Tomas Akvinietis (1225–1274), viduramžių filosofas ir teologas, yra žinomas dėl savo racionalaus požiūrio į Dievo buvimo klausimą. Savo pagrindiniame veikale „Summa Theologiae“ jis pateikė penkis Dievo buvimo įrodymus, kurie tapo žinomi kaip „penki keliai“ (quinque viae). Vienas svarbiausių šių įrodymų yra kosmologinis argumentas, kuris grindžiamas idėja, kad pasaulis yra racionaliai paaiškinamas tik tada, jei egzistuoja … [Skaityti toliau…]
Immanuelis Kantas savo veikale „Grynojo proto kritika“ (Kritik der reinen Vernunft) nuodugniai nagrinėjo įvairius Dievo buvimo įrodymus ir priėjo išvadą, kad nė vienas iš tradicinių metafizinių argumentų, įskaitant ontologinį, nėra tinkamas įrodyti Dievo egzistavimą. Ontologinis Dievo buvimo įrodymas, kuris siekia loginiu būdu įrodyti Dievo būtinumą remiantis pačia sąvoka, pasak Kanto, yra nepagrįstas, nes jis bando … [Skaityti toliau…]
Immanuelis Kantas (1724–1804), vienas įtakingiausių filosofų, nagrinėjo Dievo sąvoką kaip esminį moralės ir praktinio proto elementą. Jo filosofijoje Dievas nėra empiriškai įrodomas ar metafiziškai suprantamas objektas. Vietoj to, jis laikomas reguliatyvine idėja, kuri padeda žmogui orientuotis moralinėje ir praktinėje srityje. Kanto požiūris į Dievą glaudžiai susijęs su jo pagrindinėmis filosofinėmis idėjomis, išdėstytomis veikaluose „Grynojo proto … [Skaityti toliau…]
Didysis inkvizitorius yra vienas iš įsimintiniausių ir filosofine prasme giliausių personažų Fiodoro Dostojevskio romane „Broliai Karamazovai“. Šis veikėjas pasirodo kaip Ivano Karamazovo sukurtoje alegorinėje legendoje, kurią jis pasakoja savo broliui Aliošai. Legenda apie Didįjį inkvizitorių nagrinėja žmogaus laisvės, tikėjimo, valdžios ir moralės temas, keliančias klausimus apie Dievo ir žmogaus santykį. Legendoje pasakojama, kad Jėzus Kristus … [Skaityti toliau…]
Fiodoras Dostojevskis (1821–1881), vienas didžiausių rusų literatūros klasikų ir filosofinių romanų meistrų, savo kūryboje gilinosi į žmogaus prigimtį, tikėjimą, moralę ir Dievo klausimą. Viena iš jo garsiausių ir labiausiai cituojamų idėjų – „Jei Dievo nėra, viskas leidžiama“ – išreiškia egzistencinį ir moralinį paradoksą, kurį jis nagrinėjo savo romanuose, ypač „Broliai Karamazovai“. Ši mintis kviečia apmąstyti, … [Skaityti toliau…]
Martinas Buberis (1878–1965), žydų filosofas ir teologas, savo veikale „Aš ir Tu“ (Ich und Du, 1923) nagrinėjo žmogaus santykio su pasauliu, kitais žmonėmis ir Dievu esmę. Buberio filosofijoje pagrindinę vietą užima dialogo samprata, kurią jis apibrėžė kaip autentišką ir gyvą santykį. Vienas svarbiausių jo teiginių yra tai, kad žmogus tikrąją savo esmę ir egzistencijos prasmę … [Skaityti toliau…]
Ludwigas Wittgensteinas (1889–1951), vienas įtakingiausių XX amžiaus filosofų, nagrinėjo įvairius filosofinius klausimus, įskaitant religijos ir tikėjimo sampratą. Jo požiūris į tikėjimą Dievu nebuvo tradicinis teologinis ar metafizinis, bet egzistencinis ir lingvistinis. Wittgensteinas matė tikėjimą kaip žmogaus egzistencinės patirties dalį, kuri atskleidžia prasmę gyvenime ir pasaulyje. Vienas jo garsių teiginių byloja: „Tikėti Dievą – tai matyti, … [Skaityti toliau…]
Johanno Wolfgango Goethe’s kūryba ir filosofinės idėjos nuolat atskleidžia jo gilų susidomėjimą religija, kalba ir žmogaus santykiu su dieviškumu. Vienas iš giliausių klausimų, kuriuos jis nagrinėjo savo veikale „Faustas“, yra susijęs su žinomu Evangelijos pagal Joną tekstu: „Pradžioje buvo Žodis“ (Jn 1, 1). Goethe, giliai apmąstęs šią frazę, siūlo savo interpretaciją, kuri atskleidžia tiek jo … [Skaityti toliau…]
Levas Karsavinas (1882–1952), garsus rusų filosofas, istorikas ir teologas, savo darbuose daug dėmesio skyrė dogmos ir žmogaus gyvenimo santykiui. Jis giliai nagrinėjo dogmos vaidmenį ne tik teologijoje, bet ir kasdienėje žmogaus egzistencijoje. Karsavinas laikė, kad dogma nėra vien griežtas teologinis teiginys, bet gyvas ir dinamiškas dvasinio gyvenimo elementas, susijęs su žmogaus siekiu suvokti save, pasaulį … [Skaityti toliau…]
Origenas (185–254), vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologų ir Biblijos egzegetų, savo homilijose apie „Giesmių giesmę“ pateikė dvasinę ir alegorinę šio Senojo Testamento teksto interpretaciją. „Giesmių giesmė“ – tai poetiškas ir simboliais persmelktas kūrinys, dažnai suvokiamas kaip meilės dialogas tarp jaunikio ir nuotakos. Origenas, sekdamas ankstyvąja krikščionių tradicija, aiškino, kad ši knyga nėra vien apie žmogiškąją … [Skaityti toliau…]