėjome, atrodo daug kilnesnė ir nepalyginamai šlovingesnė; kurioje nepraliejamas žmogaus kraujas, nemažėja karių skaičius, bet visa Katalikų Bažnyčia, išplitusi po visas Romos imperijos ribas, išlaisvinama iš senojo pasmerkimo pančių tarsi iš baisaus ir gilaus kalėjimo, kad per dieviškai įkvėptą Augustą išgelbėta, galėtų laisvu balsu giedoti Dievui: „Sutraukei“, sakydama, „mano pančius, Viešpatie; Tau aukosiu šlovės auką“.

XXXIX. Rašytojas užsipuola simonistus.

Skundžiuosi jumis, simonistai, kurie užkrovėte mums sunkią šio rašymo naštą. Mes giname tai, kas jūsų, bet tik taip, kad jus pačius amžinai smerkiame. Mes pripažįstame tai, kas per jus atliekama, bet jus pačius laikome pasibjaurėtinais ir vertais griežčiausių bausmių kaip visų didžiausius pražūties vaikus.

Judas pardavė Viešpatį manydamas, kad jis tėra paprastas žmogus, bet netrukus, norėdamas atitaisyti vertą bausmę, numetė kraujo kainą. O jūs, niekuo neabejodami dėl Šventosios Dvasios dieviškumo, ir priskiriate jai pardavimo sandėrį, ir pasiliekate sau įvykdytos šventvagystės pelną, ir pelnotės iš nusikaltimų, už kuriuos turėtumėte būti nubausti.

Su kuo aš jus pelnytai palyginsiu, jūs, kurie turite dieviškas dovanas ne sau, bet kitiems, ir tai, kas kitiems virsta išganymo gausa, jums virsta teismu ir pražūtimi? Matau jus visiškai panašius į žydus, kurie, patys būdami visiškai neišmanantys dieviško įstatymo prasmės, tapo skrynių saugotojais (scriniarii) Kristaus tikintiesiems visame pasaulyje. Taip pat atrodote laikantys bičių pavidalą: jos, nešdamos surinktą medų žmonių lūpoms pasaldinti, pačios netrukus miršta iš bado.

Galiausiai apsvarstykite, nelaimingieji ir vargšai, į kokią milžinišką pražūties bedugnę esate panirę: jums ne tik blogi dalykai yra blogi, bet ir patys geriausi dalykai tapo blogiu. Jums palaiminimas virto prakeiksmu, charizmos – erezija, sakramentai – šventvagyste, garbė – panieka, pakėlimas – griūtimi. Prie to prisideda tai, kad turėsite duoti apyskaitą už tiek sielų, kiek dabar atrodote vadovaują tikintiesiems.

Maudykitės dabar turtuose, būkite apsupti pataikaujančiųjų būrių, pūskitės – bet arti yra laikas, kai pamatysite visas angelų kariuomenes baisiai ant jūsų įtūžusias, apaštalus, kankinius ir visų šventųjų pulkus baisiai kylančius prieš jus ir sutartinai susirenkančius į teismą jūsų pasmerkimui. Jūs įžeidėte Tą ir todėl turite prieš save Tą, kurio įžeidimas neatleidžiamas nei čia, nei ateityje.

Savo kruvino ir nusikalstamo nusikaltimo dydžiu jūs pranokstate svetimautojus, viršijate žudikus, plėšikus, šventvagius, kraujomaišos vykdytojus, tėvžudžius ir nustelbiate beveik visų nusikaltėlių piktadarystes. Dar maža to: jei dalykas pasveriamas vertu svarstymu, pati žydų neištikimybė ir bet kokia eretinė neteisybė neprilygsta jūsų nesaikingumui. Jums užėjo naktis vidurdienį, audra giedrą dieną; jums dangus tapo geležinis, o žemė varinė, nes jūs dėl nedorybės svorio neiškilote į aukštybes, o tarp žmonių to, kas padaryta liudijant sąžinei, nepaslėpėte.

Iš tiesų, jei jau dabar, kaip liudija tėvų autoritetas, palaiminimas jums virsta prakeiksmu, kai atrodote laiminami kunigo lūpomis – kas jums bus tada, kai pats dieviškas balsas pavadins jus prakeiktaisiais ir atmes, kai Teisėjo pyktis nubloš jus nuo savo veido ir atiduos kankintojams? Tada tikrai sužinosite, kiek kainavo tas kartus garbės pirkimas, kai reikės, kad jus prarytų begalinis atsivėręs pragaras (tartarus) ir uždarytų žiaurus gehenos katilas.

