Enciklika Lumen Fidei, lietuviškai vadinama „Tikėjimo šviesa“, yra svarbus dokumentas, kurį 2013 metais paskelbė popiežius Pranciškus. Tai pirmoji jo enciklika, tačiau ji glaudžiai susijusi su popiežiaus Benedikto XVI mokymu, nes didelė dalis teksto buvo parašyta jo pirmtako. Šis dokumentas nagrinėja tikėjimo esmę, jo prasmę žmogaus gyvenime ir pasaulyje, iškeldamas šviesos metaforą kaip pagrindinį simbolį.
Enciklika pradedama primenant, kad tikėjimas yra dovana, kurią žmogus gauna iš Dievo ir kuri nušviečia jo gyvenimo kelią. Popiežius rašo: „Tikėjimas gimsta susitikime su gyvuoju Dievu, kuris mus kviečia ir atskleidžia savo meilę, leidžia pamatyti gyvenimą naujoje šviesoje.“ Šviesos simbolis čia naudojamas norint pabrėžti, kad tikėjimas nėra abstrakti ar teorinė idėja, bet realybė, vedanti žmogų per gyvenimo tamsą, neaiškumus ir iššūkius. Tai primena Psalmės žodžius: „Tavo žodis – žibintas mano žingsniams, šviesa mano takui“ (Ps 119, 105).
Enciklikoje pabrėžiama, kad tikėjimas nėra privatus ar individualus aktas, bet visuomet susijęs su bendruomene. Bažnyčia vadinama erdve, kurioje tikėjimas perduodamas ir brandinamas. Popiežius cituoja šv. Pauliaus žodžius: „Tikėjimas iš klausymo, klausymas – iš Dievo žodžio“ (Rom 10, 17). Per tikėjimą žmogus įtraukiamas į bendrą kelionę, kurią nuėjo Dievo tauta nuo Abraomo laikų, per pranašus, apaštalus ir šventuosius iki šių dienų. Tikėjimas yra perduodamas per Šventąjį Raštą, sakramentus ir bendruomeninę maldą.
Dokumente aptariamas ir tikėjimo ryšys su tiesa. Enciklika aiškina, kad tikėjimas nėra priešingas žinojimui ar mokslui, o veikiau juos papildo. Tikėjimas padeda žmogui atsakyti į klausimus, kurių mokslas negali išspręsti, pavyzdžiui, apie gyvenimo prasmę ar egzistencijos tikslą. „Tikėjimas leidžia suprasti, kad mūsų gyvenimas turi didesnį tikslą, jog esame pašaukti gyventi ne tik sau, bet ir Dievo meilei, kurią rodo mūsų tarnystė kitiems,“ rašoma enciklikoje.
Tikėjimas, pasak enciklikos, yra ne tik intelektualus pritarimas tam tikroms tiesoms, bet ir gyvenimo laikysena, kuri reiškiasi per meilę ir pasitikėjimą Dievu. Popiežius remiasi šv. Jokūbo žodžiais: „Tikėjimas be darbų yra miręs“ (Jok 2, 26), pabrėždamas, kad tikras tikėjimas visuomet skatina veikti, mylėti ir padėti kitiems. Meilė tampa svarbiausiu tikėjimo vaisiumi, nes ji rodo Dievo esmę: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8).
Enciklika taip pat kalba apie tikėjimo ir istorijos ryšį. Tikėjimas nėra kažkas, kas egzistuoja už žmogaus gyvenimo ribų ar nepriklauso nuo jo konteksto. Atvirkščiai, tikėjimas veikia per laiką, per žmonių gyvenimus ir istoriją. Popiežius rašo, kad per tikėjimą žmogus gali atpažinti Dievo veikimą pasaulyje ir dalyvauti Jo plane. Jis taip pat kviečia visus tikinčiuosius būti šviesa pasauliui, prisidėti prie bendro gėrio ir liudyti Evangelijos tiesą per savo veiksmus.
