„Povilo kankinystė“ (The Martyrdom of Paul) yra vienas iš brandžiausių ir dramatiškiausių apaštalų kankinystės pasakojimų, perteikiantis paskutines šventojo Povilo dienas Romoje, jo stebuklus, drąsą prieš imperatorių Neroną ir triumfuojantį tikėjimą, kuris nugali net mirtį. Šis kūrinys išlikęs arabų rankraščių tradicijoje, greičiausiai susiformavęs V–VII amžiuje Egipto krikščionių aplinkoje, kur buvo naudojamas vienuolynuose, katechezėje ir liaudies pamaldume kaip pamokomas tekstas apie apaštalo ištvermę ir Kristaus galybę. Jis nėra liturginis, bet priklauso plačiam apaštalų apokrifų ciklui, kuriame Povilas vaizduojamas kaip Kristaus karys, nebijantis imperijos galios.
Pasakojimas prasideda tuo, kad Povilas atvyksta į Romą, kur jo laukia Lukas ir Titas. Jis apsigyvena už miesto ir pradeda mokyti visus, kurie ateina jo klausytis. Dievas per jį daro stebuklus: Povilas gydo ligonius Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir kryžiaus ženklu, o jo žinia pasiekia net imperatoriaus Nerono rūmus. Daugelis rūmų tarnų atsiverčia, ir mieste kyla džiaugsmas.
Vienas iš ryškiausių epizodų – Patricijaus prikėlimas. Imperatoriaus taurininkas, norėdamas išgirsti Povilo mokymą, užlipa aukštai, užmiega ir nukrenta žemyn. Jis miršta, bet Povilas, sužinojęs apie įvykį per Dvasią, liepia atnešti kūną ir malda jį prikelia. Patricijus, pripildytas Šventosios Dvasios, drąsiai išpažįsta Kristų prieš Neroną, sakydamas, kad Jėzus yra amžinasis Karalius. Tai sukelia imperatoriaus įniršį, o kartu – dar didesnį atsivertimų skaičių.
Keturi aukšti Nerono tarnai – Farnsasas, Festas, Farstas ir Kanmastas – taip pat išpažįsta tikėjimą Kristumi. Neronas įsako juos kankinti ir įmesti į kalėjimą, o visus krikščionis – suimti ir žudyti. Mieste prasideda persekiojimas, tačiau Povilas, net surakintas grandinėmis, drąsiai liudija prieš imperatorių, sakydamas, kad renka „kareivius“ ne žemiškam valdovui, bet dangiškajam Karaliui.
Neronas įsako nukirsti Povilui galvą. Jį išveda du prievaizdai – Ligas ir Justas. Pakeliui Povilas juos moko tikėjimo ir pranašauja, kad jie patys taps Kristaus tarnai. Jie prašo jo juos padaryti vertais dangiškojo Karaliaus, bet Povilas atsako, kad nebėgs nuo mirties, nes ji nėra pabaiga, o perėjimas į amžinąjį gyvenimą.
Prie egzekucijos vietos susirenka minios žmonių. Povilas meldžiasi hebrajų kalba, jo veidas spindi šviesa, o daugelis, girdėdami jo žodžius, atsiverčia. Budelis ilgai nedrįsta smogti, jo rankos dreba, bet galiausiai jis nukerta Povilui galvą. Iš šventojo kūno ištrykšta pieno ir kraujo mišinys – simbolinis ženklas, randamas ir kitose kankinystės tradicijose. Minia nustemba ir šlovina Dievą.
Tačiau pasakojimas tuo nesibaigia. Devintą valandą Povilas pasirodo imperatoriui ir sako, kad yra gyvas, nes priklauso Kristui, o Neroną netrukus ištiks nelaimės dėl jo pralieto nekalto kraujo. Imperatorius, išsigandęs šio regėjimo, įsako paleisti visus kalinius krikščionis.
Kitą rytą Ligas, Festas ir Patricijus ateina prie Povilo kapo. Ten jie pamato Tito ir Luko maldą, o tarp jų – patį Povilą šlovėje. Išsigandę, jie prašo išganymo, kaip Povilas buvo pažadėjęs. Titas ir Lukas juos moko tikėjimo ir suteikia jiems „amžinojo gyvenimo ženklą“.