Tada traškanti ir čirškanti liepsna rys jūsų kaulus, persisunkusius riebiais smegenimis; tada ėdrus gaisras, tarsi riaugėdamas iš krosnies, nesiliaus veržtis garais per jūsų burnas, akis, ausis ir nosis. Taip, taip, bus verta, kad gautumėte dalį su tuo savo vadu, erezijos pradininku Simonu; ir tiems, kuriems neužteko rojaus, pažadėto Kristaus nemokamai, tepasotina pragaras, nupirktas iš velnio už pinigus.

Nors aš suprantu, kad jūs esate netgi labiau verti pasmerkimo nei pats jūsų klaidos autorius ir maro krasės pirmininkas, tad pelnytai pralenksite bausmėje tą, kurį nedorai pranokote kaltėje. Mat anas norėjo tik nusipirkti dangišką dovaną, bet savo noro neįvykdė ir pasmerktinos aistros tikslo nepasiekė; o jūs ir norėjote, ir įvykdėte, priėjote ir įsėlinote. Kalvė pastatyta, moneta nukalta. Anas, apsimetęs Dievu, pasirodė esąs šuo; kildamas aukštyn, buvo nublokštas žemyn; atrodė kopiąs į dangų, o nupuolė į pragarą. Atitinkamai ir jūs: siekdami aukštybių, griūvate; nesitenkindami būti lygūs kitiems žmonėms, paniekinti dieviško ir žmogiško teismo, skubate tapti panašūs į nešvarius šunis.

Bet mes tik tuščiai aušiname burną, jei bandom sudrausminimu, tarsi pranašavimu, prikelti sausus kaulus gyvenimui. Belieka tik melsti, kad padėję šalin [neteisėtą] garbę, jie vėl apsivilktų kūnu ir gyslomis ir taip per Šventosios Dvasios dvelksmą atgytų.

Bet jau įveikę jūrą, suveržę vairą, nuleidžiame bures, nes, Kristui vadovaujant, matydami krantą, artėjame prie uosto.

XL. Kur Ravenos pontifikui apibendrinama atlikto darbo visuma.

Galiausiai grįžtu pas tave, garbingasis tėve Henrikai, ir veikalui baigiantis atbėgu pas tą, nuo kurio pradėjau. Prašau, tenebūna čia ieškoma išdailinto stiliaus mandagumo, tenebūna reikalaujama aštraus sąmojingumo, bet paprasto nuoširdumo ir vargingos kalbos, kuri vos gali paaiškinti tai, ką jaučia. Mat aš užsibrėžiau išdėstyti savo brolių širdims rimtus ir būtinus dalykus labiau naudingai nei puošniai, ir netarnauti ausų malonumui tuščių žodžių pagražinimais. Juk žinote, kad tyčia išpuoštas stilius ištuština minčių gyvumą, o išdailintas spindesys atima žodžių jėgą. Tegu didingais ir pasvertais žodžiais tarnauja tie, kurie saldžios kalbos maloniu grožiu stengiasi sumedžioti palankius žmonių aplodismentus. O mes, kuriems liepta eiti basomis, neturime rašyti apsiavę koturnais (aukštomis teatro aktorių klumpėmis). Ir tiems, kuriems uždėta tylėjimo cenzūra, prabangios iškalbos vingrumas atrodo netinkamas.

Todėl, brangusis, šiuos kaimietiškus ir grubiu stiliumi surašytus dalykus siūlau tavo rankoms tarsi prastus obuolius – bet kadangi kaimas geresnių neatnešė, prašau, neniekink. Tikrai, kadangi tu (kad taip pasakyčiau) iš ten, iš kur aš kilau, pakilai į aukščiausią garbę, tave labiausiai pasirinkau, kad įteikčiau šią mažą dovanėlę, ir kad tikram savo ganytojui aš, menka avelė, atneščiau ne pilvo, bet proto vaisių.

