„Šventojo Luko kankinystė“ (The Martyrdom of Saint Luke) yra vienas iš dramatiškiausių ir kartu teologiškai sodriausių pasakojimų apie evangelisto Luko gyvenimo pabaigą. Šis tekstas, išlikęs koptų ir arabų tradicijose, jungia istorinius elementus, apaštalinę legendą ir ryškią hagiografinę vaizduotę. Jame Lukas vaizduojamas ne tik kaip evangelistas ir apaštalų darbų autorius, bet ir kaip Petro mokinys, gydytojas, stebukladarys ir galiausiai kankinys, kurio mirtis įvyksta valdant Neronui.
Pasakojimas prasideda tuo, kad po Petro mirties Romoje Lukas ir Titus išsisklaido skelbti Evangelijos. Nero jau yra nukirtęs Pauliaus galvą, todėl Lukas bėga nuo persekiojimo ir keliauja po įvairias Romos imperijos sritis, skelbdamas Kristų ir darydamas stebuklus. Tekstas pabrėžia, kad jis buvo „Petro raštininkas“, užrašęs jo darbus ir mokymą, o Dievas per jį darė daugybę išgydymų: aklieji praregėdavo, luošieji vaikščiodavo, kurtieji girdėdavo, raupsuotieji apsivalydavo. Luko veikla sukuria didžiulį tikinčiųjų augimą, o jis pats įsteigia daug bažnyčių ir vienuolynų.
Ši sėkmė sukelia pagonių ir žydų pasipiktinimą. Tekste pasakojama, kad stabų šventikų širdis „užvaldo velnias“, ir jie kartu su žydų bendruomene susirenka į didžiulį šventyklos susirinkimą. Ten jie kaltina Luką esant burtininku, vienu iš „dvylikos ir septyniasdešimties“, kurie esą klaidina Romos gyventojus. Vienas žydas, vardu Izaokas, pasakoja apie Jėzaus nukryžiavimą ir prisikėlimą, o vos tik ištariamas Jėzaus vardas, visi stabai šventykloje griūva ir sudūžta. Tai vienas iš ryškiausių teksto stebuklų, parodantis Kristaus vardo galią.
Kai žinia apie Luką pasiekia Neroną, šis įsako jį suimti. Lukas tuo metu mokė žmones prie jūros ir sutinka seną žvejį, kuriam patiki savo knygas, prašydamas jas saugoti. Žvejys, vardu Teofilis, tampa jo mokiniu ir pats pradeda skelbti Evangeliją. Tai gražus simbolinis momentas: Lukas perduoda savo raštus žmogui, kurio vardas reiškia „Dievo mylimasis“, tarsi perduodamas Evangeliją ateities kartoms.
Lukas suimamas, atvedamas pas Neroną ir apkaltinamas maištu bei burtininkavimu. Jis atsako ramiai, cituodamas Evangeliją ir sakydamas, kad džiaugiasi galėdamas kentėti dėl Kristaus. Kai jis ištaria Jėzaus vardą, visi imperatoriaus rūmų stabai griūva, kaip ir šventykloje. Tai sukelia dar didesnį įniršį, ir Neronas įsako jį kankinti: Lukas plakamas iki kraujo, o galiausiai jam nukertama dešinė ranka – ta, kuria jis rašė Evangeliją ir Apaštalų darbus.
Tačiau Lukas meldžiasi, paima nukirstą ranką ir Dievo galia ji vėl priauga prie kūno. Tai vienas iš įspūdingiausių viso teksto stebuklų. Imperatorius ir jo dvariškiai tai matydami vadina jį burtininku, bet viziris Anatolijus su visa savo šeima atsiverčia į Kristų. Už tai Neronas įsako nukirsti galvas visiems 267 naujiesiems tikintiesiems.
Galiausiai Lukas pats pasmerkimas mirti. Jis prašo leisti jam pasimelsti, o maldoje prašo Dievo priimti jo dvasią ir suteikti jam vietą kartu su „tėvu Petru“. Kai budelis, aklas viena akimi, prieina nukirsti jo galvos, jo akis stebuklingai atsiveria. Jis krinta prieš Luką ir prašo atleidimo, bet vis tiek įvykdo įsakymą. Lukas ir tas pats budelis miršta kartu, tarsi sujungti paskutinio stebuklo.
