Ispanijos inkvizicijos istorija

Amerikiečių istoriko Henrio Čarlzo Ly (Henry Charles Lea) keturių tomų veikalas „Ispanijos inkvizicijos istorija“ (A History of the Inquisition of Spain), pirmą kartą išleistas 1906 m., iki šiol laikomas vienu fundamentaliausių tyrimų apie šią sudėtingą instituciją. Nors pats autorius buvo liberalus protestantas, jo darbas pripažįstamas kaip itin nešališkas: jis vengė moralizavimo ar religinių pamokslų, visą dėmesį sutelkiant į sausus, bet iškalbingus dokumentinius faktus.

Veikale nuosekliai atskleidžiama, kaip Ispanijos inkvizicija iš religinės institucijos virto galingu politiniu ir teisminiu aparatu, formavusiu visos šalies gyvenimą beveik keturis šimtmečius. Remdamasis archyviniais dokumentais, Li parodo, kaip buvo kuriama ir valdoma Šventoji tarnyba, kaip vyko tardymai, teismai ir „auto-da-fé“, kaip inkvizicija persekiojo conversos, moriscos, protestantus ir įtariamus eretikus, ir kaip jos cenzūra slopino intelektinį bei kultūrinį Ispanijos gyvenimą. Tai istorija apie instituciją, kuri, siekdama saugoti tikėjimo tyrumą, pamažu tapo savarankiška represine jėga, turėjusia didžiulę įtaką valstybės politikai, visuomenės mentalitetui ir Europos istorijai.

Bažnyčios reakcija į Lea veikalą buvo santūriai gynybinė: oficialiai jo nesmerkė, tačiau ilgai ignoravo ir vertino kaip nepatogų, nes dokumentiškai atskleista inkvizicijos transformacija į represinę politinę instituciją griovė tradicinį katalikišką naratyvą apie jos būtinumą ir saikingumą.

H. Č. Ly tyrimas išsiskiria tuo, kad autorius į Inkviziciją žvelgia pirmiausia kaip į teisinę instituciją. Būdamas teisės istorikas, jis nuodugniai analizavo specifinę procedūrų ir įrodymų sistemą, kurią naudojo Šventoji tarnyba. Autorius parodė, kaip Inkvizicijos teisiniai mechanizmai – nuo slaptų liudijimų iki turto konfiskavimo taisyklių – suformavo unikalią struktūrą, kurioje religinis uolumas persipynė su valstybiniu biurokratizmu.

„Juodosios legendos“ neutralizavimas

Ilgą laiką pasakojimai apie Ispanijos inkviziciją svyravo tarp dviejų kraštutinumų: gynybinės apologetikos ir vadinamosios „Juodosios legendos“ (isteriško piktnaudžiavimo faktais siekiant apjuodinti Ispaniją ir Katalikų bažnyčią). H. Č. Ly darbas šią legendą faktiškai neutralizavo. Vietoj mitų jis pateikė milžinišką dokumentinę bazę, rastą Ispanijos archyvuose. Jis nebandė specialiai nei palaikyti, nei neigti legendos – tiesiog leisdamas kalbėti patiems archyvams, jis sukūrė objektyvų paveikslą, kuris apnuogino sistemos veikimą be išankstinio nusistatymo.

Nepaisant amžiaus, Ly veikalas iki šiol laikomas vienu iš pagrindinių pirminių tyrimų apie Ispanijos Inkviziciją, kuriuo remiasi ir kurį cituoja visi šiuolaikiniai istorikai. Svarbu paminėti, kad:

• Aukų skaičius: Ly rėmėsi XIX a. prieinamais archyvais. Naujesni tyrimai (tokių istorikų kaip H. Kamen, J. Contreras ar F. Bethencourt) pateikia kiek mažesnius aukų skaičius, tačiau tai nė kiek nemenkina Ly atliktos kokybinės analizės vertės.
• Pirminis šaltinis: Moksliniame pasaulyje šis darbas tebėra „aukso standartas“ tyrinėjant Inkvizicijos teisinius aspektus ir jos poveikį visuomenės struktūrai.

Kūrinys yra gilus priminimas apie tai, kas nutinka, kai teisė ir dvasinė kontrolė susilieja į vieną represinį aparatą. Tai pamoka apie institucinę galią ir apie tai, kaip svarbu išlaikyti moralinę budrumą, net jei deklaruojami tikslai yra patys švenčiausi. Henrio Čarlzo Ly darbas padeda suprasti, kad tikroji tiesa slypi kantriame ir objektyviame faktų tyrinėjime.

Citatos

1. Apie Inkvizicijos ir politinės galios santykį

„Inkvizicija buvo ne tik religinis tribunolas, bet ir galingas politinis įrankis, kurio dėka monarchija sugebėjo suvienyti suskaldytą valstybę po vienu tikėjimu ir viena valia.“ (1 tomas, I knyga: „Kilmė ir įsteigimas“)

Ly pabrėžia, kad Inkvizicija Ispanijoje nebuvo vien tik dvasinė institucija. Ji tarnavo karūnai kaip priemonė politiniam vientisumui pasiekti, paverčiant religinę vienybę centralizuotos valstybės pamatu.

2. Apie slaptumo galią

„Slaptumas buvo pati Inkvizicijos gyvybinė srovė; be jo ji būtų praradusi savo galią kelti siaubą, o jos procedūros būtų subyrėjusios po teisingumo ir viešumo našta.“ (2 tomas, IV knyga: „Procesas“ / Skyrius: „Slaptumas“)

Ši mintis atskleidžia, kad institucijos jėga slypėjo nežinioje. Proceso uždarumas užkirsdavo kelią bet kokiai realiai gynybai ir sukurdavo visuotinę baimę, kurioje kiekvienas galėjo tapti įtariamuoju.

3. Apie institucijos prioritetus

„Inkvizicijos tikslas nebuvo sielų gelbėjimas, o tikėjimo apsauga; jai labiau rūpėjo išnaikinti ereziją kaip nusikaltimą, nei sugrąžinti nusidėjėlį į dvasinę bendrystę.“ (2 tomas, IV knyga: „Teisinė kompetencija“)

Tai viena svarbiausių Ly įžvalgų: Šventoji tarnyba veikė labiau kaip teisėsaugos organas nei kaip sielovados įrankis. Svarbiausia buvo doktrinos grynumas ir sistemos saugumas, o ne individualaus žmogaus sielos atgaila.

4. Apie biurokratinį smurtą

„Inkvizicija kankinimus naudojo ne kaip aklą žiaurumą, o kaip griežtai reglamentuotą teisinę procedūrą, kurios tikslas buvo išgauti prisipažinimą, be kurio bausmė pagal jų įstatymus būtų buvusi neįmanoma.“ (3 tomas, VI knyga: „Bylos eiga“ / Skyrius: „Kankinimai“)

Autorius pastebi šiurpų paradoksą – Inkvizicija buvo negailestinga būtent dėl savo teisinio formalizmo. Kankinimai nebuvo savavališkas sadizmas, o kruopščiai protokoluojama proceso dalis, siekiant teisinio „tikrumo“.

5. Apie ekonominį persekiojimo variklį

„Turto konfiskavimas buvo kuras, vertęs šią milžinišką mašiną veikti; be nuolatinio nuteistųjų turto srauto Šventoji tarnyba būtų bankrutavusi per keletą metų.“ (2 tomas, III knyga: „Ištekliai“ / Skyrius: „Konfiskacijos“)

Ši citata apnuogina materialistinę Inkvizicijos pusę. Institucija turėjo pati save išlaikyti, todėl turtingų asmenų persekiojimas dažnai tapdavo ekonomine būtinybe sistemos išlikimui užtikrinti.

6. Apie visuomenės moralinę eroziją

„Didžiausia Inkvizicijos padaryta žala buvo ne aukų kraujas, o tautos dvasios demoralizacija, kai skundimas tapo dorybe, o įtarumas – išlikimo sąlyga.“ (4 tomas, IX knyga: „Išvados ir poveikis“)

Ly analizuoja gilius socialinius randus: sistema vertė žmones išduoti artimuosius vardan „tikėjimo tyrumo“, taip griaudama pamatinį pasitikėjimą ir keisdama tautos charakterį.

7. Apie intelektualinę izoliaciją

„Uždraustų knygų sąrašai ir nuolatinė intelektualinė cenzūra sukūrė sieną, kuri izoliavo Ispanijos protus nuo didžiųjų Europos mokslo ir minties pasiekimų, palikdama šalį dvasiniame sustingime.“ (3 tomas, VIII knyga: „Veiklos sferos“ / Skyrius: „Cenzūra“)

Paaiškinama, kaip baimė nukrypti nuo dogmos sustabdė mokslinį progresą. Ispanija, saugodama save nuo „erezijų“, kartu atsiribojo nuo Renesanso ir Švietimo amžiaus atradimų.

8. Apie bausmę kaip teatrą

„Auto-da-fé nebuvo tiesiog bausmės vykdymas; tai buvo kruopščiai surežisuota religinė drama, skirta įteigti liaudžiai pagarbą Bažnyčios galiai ir priminti apie galutinį Dievo teismą.“ (3 tomas, VI knyga: „Bylos eiga“ / Skyrius: „Nuosprendis“)

Vieši ritualai tarnavo kaip masinės įtaigos priemonė. Tai buvo sakralizuotas spektaklis, kuriame fizinė mirtis tapo simboliniu įrodymu apie institucijos turimą raktą į dangų ir pragarą.

9. Apie neklystamumo naštą

„Inkvizicija negalėjo prisipažinti klydusi, nes jos autoritetas rėmėsi dieviškuoju neklystamumu; todėl net ir akivaizdi neteisybė turėjo būti ginama iki galo, kad nebūtų suabejota pačios sistemos šventumu.“ (4 tomas, VIII knyga: „Pabaiga ir nuosmukis“)

Ly parodo sistemos nelankstumą: pripažinti klaidą teisme reiškė pripažinti, kad institucija nėra neklystanti Dievo valios vykdytoja. Todėl sistema buvo priversta tęsti neteisybę, kad išsaugotų savo įvaizdį.

10. Apie dvasinę tironiją

„Nors Inkvizicijos laužai užgeso, jos palikta netolerancijos dvasia ir polinkis į dvasinę tironiją dar ilgai sklandė virš Europos, primindami, kaip lengvai tikėjimas gali virsti prievarta.“ (4 tomas, Pabaiga: „Baigiamosios mintys“)

Baigiamoji mintis perspėja ateities kartas, kad Inkvizicija nėra tik istorinis faktas – tai priminimas apie žmogaus prigimties polinkį naudoti sakralius dalykus kitų žmonių kontrolei ir pajungimui.

Turinys

Pirmas tomas: Pradžia, įsteigimas ir ankstyvosios aukos

Šiame tome dėmesys sutelktas į inkvizicijos ištakas Ispanijoje, jos susikūrimą XV a. pabaigoje ir poveikį žydams bei maurams. Knygos I–IV nagrinėja politinį bei religinį foną, kaip institucija tapo valstybės įrankiu.

• Knyga I: Kilmė ir įsteigimas. Čia aprašomas Kastilijos karalystės chaosas po Ferdinando ir Izabelės atėjimo į valdžią (1474 m.), bažnyčios vaidmuo ribojant dvasininkų privilegijas ir popiežiaus pretenzijas. Skyriai pabrėžia Santa Hermandad (šventa brolija) kaip teisėsaugos jėgą ir karinių ordinų absorbciją. Pagrindiniai faktai: inkvizicija prasidėjo kaip būdas suvaldyti religinį netvarką, bet greit virto valdžios stiprinimo priemone.
• Knyga II: Žydai ir maurai. Aptariama žydų persekiojimo istorija nuo viduramžių, tolerancija saracėnų valdymo metu (Mozarabai, Muladíes) ir krikščionių atgavus valdžią (Mudéjares). Skyriai rodo, kaip bažnyčia kurstė netoleranciją, vedusią prie 1312 m. Vienos susirinkimo ir represinių įstatymų. Faktai: žydai klestėjo ekonomikoje, bet persekiojimai (pvz., 1391 m. pogromai) kūrė conversos (naujų krikščionių) klasę, kuri tapo įtarimų objektu.
• Knyga III: Žydai ir conversos. Nagrinėjama žydų turtai ir įtaka, sukėlusi antipatiją, masiniai krikštai ir conversos kilimas visuomenėje. Skyriai aprašo 1391 m. žudynes, Doña Catalina įsakymą ir popiežių bei Bazelio susirinkimo vaidmenį. Faktai: Ferdinandas ir Izabelė 1492 m. išvarė žydus (apie 150–200 tūkst. žmonių), sukeldami kančias tremtiniams; conversos persekiojimas tęsėsi dėl įtarimų slaptu judaizmu.
• Knyga IV: Inkvizicijos įsteigimas. Čia detaliau apie inkvizicijos pradžią 1478 m. (Sixtus IV bulė), pirmuosius inkvizitorius ir tribunolus Sevilijoje (1480 m.), Santa Hermandad vaidmenį. Skyriai rodo pasipriešinimą (pvz., Toledas), Lucero bylą ir reformų bandymus. Faktai: per pirmuosius metus sudeginta šimtai, sukurta Suprema (aukščiausioji taryba), inkvizicija plito su Torquemada priešakyje, bet kilo piktnaudžiavimai, kaip Córdobos maištas 1486 m.

Šis tomas rodo, kaip inkvizicija gimė iš religinio fanatizmo ir politinių ambicijų, greit tapdama represijų mašina.

Antras tomas: Santykiai su valstybe ir ištekliai

Čia tęsiama Knyga III, pereinama prie valstybės santykių (Knyga IV) ir finansų (Knyga V). Dėmesys institucijos galiai ir ekonominiam pagrindui.

• Knyga III (tęsinys): Santykiai su karūna. Aptariama dvasinė ir pasaulietinė jurisdikcija, Ferdinando kontrolė, bet auganti nepriklausomybė. Skyriai rodo konfliktus su vyskupais ir karaliais (pvz., Philip IV). Faktai: inkvizicija valdė savo taisykles, bet karūna kišosi į paskyrimus; 1700 m. su Burbonais sustiprėjo kontrolė.
• Knyga IV: Organizacija. Nagrinėjama inkvizitoriaus-generolo ir Supremų tarybos vaidmuo, tribunolų struktūra, pareigūnų dauginimasis ir pardavimas. Skyriai aprašo vizitacijas, pastatus ir pareigūnus (asesorius, prokuroras). Faktai: 1746 m. surašyme – šimtai pareigūnų; paveldimi postai ir korupcija; limpieza (kraujo grynumas) kaip reikalavimas pareigūnams.
• Knyga V: Ištekliai. Čia apie konfiskacijas, baudas, dispensacijas, beneficijas. Skyriai rodo, kaip konfiskacijos (nuo 1480 m.) rėmė veiklą, bet kėlė sunkumus (pvz., skolų rinkimas). Faktai: konfiskacijos – pagrindinis pajamų šaltinis, bet XVIII a. sumažėjo; beneficijos (kanonijos) suteikė pajamas, bet kilo konfliktai su bažnyčia.

Tomas atskleidžia, kaip inkvizicija tapo savarankiška biurokratija, finansuojama aukų turto.

Trečias tomas: Praktika ir veiklos sritys

Čia Knyga VI (tęsinys) – procedūros, Knyga VII – bausmės, Knyga VIII – aukos (žydai, moriskai, protestantai, cenzūra).

• Knyga VI: Praktika (tęsinys). Aptariama tikėjimo ediktas, procesas, areštas, kalėjimas, liudijimai, prisipažinimas. Skyriai rodo kankinimus, jų ribas ir dažnumą. Faktai: kankinimai – ne dažni, bet žiaurūs (vanduo, virvės); slaptumas – raktas; liudijimai slopinti.
• Knyga VII: Bausmės. Nagrinėjamos nuosprendžiai, smulkios bausmės (plakimas, tremtis), griežtesnės (galeros, kalėjimas), sudeginimas. Skyriai aprašo auto de fe (viešus aktus). Faktai: sudeginimas – už užsispyrusį ereziją; auto de fe – spektakliai, bet vėliau privatūs.
• Knyga VIII: Veiklos sritys. Čia mistika, solicitacija (viliojimas išpažintyje), erezijos, burtininkavimas, raganavimas, politinė veikla, jansenizmas, masonai, filosofizmas, bigamija, šventvagystė, kiti nusikaltimai. Skyriai rodo žydų ir moriskų persekiojimus (1492 m. išvarymas, 1609 m. moriskų deportacija), protestantizmo sutriuškinimą (1559 m. auto). Faktai: moriskai – apie 300 tūkst. išvaryta; protestantai – vos keli šimtai; cenzūra – knygų indeksai nuo 1551 m.

Tomas iliustruoja kasdienę veiklą ir aukas – nuo religinių iki politinių.

Ketvirtas tomas: Veiklos sritys (tęsinys) ir išvada

Čia Knyga VIII (tęsinys) – daugiau sričių, Knyga IX – nuosmukis.

• Knyga VIII (tęsinys). Tęsiama jansenizmu, masonais, filosofizmu, bigamija, šventvagyste, įvairiais nusikaltimais (santuoka ordinuose, kunigų apsimetimas). Skyriai rodo, kaip inkvizicija kišosi į moralę ir politiką. Faktai: masonai persekiojami nuo 1738 m.; filosofizmas – XVIII a. pabaigoje, pvz., Olavide byla.
• Knyga IX: Išvada. Čia nuosmukis ir žlugimas – nuo XVII a. silpnėjimo iki panaikinimo 1834 m. Skyriai aprašo Burbonus, Cortes (1813 m. panaikinimas), Fernando VII restauraciją (1814 m. atkurta, 1820 m. vėl panaikinta). Faktai: 1820 m. revoliucija; galutinis panaikinimas 1834 m.; retrospektyva – Ispanijos nuosmukio priežastys (mokesčiai, bažnyčios augimas, cenzūra).

Šis tomas užbaigia analizuodamas inkvizicijos vaidmenį Ispanijos žlugime – ekonominį, intelektualinį, socialinį – ir jos palikimą. Bendrai veikalas rodo inkviziciją kaip galingą, bet galiausiai žalingą jėgą, kuri per 350 metų (1480–1834) persekiojo tūkstančius, bet nesugebėjo sustabdyti pokyčių.

Ispanijos inkvizicijos istorija (ištraukos)

KNYGA III

I SKYRIUS

EREZIJA

Inkvizicija buvo sukurta erezijai išnaikinti ir tikėjimo vienybei užtikrinti. Vėliau matysime, kaip platus tapo erezijos apibrėžimas, ir jau matėme, kiek toli nuo savo tikslo nuvedė Šventojo Oficijaus veikla, bet iki pat galo tariamas jos egzistencijos tikslas liko netikėtinų įsitikinimų slopinimas.

Šiandien, kai visi pripratę prie visuotinės tolerancijos, sunku suvokti, kokią reikšmę praeities valstybininkai teikė tikėjimo vienybei ar kaip stipriai liaudis bjaurėjosi bet kokiu nukrypimu nuo dogmų standarto. Šie įsitikinimai buvo neatsiejama bendruomenės psichikos ir moralės dalis – šimtmečių Bažnyčios mokymo rezultatas, kol galiausiai tapo viena pagrindinių tiesų: valdovo aukščiausia pareiga – bet kokia kaina sutriuškinti nesutariančius, o neapykanta eretikui tapo privaloma kiekvienam krikščioniui pagal dieviškąjį ir žmogiškąjį įstatymą. Eretikas buvo nuodingas roplys, savo kvėpavimu platinantis užkratą; žemės saugumas reikalavo jo sunaikinimo kaip maro šaltinio.

Ankstyvaisiais Inkvizicijos laikais, kai hierarchija knibždėjo naujųjų krikščionių abejotinos ortodoksijos, buvo gyvybiškai svarbu žinoti, kad išganymui būtini sakramentai nėra suteršti ministranto apostazės, nes jo intencija lemia jų galiojimą. Niekas negalėjo pasakyti, kiek kunigų panašių į Andrésą Gonzálezą, San Martín de Talavera parapijos kleboną, kuris 1486 m. teisme Toledo prisipažino keturiolika metų slapta buvęs žydas, neturėjęs intencijos aukodamas mišias ir nedavęs atleidimo išpažinties klausytojams. Plačiai sklido ir klasikinė istorija apie Fray García de Zapatą, Toledano jeronomitų vienuolyno priorą, kuris pakeldamas ostiją sakydavęs: „Kelkis, mažasis Petrai, ir tegul žmonės į tave žiūri“, o atleidimą tariamai duodamas visada atsukdavo nugarą atgailautojui.

[Pastaba: JURISDIKCIJOS SĄLYGOS]

Negailestingas Šventojo Oficijaus uolumas pamažu pašalino šį pavojų žmonėms, bet savo metodais tik sustiprino neprotingą erezijos bjaurėjimąsi. Sąžiningas riteris Oviedo, apie XVI a. vidurį, tik išsakė tuometinės nuomonės esmę sakydamas, kad visos kanonų numatytos ir įstatymų leidžiamos bausmės turi kristi ant eretikų asmenų ir turto; jie valgo gerųjų duoną, žemę daro gėdinga, savo pokalbiais veda sielas į pražūtį, o santuokomis ir giminystėmis teršia gerų namų kraują. Laikui bėgant tai tik augo. Granados arkivyskupas Galceranas Albanellis, buvęs Pilypo IV auklėtojas, 1621 m. balandžio 12 d. laiške buvusiam auklėtiniui išreiškė siaubą sužinojęs, kad anglų ambasadoriui leista namuose laikyti pamaldas pagal savo sektos apeigas. Karalius neturįs to leisti – tai didžiausia nuodėmė, ir jei nebus pataisyta, visi žūsime. Prakeiktas pasiteisinimas sakyti, kad tas prakeiktas karalius leidžia ispaniškam ambasadoriui Londone aukoti mišias. Anglų ambasadorių reikia išsiųsti, o anglų karalius tegul išsiunčia ispaniškąjį; jei Valstybės Taryba kišasi, tegul Pilypas parodo jiems Dievo kelią. Licenciatas de Angulo turįs gauti vyskupiją, nes atsistatydino iš Tarybos fiskalo posto, kad nepasirašytų po dokumentu, kuriame anglų karalius vadinamas Tikėjimo Gynėju; Albanellis pareiškė pasirengęs užleisti jam savo sostą. Tokiems kruopščiai išauklėtiems jausmams baisios auto de fé ceremonijos buvo tikėjimo triumfas, kuriuo jie didžiavosi; juos užliedavo dievobaimingas džiaugsmas, kai brasero liepsnos surydavo eretikų kūnus, pereinančius iš laikinės į amžiną ugnį. Tai buvo Dievo garbės gynimas; šį nusiteikimą būtina suprasti ir turėti omenyje vertinant Inkvizicijos vykdytą užduotį.

   *       *       *       *       *

Šventojo Oficijaus jurisdikcija erezijai apsiribojo pakrikštytaisiais, nes krikštas – būtina erezijos sąlyga; nekrikštytieji – už Bažnyčios ribų, ir ji neturi dvasinės valdžios jiems. 1623 m. Valjadolido auto de fé moteris, išvesta sudeginti už judaizmą, pareiškė nebuvusi krikštyta – byla sustabdyta, ji grąžinta tyrimui. Nors krikštą gali galiojančiai suteikti ir eretikas, užsieniečių protestantų bylose kruopščiai tikrinta jų krikšto smulkmenos pagal sektos apeigas, kad būtų įsitikinta tikru krikštu; 1598 m. Toledo byloje Jacques Pinzon advokatas sumaniai, bet bergždžiai ginčijosi, kad to negalima laikyti įrodytu, nes neįrodyta, kad ministrantas turėjo tinkamą intenciją, be kurios apeiga negalioja.

Amžius ribojo inkvizicinę jurisdikciją menkai. Vaikai laikyti galinčiais ereziją nuo doli capaces amžiaus – šešerių ar septynerių metų, bet atsakingi tik pasiekę proto brandą. Torquemada nustatė dvylika mergaitėms ir keturiolika berniukams – žemiau to viešai atsižadėti nereikėjo, bet riba dažnai pažeidžiama. 1501 m. Inesita, Marcos García duktė, devynerių–dešimties metų, ir Isabel, Álvaro Ortolano duktė, dešimties, nuteistos pasirodyti auto de fé. Jos prisipažino pasninkavusios kartą ar du, o pastarajai tėvas liepęs nevalgyti kiaulienos. 1660 m. Valjadolide aštuonmetis Joseph Rodríguez, kaltinamas judaizmu, reguliariai teisiamas su visomis sudėtingomis procedūromis metus laiko, davė parodymus prieš tėvą ir brolį; slapta išteisintas ir uždarytas į atgailos kalėjimą mokytis. Žinoma, viršutinės amžiaus ribos nebuvo. 1638 m. Valjadolide šimtametė María Díaz įmesta į slaptą kalėjimą už judaizmą, byla prasidėjo.

Atsakomybė Inkvizicijai priklausė nuo erezijos laipsnio, kurį teologai kruopščiai klasifikavo. Medžiaginė erezija – pakrikštytojo klaida iš nežinojimo; jei nežinojimas nepateisinamas, vargu ar tikra erezija, verta bausmės. Formali ar mišri erezija – savanoriška ir užsispyrusi klaida, užsispyrimas – laikymasis to, kas žinoma prieštaraujant Bažnyčios mokymui. Formali erezija skirstoma į vidinę, arba minties, ir išorinę. Vidinė – slapta puoselėjama, nepasireiškianti žodžiu ar veiksmu. Išorinė skirstoma į slaptą ir viešą. Slapta išorinė – pasireiškianti žodžiais ar ženklais slapta ar vienam–dviem asmenims, pvz., žmogus savo kambaryje vienas sakytų „Dievo nėra“ ar ištartų mintį kitam akivaizdoje. Vieša išorinė – atvirai pasireiškianti, viešai ar daugiau nei dviem asmenims. Šių skirtumų poveikis Inkvizicijos darbui paaiškės vėliau.

[Pastaba: VYSKUPIŠKOJI JURISDIKCIJA]

Dar vienas apibrėžimas dar svarbesnis. Erezija – ir nuodėmė, ir nusikaltimas. Kaip nuodėmė ji priklauso forum internum, arba sąžinės forumui; kaip nusikaltimas – forum externum, arba teismo forumui. Atgailautojas sakramentinėje išpažintyje prisipažinęs eretišką tikėjimą gali gauti sakramentinį atleidimą ir būti atleistas Dievo akyse, bet nusikaltimas, kaip žmogžudystė ar kitas žmogaus įstatymų pažeidimas, lieka baustinas teismo forume. Matysime, kad Inkvizicijoje prisipažinęs, atgailavęs ir gavęs atleidimą vis tiek baudžiamas – nuo lengvos atgailos iki mirties, priklausomai nuo aplinkybių.

   *       *       *       *       *

Prieš XIII a. Inkvizicijos organizavimą erezijos nagrinėjimas natūraliai priklausė vyskupo pareigoms. Persekiojimo pareiga vykdyta aplaidžiai; kai katarų ir valdensų erezijos grasino lotynų Bažnyčios viešpatavimui, o Albigiečių kryžiaus žygiai paliko ją situacijos šeimininke, Inkvizicija pamažu iškilo kaip pagalba vyskupams. Kilo konkurencija, bet vyskupai paprastai nesidalijo konfiskacijomis; mažai kuris turėjo tiek persekiojimo uolumo, kad nemokamai atliktų šią tarnybą – laukas iš esmės atiduotas naujai organizacijai ten, kur ji įvesta. Vis dėlto vyskupiškos teisės neginčytinos. Jurisdikcija erezijai – kumuliatyvi: abu tribunolai ją turi, bet kuris gali imtis bylos, jei pradėjo pirmas. Galiausiai 1312 m. Vienos susirinkimas, reaguodamas į skundus dėl inkvizitorių žiaurumo, nustatė tvarką, pagal kurią griežtam kalinimui, kankinimui ir galutiniam nuosprendžiui reikalingas abiejų bendras veiksmas, nebent pakviestasis neatvyksta per aštuonias dienas. Tai, įtraukta į susirinkimo aktus, vadinamus Klementinais, liko Bažnyčios įstatymu. Vyskupai liko abejingi ir retai veikė savarankiškai. Inkviziciniai rajonai dideli, apimantys kelias vyskupijas; vyskupo jurisdikcija ribota viena vyskupija. Neįmanoma vyskupams rinktis tribunolo būstinėje; ruošiant auto de fé paprastai siunčia ordinarus atstovauti arba paveda inkvizitoriui veikti.

Tokia kiek griozdiška vyskupiškos ir inkvizicinės jurisdikcijos kombinacija atėjo į Ispaniją kartu su Šventojo Oficijaus įkūrimu. Savarankiškas vyskupų veiksmas dar pasitaikydavo (žr. I t., p. 167), jis pripažintas, bet pavaldus inkviziciniam – Inocento VIII 1487 m. rugsėjo 25 d. breve suteikė Torquemadai apeliacinę galią bylose prieš vyskupų teismus, veikiančius atskirai ar kartu su inkvizitoriais, jei apeliacija pateikta prieš nuosprendį. Tų laikų popiežiai rūpinosi išlaikyti vyskupiško dalyvavimo teiginį, matyti iš laiškų antraščių „Ordinariams ir Inkvizitoriams“ ar prielaidos, kad inkvizitoriai veikia pagal vyskupišką ir popiežišką valdžią. Teoriškai tai tęsėsi per XVI a. Aukščiausio autoriteto rašytojai traktuoja vyskupus ir inkvizitorius kaip turinčius kumuliatyvią jurisdikciją – abu gali persekioti atskirai ar kartu; cituojami seni kanonai, grasinantys nušalinimu vyskupui, aplaidžiai valančiam vyskupiją nuo erezijos.

[Pastaba: IŠIMTINĖS JURISDIKCIJOS REIKALAVIMAS]

Nebuvo įstatymo, atimančio vyskupams tradicinę jurisdikciją erezijai, bet Inkvizicija reikalavo ir įrodė, kad jos teisė išimtinė, o Klementinai vyskupams suteikia tik konsultacinę privilegiją trijuose nurodytuose nuosprendžiuose. Tokios privatinės teisės nesuteikta popiežių komisijose inkvizitoriams-generolams; vienintelis šaltinis – Ferdinando valdingas ryžtas, kad niekas netrukdytų greitam jo mėgstamos institucijos veikimui ir niekas nereikalautų dalies jos finansinės naudos. Natūralu, kad jis rėmė Inkviziciją – dvasiniuose teismuose procesas viešas, mažiau tikėtinas kaltinimas nei tribunolų slaptumas; iki 1500 m. jis, matyt, patenkintas rezultatu – 1500 m. rugpjūčio 19 d. laiške Kaljario arkivyskupui stebisi, kad prelatai be jo leidimo ar inkvizitoriaus-generolo komisijos kišasi į Inkvizicijos reikalus ir renka pinigines baudas, nors jau drausta. Draudimas kartojamas ryžtingai; nieko bendro su Inkvizicijos reikalais, tik padėti inkvizitoriui kai prašoma; surinktus pinigus tučtuojau atiduoti gavėjui Pedro Lópezui, vykstančiam į Sardiniją. Nieko ryžtingesnio už šį laišką, nors Sardinijos tribunolas visiškai suiręs ir ruošiamasi pertvarkyti siunčiant visą pareigūnų korpusą. Galima spėti, kad jei Kastilijos episkopatas priešinosi, iki to laiko pasidavė.

Kad šis išimtinės jurisdikcijos sutelkimas Inkvizicijoje – karališkos valdžios darbas ir XVI a. viduryje ne visuotinai pripažintas, matyti iš vyskupo Simancaso, patyrusio inkvizitoriaus, pastabos: vyskupų pareiga tirti erezijos bylas, bet perduoti kalinį ir parodymus inkvizitoriui – kitaip jų nepatyrimas dažnai baigiasi nesėkme, kaip jis pats neretai matė; reikėtų popiežiaus dekreto tai nurodyti, o jo nėra – karalius įpratęs įsakyti vyskupams. Turime pavyzdį 1527 m., kai Toledano arkivyskupo generalvikaras privalėjo atiduoti Manriquei areštuotą ir teisiamą dvasininką.

Simancas dar pripažįsta vyskupo pareigą pradiniam tyrimui erezijos klausimais, bet net tai jau seniai drausta, nors kova užtruko. 1532 m. Hueskos ordinaras išleido Tikėjimo ediktą pagal Inkvizicijos pavyzdį, ragindamas skųsti eretikus – imperatorienė-regentė kovo 23 d. laiške griežtai bara už naujovę, nežinomą nuo Inkvizicijos įvedimo, grasindama priemonėmis už pakartojimą.[20] Nepaisant to, Valensijos arkivyskupas Ayala 1565 m., jo įpėdinis palaimintasis Juanas de Ribera 1576 m. ir dar vienas vyskupas 1567 m. pakartojo klaidą – tučtuojau sudrausti. Kai 1583 m. Tortosos vyskupas padarė tą patį, Suprema 1584 m. sausio 14 d. rašė, kad popiežiai suteikė Inkvizicijai išimtinę jurisdikciją erezijai ir uždraudė kitiems ja užsiimti – ateityje nesikišti. Nepaisydamas to, 1591 m. Taragonos susirinkimas pakartojo seną vyskupišką jurisdikciją, įsakydamas vyskupams budriai stebėti kaimenes ir rūsčiai bausti erezijos platintojus pagal kanonus. Kiek susirinkimas teisus ir kiek melagingas Supremų teiginys, matyti 1595 m., kai Granados arkivyskupas skundėsi Klemensui VIII, kad inkvizitoriai draudžia jam leisti ediktą erezijos klausimu – popiežius tučtuojau rašė inkvizitoriui-generolui, kad to neleisti, nes inkvizitoriams deleguotos galios niekaip neriboja vyskupiškos jurisdikcijos.

[Pastaba: IŠIMTINĖ JURISDIKCIJA PRIMETAMA]

Po to Suprema bent jau negalėjo dėtis nežinanti, bet laikėsi melagingo teiginio. Gvatemaloje kilo žiaurus ginčas tarp vyskupo Juano Ramírezo ir Inkvizicijos komisaro, kapitulos dekano Phelipe Rúiz del Carral. Ramírezas įkalino jį ir bandė kurti savotišką inkvizicinį tribunolą – 1609 m. Suprema pateikė Pilypui III pasirašyti laišką, aprašytą kaip įprastą vyskupams kišantis į tikėjimo reikalus. Jame sakoma, kad popiežius, steigdamas Inkviziciją, sau pasiliko visas erezijos bylas ir pavedė jas inkvizitoriui-generolui bei jo pavaduotojams, uždrausdamas visiems teisėjams ir ordinarams kištis – todėl jie nustojo tokias bylas nagrinėti ir perduoda inkvizitoriams visa, kas pasiekia jų ausis. Kadangi vyskupas kišasi į jam nepriklausančius dalykus, įsakoma ateityje nesikišti į Inkvizicijos reikalus – kitaip bus imtasi priemonių. Vienintelis melagingo teiginio pagrindas – vėliau matysime – kova, kurią Ferdinandas ir Karolis V vedė siekdami užkirsti kelią apeliacijoms į Romą iš Inkvizicijos; kartais gaudavo brevus, kuriais popiežiai sau pasilikdavo visas tribunoluose nagrinėjamas bylas ir pavedė jas inkvizitoriui-generolui, drausdami bet kam, įskaitant kurijos pareigūnus ir kardinolus, priimti iš jo apeliacijas. Čia visiškai nieko apie pradinę jurisdikciją ir nieko, ribojančio tradicines episkopato funkcijas, bet Suprema laikė archyvus ir galėjo teigti, ką nori.

Vis dėlto vyskupai visiškai neatsisakė teisių; bylos retkarčiais pasitaikydavo – žinoma, jie pralaimėdavo. Jų pakako, kad 1645 m. Formuliare įtrauktų formulę joms spręsti. Ji adresuota Badajoso provizoriui – fiskalas skundžiasi pradėjus bylą dėl eretiškų teiginių; tai išimtinai Inkvizicijos reikalas – įsakoma perduoti bylą su įprastomis ekskomunikos ir baudos grėsmėmis. Fiskalas reikalauja ir provizoriaus teismo, kad ateityje nei jis, nei kas kitas nedrįstų uzurpuoti Inkvizicijos jurisdikcijos – dokumentas baigiasi pranešimu, kad byla pradėta. Tokiems metodams sunku priešintis. Kai 1666 m. Barselonos tribunolas sužinojo, kad Solsonos vyskupas vizitacijos metu surinko nemaža parodymų tikėjimo byloje, tučtuojau pareikalavo dokumentų – šis greit atidavė. Tribunolas drįso siūlyti jį teisti, bet Suprema protingai įsakė nieko nedaryti. Vis dėlto Benediktas XIV pakartojo Klemenso VIII teiginį, kad popiežiai, deleguodami galias inkvizitoriams, niekada nenorėjo kištis į vyskupišką jurisdikciją ar atleisti vyskupus nuo atsakomybės.

