„Anathema“ – graikiškas terminas, kuris Šventajame Rašte ir krikščioniškoje tradicijoje įgauna įvairias reikšmes, tačiau visada išreiškia atskyrimą ar atmetimą. Laiške galatams apaštalas Paulius vartoja šį žodį, norėdamas pabrėžti ypatingą rimtumą: „Nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią Gerąją Naujieną, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas (anathema)“ (Gal 1,8). Šis įspėjimas … [Skaityti toliau…]
Euangelizētai – graikiškas žodis, reiškiantis „skelbti Gerąją Naujieną“ arba „evangelizuoti“. Šis terminas yra glaudžiai susijęs su krikščionybės esmės sklaida ir Dievo žodžio perdavimu pasauliui. Apaštalas Paulius savo laiškuose pabrėžia, kad Geroji Naujiena nėra tik informacija ar žinia. Tai kvietimas į naują gyvenimą, į dvasinį atgimimą ir Dievo pažinimą. Laiške galatams Paulius rašo: „Nors ir mes … [Skaityti toliau…]
Traditiones, minimos antrame Tesalonikiečiams laiške, yra terminas, turintis gilią reikšmę tiek krikščioniškoje doktrinoje, tiek platesniame tikėjimo kontekste. Lotyniškai šis žodis reiškia „tradicijas“ arba „tai, kas perduodama“. Tai nurodo paveldą, kuris nėra materialus, o dvasinis, idėjinis, kultūrinis ir religinis. Šventajame Rašte jis įgauna ypatingą reikšmę, nes susijęs su tiesų, mokymo ir tikėjimo paveldo išlaikymu bei perdavimu … [Skaityti toliau…]
Šventasis Teofanas atsiskyrėlis (1815–1894 m.) buvo vienas iškiliausių XIX a. Rusijos Bažnyčios dvasinių vadovų ir teologų. Jis žinomas kaip maldos gyvenimo, vidinės ramybės ir atsiskyrimo kelio mokytojas. Jo raštai ir gyvenimo pavyzdys tapo įkvėpimu daugeliui, ieškančių dvasinio atsinaujinimo ir gilesnio santykio su Dievu. Teofanas, gimęs kaip Georgijus Govorovas, buvo kilęs iš religinės šeimos, o jo … [Skaityti toliau…]
Šventasis Jonas Damaskietis, dar žinomas kaip Jonas Damaskas (apie 675–749 m.), buvo vienas reikšmingiausių Bažnyčios tėvų ir viduramžių teologų. Jo indėlis į krikščioniškąją mintį, ypač apie tikėjimo doktrinas ir ikonų garbinimą, buvo itin reikšmingas. Jis laikomas vienu pirmųjų scholastinės teologijos pradininkų, kuris sistematizavo Bažnyčios mokymą ir suteikė jam tvirtą filosofinį pagrindą. Jonas gimė Damasko mieste, … [Skaityti toliau…]
Graikiškas terminas gnōmē, reiškiantis „protas“, „nuomonė“ ar „požiūris“, teologinėje literatūroje dažnai vartojamas kalbant apie Dievo protą ar valią. Tai reiškia ne tik Dievo mąstymo esmę, bet ir Jo veikimą, pagrįstą išmintimi, gailestingumu ir amžinu planu. Dievo protas nėra suvokiamas kaip grynai intelektinė galia – jis apima visą dieviškąją prigimtį, Jo meilę ir rūpestį kūrinija. Šventajame … [Skaityti toliau…]
Šventasis Ignotas Antiochietis, dar vadinamas Ignotu Teoforu („Dievą nešantis“), yra vienas iškiliausių ankstyvosios Bažnyčios tėvų. Jis buvo trečiasis Antiochijos vyskupas po šventųjų Petro ir Euodijo, gyvenęs ir tarnavęs apie pirmojo ir antrojo amžiaus sandūrą. Jo gyvenimas ir laiškai liudija ne tik ištikimybę Kristui, bet ir tvirtą įsipareigojimą Bažnyčios vienybei bei mokymui. Apie Ignoto ankstyvąjį gyvenimą … [Skaityti toliau…]
Šventasis Atanazas Didysis (295–373 m.), Aleksandrijos arkivyskupas, yra vienas iškiliausių ankstyvosios Bažnyčios tėvų, kuris savo gyvenimu ir raštais tapo nepajudinamu krikščioniškos ortodoksijos gynėju. Jo darbai ir veikla buvo ypatingai reikšmingi kovose su arijonizmu – erezija, neigusia Jėzaus Kristaus dieviškumą. Atanazas ne tik apgynė Bažnyčios mokymą apie Trejybę, bet ir paliko neišdildomą pėdsaką teologijos istorijoje. Atanazas … [Skaityti toliau…]
Sinergija, sinergeia (gr. συνέργεια) reiškia „bendradarbiavimą“ arba „veikimą kartu“. Šis terminas turi gilią teologinę reikšmę ir dažnai vartojamas apibūdinti Dievo ir žmogaus bendrą veikimą išgelbėjimo kelyje. Krikščioniškoje tradicijoje sinergeia pabrėžia, kad žmogaus išgelbėjimas yra ne tik Dievo veiksmas ar žmogaus pastangų rezultatas, bet dviejų valių – dieviškos ir žmogiškos – sąveika, kurios vaisius yra dvasinė … [Skaityti toliau…]
„Dievybės sėkla“ yra metafora, naudojama įvairiuose religiniuose tekstuose ir teologinėse apmąstymuose, siekiant apibūdinti dieviškumo buvimą žmogaus širdyje. Tai suvokiama kaip Dievo dovanota pradinė dvasinė gyvybė, kviečianti žmogų į pilnatvę ir amžiną bendrystę su Kūrėju. Ši idėja pabrėžia, kad kiekvienas žmogus gimsta su galimybe siekti šventumo, tobulumo ir bendrystės su Dievu, tačiau, kaip ir sėkla gamtoje, … [Skaityti toliau…]