Luko kūnas įdedamas į maišą su smėliu ir įmetamas į jūrą, bet bangos jį išmeta į salą, kur jį randa tikintysis ir palaidoja garbingai. Taip baigiasi evangelisto gyvenimas – ne Romoje, kaip kai kuriose kitose tradicijose, bet prie jūros, lydimas stebuklų ir Dievo globos. Tekstas pabrėžia, kad jo kankinystė įvyko „pirmojo Teshrino aštuonioliktąją dieną“, valdant Neronui.
Šis pasakojimas išsiskiria savo dramatiškumu, stebuklų gausa ir aiškia teologine žinia: Kristaus vardas nugali stabus, Evangelijos žodis negali būti sunaikintas, o Dievo tarnai, net ir persekiojami, išlieka nenugalimi. Luko figūra čia yra ne tik evangelistas, bet ir apaštalas, gydytojas, misionierius, stebukladarys ir kankinys, kurio mirtis tampa tikėjimo triumfu prieš imperijos galią.
Luko kankinystė
Tai yra evangelisto Luko kankinystė, įvykusi aštuonioliktaisiais pirmojo tešrinio [spalio] metais; Viešpaties Jėzaus Kristaus ramybėje. Amen.
Nutiko taip, kad mokiniams pasidalijus pasaulio miestus, Petrui burtu teko Romos miestas; ir kai kurie mokiniai pasiliko su juo. Jų vardai buvo šie: Titas iš Galilėjos miesto ir Lukas iš Antiochijos miesto. Ir kai palaimintasis Petras užmigo Romoje, imperatoriaus Nerono laikais, jie išsisklaidė skelbti Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos visuose tuose kraštuose. Imperatorius Neronas Cezaris sučiupo Paulių ir nukirto jam galvą Romoje. O Lukas pabėgo nuo imperatoriaus veido ir skelbė visuose kraštuose bei visuose miestuose, buvusiose tose pakrantėse. Ir jis buvo Petro raštininkas, užrašinėjęs visus gerus darbus, kuriais šis pamokslavo Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Ir Dievas jo rankomis padarė daug stebuklų. Jis gydė ligonius, atvėrė akliesiems akis, raišieji vaikščiojo, jis apvalė raupsuotuosius, kurčiuosius padarė girdinčiais ir išgydė visokias ligas mūsų Viešpaties ir mūsų Dievo Jėzaus Kristaus vardu. Ir jo klausytojams iškeliavus į tuos kraštus, jo dėka juose padaugėjo tikinčiųjų. Kiekvienoje vietoje jis pastatė daug bažnyčių bei vienuolynų, ir kasdien daugėjo tų, kurie įtikėjo mūsų Viešpatį Jėzų Kristų; jie buvo atsidavę šventojo Luko garbinimui ir mokymui.
Kai stabų šventyklų kunigai pamatė pagonių tikėjimo grožį, į juos įėjo velnias, ir jie pasitarė – jie ir tame mieste gyvenę žydai. Ir jie susirinko šventykloje, buvusioje didžiajame tų kraštų mieste, ir tai buvo dvidešimtąją toto dieną. Susirinkę šventykloje kartu su žydais, kunigai papuošė savo stabus paveikslais, lempomis ir visokiais kvepalais. Dalyvavo visi rūmų didikai, rūmų vyresnieji sėdėjo sostuose, o vyriausiasis iš jų kunigų išėjo į priekį ir tarė: „Keli burtininkai iš dvylikos vyrų ir keli iš septyniasdešimties, kuriuos Jėzus, vadinamas Kristumi, padarė savo mokiniais, įžengė į mūsų miestą ir visur skelbė apie stebuklus; visi romėnai dėl jų didelio apgaulingumo bei burtų buvo patraukti prie jų mokymo. Imperatorius Neronas nužudė daugybę iš jų. O šis Lukas pabėgo nuo imperatoriaus veido ir paklaidino daugybę miestų bei provincijų žmonių.“
Tuomet pakilo žydas, vardu Izaokas, kuris buvo žymus tarp toje srityje buvusių žydų bendruomenės. Jis tarė: „Prieš atvykdamas į šiuos kraštus, buvau Jeruzalėje su puikiu vyru, vardu Gamalielis. Tautos vadovai – Anas, Kajafas, Aleksandras ir Dekalijus – buvo sučiupe žmogų, vardu Jėzus, nuteisė Jį mirti, pakabino Jį ant kryžiaus, nužudė ir paliko kape. Trečią dieną Jis prisikėlė iš numirusiųjų. Tai Jis yra tas, kurio vardu šis žmogus, vardu Lukas, pamokslauja.“ Visi žmonės vienu balsu jam atsakė ir paklausė: „Kaip šis žmogus, vardu Jėzus, galėjo prisikelti iš numirusiųjų?“ Ir jiems šventykloje ištarus Jėzaus vardą, visi stabai nukrito ir sudužo tarsi moliniai indai. Kunigai, išvydę savo dievų žūtį, persiplėšė drabužius, pradėjo rautis plaukus ir išskubėjo į Romos miestą prašyti imperatoriaus pagalbos, sakydami: „Kiek dar burtų jis įvykdys to, kuris vadinamas Jėzumi, vardu?“ Imperatorius jiems tarė: „Aš nužudė kiekvieną, kuris tiki šiuo vardu visose mano šalyse, išskyrus vieną žmogų, vardu Lukas, kuris ištrūko iš mano rankos.“ Minia jam atsakė: „Štai! Jis yra mūsų mieste; savo mokymu apie tikėjimą Jėzumi jis paklaidino jo gyventojus. Mieste jis gydo ligonius nuo visokeriopų ligų daugybe išgydymų.“ Tai išgirdęs, imperatorius baisiai užsirūstino, griežė dantimis ir įsakė keliems savo vadams su dviem šimtais jo kariuomenės kareivių eiti ir atvesti jį į jo akivaizdos.