Žinau, kad jūsų bažnyčia, panašiai kaip apaštalų senatas, spindi pasipuošusi ne tiek skaitlinga, kiek garbinga ir mistine šventų vyskupų kolegija. Jų uolumu ji taip išlaiko tiesią apaštalinės tradicijos liniją, taip nepajudinamai laikosi nuoširdžiausio tikėjimo tyrume, kad, pašalinus bet kokį eretinį nedorumą, ji ir šiandien atstovauja aną jauną bažnyčią, kuri buvo prie apaštalų, arba atrodo atkartojanti patį Nikėjos tikėjimo sostą.

Tad iš jų [vyskupų] tavo šventenybė tegu pasirenka tuos, kurie atrodys tinkami, ir kartu su jais atidžiai ištiria, protingai išnagrinėja šį darbą – ar jis atitinka katalikų tikėjimą ir sveiką mokslą. Jei ši knyga pasirodys peiktina tik dėl atleistinų klaidų, tavo išmintis tegu ją pataiso ir tada parodo beatifikuotajam popiežiui, jei jis keliaus pro jus, kaip gandas skelbia – kad tai, kas niekinama dėl autoriaus netikusios kompozicijos, būtų rekomenduojama dėl tokio didelio darbo paslaugos. O jei – kuo netikime – ji atrodys visur taip sutepta klaidų, kad neįmanoma pataisyti, tegu ėdri liepsna ją praryja, kol ji dar neišėjo į viešumą. Kad čia tiktų tai, kas sakoma: „Mozė ir Aaronas su jumis; jei kils koks klausimas, kreipkitės į juos“. Man nėra gėda ištrinti tai, ką parašiau, kol nesigėdiju laisvai išpažinti to, ką tikiu; kad tas, kuris pažymi nemokantį kalbėti, galėtų atlyginti ištikimajam.

[Tebūnie palaimintas Viešpaties vardas!]

BAIGTA KNYGA, VADINAMA „PATI MALONINGIAUSIA“ (GRATISSIMUS).

[XLI.] Priedas prie ankstesnio veikalo.

Šią knygelę aš, nemokša ir nepatyręs, parašiau su tam tikru kruopščiu dvejojimu ir, kaip matyti pabaigoje, palikau galutiniam apaštalinio autoriteto sprendimui. Garbingojo popiežiaus Mikalojaus laikais šis klausimas vėl buvo iškeltas ir ilgai svarstomas. Tačiau po daugybės ginčų bangų, po painių ir vingiuotų abejotinų klausimų tomų, reikalas galiausiai pasiekė šią teisminio sprendimo ribą: kad tie, kurie iki šiol buvo nemokamai įšventinti simonistų, pasiliktų gauto orumo garbėje, tačiau tie, kurie dar nebuvo jų pakelti, ateityje neturėtų leidimo būti įšventinti.

Šis sprendimas priimtas laikantis tokio saiko, kad nei dėl nuosprendžio griežtumo nesugriūtų visa bažnytinė tvarka, nei dėl atlaidumo švelnumo simoniškas maras neįgautų jėgos teikiant garbės laipsnius – taikant tam tikrą dispensacijos teisę: kas praeityje galioja, ateityje yra visiškai draudžiama.

Mes tad, ne atkakliai tvirtindami savo teiginius, bet nuolankiai paklusdami sinodo dekretams, sekame apaštalų sosto ediktą – tiek tą, kuris jau paskelbtas, tiek, jei kas ateityje bus nuspręsta dar tobuliau ir sveikiau, pasižadame paklusti. Kad kaip iš palaimintųjų apaštalų, spindint Evangelijai, gavome gimstančio tikėjimo pradmenis, taip ir toliau laikytumės visos apaštališkų vyrų perduotos gyvenimo ir mąstymo taisyklės.

O tas Ravenos vyskupas [Henrikas], kuriam ši knygelė pradžioje buvo pasiųsta, kadangi buvo neseniai pakeltas ir todėl man nepažįstamas, buvo manoma, kad turi Rašto pažinimą. Bet kadangi iš jo šiuo klausimu negalėjau išgauti nei menkiausios sprendimo kibirkšties, nusprendžiau pasitenkinti Apaštalų sosto autoritetu, kad kas tik bus nustatyta jo sinodine cenzūra, tai man būtų be abejonės autentiška ir paremta kanonų autoriteto galia.