Nepasitenkinusi atėmusi episkopatui amžiną jurisdikciją erezijai, Inkvizicija siekė užvaldyti bylas, aiškiai priklausančias dvasiniams teismams, remdamasi tariama erezija – bigamija, bažnytinių apeigų nepaisymas, drausmės pažeidimai ir pan. 1536 m. Valensijos tribunolas sukėlė triukšmą įtraukęs į Tikėjimo ediktą daug tokių dalykų, bet po generalvikaro skundo Suprema įsakė pašalinti visa, ko nebuvo senuosiuose ediktuose.[28] Bandymai tęsėsi; 1552 m. reikėjo Supremų sprendimo, kad kiaulienos valgymas šeštadienį – ne Inkvizicijos byla, o 1568 m. Concordia draudžia inkvizitoriams imtis ordinarams priklausančių bylų.

[Pastaba: VYSKUPIŠKAS DALYVAVIMAS]

1612 m. lapkričio 23 d. carta acordada Suprema bandė apibrėžti rivalių jurisdikcijų ribas – dvasiniams teismams išimtinė jurisdikcija tik dvasininkams jų ganytojiškose pareigose, Bažnyčios tarnyboje, simonijoje, ordinų, beneficijų ir dvasiniuose reikaluose; kumuliatyvi – lupikavime, lošime ir paleistuvystėje.Kad ir kaip riboti šie pripažinimai, pati Suprema jų nesilaikė. 1637 m. Tombrio de Arriba kuratas Sebastianas de los Rios, bijodamas priešų kaltinimų nepagarbos sakramentui po kelių nelaimingų atsitikimų, pats prisipažino Astorgos provizoriui ir nubaustas 4000 maravedžių. Nepaisant to, 1640 m. Valjadolido tribunolas jį teisė; bergždžiai gynėsi ankstesniu teismu; Suprema laikė jį negaliojančiu ir įsakė uždaryti į slaptą kalėjimą, kur jis mirė. Šis uzurpavimo procesas tęsėsi; pabaigoje, kai tikros erezijos mažai beliko, archyvai pilni bylų, kurios net pagal savus apibrėžimus neabejotinai priklausė dvasiniams teismams – visokių bažnytinių įsakymų nepaisymas, netvarkos mišiose, komunija po valgio, mėsos valgymas pasninko dienomis, darbas ir nedalyvavimas mišiose švenčių dienomis ir kiti įvairūs reikalai, visiškai svetimi pradinei funkcijai. Ne itin palanku Ispanijos episkopatui, kad jie, rodos, džiaugėsi šiuo atleidimu nuo pareigų ir 1813 m. atkakliai priešinosi Inkvizicijos panaikinimui, grąžinusiam jiems ribotą pradinę jurisdikciją. Po Restauracijos 1818 m. Sevilijos arkivyskupas surinko įrodymus, kad San Marcos kuratas daug metų nesikonfesavo, bet vietoj bausmės perdavė dokumentus tribunolui. Tikriausiai tai išgelbėjo nusidėjusį kunigą – Suprema įsakė nieko nedaryti, tik stebėti, o arkivyskupui karštai padėkoti ir patikinti, kad reikiami žingsniai žengti.

   *       *       *       *       *

Išliko viena formalybė, pripažįstanti vyskupišką jurisdikciją erezijai. Matėme, kad Klementinuose griežtam kalinimui, kankinimui ir galutiniam nuosprendžiui reikalingas vyskupo ir inkvizitoriaus sutarimas. Sixtus IV bulėje, leidžiančioje skirti inkvizitorius Kastilijai, to neminima. Iš tiesų nereikėjo – beveik du šimtmečius tai buvo įprasta inkvizicinėje procedūroje, bet pirmieji inkvizitoriai to nepaisė; Sixtus 1482 m. vasario 11 d. breve, reaguodamas į skundus dėl žiaurumo, reikalavo vyskupiškų pareigūnų dalyvavimo visuose nuosprendžiuose. Ferdinandas nenorėjo nieko, kas grasintų Inkvizicijos autonomijai; patirtis Valensijoje su Rodrigo Borgia, nebuvusio arkivyskupo, atstovais parodė, kaip vyskupiška teisė gali trukdyti procesui ir dalytis grobiu. Tikriausiai įtikino Sixtų, kad tarp vyskupų ir jų pareigūnų daug žydų kraujo, nepatikimų – Sixtus, su Borgia už nugaros, 1483 m. gegužės 25 d. breve visiems Ispanijos arkivyskupams įsakė įspėti žydų kilmės sufraganus nesikišti į Inkvizicijos reikalus, o skirti senąjį krikščionį, arkivyskupo patvirtintą, turintį išimtines teises tokiems reikalams. Jei nepadaryta – arkivyskupas skiria kiekvienai vyskupijai, o paskirtasis visiškai nepriklausomas nuo vyskupo. Kilo klausimas, ar Torquemados, kaip inkvizitoriaus-generolo, apeliacinė jurisdikcija gali paneigti nuosprendžius su vyskupų dalyvavimu – Inocento VIII 1487 m. rugsėjo 25 d. breve išsprendė Torquemados naudai, visiškai pavergdamas vyskupišką jurisdikciją inkvizicinei.

Ferdinandas nebuvo patenkintas, bet turėjo paklusti ir taikyti būdą, kai vyskupai paveda vienam inkvizitoriui atstovauti – precedentų randama ankstyvojoje Langedoko Inkvizicijoje. Kad tai greit paplito, rodo 1484 m. Instrukcijos, įspėjančios inkvizitorių su komisija nelaikyti savęs pranašesniu už kolegas. Kitas būdas – reikalauti, kad vyskupai išduotų generalvikaro komisiją tam, ką nurodo inkvizitoriai, kaip Ferdinandas 1484 m. sausio 27 d. laiške įsakė Aragono vyskupams. Taip paskirtas tapdavo tribunolo pareigūnu, įtraukiamas į algos sąrašą – alga iš konfiskacijų, už kurias balsuoja. Turime pavyzdžių: Martinas Navarro 1486 m. Teruelyje su 2000 sueldų metine alga; Martinas García tas pačiais metais Saragosoje kaip generalvikaras su 3000 sueldų.

[Pastaba: VYSKUPIŠKAS DALYVAVIMAS]

Galbūt vyskupai ėmė piktintis savo galių atėmimu ir skundėsi Šventajam Sostui – 1494 m., kai Aleksandras VI išdavė komisijas keturiems naujiems inkvizitoriams-generolams, atsirado nauja sąlyga reikalaujanti vykdyti pareigas kartu su vyskupijų ordinarais, jų vikarais ar pareigūnais, arba ordinarų paskirtais asmenimis. Bet Ferdinandas nebuvo pratęs pakęsti pasipriešinimo savo valiai. Efektyviausias ir pigiausias būdas – vyskupo pavedimas inkvizitoriui; tai jis primetė visomis reikalingomis priemonėmis. Kai 1498 m. Tarazonos vyskupas delsė, Ferdinandas lapkričio 21 d. laiške atmetė jo priežastis ir ryžtingai įsakė tučtuojau išduoti pavedimą. Vyskupas vis tiek priešinosi; Ferdinandas 1499 m. sausio 4 d. rašė, kad turi padaryti nedelsiant – joks pasiteisinimas nepriimamas, valia nepasikeis; tik kovą sužinojo apie paklusnumą. Tais pačiais 1499 m. panašiai šiurkščiai palaužė dviejų kitų vyskupų pasipriešinimą; 1501 m., kai Taragonos arkivyskupas pranešė Barselonos tribunolui nenagrinėtų be jo dalyvavimo apeliacinių bylų, Ferdinandas išreiškė pasipiktinusį nustebimą – arkivyskupas turi tučtuojau pašalinti kliūtį ir nelaukti antro įsakymo.

Ferdinando ryžtas – paversti vyskupišką dalyvavimą tuščia forma; kai vyskupai drįsdavo veikti ar jų generalvikarai jam nepatiko, turime įvairių atvejų, rodančių jo valdingus metodus. Turėjo rūpesčių su sūnumi Alfonsu, Saragosos arkivyskupu, 1511 m. gavusiu Valensijos administratoriaus pareigas ir užsispyrusiu laikyti generalvikaru Valensijos vikarą Micer Soler prieš tėvo įsakymus – 1512 ir 1513 m. vėlavo auto de fé, labai erzindami Ferdinandą. Šie retkarčiais pasitaikantys trukdžiai paaiškina, kodėl, kaip jis rašė 1512 m. lapkričio 27 d., siekė taisyklės, kad ordinaras perduotų galias inkvizitoriams ir nematytų bylų.

Žmonės į tai žiūrėjo kitaip – vyskupo ar jo atstovo dalyvavimas laikytas tam tikra garantija nuo savavališkų inkvizitorių veiksmų. Tarp 1506 m. Chaeno kalinių skundų Pilypui ir Chuanai – kad inkvizitoriai veikia nepriklausomai nuo vyskupo provizoriaus ir nieko jam nepraneša, kad galėtų laisvai vykdyti piktą valią be trukdžių. Panašiai 1512 m. Monzono Cortes tarp piktnaudžiavimų, reikalaujančių pataisos, įtraukė karališkuosius laiškus dėl vyskupiško dalyvavimo, galių pavedimo inkvizitoriams ir kitus būdus, kuriais apeinamas vyskupų dalyvavimas; kai Leonas X 1516 m. patvirtino Concordią, įsakė ordinarams atnaujinti funkcijas. Tas pats Kastilijoje – tarp 1518 m. Valjadolido Cortes peticijų (žr. I t., p. 217) – kad vyskupų ordinarai dalyvautų nuosprendžiuose.

[Pastaba: VYSKUPIŠKAS DALYVAVIMAS]

Dauguma Valjadolido peticijų sulaukė menko dėmesio, bet ši bent davė vaisių – pašalinus Ferdinando spaudimą, vyskupai turėjo progą atsitiesti. 1520 m. kardinolo Adriano sprendimas reikalavo abiejų inkvizitorių ir ordinaro dalyvavimo atsižadėjimuose ir prisipažinimuose pagal Malonės ediktus; 1527 m. Manrique ir Suprema pareiškė, kad ordinaras dalyvauja įstatymo numatytose bylose – dviprasmiška formuluotė, įvairiai aiškinta. Tai nekūrė harmonijos – inkvizitoriai pavydžiai saugojo jurisdikciją, ordinarai reikalavo teisių pagal Klementinus. 1529 m., Supremą atsitiktinai būnant Toledo, klausimą iškėlė vietos tribunolo fiskalas Diego Artiz de Angulo memoriale, ginčijančiu, kad ordinaro dalyvavimas sukeltų didelį vėlavimą – dažnai neatvyksta šaukiamas; be to, visiems bylose dalyvaujantiems žinoma, kad jis nuolat prieštarauja tribunolui, priešinasi piniginėms ir lengvoms baudoms, siekia jurisdikcijos Šventojo Oficijaus sąskaita. Angulo prašymu Suprema apklausė liudininkus; svarbiausias – Martinas Ksimenesas, keturiasdešimt metų dirbęs Barselonos, Toledano ir Sevilijos tribunoluose. Jis liudijo, kad ordinarai šaukiami tik trims Klementinuose nurodytiems veiksmams, bet smulkiau aiškindamas parodė, kaip inkvizitoriai aiškina juos ordinarą eliminuodami iš daugelio funkcijų – vietoj dalyvavimo visuose nuosprendžiuose leidžiama tik erezijos kaltinimuose, lengvose bylose nedalyvauja, siekiant užkirsti kelią dalytis piniginėmis baudomis, nors šaukiamas į consulta de fe, kur jos balsuojamos. Kiti liudininkai patvirtino tą patį – nesunku suprasti, kodėl ordinarai menkai domėjosi taip savavališkai ribota jurisdikcija. Tikriausiai dėl šios diskusijos Suprema 1530 m. sausio 25 d. nurodė tribunolams vengti nesutarimų su ordinaru. Tais pačiais metais pranešė Valensijai, kad visos bylos, siunčiamos jai, turi būti balsuotos su juo; 1532 m. panašiai Barselonai, pridurdama, kad ordinaro dalyvavimas būtinas visuose atsižadėjimuose. Akivaizdu – tribunolai pavydūs, ordinarai atmušti ir nusivylę; dviejų jurisdikcijų bendradarbiavimas – mažiau nei formali pripažinta, bet iš esmės pasenusi teisė.

Rutininę praktiką ir jos veikimą iliustruoja 1534 m. rugpjūčio 8 d. įteiktas šaukimas Blasui Ortizui, tuometiniam Toledano generalvikarui. Jame reikalauta atvykti ir padėti išnagrinėti sukauptas bylas nuo paskutinio auto de fé, vykusio beveik prieš ketverius metus. Jis turėjęs atidėti visus kitus reikalus ir kasdien dalyvauti rytinėje audiencijoje stebėdamas kankinimus devyniose nurodytose bylose, o popietinėje – balsuojant dėl dešimties užbaigtų bylų. Pranešta, kad neatvykus inkvizitoriai po įstatymo numatyto termino (aštuonių dienų) tęs be jo. Šaukimą įteikė fiskalas su notaru, sudariusiu oficialų aktą. Fiskalui paaiškinus reikalą, Blas Ortiz nerūpestingai atsakė, kad skaityti dokumento nereikia; jis blogai jaučiasi, bet jei galės – dalyvaus visose bylose; neatvykęs paveda galias abiem inkvizitoriams ar tam, kuris sutiks. Matyt, Ortiz neatvyko – keliuose šių metų Toledano nuosprendžiuose inkvizitoriai vadinosi „apostoliniais inkvizitoriais, turinčiais ordinaro galias“.

Dėl kažkokios neaiškios priežasties kiek paplito paprotys skirti vyskupų ordinarus ar provizorius inkvizitoriais. Tai buvo pakankamai dažna, kad 1552 m. Madrido Cortes skųstųsi šių pareigų jungimu – provizorius, areštuodamas pasaulietį (ko negalėjo daryti teisėtai), teigė veikiantis kaip inkvizitorius; taip daug žmonių patirdavo gėdą. Todėl prašyta, kad provizorius nebūtų kartu inkvizitorius – atsakymas: tokiais atvejais išduotos karališkos cédulos, taip ir bus toliau. Nors atsakymas atgrasino, peticija padarė įspūdį – 1556 m. ir Karolis V, ir Pilypas II bara inkvizitorių-generolą Valdésą, taip pat Sevilijos arkivyskupą, kad jo provizorius – tribunolo inkvizitorius. Valdésas gynėsi, kad Sevilijoje taip pusę amžiaus dėl tribunolo skurdo – moka tik trečdalį įprastų algų, o jis pats dengia provizoriaus atlyginimą.

[Pastaba: VYSKUPIŠKAS DALYVAVIMAS]

Per likusį šimtmetį ordinaro dalyvavimas paprastai kruopščiai fiksuojamas – ar per specialų atstovą, ar pavedant inkvizitoriams. 1561 m. inkvizitorius Cervantes bara Barselonos tribunolą už nefiksuojamą dalyvavimą ir įsako fiskalui tai atidžiai stebėti – be ordinaro sutikimo nuosprendis negalioja. 1574 m. spalio 15 d. carta acordada primena tribunolams, kad jis turi pasirašyti visus kankinimų ir galutinius nuosprendžius, kuriuose balsuoja, bet taisyklė – nepasirašo išteisinimų, net jei balsavo. Vis dėlto, kokia tuščia forma buvo jo dalyvavimas, matyti iš 1618 m. Toledano Fray Hieronimo de la Madre de Dios bylos. Consulta de fé Melgoso, provizorius, sutiko su vienu inkvizitoriumi ir konsultoriumi dėl bausmės; kitas inkvizitorius siūlė griežtesnę – Suprema priėmė pastarąją, bet Melgoso klusniai pasirašė nuosprendį. Inkvizicinė jurisdikcija praktiškai absorbavo vyskupiškąją.

Kadangi inkviziciniai rajonai dažnai apimdavo kelias vyskupijas, o tolimų vyskupų ar provizorių asmeninis dalyvavimas tribunole neįmanomas, paplito paprotys jiems pavedinėti galias miesto, tribunolo būstinės, gyventojui. Kad ne visada rūpestingai rinko, matyti 1574 m., kai Sicilijos tribunolas priverstas pranešti arkivyskupui skirti dvasininkus, o ne pasauliečius tikėjimo byloms spręsti. Pasinaudodama šiuo aplaidumu, Inkvizicija ėmė kontroliuoti paskyrimus – 1637 m. rugpjūčio 17 d. nurodė vyskupams, kad provizoriai turi būti kanonų teisės absolventai; kanonistų trūkstant, spalio 12 d. leido teologus. Valensijos tribunolas užfiksavo pripažįstantis Don Luis Crispi Tortosos ordinaru, nors jis teologas.

Taip Inkvizicija dar labiau uzurpavo vyskupišką jurisdikciją, reikalaudama ir vykdydama teisę spręsti, ką pripažins tinkamu vyskupo atstovu. Kaip įžeidžiamai tai naudota, matyti 1752 m. Limoje, kai inkvizitoriai Amusquibaras ir Rodríguez ilgai kivirčijosi su pasaulietinėmis ir bažnytinėmis institucijomis. Norėdamas juos erzinti, arkivyskupas Barroeta pranešė atšaukiantis Don Fernando de la Sota fakultetus kaip savo atstovą ir skiriantis jėzuitą Padre Francisco Larretą. Jie atsakė pripažįstantys teisę atšaukti, bet Larreta savo profesija netinkamas funkcijoms; jei arkivyskupas paskirs pagal Šventojo Oficijaus statutus ir turintį reikiamas savybes – bus priimtas. Prielaida, kad pripažins tik jiems tinkamą, apstulbino arkivyskupą – paprašė paaiškinti Larretos netinkamumą; jie įžūliai atsakė pakankamai nurodę jo vadovavimuisi. Jis pasidavė ir paskyrė pranciškoną Thomas de la Concha – priimtas; arkivyskupui persiuntus susirašinėjimą inkvizitoriui-generolui Prado y Cuesta ir prašant atlygio – negavo.

Vyskupiškas dalyvavimas niekada nebuvo daugiau nei tuščia formalybė, pripažįstanti amžiną vyskupų jurisdikciją erezijai; laikui bėgant Inkvizicija tapo abejinga net šiai. Keliuose 1703–1710 m. Madrido tribunolo bylose inkvizitoriai veikia kartais su, kartais be vyskupų atstovų; šimtmečio antroje pusėje rašytojas teigia, kad ordinaro dalyvavimas neįprastas – priklauso nuo inkvizitorių valios, kartais šaukia, kartais ne. Vis dėlto kai kurie vyskupai, uolūs savo luomo teisėms, laikėsi šio jurisdikcijos likučio. Kanarų, vėliau Salamankos vyskupas Antonio Tavira 1792 m. išreiškė jų jausmus skųsdamasis Karoliui IV dėl Inkvizicijos elgesio su vyskupais – jie nustojo balsuoti tikėjimo bylose, kad išvengtų pažeminimo; siunčia vikarų, nors netinkama ir visiškai beprasmiška, bet jaučia pareigą išlaikyti šį mažą šešėlį jurisdikcijos, kuri teisėtai jų.

[Pastaba: SĄŽINĖS FORUMAS]

Restauracijos laikais vyskupiškam dalyvavimui skirta daugiau dėmesio; griežtas formalumų laikymasis matyti dviguboje Lumbrales gydytojo Juan Antonio Manzano byloje Ciudad-Rodrigo vyskupijoje ir Llerenos inkviziciniame rajone. 1817 m. Logroño tribunolas jį teisė už eretiškus teiginius, klausė Supremų, ar gali veikti savos vyskupijos ordinaras – atsakyta, kad būtina kaltininko vyskupo valdžia, Ciudad-Rodrigo vyskupas turi paskirti atstovą. Kitais metais Llerenos tribunolas vėl areštavo už tą patį nusikaltimą, perkėlė į Seviliją – Llerenoje nebuvo kalėjimo. 1819 m. balandžio 17 d. Sevilijos tribunolas klausė, ar gali jungtis savas ordinaras – tas pats atsakymas: kreiptis į Ciudad-Rodrigo vyskupą paskyrimui. Visa tai gryniausia technika – tuo metu Suprema sprendė visas bylas, nepaisydama consulta de fé balsavimo; taip neabejotina vyskupiška jurisdikcija erezijai praktiškai panaikinta.

   *       *       *       *       *

Dėl vidinio forumo, arba sąžinės forumo, Inkvizicija reikalavo ir turėjo dar absoliutesnę jurisdikciją nei išoriniame forume, kuriam pirmiausia įsteigta. Kol formaliu ir tuščiu būdu pripažino vyskupų teises teismo forume, deleguotą popiežiaus valdžią naudojo taip, kad pavydžiai gynė išimtinę kontrolę sąžinės forume erezijos klausimais. Vyskupai išstumti iš jo popiežių rezervuotų bylų išradimu – bylų, kuriose sakramentinis atleidimas galimas tik iš Šventojo Sosto, sukuriant pelningą rinką indulgencijoms, konfesinėms raidėms ir Penitenciarijos atleidimams. Erezija – pagrindinė nuodėmė, anatematizuota ankstyvojoje bulėje, vėliau vadintoje in Coena Domini (skelbta kasmet Didįjį Ketvirtadienį); 1364 m. Urbanas V visas joje išvardytas nuodėmes pavedė popiežiaus kamerariui. Popiežystė taip pasisavino išimtinę erezijos nuodėmės kontrolę – atleidimas tik popiežiaus delegacija; Paulius II 1469 m. ir Sixtus IV 1478 m. išleido dekretus, kad tam reikia specialaus leidimo – bendros komisijos to nedengia. 1563 m. Tridento susirinkimas baikščiai bandė atgauti dalį vyskupų teisių teigdamas, kad vyskupai tik sąžinės forume gali asmeniškai atleisti slaptą ereziją, bet Romos Inkvizicija, remdamasi Šv. Pijaus V ir Grigaliaus XIII sprendimais, paneigė susirinkimo dekretą ir atėmė šį menką likutį.

Šis griežtas erezijos nuodėmės rezervavimas Ispanijoje suprastas netobulai; persekiojimo įstatymai menkai žinomi – iš pradžių naujieji krikščionys, bijodami arešto, bandė išsisukti sakramentine išpažintimi ir atleidimu, nežinodami, kad XIII a. nuspręsta: nuodėmės atleidimas sąžinės forume nedengia nusikaltimo teismo forume. Tokios išsisukinėjimo priemonės neleistinos; Inkvizicija abejojo, kaip veikti. Todėl 1487 m. lapkričio 10 d. gautas Inocento VIII brevis visiems Ispanijos inkvizitoriams ir ordinarams, minintis abejones dėl veiksmų prieš teigiančius slapta išpažinusius ir atsižadėjusius konfesoriams. Tam įveikti teigta, kad tėvų dekretas reikalauja tokių atsižadėjimų su priesaika ordinaro akivaizdoje, su notaru ir liudininkais, niekada nebegrįžti prie atsižadėtos erezijos – tad inkvizitoriams suteikta teisė veikti prieš visus, nesilaikiusius taisyklės. Jei tokia taisyklė egzistavo (abejotina), seniai pamiršta ir Ispanijoje visiškai nežinoma – visi, bandę šį būdą, pateko po Inkvizicijos jurisdikcija.

[Pastaba: SLAPTA EREZIJA]

Naujieji krikščionys greit suprato tokių bandymų bergždumą – vėlesniais laikais apie tai mažai girdėti. Vis dėlto slaptos erezijos bylos, ne retos, kėlė klausimų, kol nusistovėjo tvarka. Ankstyvaisiais laikais Malonės ediktai atvesdavo jas į tribunolus; 1484 m. Instrukcijos leidžia inkvizitoriui priimti slaptam sutaikinimui ir atsižadėjimui, nepavedant galios kitam. Abejonių dėl jo fakultetų kilo – 1530 m. Klemensas VII delegavo inkvizitoriams galias atleisti ir sutaikyti slaptą ereziją su tinkama atgaila. Tai aiškiai numato sakramentinį atleidimą, bet netrukus jam pasakyta, kad jis teisėjas išoriniame, ne vidiniame forume – ne jo reikalas klausytis sakramentinės išpažinties. Inkvizitorius nebūtinai kunigas; teismo veiksmuose nuosprendžiant ir klausant atsižadėjimo jis tik leidžia patvirtintam konfesoriui atleisti nuo ekskomunikos ir skirti išganingą atgailą.

Vis dėlto buvo ne retų bylų klasė, reikalaujanti sakramentinės, o ne teismo tarnybos, kėlusi ginčų, kol nusistovėjo tvarka. Tai geri krikščionys, kamuojami slaptų abejonių ar klaidingų spėlionių, atsinešantys dvasinius rūpesčius į konfesionalą. Kunigas ir vyskupas išstumti iš jurisdikcijos; tam užtikrinti kasmetiniame Tikėjimo edikte draudžiama konfesoriams atleisti bet kokiu Inkvizicijai priklausančiu klausimu – atgailautojas siunčiamas į tribunolą. Atsisakius eiti – konfesorius gauna iš inkvizitoriaus leidimą atleisti, nes išpažintis saugoma paslapties; byla neįmanoma, bet XVI a. viduryje abejojama. Vyskupas Simancas sako, kad inkvizitoriaus teisė duoti leidimus abejotina – siūlo kreiptis į Supremą kiekvienu atveju. Neaiškios datos praktika teigia: konfesoriui pranešus apie eretišką išpažintį ir prašant leidimo atleisti – negalima duoti. Liepti įkalbėti atgailautoją ateiti į tribunolą; būtinybės ar aukšto luomo atveju inkvizitorius su notaru gali nueiti priimti išpažinties – tribunole tiriama, atleidimas ar atsižadėjimas slapta. Vienuolėms, neįkalbamam prisipažinti prieš komisarą ir notarą – nuolaida: konfesorius užrašo išpažintį ir siunčia tribunolui, kuris tariasi su Suprema; vienuoliai privalo kreiptis į tribunolą – traktuojami kaip espontaneados (savanoriški prisipažintojai), slapta atleidžiami ar sutaikinami su dvasinėmis atgailomis.

Nenorą leisti konfesoriams atleisti ereziją sąžinės forume lengva paaiškinti. Verčiant atgailautoją ateiti į tribunolą – daromas įrašas recidyvo atveju; turint bendrininkų – priverčiamas išduoti, sekanti jų byla; galimybė skirti piniginę atgailą, nors konfiskacija atsisakoma. Tos pačios priežastys veikė priešingai atgailautojui, be siaubo visiems patekti į Inkvizicijos rankas. Užsispyrus – tribunolas bejėgis, išpažinties paslaptis saugo tapatybę; galiausiai nusileido – nebeapsimetė, kad leidimų duoti negalima. 1562 m. byla perduota Supremui – asmuo sakramentinėje išpažintyje prisipažino erezijų, nieko nemokytas; inkvizitorius-generolas leido inkvizitoriams atleisti kaip geriausia – jie leido konfesoriui. Galiausiai taisyklė: konfesorius siekia įkalbėti kreiptis į Inkviziciją; ryžtingai atsisakius – prašo fakulteto, duodamo ar ne pagal tribunolo nuotaiką.

1754 m. byla rodo Inkviziciją palankioje šviesoje ir įdomi iliustruodama sielos kančias, atmetančias tikėjimą, bet laikančias jį būtinu išganymui. Fray Thomas de Sos pranešė Toledano tribunolui, kad misijoje Ajofrine atgailautoja prašė gauti komisiją atleisti už vidines ir išorines, bet slaptas erezijas – išsakytas tik tetai. Anksčiau konfesorius tai padaręs, nori išvengti gėdos asmeniškai rodytis Inkvizicijoje. Liepta išsiaiškinti smulkmenas – pranešta: atgailautoja vargšė María Lara, gyvenanti su aštuoniasdešimtmete teta. Erezijos kelių mėnesių, sukeltos didelio sielvarto dėl dėkingumo stokos iš naudos gavusio; netiki Trejybe, Įsikūnijimu, Dievo Įstatymu, Mergele, pragaru ir velniu – tuo pat metu jaučiasi pražuvusi be išganymo vilties. Negali pasakyti, kiek tai išsakė sau ar tetai – šis klausimas rodo svarbą skiriant vidinę ir išorinę ereziją. Teta apklausta, Ajofrino kuratas pakviestas, registrai patikrinti; po šešių savaičių išduota komisija – gerasis brolis, trokštantis išgydyti nusivylusią sielą, per valandą nuvežė į Ajofriną ir atleido.

Tokios bylos kėlė Inkvizicijai nemažą rūpestį; 1772 m. Suprema reikalavo visų tribunolų pranešti savo praktiką. Kruopščiai apsvarstžiusi atsakymus, lapkričio 9 d. išleido nurodymus: konfesoriui pranešus tokią bylą – liepti visomis pastangomis įkalbėti atgailautoją prisipažinti pačiam, žadant gailestingumą ir rodant, kad taip išsigelbės nuo kitų skundo. Prisipažinimas tribunolui, komisarui ar net leidžiant konfesoriui skųsti su visomis smulkmenomis po priesaika. Jei atgailautojas ryžtingai atsisako – konfesorius gali atleisti, paaiškindamas, kad tik sąžinės forume. Jei tikėsime Lorenzo Villanueva, šis liberalus nuolaidžiavimas anaiptol ne visur taikytas.

Formali erezija traktuota ne taip švelniai – numanydama bendrininkus, daromi visi bandymai priversti išduoti. Konfesoriui liepta įkalbėti atgailautoją ateiti į Inkviziciją ir prisipažinti dėl savęs bei kitų, žadant slaptą atleidimą be konfiskacijos. Tai iš esmės tas pat, kas siūloma Malonės edikte – nepašalina savavališkos piniginės atgailos; mažai vilioja savanorišką prisipažinimą, ypač išduodant gimines ir draugus, nors atsisakius galios atleisti nesuteikiama. Tai vedė į aklavietę; galbūt tikėtasi, kad konfesorius pažeis išpažinties paslaptį pagal seną taisyklę, kad ji nedengia erezijos. Bent taip spėtina iš apie 1580 m. Limos bylos, kai jėzuitas Padre Luis López pranešė, kad atgailautojas išpažintyje prisipažino judaizavęs, bet lieptas eiti į Inkviziciją atsisakė. Klausimas laikytas tokiu rimtu, kad perduotas Supremui – įsakyta išsiųsti Lópezą į Ispaniją pas vicekaralių; matyt, nepažeidžiantis paslapties per pavojingas Peru.

Simancas tai vadino žalingiausia doktrina – išpažinties paslapties pažeidimas blogiau nei eretiko pabėgimas nuo bausmės.

Inkvizicijai atkurtai 1814 m. Restauracijos laikais pripažinta neįmanoma tirti ir bausti gausių erezijų, pasklidusių per karo metus ir užsienio armijų poveikį. Uoliai siekdama sielų išganymo, 1815 m. sausio 2 d. ediktu metams suteikė visiems konfesoriams galias atleisti už išorinę ar mišrią ereziją. Konfesorius tapo kone inkvizitoriumi; procedūra grėsmingai priminė tribunolų. Atgailautojui žadėta paslaptis, bet išpažintis turėjo būti smulki ir išsami – užrašyta, pasirašyta, prisiekta, siunčiama tribunolui į archyvus. Tai saugojo nuo kitų skundo, o atsisakius – atleidžiama tik sąžinės forume; pranešama tribunolui, lieka atsakingas išoriniame forume.

KNYGA VI

VII SKYRIUS

KANKINIMAS

Šiuolaikiniam protui teisminis kankinimo naudojimas tiesai nustatyti atrodo toks atstumiantis ir nelogiškas, kad lengva pamiršti – nuo seniausių laikų jį taikė beveik visos civilizuotos tautos. Mums prisiekusiųjų institucija atleidžia teisėją nuo atsakomybės, tenkančios kitose teisinėse sistemose. Ta atsakomybė turėjo būti įveikta; sprendimas priimtas net abejingiausiais atvejais; kai įrodymai silpni ir prieštaringi, kankinimas atrodė – iki šiuolaikinių laikų, po to, kai išnyko prisiekimo apeigos ir Dievo teismas – vienintele išeitimi nuraminti teismo sąžinę. Pripažinta, kad pavojingas ir klaidingas, naudojamas tik atsargiai, bet niekas jo nepakeitė.

Inkvizicijai kankinimas buvo savaime suprantamas – erezijos nusikaltimas dažnai sunkiai įrodomas; visada siekta prisipažinimo; nuo XIII a. vidurio įprastas Šventojo Oficijaus kankinimo taikymas tapo veiksmingiausiu veiksniu platinant jį visoje krikščionijoje, barbarų papročių sąskaita. Tiesa, Ispanija nenoriai priėmė naujovę. Kastilijoje, atmetusioje Inkviziciją, Alfonsas X, nepaisant romėniškos teisės žavėjimosi, reikalavo, kad prisipažinimas būtų savanoriškas ir, jei gautas kankinimu, vėliau laisvai patvirtintas be grasinimų ar spaudimo. Aragono karalystėse, priėmusiose Inkviziciją, kankinimas liko neteisėtas – tik Klemenso V aiškiais įsakymais 1311 m. pritaikytas tamplieriams. Bet kai organizuota Ispanijos Inkvizicija, kankinimas Kastilijoje kasdien taikytas baudžiamuosiuose teismuose – nekilo klausimų dėl jo tinkamumo Šventajam Oficijui. Aragone, pasak Penjos, nors draustas pasaulietinėje teisėje, laisvai leidžiamas tikėjimo reikaluose. Vis dėlto jo naudojimas atidžiai stebėtas – kai pagalbos kankinimu prašyta byloje dėl familiaro nužudymo, 1646 m. Cortes pasiskundė kaip beprecedenčiu naujoviškumu, sustabdytu tik aktyviu diputados ir vicekaraliaus įsikišimu. Valensija mažiau griežta drausdama kankinimą teismuose, bet tiek apribojo, kad 1684 m. tribunolas pranešė nebenaudojantis nenatūralių nusikaltimų bylose (kurias nagrinėjo pagal pasaulietinės procedūros sąlygą), nes fueros leidžiami būdai tokie lengvi, kad kaltinamasis jų nebijo – bergždžia prisipažinimui išgauti.

[Pastaba: ŠVELNESNIS NEI ROMOJE]

Retkarčiais tribunolai piktnaudžiavo kankinimu, bet plačiai paplitęs įspūdis, kad inkvizicijos kankinimų kamera – išskirtinio žiaurumo rafinuotumo vieta su ypatingai išradingais skausmo būdais ir atkaklumu verčiant prisipažinti – klaida, kilusi iš sensacingų rašytojų, išnaudojusių lengvatikius. Sistema bloga sumanymu ir vykdymu, bet Ispanijos Inkvizicija bent jau neatsakinga už jos įvedimą; paprastai taikė švelniau nei pasaulietiniai teismai ir griežčiau laikėsi kelių gerai žinomų būdų. Tiesą sakant, galima manyti, kad kankinimą naudojo rečiau – mokslinė pasipriešinimo laužymo sistema ilgoje procedūroje veiksmingesnė nei grubus ir greitesnis pasaulietinių teismų būdas; Granados arkivyskupas Pedras de Castro pasakojo, kad ten pagarsėjęs dalykas – niekas neprisipažįsta, kol nepalūžta nuo kankinimo.

Šiuo atžvilgiu palyginimas tarp Ispanijos ir Romos Inkvizicijos aiškiai Ispanijos naudai. Netrukus matysime jos taikytus apribojimus, o Romoje taisyklė – visi prisipažinę ar nuteisti tikėjimo bylose kankinami tolesnei tiesai ir bendrininkams atskleisti. Be to, daug bylų klasių, kuriose Roma naudojo kankinimą prisipažinimui išgauti, o Ispanijoje drausta – tariamos erezijos, kaip viliojimas, burtininkavimas, šventvagystė ir pan. Be to, Romoje in arbitrio judicum taikyta ne tik kankinimo rūšiai ir trukmei, bet ir kartojimui. Tad ispanų praktikos rašytojai teisūs teigdami, kad savi tribunolai kankinimą taikė taupiau, nepažįstamai Italijoje; dėl žiaurumo – dažni atvejai, kai kaltinamasis atlaikė kankinimą, rodo, kad paprastai nebuvo varoma iki kraštutinumų, kaip dažnai pasaulietiniuose teismuose. Jokioje Inkvizicijos kankinimų kameroje nebuvo tokio arsenalo kaip 1612 m. corregidoro, tris valandas dirbusio su Diego Duke of Estrada siekdamas žmogžudystės prisipažinimo – vandens kankinimas, mancuerda, potro, karšti lygintuvai pėdoms, karštos plytos pilvui ir sėdmenims, garrotillos kaulų laužytojai, trampa kojoms plėšti, bostezo burnai tempti – visa tai kasdienis baudžiamosios justicijos reikalas.

Netiesioginis kankinimas ypač griežtu kalinimu Inkvizicijai nebuvo svetimas – retkarčiais taikytas užsispyrimui palaužti. Skirtingai nuo viduramžių Inkvizicijos, nebuvo įprasta priemonė, bet tribunolo nuožiūra – bet kada galėjo būti panaudota, kaip 1512 m. užsispyrusio eretiko byloje, uždaryto į bjauriausią kalėjimo dalį ir įvairiai kankinto, tikintis apšviesti protą. Vėlyvuoju laikotarpiu, kai veiksmas neskubrus, dažnai taikytas ilgas kalinimas, tikintis atgailos ir atsivertimo – alinantis nerimas ir neviltis taip veiksmingai laužė valią kaip skylesni skriemulio ir kankinimo stovo skausmai. Buvo ir išradingas, dažnai veiksmingas būdas – fiskalas oficialiame kaltinime baigdavo reikalavimu, jei reikia, kankinti, kol prisipažins. Ankstyvuoju laikotarpiu nežinomas, bet 1561 m. Instrukcijos rekomenduoja dėl gerų rezultatų ir kad kankinimas reikalauja prokuroro reikalavimo bei kaltinamojo pranešimo – šioje bylos stadijoje netikėtas. Po to tapo visuotine taisykle visose bylose, leidžiančiose kankinimą; lengva įsivaizduoti gilų įspūdį nelaimingajam kaliniui.