Tikėjimo šviesa, kaip aiškina enciklika, nėra tik šviesa, kuri padeda įžvelgti tiesą apie Dievą, bet ir šviesa, kuri leidžia pažvelgti į žmogų ir pasaulį Dievo akimis. Ji kviečia atpažinti kiekvieno žmogaus orumą, puoselėti teisingumą ir taiką. Ši šviesa suteikia jėgų net sunkiausiais gyvenimo momentais, leidžia išlikti tvirtam, kai aplinkui tvyro tamsa.
Enciklikos „Lumen Fidei“ žinia yra aktuali tiek individualiame žmogaus tikėjimo kelyje, tiek platesniame Bažnyčios ir pasaulio kontekste. Ji kviečia iš naujo atrasti tikėjimo reikšmę kaip šviesą, kuri keičia ne tik žmogaus gyvenimą, bet ir aplinką, kurioje jis gyvena. Popiežiaus žodžiais, „tikėjimas yra šviesa, kuri neužgęsta, nes ji ateina iš paties Dievo.“ Tai šviesa, kuri ne tik veda žmogų, bet ir įgalina jį tapti šviesa kitiems.
ENCIKLIKA LUMEN FIDEI
APIE TIKĖJIMĄ
AUKŠČIAUSIOJO PONTIFIKO PRANCIŠKAUS
VYSKUPAMS, KUNIGAMS IR DIAKONAMS,
PAŠVĘSTIESIEMS ASMENIMS
IR PASAULIEČIAMS TIKINTIESIEMS
1. Tikėjimo šviesa: taip Bažnyčios tradicija kalba apie didžiąją dovaną, kurią atnešė Jėzus. Jono Evangelijoje Kristus sako apie save: „Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad kiekvienas, kuris tiki mane, neliktų tamsoje“ (Jn 12, 46). Šventasis Paulius naudoja tą patį vaizdinį: „Dievas, kuris tarė: ‘Tešviečia šviesa iš tamsos,’ nušvito mūsų širdyse“ (2 Kor 4, 6). Pagoniškas pasaulis, trokštantis šviesos, matė saulės dievo Sol Invictus kulto augimą, šaukiamo kiekvieną rytą saulėtekiui. Tačiau, nors saulė kiekvieną rytą gimdavo iš naujo, ji akivaizdžiai negalėjo apšviesti visos žmogaus egzistencijos. Saulė neapšviečia visos tikrovės; jos spinduliai negali prasiskverbti į mirties šešėlį, vietą, kur žmogaus akys užsimerkia jos šviesai. „Niekas – rašo šventasis Justinas Kankinys – niekada nebuvo pasiruošęs mirti už savo tikėjimą saule.“ Sąmoningi dėl milžiniško horizonto, kurį jų tikėjimas jiems atvėrė, krikščionys šaukėsi Jėzaus kaip tikrosios saulės, „kurios spinduliai dovanoja gyvybę.“ Martai, raudančiai dėl savo brolio Lozoriaus mirties, Jėzus sakė: „Argi nesakiau tau, kad, jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?“ (Jn 11, 40). Tie, kurie tiki, mato; jie mato šviesa, kuri apšviečia visą jų kelionę, nes ji kyla iš prisikėlusio Kristaus, ryto žvaigždės, kuri niekada nenusileidžia.
Iliuzinė šviesa?