Pasakojimas baigiasi žodžiais, kad Povilo kankinystė įvyko birželio 29 dieną, o jo maldos teišsaugo tikinčiuosius per amžius.
Šis apokrifas išsiskiria savo emocine jėga, stebuklų gausa, drąsia teologija ir aiškia žinia, kad Kristaus galia pranoksta imperijų valdžią, o Jo tarnai, net ir nužudyti, lieka gyvi Jo akivaizdoje.
Povilo kankinystė
Tai palaimintojo Povilo, Jėzaus mokinio, kankinystė, kurią jis užbaigė Romos mieste birželio dvidešimt devintą dieną. Teišsaugo mus jo maldos! Amen.
Palaimintieji mokiniai – Lukas, kilęs iš Barujos, ir Titas, kilęs iš Dalmatijos – laukė Romoje atvykstant Povilo. Ir kai jis atvyko pas juos, išvydo juos, o jie išvydo jį, visi dėl to nepaprastai apsidžiaugė. Povilas išsinuomojo būstą už miesto ir gyveno jame su broliais; jis pamokslavo Viešpaties vardu ir mokė kiekvieną, kas pas jį ateidavo. Jo žodžiai pasklido po Romos miestą, ir daugelis žmonių sekė paskui jį, įtikėję Kristų, kai pamatė stebuklus, kuriuos Dievas darė jo rankomis. Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir garbingo kryžiaus ženklu jis gydė tuos, kurie buvo ištikti įvairių ligų. Ir daugelis iš imperatoriaus Nerono namų sekė paskui jį, ir mieste buvo didelis džiaugsmas.
Berniukas vardu Patricijus, imperatoriaus stalo taurininkas, naktį buvo toje vietoje, kur mokė Povilas, norėdamas išgirsti jo mokymą. Jis negalėjo prie jo prisiartinti dėl aplinkui buvusios minios gausos, tad užlipo į aukštą vietą ir persisvėrė, bet jį įveikė miegas; jis nukrito iš tos aukštų vietos ir mirė. Ir imperatorių Neroną pasiekė žinia, kad Patricijus mirė. Ir jis labai jo gedėjo, nes buvo jį stipriai pamėgęs.
Kai Povilas per Dvasią sužinojo, kas nutiko, jis tarė broliams ir tiems, kurie buvo aplink jį: „Šėtonas, priešas, trokšta mus gundyti. Išeikite už vartų; rasite gulintį mirusį berniuką, pakelkite jį ir atneškite pas mane.“ Ir jie išėjo, ir rado mirusįjį, kaip jis buvo sakęs, ir įnešė jį pas palaimintąjį mokinį Povilą.
Ir kai minia pamatė jį ir pažino, kad tai Patricijus, jie buvo labai sukrėsti, nes žinojo, jog jis džiaugėsi dideliu imperatoriaus palankumu. Ir Povilas jiems tarė: „O broliai! Nesvyruokite ir nebijokite; šią valandą paaiškės jūsų tikėjimas. Kelkitės, melskime Viešpatį Jėzų Kristų, kad pasigailėtų mūsų ir suteiktų gyvybę šiam mirusiajam, kad kitaip mes visi nežūtume.“
Ir Povilas tuoj pat puolė kniūpščias ant žemės, nuolatine malda maldavo Viešpatį ir pakėlė galvą. Tuomet mirusysis atsikėlė sveikas, nejausdamas jokio skausmo.
