Kai žiūri „Gyvybės medis“ (angl. The Tree of Life, 2011), atrodo, kad ne žiūri filmą, o stovi tarp amžinybės ir vaikystės. Režisierius Terrence Malick nesiekia papasakoti istorijos – jis kviečia į kelionę, kur Dievas ne kartą paminėtas, bet niekada neištartas tiesiai. Ir vis dėlto Jis jaučiamas kiekvienoje šviesos dėmėje, kiekviename vėjo gūsyje ant berniuko veido, … [Skaityti toliau…]
„Dievai ir žmonės“ (pranc. Des hommes et des dieux, 2010, angl. Of Gods and Men) – kai filmas ne šaukia, o kalba tyliai, tada jo žodžiai pasiekia giliau. Dievai ir žmonės – tai vienas iš tų kūrinių, kurie neįtikinėja, nepredikuoja, o tiesiog būna. Ir būtent dėl to jis toks galingas. Režisieriaus Xavier Beauvois pasakojimas paremtas … [Skaityti toliau…]
„Egzorcistas“ (angl. The Exorcist, 1973) – tai ne šiaip siaubo klasika – tai tikėjimo šauksmas tamsos vidury. Režisieriaus Williamo Friedkino The Exorcist vis dar laikomas vienu emociškai galingiausių filmų apie religiją, ne todėl, kad gąsdina, o todėl, kad skaudina. Tai filmas, kuriame ne tiek demonas šokiruoja, kiek kunigo abejonės, motinos neviltis ir tylus Dievo buvimas … [Skaityti toliau…]
Yra filmų, kuriuos sunku ne tiek suprasti, kiek ištverti. The Devils, režisuotas Keno Raselo, vieniems – siaubo košmaras, kitiems – kinematografinė drąsa, tretiems – šventvagystė. Bet abejingų jis nepalieka. Veiksmas nukelia į XVII a. Prancūziją. Kunigas Urbainas Grandieras stengiasi apsaugoti Louduno miestą nuo politinės korupcijos, bet tampa atpirkimo ožiu. Sesuo Žana de Anžė – kupina … [Skaityti toliau…]
Pier Paolo Pasolini 1975 m. sukurtas filmas Salò, arba 120 Sodomos dienų – tai ne šiaip šokiruojantis kūrinys, o brutali, sunkiai ištveriama meditacija apie žmogaus žiaurumą ir šventų dalykų išniekinimą. Šio filmo nerekomenduojama žiūrėti nepasiruošusiems šokui. Paremtas Markizo de Sade’o romanu, bet perkeltas į Antrojo pasaulinio karo pabaigos Italiją, šis filmas atveria langą į pasaulį, … [Skaityti toliau…]
Kevinas Smithas 1999 m. išleido filmą, kuris ir šiandien katalikų pasaulyje vertinamas dvejopai: vieni jį vadina piktžodžiavimu, kiti – genialia satyra, o kai kurie tyliai pripažįsta, kad ši komedija padarė daugiau gero nei šimtai pamokslų apie „tikėjimo atsinaujinimą“. Dogma – tai filmas apie du puolusius angelus, Bartlbį ir Lokį (Benas Affleckas ir Mattas Damonas), kurie … [Skaityti toliau…]
Kartais kinas ne pramogauja, o skaudina. Ir būtent todėl priverčia keistis. Spotlight 2015 – ne šiaip filmas apie žurnalistiką. Tai tikras pasakojimas apie tai, kaip saujelė atkaklių žmonių išdrįso pakelti tai, ko nenorėjo matyti nei Bažnyčia, nei visuomenė. Ir dėl to buvo išgirsti tūkstančiai, ilgai tylėję. Veiksmas vyksta Bostone – 2001-aisiais, kai laikraščio Boston Globe … [Skaityti toliau…]
Martinas Scorsese, būdamas tikintis katalikas, 1988 m. išdrįso sukurti filmą, kuris ir šiandien vis dar kelia ginčus. The Last Temptation of Christ, pastatytas pagal Nikos Kazantzakio romaną, nėra klasikinis Jėzaus gyvenimo pasakojimas. Tai bandymas pažvelgti į Kristų ne tik kaip į Dievą, bet ir kaip į žmogų – silpną, pavargusį, norintį mylėti, gyventi, išvengti skausmo. … [Skaityti toliau…]
Vatikano konklava – tai vienas slapčiausių ir paslaptingiausių įvykių pasaulyje. 2024 m. filmas Conclave, režisuotas Edwardo Bergerio, kviečia žiūrovą ne tik į Siksto koplyčią, bet ir į gilesnę kelionę – ten, kur tikėjimas susitinka su žmogiškomis ambicijomis, abejonėmis ir net labai subtilia kova už sielas. Filmas paremtas Roberto Harriso romanu, o pagrindinį vaidmenį – kardinolą … [Skaityti toliau…]
Šventasis Pijus iš Pietrelčinos – ne šiaip šventas žmogus, o tarsi vaikščiojantis kontrastas: švelnus, bet nešantis skausmą, kuklus, bet regintis širdis, nepaklusnus institucijoms, bet paklusnus Dievui. Būtent tai pabandė perteikti du skirtingi filmai: vienas šviesus ir pasakojantis gyvenimo eigą (2000 m., rež. Carlo Carlei), kitas – tamsesnis, gilesnis ir labiau psichologinis (2022 m., rež. Abel … [Skaityti toliau…]