Šventasis Lukas sėdėjo mokydamas minią Evangelijos įsakymų. Baigus jam kalbą, minia išsiskirstė savo reikalais, o šventasis pakilo ir nuėjo jūros link. Jūros pakrantėje jis sutiko sėdintį senelį, gaudantį žuvis. Lukas jam tarė: „Prieik prie manęs, kad pasakyčiau tau, ką privalai daryti.“ Kai senelis prisiartino prie jo ir pamatė jo veide esančią Dievo malonę, jis atsiklaupė ir nusilenkė jam. Šventasis jį pakėlė ir tarė: „Štai! Imperatorius nusiuntė savo draugus ir kareivius sučiupti mane ir atvesti pas jį. Sužinojau, kad jis įsakė mane nužudyti. Teįvyksta Dievo valia, – tebūna pašlovintas Jo vardas! – o šias knygas – pasiimk jas, padėk savo namuose, švarioje vietoje, ir jos išmokys tave gyvenimo kelio.“ Žmogus su pasitikėjimu priėmė iš jo knygas. Jį apėmė Dievo galybė, ir jis nuėjęs visur skelbė Dievo vardu. Jo vardas buvo Teofilis. Ir jis tapo mylimu bei išrinktu Dievo visuose dalykuose.
Mokinio Luko mokslams esant tokios būklės, imperatoriaus kariuomenė atvyko į miestą, sučiuptų šventąjį ir sukaustytą grandinėmis nusivedė su savimi į Romą pas imperatorių. Šventasis Lukas savo sieloje laimino Dievo vardą. Imperatorius įsakė uždaryti jį į kalėjimą iki kitos dienos. Atėjus rytui, jis įsakė jį atvesti; sukaustytas grandinėmis jis atsistojo priešais jį. Jis niekuomet nesiliovė giedoti šlovės giesmių, sakydamas: „Dėkoju Tau, o mano Viešpatie Jėzau Kristau, kad padarei mane vertą šios garbingos padėties.“ Atvestas pas imperatorių, šis jam tarė: „Ar tu esi Lukas, kuris sukėlė sumaištį visuose romėnų miestuose ir savo burtais sugriovė dievų garbinimą?“ Šventasis Lukas jam atsakė: „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus savo Šventojoje Evangelijoje sakė: „Palaiminti esate, kai jus persekioja ir meluodami sako apie jus visokį blogį dėl mano vardo. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia didis užmokestis danguje.“ Mano tėvo Petro darbai yra geri darbai, tie, kurių iš jo išmokau. O apie burtus – aš jų nežinau; o tai, ką žinau, yra mano Viešpaties Jėzaus Kristaus vardas.“ Imperatorius tarė visiems dalyvavusiems savo karalystės žmonėms: „Mano taryboje tebūna neminimas Jėzaus vardas.“ Ir jam ištarus Jėzaus Kristaus vardą, tuoj pat nukrito visi jo tarybos salėje buvę atvaizdai bei talismanai, kuriuos jis laikė dievais.