2. Vis dėlto, kalbėdami apie tikėjimo šviesą, galime beveik išgirsti daugelio mūsų amžininkų prieštaravimus. Modernybėje ta šviesa galėjo būti laikoma pakankama senoms visuomenėms, bet buvo jaučiama kaip nereikalinga naujais laikais, subrendusiai žmonijai, didžiuojančiai savo racionalumu ir trokštančiai tyrinėti ateitį naujais būdais. Tikėjimas kai kuriems atrodė kaip iliuzinė šviesa, trukdanti žmonijai drąsiai leistis į žinių paieškas. Jaunasis Nyčė (Nietzsche) skatino savo seserį Elžbietą rizikuoti, žengti „naujais keliais… su visu netikrumu, būdingu tam, kuris turi rasti savo kelią“, pridurdamas, kad „čia žmonijos keliai išsiskiria: jei nori sielos ramybės ir laimės, tada tikėk, bet jei nori būti tiesos sekėju, tada ieškok.“ Tikėjimas būtų nesuderinamas su ieškojimu. Iš šio atspirties taško Nyčė vystė savo krikščionybės kritiką, kaltindamas ją mažinant pilnavidurę žmogaus egzistencijos prasmę ir atimant iš gyvenimo naujumą bei nuotykį. Tikėjimas taip būtų šviesos iliuzija, kliūtis, blokuojanti išlaisvintos žmonijos kelią į ateitį.
3. Šio proceso metu tikėjimas ėmė būti siejamas su tamsa. Buvo tų, kurie bandė išgelbėti tikėjimą, suteikdami jam vietą šalia proto šviesos. Tokia vieta atsiverdavo ten, kur proto šviesa negalėjo prasiskverbti, kur tikrumas nebebuvo įmanomas. Tikėjimas taip buvo suprantamas arba kaip šuolis į tamsą, atliekamas nesant šviesos, skatinamas aklų emocijų, arba kaip subjektyvi šviesa, galbūt galinti sušildyti širdį ir suteikti asmeninę paguodą, bet ne kaip kažkas, kas galėtų būti siūloma kitiems kaip objektyvi ir bendra šviesa, rodanti kelią. Tačiau pamažu tapo akivaizdu, kad autonominio proto šviesa nėra pakankama apšviesti ateitį; galiausiai ateitis lieka šešėlyje ir kupina nežinomybės baimės. Todėl žmonija atsisakė ieškoti didžiosios šviesos, pačios Tiesos, kad pasitenkintų mažesnėmis šviesomis, kurios apšviečia trumpą akimirką, bet nesugeba parodyti kelio. Kai trūksta šviesos, viskas tampa painu; neįmanoma atskirti gėrio nuo blogio ar kelio į mūsų tikslą nuo kitų kelių, vedančių į begalinius ratus, niekur nenuvedančių.
Atgaunama šviesa
4. Todėl yra skubus poreikis iš naujo pamatyti, kad tikėjimas yra šviesa, nes kai tikėjimo liepsna užgęsta, visos kitos šviesos ima blėsti. Tikėjimo šviesa yra unikali, nes ji geba apšviesti kiekvieną žmogaus egzistencijos aspektą. Tokia galinga šviesa negali kilti iš mūsų pačių, bet iš pirmapradžio šaltinio: vienu žodžiu, ji turi kilti iš Dievo. Tikėjimas gimsta iš susitikimo su gyvuoju Dievu, kuris mus šaukia ir atskleidžia savo meilę, meilę, kuri mus lenkia ir kuria galime remtis, kad būtume saugūs ir kurtume savo gyvenimus. Transformuoti šios meilės, įgyjame naują regėjimą, naujas akis matyti; suvokiame, kad ji savyje neša didį išsipildymo pažadą, ir kad prieš mus atsiveria ateities vizija. Tikėjimas, gautas iš Dievo kaip antgamtinė dovana, tampa šviesa mūsų kelyje, vedančia mūsų kelionę per laiką. Viena vertus, tai šviesa, ateinanti iš praeities, iš Jėzaus gyvenimo pamatinės atminties šviesa, kuri atskleidė jo visiškai patikimą meilę, meilę, gebančią nugalėti mirtį. Kadangi Kristus prisikėlė ir traukia mus už mirties ribų, tikėjimas taip pat yra šviesa, ateinanti iš ateities, atverianti prieš mus plačius horizontus, kurie veda mus už mūsų izoliuoto „aš“ link bendrystės platumų. Suvokiame, kad tikėjimas neslepia šešėliuose ir niūrumoje; tai šviesa mūsų tamsai. Dantė savo „Dieviškojoje komedijoje“, išpažinęs savo tikėjimą šventajam Petrui, aprašo tą šviesą kaip „kibirkštį, kuri virsta degančia liepsna ir kaip dangiška žvaigždė manyje spindi.“ Būtent šią tikėjimo šviesą dabar norėčiau apsvarstyti, kad ji augtų ir apšviestų dabartį, tapdama žvaigžde, kuri nušviečia mūsų kelionės horizontą laikais, kai žmonija ypač turi šviesos.