[Pastaba: PARUOŠIAMIEJI VEIKSMAI]

Pats kankinimas laikytas per rimtu, kad paliktas pikto ar įsiutusio inkvizitoriaus valiai – prieš jį ėjo formalumai, skirti apsaugoti nuo piktnaudžiavimo. Paskutinė priemonė, kai bylos rezultatas palieka abejonių. Prokuratūrai ir gynybai užsidarius, consulta de fé susirinkdavo svarstyti nuosprendžio; jei įrodymai per silpni kaltinimui, o kaltinamojo nekaltumas neaiškus – balsuodavo už kankinimą ir atidėdavo sprendimą laukdami rezultato. Net ankstyvuoju žiauriu laikotarpiu šis apgalvotumas dažnai laikytas, nors skubotoje procedūroje neretai praleistas. Pavyzdžiui, kunigo Diego García byloje, kaltinto prieš dvidešimt metų, dar berniukas, sakius, kad sakramentas – duona, consulta susirinko du kartus – sausio 18 ir 19 d. 1490 m. – galiausiai nubalsavo kankinimą. Nesiskubinta – tik vasario 11 d. García patyrė vidutinišką vandens kankinimą apie kvartą vandens. Prisipažinimo negauta, atrištas su protestu, kad nepakankamai kankintas, bet nekartota; vasario 26 d. išteisintas, sugrąžinta garbė – nors su keista inkvizicine logika priverstas atsižadėti de vehementi ir šešiems mėnesiams drausta aukoti mišias.

Tačiau consulta balsavimas – tik paruošiamasis. Po jo kaltinamasis vedamas į audiencijų salę, kur privalo būti visi inkvizitoriai ir vyskupijos ordinaras. Pranešama consulta sprendimas; jei diminuto – nurodomi taškai, kur prisipažinimas neatitiko įrodymų; jei negativo – paaiškinimų nereikia; jei dėl intencijos ar in caput alienum – paaiškinama. Ragina Dievo ir Palaimintosios Mergelės vardu visiškai prisipažinti be melagingų parodymų dėl savęs ar kitų; jei nepajudinamas – visi teisėjai pasirašo oficialų kankinimo nuosprendį ir perskaito jam. Jame sakoma, kad dėl įtarimų iš įrodymų nuteisia kankinti tiek laiko, kiek laikys tinkama, kad išpasakotų tiesą apie jam liudytus dalykus; protestuojama, kad jei kankinime mirs ar pralies kraują, ar bus suluošintas – kaltė jo, neprisipažinus tiesos. Jei kankinimas bendrininkams atskleisti – kruopščiai neminima jo, neduodama progos pasiteisinti – laikoma, kad jau nuteistas.

Net šis nuosprendis nebūtinai galutinis – jei kaltinamasis pasiūlo naują gynybą, ji turi būti apsvarstyta prieš tolesnius veiksmus. Be to, teoriškai teisė apskųsti inkvizitoriui-generolui šį ir visus kitus tarpinius nuosprendžius. Teisė keitėsi laikui bėgant. 1538 m. Supremų sprendimas rodo, kad suteikiama kaip teisė, bet 1561 m. Instrukcijos liepia inkvizitoriams duoti, jei abejoja, bet atmesti kaip bergždžią ir vilkinančią, jei įsitikinę, kad nuosprendis pagrįstas. Vis dėlto teisė prašyti taip pripažinta, kad jei kaltinamasis jaunesnis nei dvidešimt penkerių – nepilnametis – privalo būti jo curador ar globėjas, galintis įterpti apeliaciją jei tinkama; turiu pavyzdį – 1575 m. Toledo byloje moriskė vergė Angela Pérez; kaip įprasta – nesėkminga, Suprema patvirtino nuosprendį. Tribunolai, rodos, neretai leidę apeliacijas, bet augant centralizacijai Supremoje – tapo nereikalingos; 1690 m. formulė nurodo į jas nekreipti dėmesio.

[Pastaba: SĄLYGOS]

Kai kaltės požymių per maža kankinimui pateisinti, consulta de fé kartais balsuodavo už kankinimo grasinimą. Tada nuosprendis oficialiai surašomas ir perskaitomas kaltinamajam; vedamas į kankinimų kamerą, nurengiamas, gal surišamas ant potro ar escalera – toliau nesigaunama. Keistas atvejis – Leonor Pérez, septyniasdešimties metų, 1634 m. gegužės 3 d. Valjadolide nuteista in conspectu tormentorum. Gegužės 10 d. nurengta – budelis pranešė ankstesnio kankinimo žymes; byla sustabdyta; gegužės 13 d. prisipažino prieš dvidešimt metų kankinta Koimbroje. Birželio 14 d. nuosprendis vėl vykdytas, bet prieš nurengiant prisipažino kai kuriuos žydiškus tikėjimus, tada nualpo. Reikėjo atidėti; po dviejų dienų atsižadėjo prisipažinimo. Byla vilkosi; tik 1637 m. rugpjūčio 1 d. nuteista atsižadėti de vehementi, šešeri metai tremties, du šimtai dukatau baudos ir vergüenza paradas; vis dar minima kalėjime 1639 m. pradžioje. Reikėjo tvirtų nervų atlaikyti kankinimo grasinimą su baisiomis formalybėmis ir raginimais – dažnai veiksminga.

Sąlygos, laikytos pateisinančiomis kankinimą, buvo tokios: kaltinimas pakankamai sunkus, o įrodymai, nors nevisiškai lemiami, tokie, kad kaltinamajam reikėtų progos juos „išvalyti“ atlaikant kankinimą, proporcingą jų stiprumui. Inkvizitoriaus požiūriu tai buvo malonė kaltinamajam – suteikiama galimybė, kurios neturėjo tie, kurių pasmerkimas jau nuspręstas. Tai iliustruoja labai reikšminga 1488 m. Toledano tribunolo byla. Juan del Rio ilgai gyveno Romoje, dalyvavo 1475 m. jubiliejuje; dvariškio menu pelnė Sixtaus IV palankumą ir apie 1483 m. grįžo į Ispaniją apdovanotas beneficijomis – tarp jų Toledano katedros prebenda – sukėlusiomis godumą ir priešiškumą. Jis buvo senasis krikščionis, grynas biskajų kilmės, neįtariamas judaizmu, bet lengvabūdis plepys; Ispanijoje, kurią paliko, buvo daug laisvumo, Romoje, kur tiek laiko praleido, dar daugiau; grįžęs negalėjo prisitaikyti prie naujos tvarkos, o neatsargūs žodžiai davė progą atlaisvinti jo gausias pareigybes. Įrodymai prieš jį silpniausi; rimčiausias kaltinimas – kad nuomininkui nemokant nuomos dėl Inkvizicijos, piktai palinkėjęs ją velniop. Vėlesniu laikotarpiu būtų gavęs progą išvalyti įrodymus vandens kankinimu, bet jam to neleista; nuskubintas prie laužo kaip užsispyręs negativo, palikdamas grobį tiems, kas galėjo jį sučiupti.

Gerai pripažinta civilinės teisės maksima – kankinimas nenaudotinas, kai kaltinimo bausmė švelnesnė už patį kankinimą – kančios lygtis, davusi daktarams plačią erdvę apibrėžti nežinomąjį dydį. Inkvizicija tai visiškai priėmė – sakoma, kad kankinimas netinka vien įžeidžiantiems, neapgalvotiems, skandalingiems ar šventvagiškiems teiginiams, ar teigimui, kad paprasta paleistuvystė – ne mirtina nuodėmė, ar eretiškai šventvagystei, ar burtininkavimui, ar teiginiams iš nežinojimo, ar bigamijai, ar viliojimui išpažintyje, ar melui ekskomunikuotam metus, ar kitiems dalykams, keliantiems tik lengvą erezijos įtarimą, nors kai kuriems nusikaltimams bausmė – plakimas ir galeros. Kankinimas laisvai vadinamas neatitaisoma žala, kurios naudojimas tokiuose reikaluose nepateisinamas.

[Pastaba: SĄLYGOS]

Vis dėlto tai, kaip ir viskas šioje miglotoje srityje, taikoma gana laisvai. Kai 1592 m. teisiamas aštuoniolikmetis Francisco de Tornamira, Pastranos kunigaikščio pažas, kaltinamas sakius, kad žydai ir maurai gali išsigelbėti tikėdami savo tikėjimais – jis neigė, kankintas, kol prisipažino; tada jo nusikaltimo menkumas pripažintas – nuteistas tik de levi atsižadėti, klausytis mišių kaip atgailautojui audiencijų salėje ir gauti papeikimą. Tas pats tribunolas 1579 m. teisė italą Stefano Grilleną, kuris atsitiktiniame pokalbyje su keliautojais tvirtino, kad stebuklai prie Atochos ir la Caridad Mergelės šventovių – pačios Mergelės, o ne jos atvaizdų darbas. Jis laisvai prisipažino, bet kankintas – matyt, dėl intencijos – ir paleistas su tuo pačiu menku nuobauda kaip Tornamira. Dar labiau byloja 1646 m. penkiolikmečio Juan Pereira byla Valjadolide už judaizmą. Procesas vilkintas, jis pamažu išprotėjo; nieko negalima padaryti, nuomonės dėl jo beprotystės tikrumo skyrėsi. Kreiptasi į Supremą – protingai įsakyta kankinti, kad išsiaiškintų. Kankinimas įvykdytas 1648 m. balandžio 22 d., bet diagnostikos būdas nepasiteisino tiek, kiek nusipelnė savo išradingumu; rugpjūtį išsiųstas į ligoninę šešiems mėnesiams stebėti. Kadangi po to vardas dingsta iš archyvų – tikriausiai mirė ligoninėje. Akivaizdu, kad Inkvizicija rimtai nepriėmė 1533 m. Supremų perspėjimo, kad kankinimas – labai subtilus dalykas.

Kai klausiame, kokie įrodymai reikalavo kankinimo išaiškinimo, matome, kaip iliuzoriniai visi legistų bandymai nustatyti absoliučias taisykles – viskas galiausiai palikta tribunolo nuožiūrai. Kadangi prisipažinimas, nors pageidautinas, nebūtinas kaltinimui, negativo, turintis pakankamai įrodymų, nekankinamas – siunčiamas į laužą. Net ši taisyklė galėjo būti atšaukta teisėjo užgaida, nors įspėjama tokiose bylose užrašyti protestą, kad kankinimas nenukreiptas į įrodytus dalykus – gera priežastis, kad atlaikymas galėtų juos išvalyti ir paneigti įrodymus. Neįmanoma logiškai suformuluoti to, kas iš esmės nelogiška, ar tiksliai apibrėžti įrodymų, nepakankamų kaltinimui, bet pakankamų kankinimui. Lengva sakyti, kad pakanka semiplena įrodymų, bet kas yra semiplena? Vienas autoritetas teigia, kad pakanka vieno liudininko, net bendrininko; kitas – trijų bendrininkų. Vienas nešališkas ir nepriekaištingas liudininkas kartais reikalauja viešo gando kaip pagalbininko, bet archyvai pilni bylų, kur kankinimas taikytas remiantis vieno liudininko parodymais. Kitų daugiau ar mažiau patvirtinančių įrodymų svoris karštai diskutuotas be esminio sutarimo – ar pabėgimas prieš areštą, ar kalėjimo išlaužymas, ar svyravimas ir išsisukinėjimas apklausoje, ar net išblyškimas pakanka pateisinimo. Nenuostabu, kad praktiškai sakoma, jog visi šie klausimai paliekami teisėjo nuožiūrai spręsti kiekvienu atveju. Tokiomis sąlygomis bergždžia tikėtis vienodos praktikos visuose tribunoluose ir laikotarpiais. Matėme, kad bylos kartais sustabdytos, nes įrodymai neratifikuoti; vis dėlto 1584 m. Toledano tribunolas kankino Lope el Gordo būtent todėl, kad pagrindinis liudininkas neratifikavo parodymų – džiugu pridurti, kad Lope atlaikė ir byla sustabdyta.

Diminuto, kurio prisipažinimas neapėmė visų nepalankių įrodymų, pagal taisyklę kankinamas paaiškinti trūkumą. Jei atlaiko be papildomo prisipažinimo – baudžiamas pagal prisipažintą; jei neišvalo įrodymų – siunčiamas į galeras. Tai kartais daroma pertekliui, matyt, tribunolo smalsumui patenkinti, kaip 1585 m. Toledano Antonio de Andrada byloje, prisipažinusiam pakankamai baudai, bet kankintam dėl kelių praleidimų išaiškinti. XVII a. tačiau užtikrinama, kad diminutos kankinami atsargiai – tik jei praleisti dalykai reikalauja atpalaidavimo. Jei dėl bendrininkų, įtariama slepiamų – kankinimas in caput alienum. Prisipažinimo atsižadėjimas ar svyravimas būtinai reikalauja kankinimo prieštaravimui suderinti; tai dažniau su bailiais, išsigandusiais fiskalo reikalavimo kankinti – taip priversti prisipažinti, vėliau atsižadantys, užsitraukdami tai, ko bandė išvengti. Intencijos klausimas, atliekant iš esmės neutralius veiksmus, kaip matėme, dažna kankinimo proga – tuo laikotarpiu teisė neturėjo kito būdo išaiškinti kaltinamojo proto paslaptims.

[Pastaba: LIUDININKAI]

Vis dėlto įmanoma, kad kai kuriais atvejais, kai kankinimas atrodo grynas perteklius, galėjo būti geranoriškas ketinimas prisidėti prie kančios kenčiančiojo išganymo – skatinant ar patvirtinant atsivertimą; įprastas persekiojimas Dievo garbei didesnei sukūrė proto būseną, neleidžiančią racionalaus mąstymo, kai liečia tikėjimą. Taip Rojas sako, kad kankinimu nesvyruoti, kai įtrauktas kaltinamojo sielos išganymas – sutaikyti su Bažnyčia ir atgaila, per kurią išsigelbėtų. Šis samprotavimas naudotas 1624 m. René Perrault byloje kai kurių Toledano tribunolo konsultorių. Jo nusikaltimas ostijai viešas ir neabejotinas, bet svyravo tikėjimo teiginiuose; consulta de fé vienbalsiai įsakė kankinti bendrininkams atskleisti, bet kai kurie nariai prašė papildomo kankinimo tikėjimui patvirtinti ir sielai išgelbėti.

Kad liudininkai kankinami siekiant gauti ar patvirtinti parodymus – piktnaudžiavimas, mums atstumiantis, bet ten, kur kankinimas naudotas, praktikuotas daugiau ar mažiau užmaskuotai. Tiesa, romėniškoje teisėje drausta savo kaltę prisipažinusį apklausti dėl kito kaltės; šis principas, priimtas Klaidinguosiuose dekretaluose, tapo ankstyvosios kanonų teisės dalimi. Vis dėlto Inkvizicija laikė eretiko kaltinimą tik įžanga verčiant išduoti bendrus; ankstyviausias popiežiaus leidimas naudoti kankinimą 1252 m. nurodė šį būdą bendrininkams atskleisti; galiausiai Paulius IV ir Pijus V įsakė visus nuteistus ir prisipažinusius, inkvizitorių nuožiūra, kankinti šiam tikslui. Question préalable ar définitive, kai nuteistasis kankinamas bendrininkams išduoti, per Inkvizicijos įtaką tapo baudžiamosios teisės dalimi visose šalyse, kur kankinimas naudotas. Iš tiesų tai liudininkų kankinimas – nusikaltėlio likimas nuspręstas, jis naudojamas tik parodymams prieš kitus duoti.

Tad Ispanijos Inkvizicija tik sekė bendra praktika kankindama in caput alienum prisipažinusius savo kaltę. Joks prisipažinimas nepriimtas kaip visiškas, kol neišduoda žinomų eretiškų veikų bendrininkų vardų; įtarus, kad sąžinė nevisiškai išvalyta – kankinimas natūrali priemonė. Net nepasidavusį ar recidyvistą, pasmerktą atpalaidavimui, taip kankinti – aiškiai paaiškinant, kad kaip liudininką, ne kaltinamąjį; atlaikymas neišgelbės nuo laužo. Vis dėlto 1561 m. Instrukcijos įspėja inkvizitorius tokiose bylose elgtis apgalvotai – Ispanijoje kankinimas in caput alienum veikiau išimtis nei taisyklė kaip Romoje. Matėme nesėkmę 1596 m. Meksikos Manuel Díaz byloje; ne sėkmingiau 1639 m. Limoje su Enrique de Paz y Mello, nors galutinis rezultatas kitoks. Jis atkakliai neigė per penkis iš eilės įrodymų paskelbimus, kaupiantis parodymams iš bendrininkų bylų. Nuteistas atpalaidavimui ir kankinimui in caput alienum; kankintas labai žiauriai, bet neatlaikė stiprybės; atkakliai per penkis kitus paskelbimus, kaupiantis naujiems įrodymams. Vis dėlto vidurnaktį prieš auto de fé, kuriame turėjo sudegti, palūžo. Prisipažino dėl savęs ir kitų; nuosprendis pakeistas sutaikinimu ir galeromis; gerai panaudota jo apreiškimai prieš trisdešimt bendrininkų.

[Pastaba: JOKIŲ IŠIMČIŲ]

Kaip majestas, erezijoje nebuvo privilegijuotų klasių, atleistų nuo kankinimo. Bajorai jam paklusti, kaip ir visų laipsnių dvasininkai, bet pastariesiems kankinimas švelnesnis nei pasauliečiams, nebent byla labai sunki; jiems priklauso dvasininkas budelis, jei randamas. Kaip arešte, taip kankinime nuosprendis pagal 1633 m. carta acordada turėjo būti pateiktas Supremui patvirtinti.

Dėl amžiaus – rodos, jokio, suteikiančio išimtį. Llorente, aprašydamas bylą, kur Kuenkos devyniasdešimtmetė moteris kankinta, sako, kad tai prieštaravo Supremų įsakymams, liepiantiems seniems tik in conspectu tormentorum, bet tokios taisyklės nesutikau. 1540 m. Suprema įsakė atsižvelgti į kaltinamojo būklę ir amžių – jei tikslinga, kankinimas labai švelnus; 1561 m. Instrukcijos, labai išsamios, neriboja amžiaus – viskas tribunolo nuožiūrai. Bylos, kur amžius su silpnumu priežastis praleisti ar sušvelninti kankinimą, ne retos, bet vien amžius išimties nedavė. Toledano auto de fé Isabel Canese, septyniasdešimt aštuonerių, greit prisipažino, vos prasidėjus kankinimui; Isabel de Jaen, aštuoniasdešimt, penktame virvių sukimę nualpo, sunkiai atgaivinta. 1607 m. Valensijoje Jaime Chuleyla, septyniasdešimt šešerių, prisipažinęs kai kuriuos dalykus, naujas liudininkas apkaltino esant alfaquí; jis neigė – tinkamai kankintas.

Jaunystei pagarba dar menkesnė. 1607 m. Valensijoje trylikametė Isabel Madalena, neaiškiai kaltinta mauriškais papročiais, kankinta, atlaikė ir nubausta šimtu rykščių. Tais pačiais metais tas tribunolas rūpestingesnis dešimt–vienuolikmečiui Joan de Heredia – melagingas liudininkas apkaltino lankantis namuose, kur mokoma mauriškų doktrinų. Tvirtai neigiant – nuteistas in conspectu tormentorum; vykdyta nepaisant prokuratoriaus apeliacijos, bet atkakliai tvirtinant nekaltumą – byla sustabdyta. Proto negalia, nepasiekusi beprotystės, retai davė išimtį; pagirtina Valensijos tribunolui, kad apie 1710 m., Supremui įsakius kankinti Joseph Felix už intenciją dėl tam tikrų teiginių, prieštaravo ir nurodė, kad jis per neišmanėlis suprasti kankinimo tikslą.

[Pastaba: PACIENTO BŪKLĖ]

Visuotinis įstatymas – kankinimas negali kelti pavojaus gyvybei ar galūnėms; nors dažnai nepaisoma vykdant, reikalavo tam tikro paruošiamojo atsargumo įsitikinti, kad pacientas atlaikys – atsargumas pripažintas teoriškai, bet ne visada praktikoje. Abejonės atveju kartais kviečiamas Inkvizicijos gydytojas, kaip 1600 m. Toledo Rodrigo Pérez byloje, sergantis ir silpnas – medicininė išvada, kad kankinimas kelia pavojų sveikatai ir gyvybei, išgelbėjo; bet Suprema nebuvo tokia rūpestinga 1636 m. įsakydama Valensijos tribunolui kankinti Joseph Pujal prieš perkeliant į ligoninę dėl ligos. Nėštumas visada laikytas pakankama priežastimi bent atidėti; bet 1690 m. Madrido tribunolo instrukcijose nėščiosioms tik nuolaida sėdėti, o ne gulėti ant kankinimo stovo, taikant labai žiaurų garrote – aštrias virves, po dvi ant kiekvienos rankos ir kojos, apvyniojamas galūnę ir sukamas trumpu svertu. Išvarža ankstyvuoju laikotarpiu laikyta kliūtimi kankinimui – sutikau kelias bylas, kur ji išgelbėjo; bet 1662 m. oficialios Supremų instrukcijos liepia nedaryti išimčių išskyrus trampazo vigoroso, sukeliantį žemyn tempimą; kituose kankinimuose pakanka tvirto raiščio pavojui išvengti – visada turėti po ranka tokiems subjektams. Pagal tai 1690 m. Madrido tribunolas išvaržos atvejais liepia naudoti suolą nėščiosioms. Dėl žindančių moterų – rodos, taisyklės nebuvo. 1575 m. Valensijos tribunolas siūlė kankinti María Gilo – kviečiamas gydytojas pranešė, kad pavojus vaikui akivaizdus, ketinimas atsisakyta. Vis dėlto 1608 m. Toledo, kilus tam pačiam klausimui Luisa de Narvaez byloje, consulta balsavo in discordia – Suprema įsakė kankinti.

Be šių bendrybių, retkarčiais specialios bylos, kur kankinimas atsisakytas dėl paciento būklės – širdies liga, didelis silpnumas, kartotiniai alpimai vykdant ir kitos priežastys. Gydytojas ir chirurgas visada kviečiami, kai kalinys nurengiamas, apžiūrėti; laikomi po ranka avarijai. Tribunolai, rodos, švelnesni už Supremą, kuri 1662 m. instrukcijose bara inkvizitorius, vengiančius kankinimo dėl silpnumo ar lūžusios rankos. Tai netinkama – prarandama proga prisipažinimui gauti per įvairius paruošiamuosius veiksmus: nuosprendžio skaitymą, nuvedimą į kankinimų kamerą, nurengimą, pririšimą prie kankinimo stovo; be to, pradėjus kankinimą visada sustabdyti, kai gydytojas liepia. Dar vienas išganingas atsargumas – tinkamas tarpas tarp paskutinio valgio ir kankinimo. Apie 1560 m. inkvizitorius Cervantes sako, kad vakare prieš ar rytą negalima duoti valgyti ar gerti; 1722 m. rašytojas nurodo aštuonias valandas išankstinio pasninko.

[Pastaba: BUDELIS]

Vykdant kankinimą privalo dalyvauti visi inkvizitoriai ir vyskupo atstovas su notaru ar sekretoriumi protokoluoti. Niekas kitas, išskyrus budelį, neleidžiamas, nebent kviečiamas gydytojas ar chirurgas. Ankstyvuoju laikotarpiu kiek rūpesčių dėl pareigūno šiam atgrasančiam darbui. Bandymas versti smulkius tarnautojus – abejotinos sėkmės. Ferdinandas 1486 m. liepos 22 d. laiške Torquemadai skundžiasi, kad Saragosos inkvizitoriai samdė kankintoją, nes pasiuntiniai atsisakė darbo; siūlo atleisti pasiuntinį, o kankintojas tegul tarnauja jo vietoje be algos padidinimo; jei neįmanoma – alga mažinti. Algos sąrašuose samdomo kankintojo nematyti; pareigos ne nuolatinės – tikriausiai kai reikia kviečiami tinkami pareigūnai ir mokama; bet reikšmingas Ferdinando 1498 m. laiškas, įsakantis grąžinti Pedro de Moros, išbrauktą, tarnauti pasiuntiniu ir „kitoms pareigoms, kurias inkvizitoriai lieps“ už 500 sueldų per metus. Kartais kalėjimo alkaidas buvo oficialus kankintojas – 1536 m. Suprema rašo Navaros inkvizitoriams, kad jei jų alkaidas nemokša – rasti mokantį, o ne patiems dirbti įrankiais, kaip darę – nepritinka jų asmens ar pareigų orumui. 1587 m. Valensijoje girdime, kad pasiuntinys ir durininkas padėjėjai – Suprema įsakė darbą patikėti patikimam familiarui. Galiausiai tribunolai samdė miesto viešąjį budelį, įgudusį savo amate. Kai 1646 m. Valjadolide Isabel López įsakyta kankinti lapkričio 23 d., alkaidas pranešė, kad viešasis pareigūnas išvykęs, grįžimo laikas neaiškus; kankinimas atidėtas; 27 d. Isabel staiga prisipažino ir išvengė. Madrido tribunole 1681 m. kovo–rugpjūčio Alonso de Alcalá, miesto budelis, gavo iš tribunolo 44 dukatus už vienuolika kankinimų po keturis dukatus. Keista, kad prieštarauta budeliui su kauke – 1524 m. Suprema draudė kaukę ar apsisiautimą paklode; vėliau leista gobtuvas ir drabužių pakeitimas; XVII a. kaukė ir kita maskuotė leidžiama, jei laikoma geriausia, kad neatpažintas.

Kiekviename paruošiamajame etape – perskaičius nuosprendį, nuvedus į kankinimų kamerą, pašaukus budelį, nurengus ir pririšus prie kankinimo stovo – daroma pauzė; iškilmingai raginama sakyti tiesą dėl Dievo meilės – inkvizitoriai nenorį matyti kenčiančio. Nurengimas ne grynas žiaurumo perteklius – būtinas: virvės aplink šlaunis ir rankas, diržas prie liemens su virvėmis per pečius iš priekio į nugarą reikalauja prieigos prie kiekvienos kūno dalies; kankinimo pabaigoje mažai paviršiaus, negavusio savo dalies skausmo. Moterims kaip vyrams – menka padorumo nuolaida zaragüelles ar paños de la vergüenza, tarsi sutrumpinti maudymosi šortai, bet nurengimas, rodos, visiškas prieš uždedant. Pacientas įspėjamas nemeluoti dėl savęs ar kitų; kankinimo metu vieninteliai žodžiai – „Sakyk tiesą“. Jokie klausimai, jokie vardai neminimi – priežastis, kaip sakoma, kad kenčiantieji agonijoje pasirengę sakyti bet ką, kas bent užsiminta, ir melagingai liudyti prieš save ar kitus. Budelis nekalbėti su pacientu, negrim ASUoti ar grasinti; inkvizitoriai stebėti, kad virves ir kitus įtaisus taip dėlioja, kad nesukeltų nuolatinio luošumo ar kaulų lūžių. Darbas vykti lėtai su tinkamais tarpais tarp kiekvieno garrotes sukimo ar garrucha pakėlimo – kitaip efektas prarandamas, pacientas linkęs atlaikyti kankinimą.

Visuotinė taisyklė – kankinimas tik kartą, nebent naujas įrodymas reikalauja išvalymo, bet apribojimas lengvai apeinamas. Nors kankinimas nekartojamas, gali būti tęsiamas; baigus pacientui sakoma, kad inkvizitoriai nepatenkinti, bet priversti sustabdyti – tęsiama kitą kartą, jei neišpasakos visos tiesos. Taip kartojamas kiek kartų consulta de fé laiko tikslinga. Sekretorius ištikimai užrašo visa, net aukos riksmus, nevilties šūksnius ir gailius maldavimus pasigailėti ar nužudyti; sunku įsivaizduoti ką nors labiau jaudinančio giliausią užuojautą nei šie šaltakraujiški, dalykiški protokolai.

[Pastaba: RŪŠYS]

Dėl kankinimo rūšių, paprastai naudotų, atmintina, kad Inkvizicija daug priklausė nuo viešųjų budelių – būdai neišvengiamai tapatūs pasaulietinių teismų; net savi pareigūnai natūraliai sekė įprastą rutiną. Inkvizicija neturėjo specialių žiaurumo rafinuotumo būdų; kiek tyrinėjau – laikėsi kelių iš gausaus viešųjų pareigūnų repertuaro.

Ankstyvuoju laikotarpiu paprastai du kankinimai – garrucha ar skriemulys ir vandens kankinimas. Tik šie minimi Pablo García; abu seni ir įsitvirtinę. Pirmasis, Italijoje vadintas strappado, – surišti paciento rankas už nugaros, virve aplink riešus pakelti nuo grindų su svoriais prie kojų ar be, laikyti pakabintą kiek norima, gal retkarčiais trumpai nuleisti su trūktelėjimu. Apie 1620 m. rašytojas nurodo, kad kilimas lėtas – greitas skausmas netrunka; kurį laiką pacientas laikomas ant pirštų galiukų, kojos vos liečia grindis; pakeltas laikomas per tris lėtus tylomis kartojamus Miserere; kartkartėmis raginamas sakyti tiesą. Jei nepavyksta – nuleidžiamas, vienas svoris prie kojų, keliamas per du Miserere; kartojama su didesniais svoriais kiek ir kiek ilgai laikoma tikslinga.

Vandens kankinimas sudėtingesnis. Pacientas guldomas ant escalera ar potro – kopėčių tipo kankinimo stovo su aštriais skersiniais. Pasviręs, galva žemiau kojų; žemiausiame gale įduba galvai, geležinis lankas aplink kaktą ar gerklę laiko nejudrią. Aštrios virvės cordeles, raižančios kūną, riša rankas ir kojas prie šonų; kitos garrotes su įkištais pagaliukais sukamos kaip turniketas, kol virvės daugiau ar mažiau įsirėžia į kūną – apvyniojamos viršutinės ir apatinės rankos, šlaunys, blauzdos; bostezo, geležinis smaigalys, praskėčia burną; toca, lininė juosta, kišama į gerklę vandeniui iš jarra (dažniausiai kiek daugiau nei kvartos) lėtai varvėti. Pacientas springsta, dūsta, dusina; tarpais toca traukiama, raginamas sakyti tiesą. Žiaurumas matuojamas sunaudotų indų skaičiumi – kartais šeši ar aštuoni. 1490 m. kunigo Diego García byloje viena kvarta patenkino inkvizitorius – išteisintas. 1596 m. Meksikos Manuel Díaz byloje pritaikyti cordeles; tada septyni garrotes sukti aplink rankas ir kojas, toca įkišta į gerklę, dvylika pintos indų lėtai varvinta, toca keturis kartus traukta. 1592 m. Toledano Marí Rodríguez byloje veiksmas padalytas – cordeles taikyti sėdinčiai ant banquillo, aštuoni sukiai; tada perkeliama ant stovo, garrotes, po to vanduo; prie antro indo smarkiai vėmė; atrišta, nukrito ant grindų. Budelis pakėlė, užmovė marškinius; pasakyta, kad jei nesakys tiesos – tęsiama; protestavo sakiusi tiesą – sustabdyta. Devynis mėnesius palikta celėje; tada consulta de fé nubalsavo bylą sustabdyti – paleista Dievo vardu.

Tikriausiai netrukus po to šie kankinimai pamažu išnyko, pakeisti kitais, laikytais švelnesniais. 1646 m. Suprema kreipėsi į Córdovos tribunolą informacijos apie garrucha ir silla, aprašymo trampa ir trampazo, kuriuos naudoja, su žiaurumo vertinimu. Tribunolas atsakė, kad silla atsisakyta – vargu ar kankinimas; garrucha dėl išnirimų pavojaus. Daugiau nei trisdešimt metų tribunolas kaip ir pasaulietiniai teismai nustojo naudoti, taip pat anglių žarijas, karštas metalines plokštes, karštas plytas, toca su septyniomis pintomis vandens, depiñoncillo, escarabajo, tablillas, sueño ir kitus. Naudojami cordeles ir garrotes, trys rūšys: vuelta de trampa, mancuerda ir tempimas ant potro ar kankinimo stovo.

Laiškas toliau smulkiai ir išsamiai aprašo šiuos kiek sudėtingus procesus. Atsisakius skriemulio ir ąsočio su vandeniu, pacientas mažai ką laimėjo. Jis pririšamas prie diržo ar juostos, kuria pakabinamas nuo žemės; rankos surištos už nugaros ir virvėmis pritvirtintos prie sienų žiedų. Trampa ar trampazo atveju kopėčių tipo potro vienas skersinis išimamas, kad kojos pralįstų; po juo dedamas aštrus skersinis, pro siaurą angą kojos jėga traukiamos virve, apvyniota aplink pirštus ir čiurną. Kiekvienas vuelta, arba virvės suktelėjimas, duodavo apie tris colius; penki suktelėjimai laikyti itin žiauriu kankinimu, o trys – įprasta praktika net tvirčiausiems. Paliktas taip ištemptas, sekantis žingsnis – mancuerda: virvė apvyniojama aplink rankas, budelis apsivynioja ja save ir meta atgal, mesdamas visą svorį ir spausdamas koja į potro. Virvė, sakoma, įsirėždavo per odą ir raumenis iki kaulo, o paciento kūnas tempėsi kaip ant kankinimo stovo tarp jos ir kojų virvių. Diržas prie liemens, veikiamas šių pakaitinių jėgų, slankiojo pirmyn atgal ir dar labiau didino kančią. Tai kartota šešis ar aštuonis kartus su mancuerda skirtingose rankų vietose; pacientai paprastai nualpdavo, ypač moterys.

Po to į darbą stojo potro. Pacientas atrišamas nuo trampa ir mancuerda, guldomas ant vienuolikos aštrių potro skersinių, čiurnos tvirtai pririštos prie šonų, galva įduboje, nejudriai laikoma virve per kaktą. Diržas atlaisvinamas, kad slankiotų. Po trys virvės apvyniojamos aplink kiekvieną viršutinę ranką, galai vedami į potro šonų žiedus su garrotes ar pagaliukais sukti; po dvi panašios ant kiekvienos šlaunies ir po vieną ant blauzdos – iš viso dvylika. Galai sujungti į maestra garrote, kuria budelis valdo visus iš karto. Jos veikė ne tik spausdamos, bet ir slinkdamos aplink galūnes, nudirdamos odą ir mėsą. Kiekvienas pusračių sukimasis laikytas vuelta ar suktelėjimu; daugiausia šeši ar septyni, bet paprastai neviršijama penkių net stipriausiems vyrams. Anksčiau tas pats daroma su virve aplink kaktą, bet atsisakyta – galėjo išplėšti akis iš orbitų. Visa tai, baigia Córdovos tribunolas, labai žiauru, bet mažiau nei senieji būdai ir mažiau pavojinga.

Šie iš esmės liko naudojami kankinimai. 1662 m. Suprema, įsakydama Galicijos tribunolui „tęsti“ Antonio Méndez kankinimą, reikalavo pranešti apie taikymo būdą. Gegužės 13 d. atsakymas rodo, kad naudota mancuerda ir potro, nors kiek primityviai. Į tai, Supremų įsakymu, Gonzalo Bravo gegužės 22 d. atsakė išsamiais nurodymais, ypač dėl trampazo – iš esmės Córdovos aprašyti būdai oficialiai pripažinti. Galicija, rodos, sutriko – rugsėjo 19 d. atsiprašė už nepatyrimą ir prašė detalių potro brėžinių ir planų. Tikriausiai po to nauji būdai įvesti visuose tribunoluose.

[Pastaba: ŽIAURUMAS]

Kankinimo žiaurumui absoliučios ribos nebuvo ir negalėjo būti. 1561 m. Instrukcijos sako, kad įstatymas laiko jį neaiškiu ir pavojingu dėl skirtingos kūno ir proto stiprybės – tikslios taisyklės duoti negalima, paliekama teisėjų nuožiūrai pagal įstatymą, protą ir sąžinę. Visa, ką Gonzalo Bravo gali pasakyti 1662 m. Instrukcijose – tinkamas reguliavimas lemia teisingą bylų sprendimą ir tiesos patikrinimą; teisėjų apdairumas ir protingumas turi tai užtikrinti, sušvelnintas įprastu Šventojo Oficijaus gailestingumu – nei per daug, nei per mažai. Kaip ši nuožiūra taikyta – visiškai priklausė nuo tribunolo nusiteikimo. Vienas autoritetas teigia, kad kankinimas niekada netrunka ilgiau nei pusvalandį, bet bylų daug, kur tęsėsi dvi ar net tris valandas. 1648 m. Valjadolide Antonio López kankinimas prasidėjo aštuntą ir tęsėsi iki vienuoliktos – liko luošas ranka; per dvi savaites bandė pasikorėti, mirė per mėnesį. Tokios bylos anaiptol ne retos. Apie 1710 m. Valensijoje Gabriel Rodríguez kankintas tris kartus, nuteistas galeroms, bet pakeista – luošas „dėl kankinimo žiaurumo“. Mirtis toli gražu ne nežinoma. 1623 m. Valjadolide Diego Enríquez kankintas gruodžio 13 d. – „nelaimingas atsitikimas“, nuneštas į celę. 15 d. gydytojas pranešė, kad reikia į ligoninę – slapčia nugabentas, ten mirė. Kažkas baisiai reikšmingo tokiame dalykiškame įraše kaip Blanca Rodríguez Matos Valjadolide – nubalsuota kankinti 1655 m. gegužės 21 d., vykdant mirė tą pačią dieną; byla tęsėsi dėl garbės ir atminimo, lapkričio 19 d. sustabdyta.

