Jeano Bodino „Demonomanija“ (De la démonomanie des sorciers), pirmą kartą išleista 1580 m., yra vienas šiurpiausių ir įtakingiausių vėlyvojo renesanso tekstų. Paradoksalu tai, kad šią „raganų medžioklės instrukciją“ parašė žmogus, laikomas vienu moderniosios politikos mokslo tėvų ir teisinio racionalumo šalininkų. Knyga turi keistą savybę, kurią turi tik keli ankstyvosios modernybės tekstai: ji yra siaubingai klaidinga, … [Skaityti toliau…]
Martinas Buberis (1878–1965), žydų filosofas ir teologas, savo veikale „Aš ir Tu“ (Ich und Du, 1923) nagrinėjo žmogaus santykio su pasauliu, kitais žmonėmis ir Dievu esmę. Buberio filosofijoje pagrindinę vietą užima dialogo samprata, kurią jis apibrėžė kaip autentišką ir gyvą santykį. Vienas svarbiausių jo teiginių yra tai, kad žmogus tikrąją savo esmę ir egzistencijos prasmę … [Skaityti toliau…]
Ludwigas Wittgensteinas (1889–1951), vienas įtakingiausių XX amžiaus filosofų, nagrinėjo įvairius filosofinius klausimus, įskaitant religijos ir tikėjimo sampratą. Jo požiūris į tikėjimą Dievu nebuvo tradicinis teologinis ar metafizinis, bet egzistencinis ir lingvistinis. Wittgensteinas matė tikėjimą kaip žmogaus egzistencinės patirties dalį, kuri atskleidžia prasmę gyvenime ir pasaulyje. Vienas jo garsių teiginių byloja: „Tikėti Dievą – tai matyti, … [Skaityti toliau…]
Johanno Wolfgango Goethe’s kūryba ir filosofinės idėjos nuolat atskleidžia jo gilų susidomėjimą religija, kalba ir žmogaus santykiu su dieviškumu. Vienas iš giliausių klausimų, kuriuos jis nagrinėjo savo veikale „Faustas“, yra susijęs su žinomu Evangelijos pagal Joną tekstu: „Pradžioje buvo Žodis“ (Jn 1, 1). Goethe, giliai apmąstęs šią frazę, siūlo savo interpretaciją, kuri atskleidžia tiek jo … [Skaityti toliau…]
Levas Karsavinas (1882–1952), garsus rusų filosofas, istorikas ir teologas, savo darbuose daug dėmesio skyrė dogmos ir žmogaus gyvenimo santykiui. Jis giliai nagrinėjo dogmos vaidmenį ne tik teologijoje, bet ir kasdienėje žmogaus egzistencijoje. Karsavinas laikė, kad dogma nėra vien griežtas teologinis teiginys, bet gyvas ir dinamiškas dvasinio gyvenimo elementas, susijęs su žmogaus siekiu suvokti save, pasaulį … [Skaityti toliau…]
Origenas (185–254), vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologų ir Biblijos egzegetų, savo homilijose apie „Giesmių giesmę“ pateikė dvasinę ir alegorinę šio Senojo Testamento teksto interpretaciją. „Giesmių giesmė“ – tai poetiškas ir simboliais persmelktas kūrinys, dažnai suvokiamas kaip meilės dialogas tarp jaunikio ir nuotakos. Origenas, sekdamas ankstyvąja krikščionių tradicija, aiškino, kad ši knyga nėra vien apie žmogiškąją … [Skaityti toliau…]
Aurelijus Augustinas (354–430), vienas svarbiausių krikščionių mąstytojų ir Bažnyčios Tėvų, daug dėmesio skyrė kalbos, ženklų ir prasmės klausimams. Savo veikaluose, tokiuose kaip „De Doctrina Christiana“ (Krikščioniškoji mokymo knyga), Augustinas nagrinėjo, kaip žodžiai ir ženklai perduoda reikšmę, ypač kalbant apie Šventojo Rašto interpretavimą. Jis laikė, kad žodžiai yra ženklai, kurie nurodo į tam tikrus daiktus ar … [Skaityti toliau…]
Tomas Akvinietis (1225–1274), vienas įtakingiausių viduramžių filosofų ir teologų, savo garsiajame veikale „Summa Theologiae“ nagrinėjo daugybę svarbių teologinių ir filosofinių klausimų. Vienas iš jų yra Šventojo Rašto prasmės pobūdis – ar vienas žodis ar frazė Šventajame Rašte gali turėti daug prasmių? Akvinietis į šį klausimą atsakė teigiamai, pabrėždamas, kad Šventasis Raštas, būdamas Dievo įkvėptas tekstas, … [Skaityti toliau…]
Ulrichas Mannas, vokiečių teologas ir filosofas, savo darbuose gilinosi į mito ir religijos santykį, nagrinėdamas, kaip mitai atskleidžia žmogaus egzistenciją, o taip pat, kaip jie veikia krikščionybės supratimą ir praktiką. Jo mąstyme mitas nėra tiesiog prasimanymas ar istorinis pasakojimas, bet gili dvasinė ir simbolinė tikrovė, atskleidžianti žmogaus santykį su pasauliu ir transcendencija. Mannas mitą apibūdina … [Skaityti toliau…]
Martinas Lutheris: „Tik Raštas, tik tikėjimas“ Martinas Lutheris (1483–1546), Vokietijos teologas, reformacijos pradininkas, pasiūlė teologines idėjas, kurios tapo protestantizmo pagrindu. Dvi pagrindinės jo doktrinos – „Tik Raštas“ (Sola Scriptura) ir „Tik tikėjimas“ (Sola Fide) – iš esmės pakeitė Bažnyčios sampratą ir santykį su Dievo žodžiu bei išganymu. Šie principai kilo kaip atsakas į viduramžių katalikų … [Skaityti toliau…]
Sørenas Kierkegaardas: Tikėjimo paradoksas Sørenas Kierkegaardas, danų filosofas ir egzistencializmo pradininkas, giliai nagrinėjo tikėjimo prigimtį, pabrėždamas, kad tikėjimas yra paradoksali ir asmeniška žmogaus patirtis. Jis tikėjo, jog tikėjimas nėra racionalus sprendimas ar įprasto moralinio gyvenimo pratęsimas, bet egzistencinė kelionė, reikalaujanti drąsos ir šuolio į nepažinią sritį. Tikėjimo paradoksas – viena svarbiausių jo teologinių koncepcijų, kurią … [Skaityti toliau…]
Michailas Bulgakovas: Septintas Dievo buvimo įrodymas Michailo Bulgakovo romanas „Meistras ir Margarita“ yra vienas iškiliausių XX amžiaus literatūros kūrinių, kuriame susipina filosofija, religija ir žmogaus egzistencijos klausimai. Vienas intriguojančių epizodų yra susijęs su Dievo buvimo įrodymu – momentu, kai septintas Dievo buvimo įrodymas subtiliai iškyla per dialogus ir veikėjų sąveiką. Tai nėra tiesiogiai suformuluota teorija … [Skaityti toliau…]