Ir Povilas nusiuntė jį į jo šeimininko, imperatoriaus Nerono, rūmus. Neronas buvo pirtyje tuo metu, kai išgirdo apie Patricijaus mirtį, o išėjęs iš jos nuėjo į savo namus ir rado Patricijų jau dengiantį stalą, kaip buvo įpratęs. Ir visi jo tarnai išėjo pas jį, pranešdami žinią, kad Patricijus gyvas ir kaip įprastai yra prie stalo. Ir kai imperatorius Neronas pažvelgė į Patricijų, tarė jam: „Ar tu gyvas? Ir kas gi sugrąžino tau gyvybę po tavo mirties?“
Ir Patricijaus širdis prisipildė Šventosios Dvasios malonės, ir jis tarė savo šeimininkui: „Viešpats Jėzus Kristus, amžinasis Karalius, kuris yra tavo Viešpats ir tavo Dievas – Jis yra Tas, kuris mane prikėlė gyvenimui.“
Imperatorius Neronas jam tarė: „Ar tai Tas, apie kurį tu manai, kad valdys per amžius, ir Tas, kuris panaikins visas karalystes, karalius ir tuos, kurie juos valdo po dangumi?“ Patricijus tarė: „Jis juos panaikins, ir tik Jis vienas pasiliks per amžius. Ir nėra kito be Jo, ir joks karalius nenugalės Jo valdžios!“
Ir Neronas sudavė jam per rankas ir tarė jam: „Ir tu, Patricijau, tuo tiki?“
Ir Patricijus jam atsakė: „Taip, o mano viešpatie! Aš tikiu Juo, nes tai Jis mane prikėlė iš numirusių.“
Jam tai sakant, prie imperatoriaus prisiartino keturi kilmingi vyrai, imperijos tarnai, kuriuos jis mylėjo ir vertino labiau už visus kitus rūmų žmones, tie, kurie niekada nepasitraukdavo iš jo akivaizdos. Štai jų vardai: Farnsasas, Festas, Farstas ir Kanmastas. Jie atsakė imperatoriui, tardami: „Žinok, o imperatoriau! Kad nuo šios valandos mes įstojome į dangiškojo, amžinojo Karaliaus, Jėzaus Kristaus, gyvojo Dievo Sūnaus, tarnybą.“ Tai išgąsdino imperatorių Neroną, ir jis įsakė juos žiauriai kankinti, o po to įmesti į kalėjimą. Ir imperatorius užsidegė didžiu pykčiu bei neapykanta prieš kiekvieną, kas tikėjo amžinuoju Kristumi. Ir jis įsakė taip: „Kas tik bus rastas įstojęs į Karaliaus Jėzaus Kristaus tarnybą, turi būti nužudytas.“
Ir kai visi kareiviai išgirdo, ką imperatorius jiems įsakė, jie išsisklaidė po visą miestą, suiminėjo kiekvieną, kuris tikėjo Viešpačiu Jėzumi Kristumi, ir grandinėmis suvaržytus vedė juos prieš jį. Ir ten buvo didžiulė kalinių minia, kuri stumdėsi, žiūrėjo į Povilą ir klausėsi jo žodžių bei visko, kas vyko tarp jo ir imperatoriaus. Ir kai imperatorius pamatė jį grandinėse, tarė jam: „O tu, žmogau, kuris priklausai amžinajam, galingajam Karaliui! Štai tu man atiduotas grandinėse. Pasakyk man, kas tave paskatino imtis šio darbo, kurį išdrįsai padaryti – ateiti į mano miestą ir rinkti kareivius mano karalystėje savo Karaliui?“
Šventasis Povilas jam atsakė visų akivaizdoje: „O imperatoriau! Ne tik iš tavo karalystės kitaip mes renkame kareivius savo Karaliui, bet iš viso pasaulio. Taip mūsų Viešpats mums įsakė, kad neuždarytume durų nė vienam žmogui; ir tau pačiam derėtų įstoti į Jo tarnybą. Nes ši karalystė ir ši šlovė tavęs neišgelbės, nebent tu pulsi žemėn ir pagarbinsi šį Karalių bei maldausi Jo suteikti tau išganymą; nes Jis ateis teisti pasaulio ir suteiks gyvybę visiems, kurie Juo tiki. O tuos, kurie Juo netiki, ir nusidėjėlius Jis nuteis ir atiduos amžinai bausmei.“
Ir imperatorius Neronas netikėjo tuo, ką Povilas jam sakė, ir įsakė, kad kiekvienas, kuris tikėjo, būtų gyvas sudegintas ugnimi, Povilui esant surakintam grandinėmis, o Povilui įsakė nukirsti galvą, kaip reikalauja romėnų įstatymas. Ir jis atidavė Povilą rūmų prievaizdams, kad jie nukirstų jam galvą. Jų vardai buvo Ligas ir Justas. Ir jie išvedė jį iš imperatoriaus akivaizdos.