5. Kristus, savo kančios išvakarėse, užtikrino Petrą: „Aš meldžiausi už tave, kad tavo tikėjimas nesusvyruotų“ (Lk 22, 32). Tada jis liepė jam stiprinti savo brolius ir seseris tuo pačiu tikėjimu. Sąmoningas pareigos, patikėtos Petro įpėdiniui, Benediktas XVI paskelbė šiuos Tikėjimo metus, malonės laiką, kuris padeda mums pajusti didį tikėjimo džiaugsmą ir atnaujinti mūsų nuostabą dėl plačių horizontų, kuriuos tikėjimas atveria, kad paskui išpažintume tą tikėjimą jo vienybėje ir vientisume, ištikimi Viešpaties atminimui ir palaikomi jo buvimo bei Šventosios Dvasios veikimo. Tikėjimo, kuris gyvenimą daro didingą ir išpildantį, įsitikinimas, tikėjimas, sutelktas į Kristų ir jo malonės galią, įkvėpė pirmųjų krikščionių misiją. Kankinių aktuose skaitome šį dialogą tarp Romos prefekto Rustiko ir krikščionio, vardu Hieraksas: „‘Kur tavo tėvai?’ – paklausė teisėjas kankinio. Jis atsakė: ‘Mūsų tikrasis tėvas yra Kristus, o mūsų motina yra tikėjimas juo.’“ Tiems ankstyviesiems krikščionims tikėjimas, kaip susitikimas su gyvuoju Dievu, apreikštu Kristuje, iš tiesų buvo „motina“, nes jis atvedė juos į šviesą ir juose pagimdė dieviškąjį gyvenimą, naują patirtį ir šviesią egzistencijos viziją, už kurią jie buvo pasiruošę viešai liudyti iki galo.
6. Tikėjimo metai buvo pradėti penkiasdešimtosioms Vatikano II Susirinkimo atidarymo metinėms. Tai savaime aiškiai rodo, kad Vatikano II buvo Susirinkimas apie tikėjimą, nes jis kvietė mus grąžinti Dievo pirmenybę Kristuje į mūsų gyvenimo centrą, tiek kaip Bažnyčiai, tiek kaip individui. Bažnyčia niekada nelaiko tikėjimo savaime suprantamu dalyku, bet žino, kad šioji Dievo dovana turi būti maitinama ir stiprinama, kad ji galėtų toliau vesti jos piligriminį kelią. Vatikano II Susirinkimas leido tikėjimo šviesai apšviesti mūsų žmogiškąją patirtį iš vidaus, lydėdamas mūsų laikų vyrus ir moteris jų kelionėje. Jis aiškiai parodė, kaip tikėjimas praturtina gyvenimą visais jo aspektais.
7. Šie apmąstymai apie tikėjimą – tęsiant visa tai, ką Bažnyčios magisteriumas išsakė apie šią teologinę dorybę – skirti papildyti tai, ką Benediktas XVI parašė savo enciklikose apie meilę ir viltį. Jis pats buvo beveik užbaigęs pirmąjį tikėjimo enciklikos juodraštį. Už tai esu jam labai dėkingas, ir kaip jo brolis Kristuje perėmiau jo puikų darbą, pridėdamas kelis savo įnašus. Petro įpėdinis, vakar, šiandien ir rytoj, visada yra pašauktas stiprinti savo brolius ir seseris neįkainojamame tikėjimo lobiuose, kurį Dievas davė kaip šviesą žmonijos keliui.
