Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, išgirsk mus. Kristau, išklausyk mus. Dieve, dangaus Tėve, Pasigailėk mūsų. Dieve, Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Pasigailėk mūsų. Dieve, Šventoji Dvasia, Pasigailėk mūsų. Šventoji Trejybe, vienas Dieve, Pasigailėk mūsų. Šventasis Tomai Akvinieti, Melski už mus. Šventasis Tomai, didysis išminties mokytojau, Melski už mus. Šventasis Tomai, Šventojo Rašto … [Skaityti toliau…]
Šventųjų gyvenimai dažnai kelia nuostabą, nes dieviškos malonės veikimas gali pasireikšti netikėčiausiose situacijose. Hagiografija – šventųjų gyvenimo aprašymų tradicija – atskleidžia, kaip kai kurie iš jų turėjo audringą praeitį, tačiau galiausiai tapo šventumo pavyzdžiais. Augustinas Hipponietis – vienas garsiausių krikščionių mąstytojų, kuris jaunystėje gyveno palaidą gyvenimą. Jo „Išpažinimuose“ aprašyta, kaip jis mėgavosi hedonistiniais malonumais, pasinėrė … [Skaityti toliau…]
Petras Abeliardas savo veikale „Dialogas tarp filosofo, žydo ir krikščionio“ (Dialogus inter Philosophum, Iudaeum et Christianum) pateikia vieną įdomiausių viduramžių bandymų racionaliai aptarti religinius skirtumus. Šis tekstas nėra poleminis traktatas, kuriame viena pusė siekia nugalėti kitą. Priešingai, Abeliardas konstruoja pokalbį, kuriame trys skirtingų tradicijų atstovai mėgina suprasti vienas kitą, remdamiesi argumentais, o ne emocijomis ar … [Skaityti toliau…]
Šv. Augustino veikalo „Apie katechizuojamus neišmanėlius“ (De catechizandis rudibus) vertimas. Tai yra praktinis vadovas diakonui Deogracijui, kaip mokyti tikėjimo pagrindų žmones, norinčius tapti krikščionimis. Augustinas čia aptaria ne tik mokymo turinį, bet ir metodiką, psichologinius aspektus bei paties mokytojo nusiteikimo svarbą. Šv. Augustino veikalas „Apie katechizuojamus neišmanėlius“ (De catechizandis rudibus) buvo parašytas apie 399–400 m., … [Skaityti toliau…]
Po keturiasdešimties dienų, kupinų jaudinančių susitikimų ir gilių pamokymų, atėjo metas Prisikėlusiajam Jėzui atsisveikinti su savo mokiniais matomu pavidalu. Šis įvykis, žinomas kaip Žengimas į dangų, tapo Jo žemiškosios misijos kulminacija ir naujo etapo – Bažnyčios veikimo pasaulyje, vedamos Šventosios Dvasios – pradžia. Tačiau mokiniams tai buvo ir jausmingas atsisveikinimas, paženklintas nežinios ir ilgesio, nes … [Skaityti toliau…]
Šventyklos ritinys yra vienas didžiausių ir reikšmingiausių Kumrano radinių (Qumran), suteikęs naujų duomenų apie antikinės judaizmo bendruomenės įsivaizduotą šventyklos tvarką, įstatymus ir kulto praktiką. Kumrano radiniuose jis žinomas kaip Temple Scroll (Šventyklos ritinys), o pagrindiniai jo fragmentai yra 11Q19 ir 11Q20. Tai ilgiausias iš visų Negyvosios jūros ritinių, išsiskiriantis tiek apimtimi, tiek teologine struktūra. Ritinys … [Skaityti toliau…]
Motu proprio Tarp rūpesčių (Tra le sollecitudini) yra popiežiaus Pijaus X 1903 m. lapkričio 22 d. paskelbtas dokumentas, kuriuo buvo siekiama atnaujinti ir sureguliuoti šventosios muzikos praktiką Katalikų Bažnyčioje. Žodis motu proprio reiškia popiežiaus dokumento rūšį, paskelbtą jo paties iniciatyva, todėl jis aiškinamas kaip „popiežiaus asmenine valia paskelbtas dokumentas“. Tai vienas svarbiausių XX amžiaus pradžios … [Skaityti toliau…]
Instrukcija Šventoji muzika (lot. Musicam Sacram) yra dokumentas, kurį Katalikų Bažnyčia paskelbė po Vatikano II Susirinkimo, siekdama aiškiai apibrėžti liturginės muzikos vietą ir funkciją atnaujintoje liturgijoje. Ji buvo paskelbta 1967 m. kovo 5 d., praėjus ketveriems metams po Konstitucijos apie šventąją liturgiją priėmimo, todėl tapo praktiniu įgyvendinimo dokumentu, skirtu tiek giedotojams, tiek kunigams, tiek visoms … [Skaityti toliau…]
Parakletas (iš graikiško termino παράκλητος, reiškiančio „paguodėjas“, „užtarėjas“ arba „patarėjas“) yra vienas iš fundamentalių teologinių apibrėžimų, kalbant apie Šventąją Dvasią krikščioniškojoje tradicijoje. Šis pavadinimas, sutinkamas Jono evangelijoje (plg. Jn 14, 16. 26; 15, 26; 16, 7), išreiškia įvairialypę Šventosios Dvasios funkciją: tai ne tik Globėjas, bet ir Tiesos Dvasia, kuri veda tikinčiuosius į Apreiškimo pilnatvę. … [Skaityti toliau…]
Popiežiškoji Biblijos komisija yra oficialus Šventojo Sosto organas, skirtas skatinti nuoseklią egzegezę bei išsamų Šventojo Rašto hermeneutinį aiškinimą Romos Katalikų Bažnyčios kontekste. Jos istorija prasideda XIX a. pabaigoje, kai popiežius Leonas XIII, reaguodamas į intelektualinių srovių ir mokslinių tyrimų plėtrą, 1893 m. paskelbė encikliką „Providentissimus Deus“, kurioje paragino tiksliau ir solidžiau interpretuoti Bibliją remiantis akademiniais … [Skaityti toliau…]
Biblijos autorius yra pats Dievas, – viena kertinių krikščionių tikėjimo nuostatų, kurią ypač išsamiai aptaria Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija „Dei Verbum“. Šiame dokumente (žr. DV, 11) pabrėžiama, jog visi Šventojo Rašto tekstai, nepaisant skirtingų epochų, literatūrinių žanrų ir autorių, kilę iš dieviškojo šaltinio ir yra perduoti Bažnyčiai kaip paties Dievo kalba. Tokia tiesa krikščioniškojoje … [Skaityti toliau…]
„Dievo žodžio stalo“ (lot. mensa Verbi Dei) samprata glaudžiai siejasi su Vatikano II Susirinkimo konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ (ypač 51-uoju paragrafu) esmine nuostata, kviečiančia plačiau atsiverti Šventajam Raštui liturgijoje. Šio dokumento autoriai pabrėžė, kad Dievo žodžio skelbimas turi tapti ne vien privaloma, bet ir iškilminga bei sąmoninga liturginio šventimo dalimi, skatinančia tikinčiųjų dvasinį brandumą. „Dievo žodžio … [Skaityti toliau…]