Didelis atvejų skaičius, kur kaltinamasis atlaikė kankinimą be prisipažinimo, rodo, kad dažnai būdavo lengvas. Iš dalies tiesa, bet stebinantis kai kurių ištvermingumas rodo, kad ne visada. 1638 m. lapkričio 5 d. Valjadolide Tomás de León atlaikė visus iš eilės būdus, nors pabaigoje paaiškėjo, kad lūžo kairė ranka. 1643 m. tame pačiame tribunole šešiasdešimtmetė Engracia Rodríguez balestilla metu neteko piršto. Vis dėlto kankinimas tęsėsi, kol pirmame mancuerda sukimę lūžo ranka. Sustabdyta be prisipažinimo, bet stiprybė mažai padėjo – po dešimties mėnesių naujas įrodymas, prisipažino žydiškus papročius. Kita iš tos grupės, Florencia de León, atlaikė balestilla, tris mancuerda sukimus ir potro be prisipažinimo, bet neišvengė sutaikinimo ir kalėjimo.

Procesą ir poveikį pacientui geriausia suprasti iš šaltakraujiškų, dalykiškų sekretoriaus protokolų – juose fiksuojami įvykiai, kad consulta de fé galėtų protingai balsuoti. Siaubo laipsniai įvairūs; renkuosi vieną, praleidžiantį įprastus aukos riksmus ir maldavimus. Vidutiniškas vandens kankinimas, tik vienas indas, 1568 m. Toledano tribunolo taikytas Elvira del Campo, kaltintai nevalgius kiaulienos ir šeštadieniais dedantis švarius marškinius. Ji pripažino veiksmus, bet neigė eretišką intenciją – kankinta dėl intencijos. Balandžio 6 d. atvesta prieš inkvizitorius ir vyskupo vikarą; po paruošiamųjų veiksmų pranešta, kad nuspręsta kankinti – tiesos labui turinti pasakyti, ką žino. Ji atsakė sakiusi tiesą. Perskaitytas kankinimo nuosprendis – puolė ant kelių, maldavo pasakyti, ką nori išgirsti. Protokolas tęsiasi:

 Nunešta į kankinimų kamerą, liepta sakyti tiesą – atsakė neturinti ką pasakyti. Liepta nurengti, vėl raginta – tylėjo. Nurengta, tarė: „Señores, padariau visa, kas sakoma, ir melagingai liudiju prieš save – nenoriu matyti savęs tokioje bėdoje; tegu Dievas mato – nieko nepadariau.“ Liepta nemeluoti prieš save, sakyti tiesą. Pradėtas rankų rišimas – tarė: „Sakiau tiesą; ką dar turiu sakyti?“ Liepta sakyti tiesą – atsakė: „Sakiau tiesą, neturiu ko pridėti.“ Pritaikyta viena virvė prie rankų, susukta – raginta sakyti tiesą, bet sakė neturinti ko. Tada suriko: „Padariau visa, kas sakoma.“ Liepta smulkiai pasakyti, ką padariusi – atsakė: „Jau sakiau tiesą.“ Tada suriko: „Pasakykite, ko norite – nežinau, ką sakyti.“ Liepta pasakyti, ką padariusi – kankinama už tai, kad nesakiusi; įsakyta dar vienas suktelėjimas. Suriko: „Atriškite, señores, pasakykite, ką turiu sakyti: nežinau, ką padariau, Viešpatie, pasigailėk nusidėjėlės!“ Įsakyta dar vienas suktelėjimas – tarė: „Atriškite truputį, prisiminsiu, ką sakyti; nežinau, ką padariau; padariau visa; atriškite – sakysiu tiesą.“ Įsakyta dar vienas – tarė: „Atriškite – sakysiu tiesą; nežinau, ką sakyti – atriškite Dievo labui – pasakykite, ką turiu sakyti – padariau, padariau – skauda, señor – atriškite, atriškite – sakysiu.“ Liepta sakyti – atsakė: „Nežinau, ką sakyti – padariau, nežinau kaip – padariau dėl to, ką liudininkai sako – atriškite – praradau protą, nežinau, kaip pasakyti – atriškite – sakysiu tiesą.“ Tada tarė: „Señor, padariau, nežinau, kaip pasakyti, bet sakau kaip liudininkai – noriu pasakyti – išneškite iš čia – señor, kaip liudininkai sako, taip sakau ir prisipažįstu.“ Liepta smulkiai išdėstyti – atsakė: „Nežinau, kaip pasakyti – neturiu atminties – Viešpatie, Tu liudininkas, kad jei žinočiau ką kita pasakyti – pasakyčiau. Nieko daugiau nežinau, tik kad padariau – Dievas žino.“ Daug kartų kartojo: „Señores, señores, niekas nepadeda. Tu, Viešpatie, girdi, kad sakau tiesą ir negaliu daugiau – plėšia man sielą – liepkite atrišti.“ Tada tarė: „Nesakau, kad padariau – nebe daugiau.“ Tada tarė: „Señor, padariau stebėti tą Įstatymą.“ Klausta, kokį Įstatymą – atsakė: „Tą, kurį liudininkai sako – išdėstau visa, señor, ir neprisimenu, koks Įstatymas – vargšė motina, kuri mane pagimdė.“ Klausta, kokį Įstatymą turėjo omeny ir kokį, liudininkų sakomą. Kartota daug kartų – tylėjo, galiausiai tarė nežinanti. Liepta sakyti tiesą, kitaip _garrotes_ suks – neatsakė. Įsakyta dar vienas _garrotes_ sukimasis – raginta pasakyti, koks Įstatymas. Tarė: „Jei žinočiau, ką sakyti – pasakyčiau. O señor, nežinau, ką turiu sakyti – o! o! žudo mane – jei pasakytų, ką – o, señores! o, širdie!“ Tada klausta, kodėl nori, kad pasakytų, ko negali – kartais šaukė „Vargšė aš!“ Tada tarė: „Viešpatie, liudyk, kad žudo mane, negalint prisipažinti.“ Liepta, jei nori sakyti tiesą prieš liejant vandenį – sakyti ir išvalyti sąžinę. Tarė, kad negali kalbėti – nusidėjėlė. Tada lininė _toca_ įkišta [į gerklę] – tarė: „Išimkite, dusinu, pykina.“ Tada indas vandens nuleistas; po to liepta sakyti tiesą. Šaukė išpažinties – mirštanti. Liepta, kad kankinimas tęsis, kol pasakys tiesą – raginta, bet klausiama daug kartų – tylėjo. Tada inkvizitorius, matydamas išsekimą, įsakė sustabdyti.

Neverta tęsti šių gailių smulkmenų. Leista praeiti keturioms dienoms – patirtis rodė, kad tarpas sustingdydamas galūnes daro kartojimą skausmingesnį. Vėl atvesta į kankinimų kamerą – palūžo nurengta, gailiai maldavo uždengti nuogybę. Apklausiama toliau – atsakymai kankinama dar padrikesni ir nerišlesni nei anksčiau; ištvermės riba pasiekta – inkvizitoriai galiausiai išgavo judaizmo prisipažinimą ir maldavimą gailesčio bei atgailos.

Neįmanoma skaityti šių liūdnų protokolų be nuostabos, kad nerišlūs ir prieštaringi prisipažinimai, kuriais auka vis didesnėse kančiose bandė sugalvoti ką nors tenkinantį monotonišką įsakymą sakyti tiesą, laikyti valstybės veikėjų ir įstatymų leidėjų turint vidinės vertės. Rezultatas – ištvermės, o ne tiesos patikrinimas. Vienu atveju randame žmogų tokių nervų ir skaidulų, kad visi budelio bandymai išgauti tik neigimą – virvės gali įsirėžti per mėsą iki kaulo, galūnės išnarintos iki lūžio be poveikio jo atkaklumui. Kitu – vos keli garrote sukiai vienai virvei rankoje ar vien kankinimų kameros vaizdas – pasiduoda ir prisipažįsta visa norima dėl savęs ir visus bendrus, kurių vardus prisimena svaigulyje. Vis dėlto, visiškai žinodami tai, šimtmečiais didesnės krikščionijos pasaulietiniai ir bažnytiniai teismai laikėsi sistemos, teisingumo vardu vykdžiusios begalines žiaurybes.

Vis dėlto, tarsi dar veiksmingiau atimant sistemai bet kokį pateisinimą, tokia kaina gautas prisipažinimas praktiškai pripažintas bevertis. Jam legalizuoti reikėjo ratifikavimo po bent dvidešimt keturių valandų, laisvai duoto be grasinimų ir už kankinimų kameros ribų. Tai būtina visose jurisdikcijose; Inkvizicijoje formulė – atvesti kalinį į audiencijų salę, perskaityti užrašytą prisipažinimą. Klausti, ar tiesa, ar ką pridėti ar atimti; po priesaika tikimasi pareikšti, kad teisingai užrašyta, nieko keisti nereikia – ratifikuojama ne iš baimės kankinimui ar kitai priežasčiai, vien todėl, kad tiesa. Toks ratifikavimas reikalingas net prisipažinus perskaičius kankinimo nuosprendį ar in conspectu tormentorum.

Ratifikacijoje pareiškimas, kad ne iš baimės kankinimui – melas, nes visose jurisdikcijose prisipažinimo atsižadėjimas reikalauja kankinimo kartojimo; kartais randame, kad prisipažinus kaliniui įspėjama neatšaukti – jei atšauks, kankinimas „tęsiamas“. Tikriausiai apeiti itin žmogišką 1484 m. Instrukcijų nuostatą: jei prisipažinimas ratifikuotas – tinkamai baustas; jei atsižadėta – dėl bylos sukeltos gėdos viešai atsižadėti įtartos erezijos ir gauti tokią atgailą, kokią inkvizitoriai gailestingai skirs. Vis dėlto gailestingumą mažina sekanti nuostata – nedraudžianti kartoti kankinimo, kai įstatymas leidžia ir reikalauja. Tikriausiai pirmoji dalis vadovavo 1528 m. Toledano tribunolui Diego de Uceda byloje dėl liuteronybės. Kankinimų kameros vaizdas palaužė – prisipažino visa, ką liudininkai sakė, bet neprisimena kas. Akivaizdu, kad iš baimės – kankinimas tęsiamas; pirmame garrote sukimę taip uoliai kaltino save, kad įspėtas nemeluoti prieš save. Pareiškė tiesą – atrištas. Prieš ratifikavimą paprašė audiencijos – prisipažinimą priskyrė baimei, pareiškė pasirengęs mirti už Bažnyčios tikėjimą; po savaitės ratifikavo atsižadėjimą – kankinime praradęs protą. Vėl nekankintas; po kelių mėnesių nuosprendis pagal 1484 m. Instrukcijas – pasirodyti auto de fé, atsižadėti de vehementi, bauda inkvizitorių nuožiūra.

Tokios bylos išimtinės; įprasta praktika – kartoti kankinimą, kai prisipažinimas ir atsižadėjimas – auka trečiam kankinimui. Ar procesas begalinis – abejotinas klausimas; kai kurie legistai neigė remdamiesi filosofine prielaida, kad prigimtis ir teisingumas bjaurisi begalybe, bet šis akademiškai įtikinamas samprotavimas praktikoje nepaisomas, kai norima kaltinimo. Vienas atgrasymas nuo atsižadėjimo – revocantes bausmė, taikyta užsispyrusiems. Tai iliustruoja ir kartais kėlusias painiavą klausimus 1644 m. Valjadolido Miguel de Castro byla dėl judaizmo. Kaip negativo kankintas – prisipažino, ratifikavo, atsižadėjo, vėl ratifikavo. Pradėta byla už atsižadėjimą; vėl kankintas – išnarinta ranka, prarasti du pirštai; prisipažino, tada atsižadėjo. Būtų kankintas trečią kartą, bet gydytojas ir chirurgas pareiškė nepajėgsiantis atlaikyti. Suprema įsakė atpalaiduoti pasaulietinei valdžiai, jei neįkalbėtas atgailauti ir grįžti į Bažnyčią; dviejų kvalifikatorių įtikinamas maldavo gailesčio, prisipažino dėl savęs ir kitų. Galiausiai nuteistas sutaikinimu, neatšaukiamu kalėjimu ir sanbenitu, šimtu rykščių kaip specialia bausme už atsižadėjimą – įvykdyta 1646 m. sausio 21 d.

Kai kurie kaltinamieji, sakoma, gudriai naudojosi atsižadėjimo galimybe – prisipažindami vos pradėjus kankinti, tada atsižadėdami ir kartodami begalybei, dideliam inkvizitorių pasipiktinimui. XVII a. pabaigos rašytojas, minintis tai, rodo klausimo neapibrėžtumą siūlydamas vaistą – neeilines bausmes. 1725 m. Kuenkos byla, kur tokia taktika pasisekė, rodo, kad tuo metu trečias kankinimas nelaikytas teisėtu. Dr. Diego Matheo López Zapata vos budeliui pasiruošus šūktelėjo pasirengęs prisipažinti – smulkiai prisipažino žydiškus papročius beveik penkiasdešimt metų. Kitą dieną atsižadėjo; kankinimas kartotas – pakartojo prisipažinimą, tik vėl atsižadėjo. Tribunolas, rodos, bejėgis – tenkinosi auto de fé kaip atgailautoju, tučtuojau nuimamu sanbenitu, de vehementi atsižadėjimu ir dvidešimčia metų tremties iš Kuenkos, Murcios ir Madrido.

[Pastaba: ATLAIKYMAS BE PRISIPAŽINIMO]

Kai kankinimas be prisipažinimo – logiška išvada, jei kankinimas ką nors įrodo – kaltinamasis nekaltas. Teisės kalba – išvalė įrodymus, teisė į išteisinimą. Toks iš tiesų įstatymas, bet natūralus nenoras pripažinti pralaimėjimą ar nekaltumo žiaurų persekiojimą – lengvai randamos dingstys apeiti įstatymą. Tokiu klausimu tikslios praktikos taisyklės nenustatysi; situaciją atspindi 1561 m. Instrukcijos – tokiais atvejais inkvizitorius turi apsvarstyti įrodymų pobūdį, kankinimo laipsnį, kaltinamojo amžių ir būklę; jei atrodo visiškai išvalęs įrodymus – visiškai išteisinti; jei nepakankamai kankintas – reikalauti atsižadėti lengvam ar stipriam įtarimui ar skirti piniginę baudą, nors tai daryti tik labai apgalvotai. Taip praktiškai palikta tribunolo nuožiūrai su numanomu pripažinimu, kad nesėkmingas kankinimas – tik perteklius.

Autoritetai, žinoma, nevisiškai sutaria dėl šių principų praktinio taikymo – išskyrus kad išteisinimas retas; archyvai pilni atvejų, kur kankinimas atlaikytas, bet reta išteisinti ar net sustabdyti bylą. Apie 1600 m. rašytojas sako, kad tokios bylos baudžiamos neeiline bausme ar išteisinimu, ar sustabdymu pagal likusį įtarimą; moriskai, kad ir lengviausias įtarimas – pasirodyti auto de fé, atsižadėti de vehementi; jei vieno liudininko įrodymai – trys ar daugiau metų galeroms; kitiems, jei įtarimas lengvas – išteisinimas ar sustabdymas, bet sustabdymas dažnesnis. Visa priklauso nuo to, kiek įrodymai išvalyti kankinimu. Kadangi šis laipsnis visiškai spėliojamas – inkvizitorių nuožiūra neribota.

Taisyklė moriskams patvirtinta 1607 m. Valensijos auto de fé – pasirodė šešiolika atlaikiusių kankinimą, dauguma nubausti kalėjimu, plakimu ar baudomis. Jiems išvarytiesiems 1609–1610 m. nebereikia skirtumo; bendra praktika apie 1640 m. išreiškiama patyrusio inkvizitoriaus – kai keli vieno liudininko parodymai, atlaikiusysis kankinimą baudžiamas griežta neeiline bausme – de vehementi atsižadėjimu, pusės turto konfiskacija ar didele bauda; pastaroji pageidautina – lengviau surenkama, kaltinamasis geriau ištveria išsaugodamas reputaciją. Kad tai atspindi tuometinę praktiką, matyti 1654 m. birželio 29 d. Kuenkos auto de fé. Don Andrés de Fonseca 1628 m. Valjadolide reikalauta atsižadėti de vehementi; recidyvo įrodymai stiprūs, bet nepakankami kaltinimui; atlaikė kankinimą be prisipažinimo; atsirado naujas įrodymas – vėl kankintas be sėkmės; auto pasirodė kaip atgailautojas, de levi atsižadėjimas, dešimt metų tremties, penki šimtai dukatų bauda. Doña Theodora Paula atlaikė kankinimą – de levi atsižadėjimas, šešeri metai tremties, trys šimtai dukatų. Doña Isabel de Miranda nesėkmingai kankinta – dveji metai tremties, trys šimtai dukatų. Po bergždžio kankinimo Doña Isabel Henríquez tas pats; Manuel Lorenzo Madureyra – de vehementi atsižadėjimas, dešimt metų tremties, penki šimtai dukatų bauda. Valjadolido tribunolui garbė, kad 1624 m. švelniau – sustabdė šešias bylas, kur kankinimas bergždžias; jokios bausmės, išskyrus šešerius metus tremties María Pérez, kaltintai melagingu liudijimu.

Galbūt dažnas kankinimo atlaikymas iš dalies paaiškinamas budelio papirkinėjimu. Tai apsunkino tribunolų slaptumas, bet įmanoma – areštuotojo artimieji natūraliai siekė papirkti teisingumo tarną, jei kalinys pateks į jo rankas. 1594 m. Valensijos auto de fé pasirodė devyniasdešimt šeši moriskų atgailautojai, iš jų penkiasdešimt trys kankinti be prisipažinimo. Gal sutapimas, kad 1604 m. Luis de Jesus, tribunolo kankintojas, teisiamas už pinigų ėmimą iš moriskų; lengva įsivaizduoti bendruomenes, nuolat bijančias Inkvizicijos, apmokestinančias save reguliariai subsidijuoti budeliui. Panaši byla 1723 m. birželio 13 d. Córdovos auto – budelis Carlos Felipe, nusikaltimas diskretiškai aprašytas kaip eretikų rėmimas ir neištikimybė jų naudai vykdant pareigas.

[Pastaba: DAŽNUMAS]

Keista, kad nors kankinimas dažnas ir, matyt, žinomas, nuosprendžiuose, viešai skaitomuose auto de fé, paprastai neminimas, nors smulkiai aprašomos bylos – gal iš dalies dėl slaptumo išlaikymo, nors ypač ankstyvuoju laikotarpiu, kai slaptumas nebuvo toks griežtas. Iš tiesų 1484 m. Ciudad Real nuteisto Juan González Daza nuosprendyje melagingai teigiama, kad atkakliai neigė, kol sužinojo bendrą Fernando de Theba prisipažinus – tada laisvai prisipažino. Tai tęsėsi kaip taisyklė, nors retkarčiais mažiau santūru. Viename nuosprendyje radau užuominą – 1551 m. Toledano Mari Gómez. Kartais užslėpta užuomina, tarsi inkvizitoriai negalėjo visiškai nuslėpti, bet jautė gėdą viešai pripažinti. Elvira del Campo nuosprendyje (žr. p. 24), smulkiai aprašius bylos įvykius, sakoma, kad „taikant daugiau diligencijos“ ji prisipažino; 1725 m. dr. Zapata nuosprendyje – „tam tikra diligencija“.

Žinoma, neįmanoma sudaryti kankinimų kameros statistikos ar pagrįstai apskaičiuoti atvejų skaičiaus per Inkvizicijos gyvavimą. Vis dėlto turime fragmentiškų duomenų – Toledano tribunolo 1575–1610 m. įrašuose. Per tą laikotarpį teisė 411 asmenų už eretiškus nusikaltimus, leidžiančius kankinimą; juose kankinimas taikytas 109 kartą vienam, 8 kartus dviem, dar du atvejai sustabdyti dėl alpimo, septyni – prisipažinta prieš pradedant. Dar penki – in conspectu tormentorum. Iš viso apie 32 proc. eretiškų bylų kreiptasi į kankinimą. Tikriausiai mažiau nei vidurkis. Keliuose 1635–1639 m. Limos tribunolo bylose beveik visi kaltinamieji kankinti; 1624 m. Valjadolido tribunolo pranešimas rodo, kad iš vienuolikos judaizmo ir vienos protestantizmo bylų vienuolika kankinta; 1655 m. visos devynios judaizmo bylos – kankintos.

Galų gale skaičiai, kad ir kaip veikdami vaizduotę, nėra svarbiausi. Jie matuoja tribunolų aktyvumą, o ne principus. Kai kildavo abejonė – dėl įrodymų pakankamumo, kaltinamojo intencijos, visiško bendrininkų išdavimo ar kitų neįminamų dalykų – kankinimas savaime suprantamas. Kai kuriais atvejais, rodos, kone vaikiškas pasitikėjimas jo galia kaip visuotiniu tirpikliu. Apie 1710 m. Valensijoje teisiamas Fernando Castellon už judaizmą teigė nebuvęs krikštytas – tučtuojau kankintas išsiaiškinti, bet bergždžiai. 1579 m. Toledano tribunolas sprendė senuko Antonio Moreno bylą – per laisvi požiūriai į išganymą; kankinimas atrodė vienintelė išeitis – tarp garrote sukinių verčiamas reikšti nuomonę apie mirties patale atgailos ir viatiko išganingą poveikį nusidėjėliui, tinkamai pakrikštytam Šventosios Dvasios vandeniu. Baisiai juokinga bandymas tokiu įtikinėjimu išsiaiškinti neišsilavinusio senuko tikėjimą subtiliais scholastinės teologijos klausimais – baigėsi tuo, kad pripažintas vertas tik de levi atsižadėjimo, papeikimo ir mišių audiencijų salėje.

KNYGA III

IV SKYRIUS

LAUŽAS

Žmogaus pasmerkimas mirti ugnyje už dvasinę klaidą taip bjauru moraliniam jausmui ir taip prieštarauja Kristaus mokymui, kad šiuolaikiniai apologetai natūraliai siekia atleisti Bažnyčią nuo atsakomybės už tokį žiaurumą. Paviršiuje galima sudėlioti gana įtikinamą argumentą. Religijos tarnai, dvasiniai teismai, pati Inkvizicija nepraliedavo kraujo. Bet kuris dvasininkas, prisidėjęs prie tokių nuosprendžių, užsitraukdavo „netvarką“, reikalaujančią dispensos, kad galėtų galiojančiai atlikti pareigas ar gauti paaukštinimą. Eretikų egzekucija – grynai pasaulietinės teisės reikalas; sudeginimas gyvam neminimas kanonuose ar dekretaluose. Ankstyviausias užfiksuotas sudeginimo atvejis – Prancūzijos karaliaus Roberto Pamaldžiojo 1017 m. įvykdytas Orleano katarams; įtraukimas į teigiamą teisę nerastas anksčiau nei 1197 m. Pedro II Aragono dekretuose prieš valdensus Geronos susirinkime. 1231 m. Frydrichas II įtraukė į Sicilijos konstitucijas, 1238 m. Kremonos dekretu išplėtė visoje imperijoje; 1255 m. Kastilijos Alfonsas Išmintingasis pritaikė krikščionims, tapusiems žydais ar maurais. Taip tai tapo krikščionijos viešosios teisės dalimi – ne tiek valdovų iniciatyva, kiek pripažįstant paprotį, kilusį iš spontaniško liaudies fanatizmo įniršio.

Inkvizicija, kurios dėka eretikai atiduodami laužui, pati jų nepasmerkdavo mirti – tik skelbdavo eretikais, kurių atsivertimo nėra vilties; atskirdavo nuo Bažnyčios, kuriai jie neberūpi, ir „atpalaiduodavo“ ar atiduodavo pasaulietinei valdžiai tinkamai bausmei. Ji laikė, kad teisia nusikaltimą, o civilinis teisėjas – nusikaltėlį; atpalaiduodama maldavo teisėją pasigailėti gyvybės ir nepralieti kraujo. Pastarasis – Inocento III išradimas dar prieš Inkviziciją, kad dvasiniai teismai, degraduodami klastotojus dvasininkus ir atiduodami pasaulietinei valdžiai egzekucijai, išvengtų netvarkos.

[Pastaba: BAŽNYČIOS ATSAKOMYBĖ]

Šis atsakomybės permetimas pasaulietinei valdžiai nekilo iš jausmo, kad įstatymai, baudžiantys ereziją sudeginimu, žiaurūs ar neteisingi – Bažnyčia mokė, kad tai itin dievobaimingas poelgis; ji suteikdavo indulgenciją kiekvienam, prisidedančiam malkų prie laužo, taip prisiimdama atsakomybę ir naudodama Kristaus Nuopelnų Lobyną liaudies įniršiui kurstyti. Kad ši indulgencija gerai žinoma Ispanijoje, matyti iš 1561 m. Toledano bylos dėl liuteronybės Jan iš Antverpeno parodymų. Tiesą sakant, kai Liuteris teigė, kad eretikų deginimas prieštarauja Dvasios valiai, Leonas X įtraukė tai tarp jo erezijų, pasmerktų bulėje Exsurge Domine. Todėl pasaulietinė valdžia neturėjo pasirinkimo, ką daryti su jai atiduotais eretikais; jos veiksmas grynai ministerinis – jei paklausydavo veidmainiško maldavimo pasigailėti, rizikavo byla kaip erezijos rėmėjas ir pareigų atėmimu. Bažnyčia tai vykdė įtraukdama į kanonų teisę nuostatą, kad kunigaikščiai ir jų pareigūnai privalo nedelsdami ir tinkamai bausti visus inkvizitorių atiduotus eretikus, kitaip – ekskomunika, po metų virstanti erezija; inkvizitoriai privalo veikti prieš juos, bet kalbėti tik apie įstatymų vykdymą, neminint mirties bausmės, kad išvengtų netvarkos.

Kaip ir kitur, taip Ispanijoje. Inkvizicija atiduodavo neatsigailėjusį ar recidyvavusį eretiką pasaulietinei valdžiai, kuri privalėjo nuteisti ir įvykdyti. Skubotoje ankstyvojo laikotarpio netvarkoje, rodos, nesvarbu, ar magistratas skelbdavo nuosprendį. Šiuolaikinis 1486 m. rugpjūčio 14 d. Toledano auto aprašymas mini inkvizitorių nuosprendžių skaitymą ir pasmerktuosius tučtuojau vežamus į Vegą egzekucijai – sudegintus iki kaulo, neminint pasaulietinės valdžios formalumo. Vis dėlto, kai laikomasi formos, kaip 1484 m. Kordoboje, alkaldas skelbdavo remdamasis inkvizitorių nuosprendžiu – pakanka pasmerkti sudeginimui gyvam; įsakydavo alkadui majorui įvykdyti. Tų laikų inkviziciniuose nuosprendžiuose maldavimas pasigailėti dažniausiai nerastas. Mencia Alonso, 1485 m. lapkričio 21 d. pasmerktoje Guadalupe, jo nėra – pasaulietinių pareigūnų pareigos traktuojamos grynai ministerinės: „Kaip velnio galūnė, prakeikta ir ekskomunikuota, nuvežama į deginimo vietą, kad šio miesto pasaulietinė justicija ar kiti pasauliečiai įvykdytų teisingumą pagal šių karalysčių paprotį.“

Kad magistrato funkcija ne teismo, matyti iš atsisakymo rodyti jam bylą. Kai 1486 m. Brešos magistratai atsisakė vykdyti inkvizitoriaus nuosprendžius be bylų peržiūros, Inocentas VIII įsakė inkvizitoriui ekskomunikuoti už vėlavimą ilgiau nei šešias dienas, nepaisant vietinių įstatymų – erezija grynai bažnytinė nusikalstamumas. Pagal tai Repertorium de Pravitate Hæreticorum, spausdintas 1494 m. Valensijoje, teigia, kad magistratas neturi teisės reikalauti bylos peržiūros spręsdamas nuosprendžio teisingumą; inkvizitoriai tokios teisės nesuteikti – jo vienintelė pareiga nedelsiant vykdyti; uždelsus – pareigų atėmimas ir pasmerkimas kaip eretikas. Šį principą visiškai pripažino patys pasaulietiniai juristai. Granados karališkosios kanceliarijos prisegtas Torreblanca teigia, kad civilinio magistrato pareiga grynai vykdomoji – neturi teisės nagrinėti bylos nuopelnų ar veikti teismo vaidmeniu.

Iš tiesų pasaulietinės valdžios galėjo visiškai atsisakyti. Venecijos Sinjorija ne visada pakankamai greitai slopindavo ereziją – kad išvengtų vėlavimų ir nepatogių klausimų, tenykštis popiežiaus nuncijus su fiskalu, auditoriumi ir kitais pareigūnais turėjo galias pasmerkti luošinimui ar mirčiai visus eretikus be netvarkos ar kitų bažnytinių bausmių, nepaisant visų priešingų kanonų ir dekretalų. Tokios nuostatos išleistos 1547 m. Pauliaus III ir 1550 m. Julijaus III – tikriausiai įprasta.[540] Peña tai redukuoja į bendrą principą – be specialių popiežiaus galių teigia, kad pasaulietinio teisėjo įsikišimas nebūtinas; jei neprieinamas – tribunolas gali pasmerkti eretiką mirčiai; jei prieinamas – privalo vykdyti nuosprendį, jei nori išvengti sunkių erezijos rėmimo ir Inkvizicijos trukdymo bausmių.

Mažai pavojaus, kad Ispanijos pasaulietiniai pareigūnai dels – Inkvizicijos jiems primesta priesaika įpareigojo vykdyti visus tribunolo reikalaujamus nuosprendžius. Tiesą sakant, vienintelis sutiktas galimo delsimo atvejis, galintis bausmę, – 1725 m. rugsėjo 5 d. mandatas Toledano tribunolui: auto de fé pirmieji skaitomi atpalaidavimo nuosprendžiai – taip pakeičiant įprastą tvarką – kad pasmerktieji tučtuojau atiduoti karališkam teisėjui be vėlavimo vykdant nuosprendį bet kokiu pretekstu; tribunolas turi visišką jurisdikciją priversti jį cenzūromis ir kitomis bausmėmis tiksliai vykdyti.

Inkvizicija laikė magistrato nuosprendį tuščia formalybe. Daktarai įtikinamai nurodė, kad erezija – nusikaltimas, jam nepriklausantis; jei jis tai teigtų – paneigtų vyskupo ar inkvizitoriaus nuosprendį. Todėl ruošiant auto de fé tribunolas iš anksto duodavo pasaulietinei valdžiai pasmerktųjų sąrašą – nuosprendžiams surašyti, malkoms, stulpui ir garotėms paruošti nedelsiamam vykdymui. Tiesa, taupumas vertė kiek veidmainiauti – 1579 m. Saragosos karališkieji alguasilai reikalavo apmokėjimo iš konfiskacijų už tarnybą ir malkas; Pilypas II ryžtingai atmetė kaip beprecedentį, pridurdamas, kad inkvizitoriai negali įsakyti mokėjimo be netvarkos; egzekucijos vykdomos pagal pasaulietinių teisėjų, o ne inkvizitorių nuosprendžius.[546] Vis dėlto grynas išsisukinėjimas. Autos generales magistratai kviečiami dalyvauti priimti pasmerktuosius ir „vykdyti jiems karalystės kanonų teisės numatytas bausmes“. Autos particulares, vykdomuose bažnyčiose, kurias kraujo nuosprendžiai terštų, Suprema 1690 m. balandžio 7 d. consulta nurodė, kad pasaulietiniai teisėjai gali laukti nurodytoje vietoje; pakanka notaro raštu pranešti, kad „N. paskelbtas eretiku Šventojo Oficijaus nuosprendžiu“, tuo pat metu atiduodant pasmerktąjį – jie privalo priimti šį teiginį ir nedelsdami vykdyti nuosprendį, jei nenori, kad Šventasis Oficijus juos teistų kaip eretikų rėmėjus ir laisvos jurisdikcijos trukdytojus. Tuo pat metu teisėjai toliau kaip įprasta skelbia oficialų nuosprendį.

Vis dėlto Inkvizicijos estilo reikalavo baisios komedijos maldauti pasigailėjimo. Oficialioje nuosprendžio formulėje skelbimas atpalaiduoti pasaulietinei valdžiai tęsiasi „kurio prašome ir maldaujame kuo švelniausiai su juo elgtis gailestingai ir maloniai“. Nebuvusių ir mirusių nuosprendžiuose, kur atiduodama tik iškamša, maldavimas pasigailėti nerastas – nepraliejamas kraujas, nekyla netvarka. Griežtame Inkvizicijos procedūros formalizme, Supremą įtvirtinus smulkią kontrolę, galima manyti, kad ši oficiali formulė visur laikyta.

[Pastaba: BAŽNYČIOS ATSAKOMYBĖ]

Visa tai pakankamai įrodo, kad vienintelė Inkvizicijos motyvacija – išvengti netvarkos; jei reikia daugiau įrodymų – pateikia faktas, kad dar didesnė baimė kildavo naudojant Ispanijos Šventojo Oficijaus įgytą pasaulietinę jurisdikciją visiems su pareigūnais susijusiems reikalams – tokios bylos nenumatytos inkvizitorių-generolų komisijose, iš kurių deleguotos tribunolų galios. 1514 m. kilo klausimas, kai Saragosos tribunolo asesorius Micer Castillo nužudytas; du žudikai Joan Uguet ir Pere Gasco teisiami ir nuteisti. Inkvizitoriai nedrįso atiduoti pasaulietinei valdžiai egzekucijai; aptarinėti įvairūs būdai, bet klausimas išspręstas gavus Leono X motu proprio Cum sicut accepimus 1515 m. sausio 28 d. – suteikė galias inkvizitoriams areštuoti, teisti ir atiduoti bausmei pasaulietinei valdžiai bet ką, užpuolusį, suluošinusį ar nužudžiusį Inkvizicijos pareigūną, net jei tai kraujo praliejimas, luošinimas ar mirtis – be netvarkos. Pagal tai tribunolai veikė panašiose bylose, ypač Granadoje apie 1545 m., kai septyni – šeši moriskai ir vienas senasis krikščionis – atpalaiduoti už alkaido ir jo padėjėjo nužudymą kalėjime; pakarti prieš deginimą.

Laikui bėgant panašios baimės apniko Romos Inkvizicijos kardinolus; sąžinei nuraminti Pijus V 1567 m. spalio 9 d. suteikė dekretą leisti jiems dalyvauti kraujo nuosprendžiuose be netvarkos. Tai taikyta tik Italijai, bet kitaip su baisia bulle Si de protegendis 1569 m. balandžio 1 d. – įsakė atiduoti pasaulietinei valdžiai kaip už valstybės išdavystę bet ką, užpuolusį ar net grasinusį Inkvizicijos pareigūnui ar sunaikinusį ar pakeitusį jos archyvus. Įsakyta skelbti visame pasaulyje; Ispanijos Inkvizicija pasisavino naudą – kasmet skelbta kastilietiška versija. Joje neminima netvarka – tyliai laikoma, kad jos nėra; dažnai cituota Ispanijoje šiam tikslui. Vis dėlto 1579 m., kai Toledano tribunolas norėjo mirties bausmės Francisco de la Bastida už apsimetimą Inkvizicijos pareigūnu (pasaulietinės teisės tokio nėra), gautas specialus Grigaliaus XIII brevis, leidžiantis pripažinti kaltu mirčiai ir atiduoti pasaulietinei valdžiai egzekucijai be netvarkos.

Apie 1605 m. rodos kilo naujas nesaugumo jausmas. Leono X brevis beveik pamirštas; kai kurie tribunolai turėjo kopijas, dauguma ne; bulė Si de protegendis konkrečiai neatitiko kilusių bylų. Todėl kreiptasi į Paulių V pratęsti Ispanijai 1567 m. Pijaus V dekretą – suteikta 1605 m. lapkričio 29 d. breviu, pakartotu 1607 m. Jame pilniausios galios ne tik inkvizitoriams, bet visiems jų pareigūnams visose bylose, tikėjimo ar ne, priklausančiose kompetencijai – dalyvauti kankinimo, luošinimo ar mirties nuosprendžiuose be netvarkos. Tai atrodė pakankama visoms abejonėms pašalinti; vis dėlto vėliau retkarčiais kildavo nenumatytų atvejų, keldavusių ginčų ar reikalavusių popiežiaus įsikišimo jautrioms sąžinėms nuraminti.