Ir Povilas pradėjo jiems kalbėti žodžiais, padedamas Dievo pagalbos, ir visiems, kurie sekė paskui jį. Nes daugybė žmonių susirinko pas jį, norėdami pamatyti jo kankinystę. Ir Romos mieste buvo didelė velnio galybė, padedanti žudyti tuos, kurie tikėjo Jėzumi Kristumi. Ir nesuskaičiuojama jų daugybė buvo nužudyta. Ir Romos žmonės, vyriausieji miesto vyrai, susirinko prie imperatoriaus rūmų ir šaukė karaliui, sakydami: „O imperatoriau! Tu nužudysi šiuos vyrus, o jie yra romėnai. Kodėl tu silpnini Romos imperiją ir jos kariuomenę?“ Tuomet jis įsakė nuleisti kalaviją ir nebeieškoti krikščionių, kad galėtų juos ištirti.
Ir po šio įsakymo vyras, kuris vedė Povilą, atvedė jį imperatoriaus akivaizdon, kad šis taip pat išgirstų jo žodžius apie Romos žmones. Ir jo nuostaba dar labiau išaugo pamačius minią, kuri atsiliepė į Povilo pamokslą. Povilas atsakė ir tarė imperatoriui: „Šis mano gyvenimas, kuris priklauso mano Karaliui, nėra ribotos trukmės gyvenimas, bet yra amžinas gyvenimas, neturintis pabaigos. Ir tu įsakei nukirsti man galvą, tačiau aš pasirodau tau ir esu gyvas, kad sužinotum mano žodžių tiesą: kad gyvenu savo Karaliui Jėzui Kristui, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius ir kiekvienam atlygins pagal jo darbus – gerus ar blogus.“
Ir kai Neronas tai išgirdo iš Povilo kalbos, jis su pykčiu davė ženklą prievaizdui, kad šis būtų skubiai nužudytas. Ir kai prievaizdai Festas bei Ligas tai išgirdo, jie išsivedė jį, kad nukirstų galvą, ir tarė Povilui: „Kur yra jūsų Karalius, Tas, kuriuo tikite ir kurio neišsižadate, bet kantriai kenčiate visus šiuos kankinimus dėl Jo?“
Povilas jiems atsakė: „O vyrai, kuriuos valdo klystkeliai ir Dievo pažinimo trūkumas, atsiverskite ir atgailaukite, kad būtumėte išgelbėti nuo rūstybės, kuri ištiks netikinčiuosius. Yra ne taip, kaip įsivaizduojate: kad mes renkame kareivius dangiškam valdovui, kaip jūs renkate žemiškam karaliui, bet mes įrašome juos į dangiškojo Karaliaus rūmus, kuris dėl pasaulio nuodėmių ateina teisti žemės. Ir kiekvienam, kas Juo tiki, Jis suteiks amžinąjį gyvenimą.“
Ir kai prievaizdai išgirdo tokį žodį, jie jam nusilenkė, sakydami: „Padaryk mus vertus būti šio Karaliaus pavaldiniais, ir mes tave paleisime, kad galėtum eiti kur tik nori.“
Povilas jiems tarė: „Aš nesu bailys ir nebijau jūsų kankinimų, kad bėgčiau nuo Dievo; esu savo šeimininko Jėzaus Kristaus, gyvojo Karaliaus, vergas. Mat jei žinočiau, kad ši mirtis yra amžina mirtis, daryčiau tai, ką sakote. Bet aš gyvensiu su savo Karaliumi per amžius. Ir aš esu Jam paklusnus, pas Jį išeisiu ir su Juo sugrįšiu, kai Jis ateis savo Tėvo šlovėje.“
Prievaizdai jam tarė: „Kaipgi tu, nukirtus tau galvą, galėsi būti antrajame gyvenime?“ Jiems bekalbant, imperatorius atsiuntė du pasiuntinius sužinoti, ar Povilui buvo nukirsta galva, ar ne. Ir kai jie pamatė jį gyvą, Povilas jiems tarė: „Tikėkite gyvuoju Dievu, kuris prikels iš numirusių kiekvieną, kas Juo tiki, ir suteiks jiems gyvenimą per amžius.“
Jie jam atsakė, tardami: „Štai tu mirsi, ir jei pamatysime tave kylant iš numirusių, įtikėsime.“ Ir jie sugrįžo pas imperatorių.
