Šv. Bonifacas, gimęs apie 675 m. pietų Anglijoje, tikruoju vardu Winfridas, buvo vienas įtakingiausių VIII amžiaus krikščionybės veikėjų. Jo misija germanų žemėse ne tik suformavo Vakarų Europos bažnytinį žemėlapį, bet ir sustiprino Romos Bažnyčios autoritetą naujai besikuriančiose karalystėse.
Anglijoje išsilavinęs vienuolis Winfridas buvo žinomas kaip gabus mokytojas, raštininkas ir pamokslininkas. Jis gyveno benediktinų vienuolyne Nurslinge (netoli Viničesterio), kur dėstė gramatiką ir Šventąjį Raštą. Tačiau jo širdyje ruseno troškimas eiti ten, kur Evangelija dar nebuvo skelbta. Pirmąją misiją į Fryziją jis surengė dar būdamas vienuolis, bet ji buvo nesėkminga – karas ir politinė suirutė privertė jį grįžti. Tuomet jis nusprendė kreiptis tiesiai į Romą.
718 m. Winfridas nuvyko į Romą, kur popiežius Grigalius II ne tik jį palaimino, bet ir suteikė jam naują vardą – Bonifacius – kaip ženklą, kad jis nuo šiol tarnauja visai visuotinei Bažnyčiai. Vardas „Bonifacius“ reiškia „geradaris“ arba „gerą lemti nešantis“. Nuo tada visi jo laiškai, dokumentai ir net antspauduoti raštai pasirašomi vardu Bonifatius episcopus.
Bonifacas žinojo, kad viena yra skelbti Evangeliją, o visai kas kita – įtvirtinti Bažnyčią tvarkoje ir vienybėje. Todėl jis nuolat rašė laiškus popiežiams – Grigaliui II, Grigaliui III, Zacharijui, net vėliau – Šventajam Tėvui Stefanui. Jis prašė patarimų, informavo apie vietos papročius, ieškojo kanoninių sprendimų ir nuolatos pabrėždavo savo ištikimybę Romai. Laiškai tapo ne tik dvasinės komunikacijos forma, bet ir būdas įtvirtinti Bažnyčios vieningą struktūrą Europos pakraščiuose. Jis taip pat rašė ganytojinius laiškus, kviesdamas vyskupus laikytis šventosios drausmės.
Šiuos laiškus šiandien galime skaityti „Epistolae Bonifatii“ rinkiniuose. Jie – tai langas į VIII a. pasaulį: ten kalbama apie kunigų moralę, krikšto praktiką, vienuolijų tvarką, moterų padėtį, netgi apie politinius žygius.
Kaip Bonifacas formavo Bažnyčią
Bonifacas evangelizavo Hesiją, Turingiją, Bavariją, Fryziją, įkūrė vyskupijas (pvz., Eichštato, Würzburgo, Erfurto), įtvirtino Mainco arkivyskupiją, kurią vėliau pats valdė kaip metropolitas. Jis steigė vienuolynus – garsiausias jų – Fulda, kuris tapo ne tik dvasiniu, bet ir kultūriniu centru, o taip pat jo kapavietė.
Jis griežtai pasisakė prieš simoniją (bažnytinių pareigų pirkimą), poligamiją, vietinių kunigaikščių kišimąsi į dvasinius reikalus. Jis grąžino Romos kanonų tvarką ir įvedė tą discipliną, kurios dažnai stigo jaunoje Bažnyčioje.
Mirtis kaip užantspauduota misija
Sulaukęs per 70 metų, Bonifacas vis dar keliavo, mokė ir krikštijo. 754 m. Fryzijoje, netoli Dokkumo, jis ruošėsi sakramentų teikimui, kai užpuolė vietos pagonys. Vietoj to, kad gintųsi, jis su savo palydovais ėmė maldos knygas ir leido save nužudyti. Buvo nužudytas kartu su 52 bendrakeleiviais.
Jo kūnas buvo pargabentas į Fuldą – vienuolyną, kurį jis pats buvo įkūręs, ir kur dabar ilsisi kaip Bažnyčios kankinys ir šventasis.
Kodėl jis vadinamas Vokietijos apaštalu
Bonifacas nebuvo pirmasis, kuris atvyko į germanų žemes. Bet jis buvo pirmasis, kuris sugebėjo:
- sujungti misiją su Romos autoritetu,
- sukurti tvarkingą vyskupų tinklą,
- įtvirtinti liturgijos ir sakramentų vienodumą,
- suformuoti vieningą krikščionišką tapatybę tose tautose.
Todėl jau amžininkai jį vadino Apostolus Germaniae – Vokietijos apaštalu, o jo misija buvo prisimenama net po 1200 metų – kaip enciklikoje In hac tanta, kurią 1919 m. parašė popiežius Benediktas XV.