Dievo tikėjimo dovanoje, antgamtinėje įlietoje dorybėje, suvokiame, kad mums buvo pasiūlyta didi meilė, mums buvo ištartas geras žodis, ir kad, kai priimame tą žodį, Jėzų Kristų, įsikūnijusį Žodį, Šventoji Dvasia mus transformuoja, apšviečia mūsų kelią į ateitį ir leidžia mums džiaugsmingai žengti tuo keliu vilties sparnais. Taip nuostabiai susipynę tikėjimas, viltis ir meilė yra krikščioniško gyvenimo varomoji jėga, siekianti pilnos bendrystės su Dievu. Bet koks yra tas kelias, kurį tikėjimas mums atveria? Kokia yra šios galingos šviesos, apšviečiančios sėkmingo ir vaisingo gyvenimo kelionę, kilmė?
PIRMAS SKYRIUS
MES TIKĖJOME MEILE
(plg. 1 Jn 4, 16)
Abraomas, mūsų tikėjimo tėvas
8. Tikėjimas atveria kelią prieš mus ir lydi mūsų žingsnius per laiką. Todėl, jei norime suprasti, kas yra tikėjimas, turime sekti jo nueitą kelią, tikinčiųjų išmintą taką, kaip pirmiausia liudijama Senajame Testamente. Čia išskirtinę vietą užima Abraomas, mūsų tikėjimo tėvas. Jo gyvenime įvyksta kažkas trikdančio: Dievas kalba su juo; jis apsireiškia kaip Dievas, kuris kalba ir šaukia jį vardu. Tikėjimas yra susijęs su klausymu. Abraomas nemato Dievo, bet girdi jo balsą. Tikėjimas taip įgauna asmeninį aspektą. Dievas nėra konkrečios vietos dievas ar dievybė, susijusi su specifiniu šventu laiku, bet asmens Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, gebantis bendrauti su žmogumi ir sudaryti su juo sandorą. Tikėjimas yra mūsų atsakas į žodį, kuris mus asmeniškai įtraukia, į „Tu“, kuris šaukia mus vardu.
9. Žodis, ištartas Abraomui, apima ir šaukimą, ir pažadą. Pirmiausia tai šaukimas palikti savo žemę, kvietimas į naują gyvenimą, egzodo pradžia, nukreipianti jį į nenumatytą ateitį. Regėjimas, kurį tikėjimas suteiktų Abraomui, visada būtų susijęs su būtinybe žengti šį žingsnį į priekį: tikėjimas „mato“ tiek, kiek keliauja, tiek, kiek pasirenka įžengti į horizontus, atvertus Dievo žodžio. Šis žodis taip pat neša pažadą: tavo palikuonys bus gausūs, tu būsi didžios tautos tėvas (plg. Pr 13, 16; 15, 5; 22, 17). Kaip atsakas į žodį, kuris jam buvo ištartas anksčiau, Abraomo tikėjimas visada bus atminties aktas. Tačiau šioji atmintis nėra prisirišusi prie praeities įvykių, bet, kaip pažado atmintis, tampa gebančia atverti ateitį, nušviesti kelią, kurį reikia nueiti. Matome, kaip tikėjimas, kaip ateities atmintis, memoria futuri, yra glaudžiai susijęs su viltimi.
