„Patrologia Latina“ – tai didžiulis XIX a. šaltinių rinkinys, sudarytas ir išleistas prancūzų teologo bei leidėjo Jacques-Paul Migne (1800–1875). Tai ne vienas kūrinys, o visa biblioteka – 221 tomas, išleistas 1844–1855 m. (vėliau papildytas dar keliais indeksų tomais).
„Patrologia Latina“ (trumpinamas PL) – tai lotyniškų krikščionių autorių raštų antologija, apimanti laikotarpį nuo Tertuliano (II a.) iki popiežiaus Inocento III (†1216). Tai pagrindinis leidinys, kuriuo iki šiol remiasi teologijos, filosofijos ir istorijos tyrėjai, kai kalbama apie lotyniškąją Bažnyčios Tėvų literatūrą.
Migne taip pat parengė seserinį rinkinį „Patrologia Graeca“ (PG) – graikiškų krikščionių autorių tekstams.
Rinkinyje surinkti:
- Bažnyčios Tėvų raštai (Augustinas, Ambraziejus, Jeronimas, Grigalius Didysis, ir kt.);
- Viduramžių teologai, vienuoliai, komentatoriai;
- Popiežių laiškai, bažnytinės tarybos nutarimai;
- Liturginiai, dogmatiniai ir apologetiniai tekstai.
Kiekvienas tomas spausdintas lotyniškai, dažnai su redaktoriaus įžangomis, bet be kritinio aparato (todėl tai ne „mokslinis“ leidimas šiuolaikine prasme, o patogus rinkinys).
Migne’s tikslas buvo padaryti patristinius šaltinius prieinamus visiems dvasininkams ir teologams, ne tik elitiniams mokslininkams. Iki tol Bažnyčios Tėvų tekstai buvo sunkiai randami ir brangūs. Jis sugalvojo „pramoninį“ leidybos modelį: pigūs, bet masiškai platinami foliantai su aiškia numeracija.
Tai buvo savotiška „teologinė revoliucija“ XIX a., nes daug seminarijų ir vienuolynų pirmą kartą gavo prieigą prie visų pagrindinių lotyniškų šaltinių.
Šis rinkinys iki šiol yra:
- pagrindinis cituojamas šaltinis (pvz., „PL 23:331“ nurodo į Migne leidimo tomą ir puslapį);
- pamatinis tyrimų šaltinis iki atsirandant moderniems kritiniams leidimams („Corpus Christianorum“, „Sources Chrétiennes“);
- istorinis paminklas, rodantis, kaip XIX a. katalikiškas mokslas sistemino savo paveldą.
Puikus klausimas – nes „Patrologia Latina“ nėra vientisas kūrinys, o enciklopedinė serija. Jos struktūra labai aiškiai suorganizuota pagal chronologiją ir autorius. Pažiūrėkime, kaip ji sudaryta.
Bendra struktūra
Patrologia Latina (PL) susideda iš:
- 221 pagrindinio tomo (išleisti 1844–1855 m.);
- 4 papildomų indeksų tomų (Supplementum ir Indices, išleisti 1862–1865 m.);
- Iš viso: 225 tomai.
Šie tomai sudaro vientisą seriją, pradedant nuo II a. autorių ir baigiant XIII a. pradžia.
Turinys pagal laikotarpius
- PL 1–19:
Ankstyvieji lotyniški krikščionių autoriai (II–IV a.):
Tertulianas, Cyprianas, Minucius Felix, Arnobijus, Lactantius, Hilarius Pictaviensis ir kt. - PL 20–40:
Didieji V a. Bažnyčios Tėvai:
Augustinas, Jeronimas, Ambraziejus, Rufinas, Grigalius Didysis. - PL 41–70:
V–VII a. tekstai:
Kasiodoras, Boetijus, Izydoras Sevilietis, Beda Garbingasis, Grigalius iš Tours ir kt. - PL 71–100:
VIII–IX a. autorių raštai:
Alkuinas, Jonas Skotas Eriugena, Rabanas Mauras, Hincmaras, Carolingų laikų teologai. - PL 101–200:
X–XII a. autoriai:
Anzelmas iš Kenterberio, Petras Damianas, Bernardas Klervietis, Hugo iš Šv. Viktoro, Petras Abelardas, Grigalius VII, Inocentas II. - PL 201–221:
XIII a. pradžios teologai ir popiežiai iki Inocento III (†1216). - Papildomi tomai (Supplementum + Indices):
- Supplementum 1–2: papildymai ir pataisos;
- Indices 1–2: teminiai ir autorių rodyklės (lotyniškos ir graikiškos formos, cituojant pagal PL numeraciją).
