Teonas iš Marmarikos yra vienas iš ankstyvosios krikščionybės figūrų, kurios pavardė iškyla kalbant apie didžiuosius Bažnyčios persekiojimus IV amžiaus pradžioje. Marmarika – tai sritis Šiaurės Afrikoje, maždaug dabartinės rytinės Libijos teritorijoje, kur krikščionybė jau tuo metu buvo giliai įsišaknijusi tarp vietos gyventojų. Teonas tapo žinomas dėl savo ištikimybės Kristui per imperatoriaus Diokletiano vykdytus persekiojimus (apie … [Skaityti toliau…]
Pafnutijus iš Egipto (IV a. pr.) buvo vienas iš ryškiausių ankstyvosios Bažnyčios askezės ir ištvermės simbolių. Jis priklausė Egipto dykumų atsiskyrėlių kartai, gyvenusiai itin griežtą gyvenimą, kupiną maldos, pasninko ir vienatvės. Sakoma, kad jis buvo mokinys garsiojo dykumos tėvo šv. Antano Didžiojo. Pafnutijaus vardas graikiškai reiškia „tas, kuris priklauso Dievui“ (παφνουτιος). Dar būdamas jaunas, Pafnutijus … [Skaityti toliau…]
Liturginis Šventųjų minėjimo kalendorius – tai išsamus metinis vadovas, padedantis susigaudyti, kada Bažnyčia ir tikintieji mini konkrečius šventuosius, palaimintuosius ar svarbius įvykius liturginiame gyvenime. Čia pateikiamos dienos, kai prisimenami šventieji iš viso pasaulio – nuo žinomų katalikiškų figūrų kaip šv. Pranciškus Asyžietis ar šv. Teresė Avilietė iki rečiau minimų, bet dvasiniu svoriu nenusileidžiančių šventųjų iš … [Skaityti toliau…]
Šventoji Apolonija (m. apie 249 m.) yra krikščionių kankinė, gyvenusi Aleksandrijoje, Egipte, III a. Ji laikoma dantų ligų ir odontologų globėja dėl savo kankinystės pobūdžio – persekiojimų metu jai buvo išmušti dantys, prieš sudeginant ant laužo. Apolonija yra gerbiama tiek Romos katalikų, tiek Rytų ortodoksų bažnyčiose kaip tikėjimo ir ištvermės pavyzdys, pasirinkusi mirtį, o ne … [Skaityti toliau…]
Šventasis Pelagijus (arba Pelagija) – jaunas krikščionių kankinys, gyvenęs Antiochijoje (dab. Turkija) Romos imperijos valdymo laikotarpiu, kai krikščionys buvo persekiojami (apie 284–311 m.). Jo istorija painiojama su Šv. Pelagija Antiochietė – mergelės kankinės legenda, todėl šaltiniuose jis kartais vadinamas vyrų giminės vardu (Pelagijus), o kartais – moterišku variantu (Pelagija). Istorinis kontekstas ir kankinystė Pagal tradiciją, … [Skaityti toliau…]
Šventasis Benediktas Nursietis (apie 480–547 m.) laikomas vakarų vienuolystės pradininku ir šventuoju, kurio įtaka krikščionybei tęsiasi iki šių dienų. Jis suformavo vienuolinio gyvenimo taisykles, kurios šimtmečius formavo dvasinį Europos žemėlapį. Benedikto gyvenimas, paženklintas maldos, asketizmo ir išminties, tapo įkvėpimu tiems, kurie siekia Dievui pašvęsto gyvenimo. Benediktas gimė apie 480 metus Nursijoje, Italijoje, turtingoje romėnų šeimoje. … [Skaityti toliau…]
Šv. Jonas Marija Vianėjus (1786–1859 m.), žinomas kaip Arso klebonas, yra vienas iš labiausiai gerbiamų Katalikų Bažnyčios šventųjų, laikomas kunigų ir nuodėmklausių globėju. Jo gyvenimas, paženklintas nuolankumo, maldos ir atsidavimo sielų išganymui, tapo įkvėpimu tikintiesiems visame pasaulyje. Nors buvo paprastas kaimo kunigas, jis savo šventumu ir meile žmonėms pavertė mažą Arso kaimelį Prancūzijoje piligrimystės centru. … [Skaityti toliau…]
Šventasis Antanas Didysis (apie 251–356 m.), dažnai vadinamas dykumų tėvu ir vienuolystės pradininku, yra vienas iš žymiausių Katalikų Bažnyčios šventųjų. Jo gyvenimas, pilnas asketizmo, maldos ir dvasinių kovų, tapo įkvėpimu krikščionims visame pasaulyje. Antanas ypač žinomas dėl savo dvasinių mūšių su velniu, kurie simbolizuoja tikinčiojo kovą su pagundomis ir blogiu. Antanas gimė apie 251 m. … [Skaityti toliau…]
Šventoji Rita iš Kašos (1381–1457 m.) yra viena iš labiausiai gerbiamų Katalikų Bažnyčios šventųjų, vadinama neįmanomų situacijų, beviltiškų atvejų ir sunkių santuokų globėja. Jos gyvenimas, pilnas išbandymų, kantrybės ir tikėjimo, tapo įkvėpimu milijonams tikinčiųjų visame pasaulyje. Per savo kančią ir atsidavimą Dievui ji parodė, kad net pačiose sudėtingiausiose situacijose viltis ir malda gali atverti kelią … [Skaityti toliau…]
Apokrifonas apie Joną – II a. gnostikų tekstas, kuriame apaštalas Jonas, laikomas Jėzaus mokiniu, gauna mistinį apreiškimą apie kosmosą, demiurgo klaidą ir dieviškąją Tikrovę (Pleromą). Jonas šioje apokrifinėje vizijoje yra ne tik istorinė figūra, bet ir gnostikų žinojimo (gnosis) simbolis, vedantis sielas iš materialaus kalėjimo į transcendentinę šviesą. Jonas Gnostikų Apokrifone apie Joną siejamas su … [Skaityti toliau…]
Dionisijus Mažasis (Dionysius Exiguus, apie 470–544 m.) – VI a. vienuolis, mokslininkas ir teologas, sukūręs anno Domini (AD) laiko skaičiavimo sistemą ir standartizavęs Velykų datos apskaičiavimą, pakeitęs Vakarų kalendoriaus istoriją. Vardas Dionysius kilęs iš graikų kalbos, reiškiančios „Dievo pašvęstas“ arba „Dioniso sekėjas“, o pravardė Exiguus (lot. „mažasis“) rodo jo kuklumą, galbūt nurodydama jo žemesnį statusą … [Skaityti toliau…]
Šv. Beda Garbingasis (Beda Venerabilis, apie 673–735 m.) – anglų vienuolis, teologas, istorikas ir mokslininkas, kurio darbai padėjo pagrindą viduramžių krikščioniškajai mokslinei tradicijai. Vardas Beda kilęs iš senosios anglų kalbos, galimai reiškiančios „malda“ arba „kovotojas“. Prievardis Venerabilis (lot. „garbingasis“) jam priskirtas po mirties, pabrėžiant jo šventumą ir mokslinį indėlį. Lietuvių kalboje jis vadinamas Šv. Beda … [Skaityti toliau…]