   *       *       *       *       *

Erezijos naikinimo darbe Ispanijos Inkvizicijos taisyklės žiauresnės nei ankstesnės. Iš pradžių viduramžių tribunoluose prie laužo atiduodamas tik užsispyręs ir neatsigailėjęs eretikas; atsivertimą išpažinęs net paskutinę akimirką priimamas į sutaikinimą. Pamažu, kai paaiškėjo, kad priverstiniai atsivertimai dažnai nenuoširdūs, recidyvas laikytas neatsigailėjimo ir užsispyrimo įrodymu – neatšaukiamai baudžiamas mirtimi; tai apėmė ir stipriam įtarimui atsižadėjusius. Gydymas iliustruojamas Fray Bonato byla – Katalonijos mažos dvasininkų pranciškonų grupės vadovo. Užsispyręs, kol liepsnos apkepino vieną šoną – apsisprendimas palūžo; išpažino atsivertimą, išgelbėtas; bet po kelių metų rastas tebelaikąs erezijas – 1335 m. sudegintas gyvas.

[Pastaba: ATSIŽADĖJIMAS]

Pirmąjį pusšimtį metų Ispanijos Inkvizicijoje sudeginimų skaičius neįmanomas pagal senas taisykles. Iš tiesų pirmame įniršio antplūdyje 1483 m. Juan Chinchilla byla (II t., p. 468) rodo, kad net atviras prisipažinimas neišgelbėdavo nuo laužo tų, siekusių sutaikinimo Malonės termine, bet sutrukdytų nuo jų nepriklausančių priežasčių. Net pradėjus kurti taisykles, 1484 m. Instrukcijos paliko teisiamųjų gyvybes tribunolo nuožiūrai – atgaila ir maldavimas sutaikinimo išreiškiami prieš galutinį nuosprendį, kad kaltinamasis nusipelnytų gailesčio; net tada, jei inkvizitoriai laikė atgailą apsimestinę ir neturėjo vilties tikram atsivertimui – leista skelbti neatsigailėjusiu ir atpalaiduoti pasaulietinei valdžiai – visa palikta jų sąžinei.

Taip išreikšta taisyklė turi du punktus, reikalaujančius atskiro svarstymo. Dėl prisipažinimo ir maldavimo pasigailėti laiko, Instrukcijose riboto iki nuosprendžio paskelbimo – pratęsta iki nuosprendžio skaitymo auto de fé. Vis dėlto 1561 m. Instrukcijos tai pripažįsta nenoriai – dažnai pasmerktieji ant pakylos išpažįsta atsivertimą, inkvizitoriai priima į sutaikinimą, bet tai retai daryti – labai pavojinga, įtartina bijant mirties, o ne tikra atgaila. Nepaisant perspėjimo, įprasta sustabdyti veiksmus su tais, kurie auto de fé prieš nuosprendžio skaitymą teigia esą atgailautojai. Grąžinami į Inkviziciją; visiškai prisipažinę dėl savęs ir kitų – sutaikinami su tinkama bausme. Tokios bylos nuolatinės; 1722 m. balandžio 12 d. Córdovos auto – keturios. Net skaitant nuosprendį abejonė sprendžiama kaltinamojo naudai, kaip 1722 m. gegužės 17 d. Murcios auto, kai Inez Alvárez Pereira, nuteista kaip neatsigailėjusi judaizantė, nuosprendžiui skaitant maldavo gailesčio, pareiškė norinti prisipažinti ir atsiversti – grąžinta į kalėjimą, sutaikinta. Iš tiesų viešuose auto, kur pasmerktieji atpalaiduojami, visada po pakyla įrengta patalpa, į kurią atgailautojas tučtuojau perkeliamas; vienas inkvizitorius nusileidžia priimti prisipažinimo, kol nepersigalvojo. Tokiais atvejais sutaikinimas su konfiskacija, neatšaukiamu kalėjimu ir sanbenitu; paprastai viena ar dvi šimtai rykščių už vėlyvą prisipažinimą.

1561 m. Instrukcijos teisėtos teigdamos, kad mažai pasitikėti taip gautais atsivertimais. Dažniausiai baisi patirtis vertė taip išsigelbėjusius atgailautojus slapta laikytis tikėjimų, bet retkarčiais pasitaikydavo, kurių sąžinė neatleisdavo silpnumo, vedusio išduoti tikėjimą. Diego López Duro, kuklus tabako pardavėjas, pasmerktas už judaizmą, ant pakylos atsižadėjo – sutaikintas su kalėjimu. 1700 m. vieną dieną klausydamas mišių stovėjo atokiau nuo kitų kalinių ir garsiai pareiškė kunigui meluojant – vienintelis tikras Mozės Įstatymas. Būtų nužudytas vietoje, jei nebūtų skubiai išvestas gelbėjant nuo liaudies pykčio; jam gailesčio negalėjo būti. Inkvizitoriai ilgai stengėsi išgelbėti sielą įtikinėdami atsižadėti – bergždžiai; užsispyręs iki galo – sudegintas gyvas 1703 m. spalio 28 d. Sevilijos auto – vienas tų kankinių, kurių atkaklumas aiškina, kodėl judaizmas nesunaikinamas.

[Pastaba: PASMAUGIMAS PRIEŠ DEGINIMĄ]

Po nuosprendžio skaitymo baigimo atsižadėjimas, skirtingai nei senojoje Inkvizicijoje, mirties bausmės neatšaukdavo – tik sušvelnindavo iki pasmaugimo prieš deginimą; priimta principas, kad krikščionis gyvas nedeginamas. Tai pripažinta bent 1484 m., kai Saragosos auto kaltinamasis užrašytas pasmaugtas prieš deginimą „porque murio reducido“. Be to, senosios Inkvizicijos tradicijos iš pradžių įnešė netvarkos – atpalaidavimas pasaulietinei valdžiai nebūtinai reiškė egzekuciją. Ciudad Real quemados y relaxados sąraše iki 1523 m. keli „atpalaiduoti“, bet gavę įvairias atgailas – matyt, atsižadėję po atidavimo magistratui, bet mirties bausmė neatšaukta. Iš tiesų kurį laiką tai ginčytina – nuomonės skyrėsi, ar žmogus, magistrato grąžintas inkvizitoriams dėl atsižadėjimo ir visiško prisipažinimo pažado, gali būti vėl atpalaiduotas egzekucijai. Senesni daktarai linko į gailestingą požiūrį; Simancas pasakoja Kuenkos bylą, perduotą Supremui – daug ekspertų laikė, kad kaltinamasis negali būti vėl atpalaiduotas – padarė tikrą prisipažinimą, pasaulietinė valdžia atsisakė teisių. Net 1640 m. inkvizitorius sako, kad žiaurumas vykdyti žmogų, atgailavusį po atidavimo magistratui, Ispanijoje neįprastas.

Vis dėlto jis, rodos, klysta. Nesutikau vėlesnės bylos, kur atsivertimas po nuosprendžio duotų sutaikinimą. Polinkis į žiaurumą per stiprus. 1561 m. Instrukcijos nemini tokios galimybės – nenoriai leidžia gailestį ankstesniam prisipažinimui. Peña draudžia; pripažįsta buvus seną paprotį, bet tokie atsivertimai nepatikimi – patirtis rodo, kad tokie atgailautojai tik blogesni. Visuotinė praktika – pasmaugti išpažinusius atgailą po nuosprendžio; baisi alternatyva mirties ugnyje, taip arti, vertė daug atsivertimų kelyje į brasero net tarp tų, kurių ryžtas laikėsi iki tol – sudeginimas gyvam tapo gana retas. Pirmuose trijuose 1488–1489 m. Barselonos auto visi atsivertusieji pareiškė norą mirti krikščionišku tikėjimu – visi pasmaugti prieš deginimą. 1559 m. gegužės 21 d. didžiajame Valjadolido auto, kur nukentėjo dr. Cazalla ir kiti protestantai, keturiolika atpalaiduotų asmeniškai – tik vienas, bachiller Herrezuelo, apibūdintas užsispyrusiu eretiku, sudegintas gyvas; kiti pasmaugti kaip atgailaujantys atsivertėliai. 1571 m. Logronjo parapijos bažnyčioje kabėjo 157 sanbenitai – 101 sutaikintų, 56 atpalaiduotų; pastarųjų devyni iškamšos, 47 asmeniškai – tik keturi nurodyti sudeginti gyvi. Žmogiškos prigimties silpnumas davė retų pavyzdžių, atlaikiusių galutinį ugninės kančios išbandymą.

Nepaisant praktikos vykdyti visus, delsusius atsivertimą iki nuosprendžio išklausymo, dar buvo teigiančių, kad jie priimtini į sutaikinimą – remdamiesi sena taisykle ir 1561 m. Instrukcijų tyla šiuo klausimu. 1674 m. Suprema jautėsi privalanti nuraminti Granados tribunolo abejones primygtinai teigdama, kad šis žiaurumas – nekintamas Šventojo Oficijaus paprotys. Klausimas vis ginčytas, kol 1699 m. gegužės 24 d. carta acordada galutinai išsprendė. Joje sakoma, kad dėl kilusių abejonių Suprema kruopščiai išnagrinėjo klausimą – atpalaidavimas pasaulietinei valdžiai sutampa su nuosprendžio skaitymu; Inkvizicija praranda jurisdikciją, pereinančią karališkajai justicijai nuosprendžiui vykdyti. Todėl, jei kaltinamasis neatsiverčia prieš nuosprendžio skaitymą – negailėti ir nepriimti į sutaikinimą net maldaujant; karališkoji justicija vykdo ir įgyvendina nuosprendį. Jei atsivertimas tikras, o ne apsimestinis (pastarasis laikytinas tokiu metu) – bet kuris padedantis konfesorius gali sutaikyti su Bažnyčia ir sakramentinėje išpažintyje atleisti. Taip kūnas neatšaukiamai prarandamas, nors siela gali būti išgelbėta.

Po tokio oficialaus apibrėžimo jokie gailesčio argumentai nebegalimi. Šešiasdešimt keturiuose 1721–1727 m. auto de fé iš viso septyniasdešimt septyni asmeniniai atpalaidavimai. Pranešimuose ne visada aiškiai nurodyta, ar auka sudeginta gyva ar pasmaugta, bet iš smulkmenų įvertinimas negali daug klysti – ne daugiau nei trylika, arba apie vienas iš šešių, patyrė griežtesnę bausmę. 1722 m. sausio 21 d. Granados auto vienuolika atpalaiduotų – visi po nuosprendžio išpažino atsivertimą, visi pasmaugti prieš deginimą. Taisyklės aiškinimas toks griežtas, kad neatšaukiamas net siekiant patenkinti vienuoliktos valandos atsivertėlio troškimą atpirkti. 1722 m. balandžio 12 d. Córdovos auto Antonio Gabriel de Torre Zavallos, atpalaiduotas už judaizmą, atsivertė po nuosprendžio skaitymo. Prie brasero su gausiomis ašaromis ir atgailos ženklais garsiai skelbė krikščionišką tikėjimą, šlovindamas Dievo ir Šventojo Oficijaus gailestį, reikalaudamas sudeginti gyvą – atiduoti Dievui atpirkimą už nuodėmes, bet atmesta; tinkamai pasmaugtas – „atidavė sielą Dievui dideliam visos liaudies paguodai ir pamokymui“.

[Pastaba: UŽSISPYRIMAS]

Kyla nemalonus klausimas, ar visais atvejais išankstinis pasmaugimas tikrai išgelbėdavo auką nuo mirties ugnyje. Sakoma, kad ispanų budeliai tokie įgudę valdyti garotę, kad gali pratęsti mirties agoniją valandomis, jei nepaperkami greitai užbaigti. Visuotiniame to laikotarpio papirkinėjime įmanoma, kad tų, kurių artimieji nepelno teisingumo tarno palankumo, anaiptol nejaučia, kai degiklis priliečiamas prie malkų. Gal daugiau nei neįgudimas 1654 m. birželio 29 d. Kuenkos auto atsitikime, davusiame Bartolomé López progą parodyti nervus. Jis delsė atsivertimą iki nuosprendžio išklausymo – atpalaiduotas pasmaugimui ir deginimui. Prie brasero matydamas, kad budelis Pedro de Alcalá sujaukė pasmaugdamas Violante Rodríguez ir Ana de Guevara, tarė: „Pedro, jei su manimi ne geriau – geriau degink gyvą.“

   *       *       *       *       *

Pagal inkvizicinę jurisprudenciją keli priežastys vertė atpalaiduoti. Pirmoji – užsispyrimas: atkaklumas, vedantis eretiką ar apostatą skelbti ir ginti klaidas, priešintis geranoriškiems teisėjų bandymams išgelbėti sielą skatinant atsivertimą. Šis herojiškas nusiteikimas, renkąs kankinystę vietoj tiesos išsižadėjimo, nebuvo dažnas, bet Inkvizicijos metraščius puošia nežinomų ir pamirštų aukų bylos – musulmonai ar žydai, protestantai ar mistikai – kurių atkaklumas per kankinimus ir įtikinėjimus iki ugninės mirties brasero išaukština žmogišką prigimtį. Tai aklas iškrypimas, nematąs jame nieko kito, tik šėtono įkvėptą širdies kietumą; tuščia retorika bandė skirti nuo tikros kankinystės. Taip Simancas sako, kad nereikia stebėtis matant eretikus kartais džiugiai einančius prie laužo. Tai ne tikras džiaugsmas, o beprotystė; ne kantrybė, o įniršis; didelis skirtumas tarp barbariško įniršio ir kuklios tikro kankinio pastovumo. Dar yra naudojančių meną taip nutildyti kūną, kad nejaučia kančių; yra ir atimančių protui jausmą – mirtį pasitinka be baimės; bet tas švelnumas ir ramumas, tas aukštas nuolankumas ir nuolanki didybė matomi tik Kristaus kankiniuose.

Vis dėlto, teisingumo dėlei, Inkvizicija – bent po pirmo įniršio – nuoširdžiai siekė aukų išganymo, o ne siuntimo per laikinę į amžiną ugnį. Matėme, kad pasmerktiesiems atpalaiduoti pranešama anksčiau – praplečiama dvasinių patarėjų, tribunolo skiriamų įtikinėti, proga. Net prieš tai 1561 m. Instrukcijos liepia inkvizitoriams daryti visa, kas jų galioje, skatinant atsivertimą – kad, jei nieko daugiau, kaltinamasis nemirtų be Dievo pažinimo. Dvi savaites prieš auto de fé pasmerktieji atpalaiduoti šaukiami į pakartotines audiencijas – karštai raginami prisipažinti ir atsižadėti, žadant gailestį; privalo dalyvauti išmokyti teologai padėti raginimams. Net prieš consulta de fé dievobaimingi inkvizitoriai negailėjo pastangų įtikinti paklydusius jų klaidomis. Vienas pasakoja, kaip 1630 m. teko dorotis su dviem protestantais – anglas ir prancūzas – užsispyrusiais, sakiusiais augę tariamoje reformuotoje religijoje, nieko nežinant apie katalikybę. Jų paprastumas nuėjo tiek, kad prašė leisti grįžti į tėvynę ar surengti disputą su abiejų religijų mokytaisiais – išgirstų, kuri geriausia; neišsilavinę, patys ginčytis negalį. Inkvizitorius paskyrė teologus jiems dirbti – po nemažų pastangų atsivertė; duotos pamaldumo knygos, godžiai rijo; byla vilkinta; liudininkams ratifikavus – eretikai tapo gerais katalikais.

Trys dienos prieš atpalaidavimą skirtos maksimaliam išnaudojimui. Sevilijos 1719 m. gruodžio 10 d. auto turėjo užsispyrusį eretiką – maurų vergą, pakrikštytą Francisco Andrés vardu, atsivertusį į islamą ir atkaklų, kai paskelbtas nuosprendis. Tada dvylika kvalifikatorių – po du iš mercedarijų, minimų, pranciškonų, dominikonų, augustinų ir jėzuitų ordinų – su aštuoniais familiarais paskirti jo atsivertimui. Jie pasisekė – jis išvengė su ketverių metų kalėjimu ir sanbenitu. Vis dėlto įspūdinga 1722 m. liepos 5 d. Sevilijos auto byla rodo, kad po atidavimo pasaulietinei valdžiai Inkvizicija laikė savo funkcijas baigtomis. Keturi užsispyrę žydai – du vyrai ir dvi moterys. Devyni kvalifikatoriai ir vienuolika familiarų bergždžiai triūsė tris dienas; jie laikėsi per nuosprendžių skaitymą ir atiduoti pasaulietiniam magistratui. Du vyrai ir vyresnioji moteris paskutinę akimirką palūžo, išpažino atsivertimą – pasmaugti ir sudeginti. Jaunesnioji, vadinta La Almiranta, prie brasero paprašė audiencijos su deputato asistente, pareiškė norinti prisipažinti ir duoti parodymus apie kitus žydus – grąžinta į karališkąjį kalėjimą. Pranešta tribunolui – atsakė, kad su ja nebeturi nieko bendro. Laikyta iki 7 d.; nuvežta prie brasero užsispyrusiai kaip niekada – sakė, kad bendrai mirę kaip katalikai prakeikti, o ji apsimetusi pasiduoti, kad šventi pelenai nesumaišytų su jų. Žinoma, gavo trokštamą kankinystę.

Išimtiniais atvejais užsispyrimui, rodos, leista išankstinis pasmaugimas. 1691 m. gegužės 29 d. Valjadolido auto penkios užsispyrusios žydaitės, 24–27 metų, labai gražios, sukėlusios visuotinį gailestį. Atiduotos magistratui – dvi palūžo, trys laikėsi tikėjimo, bet visos pasmaugtos prieš deginimą.

Dauguma užsispyrimo bylų kilo iš mirties kalėjime bylos metu tų, kurie mirties patale neprašė religijos paguodos ir neturėjo progos gailesčiui ir atsivertimui. Taip 1725 m. gegužės 13 d. Granados auto iš septynių iškamšų deginimų šeši – kalėjime mirusių. Savižudybė kalėjime traktuota griežtai – Simancas sako, kad savižudis pasmerkiamas kaip visiškai kaltas ir neatsigailėjęs, net jei anksčiau prisipažinęs ir atgailavęs; Rojas priduria, kad nors iškamša deginama, paveldėtojams leidžiama įrodyti beprotystę, kad ir sunku.

[Pastaba: NEGATIVO – DIMINUTO]

Negativo – žmogus, neigiantis ereziją prieš, tribunolo nuomone, pakankamus kaltės parodymus – laikytas neatsigailėjusiu eretiku ir pasmerktas atpalaidavimui. Neišvengiama Inkvizicijos logika, nors vedė į tragiškiausią situaciją – kankinti iki mirties garbei tikėjimo, kurį auka laikė. Inkvizicinei sistemai neįmanoma leisti galimam eretikui išsisukti vien todėl, kad atkakliai tvirtina ortodoksiją; vis dėlto žmogus, tvirtinantis ją iki brasero, žinodamas, kad nepadės – neįmanoma nepripažinti tikru tikinčiuoju, neišduodančiu kūno melagingu apostazės prisipažinimu. Trys tokie 1593 m. gegužės 27 d. Granados auto – sudeginti kaip negativos, taigi gyvi. Tokie žmonės tikri kankiniai, ypač kad griežti konstrukcionistai atimdavo religijos paguodą paskutinėmis akimirkomis. 1723 m. spalio 28 d. Toledano auto Diego de Quiros tokioje padėtyje – jėzuitas, sakramentinėje išpažintyje jį išklausęs, griežtai bara už tai, kol jis laikėsi neigiantis kaltę. Klausimas vėl kilo 1725 m. liepos 1 d. Toledano auto. Fernando de Castro atpalaiduotas kaip neatsigailėjęs negativo – pasmerktas deginimui gyvam. Dėl karščio egzekucija atidėta popietei; pasmerktasis perkeltas į viešąjį kalėjimą. Šaukdamas karštai maldavo sakramentinės išpažinties; bet tarnaujantys broliai atsisakė, kol nepripažins erezijos – jis atkakliai atsisakė, teigdamas liudininkus melagius, nuosprendį neteisingą. Tuo metu atėjo jėzuitas tėvas, pasidavęs nevilties šauksmams vargšo – išklausė išpažintį; tada teisėjas prisiėmė atsakomybę pakeisti nuosprendį į išankstinį pasmaugimą. Broliai garsiai barė jėzuitą, prie jų prisidėjo liaudis, nusivylusi prarasdama pažadėtą reginį – gyvo žmogaus deginimą. Kilo nemaži ginčai; kunigas Candido Múñoz parašė argumentą ginant jėzuitą, bet darbas bergždžias – spausdinant traktatą Suprema išleido carta acordada spalio 11 d., įsakydama tokiose bylose kunigui išklausyti išpažintį ir duoti ar neduoti atleidimą pagal matomą nusiteikimą; ateityje prie pasmerktųjų iki galo tik skiriami teologai.

Taip tik vėlai pripažinta leisti mirštančiajai aukai sakramentus – tikriausiai remiantis doktrina, kad kankinystės kraujas veiksmingiausias iš visų sakramentų. Tokios bylos negalėjo būti dažnos, bet daug atvejų, kur neteisingai nuteistas negativo prie brasero palūždavo – kad išvengtų deginimo gyvam ir gautų sakramentus – melagingai prisipažindavo erezijų, kurių siela bjaurėjosi.

[Pastaba: DIMINUTO]

Dar diminuto – prisipažinęs, bet nepatenkinęs įrodymų – laikytas netobulu. Nevisiškas prisipažinimas traktuojamas kaip apsimestinis; numano neatsigailėjimą – atpalaidavimas. Matėme, kad ankstyvuosiuose Malonės ediktuose bet kokie praleidimai skubiuose prisipažinimuose laikyti juos netobulais – atgailautojas teisiamas ir atpalaiduojamas. Ypač netobulas bendrininkų išdavimas laikytas diminucio; jei kaltinamasis prisipažįsta visa prieš jį liudyta ir praleidžia įrodytus bendrininkus, ar mini tik nebuvusius, mirusius ar jau nuteistus – piktybės ir neatsigailėjimo įrodymas; ne tikras atsivertėlis – atpalaidavimas po kankinimo in caput alienum. Eretinės intencijos neigimas prisipažintuose veiksmuose, dažnas bylose dėl žydiškų ar mauriškų papročių – kaltinamąjį darė negativo esminėje erezijos dalyje – intencijoje, ar diminuto, numanančiu, pagal bendrą nuomonę, neatsigailėjimą ir užsispyrimą – atpalaidavimą. Taip Hernando de Palma, moriskas, kaltintas mokęs ir vedęs mauriškas apeigas, neigė ir atlaikė žiaurų kankinimą; consulta de fé nubalsavo pasirodymui auto ir de levi atsižadėjimui. Nieko nežinodamas, paprašė audiencijos – prisipažino septynerius ar aštuonerius metus laikęsis kai kurių mauriškų papročių, nelaikydamas jų priešingais tikėjimui. Tuo laikėsi – sudegintas 1606 m. Toledano auto. Prisipažinimo atsižadėjimas panašiai neatsigailėjimas ir užsispyrimas, kaip Manuel Thomas byloje – prisipažinęs judaizmą po kaltinimo pateikimo, tada atsižadėjęs ir laikęsis atsižadėjimo – atpalaiduotas 1585 m. Toledano auto.

[Pastaba: EREZIARCHAI]

Reformacijai įtraukus Bažnyčią į kovą dėl gyvybės, kurios baigties niekas negalėjo numatyti, kilo reikalavimas griežtesnių represijų. Dogmatizatorius ar ereziarchas – ne tik savo sielą pasmerkiantis pražūčiai, bet siekiantis nusitempti kitus, platindamas užkrečiančias doktrinas – galėjo atsižadėti ir sutaikyti su Dievu, bet ne su Jo žemės tarnais. Simancas gerai išreiškia baimės sustiprintą neapykantą naujų doktrinų mokytojams. Ereziarchas, klaidų mokytojas, atpalaiduojamas – jokiomis aplinkybėmis nepriimamas atgal į Bažnyčią. Nepelnąs gailesčio tas, kas kitus į klaidą įtraukė, kaip žudikas daugelį nužudęs. Gudrus žmogžudys, kasdien liejantis sielų kraują. Mokantis erezijos žudo ne kalaviju, bet doktrinos nuodais; žudo ne kūną, bet sielą, ne laikinai, bet amžinai – vertas griežčiausios bausmės. Ypač liuteronų erezijų mokytojai jokiu būdu neatleidžiami.

Vis dėlto Bažnyčia visada skelbėsi priimanti į sutaikinimą paklydusius vaikus, atsižadančius klaidų ir maldaujančius gailesčio, jei ne recidyvistai; Inkvizicija nuo pradžios veikė pagal šį principą. Tai pagrindas jai deleguotoms galioms; kai 1558 m. Valjadolido protestantų atradimas taip išnaudotas, kad sukėlė Ispanijoje sujudimą, ir norėta padaryti pavyzdį dr. Agustín Cazalla – reikėjo papildomų galių. Paulius IV noriai sutiko. 1555 m. matyt siekė parodyti, kad Roma nenusileis Ženevai persekiojimo žiaurumu – jei Kalvinas 1553 m. sudegino Servetą už Trejybės neigimą, jis gali būti toks pat uolus tikėjimui. Bulle Cum quorundam įsakė visus, neigiančius Trejybę, Kristaus dieviškumą, Jo prasidėjimą iš Šventosios Dvasios, mirtį už žmonių išganymą ar amžiną Mergelės mergystę, ir per tris mėnesius neprisipažinusius inkvizitoriams bei atsižadėjusius klaidų, ir visus ateityje laikančius tas erezijas – traktuoti kaip recidyvistus ir tučtuojau atpalaiduoti pasaulietinei valdžiai. Taip išplėtus nepataisomų erezijų sąrašą, jis noriai suteikė Ispanijos Inkvizicijai prašomas papildomas galias. 1559 m. sausio 4 d. breviu suteikė inkvizitoriui-generolui ir Supremui galią atpalaiduoti visus ereziarchus ir kitus eretikus, net ne recidyvistus, net norinčius atsižadėti erezijų, kai tikėtina, kad atsižadėjimas nenuoširdus, o tik bausmei išvengti. Iš tiesų ne daugiau nei 1484 m. Instrukcijose prisiimta galia; pagal ją, kaip vėliau matysime, atpalaiduoti keli žymūs eretikai – dr. Cazalla Valjadolide ir Juan Ponce de León Sevilijoje, nors atsižadėję klaidų ir prašę sutaikinimo prieš auto de fé.

Taip tapo inkvizicinės jurisprudencijos principu, kad inkvizitorius-generolas ir Suprema gali atpalaiduoti dogmatizatorius nepaisant užsispyrimo ar recidyvo. Tai neapsiribojo protestantais. Apie 1600 m. Suprema sprendė morisko alfaquí bylą – kaltintas islamo mokymu, prisipažino mokęs žmoną, bet neigė kitą prozelitizmą. Konsulta Supremui teigė, kad pagal įstatymą dogmatizatorius atpalaiduojamas, bet jei savanoriškai prisipažįsta ir nuoširdžiai atgailauja – priimtinas į sutaikinimą, nes atsivertimas ir nuolankumas pavyzdys tiems, kuriuos suklaidino. Šioje byloje alfaquí prisipažino tik iš dalies ir gelbėdamasis – atpalaiduotinas; Suprema sutiko. Vis dėlto šis griežtumas turėjo išimčių. 1722 m. liepos 5 d. Sevilijos auto Pedro de Alpuin, sutaikintas su amžinu kalėjimu ir sanbenitu, gavo penkerius metus galerų už Mozės Įstatymo mokymą; net jie atšaukti dėl silpnumo.

[Pastaba: RECIDYVAS]

Recidyvas – vaisingiausias atpalaidavimo šaltinis bent po pirmo Inkvizicijos įniršio išsekimo. Jau minėta, kad po sutaikinimo ar de vehementi atsižadėjimo bet koks atkritimas laikytas rodančiu apsimestinį atsivertimą, kaltinamąjį neatsigailėjusį ir užsispyrusį – atiduodamą pasaulietinei valdžiai be gailesčio vilties. Nekintamas kanonų teisės principas. 1536 m. byloje Suprema pareiškė negalinti dispensuoti to, ką įstatymas liepia – bejėgė palengvinti recidyvistui bausmę. Simancas toks pat ryžtingas – recidyvistas pasmerkiamas be atleidimo vilties. Pirmoje kaltinamojo audiencijoje inkvizitorius privalo sakyti, kad išvalius sąžinę byla greit ir gailestingai išspręsta, bet recidyvo kaltinime žodis gailestingai praleidžiamas – gailesčio negali būti. Net greitas ir visiškas prisipažinimas nepadeda – įstatymas absoliutus ir negailestingas.

Šis griežtumas labai sustiprintas lanksčiu recidyvo apibrėžimu. Sutaikintas atgailautojas turėjo žengti atsargiai – bet koks nesąmoningas grįžimas prie protėvių papročių pakankamas pasmerkti. Apie 1500 m. Suprema nusprendė, kad atgailautojai, bendraujantys su nesutaikytais eretikais – laikomi recidyvistais; visi tribunoluose pasirodantys įrodymai tikrinami dėl įrodymų teisminiam persekiojimui – matyt, atsitiktinai minimų – o jei nepakanka kaltinimui, bet koks kaltinamojo prisipažinimas, nebuvo ankstesniame – naudojamas pasmerkti kaip apsimestiniam atsivertėliui. Kaip tai aiškinta praktikoje, žinome iš Simancaso – recidyvistu laikomas po erezijos atsižadėjimo kalbantis su eretikais, lankantis juos, dovanojantis, palaikantis ir bendraujantis taip, kad neabejotinai dėl savo erezijos. Sutaikintas žmogus gyveno nuolatiniame pavojuje – bet kada pažįstamas teisiamas ir nuteistas, jo vardas gali iškilti įrodymuose kaip draugiškai bendraujantis. Saugumas tik visiškai atskiriant save nuo šeimos ir rasės.

Tas pats su tik stipriam įtarimui atsižadėjusiais. 1561 m. Instrukcijos absoliučiai skelbia – prisipažinus ar nuteistus atpalaiduoti, nes inkvizitoriai neturi galios sutaikinti, nors jie ne tikri, o tik apsimestiniai recidyvistai.

Vis dėlto išimčių buvo. Savanoriškas recidyvo prisipažinimas, pripažinta, pagal įstatymą reikalauja atpalaidavimo, bet ginčyta, kad antras prisipažinimas ne tikras kaltinimas – rodo, kad atgailautojas nepataisomas, priimtinas į gailestį. Tokios bylos itin retos, bet matėme vieną Ursule de la Croix byloje – trečias savanoriškas prisipažinimas nubaustas laužu.

Moriskams speciali išimtis. Masinis priverstinis Kastilijos maurų krikštas 1502 m. ir Aragono karalysčių 1525 m. pripildė žemę nominalių krikščionių – krikštas tik pavergė Inkvizicijai. Dauguma vasalai bajorams, kurių tarnyba būtina; visos populiacijos baudimas neišvengiamu recidyvu – perspektyva, galėjusi sutrikdyti valstybės veikėją, jei ne bažnytininką. Kanonų teisės negailestingume išeitis tik Romoje; 1510 m. kovą Ferdinandas prašė bulės, leidžiančios atsivertėliams išvengti recidyvo bausmių. Prašymas tikriausiai patenkintas – sekė gausūs popiežių breviai per likusį šimtmetį, suteikiantys inkvizitoriams-generolams galią skirti konfesorius su galia slapta atleisti moriskų atgailautojus net po pakartotinių recidyvų ar skelbti malonės terminus, kur atleidimas nepriklausomai nuo recidyvo, ir kiti būdai – kurių bergždumą vėliau matysime.

Tai tik vienas iš daugelio bandymų spręsti augančias moriskų problemos sunkumus; ryšys su bendra Inkvizicijos politika – įrodymas, kaip lengvai, kai pakankamai motyvų, kanonų teisės negailestingas žiaurumas atšaukiamas. Pagal tą teisę lengva įsivaizduoti, kokia didelė egzekucijų dalis dėl recidyvo. Smulkmenų ankstyvuoju aktyviu laikotarpiu trūksta, bet vėlyvieji įrašai pakankami parodyti, koks veiksmingas auka gaunantis veiksnys. 1680 m. didžiajame Madrido auto aštuoniolika judaizantų atpalaiduotų asmeniškai – dešimt už recidyvą, šeši už užsispyrimą, du už neigimą ar netobulą prisipažinimą. Baisiuose 1691 m. Maljorkos auto visi atpalaiduoti – trisdešimt aštuoni asmeniškai ir septyni iškamšomis – pasmerkti už recidyvą, sutaikinti 1679 m.; tik trys sudeginti gyvi kaip užsispyrę. 1723 m. sausio 31 d. Granados auto iš vienuolikos judaizantų atpalaiduotų visi recidyvistai; 1724 m. balandžio 23 d. Kordobos – septyni iš aštuonių recidyvistai; tas pats su visais šešiais 1724 m. liepos 23 d. Kuenkos auto. Šiuose trijuose paskutiniuose auto tik vienas užsispyręs; kiti visi išpažino atgailą ir atsivertimą – būtų išvengę su sutaikinimu vietoj pasmaugimo, jei ne griežtumas recidyvui.

Jau minėta byla tai iliustruoja ir verta smulkiau papasakoti bent dėl psichologinio susidomėjimo. Fray Joseph Díaz Pimiento gimė 1687 m. Kuboje iš senųjų krikščionių tėvų. Auklėtas Bažnyčiai – gyvenimas kolonijų laisvumo pavyzdys. Klajojo Karibų pakrantėmis, įsipainiojęs į visokius abejotinus nuotykius. Meksikoje suklastojo krikšto liudijimą ordinacijai gauti nepilnametis. Olandų Kurakao kolonijoje apsimetė atsivertęs į judaizmą ir apsipjaustė, tikėdamasis kelių šimtų dolerių iš žydų. Po neįtikėtinų kančių pateko į Kartachenos de las Indias Inkviziciją – atsižadėjo, sutaikintas, išsiųstas į Ispaniją uždarymui vienuolyne. Laikomas vyskupo kalėjime išlaužė, bet sučiuptas Cherese; įkištas į vienuolyną sunkiai surakintas – bandė pagalbos iš kelių įtariamų naujųjų krikščionių, bet bergždžiai; kad sužadintų gailestį rašė Inkvizicijos komisarui esąs žydas. Vėl pabėgo į Lisaboną – dirbo olandų laivo šeimininkui, žadėjusiam nuplukdyti į Olandiją, iš ten į Jamaiką. Staiga užvaldė impulsas – nuvedė į Seviliją, kur pats prisistatė Inkvizicijai. Iš pradžių teigė esąs krikščionis, bet po kelių dienų pasakė alkaidui esąs žydas – tuo laikėsi, atkakliai atsisakydamas gintis. Būtinai kaip recidyvistas pasmerktas atpalaidavimui 1720 m. liepos 25 d. auto; tris dienas prieš auto visas Sevilijos mokslas ir dievobaimingumas įdarbintas jo atsivertimui, maldos už sielą visose bažnyčiose. Tada dar vienas posūkis – po dviejų dienų pareiškė Dievo malonė palietusi, esąs krikščionis. Be recidyvo tai būtų išgelbėję; taip tik išankstinis pasmaugimas – jis bandė atmesti: prie laužo maldavo sudeginti gyvą, įrodyti, kad atsivertimas iš įsitikinimo, o ne baimės. Neleista; deputato asistente nuteisė pasmaugti ir sudeginti, pelenus išbarstyti kaip įprasta. Laužas uždegtas 17 val.; kūnas pelenais virto tik auštant; pastebėta, kad įprasto dvoko nėra. Tada Hermandad de la Caridad prašė pelenų krikščioniškam laidojimui – mirė krikščionis, bet asistente atsisakė – įsakė išbarstyti laukuose pagal karališkąsias pragmáticas ir apaštališkąsias konstitucijas; visa įvykdyta dideliam šventos katalikų tikėjimo garbei.

Nepaisant kanonų, draudžiančių gailestį recidyvistui ir net inkvizitoriui-generolui atleidimo galią, bylos ne retos, kur recidyvistai priimti į antrą sutaikinimą. Net 1486 m. girdime apie Micer Gonzalo de Santa María iš didelės Burgosų converso šeimos – tris kartus Inkvizicijos nubaustas, galiausiai mirė ne prie laužo, o kalėjime pagal amžino kalėjimo nuosprendį. Kai kurie vėlesni atgailos atvejai po sutaikinimo Barselonoje 1491–1502 m., sumaišyti su kitais, kur visiška atpalaidavimo bausmė; priežasčių skirtumui nenurodyta. 1511 m. Kuenkos Leonor ir Juana Rodríguez, sutaikytos Malonės metu, vėl sutaikintos už naujus nusikaltimus. Vėlyvuoju laikotarpiu tokios gailestingumo atvejai dažnesni, nors su pakankamai griežta bausme, rodančia, kad menki įrodymai užsispyrimui įrodyti toli pranokti. Taip 1654 m. gruodžio 27 d. Toledano auto Gaspar de los Reyes kaip recidyvistas Mozės Įstatymo laikytojas nuteistas de vehementi atsižadėti, šešerius metus galerų ir tūkstančio dukatų baudai; žmona Isabel Rodríguez ir motina María López, abi recidyvistės – tas pats, tik tremtis vietoj galerų, bauda po šešis šimtus dukatų. Neįprastesnė Manuel Rodríguez Moreira byla – atpalaiduotas už recidyvą 1704 m. rugsėjo 8 d. Toledano auto po atmetimo gailesčio pasiūlymo. Net atvejis 1681 m. gruodžio 8 d. – sutaikinimas be recidyvo bausmės – paaiškinamas švelniu kaltinamojo Diego de Castro amžiumi – tik dešimt metų.