Imperatorius ir visi kartu buvusieji, išvydę šventojo Luko padarytą stebuklą, sušuko: „Išvykite šį žmogų iš mūsų šalies.“ Imperatorius tuoj pat įsakė jį kankinti: plakti rykštėmis, kol jo kraujas tekės ant žemės kaip vanduo, ir nukirsti jo dešinę ranką; jis sudavė kirčiu per jo ranką ir ją nukirto. Imperatorius jam tarė: „Tai ranka, kuria parašei knygas, kuriomis paklaidinai romėnus, mano karalystės žmones.“ Šventasis Lukas jam tarė: „Nemanyk, kad mano Dievas yra silpnas; aš parodysiu tau Jo galybę.“ Jis pasimeldė, sakydamas: „Mano Viešpatie Jėzau Kristau, dėl kurio išsižadėjome pasaulio ir sekėme paskui Tave, Tu esi sielų Gelbėtojas. Nežiūrėk į tai, kokia klaida kyla iš manęs, ar aš tai žinau, ar nežinau, nes esu tik kūnas. Padaryk šį stebuklą, kurio Tavęs prašau, ne dėl manęs, kuris esu nusidėjėlis, bet dėl Tavo šventojo vardo ir Tavo aukščiausiosios galybės, kad pagonys nesakytų: „Kur yra jų Dievas, kurio jie šaukiasi?“ Suteik savo tarnui šią malonę, kad mano ranka sugrįžtų sveika, kokia buvo; juk Tavo yra valdžia per amžių amžius. Amen.“ Šventajam baigus maldą, jis ištiesė kairiąją ranką, paėmė savo nukirstą dešinę ranką, pridėjo ją prie savo vietos, ir mūsų Viešpaties ir mūsų Dievo Jėzaus Kristaus galybe ji vėl tapo sveika, kokia buvusi. Imperatorius ir visi dalyvavusieji, išvydę šį stebuklą, apstulbo ir kalbėjo: „Žiūrėkite, kokia šio burtininko meno galia!“ Šventasis jam tarė: „Teapsaugo mane Dievas nuo burtininkavimo! Bet aš noriu, kad tu pažintum mano Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę. Aš nevengiu šio pasaulio mirties.“ Šventasis atsisuko, kairiąja ranka paėmė dešinę ranką ir leido ją vėl nukirsti. Viziris Anatolijus, išvydęs šį stebuklą, įtikėjo Viešpatį Jėzų Kristų, jis, jo žmona, jo namiškiai bei visi jo tarnai; iš viso jų buvo du šimtai šešiasdešimt septyni vyrai. Imperatorius įsakė užrašyti jų vardus ir nuteisė juos nukirsdinti per vieną dieną. Tai įvyko aštuonioliktąją faofi mėnesio dieną. Ir jis įsakė nukirsdinti šventojo Luko galvą, įdėti ją į smėlio pilną ašutinį maišą ir įmesti į jūrą.
Palaimintajam išgirdus šį nuosprendį, jie išėjo su juo į pajūrį nukirsti jam galvos. Jis tarė pareigūnui: „Maldauju tavęs pagal vieno kito teisę – palauk manęs šiek tiek, kad pasimelsčiau savo Dievui.“ Jis taip meldėsi, sakydamas: „Mano Viešpatie Jėzau Kristau! Kurs savo išmintimi pagal savo valią sukūrei visa – dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose juda, suteik stiprybės savo tarnui ir dovanok jam; paskirk mano dalį bei likimą kartu su mano tėvu Petru.“ Šventajam baigus maldą, prie jo prisiartino vienas iš pareigūnų, kuris buvo aklas viena akimi. Jis priėjo prie šventojo, kad nukirstų jam galvą. Tuomet jo akis atsivėrė. Jis atsiklaupė ant žemės ir tarė šventajam: „Atleisk man, o gerasis Dievo tarne! Nes nusidėjau prieš tave.“ Kalavijininkas išsitraukė kalaviją, nukirto šventojo Luko galvą, atskirdamas ją nuo kūno, taip pat ir kito pareigūno, kurio akis buvo atsivėrusi, galvą. Taip jie kartu užbaigė savo liudijimą. Šventojo Luko kūną jie įdėjo į ašutinį maišą, pasunkino jį ir įmėtė į jūrą. Dievas leido – tebūna išaukštinta Jo šlovė! – bangoms išmesti jį į salą. Vienas Dievu tikintis žmogus jį rado, ištraukė ir suvyniojo į puikią drobulę.
Evangelisto šventojo Luko kankinystė buvo baigta aštuonioliktąją pirmojo tešrinio [spalio] dieną, prakeiktojo imperatoriaus Nerono laikais. Mūsų Viešpačiui ir mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui tebūna valdžia, galybė, šlovė, išaukštinimas, šventumas ir amžinoji, nemarioji karalystė per amžių amžius. Amen.