Serafimai – „degantieji“ angelai. Serafimų vardas ir įvaizdis yra vieni iš labiausiai intriguojančių angelologijos istorijoje. Nors kanoniniuose tekstuose jie minimi tik keliose vietose, jų simbolika tapo itin galinga ir turėjo didelę įtaką tiek judaizmo, tiek krikščionybės tradicijai. Pats žodis „serafimai“ kilęs iš hebrajų kalbos šaknies śārāf, reiškiančios „degti“ arba „liepsnoti“. Tai iš karto nurodo jų prigimtį – jie yra „degantieji“ angelai, spindintys Dievo šlove ir meile.
Pranašo Izaijo knygoje serafimai aprašomi kaip šešių sparnų būtybės, skraidančios aplink Dievo sostą ir nuolat giedančios „Šventas, šventas, šventas Viešpats Galybių“. Šis vaizdinys tapo kertiniu liturgijos elementu, įėjusiu į krikščioniškąją maldą „Sanctus“. Sparnų simbolika čia itin reikšminga: dviem jie dengia veidą, dviem – kojas, o dviem skraido. Tai reiškia nuolankumą prieš Dievą, tyrumą ir nuolatinę tarnystę.
Judaizmo tradicijoje serafimai laikomi viena iš aukščiausių angelų kategorijų, artimiausių Dievo artumui. Kabaloje jie siejami su ugnimi, tyrumu ir šventumu. Krikščioniškoje teologijoje, ypač Dionisijaus Areopagito angelų hierarchijoje, serafimai užima pačią aukščiausią vietą – jie yra arčiausiai Dievo, todėl jų misija yra nuolatinis garbinimas ir meilės liepsna.
Viduramžių mene serafimai dažnai vaizduoti kaip liepsnojantys, raudonos ar auksinės spalvos, pabrėžiant jų „degantį“ artumą Dievui. Jie nebuvo suvokiami kaip paprasti angelai, bet kaip šventumo įsikūnijimas, nuolat spindintis Dievo šviesą. Šis įvaizdis turėjo didelę įtaką mistinei tradicijai, kur serafimai tapo dvasinio pakylėjimo ir meilės simboliu.
Serafimų istorija rodo, kad jie nėra angelai, siunčiami į žemę atlikti užduočių, kaip Mykolas ar Gabrielius. Jų misija yra vien tik Dievo šlovinimas ir artumo palaikymas. Jie yra tarsi gyva ugnis, kuri niekada neužgęsta, nuolat spinduliuojanti meilę ir šventumą. Dėl to serafimai tapo idealu, į kurį žvelgia mistikai – jie simbolizuoja visišką atsidavimą Dievui, be jokių kompromisų ar žemiškų rūpesčių.
Citatos
- Izaijo knyga 6:2
„Viršum jo stovėjo serafimai; kiekvienas turėjo po šešis sparnus: dviem dengė savo veidą, dviem dengė kojas ir dviem skraidė.“
Paaiškinimas: serafimai vaizduojami kaip ypatingos būtybės, dengiančios veidą ir kojas iš nuolankumo prieš Dievą. - Izaijo knyga 6:3
„Ir jie šaukė vienas kitam: ‘Šventas, šventas, šventas yra Viešpats Galybių! Visa žemė pilna Jo šlovės!’“
Paaiškinimas: serafimai nuolat gieda Dievo šlovę, jų misija – amžinas garbinimas. - Izaijo knyga 6:6
„Tuomet vienas iš serafimų atskrido prie manęs, laikydamas rankoje žariją, paimtą žnyplėmis nuo aukuro.“
Paaiškinimas: serafimas pasirodo kaip tarpininkas, nešantis ugnį iš aukuro, simbolizuojančią apsivalymą. - Izaijo knyga 6:7
„Jis palietė mano lūpas ir tarė: ‘Štai, tai palietė tavo lūpas, tavo kaltė pašalinta, tavo nuodėmė atleista.’“
Paaiškinimas: serafimas čia atlieka apsivalymo veiksmą, parodydamas Dievo gailestingumą. - Apreiškimo knyga 4:8
„Kiekviena iš tų keturių būtybių turėjo po šešis sparnus, ir jos buvo pilnos akių iš vidaus ir iš išorės. Jos be perstojo dieną ir naktį sakė: ‘Šventas, šventas, šventas Viešpats Dievas, Visagalis, kuris buvo, yra ir ateis.’“
Paaiškinimas: nors čia kalbama apie „gyvąsias būtybes“, jų apibūdinimas primena serafimus – nuolatinis garbinimas ir šeši sparnai. - Apreiškimo knyga 5:11–12
„Ir aš išgirdau daugybės angelų balsus aplink sostą… jie sakė galingu balsu: ‘Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, priimti galybę, turtus, išmintį, stiprybę, garbę, šlovę ir palaiminimą!’“
Paaiškinimas: serafimai čia suvokiami kaip dalis dangiškojo choro, šlovinančio Dievą ir Avinėlį. - Psalmė 104:4
„Jis daro vėjus savo pasiuntiniais, ugnies liepsnas savo tarnais.“
Paaiškinimas: nors serafimai tiesiogiai neminimi, ši eilutė siejama su „degantiais angelais“, jų vardas reiškia „liepsnojantieji“. - Izaijo knyga 14:29
„Iš gyvatės šaknies išaugs angis, o jos vaisius bus skraidanti liepsnojanti gyvatė.“
Paaiškinimas: žodis „seraf“ hebrajų kalboje reiškia „deganti gyvatė“, todėl ši vieta siejama su serafimų vardu. - Skaičių knyga 21:6
„Viešpats pasiuntė tarp žmonių nuodingas gyvates (seraf), kurios kandžiojo žmones, ir daug izraelitų mirė.“
Paaiškinimas: čia žodis „seraf“ vartojamas gyvatėms, bet ta pati šaknis vėliau tapo serafimų angelų pavadinimu. - Izaijo knyga 6:4
„Durų staktos suvirpėjo nuo šaukiančiojo balso, o namai prisipildė dūmų.“
Paaiškinimas: serafimų giesmė tokia galinga, kad suvirpina šventyklą – tai Dievo šlovės ženklas.