Atsimindami protingą inkvizitoriams duotą užuominą, kad kartais baudos pelningesnės nei konfiskacija, didelės baudos recidyvistams, priimtiems į gailestį, leidžia spėti, kad specialiais atvejais galėjo būti finansinių priežasčių gailestingumui. Matėme egzekucijų už recidyvą skaičių 1691 m. Maljorkos auto. Be jų dvidešimt dvi bylos 1679 m. sutaikytųjų – neatpalaiduoti, bet įvairiai nubausti, įskaitant baudas nuo vieno iki penkių šimtų librų – iš viso šešis tūkstančius penkis šimtus librų. Sunku nepripažinti spekuliatyvaus griežtumo ar gailesčio naudojimo.

XVIII a. eidamas kanoninė atpalaidavimo bausmė, rodos, taikyta tik užsispyrusiems ar neprisipažinusiems ir gailesčio neprašiusiems recidyvistams. 1745 m. birželio 13 d. Valjadolido auto trys iliustruojančios bylos. Luis de la Vega, sutaikintas 1701 m., atpalaiduotas kaip neatsigailėjęs recidyvistas, atkakliai neigiantis kaltę. Miguel Gutiérrez, sutaikintas 1699 m., ir Francisco García, sutaikintas 1706 m. – vėl priimti į sutaikinimą su neatšaukiamu kalėjimu ir sanbenitu, dešimt metų galerų ir dviem šimtais rykščių – kiek abejotinas gailestis, bet jei nuosprendis pagrįstas – nusikaltimas pagal kanonus neabejotinai reikalavo atpalaidavimo.

Tik formalioje erezijoje recidyvas vertė atpalaiduoti – laužas skirtas eretikams. Kai erezija tik numanoma – bigamija, šventvagystė, viliojimas išpažintyje, draudžiamų knygų skaitymas ir kiti Inkvizicijai rezervuoti nusikaltimai – recidyvas tik sunkinanti aplinkybė, baudžiama papildomu griežtumu pagal aplinkybes. Net recidyvas sakramentų teikime be šventimų, kurį Romos Inkvizicija laikė erezijos atitikmeniu – Ispanijoje baudžiamas tik įprastomis baudomis kiek griežčiau. Taip Juan Vicente Esquirel y Morales – žmogus su daug slapyvardžių, buvęs pėstininkas – 1727 m. Granadoje nubaustas už tai. Laikėsi blogų kelių; 1731 m. kovo 4 d. Córdovos auto drausta nešioti dvasininko drabužius, du šimtai rykščių ir dešimt metų galerų.

XVIII a. antroje pusėje atpalaidavimas pamažu nyko. Llorente pasakoja, kad Karolio III valdymo metu (1759–1788) rado pranešimų tik apie dešimt auto de fé su keturiomis bylomis. Tikriausiai vėliausias atvejis – Isabel María Herraiz, apgavikė vadinta Beata de Cuenca, mirusi kalėjime be prisipažinimo – negalėjusi atsižadėti ir maldauti gailesčio – 1802 m. iškamša sudeginta. Kai reikėjo atpalaiduoti gyvą žmogų – Inkvizicija tuo metu nuoširdžiai siekė išvengti būtinybės. Padre Miguel Sorano, Esco Aragone kuratas – nevaldomas eretikas, atmetęs tradiciją ir tėvus, laikęs Šventąjį Raštą vieninteliu autoritetu; skaistykla ir limbai – žmonių išradimai; mokesčiai už mišias – simonija; dešimtinės – apgavystė; popiežius ne Kristaus vikaras, jo dekretalės – pinigų rinkimo būdai. Visa tai sudėjo į knygą, drąsiai pateiktą vyskupui ir kitiems teologams. Saragosos tribunolo teisiamas – užsispyręs neatsigailėjęs, nepramušamas argumentais ir grasinimais – alternatyvos nėra, tik balsuoti už atpalaidavimą. Tada Suprema įsakė ieškoti naujų parodymų ir atnaujinti atsivertimo bandymus – bergždžia, vėl nubalsuota atpalaidavimas. Paskutinė išeitis – Supremą įsakė tirti proto būklę. Apklausta visa apylinkės gyventojai; vienas gydytojas rado, kad prieš kelerius metus sunkiai sirgęs – galėjo paveikti smegenis; nuo tada laisvai kalbėjo apie eretiškas doktrinas. Pasinaudojus tuo – atnaujinti atsivertimo bandymai be balsavimo. Tuo metu užklupo mirtina liga; po dvidešimt dienų pasakyta, kad galas arti. Tik atsakė esąs Dievo rankose; atsisakė visos religijos paguodos – mirė neatsigailėjęs 1805 m., palaidotas nešventintoje žemėje; Suprema įsakė bylą uždaryti be kaltinimo ir iškamšos deginimo. Matysime, kad po dvidešimt metų vyskupiškoji Inkvizicija mažiau gailestinga.

KNYGA IV

IX SKYRIUS

RAGANAVIMAS

Raganos viršūnė – raganavimas, bet ne tas pats. Jame nebekalbama apie paktą su demonu, aiškų ar numanomą, siekiant tam tikrų rezultatų, tikintis nuplauti nuodėmę išpažintyje ir taip apgauti velnią. Ragana atsižadėjusi krikščionybės, išsižadėjusi krikšto, garbino Šėtoną kaip savo Dievą, atidavusi jam kūną ir sielą, egzistuoja tik būti jo įrankiu darant blogį artimiesiems – ko jis negali be žmogaus pagalbininko. Kad tokia būtybė keltų visuotinį pasibjaurėjimą – neišvengiama; jos naikinimas – akivaizdžiausia įstatymų leidėjo ir teisėjo pareiga. Nėra Europos istorijos puslapių, pilnesnių siaubo nei tie, kurie fiksuoja tris šimtmečius – nuo XV iki XVIII – trukusį raganų beprotystės įniršį. Jokia šalis nebuvo labiau veikiama šios beprotystės užkratui nei Ispanija, kur daugiau nei šimtą metų ji nuolat grasino prasiveržti. Kad ji nuslopinta ir palyginti nekenksminga – Inkvizicijos išminties ir tvirtumo nuopelnas.

[Pastaba: SABBATAS]

Ši raganų beprotystė iš esmės vaizduotės liga, sukurta ir kurstyta raganų persekiojimo. Kur inkvizitorius ar pasaulietinis magistratas ėjo naikinti ugnimi – raganų derlius dygo aplink jo žingsnius. Jei kokia senė už blogą elgesį atsilygindavo prakeiksmu, o kaltininko karvė nugaišdavo ar vaikas susirgdavo – ji pažymima ragana; teisėjui nesunku priversti norimą prisipažinimą ir gauti solidų bendrininkų sąrašą; visi, patyrę nesėkmę, skubėdavo su įtarimais ir kaltinimais. Kiekvienas persekiojimas platino ratą, kol beveik visa populiacija įtraukiama – egzekucijos ne dešimtimis, o šimtais, aklai paklūstant Šventojo Rašto įsakymui „Neleisi raganai gyventi“. Visi naikinantys stichiniai sutrikimai – sausros ar potvyniai, audros ar kruša, badas ar maras – priskiriami raganavimui; aukos ieškomos tarsi atnašauti pragaro dievams ar atpirkimui Kūrėjui.

Tikėjimas raganavimu palyginti naujas – nuo XIV a. vidurio. Piktybiška burtininkystė žinoma anksčiau, bet išskirtinis sabbato bruožas pasirodo tik tada – vidurnakčio susibūrimas, į kurį Šėtono garbintojus oru nuneša; ten atsižada Kristaus, garbina šeimininką dažniausiai ožio, bet kartais gražaus ar bjauraus vyro pavidalu; puotauja, šoka, atsiduoda laisvam sueičiai – demonai tarnauja kaip inkubai ar sukubai; grąžinami namo, kur kiti demonai, priėmę jų pavidalą, saugojo nebuvimą nuo pastebėjimo.

Šio mito raida priskirtina augančiam persekiojimo griežtumui XIV a. pabaigoje – kai, kaip matėme, Paryžiaus universitetas suformulavo teoriją, kad paktas su Šėtonu būdingas visai magijai; teisėjai uoliai narpliodami bylas siejo numanomą paktą su senu tikėjimu naktiniais raiteliais oru, šluojančiais būriais. Naudojamais metodais teisėjui ar inkvizitoriui nesunku rasti, ko ieško. Kai tikėjimas pasklido per teismus ir egzekucijas – kaltinamosios siekdamos išvengti begalinio kankinimo kurpdavo prisipažinimus pagal vedančius klausimus; taip susiformavo gana nuosekli, nors kartais prieštaringa formulė, kurios raganos visose šalyse tikimasi laikytis. Kad tai nauja raida – rodo XV a. demonologai Nideris ir Jaquerius, Sprengeris ir Bernardo da Como – raganas traktuojantys kaip naują sektą, nežinomą anksčiau; tam Inocentas VIII netiesiogiai suteikė Šventojo Sosto sankciją garsiojoje bulėje Summis desiderantes 1484 m. Greitai augantis tikėjimas raganavimo galia ir pareiga naikinti kurstytas beveik kiekvieno popiežiaus beveik šimtą metų – Eugenijaus IV 1437 ir 1445 m., Kaliksto III 1457 m., Pijaus II 1459 m.; po specialaus Inocento VIII pareiškimo – Aleksandro VI 1494 m., Julijaus II, Leono X 1521 m., Adriano VI 1523 m. ir Klemenso VII 1524 m.

Daugiausia vadinamieji raganų prisipažinimai teisme – kankinimo, taikyto be saiko, rezultatas; vis dėlto bent dalis – tiesa apie tikrai patirtas iliuzijas. Kaip mistikų, tokių kaip šventoji Teresė ir garbingoji María de Agreda, transai ir vizijos priskirtini autohipnozei ir autosugestijai – kai sabbato smulkmenos visiškai įsitvirtino ir tapo liaudies tikėjimo dalimi kaip mistinėje ekstazėje matomos šlovės – lengva suprasti, kaip tam tikri temperamentai, siekdami pabėgti nuo vargano skurdo, galėjo įgyti gebėjimą sukelti transus, kuriuose skrydis į susibūrimą, velnio garbinimas ir sekantys jusliniai malonumai įsispausdavo vaizduotei kaip tikrovė. Demonografai pateikia gausių eksperimentų aprašymų – įtariama ragana tepama tepalu įmetama į transą; pabudusi smulkiai pasakoja sabbato lankymą ir ten matytus bei darytus dalykus. Tai atmintina sekant ilgą ginčą tarp sabbato tikrovės šalininkų ir manančių jį apgaule – visada ar dažniausiai.

[Pastaba: SABBATAS]

Suprasti Ispanijos Inkvizicijos požiūrį į šį ginčą – būtina suvokti mito kilmę. Naktiniai moterų burtininkių skrydžiai į susibūrimus – senas tikėjimas indų, žydų ir klasikinių tautų. Perduotas per viduramžius, bet Bažnyčia laikė pagonybės reliktu, slopintinu. Ne vėliau IX a. pareiškimas smerkia kaip velnio sukeltą klaidą liaudies tikėjimą, kad piktos moterys naktį oru joja vadovaujamos Dianos ir Herodiadės; įsakoma kunigams visur išsklaidyti tikinčiųjų iliuzijas ir mokyti, kad dalyvaujančios naktiniuose žygiuose apgaunamos velnio įkvėptų sapnų – tikintis jų tikrove – velnio, o ne Dievo tikėjimas. Šis pareiškimas priskirtas nežinomam Ankiros susirinkimui; perėjo per visas kanonų kolekcijas – Regino, Burchardo ir Ivo – galiausiai pateko į autoritetingą Graciano Dekretumą, kur tapo žinomas kanonistams kaip canon Episcopi.

Todėl XV a. suformuluota tobula raganų sabbato teorija turėjo kovoti dėl egzistencijos. Nė vienas teologas nestovėjo aukščiau už šventąjį Antoniną, Florencijos arkivyskupą – vis dėlto instrukcijose konfesoriams reikalauja išsiaiškinti, ar atgailautojai tiki, kad moterys gali pavirsti katėmis, naktį skraidyti ir čiulpti vaikų kraują – visa tai neįmanoma, tikėti kvailystė. Ne vienas – panašūs nurodymai Angelo da Chivasso ir Bartolommeo de Chaimis autoritetinguose vadovuose. Naujoji mokykla galėjo atsakyti į can. Episcopi apibrėžimus tik teigdama, kad raganavimas – naujos sektos produktas, kenksmingesnis už visus ankstesnius velnio išradimus. Tai sukėlė karštą diskusiją tarp teisininkų kaip Ponzinibio vienoje pusėje ir popiežiškų teologų kitoje – Silvester Prierias, Šventojo Rūmų magistras, ir jo įpėdinis Bartolommeo Spina; Šventojo Sosto autoritetas triumfavo prieš skepticizmą.

XV a. Ispanija kiek atokiau nuo Europos minties srovių – nauja doktrina apie sabbatą priimta pamažu. Alfonso Tostado, Avilos vyskupas, laikomas mokyčiausiu ispanų teologu, 1436 m. sabbatą laiko narkotikų tepalo sukelta iliuzija, bet vėliau paneigia can. Episcopi – tiesa įrodyta begale bylų ir teismo baudomis. Net toks fanatiškas ir lengvatikis kaip Alonso de Espina sabbatą laiko velnio, kuriam ragana atsidavusi, sukelta apgaule; taip pat kardinolas Torquemada savo komentare Dekretumui. Martínas de Arles, Pamplonos kanoninkas, kalba apie Broxæ, klestinčias daugiausia baskų kraštuose už Pirėnų; tikėjimas jomis – klaidinga nuomonė, can. Episcopi autoritetingai įrodantis apgaulę. Tuo pat metu pripažįsta, kad burtininkai gali surišti sutuoktinius, žaloti žmones ir nuniokoti laukus bei derlių – velnio darbai per juos. Bernardo Basin iš Saragosos, studijavęs Paryžiuje, laikėsi vidurio – Ankiros susirinkimas neautoritetingas; kai kuriais atvejais velnio siunčiamos iliuzijos, kitais sabbatas tikrovė. 1494 m. Repertorium Inquisitorum pripažįsta raganų egzistavimą, liaudyje vadintų Xorguinas; cituoja esminę can. Episcopi dalį atsakydamas, ar jos Inkvizicijos teismingos – tikėjimas velnio sukurta iliuzija, nors kvailystė – neištikimybė blogesnė už pagonybę, teisiama kaip erezija. Inkvizicija pati neabejojo savo galiomis – jei sabbatas tikras, ragana apostatė; jei iliuzija – eretikė; abiem atvejais jos jurisdikcijoje.

[Pastaba: ABEJONĖ IR TYRIMAS]

Užuomina į Xorguinas rodo, kad raganos Ispanijoje jau gerai žinomos; iš vėlesnės raidos spėtina, kad pagrindinė buveinė – kalnuoti Pirėnų rajonai, gal prasiskverbę iš Prancūzijos, palankūs gyventojų neišmanymui, retumui ir skurdui. Ankstyviausia sutikta Inkvizicijos persekiojama byla – 1498 m., kai Saragosoje sudeginta Gracia la Valle. 1499 m. – María, García Biesa žmona; 1500 m. sausį – trys moterys Nanavina, Estefabrita ir Marieta, Aznar Pérez žmona. Tada pertrauka iki 1512 m. – dvi aukos Martina Gen ir María de Arbués. Saragosoje daugiau iki 1522 m. – Sancha de Arbués; paskutinė įrašuose – 1535 m. Catalina de Joan Díez. Persekiojimas, rodos, aktyvesnis Biskajoje – Llorente cituoja šiuolaikinį rankraštį, kad 1507 m. ten sudeginta daugiau nei trisdešimt raganų; tai vertė Martínas de Arles y Andosilla parašyti mokytą traktatą, išspausdintą 1517 m. Paryžiuje. Rodos, 1517 m. Katalonijoje persekiojimas – Barselonos inkvizitoriams įsakyta aplankyti kalnuotus rajonus, ypač Urgelio vyskupijoje, skelbti ediktus prieš raganas ir persekioti visa griežtumu. Be abejo, kitų raidos atvejų, kurių pėdsakai nepasiekė; visos perspektyvos, kad Ispanija taps raganavimo epidemijos židiniu – persekiojimu kurstomu, prilygsiančiu niokojimui kitur Europoje.

Laikas pokyčiams dar neatėjęs, bet matyti abejonės ir tyrimo dvasia – visiškai kitokia nei kitur vyraujantis neprotingas įniršis. Arnaldo Albertino pasakoja, kad 1521 m. Saragosoje kardinolo Adriano įsakymu Suprema pakvietė konsultacijai dėl dviejų bylų – jis paskelbė sabbatą apgaule. Gal viena tų bylų – 1522 m. Saragosoje sudeginta moteris; tokio ginčo poveikis matyti tais pačiais 1522 m. Malonės edikte Chakos ir Ribagorsos raganoms – šeši mėnesiai ateiti ir prisipažinti nusikaltimams. Atsižvelgiant, kad tuo metu Leonas X ir Adrianas VI uoliai skatino masinį raganų žudymą Lombardijos-Venecijos slėniuose ir piktinosi bet kokiu trukdymu inkvizitorių darbui – toks Supremų veiksmas reikšmingas.

Matyt, jautė klausimą reikalaujantį kruopščiausio svarstymo; Navaroje prasidėjus raganų beprotystei, kurstomai pasaulietinės valdžios, 1526 m. Granada sušaukė „kongregaciją“ – pateikė dokumentus ir prašė išnagrinėti visą temą, sutrauktą į šešis klausimus, einančius į šaknis: 1. Ar raganos tikrai daro prisipažįstamus nusikaltimus, ar apgaunamos. 2. Jei nusikaltimai tikri – sutaikinti ir įkalinti ar atiduoti pasaulietinei valdžiai. 3. Jei apgauna ir nedaro – taip pat bausti ar kitaip. 4. Ar šie nusikaltimai Inkvizicijos jurisdikcijoje ir ar tai tinkama. 5. Ar kaltinamosios teisti remiantis vien prisipažinimais be kitų įrodymų ir bausti įprastai. 6. Kokia sveika priemonė išnaikinti šį raganų marą. Vien toks racionalių klausimų pateikimas diskusijai rodo siekį teisingo gydymo – visiškai priešingą kitur, kur įstatymų leidėjai ir teisėjai tik kūrė schemas kovai su velniu jo ginklais ir kaltino per fas et nefas nelaiminguosius, patekusius į įtarimų akiratį.

[Pastaba: ABEJONĖ IR TYRIMAS]

Dešimt kongregacijos narių – visi reikšmingi vyrai, tarp jų licenciatas Valdésas, ateityje tapęs inkvizitoriumi-generolu. Pirmam klausimui – tikrovė ar apgaulė – balsai šeši prieš keturis tikrovės naudai; Valdésas mažumoje – laikė kaltinimų įrodymus nepakankamus, norėjo nurodyti inkvizitoriams labiau stengtis tikrinti. Antras klausimas svarbiausias. Paprastai erezijai prisipažinimas ir atgaila saugo nuo laužo, bet raganavime uoliai baudžiant – ragana prisipažinus atiduodama, oficialiai ar ne, pasaulietinei valdžiai už įrodytus nusikaltimus – dažniausiai vaikų kraujo čiulpimą ar suaugusiųjų mirtį. Paklusimas Rašto įsakymui neleisti raganai gyventi – visuotinai. Šiuo klausimu nuomonės įvairios, bet dauguma nusprendė – priimtos į sutaikinimą neperduoti pasaulietiniams teisėjams už žmogžudystes, nes jos gali būti iliuzinės, įrodymų nėra be prisipažinimų; atlikus skirtą atgailą – jei pasaulietiniai teisėjai nori teisti už žmogžudystę, Inkvizicija negali kištis. Šis sprendimas taikytas praktikoje; po kelių metų cituotas pateisinant nuteistų raganų apsaugą nuo pasaulietinių teismų.

Trečiam klausimui balsai per daug išsiskyrė, kad būtų aiškus rezultatas. Ketvirtam – iš esmės sutarta teigiamai. Penktam – penki balsavo, kad pakanka prisipažinimo, bet Valdésas ribojo jo pakankamumą lengvesnėms bausmėms – tremčiai, vergüenza ir plakimui. Dėl paskutinio – priemonių – verta paminėti, kad tik trys siūlė didesnį Inkvizicijos aktyvumą ir griežtumą; beveik visi rėmė pamokslininkų siuntimą šviesti neišmanančius gyventojus; du siūlė reformuoti reguliariuosius dvasininkus, vienas – pasaulietinius beneficijų turėtojus; keli laikė geru statyti bažnyčias ar vienuolynus vietose, kur vyksta sabbatai; vienas rekomendavo ediktą, žadantį atleidimą nuo konfiskacijos tiems, kas per nustatytą laiką ateis; du balsavo, kad Inkvizicija materialiai remtų skurdesnius įtariamuosius, kad išvengtų pagundų. Valdésas dar pateikė smulkių nurodymų inkvizitoriams – svarbiausi, kad raganų parodymai prieš kitus šalis nepriimtini kaip patenkinantys įrodymai; kai kaltinamosios Inkvizicijoje – išsiaiškinti, ar jau kankintos pasaulietinių teisėjų. Šie svarstymai gal ir stringa, bet juose matyti sveiko skepticizmo blyksniai ir nuoširdus noras prieiti prie tiesos – kitur krikščionijoje tokie klausimai laikyti neaptartini. Vis dėlto kurį laiką Suprema nebuvo pasirengusi leisti šioms nuomonėms veikti veiksmams. 1527 m. Navaroje raganavimo protrūkis – Avellanedos gydymas aprašytas laiške, atsakant į Kastilijos konetablį Iñigo de Velasco užklausą. Raganavimas, pareiškė, blogiausias to meto blogis; rašė karaliui ir dukart Supremui, ragindamas priemonių, bet nei dvare, nei vietoje nieko, kas suprastų gydymą. Šešis mėnesius triūsė kalnuose – Dievo pagalba atrado daug raganų. Reide Salazaro slėnyje sučiupo kelias, nuvežė į Pamploną; ten su regentu, Karališkosios Tarybos nariais, kitais daktarais ir teisininkais aptarė visą temą – sutarta, kad raganos oru nešamos į sabbatą ir daro priskiriamus nusikaltimus – matyt, daugiausia remiantis jo bandymu su viena kaline. Penktadienį vidurnaktį leido jai pasitepti stebuklingu tepalu; ji atidarė langą virš bedugnės, kur katė sudužtų, pašaukė demoną – šis nuleido saugiai ant žemės; pirmadienį sučiupta su septyniomis kitomis trimis lygomis toliau. Visos įvykdytos; tada tęsė tyrimus – atrado tris susibūrimo vietas: vieną Salazaro slėnyje su 250 narių – sučiupo 60; kitą su 80 kitoje slėnyje; trečią prie Roncesvalles su daugiau nei 200. Penkiasdešimt įvykdyta; tikėjosi Dievo malone įvykdyti dar dvidešimt. Atrado tai, kas, tinkamai padedant, tarnautų Dievui ir Respublikai – be Dievo gailesčio blogis plėsis, niekam nebus saugu. Konetablio smalsumui patenkinti Avellaneda smulkiai aprašė sabbato stebuklus ir piktadarystes, raganų daromus blogius. Nepaisant pastangų demonas ragino didesniems nusikaltimams, rodydamas įvykdytųjų vaiduoklius – neva prikėlęs, prikelsiąs visus mirusius. Blogis, baigia, visuotinis pasaulyje. Jei konetablis nori žinoti, ar jo krašte raganų – tereikia stebėti, ar javai vysta žydėdami, ar ąžuolai kalnuose neduoda gilių, ar vaikai dusinami – kur tai vyksta, ten raganos. Avellaneda – tipiškas raganų ieškotojų pavyzdys, kaip raganavimas kuriamas ir platinamas.

Nėra priežasčių manyti, kad Avellaneda baramas už uolumo perteklių – politika tęsiama 1528 m., raganavimo beprotystei plintant į Biskają, pasaulietinei valdžiai areštuojant ir teisiant nusikaltėlius. Labiau siekdama Inkvizicijos jurisdikcijos nei kongregacijos išvadų, vasario 22 d. inkvizitorius-generolas Manrique įsakė Sancho de Carranza de Miranda, Kalahoros inkvizitoriui, vykti ten su pilnais įgaliojimais tirti, teisti ir skelbti nuosprendžius, net atpalaidavimą, raganoms, pranešama atsižadėjusioms tikėjimo, atsidavusioms velniui ir dariusioms daug blogio žudant kūdikius ir niokojant derlių. Reikalauti iš pasaulietinės valdžios visų areštuotų ir bylų dokumentų – tai Inkvizicijos reikalas. Kruopštus tyrimas visose užkrėstose vietose; ediktai skelbiami, įsakant per nustatytą laiką ir grasinant baudomis ateiti kaltininkams ir visiems žinantiems skųsti. Jokių nurodymų atsargumui ir apdairumui; Carranza aprūpintas fiskalu ir notaru – gali vykdyti greitą teisingumą; Malonės ediktas pakeistas Tikėjimo ediktu.

Tik 1530 m. matyti, kad 1526 m. diskusija keičia požiūrį į raganavimą ir jo slopinimo būdus. Carta acordada visiems tribunolams įsakė ypatingą atsargumą raganavimo bylose – labai subtilus reikalas; sekė kita, rodanti sveiką skepticizmą ir norą slopinti liaudies prietarus – ensalmadores, gydantys ligas užkalbėjimais, teigė visas ligas sukeliant raganoms; todėl klausti, ką turį omeny ir kodėl taip saką.

Laikui bėgant praktinė pozicija matyti iš 1530 m. gruodžio 11 d. Supremų laiško Navaros Karališkajai Tarybai – naujas raganų beprotystės protrūkis, kaip įprasta, sukėlė nesutarimų tarp tribunolo ir pasaulietinių teismų – pastarieji atsisakė pripažinti išimtinę Inkvizicijos jurisdikciją, skundėsi delsimu ir švelnumu palyginti su greitu ir negailestingu liaudies reikalaujamu veiksmu. Suprema, atsakydama į Tarybos skundus Kalahoros tribunolui, pareiškė, kad raganų reikalas ne naujas; anksčiau tas pats ginčas; kai kurios labiausiai skųstos bylos pateiktos dvarui – imperatoriaus įsakymu išnagrinėtos mokytų žmonių; po ilgų ginčų įsakyta kalinius atiduoti inkvizitoriams – šie išnagrinėję teisią priklausančius jurisdikcijai, kitus grąžino. Daug abejonų dėl kaltinimų tikrumo; Suprema apgailestavo pasaulietinių teismų egzekucijas – bylos ne tokios aiškios, kaip manyta. Todėl inkvizitoriams įsakyta atsargumas ir saikingumas – tiek neaiškumų, kad žmogiškam protui neįmanoma prieiti tiesos. Kai tas pats kitur – Suprema įsakė didžiausią apdairumą – reikalas subtilus ir pavojingas; kai kurie nepatyrę teisėjai apsigavo. Suprema nemėgsta competencia; prašo Tarybos atiduoti visas bylas tribunolui – grąžins nepriklausančias; inkvizitoriams įsakyta panaikinti cenzūras ir baudas – rodydama, kad ginčas pasiekė kraštutinumus. Toks pat ryžtas prieš vyskupų teismų pretenzijas. 1531 m. Saragosos tribunolas skundžiasi San Angelo vyskupo įsikišimu – atsisakė atiduoti kalinę, kvietė tribunolą prisidėti persekiojant raganas jo jurisdikcijoje. Supremą jam rašė, teigdama išimtinę Inkvizicijos teisę – reikalauti atiduoti areštuotuosius.

Nepaisant visko, Suprema laikėsi kurso slopindama žiaurų tribunolų uolumą. Beprotystė 1551 m. išplito Galicijoje – tada Inkvizicijos nėra. Daug areštų, magistratai teisė; rugpjūčio 27 d. cédula, matyt Supremų parengta princui Pilypui pasirašyti, pranešė visiems pareigūnams, kad raganavimas subtilus reikalas, kuriame daug teisėjų apsigavo; todėl, inkvizitoriaus-generolo patarimu, įsakyta siųsti visus parodymus Supremui veiksmams; iki to kaltinamieji laikomi saugomi be tolesnio bylos judėjimo ar kitų panašių. Tada 1555 m. rugsėjį Suprema persiuntė Logroño tribunolui du memorialus iš Gipuskojos miestų, reiškdama liūdesį dėl staigių areštų – iš turimų parodymų ir patirties mažai pagrindo; gali būti padaryta žala daug nekaltų. Parodymai kruopščiai tikrinti; jei melagingi – kaliniai paleisti, liudininkai nubausti; jei pagrindas – bylos tęsti, bet nuosprendžiai teikti patvirtinti; daugiau areštų be parodymų persiuntimo ir įsakymo laukimo. Po šešių mėnesių, 1556 m. kovą, Suprema nusprendė bylos nepagrįstos; kruopštesni išankstiniai tyrimai būtini – abejoningu reikalu didesnis atsargumas nei kitose bylose.

Pasaulietinė valdžia nenoriai atsisakė jurisdikcijos raganų nusikaltimams; toliau teigė teises; 1575 m. klausimas formaliai išspręstas. Navaros aukštasis teismas areštavo kelias moteris, teisė; Logroño tribunolas įprastu diktatorišku stiliumi, grasinant baudomis, išleido šaukimą atiduoti kalines ir dokumentus. Lapkričio 24 d. perskaityta alkadams teisme – atsakė, kad areštuotos už vaikų ir kūdikių žudymą, moterys turėjusios sueitį su ožiais, žudžiusios gyvulius, nuodijusios derlių ir vynuogynus, naktį pagrobusios vaikus iš lovų, užmigdžiusios suaugusius milteliais – už visa tai alkadai teisėti teisėjai. Todėl apskundė inkvizitoriui-generolui grasinamas baudas; žadėjo, jei nusikaltimai erezija – atiduoti inkvizitoriams po bausmės pagal įstatymą. Galiausiai skundėsi nepagarbos rodymu ir prašė competencia.

Alkadai dar siuntė memorialą karaliui, teigdami jurisdikciją nusikaltimams be erezijos, protestuodami prieš inkvizitorių prielaidą vieniems spręsti, kas jiems priklauso, drausti veiksmus tarpiniu laikotarpiu ir kištis į mirties bausmę. Karališkasis teismas panašiai peticijavo karaliui – pridūrė, kad kalinės kalba dialektu, nesuprantamu inkvizitoriams; bylos perkėlus karalius prarastų konfiskacijas – žadėjo dideles. Visa bergždžia. 1576 m. Supremų laiškas tribunolui praneša, kad alkadams įsakyta atiduoti kalines ir bylų dokumentus. Kol tai vyko – panašus ginčas dėl daug raganų Santanderėje; 1576 m. sausio 10 d. laiškas nurodo Logroño tribunolui veikti dėl bet ko, kas kvepia erezija, reikalaujant pasaulietiniams teisėjams sustabdyti veiksmus; faktai kruopščiai tikrinti; visa teikti Supremui.

Tribunolų naudojimasis taip užtikrinta jurisdikcija, laikantis kruopščiai diegiamų atsargumų, matyti iš 1591 m. Toledano tribunolo bylos – raganavimas neapsiribojo rytų ir šiaurės kalnuotais rajonais. Alkalos vikaras areštavo tris Cazar moteris – Catalina Matheo, Joana Izquierda ir Olalla Sobrina. Per ketverius metus mirė keturi ar penki vaikai; kaime trys laikytos raganomis; šešiolika liudininkų tai patvirtino. Vikaras kankino – iš Catalina gavo prisipažinimą, kad prieš ketverius ar penkerius metus Olalla klaususi, ar nori tapti ragana ir turėti sueitį su demonu. Tada Joana vieną naktį pakvietė į namus – ten Olalla; demonas atėjo ožio pavidalu, šoko kartu; po smulkmenų, kurių nereikia kartoti, Olalla patepė pirštų ir kojų sąnarius – nusirengė, išskrido oru į namus pro langą; padėjusios migdomųjų žolelių po tėvų pagalvėmis, uždusino mergaitę, nudegino nugarą, sulaužė rankas. Triukšmas pažadino tėvus – išskrido su ožiu atgal į Olallos namus. Visa ratifikavo po intervalo, pakartojo konfrontuota su Olalla – pastaroji kankinta be prisipažinimo, neigė Catalina istoriją. Joana taip pat atlaikė kankinimą, bet pasakė kalėjimo prižiūrėtojo žmonai, kad vieną naktį penkiolika raganų ir raganių jėga patepė ir nunešė į lauką šokti – Catalina viena vadų, Olalla sekėja. Vikarui pakartojo, pridėdama buvusi, kai vaikai žudomi, bet nedalyvavusi; ratifikavo visa. Tada vikaras perdavė kalines tribunolui. Catalina pirmoje audiencijoje maldavo gailesčio už melagingus parodymus prieš save ir kitas iš baimės kankinimui. Šešiolika liudininkų patvirtino vaikų mirtis; nuteista kankinimui – prieš nurengiant palūžo, pakartojo ir ratifikavo vikaro gautą prisipažinimą. Joana teigė vikaro prisipažinimą padariusi iš baimės kankinimui – atlaikė be prisipažinimo; taip pat Olalla. Rezultatas – Catalina pasirodyti auto su raganos ženklais, de levi atsižadėti, du šimtai rykščių, recluzija tribunolo nuožiūra. Kitoms dviem tik pasirodyti auto ir de levi atsižadėti be tolesnės atgailos. Ne visiškai logiška, bet kitur nei Ispanijoje visos trys kankintos, kol patenkintų teisėjus – sudegintos po daug bendrininkų išdavimo ir raganavimo panikos sukėlimo. Toledano tribunolas iki 1610 m. įrašų pabaigos daugiau raganavimo bylų neturėjo.

1597 m. Barselonos tribunolas protingesnis. Vizitacijos, atliktos inkvizitoriaus Diego Fernández de Heredia, pranešime Supremui Ana Ferrera, našlė, ir Gilaberta, našlė, abi iš Villafranca – daug liudininkų laikė raganomis, žudžiusiomis gyvulius ir kūdikius už menkus įžeidimus. Taip pat Francisco Cicar iš Bellney prie Villafranca – daug apkaltintas burtininku, užkalbėjimais, nurodydavęs, kur dingę gyvuliai, užkerėdavęs nuo vilkų, žudydavęs įžeidusių gyvulius. Štai branduolys visam Villafranca aquelarre, bet visos bylos pranešimo paraštėje pažymėtos sustabdytos – nieko neišėjo. Logroño tribunolas 1602 m. parodė sveiką protą – 25 metų Francisca Buytran iš Alegria smulkiai prisipažino Don Juan Ramírez donui raganavimu, įskaitant aquelarre lankymą. Atvesta į tribunolą – byla numesta kaip neteisinga; magistratai grąžino, prašydami atgaivinti ir persekioti; atsisakyta – Alegrijoje nuplakta kaip apgavikė, šmeižianti kaimynus.

Vis dėlto tam pačiam tribunolui teko duoti progą sujudimui, vedusiam į aiškesnį supratimą raganų beprotystės prigimties – padariusiam nebeįmanoma Ispanijai ateityje terštis teismo žmogžudystėmis ar masinėmis skerdynėmis, niokojančiomis XVII a. metraščius kitur. Navaroje kilo įprasta panika. Pasaulietinė valdžia greita ir uoli – daug areštų, išgauti prisipažinimai, skubiai įvykdyti, matyt siekiant aplenkti Inkviziciją. Tribunolas pranešė Supremui – įsakyta vienam inkvizitoriui vizituoti užkrėstą rajoną. Juan Valle de Alvarado kelis mėnesius praleido Cigarramundi ir apylinkėse – surinko įrodymų prieš daugiau nei 280 asmenų, atsivertusių demonui, be gausybės vaikų, jau tampančių raganomis, bet per jaunų teisti. Vadai ir daugiausia blogio padarę – keturiasdešimt – sučiupti, atvesti į tribunolą. Iki birželio 8 d. 1610 m. pasirengta consulta de fé – trys inkvizitoriai Alonso Becerra, Juan Valle de Alvarado ir Alonso de Salazar Frias su vyskupo ordinaru ir keturiais konsultoriais. Balsuodamas Salazar analizavo parodymus – parodė silpnumą ir neįtikinamumą; rodos, neturėjo abejonių raganavimo tikrove, bet norėjo tvirtesnių įrodymų; kolegos, matyt, abejonių neturėjo.