Tačiau Ligas ir Festas toliau teiravosi Povilo, sakydami jam: „Išmokyk mus gyvenimo ir išganymo kelio.“
Povilas jiems tarė: „Eikite rytoj anksti rytą prie kapo, kuriame bus paliktas mano kūnas; ten rasite du vyrus, stovinčius ir besimeldžiančius, tai Titas ir Lukas. Jie suteiks jums išganymo ženklą ir pristatys jus Viešpačiui Jėzui Kristui, tikrajam Dievui.“ Ir Povilas pažvelgė į rytus visų akivaizdoje, susirinkusių pamatyti jo kankinystės, pakėlė rankas ir ilgai meldėsi hebrajų kalba.
Ir baigęs maldą, jis vėl kalbėjo visai susirinkusiai miniai apie tikėjimą Dievu, kol didelė dalis įtikėjo dėl jo žodžių saldumo, šviesos jo veide ir ant jo esančios malonės.
Ir abu pasiuntiniai sugrįžo pas imperatorių Neroną ir pranešė jam, kad rado Povilą kalbantį su Ligu bei Festu ir mokantį juos savo tikėjimo. Imperatorius labai užsirūstino ir tuoj pat nusiuntė žiaurų budelį, kad šis nukirstų Povilui galvą. Ir kai budelis atėjo, šventasis ištiesė kaklą ir tylėjo; jis nekalbėjo ir ilgai stovėjo ištiesęs kaklą, o budelis stovėjo priešais jį su ištrauktu kalaviju, jo rankos drebėjo ir jis buvo bejėgis jį nuleisti ant jo.
Ir galiausiai budelis sukaupė jėgas ir sudavė šventajam smūgį, nuo kurio jo galva nukrito ant žemės; iš jo šventojo kūno ištryško pienas ir kraujas, palikdami dėmes ant budelio drabužių. Ir minia buvo priblokšta bei šlovino Dievą, kuris davė tokią galybę ir didžias dovanas savo šventajam mokiniui. O budelis sugrįžo ir pranešė imperatoriui, kas nutiko. Ir Neronas tuo stebėjosi, jis ir visi aplink jį buvę filosofai, ir liko suglumę.
Ir kai atėjo devintoji dienos valanda, Povilas pasirodė jiems ir tarė imperatoriui: „Aš esu kapitonas, kuris priklauso Jėzui Kristui, aš esu tas, kuris atėjo į tavo miestą paimti iš jo kareivių savo Karaliui. Štai, aš esu gyvas, aš nemiriau. O tave ištiks daug blogybių, nes praliejai daug nekaltų žmonių kraujo. Ir po kelių dienų visa, ką pasakiau, tave ištiks.“
Ir kai Povilas tai pasakė, jis pasitraukė nuo jo. Ir imperatorius Neronas įsakė išlaisvinti visus kalėjime buvusius žmones, kurie tikėjo Viešpačiu Jėzumi Kristumi. O Patricijus, imperatoriaus pažas, ir kitas, vardu Ligas, bei Festas iš imperatoriaus tarnų anksti rytą nuėjo prie Povilo kapo. Ir kai jie prisiartino prie jo, pamatė du vyrus, stovinčius ir besimeldžiančius, ir Povilių, stovintį tarp jų didžioje šlovėje. Ir jie išsigando bei drebėjo iš baimės dėl to, ką išvydo iš jo šlovės. O Titas ir Lukas išsigando ir pabėgo iš jų akivaizdos. Tačiau minėtieji imperatoriaus tarnai nusivijo juos, pasivijo ir tarė jiems: „Mes neieškome jūsų, kad nužudytume, bet verčiau tam, kad suteiktumėte mums amžinąjį gyvenimą, kaip sakė Povilas, kuris ką tik stovėjo tarp jūsų.“ Ir kai Titas bei Lukas išgirdo iš jų tokius žodžius, jie labai apsidžiaugė, kalbėjo jiems paraginimo žodžius, supažindino juos su tikėjimu mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir suteikė jiems amžinojo gyvenimo ženklą.
Šventojo Povilo kankinystė buvo užbaigta birželio dvidešimt devintą dieną mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ramybėje. Teišsaugo mus jo maldos ir tebūna su mumis nuo šiol ir per amžių amžius! Amen.