Įkvėpimas, ypač religine prasme, yra universalus reiškinys, apimantis asmens dvasinę, emocinę ir intelektinę sritį. Šis konceptas, kilęs iš lotyniško žodžio „inspiratio“, reiškia pripūtimą arba įkvėpimą iš išorės, kitaip tariant – galingą stimulą, ateinantį iš aukštesnio šaltinio. Religinėje tradicijoje įkvėpimas dažnai siejamas su dieviškuoju impulsu, sakraliomis epifanijomis ar mistine patirtimi. Įvairių tikėjimų atstovai pripažįsta, kad toks … [Skaityti toliau…]
Kryžius krikščioniškoje tradicijoje yra itin svarbus simbolis, glaudžiai susijęs su Kristaus auka bei prisikėlimu. Jis reiškia ne tik Jėzaus pergalę prieš mirtį, bet ir dvasinę žmogaus pergalę prieš blogį. Dėl to krikščionys nuo seno tiki, kad kryžius skleidžia ypatingą, mistinę galią, saugo nuo piktosios dvasios įtakos ir suteikia žmogui dvasinę stiprybę. Kryžiaus galia krikščioniškoje tradicijoje … [Skaityti toliau…]
Seminarija – tai specifinė edukacinė ir dvasinė institucija, kurios pagrindinis tikslas yra rengti būsimus kunigus, pastoracinio darbo specialistus ar kitus krikščioniškojo tikėjimo skleidėjus. Šis terminas kilęs iš lotyniško žodžio „seminarium“, reiškiančio sėklų lysvę, o pats pavadinimas atliepia esminę seminarijos misiją: ugdyti „sėklą“ – pašaukimą, brandinti joje teologinį, moralinį bei bendruomeninį potencialą, kad vėliau jis taptų … [Skaityti toliau…]
Šventosios Teresės ekstazė (it. L’Estasi di Santa Teresa), sukurta italų baroko meistro Džovano Lorenco Berninio, laikoma vienu ryškiausių sakraliojo meno simbolių, atspindinčių barokinio stiliaus dinamiką ir teatrališkumą. Ši iškilminga skulptūrinė kompozicija, esanti Romos Santa Maria della Vittoria bažnyčios Cornaro koplyčioje, jau šimtmečius intriguoja meno mėgėjus, teologus ir net pasauliečius stebėtojus savo nepaprastu emociniu intensyvumu bei … [Skaityti toliau…]
Dievas Tėvas krikščioniškoje teologijoje užima centrinę vietą kaip aukščiausiasis Kūrėjas, viską palaikantis dangaus ir žemės Viešpats, be kurio valios, pagal tradicinį mokymą, niekas nevyksta. Šis epitetas – Tėvas – pabrėžia glaudų asmeninį santykį su žmonija, tuo pat metu akcentuodamas nesuvokiamą didybę ir šventumą. „Viešpatie, Tu esi mūsų Tėvas, mes – molis, o Tu – mūsų … [Skaityti toliau…]
Evangelijoje pagal Luką (Lk 4,1–13) pateikiamas vienas paslaptingiausių ir dramatiškiausių epizodų – Jėzaus gundymas dykumoje. Po krikšto Jordano upėje, Šventosios Dvasios vedamas, Jėzus pasitraukia į dykumą, kur keturiasdešimt dienų pasninkauja. Ten Jį aplanko velnias – ne kaip rėkiantis demonas ar grasinantis pabaisa, bet kaip išradingas manipuliatorius, subtilus viliojančio tono balsas. Vienas iš gundymų skamba taip: … [Skaityti toliau…]
Lorenzo Valla traktatas De voluptate sive De vero bono („Apie malonumą, arba Apie tikrąjį gėrį“) yra vienas ankstyviausių ir drąsiausių renesanso bandymų iš naujo permąstyti malonumo, dorybės ir tikrojo gėrio santykį. Kūrinys parašytas 1431 m., o vėliau kelis kartus taisytas, todėl jo tekstinė istorija sudėtinga, tačiau pagrindinė idėja išlieka ta pati: žmogaus gyvenimo tikslas negali … [Skaityti toliau…]
Damasko dokumentas (Damascus Document, hebrajų k. Serekh Dammeseq, mokslinėje literatūroje žymimas kaip CD) yra vienas pamatinių tekstų, leidžiančių suprasti senovės judaizmo religinę bei teisinę mintį Antrosios šventyklos laikotarpiu. Šio kūrinio atradimo istorija prasidėjo dar prieš aptinkant garsiuosius Kumrano rankraščius, kai 1896 metais Kembridžo universiteto mokslininkas Solomonas Šechteris Kairo genizoje, Ben Ezros sinagogoje, aptiko du viduramžių … [Skaityti toliau…]
Žemiau pateikiami tekstai priklauso apaštalo Baltramiejaus vardu siejamai Naujojo Testamento apokrifų tradicijai, kuri ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu atliko svarbų vaidmenį formuojant vaizduotėje gyvenantį pasaulį už kanoninių evangelijų ribų. Šie kūriniai nebuvo įtraukti į oficialų Biblijos kanoną, tačiau jų populiarumas rodo, kad pirmųjų amžių bendruomenės ieškojo išsamesnių pasakojimų apie Kristaus prisikėlimą, pomirtinį pasaulį ir dvasinių būtybių kilmę. … [Skaityti toliau…]
Pasakojimas apie krikščionis („Kirishitan Monogatari“, jap. 吉利支丹物語, taip pat žinomas kaip „Pasakojimas apie krikščionių sutriuškinimą“, 吉利支丹御対治物語 arba Kirishitanmonogatari) yra XVII amžiaus pradžios japonų pasakojamasis tekstas, vienas ankstyviausių vietinių šaltinių apie krikščionybės atsiradimą ir draudimą Japonijoje. Kūrinys parašytas netrukus po to, kai Tokugavų valdžia uždraudė krikščionybę ir pradėjo sistemingą jos sekėjų persekiojimą, todėl tekstas persmelktas aiškiai … [Skaityti toliau…]
Tahāfut al‑Falāsifa (angl. The Incoherence of the Philosophers, liet. Filosofų nenuoseklumas) yra vienas įtakingiausių islamo intelektinės istorijos veikalų, parašytas XI a. mąstytojo Abu Hamido al-Ghazalio. Tai savarankiška knyga, kurioje autorius sistemingai kritikuoja islamo racionalistų – ypač Avicenos ir al-Farabio – metafizines doktrinas. Šis veikalas žymi lūžį tarp filosofijos ir teologijos islamo pasaulyje, atskleisdamas, kaip teologinė … [Skaityti toliau…]
„Risālat al‑Ghufrān“ (arab. رسالة الغفران, liet. Atleidimo laiškas) yra Abū al‑ʿAlāʾ al‑Maʿarrī (973–1057) kūrinys, vienas originaliausių viduramžių arabų literatūros tekstų. Jis parašytas XI a. pirmoje pusėje, vėlyvuoju autoriaus gyvenimo laikotarpiu, kai jis jau buvo įsitvirtinęs kaip radikalus mąstytojas, skeptikas ir literatūrinės satyros meistras. „Risālat al‑Ghufrān“ išsiskiria tuo, kad pomirtinio pasaulio kelionę naudoja ne kaip religinę … [Skaityti toliau…]