Ne vienintelis atgalinis žingsnis. Septyniasdešimt penkerius metus Suprema nuolat slopino persekiojimo karštį, rėmė, nors tiesiogiai neteigė, iliuzijos teoriją; nariai nuolat keitėsi – dabar matyt dauguma aklų tikinčiųjų. Rugpjūčio 3 d. pateikė Pilypui III consultą, su giliu liūdesiu aprašydama Navaros kalnų būklę ir jau žengtus žingsnius. Vėlesni pranešimai rodė demoną uolesnį klaidinti vargšus neišmanėlius; blogis plėtėsi – dabar daugiau nei dvidešimt aquelarre; liaudis labai kenčia nuo žalos, tėvai, matydami vaikus klaidinamus, taip nusivylę, kad nori juos žudyti. Paskelbtas Malonės ediktas, bet demonas taip apakino – mažai pasinaudojo, o šie greit recidyvavo. Užkratas plinta – būtina galinga karaliaus ranka griežtam slopinimui; liaudies neišmanymas toks, kad įsakyti Burgoso arkivyskupui ir Kalahoros, Pamplonos, Tarazonos vyskupams, kurių vyskupijos liečiamos, ir religinių ordinų provincijolams siųsti dievobaimingus ir mokytus vyrus šviesti liaudį; inkvizitorių budrumo netrūks – negailės triūso. Suprema akivaizdžiai laikė padėtį rimta – reikalaujančia bendrų pastangų atremti demono pergalingam antplūdžiui. Visiškai pamiršo sveiką atsargumą, diegtą nuo 1530 m.; pavojus, kad Ispanija įtraukta į Europos raganų naikinimo srovę.

Ar malonumų ieškantis karalius organizavo planuotą pamokslų kryžiaus žygį – nežinoma, bet pakankamai įspūdį padarė – pažadėjo pagerbti būsimą auto de fé savo buvimu, nustatytu lapkričio 7 d. Kažkas atitraukė dėmesį – paskutinę akimirką pranešta, kad svarbūs reikalai trukdys. Nusivylę inkvizitoriai lapkričio 1 d. rašė Supremui, reiškdami apgailestavimą – auto trisdešimt vienas asmuo, be daug kalinių, kurių bylos vyksta.

Iki tol atrasta dvidešimt du aquelarre; kaltinamųjų tiek, kad Dievo malonė būtina blogiui nugalėti. Prie laiško – du nuosprendžiai con méritos, kad karalius suprastų velnio niokojimus tarp pavaldinių. Ši raganų sekta sena Pirėnuose, pastaruoju metu išplitusi visame krašte; inkvizitoriai aukoja gyvybes slopindami; kovoja su velniu iš arti; tikisi sužadinti karališką uolumą veiksmingai remti Inkviziciją. Laiškus pasirašė ir Salazar su kolegomis.

Dideli parengimai padaryti auto įspūdingam. Minios suplaukė iš toli; procesijose tūkstantis familiarų ir pareigūnų. Dvi dienos solemnijoms; antrąją, kad spėti tarp aušros ir saulėlydžio – daug nuosprendžių sutrumpinti; kaip įprasta con meritos – su smulkiais aquelarre šlykštybių ir kaltinamųjų nusikaltimų aprašymais. Visos šiurpiausios nepadorybės, kurias kaltinamųjų purvina vaizduotė sugalvojo patenkinti persekiotojus – smulkiai; be abejo, įspūdį padarė spoksančioms minioms – siaubą ir pasibjaurėjimą. Viena naujovė jusliniuose aquelarre malonumuose – puota dažniausiai iš pūvančių lavonų, kuriuos raganos iškasdavo ir atnešdavo – ypač giminaičių; tėvas kartais ėdė sūnų, sūnus tėvą; vyriška mėsa skanesnė nei moteriška. Taip pat įprasti derliaus niokojimo milteliais, kūdikių kraujo čiulpimo, ligų ir mirties nuodais – tokiais subtiliais, kad vien prisilietimas, apsimestinis glostymas, pasiekdavo tikslą. Kai demonas barė už tingumą blogio darbe – dvi seserys María Presona ir María Joanto sutarė nužudyti vienas kitos sūnų ir dukterį, 8 ir 9 metų – padarė su milteliais. Natūralu, kad liaudis, visiškai tikinti tokios piktybės galiomis, negailestinga naikinimui. Vis dėlto auto rezultatas vos prilygsta žudikiškiems reginiams, prie kurių ispanas pripratęs. Iš viso penkiasdešimt trys kaltinamieji – dvidešimt devyni raganos ar raganiai. Iš jų vienuolika atpalaiduota – penki mirę kalėjime iškamšomis su kaulais, penki negativos, neprisipažinę. Tik viena buen confitente María Zozaya – baisus prisipažinimas peržengė ribas, rodydamas dogmatizavimą. Net tokioje sujaudinimo būsenoje Inkvizicija laikėsi taisyklės nevykdyti prisipažinusių ir atgailaujančių; kitur aštuoniolika sutaikintųjų būtų sudeginti; iš jų matyt tik penki nuplakti.

Kad ir gailestinga – auto poveikis protingesniems sukėlė atmetimą. Kai vietos magistratai kaip įprasta areštinėjo įtariamuosius – Navaros Karališkojo Teismo alkadai 1611 m. pradžioje įsikišo areštuodami juos už viršytas galias ir teisdamas. Tai įniršino Logroño tribunolą – gegužės 17 d. energingai protestavo vicekaraliui: vietos valdžios veiksmai labai padėjo – ne tik siųsdami kaltininkus Inkvizicijai, bet ir daug savanoriškų prisipažinimų; dabar visa sustojo, prisipažinusieji atsižadėjo; tribunolas rėmėsi teismu naikinant prakeiktą giminę – dabar saugo. Gal tribunolas kreipėsi ir į Supremą – jei taip, simpatijos nerado; ten irgi širdies pokytis, grįžimas prie senos politikos. Kovo 26 d. įsakyta skelbti Malonės ediktą; Salazar paskirtas vežti vizitacijai užkrėstuose rajonuose; po delsimo gegužės 22 d. išvyko misijai – atvėrusiai akis ir galutinai užbaigusiai raganavimo epidemijų pavojų Ispanijoje.

Prie to kiek prisidėjo, nors ne tiek, kiek manoma, Pedro de Valencia – Arias Montano mokinys, vienas mokyčiausių to meto žmonių. Inkvizitoriaus-generolo Sandoval y Rojas prašymu parašė smulkų „diskursą“ apie raganavimą, adresuotą Sandovalui balandžio 20 d. Jame, pradėjęs dideliu liūdesiu ir gailesčiu skaitant praėjusių lapkričio auto pranešimus, aptaria tris hipotezes. Pirmoji racionalistinė – demono nėra, aquelarre susibūrimai jusliniam malonumui, dalyviai eina pėsčiomis, demonas – užsimaskavęs vyras. Antroji – iliuzija, demono pakto sukurta – tepalas įmeta raganą į stuporą, kur ji įsivaizduoja sabbato smulkmenas; raganos parodymai apie ten matytuosius nepriimtini. Gyvulių ir derliaus niokojimas – demono darbas ar nuodai. Trečioji, liaudies tikima pagal parodymus ir prisipažinimus – baisiausia ir šiurpiausia; prieš ją smulkiai argumentuoja. Pedro tiesiogiai neišreiškia savo išvados, bet samprotavimai remia antrąją hipotezę – stuporą ir demoniško tepalo sukeltą iliuziją; iš to išveda, kad raganos anaiptol nekaltos. Jos džiaugiasi nusikaltimais, kuriuos tiki dariusios, nori laikytis apostazės nuo Dievo ir vergystės velniui. Žmonės kartais tampa eretikais iš neišmanymo ir klaidingo uolumo, bet šios ieško velnio visoje bjaurastyje dėl nešvarių ir šventvagiškų malonumų. Jos vertos bet kokios bausmės – tokias pūvančias galūnes kirpti, vėžį išdeginti ugnimi ir krauju. Jų sąmokslai žudyti, nusikaltimai ir kaimynams daroma žala prieš ir po sapnų verti viso to ir griežtesnio.

Šis iliuzinio ir tikro raganavimo nusikalstamumo suvienodinimas mažai padėtų vadinamosioms raganoms, bet išminties yra Pedro raginime teisėjams įsitikinti kaltinimų tikrumu – ne iš anksto nusistatę taip klausinėti, kad neišmanėliai, kvailiai, bepročiai ar demono apsėsti, kaip liudininkai ir kaltinamosios, liudytų ar prisipažintų keistenybių – matydami, kad to tikimasi, tikėdamiesi palankumo iš tų, kas valdo gyvybę ar mirtį. Panašios istorijos pasakotos apie ankstyvuosius krikščionis; visa tai ir visiškas parodymų teisiškas nepakankamumas – visas įrodymų ir prisipažinimų audinys išgaruoja kaip dūmas. Tarp visų apgavysčių teisėjo apdairumas turėtų ieškoti tikro ir tikėtino, o ne monstriškų išmonių – jei ieškos pastarųjų, bus visiškai patenkintas vargšėmis melagėmis – savo prisipažinimu melo tėvo mokinėmis.

Šio diskurso nenuoseklumai leidžia spėti, kad Pedro turėjo tvirtesnių įsitikinimų, nei laikė saugu reikšti. Gal inkvizitorius Salazar skaitė ir kiek paveiktas, gegužę pradėdamas vizitaciją – tapusią posūkiu Ispanijos raganavimo istorijoje; bet matėme, kad ankstesniame birželio 10 d. consulta de fé jo dėmesį jau patraukė parodymų prieštaringumas ir nepatenkinamumas, kuriais tribunolas įpratęs veikti; kai protas nukreiptas tirti taip iškeltus klausimus – artima pažintis su faktais vizitacijoje leido prieiti kur kas aiškesnes išvadas nei drįso pirmtakai.

Kaip matėme, gegužės 22 d. 1611 m. išvyko su Malonės ediktu; darbas itin sąžiningas – grįžo tik sausio 10 d. 1612 m.; po to iki kovo 24 d. rengė pranešimą Supremui su originaliais dokumentais – daugiau nei penki tūkstančiai folio. Atmintina, kad 1610 m. Malonės ediktas davė mažai rezultatų. Priešingai – rodydamas kitokios dvasios administravimo poveikį – Salazar priėmė 1802 prašytojus, iš jų 1384 vaikai 12–14 metų; be to, 81 atsižadėjo anksčiau duotų prisipažinimų. Visi prašantieji sutaikinimo visiškai prisipažino nusikaltimus po švelnaus įspėjimo sakyti tiesą ir pavojaus melagingai prisiekti; žadėta paslaptis – kad nebūtų baimės. Milžinišką surinktą įrodymų masę Salazar kruopščiai analizavo, pateikdamas keturiomis dalimis: I – kaip raganos eina į aquelarre, lieka ir grįžta; II – ką daro ir kenčia; III – išoriniai šių dalykų įrodymai; IV – įrodymai kaltųjų bausmei. Pirmos dvi – keistas stebuklų mišinys, kaip aquelarre jūroje nesušlapant; trys moterys po sueities su demonu per kelias valandas pagimdė dideles rupūžes; nereikia sustoti prie šių vaizduotės išmonių. Pranešimo svarba – paskutinėse dviejose dalyse.

Daug pavyzdžių įrodo iliuzinį atvejų pobūdį, kur atgailautoja nuoširdžiai tikėjo prisipažįstama. María de Echaverria, 80 metų, viena recidyvistė, gausiai prisipažino su gausiomis ašaromis ir širdingu sielvartu, siekdama išgelbėti sielą per Inkviziciją. Be jos sutikimo kasnakt – net praėjusią – nešama į aquelarre, pabundanti kelyje ir grįždama pabudusi. Niekas nematė einant ir grįžtant – net duktė, tos pačios aquelarre ragana, mieganti toje pačioje lovoje. Visi prisipažinime dalyvavę broliai ilgai diskutavo – vienbalsė nuomonė, kad gera moteris raganavimą laiko sapnu. Catalina de Sastrearena pareiškė laukdama sutaikinimo staiga nunešta į aquelarre, bet bendražygės sakė kalbėjusios su ja tuo metu, kai teigė buvusi kitur. María de Tamborin motina liudijo dukters pasakojimus apie aquelarre – todėl budriai stebėjo, laikė už rankos, bet nepajuto dingstant. Fizinis kelių mergaičių patikrinimas parodė mergystę – nors prisipažino sueitį su demonais. Daug berniukų liudijo Salazarui vykstant į San Esteban didelį aquelarre – bet du sekretoriai tą naktį buvo nurodytoje vietoje – nieko nematė. Trisdešimt šeši apklausti dėl devynių aquelarre vietų – kai kurie sakė nežinantys, kiti prieštaravo prisipažinimams – nė viena iš devynių neidentifikuota. Dėl dažnai minimų viralų, tepalų ir miltelių skrydžiui į aquelarre ir blogiui – nieko neišsiaiškinta. Vizitacijoje pateikta dvidešimt ollas – tyrimas parodė apgavystes; gydytojai ir vaistininkai bandė su gyvūnais – jokios žalos. Iš viso Salazar daro išvadą, kad prisipažinti dalykai – demono apgaulės; kaltinimai bendrininkams – taip pat demono įkvėpti. Jokių parodymų iš ne bendrininkų; didelis stebuklas, kad dalykas, laikomas plačiai paplitusiu, neturi prieinamo išorinio įrodymo.

Lygiai taip pat žlugdantis patikimumui, sako jis, buvo grasinimai ir smurtas, naudojami prisipažinimams išgauti. Vienas teigė degintas žėruojančiomis anglimis – net įsivaizduoti baisu, kaip taip priversti iškreipti tiesą. Kartais tėvas, vyras ar brolis susimesdavo su magistratu ar Inkvizicijos komisaru. Taip visi priversti prisipažinti ir liudyti prieš kaimynus – stebuklas, kad kas išvengė. Viso to nepagrįstumą dar labiau įrodė faktas, kad daug atkakliai siekusių priimti kaip raganas į sutaikinimą negalėjo prisipažinti nieko, kas to reikalautų. Tikėjimas visuotinai sklido, kad saugus tik ateinantis ir pasinaudojantis ediktu – vieni išgalvodavo prisipažinimus, kiti pripažindavo neturintys ko prisipažinti, bet visi norėjo pažymėjimų; vienas smurto aktų – atsisakyti sakramentų visiems, laikomiems raganomis ar prieš kuriuos liudyta; kreipdamiesi į Salazar labiausiai rūpinosi gauti pažymėjimus, leidžiančius sakramentus.

[Pastaba: ALONSO DE SALAZAR FRIAS]

Dėl aštuoniasdešimt vieno atsižadėjusių prisipažinimų Salazar įsitikinęs – padarė sąžinei palengvinti. Iš pradžių atsisakė priimti, laikydamasis kolegų nuomonės, bet vėliau gavo Supremų įsakymą priimti. Būtų daug daugiau, jei visi žinotų, kad saugu; tai pavieniai veiksmai – kruopščiai slėpta, kas atsižadėjo; kai kurie sakė privalantys atsižadėti net jei sudegs – neteisingai apkaltino kitus. Ypač skausminga Marquita de Jaurri byla – sena moteris, sutaikinta Logronjo. Grįžusi namo su sunkia sąžine dėl neteisingai apkaltintų – dukters paraginta kreipėsi į konfesorių. Šis įsakė atsižadėti prisipažinimo prieš Maeztu komisarą Phelipe Díaz – šis atmetė su įžeidimais, sakydamas sudegsianti už piktybišką atsižadėjimą teisingo prisipažinimo; po kelių dienų nuskendo. Atmintina (II t., p. 582), kad prisipažinimo atsižadėjimas laikytas neatsigailėjimu – baudžiamas atpalaidavimu.

Salazar priduria, kad įrodymų vertę dar labiau mažino demono įsakymas kaltinti nekaltus ir išteisinti kaltus, ir kyšiai priešams persekioti. Veroje keli berniukai apkaltino po du šimtus bendrininkų; Fuenterrabijoje elgeta berniukas dvylikos – šimtą keturiasdešimt septynis. Be atsižadėjusių daug prašė išbraukti neteisingai apkaltintų vardus – iš viso tūkstantis šeši šimtai septyniasdešimt du žinomi kaip melagingai apkaltinti; kai tiek pripažintų melagingų liudijimų – mažai tikėti kitais kaltinimais. Plačiai paplitusį ir gilų liaudies tikėjimą raganavimo tikrove priskiria vien Logronjo auto de fé, Tikėjimo ediktui ir inkvizitoriaus siuntimui po kraštą – sukėlusiam tiek baimės, kad joks alpimas, mirtis ar nelaimė nepriskirta kitaip nei raganavimui. Fray Domingo de Velasco iš San Sebastiano, paskelbęs ediktą, pasakė Salazarui, kad keturis mėnesius nebuvo natūralios audros ar krušos – visos raganų darbas; klausiamas neturėjo įrodymų, tik gatvės gandus. Jūreiviai perdėdavo šiuos pranešimus; kurstė sukčiai santigueadores – apsimetę žiną raganas, parduodantys užkalbėjimus ir kerus prieš jas.

Apibendrindamas patirtį Salazar pareiškia: „Visa tai kruopščiai apsvarstęs krikščionišku dėmesiu, neradau net užuominų, kad bent vienas raganavimo aktas tikrai įvyko – nei skrydžiai į aquelarre, nei buvimas ten, nei žala, nei kiti teigiami faktai. Šis apšvietimas labai sustiprino ankstesnes įtarimus, kad bendrininkų parodymai be išorinių kitų įrodymų nepakanka net areštui. Patirtis veda prie įsitikinimo, kad iš Malonės ediktu pasinaudojusių trys ketvirtadaliai ir daugiau melagingai apkaltino save ir bendrininkus. Tikiu, kad laisvai ateitų į Inkviziciją atsižadėti prisipažinimų, jei manytų maloniai priimami be bausmės; bijau, kad mano pastangos tai skatinti nepakankamai žinomos; bijau, kad man nebūnant komisarai, kuriems įsakiau tą patį, neveikia ištikimai – su augančiu uolumu kas valandą atranda naujų raganų ir aquelarre kaip anksčiau.

Taip pat įsitikinęs, kad esamomis sąlygomis nereikia naujų ediktų ar esamų pratęsimo – ligotos visuomenės proto būsenoje bet koks klausimo kėlimas žalingas ir didina blogį. Tylos ir santūrumo svarbą išvedu iš patirties – raganų ir užkerėtų nebuvo, kol apie tai nekalbėta ir nerašyta. Neseniai tai įspūdį padarė Olague prie Pamplonos – prisipažinusieji sakė, kad reikalas prasidėjo ten atėjus Fray Domingo de Sardo pamokslauti apie tai. Kai vykau į Valderro prie Roncesvalles sutaikyti prisipažinusių – grįžtant alkadai maldavo vykti į Valle de Ahescoa, dvi lygos toliau – ne kad raganavimas atrastas, tik kad vienodai pagerbtas kaip kiti. Tik išsiunčiau Malonės ediktą; po aštuonių dienų publikavimo sužinojau, kad jau berniukai prisipažįsta. Gavęs komisaro pranešimą – išsiunčiau iš Azpeitia Urdax San Sebastiano priorui atleisti su sekretoriumi Peralta. Tai nuramino, bet grįžus į Logroño tribunolui prašoma gydyti naujus blogius ir raganavimus – visus kilusius iš minėto.“

[Pastaba: ŽMOGIŠKI NURODYMAI]

Salazaro kolegos nesutiko, bandė atsakyti į jo samprotavimus, bet Suprema įtikinta. Laikėsi jo patarimo – tyla dėl praeities; Navaros Teismas toliau teisė ir baudė vietos pareigūnus, kurių per didelis uolumas sukėlė tiek kančios. Antra vizitacija 1613 m.; Salazar ragino trečią – apimti likusį užkrėstą kraštą, rodydamas ramybę jo aplankytame rajone. Kitas žingsnis – pasiūlymų serija Inkvizicijos politikai raganavimo atžvilgiu – atlygis už praeitį ir ateities veiksmai. Vargu ar drįso be įsakymo, bet dokumentas teigia savanoriškas dėl skubaus reikalo. Kad ir kaip – pasiūlymai tapo pagrindu smulkiems nurodymams, Supremų išleistiems 1614 m. rugpjūčio 31 d. – likusiems nuolatine Inkvizicijos politika. Beveik visi Salazaro pasiūlymai priimti, dažnai jo žodžiais; išliekantis paminklas jo ramiam protui – išgelbėjusiam šalį nuo raganų beprotystės niokojimo, tuo metu siaubiančio kitą Europą.

Šie nurodymai – trisdešimt du straipsniai; prasideda Suprema, kruopščiai apsvarščiusi visus dokumentus, visiškai pripažinusi sunkią neteisybę užtemdžius tiesą tokiame sunkiai įrodomame reikale; siunčiami straipsniai ateities byloms tikrinti ir praeities atlygiui.

Sekanti detalių reglamentų serija – išoriniai įrodymai kiekvienoje byloje ieškotini dėl buvimo aquelarre, vaikų žudymo, gyvulių naikinimo, derliaus žalos; nieko neareštuoti be griežto šių atsargumų laikymosi. Kruopščiai vengta neigti raganoms priskiriamas galias, bet visas tonas skepticizmas; pamokslininkams įsakyta aiškinti liaudžiai, kad derliaus niokojimas siunčiamas už nuodėmes ar dėl oro, kad klaidinga manyti, jog tokie dalykai ir ligos, įprasti pasaulyje, raganų darbas. Komisarų galios griežtai ribotos – tik parodymų ėmimas ir tikrinimas išoriniais įrodymais. Kai liudininkai ar kaltinamosios ateina atsižadėti, prieš ar po nuosprendžio – maloniai priimti, leisti išvalyti sąžinę be dažnos baimės bausmės už atsižadėjimą (kaip matėme kitose nusikalstamose bylose); tai pranešti komisarams – persiųsti visus atsižadėjimus. Savanoriškai prisipažįstantys klausti, ar dieną laikėsi Dievo išsižadėjimo ir demono garbinimo; pripažinus – sutaikinti, bet dėl abejonių ir apgaulių – be konfiskacijos ar recidyvo bausmių pavojaus; pastarosios tribunolo nuožiūra po konsultacijos su Suprema; Suprema konsultuotis prieš veiksmus prieš prisipažįstančius recidyvą. Neigiančius dieną laikytis apostazės – atleisti ad cautelam ir sutaikinti komisarų kaip užsienio eretikus, siekiančius atsivertimo. Dėl raganavimo abejonių ir sunkumų – veiksmai tik vienbalsiai visų inkvizitorių, po konsultacijos su Suprema. Visos vykstančios bylos sustabdyti be diskvalifikacijos pareigoms. Visuose įrodymuose pažymėti smurtą ar kankinimą – kad vertinti patikimumą; balsuojant, jei ne sustabdymui – byla teikti Supremui. Visos mirusių bylos metu bylos nutraukti be palikuonių diskvalifikacijos. Dėl 1610 m. auto de fé – atpalaiduotų ar sutaikintų sanbenitai niekada nekabinti bažnyčiose; turtas nekonfiskuotas; smulkus sąrašas turto ir baudų su išlaidų ataskaita teikti Supremui – pažymėti bylų įrašuose, kad recidyvo atveju neatsakomybė; palikuonys ne diskvalifikuoti pareigoms; nuo tada nubaustieji atsižadėjimu – ne diskvalifikuoti.

Taip atlyginus praeičiai ir atsargumui ateičiai – Suprema siekė apsaugoti vadinamas raganas nuo vietos valdžios per didelio uolumo ir ginti išimtinę jurisdikciją. Komisarai šaukiami po vieną – suprasti Šventojo Oficijaus liūdesį ir teisingą pyktį dėl alkadų ir kitų smurto prieš raganomis laikomus. Skelbti tai ir pranešti, kad Navaros Aukštasis Teismas ėmėsi bausti šiuos įsibrovėlius – leis tai daryti, bet ateityje Inkvizicija griežtai baus visus, trukdančius jurisdikcijai kaip trikdančius ir kliudančius Šventąjį Oficiją. Konfesoriai įpareigoti reikalauti iš šmeižikų prisipažinti tribunolui – sąžinei išvalyti ir sužeistųjų garbei atstatyti; kunigai įspėti neat sisakyti sakramentų raganomis laikomiems; komisarai įspėti laikytis nurodymų ir veikti su saikingumu.

Šiame puikiame dokumente ypač girtinas moralinis drąsumas atlyginant už Logronjo auto – matyt turėjusį Supremų sankciją. Visa Navaros ir Biskajos provincijų raganų epidemija akivaizdžiai laikyta apgaule; atsižvelgiant į Bažnyčios poziciją pastaruosius du šimtmečius – negalėjo atvirai skelbti klaidingu; protingiausia slopinti liaudies fanatizmą ir apsaugoti aukas ateičiai. Prietaras per įsišaknijęs lengvai neišnaikinamas, bet pastangos apsaugoti aukas nesiliovė. Yra edikto formulė, datuota 162- (metai tušti užpildymui), išleista Salazaro, dabar vyriausio inkvizitoriaus, ir kolegų – mininti, kad daugelio metų persekiojimai davė pakankamai patirties sunkiems blogiams ir tiesos užtemdymui dėl grasinimų ir smurto prisipažinusiems ar įtartiems raganavimu; daug asmenų, prisidengdami giminyste ar nukentėjusiųjų vardu, verčia viešai prisipažinti dėl savęs ir kitų; įsakoma visiems susilaikyti nuo grasinimų ar vilionių – kad visi laisvai kreiptųsi į tribunolą ir komisarus; bausmė griežta pagal nusikaltimo aplinkybes. Iš to spėtina, kad liaudis, nepasitikėdama Inkvizicijos švelnumu, atgrasindavo kreiptis – siekdama pasitenkinimo ne teismo keliu.

[Pastaba: ILGALAIKĖ APGAULĖ]

Virtuali Supremų priežiūra visoms raganavimo byloms taikyta su saikingumu – labai nuvilliančiu tikintiesiems. Tribunolai tapo itin švelnūs, dažnai naudodami paliktą galią sustabdyti bylas. Viena itin reikšminga – 1622 m. Valjadolide. Konfesoriaus paraginta Casilda de Pabanes, 19 metų mergina iš Villamiel prie Burgos, prisistatė – prisipažino, kad 1615 m. Kalėdoms (12 ar 13 metų) sirgo karštine lovoje, tėvai išėję mišių – namai užrakinti. Staiga prie lovos pasirodė kaimynė našlė Marina Vela – grasinimais nužudyti privertė keltis, rengtis ir eiti į netolimą ermitažą; ten aukštas nuogas vyras, tamsus su jaučio ragais – pasveikino, privertė nusirengti iki marškinių, keistis nepadoriais bučiniais. Tada apsirengė ir grįžo; nors durys užrakintos – įėjo, ji vėl lovoje prieš tėvams grįžtant. Ilgos smulkmenos kitų panašių nuotykių – demonas dažniausiai ožio pavidalu. Privertė išsižadėti Dievo, krauju užrašė vardą ant popieriaus; davė inkubą demoną – šaukiamą lazdos laužymu; su Marina naktį įeidavo į namus, nuodais ar pirštų čiulpimu žudydavo vaikus. Jokių užuominų į aquelarre, bet visi kiti raganavimo bruožai smulkiai. Marinos patarimu apsimetė apsėsta – nuvežta į San Toribio de Liebara egzorcizuoti Fray Gonzalo de San Millán – jam prisipažino. Inkvizitoriai kruopščiai klausinėjo ir kryžminiai – istorija nesikeitė; ieškojo be sėkmės iliuzijos ar fantazijos įrodymų; tyrimas parodė, kad tikrai sirgo karštine 1615 m. Kalėdoms, vėliau atrodė drebanti ir apsėsta. Patvirtinantys frailių parodymai; matyt pagal nurodymus išnaudotos visos priemonės tikrinti prisipažinimui. Kitur tokia isterinės autosugestijos auka, jei ne sudeginta – bent rodyta, kad plėstų beprotystę; tribunolas, pravėdęs bylą per pradinius etapus – nubalsavo sustabdyti be nuosprendžio, sutaikinti ir atleisti audiencijų salėje be konfiskacijos. Ta pati politika kitų retų bylų tribunole. María de Melgar iš Osorno, mirusi bylos metu – 1637 m. krikščioniškai palaidota; 1640 m. sustabdyta María Sanz iš Trigueros byla su raganavimo parodymais; 1641 m. paleista su papeikimu María Alfonsa de la Torre, kaltinta gyvulių žudymu – nors liudininkas prisiekė matęs vidurnaktį jojančią ant lazdos per rugių lauką su triukšmu tarsi daug demonų.

Palyginus šias bylas su tuo metu vulgariosioms burtininkėms ir senoms curanderas skirtomis baudomis už numanomą paktą – akivaizdu, kad Inkvizicija priėjo prie išvados, jog raganavimas iš esmės apgaulė ar kaltinantys parodymai melagingi. To negalėjo atvirai skelbti – tikėjimas per senas ir Bažnyčios tvirtai teigiamas klaidingu laikyti; raganavimas liko nusikaltimas baudžiamas įrodžius, bet pagal reglamentus įrodymas darėsi neįmanomas, prisipažinimai laikyti iliuzijomis.

Konservatoriams sunku atsisakyti brangių tikėjimų; can. Episcopi liko ginčų kaulu. Torreblanca jokių abejonių – aquelarre ir visi jo šlykštūs siaubai tikrovė; ragana deginama ne už iliuzijas, bet už veiksmus, kaip Bažnyčia tiek konstitucijų nusprendė. Knyga 1613 m. licencijuota Kastilijos Tarybos, bet koks cenzorius pateikė mokytą kritiką – ypač šiam punktui, cituodamas can. Episcopi ir Inkvizicijos patirtį, teigdamas raganoms priskiriamus žygdarbius viršijant demono galias. Tai veiksminga – licencija atšaukta. Tada Torreblanca pateikė išsamų „Gynimą“ – can. Episcopi apokrifinis; Bažnyčia visada baudė tokius piktadarius mirtimi – arba kritikas, arba Bažnyčia klysta; Bažnyčia negali – Dievo apšviesta. Tai pasisekė – 1615 m. licencija grąžinta, darbas išspausdintas 1618 m. Jofreu pastabose prie Ciruelo „Reprovacion“ gina can. Episcopi, bet randa tris raganų rūšis – Dievo išsižadančias ir demono pagalbos siekiančias, prietaringas ir žinančias iliuzijas velnio darbu, ir apgautas jomis – šiandieninės raganos tos pačios; todėl ragina atsargumą ir gailestingumo politiką. Alberghini apie 1640 m. pripažįsta aquelarre fantazmu, bet raganos apostatės nuo Dievo ir demono garbintojos; rodos, laiko atviru klausimu, ar žudančios burtų pagalba atpalaiduotinos net tikrai atgailaujančios ir atsiverčiančios. Beveik tuo metu senas inkvizitorius pripažįsta – net jei aquelarre iliuzija, ragana patvirtina visa ten daryta būdraudama, maloniai apie tai galvodama ir tepdamasi tam; bet pripažįsta velnio apgavystes reikalaujant stipresnių įrodymų nei kitose bylose – aquelarre vaizduoja nekaltų vaiduoklius, bendrininkų parodymai stiprinami kitais įrodymais. Beveik tas pat 1650 m. Padre Diego Tello, jėzuitas, kvalifikatorius Granados tribunolo byloje nelaimingo monomaniako – siekė įrodyti atsakingu rodydamas, kad raganos, skrendančios su Diana ir Herodiadė kaip can. Episcopi, turi laisvą valią – kaltos dėl sueities su demonu. Net XVII a. pabaigoje sistemingas rašytojas laiko tikru, kad raganos išsižada tikėjimo, garbina demoną ir sudaro su juo paktą – įrodžius prisipažinimu ar liudininkais baudžiamos kaip eretikės įprastomis baudomis.

[Pastaba: PRAKTIŠKAS IŠNYKIMAS]

Vis dėlto Inkvizicija ramiai laikėsi kurso. Neneigė raganavimo egzistavimo ar keitė nusikaltimo bausmes, bet, kaip matėme, praktiškai padarė įrodymą neįmanomą – atgrasindama formalius kaltinimus; draudimas išankstinių veiksmų komisarams ir vietos valdžiai, pasaulietinei bei bažnytinei – veiksmingai užkirto raganavimo epidemijų kelią. Kiek įrašai rodo – po 1610 m. Logronjo patirties bylos retos. Retkarčiais pasitaiko, kaip minėtos, bet Valjadolido įrašuose – šeši šimtai šešiasdešimt septynios bylos 1622–1662 m. – tik penkios raganavimo, vėliausia 1641 m. Toledano 1648–1794 m. – nė vienos; tarp devynių šimtų šešiasdešimt dviejų bylų šešiasdešimt keturiuose visų Ispanijos tribunolų auto 1721–1727 m. – nė vienos. Ne kad liaudies tikėjimas išnaikintas – neišnaikinamas, tebeegzistuoja visose tautose; bet mirtini poveikiai užkirsti. Fragmentiški dokumentai rodo, kad 1728–1735 m. Valensijoje ir Castellon de la Plana gana aktyvus tyrimas mišraus burtininkystės ir raganavimo bylų. Įrodymai tepalų, kuriais žmonės skrenda oru ir praeina pro sienas; žmonės užkerėti ir serga – prietaras tvirtai laikosi žemesniuose sluoksniuose. 1765 m. Callosa de Ensarria (Alicante) dingus keliems vaikams – priskirta Angela Piera, turinčiai raganos reputaciją, galinčiai skristi į Tortosą ir atgal – manoma nužudžiusi kerams. Tokie reti atvejai retėja. Visų Ispanijos tribunolų veiklos 1780–1820 m. įrašuose – tik keturios. 1781 m. Isabel Cascar iš Malpica apkaltinta raganavimu Saragosos tribunolui. 1791 m. Barselonoje María Vidal y Decardó iš Tamarit, 45 metų našlė – prisipažino aiškų paktą su demonu, sueitį su juo, keturis kartus per savaitę buvimą aquelarre, kur garbinusi kaip Dievą, sutrypusi pašventintą ostiją ir išmetusi ant mėšlo – byla primena 1622 m. Casilda de Pabanes, iliustruodama hipnotines iliuzijas, tiek padėjusias tikėjimo plitimui. Vėliausios dvi 1815 m. – smulkmenų trūksta, tik neteistos.

Taip Bažnyčios atkakliai teigiamas tikėjimas tebegyvavo tarp teologų. Net toks mokytas kaip Fray Maestro Alvarado 1813 m., gindamas Inkviziciją prieš Kadiso Cortes, sakė deputatams, kad Cervantes geresnis autoritetas tikėjimui nei jie neigimui; paminėjo neseniai Llerenoje – dvi moterys bažnyčioje, visų matant, demonų nuneštos oru. Vis dėlto kol tikėjimas akademinis ir neveda prie laužo – palyginti nekenksmingas; Inkvizicija vertai giriama atėmusi galią blogiui.

[Pastaba: ROMOS INKVIZICIJA]

Čia stebėtinas sutapimas tarp Ispanijos ir Romos Šventųjų Oficijų – nors pastaroji kiek vėluoja gerame darbe. Po 1542 m. Pauliaus III suorganizuotos Kongregacijos – nemažas tarpas, kol pareikalauta išimtinės jurisdikcijos raganavimui. Tiesa, 1582 m. popiežiaus mieste Avinjone atpalaidavo pasaulietinei valdžiai aštuoniolika raganų vienu nuosprendžiu, bet kitais metais 1583 m. Val Mesolcina gyventojai, niokojami daug raganų, kreipėsi pagalbos ne į Inkviziciją, o į arkivyskupą San Carlo Borromeo. Po išankstinio tyrimo atvyko su mokytų teologų grupe – taip paveikė kaltininkų sąžines, kad beveik visus atvedė atgailai – sakoma daugiau nei šimtas penkiasdešimt prisipažino ir atsižadėjo vienu metu. Vis dėlto dvylika užsispyrusių, įskaitant Roveredo provostą; degraduotas iš šventimų – visi tinkamai sudeginti; žinoma negativos, neigiantys kaltę. Inkvizicija norėjo dalytis jurisdikcija su vyskupais, bet ne pasaulietiniais teismais – 1588 ir 1589 m. ginčai. Teigė, kad raganavimas numano apostazę – bažnytinė jurisdikcija vyskupo ar Inkvizicijos; jei pasaulietinis teismas pradėjęs – inkvizitorius turi teisę peržiūrėti veiksmus ir spręsti, ar byla jo. Įvairūs sprendimai ir nurodymai iki 1603 m. rodo veiksmų liniją. Jurisdikcija tik dvasinė – erezija ir apostazė, neatsižvelgiant į įtartas žmogžudystes ar kitus nusikaltimus; bausmė tik atgaila, dažniausiai plakimas; inkvizitoriams liepta netremti raganų į nežinomas vietas, o apgyvendinti kur prižiūrimos. Kad šis švelnumas netenkino liaudies – matyti 1633 m. Gubbio, kur plakama moteris liaudies užpulta ir užmėtyta akmenimis. Inkvizicija ne visada nuosekli – 1641 m. Milano tribunolas atpalaidavo Anna María Pamolea pasaulietinei valdžiai už raganavimą ir žmogžudystę.

