Šv. Ladislovo įstatymai (lot. Decreta Sancti Ladislai Regis, vengr. Szent László törvényei, lot. Decreta Regis Ladislai I, taip pat vadinami Sancti Ladislai decretorum liber primus, secundus et tertius) yra XI amžiaus Vengrijos karalystės teisynas, rodantis jau susiformavusios krikščioniškos valstybės brandą ir pastangas sutvirtinti bažnytinę, moralinę ir socialinę tvarką. Skirtingai nei Šv. Stepono I įstatymai, kurie … [Skaityti toliau…]
Šv. Stepono I įstatymai, istoriniuose šaltiniuose ir mokslinėje literatūroje žinomi kaip Decreta Sancti Stephani Regis, I. István törvényei, Decreta Regis Stephani I arba tiesiog Šventojo karaliaus Stepono dekretai, žymi lūžio tašką Vidurio Europos istorijoje. Šis teisynas, sudarytas apie 1000–1038 m., tapo teisiniu instrumentu, kuriuo klajoklių vengrų gentys buvo transformuotos į krikščionišką Europos karalystę. Dokumentas padalintas … [Skaityti toliau…]
Vizigotų teisynas, istorijoje žinomas daugybe pavadinimų – Forum Iudicum, Liber Iudiciorum, Lex Visigothorum arba tiesiog Vizigotų kodeksas – yra vienas svarbiausių ir įtakingiausių teisinių paminklų Vakarų Europoje po Romos imperijos žlugimo. VII a. viduryje (apie 654 m.) karaliaus Rekesvinto paskelbtas dokumentas ne tik apibrėžė gyvenimą Pirėnų pusiasalyje, bet ir tapo tiltu tarp antikinės Romos teisės … [Skaityti toliau…]
Rolando giesmė (lot. Carmen de Rolando, pranc. La Chanson de Roland) yra seniausias prancūzų epas, parašytas XI amžiaus pabaigoje, priklausantis „giesmių apie žygdarbius“ (pranc. chansons de geste) žanrui. Šis kūrinys pasakoja apie 778 metų istorinius įvykius Pirėnų kalnuose, kur Karolio Didžiojo kariuomenės ariergardas, vadovaujamas grafo Rolando, pateko į pasalas Ronsevalio perėjoje. Nors istoriškai karalių užpuolė … [Skaityti toliau…]
Apie pradus (lot. De Principiis, gr. Peri Archōn) yra vienas drąsiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų, parašytas apie 220–230 metus Aleksandrijoje. Jo autorius, Origenas (Origenes Adamantius), buvo pirmasis krikščionių mąstytojas, pasiryžęs sukurti vientisą, sistemingą krikščioniškojo mokymo visumą, pasitelkdamas graikų filosofijos įrankius. Kūrinys išliko iki mūsų dienų daugiausia per Rufino Akvilėjiečio lotyniškąjį vertimą, kuriame, manoma, kai kurios … [Skaityti toliau…]
Enocho knyga (etip. Metsihafe Henok, taip pat vadinama Henocho knyga, Etiopiškoji Enocho knyga, angliškai Book of Enoch, 1 Enoch arba Ethiopic Book of Enoch) yra vienas paslaptingiausių ir įtakingiausių senovės žydų apokrifinių raštų, priskiriamas septintajam patriarchui po Adomo – Enochui. Skirtingos vardo formos atsirado dėl hebrajiško originalo חֲנוֹךְ (Chanokh), kuris lietuviškai tradiciškai perteikiamas kaip Enochas, … [Skaityti toliau…]
Mozė Maimonidas (hebr. Moshe ben Maimon), hebrajiškoje tradicijoje žinomas akronimu Rambamas, buvo dvyliktojo amžiaus žydų mąstytojas, gydytojas, teisininkas ir astronomas, kurio intelektualinis palikimas tapo viduramžių racionalizmo viršūne. Gimęs 1135 ar 1138 metais Kordoboje, dabartinėje Ispanijoje, jis augo auksiniame Andalūzijos kultūros laikotarpyje, kur persipynė žydų, musulmonų ir krikščionių žinios. Tačiau Almohadų dinastijos invazija privertė jo šeimą … [Skaityti toliau…]
„Klaidžiojančiųjų vadovas“ (hebr. Moreh Nevukhim, angl. The Guide for the Perplexed) yra fundamentalus viduramžių žydų filosofijos veikalas, kurį dvyliktajame amžiuje parašė vienas iškiliausių visų laikų mąstytojų Mozė Maimonidas (Rambamas). Kūrinys buvo parašytas judeo‑arabų kalba, naudojant hebrajų rašmenis, ir pirmiausia buvo skirtas autoriaus mokiniui Juozapui ben Judai bei kitiems to meto intelektualams, kurie jautė vidinį konfliktą … [Skaityti toliau…]
Sielos kelionė į Dievą (lot. Itinerarium Mentis in Deum, kartais verčiama ir kaip „Proto kelionė į Dievą“) yra vienas svarbiausių viduramžių krikščioniškosios mistikos ir filosofijos veikalų, kurį 1259 metais parašė pranciškonų teologas, Bažnyčios mokytojas Šventasis Bonaventūra. Šis traktatas gimė autoriaus dvasinio susikaupimo metu Alvernos kalne, toje pačioje vietoje, kur Šventasis Pranciškus Asyžietis gavo stigmas. Bonaventūra … [Skaityti toliau…]
Traktatas „Apie dieviškuosius vardus“ (De Divinis Nominibus arba Περὶ θείων ὀνομάτων) yra sistemiškiausias ir apimtimi didžiausias Pseudo-Dionisijaus Areopagito (Pseudo-Dionysius Areopagita) veikalas. Jei kituose savo darbuose autorius kviečia į tylą ir neigimą, tai čia jis gilinasi į teigiamąją arba katafatinę teologiją (theologia kataphatica). Parašytas maždaug V a. pabaigoje ar VI a. pradžioje, šis kūrinys bando atsakyti … [Skaityti toliau…]
Stačiatikybės sinodikas (Συνοδικόν της Ορθοδοξίας – Synodikon tēs Orthodoxias, Synodikon of Orthodoxy) nėra tiesiog istorinis dokumentas – tai gyvas Liturgijos tekstas, skaitomas per pirmąjį Didžiojo pasninko sekmadienį, vadinamąjį Stačiatikybės sekmadienį. Šis dokumentas apibendrina Bažnyčios kovą už dogmų grynumą, jos pergalę prieš erezijas ir nubrėžia aiškias ribas tarp autentiškos dvasinės patirties ir filosofinių spekuliacijų. Žodis „sinodikas“ … [Skaityti toliau…]
Studiono vienuolyno vienuolio Niceto Pektorato XI a. viduryje parašytas poleminis veikalas Libellus contra Latinos („Knygelė prieš lotynus“), skirtas romėnams, yra vienas ryškiausių teologinių dokumentų, atspindinčių Rytų ir Vakarų krikščionybės takoskyrą Didžiosios schizmos išvakarėse. Šiame tekste, kurį išsaugojo J. P. Migne „Patrologia Latina“ rinkinys, autorius sujungia griežtą teologinę kritiką su nuolankumo retorika, bandydamas įrodyti, kad Vakarų … [Skaityti toliau…]