Citatos
1
„Kas nori būti pirmas, tebūnie visų tarnas.“ (Augustinus Hipponietis, Sermo 96, PL 38, 586)
Šiuo posakiu Augustinas primena Jėzaus žodžius iš Evangelijos, ragindamas tikinčiuosius matyti vadovavimą kaip tarnystę – tarsi Romos imperijoje, kur vergai nešiojo kilimus, o tikrasis didis žmogus nešiojo kitų naštą, taip ir dvasiniame gyvenime viršenybė kyla iš apačios, iš kasdienių rūpesčių.
2
„Tu mane sukūrei manęs troškimui, o širdis neilsis, kol ilsėsis Tavyje.“ (Augustinus Hipponietis, Ispūdis, knyga 1, PL 32, 661)
Čia Augustinas kalba apie vidinę tuštumą, kurią gali užpildyti tik Dievas – įsivaizduokite jauną rašytoją, klajojantį po Romos turgus, ieškantį prasmės vyno taurėse ir filosofų debatuose, bet randantį tik nerimą, kol naktį sapne neišgirsta balso, kviečiančio skaityti Šventąjį Raštą.
3
„Blogis nėra substancija, o tik gėrio trūkumas.“ (Augustinus Hipponietis, Ispūdis, knyga 3, PL 32, 683)
Augustinas paaiškina, kad tamsa nėra daiktas, o tik šviesos nebuvimas – lygiai kaip šešėlis urve, kur vergai, grandomis prirakinti nuo vaikystės, mato tik siluetus, manydami juos tikrove, o tikrasis blogis kyla iš atsisakymo ieškoti šviesos, kaip jis pats patyrė Manichėjų sektoje.
4
„Melsk, o ne miegok; verki, o ne verkšlenk.“ (Augustinus Hipponietis, Enarrationes in Psalmos 6, PL 36, 100)
Šis raginimas skirtas tiems, kurie nusivilia gyvenimo audrose – Augustinas, regėjęs Vandalių antpuolius prieš Hiponą, lygina maldą su budrumu sargui ant sienos, o ašaras su laivagalio irklavimu prieš bangas, ne su pasidavimu.
5
„Žmogus, kuris pats save garbina, pats save ir baudžia.“ (Augustinus Hipponietis, De Civitate Dei, knyga 14, PL 41, 420)
Augustinas vaizduoja puikybę kaip savidievą – tarsi karalius, karūnuojantis save veidrodyje, bet vėliau randantis karūną iš šakų ir erškėčių, nes tikrasis garbinimas kyla iš bendruomenės, o ne iš veidrodžio atspindžio.
6
„Dievo malonė yra didesnė už žmogaus valią.“ (Augustinus Hipponietis, De Gratia et Libero Arbitrio, PL 44, 881)
Šiuo jis atsako pelagianams, tvirtindamas, kad gera valia – kaip sėkla dykumoje, kuri be lietaus neišdygs; Augustinas prisimena savo jaunystę, kai stengėsi būti doras vienas, bet tik malonė, lyg upės vanduo po sausros, atnešė tikrą laisvę.
7
„Nepažinti Šventojo Rašto reiškia nepažinti Kristaus.“ (Jeronimas, Prologus Galeatus, PL 28, 534)
Jeronimas, slėpdamasis Betliejuje tarp piemenų ir karavano kelių, lygina Bibliją su žemėlapiu dykumoje – be jos klajojama ratu, o pažinimas atveria kelią, kaip jis pats, miegodamas urve su rankraščiais, matė Jėzų ne kaip mitą, o kaip draugą prie laužo.
8
„Ignorancija yra motina visų klaidų.“ (Jeronimas, Laiškas 53, PL 22, 484)
Šis perspėjimas skirtas tingiems mokiniams – Jeronimas, jaunystėje Romoje praleidęs naktis su Ciceronu, o ne su Psalmėmis, vėliau juokiasi iš savęs kaip iš asilo, nešiojančio auksą, bet nevalgančio šieno, ragindamas skaityti, kad klaidos netaptų grandinėmis.
9
„Geriau būti asilu, nešiojančiu auksą, negu liūtu, nešiojančiu šiaudus.“ (Jeronimas, Laiškas 22, PL 22, 408)
Jeronimas metaforiškai lygina žinias su kroviniu – asilas su lobiu keliauja toli, o liūtas su šlamštu tik riaumoja vietoje; jis pats, slankiodamas po Sirijos dykras, rinko rankraščius kaip perlus, žinodamas, kad net silpnas nešiklis nugabena lobį namo.
10
„Meilė yra pagrįsta, kai ji nedaro žalos.“ (Jeronimas, Laiškas 107, PL 22, 867)
Šiuo Jeronimas pataria Eustochijai, kaip mylėti be pavydo – tarsi sodininkas genintis vynuoges, kad vaisiai sunoktų, o ne augtų laukiniai; Betliejuje, tarp moterų vienuolyno sienų, jis matė, kaip meilė be ribų tampa erškėčiais, o su išmintimi – derlinga žeme.