Kai kaltinama žmogžudystėmis – taisyklė: jei pasaulietinis teismas pradėjęs – kaltininkė grąžinama tinkamai bausmei po dvasinio nusikaltimo atgailos; jei Inkvizicija pirma – neperduoti atgailautojos pasaulietinei valdžiai, išskyrus recidyvą. Praktika matyti 1629 m. Paduvos byloje – trys raganos viešajame kalėjime perduotos tribunolui – priverstos formaliai atsižadėti, grąžintos; magistratai sudegino. Kad nemažai skepticizmo sabbato tikrovei – spėtina iš taisyklės, kad raganų parodymai apie matytuosius susibūrimuose nepriimtini prieš tuos asmenis – visa laikoma iliuzija, teisingumas nereikalauja persekiojimo už iliuziją matytų.

Šis skepticizmas augo; noras išmokyti liaudį netikėti – matyti 1631 m. labai girtiname veiksme. Novaros inkvizitorius pranešė, kad vikaras „Vallis Vigelli“ pradėjo raganavimo bylą moteriai – ji pakorė save kalėjime; prašė nurodymų – tęsti bylą prieš lavoną ar demonas ar kitos raganos pasmaugė; taip pat veikti prieš mergaitę ir bendrininkus, extra-judicialiai prisipažinusius sabbate. Atsakymą Kongregacija įsakė siųsti savižudės bylos dokumentus ir mergaitės parodymus; iki to atšaukti vikarą, pakeisti tinkamu; pats rūpintis per parapijų kunigus mokyti liaudį raganavimo klaidų. Ta pati dvasia 1641 m. – teigiamas atsakymas Mantujos inkvizitoriui, klaususiam, ar persekioti mušančius ir įžeidžiančius raganas raganomis laikant. Vis dėlto Kongregacija neįtraukė į Indeksą Compendium Maleficarum Fray Francesco María Guaccio (2 leidimas, Milanas 1626) – mokiusio visus tikėjimus raganomis, puošto medžio raižiniais su raganomis jojančiomis ant demonų oru ir garbinančiomis Šėtoną sabbate.

Kas daro Kongregacijos švelnumą ypač reikšmingu – prieštaravo 1623 m. Grigaliaus XV dekretui, griežtinančiam bausmes sudariusiems paktą su demonu; jei burtų pagalba sukėlė mirtį – atpalaiduoti pasaulietinei valdžiai net pirmam nusikaltimui; už impotenciją, negalią, derliaus ar gyvulių žalą – kalėjimas visam gyvenimui. Žinoma, formaliai nesumažindama šių bausmių griežtumo – Kongregacija praktiškai apeidavo, kliudydama kaltinimui; 1657 m. nurodymų serija inkvizitoriams. Visiškai tikėta raganavimo tikrove, bet baisus piktnaudžiavimų sąrašas, dėl kurių tiek nekaltų moterų pasmerktos. Nurodyta procedūra daugiausia remiasi 1614 m. ispanų nurodymais; ypač pabrėžtas saikingumas kankinime – niekada nenaudoti, kol visi bylos dokumentai nepateikti Kongregacijai ir negautas leidimas; viešas gandas nelaikomas areštą pateisinančiu požymiu. 1593 m. draudimas priimti parodymus apie matytuosius sabbate – atnaujintas, nes susibūrimai daugiausia iliuzija; teisingumas nereikalauja persekiojimo už iliuziją matytų.

Taip principu neustupta, bet praktikoje raganų persekiojimas tapo kur kas mažiau mirtinas. Vadovas apie 1700 m. teigia, kad tokiose bylose Inkvizicija įpratusi veikti lėtai ir su didžiausiu apdairumu – požymiai dažniausiai netiesioginiai, corpus delicti sunkiai įrodomas. Jei įrodymai stiprūs – kankinimas faktui ir intencijai; apostazė prisipažinta – formalus atsižadėjimas; jei ji ar blogas tikėjimas neigiamas – de vehementi atsižadėjimas; bendrininkai persekiojami, bet ne matyti sabbate dėl demono iliuzijų. Atpalaidavimas bausmė eretiškam burtininkavimui sukėlus mirtį, bet tai įrodyti labai sunku.

Taip pamažu blogiausios raganų persekiojimo ypatybės Italijoje nyko, o tikėjimas raganavimo tikrove liko nepaliestas. Net 1743 m. Benediktas XIV visiškai priima jį, aptardamas subtilų klausimą – ar ragana, išsigandusi grasinimų ir smūgių, daro naują nuodėmę perkeldama mirtiną kerą nuo mušusio vyro sūnaus ant jaučio. Jis nusprendžia, kad ji kalta nauja nuodėme, o tėvas pateisinamas – matyt nežino, kad jai tenka kreiptis į demoną perkėlimui; jo tikslas tik išgelbėti sūnų. Be to, Benediktas didžiuliame kanonizacijos darbe ne tik priima bendrą nuomonę apie inkubus ir sukubus, bet nepripažįsta, kad tokios sąjungos kažkaip negalėtų duoti palikuonių. Iš tiesų aukščiausias modernios Katalikų Bažnyčios autoritetas šventasis Alfonsas Liguori be nepritarimo kartoja bendrą daktarų nuomonę – raganos pernešamos oru, o iliuzijos teorija labai kenksminga Bažnyčiai, nes atleidžia jas nuo skirtos bausmės.

[Pastaba: ILGALAIKIS TIKĖJIMAS]

Taip dvi krikščionijoje šalys, kur Inkvizicija visiškai organizuota, išvengė baisiausių raganų beprotystės siaubų. Ypač Ispanijos Šventojo Oficijaus nuopelnas slopinant nuolat atsinaujinančias epidemijas – vertintinas tik palyginus su niokojimais kitose šalyse, kur protestantai, neturėję popiežiaus valdžios paklusnumo dingsties, buvo tokie pat negailestingi kaip katalikai mirtiname darbe. Jei vietos leistų – įdomu sektų beprotystės raidą ir nykimą visoje Europoje, bet pakanka paminėti Nicholas Remy, raganų teisėją Lorene, giriantį savo darbą apie temą remiantis devyniais šimtais bylų per penkiolika metų; apskaičiuota, kad XVII a. Vokietijoje iš viso šimtas tūkstančių. Jose gyvas deginimas dažnai laikytas nepakankama bausme – aukos plėšomos karštais replėmis ar kepamos ant lėtos ugnies. Prancūzija mažiau kentėjo nei Vokietija, bet 1609 m. Henrikas IV siuntė komisiją išvalyti Pays de Labour nuo raganų – per keturis skubius mėnesius sudegino beveik šimtą, įskaitant kelis kunigus; teko palikti neužbaigtą – kraštas pilnas; du tūkstančiai vaikų beveik kasnakt pernešami į aquelarre, susibūrimai šimtas tūkstančių, nors kai kurie vaiduokliai. Didžiajai Britanijai apskaičiuota trisdešimt tūkstančių aukų, iš jų ketvirtadalis Škotijoje. Kai 1775 m. seras William Blackstone ramiai rašė: „Neigti raganavimo ir burtų galimybę, net tikrą egzistavimą – tiesiai prieštarauti Dievo apreišktam žodžiui… ir pati tiesa, kuriai savo eilėje liudijo kiekviena pasaulio tauta“ – negalima griežtai teisti Inkvizicijos, iki galo laikiusios teoriją, bet atsisakiusios ją įgyvendinti praktikoje.

Pastaba. – Šiam skyriui spausdinant, nenuilstantis Don Manuel Serrano y Sanz Revista de Archivos (1906 m. lapkritis–gruodis) išspausdino antrą Pedro de Valencia diskursą apie Logronjo auto de fé. Jame teigia, kad ankstesniame tik paviršutiniškai peržiūrėjo auto veiksmus, atsižvelgdamas į išimtinius atvejus, kuriuos Dievas galėjo leisti seniau. Dabar kruopščiai išnagrinėjęs kaltinamųjų prisipažinimus – smulkiai pateikia jų pasakojamus siaubus ir baigia trumpu įsitikinimų išreiškimu. Kad aquelarre neturi nieko antgamtinio – skrydžių oru ar demono ožio pavidalu vadovavimo. Tai tik naktiniai vyrų ir moterų susibūrimai pėsčiomis tenkinti netvarkingus apetitus, gal demono kurstomus; prisipažinimai – išmonės dangstyti nedorybėms. Iš to daro išvadą, kad laikytini ne prisipažįstančiais, o neigiančiais – pagal inkvizicinį kodeksą atiduotini ugninei negativo impenitente mirčiai. Kruopščiai nepaneigia nuodijimų ir tepalų miegui bei sapnams sukelti. Deja, darbas nedatuotas; gal Salazar Frias matė, bet jei taip – nepaveikė, mat jo pranešime kitokia išvada.

Señor Serrano y Sanz teigia 1900 m. išspausdinęs pirmą Pedro de Valencia diskursą Revista de Extremadura.

PRIEDAS

I

JOSEPH FERNANDEZ DE TORO, BUVUSIO OVIEDO VYSKUPO, ATSIŽADĖJIMAS

(Bulario de la Orden de Santiago, Libro V, fol. 150)

Aš, Joseph Fernandez de Toro, buvęs Oviedo vyskupas, klūpėdamas ant kelių prieš švenčiausiąjį Kristuje Tėvą ir mūsų Viešpatį poną Klemensą, Dievo Apvaizda XI popiežių, nuolankiai jums, eminentiškiesiems ir reverendiškiesiems ponams kardinolams, generaliniams inkvizitoriams prieš eretišką ydą ir jų padėjėjams, liečiant rankomis prieš mane padėtus švenčiausius Dievo Evangelijas, žinodamas, kad niekas negali išsigelbėti už tos tikėjimo ribų, kurį laiko, tiki, išpažįsta ir moko Šventoji Katalikų ir Apaštališkoji Romos Bažnyčia – prieš kurią prisipažįstu ir gailiuosi sunkiai klydęs, nes laikiau ir mokiau atitinkamai klaidas ir formalias erezijas bei dogmas prieš tos pačios Šventosios Bažnyčios tiesą, ypač kad laikiau ir tikėjau, jog ne nusidėjau ir neprivertiau nusidėti iš specialios Dievo Apvaizdos kai kuriuose gėdinguose veiksmuose su moterimis. Kad sukrėtimai ir kūno drebėjimai su sekusia tarša priskirtini demono veikimui, todėl be nuodėmės. Kad išoriniai apkabinimų, bučinių ir kitų nepadorių veiksmų aktai kilę iš antgamtinės priežasties, taigi iš Dievo ir Jėzaus. Kad minėti bučiniai ir apkabinimai laisvi nuo geismo judesio ir didžiausio nuolankumo motyvai iš tariamos vienybės su Dievu. Kad gėdingi aktai su bendrininke moterimi kilę iš meilės Jėzui perteklius, taigi iš apatinės dalies ir paties Jėzaus judesio stumiami. Kad esant tariamai mano ir bendrininkės moters vienybei su Dievu, abiejų būsena galėjo derėti kartu su išoriniais nuodėmingais aktais; visi impulsai, kuriuos į ją turėjau, buvo Dievo ir Jėzaus impulsai. Kad blogiausia mano įdiegtą doktrina buvo Dievo doktrina. Kad iš Dievo turėjau dvasių skirtumo dovaną, impulsus ir apšvietimus atpažinti sielos dvasinę būklę; pati dvasių skirtis ir doktrinų pažinimas – Dievo man įlieta šviesa; buvau labiau apšviestas už visus, taigi viršesnis už visus. Kad gėdingi aktai su bendrininke moterimi buvo Dievo siųstas pratimas ir kankinystė abiejų nuolankumui ir apsivalymui. Kad bučiuodamas ir apkabindamas bendrininkę moterį manyje buvo pats Jėzus; pats Jėzus per mane taip veikė ir kalbėjo. Kad esant minėtai tariamai vienybei su Dievu, mano galios, atmintis, protas ir valia judinami Jo paties; pats Dievas buvo mano protas, atmintis, valia ir dvasia – tas pat kaip trys skirtingos asmenybės, viena Didenybė ir vienas Dievas; ir kitus tikėjimus bei dogmas, byloje man priskirtus – kurios kaip neapgalvotos, klaidingos, skandalingos, krikščioniškos disciplinos laisvinančios, blogai skambančios, pavojingos, išdidžios, klaidai artimos, Šventojo Rašto žodžių piktnaudžiavimas, šventiesiems įžeidžiančios, beprotiškos, šventvagiškos, ereziją kvepiančios, įtartinos erezija, bedieviškos, šventvagiškos, sutampančios su Molinos ir eretiškomis atitinkamai cenzūruotos ir kvalifikuotos. Dabar dėl minėtų klaidų ir erezijų gailėdamasis, tikras katalikų tikėjimo tiesa, širdimi nuoširdžiai ir tikėjimu neapsimestiniu atsižadu, bjauriuosi, prakeikiu, anatematizuoju ir atitinkamai atšaukiu visas minėtas klaidas ir erezijas, kurias laikiau ir tikėjau; pažadu ir prisiekiu dabar visa širdimi be jokio svyravimo tikėti ir ateityje tvirtai tikėsiąs viską, ką laiko, tiki, skelbia, išpažįsta ir moko ta pati Šventoji Katalikų Bažnyčia; atsižadu, bjauriuosi, prakeikiu ir anatematizuoju ne tik minėtas klaidas ir erezijas, bet ir apskritai bet kokią kitą klaidą prieš tą šventą Bažnyčią, bet kokią kitą ereziją; pažadu ir prisiekiu niekada širdimi, žodžiu ar raštu neatsitrauksiąs jokia proga ar pretekstu nuo švento katalikų tikėjimo, netikėsiąs ar nemokysiąs jokios klaidos prieš jį ar jokios erezijos. Pažadu taip pat visiškai įvykdysiąs visas ir kiekvieną atgailą, man jūsų Šventenybės skirtą ar skirtiną; jei kada (ko Dievas neleistų) pažeisčiau kurią savo pažadų ar priesaikų – pasiduodu visoms bausmėms, šventaisiais kanonais ir kitomis bendromis bei specialiomis konstitucijomis prieš tokius nusikaltėlius nustatytoms ir paskelbtoms. Taip man Dievas tepadeda ir Jo šventos Evangelijos, kurias savo rankomis liečiu. Aš, minėtasis Joseph Fernandez de Toro, atsižadėjau, prisiekiau, pažadėjau ir įsipareigojau kaip aukščiau; tiesos liudijimui šį savo atsižadėjimo lapą savo ranka pasirašiau ir perskaičiau žodis į žodį. Romoje, Quirinalio rūmuose šią dieną, 1719 m. liepos 17 d. – Aš, vyskupas Joseph Fernandez de Toro, atsižadėjau kaip aukščiau savo ranka.

II

1591 M. CATALINA MATHEO BYLOS SANTRAUKA

(Relacion de las causas despachadas en el auto de la fee que se celebro en la Inquisicion de Toledo, Domingo de la SS^{ma} Trinidad, nueve dias de Junio, 1591 años)

Catalina Matheo, našlė, Cazar kaimo gyventoja, penkiasdešimties metų, sučiupta Alkalos vikaro su šešiolika liudininkų, kad minėtame kaime per ketverius metus mirė keturi ar penki vaikai smurtinėmis mirtimis – neįmanoma kitaip nei raganų; kad minėtoji Catalina Matheo, Olalla Sobrina ir Joana Izquierda laikomos tokiomis viešai, ypač Matheo. Vikaras surašė bylą, kankino – Catalina Matheo pasakė tiesą: gal prieš ketverius ar penkerius metus Olalla Sobrina klaususi, ar nori tapti ragana, siūlydama, kad demonas turėsiąs su ja gėdingą sueitį – geras amatas. Vieną naktį per Joaną Izquierdą pakvietė į namus – ten visos trys; demonas įėjęs ožio pavidalu, pirmiausia kalbėjęs atskirai su Olalla ir Joana, apkabinęs jas, paskui Matheo – nes jos pasakiusios, kad ir ji nori būti ragana; demonas paprašęs kažko iš kūno – ji pasiūliusi vidurinio dešinės rankos piršto nagą; džiaugsmui iš sandėrio šokę su ožiu; jis turėjęs sueitį su visomis trimis visų akivaizdoje. Tą naktį Olalla patepusi pirštų ir kojų sąnarius; ožio draugijoje išskridusios oru į namus pro langą vidurnaktį; migdomųjų žolelių ir kitų augalų padėjusios po tėvų pagalvėmis – ištraukusios mergaitę iš lovos, spaudusios krūtinę – uždusinusios; užkūrusios ugnį su atsineštais daiktais – nudeginusios užpakalį, sulaužiusios rankas; triukšmas pažadinęs tėvus – išskridusios su ožiu oru atgal į Olallos namus; apsirengusios, grįžusios kiekviena į savo. Skrisdamos ir grįždamos – nuogos oru, sakydamos kažką su Šventosios Marijos pykčiu. Po kelių dienų ožys naktį atėjęs į Matheo namus – radęs gulinčią, privertęs, turėjęs sueitį – smulkmenos; tas pat dešimt ar dvylika naktų per ketverius metus dažnai; tas pat vikaro kalėjimuose. Po kelių dienų Olallos namuose davęs peilį – nupjovusi nagą, kaip liepta, atidavusi. Kitomis naktimis tepdamasi Olallos namuose su ožiu skrido į kitus namus – uždusino berniuką, išplėšė gėdas; paskui į kitus du skirtingomis naktimis – uždusino dar du vaikus. Tik kartą šaukusi demoną: Demone, ateik pas mane pagal įsakymą. Po teisėtų valandų ratifikavo prisipažinimą; vikaras konfrontavo su Olalla – jos akivaizdoje Matheo pakartojo visa, tvirtindama; kita neigė. Tuo būdu vikaras perdavė Matheo Šventajam Oficijui; atgabenta – pirmoje audiencijoje prašė gailesčio už sunkų nusikaltimą melagingai liudijant prieš save ir kitas iš baimės kankinimui. Šešiolika liudininkų Cazare patvirtino vaikų mirtis – rasti taip pat mirę ir sužaloti, kaip Matheo prisipažino. Byla užbaigta – nuteista kankinimui; paskelbus nuosprendį, nuleidus į kamerą vykdymui – prieš nurengiant, įspėta – pasakė tiesą visa, ką sakiusi Alkalos vikarui; iš esmės pakartojo, nors kai kuriose aplinkybėse pakeitė; tvirtino tiesą tiek prisipažindama, tiek prisiekdama; po teisėtų valandų ratifikavo prisipažinimus; kitose audiencijose pakartojo tą patį; neigė žinanti, iš ko tepalai; neturėjusi kito tylaus ar aiškaus pakto su demonu be to, ką sakiusi; nurodė priežastis keršyti tėvams už vaikų mirtį – tas pačias, kurias tėvai liudijo, įtardami jas nužudžius. Byla užbaigta – nubalsuota auto su coroça, levi, du šimtai rykščių ir recluzija tiek, kiek atrodys.

III

SUPREMŲ LAIŠKAS DĖL 1808 M. GEGUŽĖS 2 D. TUMULTO

(Archivo histórico nacional, Inquisicion de Valencia, Cartas del Consejo, Legajo 17, No. 3, fol. 31)

Baisios pasekmės, patirtos šioje sostinėje einamąjį mėnesį 2 dieną dėl skandalingo žemesniųjų sluoksnių maišto prieš Prancūzų Imperatoriaus kariuomenę, reikalauja aktyviausio ir kruopščiausio visų valdžios institucijų ir gerbiamų tautos korpusų budrumo, kad išvengti panašių ekscesų ir išlaikyti visuose miestuose ramybę ir tvarką, kurios reikalauja jų pačių interesai ne mažiau nei svetingumas ir dėmesys draugiškos tautos karininkams ir kareiviams – niekam nekenkiantiems, iki šiol rodžiusiems geriausius tvarkos ir disciplinos pavyzdžius, griežtai baudžiantiems tuos, kas peržengia ribas ar skriaudžia ispanus asmenyje ar turte. Tikėtina, kad piktavališkumas ar neišmanymas suklaidino neatsargiuosius ir paprastus, įtraukdami į revoliucinį netvarką patriotiškumo ir meilės Suverenui pretekstu; todėl išsilavinusių ir uolių pareiga išsklaidyti tokį žalingą klaidingumą, aiškinant, kad tokie maištingi judesiai toli gražu neduoda meilės ir ištikimybės vaisių, tik sukelia Tėvynei konvulsijas, ardydami pavaldumo ryšius, kuriais remiasi tautų gerovė, gesindami žmogiškumo jausmus ir naikindami pasitikėjimą Vyriausybe – vienintele, kuriai tenka vadovauti ir vieningai bei naudingai nukreipti patriotiškumo drąsą ir pastangas. Šios itin svarbios tiesos niekas geriau neįtikins kaip Jėzaus Kristaus religijos tarnai – visa kvėpuojantys taika ir brolybe tarp žmonių, taip pat pavaldumu, pagarba ir paklusnumu valdžiai; kadangi Šventojo Oficijaus nariai ir priklausomieji visuomet turėjo būti ir buvo pirmieji taikos tarnų pavyzdžiai, siekiantys taikos – laikėme tinkama ir labai derama mūsų tarnybos pareigai siųsti jums šį laišką, kad susipažinę su turiniu ir suvokę skubų būtinumą vieningai prisidėti prie viešosios ramybės išlaikymo – praneštumėte pavaldiniams tame Tribunole ir Komisarams bei Familiarams rajone, kad visi ir kiekvienas prisidėtų kiek įmanoma uolumu, aktyvumu ir apdairumu prie šio itin svarbaus tikslo. Suprasite ir pranešite apie gavimą. Dievas telaiko jus daug metų. Madridas, 1808 m. gegužės 6 d. – Dr. D. Gabriel Nevia y Noriega. – D. Raimundo Eltenhard y Salinas. – Fr. Manuel de San Joseph. – Pasirašyta. Gauta 1808 m. gegužės 9 d. – SS. Bertran, Laso, Acedo, Encina. – Vykdyti kaip Jo Šventenybė įsako. Pasirašyta. Valensija.

Žemiau pasirašęs Valensijos Šventojo Inkvizicijos Oficijaus Sekreto sekretorius liudiju, kad 1808 m. gegužės 11 dieną, rytinėje audiencijoje esant ponams Inkvizitoriams Dr. D. Mathias Bertran, Licenciatui D. Nicolas Rodriguez Laso, Dr. D. Pablo Acedo Rico ir Dr. D. Francisco de la Encina – įėjo Ministras, Kvalifikatoriai, Tituluotieji, Notarai ir Familiarai, gyvenantys šiame mieste; po iškvietimo tam tikslui – perskaitytas šis Jo Karališkosios Didenybės Šventosios ir Generalinės Inkvizicijos Tarybos ponų laiškas; paskui vyriausiasis Inkvizitorius paragino tiksliai vykdyti. Kad minėta būtų žinoma – duodu šį liudijimą, pasirašytą Valensijos Inkvizicijos Sekreto kameroje 1808 m. gegužės 11 d. – D. Manuel Fuster y Bertran, Sekretorius. Pasirašyta.

IV

1814 M. RUGSĖJO 9 D. FERNANDO VII DEKRETAS, GRĄŽINANTIS INKVIZICIJOS TURTĄ

(Archivo de Simancas, Inquisicion, Libro 559)

Jo Ekscelencijai: – Karališkuoju liepos 21 d. dekretu Jo Didenybė malonėjo įsakyti atkurti visose valdose Šventąjį Inkvizicijos Oficijų tokiu pėdsaku ir būsena, kokioje buvo 1808 metais; kad Ministrų ir kitų Tribunolų tarnautojų išlaikymui ir orumui grąžinti visų rūšių turtą ir efektus, priklausančius dotacijai – vaisius, kreditus, cenzų rentas, vales ir kapitalus, investuotus Konsolidacijos kasoje, taip pat kanonijų, amžinai prijungtų prie Šventojo Oficijaus pagal Apaštališkuosius brevus, pajamas.

Praneštas šis Karališkasis dekretas Aukščiausiajai Inkvizicijos Tarybai vykdymui – konsultavo Jo Didenybę, kas tinkama visiškam dievobaimingų Karališkųjų ketinimų įgyvendinimui, kartu pranešdama, kokie sugriauti ir sunaikinti pastatai, skirti Šventojo Oficijaus Tribunolui, dingę svarbiausi dokumentai – tiek tikėjimo bylų, tiek Karališkojo fiskalo Turto, tapę Inkvizicijos Tribunolų panaikinimo dekretų vykdytojų grobiu. Informuotas apie visa Jo Didenybė, siekdamas tinkamai įgyvendinti minėtą liepos 21 d. Karališkąjį dekretą – nusprendė nedelsiant ir be jokio sulaikymo perduoti atitinkamų Inkvizicijos Tribunolų iždininkams visus sklypus ir efektus bet kokios rūšies, priklausančius Tribunolui – sekvestruotus, konfiskuotus, sulaikytus ar priskirtus vadinamajai viešajai ar Nacionalinei haciendai; grąžinti visus nuosavybės ir kreditų liudijimus; nutraukti sąskaitą šių metų liepos 21 d.; pranešti apie asmenis, įpareigotus mokėti nuomas ir įsipareigojimus su sumų ir šaltinių nurodymu.

Karaliaus įsakymu pranešu Jūsų Ekscelencijai supratimui ir tiksliam vykdymui; kad ši Karališkoji rezoliucija paskleista Gubernatoriams, Intendentams, Viešo kredito Direktoriams ar asmenims, atsakingiems už Karališkuosius interesų rinkimus jų rajonų miestuose. Dievas telaiko Jūsų Ekscelenciją daug metų. Madridas, 1814 m. rugsėjo 3 d.

Vicekaraliui ir Kapitonui Generolui ir t. t.

V

1820 M. KOVO 9 D. PANAIKINIMO DEKRETAS

(Miraflores, Documentos á los qué se hace referencia en los Apuntes histórico-criticos, I, 93. – Rodrigo, Historia Verdadera, III, 494)

Laikydamas nesuderinamu Inkvizicijos Tribunolo egzistavimą su 1812 m. Kadise paskelbta Ispanijos Monarchijos konstitucija – dėl to Generalinės ir ekstraordinariosios Kortesai dekretu vasario 22 d. 1813 m. panaikino po brandžios ir ilgos diskusijos; išklausęs pagal šios dienos dekretą sudarytos Juntos nuomonę ir sutikdamas su ja – nusprendžiau įsakyti nuo šiol panaikinti minėtą Tribunolą visoje Monarchijoje ir dėl to Aukščiausiąją Inkvizicijos Tarybą; tučtuojau paleisti visus kalinius jo kalėjimuose už politines ar religines nuomones; bylas pastarųjų perduoti Garbingiesiems Vyskupams jų vyskupijose – kad nagrinėtų ir spręstų visiškai pagal minėtą Ekstraordinariųjų Kortesų dekretą. Suprasite ir įsakysite tinkamai vykdyti. Rūmai, 1820 m. kovo 9 d. Pasirašyta. Gracijos ir Teisingumo Sekretoriui.

VI

PASKUTINIS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS BALSAVIMAS, 1820 M. VASARIO 10 D.

(Libro de Votos Secretos, Archivo de Simancas, Inquisicion, Libro 890)

Toledas. – Don Manuel de la Peña Palacios.

Taryboje 1820 m. vasario 10 d. Ponai Hevia, Ettenhard, Amarilla, Galarza, Martinez, Beramendi, Prado. – Teisti kaip nuspręsta.

Tribunolo balsavimas. Toledano Šventajame Oficijuje 1820 m. sausio 29 d., rytinėje audiencijoje esant ponui Inkvizitoriui Dr. Don José Francisco Bordujo y Rivas (vienam) – peržiūrėjus bylą prieš Don Manuel de la Peña Palacios, kunigą, buvusį Ontobos kuratą, dabar Torrejon del Rey šiame arkivyskupate už pasiūlymus ir pavojingų doktrinų platinimą prieš Bažnyčios jausmą: Pareiškė, kad jo balsas ir nuomonė – šiam kaltinamajam už uždarų durų Audiencijų salėje, Sekretoriaus akivaizdoje – papeikti, įspėti ir grąsinti už platinamus pasiūlymus pamoksluose ar šeimyniniuose pokalbiuose; atleisti ad cautelam; penkiolika dienų dvasiškai pratinti šiame mieste Basųjų Karmelitų vienuolyne pagal paskirtą Direktorių; įspėti, kad dabar Tribunolas elgiasi su visa gailestingumu ir švelnumu – nes audiencijose prašė; tikisi visiško pasitaisymo netaisyklingame elgesyje su parapijiečiais iki šiol; stebės jo elgesį ir veiksmus; prieš vykdant – teikti Jo Šventenybei su visais ankstesniais dokumentais patvirtinti; pasirašyta – liudiju. Pasirašyta. – D. Domingo Sanchez Fijon, Sekretorius.

VII

VALDŽIOS TARYBOS NUOMONĖ DĖL INKVIZICIJOS PANAIKINIMO DEKRETO

(Archivo de Alcalá Ministerio de Estado, Legajo 906, n. 88)

Pone Valstybės ir Gracijos bei Teisingumo Despačo Sekretoriau.

Jo Ekscelencijai: Gavau Jūsų Ekscelencijos šio mėnesio 9 d. raštą su dekreto projektu, skelbiančiu panaikintą Inkvizicijos Tribunolą, jo turtą ir rentas priskiriant viešosios skolos gesinimui ir nustatant Tribunolo priklausomųjų likimą – projektą Jūsų Ekscelencija Karališkuoju įsakymu siunčia Tarybai nagrinėti ir nuomonei.

Susipažinusi su viskuo ir po kruopščios diskusijos Taryba nusprendė pranešti Jūsų Ekscelencijai, kad pripažįsta būtinumą prisidėti prie Valstybės kredito palaikymo visomis Vyriausybės prieinamomis priemonėmis; pripažįsta, kad Inkvizicijos turtas (panaikintas bent faktiškai mirusio Karaliaus, niekada neleidusio atkurti) gali suteikti pagalbą Amortizacijos kasai be niekieno skriaudos – projekte nustatyta tinkama užtikrinti Tribunolo tarnautojams atitinkamas išmokas pagal aplinkybes ir klasifikacijas.

Dėl šių priežasčių Taryba nemato kliūčių Jo Didenybei iš esmės patvirtinti dekreto projektą, nors nuomone galimos šios modifikacijos.

1. Preambulės dalyje, kalbant apie Pontifiko valdžią su fraze Bažnyčios universalus primatas – Taryba mano, kad geriau laikytis nuolatinio papročio žymėti Pontifiko valdžią Šventąja Sede ar Aukščiausiuoju Pontifiku; ne kad Taryba neigtų titulo tinkamumą pagal šventuosius kanonus, bet denominacijų ir formulių reikaluose visada pageidautina laikytis nustatytų ir įprastų, o ne naujovių – kad nebūtų pagrindo manyti naujovę slepiant kokį ketinimą, kurį piktavališkumas aiškina pagal savo užgaidą.
2. Kai 1 str. sakoma skelbiama panaikintas Inkvizicijos Tribunolas – gali kilti įtarimas, kad fraze Vyriausybė laikė jį egzistuojančiu iki šiol pagal teisę; idėja ne visiškai tiksli – ponas Don Fernando 7 visada priešinosi kai kurių korporacijų pastangoms atkurti; grąžinęs Arkivyskupams ir Vyskupams tikėjimo bylų nagrinėjimą pagal bendrą teisę – pakankamai parodė Karališkąjį nusistatymą panaikinimui, nors dėl tam tikrų priežasčių neišsakė aiškiau; Taryba mano pageidautina minėtame straipsnyje paminėti, ką miręs Karalius padarė šiuo reikalu – kad panaikinimas neatrodyų visiškai Regencijos aktu; jei Jo Didenybė nemano būtinybės – bent pridėti žodį galutinai, kad sakytų skelbiama galutinai panaikintas Inkvizicijos Tribunolas.
3. Taryba mano, kad dabar tinkama visiškai panaikinti 4 str., leidžiantį Haciendo Despačo ponui greitai parduoti sklypus – nes daug parduota konstitucinės Vyriausybės metu; dar neįmanoma skirti parduotų ir neparduotų iki Kortesai išnagrinės rimtą klausimą dėl nacionalinio turto pirkėjų – gali kilti įtarimas, kad bendras klausimas netiesiogiai sprendžiamas šiuo dekretu, įsakant parduoti visą Inkvizicijos turtą be skirtumo. Todėl dabar pakanka 2 str. – Inkvizicijos turto masę priskirti viešosios skolos gesinimui be tolesnių aiškinimų.
4. 6 str., įsakantis tarnautojų algas mokėti iš Valstybės iždo – Taryba mano, kad galima modifikuoti įsakant mokėti iš Amortizacijos kasos; nes neteisinga užkrauti naštą Karališkajam Iždui – natūraliausia tenkinti gyvybinę naštą, slegiančią Tribunolo turtą ir rentas, pačiu įstaigos produktu. Tai nekels kliūčių net pardavus visus Inkvizicijos sklypus – liks šimtas viena kanonija pagal 3 str., neparduodamos; jų produktu daugiau nei pakanka mokėti ramo cesantams – jų skaičius labai sumažėjęs mirusiems ar perėjusiems į kitas pareigas nuo 1823 m. iki šiol; dar sumažės pagal 5 ir 6 str. projekto nuostatas.

Tai, Tarybos sutarimu, pranešu Jūsų Ekscelencijai atsakant į minėtą raštą, grąžindamas Projektą.

Dievas ir t. t. Madridas, 1834 m. liepos 13 d. Grafas de Ofalía.

VIII

1834 M. LIEPOS 15 D. DEKRETAS, PANAIKINANTIS INKVIZICIJĄ

(Printed by Castillo y Ayensa, Negociaciones con Roma, Madrid, 1859. Tom. I, Append, p. 165)

Siekiant didinti Tautos viešąjį kreditą visomis teisingumo principais suderinamomis priemonėmis; atsižvelgiant, kad mano augštusis Sutiktinis (Teilsi jam ramybė) laikė pakankamu Valstybės Religijos palaikymui natūralią ir neatimamą Garbingiausių Arkivyskupų ir Vyskupų valdžią, tinkamai saugomą Monarchijos įstatymų; kad mano Karališkasis sausio 4 d. dekretas paliko minėtų Prelatų rankose rašinių, liečiančių tikėjimą, moralę ir discipliną, cenzūrą – kad išsaugotas neįkainojamas lobis; kad baigti Baudžiamojo kodekso darbai, nustatantys tinkamas bausmes siekiantiems pažeisti deramą pagarbą mūsų Šventajai Religijai; kad Bažnytinė Junta, sukurta mano balandžio 22 d. Karališkuoju dekretu, siūlo visa, kas naudinga šiam svarbiam tikslui – kad numatyčiau priemones kiek siekia Karališkasis Patronatas, su Šventosios Sostos pagalba kiek reikia; mano puikiosios Dukters Doña Isabel II vardu, išklausius Valdymo Tarybą ir Ministrų Tarybą – nusprendžiau įsakyti: 1 str. Skelbiama galutinai panaikintas Inkvizicijos Tribunolas. 2. Kaimo ir miesto sklypai, cenzai ar kitas turtas, kurį suvereni malonė dotavo ar įstatymai, skirti apsaugai, leido įsigyti – priskiriami viešosios Skolos gesinimui. 3. Šimtas viena kanonija, prijungta prie Inkvizicijos – taikoma tam pačiam tikslui pagal mano kovo 9 d. Karališkąjį dekretą ir laiką, nurodytą Apaštališkosiose bulėse. 4. Minėto Tribunolo ir jo priklausomybių tarnautojai, turintys bažnytines prebendas ar gaunantys civilines pareigas bet kokio rango su alga – neturi teisės gauti algos iš Tribunolo fondų, kai ėjo pareigas. 5. Visi kiti tarnautojai, kol negaus kitos vietos – tiksliai gaus iš Amortizacijos kasos algą pagal klasifikaciją, prašomą prieš tam sukurtą Juntą. Suprasite ir įsakysite tinkamai vykdyti. San Ildefonse, 1834 m. liepos 15 d. – A. D. Nicolás María Garelly.

IX

KASDIENĖ MALDA, SKAITYTA PRIEŠ RYTINĘ SESIJĄ

(Biblioteca nacional, Seccion de MSS. D, 122, fol. 1)

Esame, Viešpatie, Šventoji Dvasia, esame tikrai nuodėmės baisumu sukaustyti, bet Tavo vardu ypač susirinkę. Ateik pas mus, būk su mumis, teikis įžengti į mūsų širdis; mokyk, ką veikti, kur eiti; parodyk, ką turime daryti – kad, Tau padedant, visame Tau patiktume. Būk mūsų sprendimų išganymas, siūlytojas ir vykdytojas – Tu vienintelis su Dievu Tėvu ir Jo Sūnumi turi šlovingą vardą. Neleisk mums būti teisingumo trikdytojais – Tu didžiai myli teisingumą; kad neišmanymas nenukreiptų į kairę, palankumas neužkrėstų, dovanų ar asmens priėmimas nesugadintų; bet sujunk mus su Tavimi veiksmingai vien Tavo malonės dovana – kad būtume Tau vieningi ir niekuo nenukryptume nuo tiesos; kad Tavo vardu susirinkę – visame laikytumės su saikinga dievobaimingumu teisingumo – kad čia nuo Tavęs niekuo nesiskirtų mūsų sprendimas; kad ateityje už gerus darbus gautume amžinus atlygius. Amen.