11
„Tikėjimas ieško, protas randa.“ (Anzelmas Kenterberietis, Proslogion, PL 158, 227)
Anzelmas, klūpdamas Kenterberio katedros šešėlyje, lygina tikėjimą su keliautoju, kuris eina tamsoje su žibintu, o protą – su aušra, atskleidžiančia kalnus; jis pats, ginčydamasis su Gaunilonu saloje, rado Dievą ne akimis, o minties logika, tarsi atradęs lobį po senos pilies grindimis.
12
„Dievas yra tas, už kurį didesnio negali būti sugalvota.“ (Anzelmas Kenterberietis, Proslogion, PL 158, 228)
Šiuo ontologiniu argumentu Anzelmas stato Dievą kaip aukščiausią bokštą proto architektūroje – įsivaizduokite vienuolį, piešiantį schemas vaško lentelėje prie žvakės, kur net skeptikas turi pripažinti, kad nebūtis būtų mažesnė už būtį, lyg tuščias puodelis prieš pilną vyno taurę.
13
„Aš tikiu, kad suprasčiau.“ (Anzelmas Kenterberietis, Proslogion, PL 158, 225)
Anzelmas apverčia seną tvarką: ne protas pirma, o širdis – tarsi sodininkas, pasėjantis sėklą tikėdamas derliumi, o vėliau matantis medį; Normandijos vienuolyne jis rašė tai naktimis, kai abejonės kaip vilkai kaukė už langų, bet tikėjimas atvėrė duris į aiškumą.
14
„Nuodėmė yra kreivumas valios.“ (Anzelmas Kenterberietis, De Veritate, PL 158, 468)
Anzelmas vaizduoja nuodėmę kaip lanką, sulenktą ne pagal tiesę – prisiminkite šaulį miške, kurio strėlė lekia šonan dėl kreivos rankos; jis pats, jaunas Italijoje, matė, kaip valia lenkiasi pagundoms kaip nendrė vėjui, bet tiesumas grąžina taiklumą į Dievo tikslą.
15
„Dievo teisingumas reikalauja pasitenkinimo už nuodėmę.“ (Anzelmas Kenterberietis, Cur Deus Homo, PL 158, 361)
Anzelmas aiškina Kristaus auką kaip skolą, kurią turi sumokėti Dievo Sūnus – tarsi feodalas, mokantis baudą už vasalą, kad išlaikytų garbę; viduramžių Anglijoje, kur karaliai rinko mokesčius krauju, jis matė, kaip Dievo teismas veikia ne kerštu, o atstatymu.
16
„Žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą.“ (Bernardas Klervietis, De Diligendo Deo, PL 182, 974)
Bernardas primena, kad veidrodyje regime ne tik veidą, o dievišką atspindį – Cisterciečių vienuolyne, tarp vynuogynų ir bičių avilių, jis mokė brolius matyti Dievą darbininko prakaite, tarsi skulptorius atpažįstantis savo ranką akmenyje.
17
„Meilė pati sau yra atlyginimas.“ (Bernardas Klervietis, De Diligendo Deo, PL 182, 987)
Bernardas lygina meilę Dievui su upės tekėjimu į jūrą – ji nereikalauja prizo, nes pati yra pilnatvė; Klervo abatijoje, kur naktį giedodavo psalmės, jis pats jautė, kaip meilė degina kaip ugnis, bet šildo kaip saulė pavasarį.
18
„Yra keturi meilės laipsniai.“ (Bernardas Klervietis, De Diligendo Deo, PL 182, 979)
Bernardas stato laiptus: nuo savęs prie Dievo – pirmas žingsnis egoizmas, paskutinis gryna ekstazė; jis rašė tai laiške popiežiui, prisimindamas savo jaunystę, kai meilė moteriai virto meile Kryžiui, tarsi vynas virsta vandeniu atvirkščiai.
19
„Velnias yra Dievo beždžionė.“ (Bernardas Klervietis, Sermo in Cantica Canticorum 33, PL 183, 789)
Bernardas juokais vaizduoja šėtoną kaip mimą, kopijuojantį Dievą kreivai – viduramžių mugėse, kur aktoriai vaidino šventes, jis matė, kaip blogis imituoja gėrį, bet visada su uodega, ragindamas tikinčiuosius atskirti tikrą šokį nuo parodijos.
20
„Mylėk Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu.“ (Bernardas Klervietis, De Diligendo Deo, PL 182, 973)
Bernardas pakartoja Šventojo Rašto įsakymą, bet prideda ugnies – tarsi riteris, dedantis širdį ant altoriaus prieš kryžiaus žygį; Prancūzijos vienuolynuose jis ragino brolius mylėti ne pusiau, o kaip ugnis degina šiaudus, visiškai ir be likučio.