10. Abraomo prašoma visiškai pasitikėti šiuo žodžiu. Tikėjimas supranta, kad kažkas toks, atrodytų, efemeriškas ir trumpalaikis kaip žodis, kai jį ištaria ištikimasis Dievas, tampa absoliučiai tikras ir nepajudinamas, garantuojantis mūsų kelionės per istoriją tęstinumą. Tikėjimas priima šį žodį kaip tvirtą uolą, ant kurios galime statyti, tiesų kelią, kuriuo galime keliauti. Biblijoje tikėjimas išreiškiamas hebrajišku žodžiu ’emûn?h, kilusiu iš veiksmažodžio ’am?n, kurio šaknis reiškia „palaikyti“. Terminas ’emûn?h gali reikšti tiek Dievo ištikimybę, tiek žmogaus tikėjimą. Tikintis žmogus įgyja stiprybės, atsiduodamas į ištikimo Dievo rankas. Žaisdamas šio žodžio dviguba reikšme – taip pat randama atitinkamuose graikų (pistós) ir lotynų (fidelis) terminuose – šventasis Kirilas Jeruzalietis šlovino krikščionio orumą, kuris gauna paties Dievo vardą: abu vadinami „ištikimais“. Kaip aiškina šventasis Augustinas: „Žmogus yra ištikimas, kai tiki Dievu ir jo pažadais; Dievas yra ištikimas, kai suteikia žmogui tai, ką pažadėjo.“
11. Paskutinis Abraomo istorijos elementas yra svarbus suprantant jo tikėjimą. Dievo žodis, nors ir atnešdamas naujumą bei netikėtumą, visiškai nėra svetimas Abraomo patirčiai. Balse, kuris su juo kalba, patriarchas atpažįsta gilų šaukimą, kuris visada buvo jo būties šerdyje. Dievas susieja savo pažadą su tuo žmogaus gyvenimo aspektu, kuris visada atrodė „pilnas pažado“, būtent tėvyste, naujo gyvenimo gimdymu: „Tavo žmona Sara pagimdys tau sūnų, ir tu jį pavadinsi Izaoku“ (Pr 17, 19). Dievas, kuris prašo Abraomo visiško pasitikėjimo, apsireiškia kaip viso gyvenimo šaltinis. Tikėjimas taip siejamas su Dievo tėvyste, kuri pagimdo visą kūriniją; Dievas, kuris šaukia Abraomą, yra Kūrėjas, tas, kuris „pašaukia į būtį tai, ko nėra“ (Rom 4, 17), tas, kuris „mus išrinko prieš pasaulio sukūrimą… ir paskyrė mus įvaikystei“ (Ef 1, 4–5). Abraomui tikėjimas Dievu nušviečia jo būties gelmes, leidžia jam pripažinti gėrio šaltinį, esantį visų dalykų pradžioje, ir suvokti, kad jo gyvenimas nėra nebūties ar atsitiktinumo produktas, bet asmeninio šaukimo ir asmeninės meilės vaisius. Paslaptingasis Dievas, kuris jį pašaukė, nėra svetimas dievas, bet Dievas, kuris yra viso, kas yra, kilmė ir atrama. Didysis Abraomo tikėjimo išbandymas, jo sūnaus Izaoko auka, parodys, iki kokio laipsnio šioji pirmapradė meilė geba užtikrinti gyvenimą net už mirties ribų. Žodis, galintis prikelti sūnų tam, kuris buvo „tarsi miręs“, „Saros įsčių nevaisingume“ (plg. Rom 4, 19), taip pat gali išpildyti savo pažadą ateičiai, nepaisydamas visų grėsmių ar pavojų (plg. Hbr 11, 19; Rom 4, 21).
Izraelio tikėjimas
12. Izraelio tautos istorija Išėjimo knygoje seka Abraomo tikėjimo pėdomis. Tikėjimas vėl gimsta iš pirmapradės dovanos: Izraelis pasitiki Dievu, kuris pažada išlaisvinti savo tautą iš jų vargo. Tikėjimas tampa kvietimu į ilgą kelionę, vedančią į Viešpaties garbinimą Sinajuje ir pažadėtosios žemės paveldėjimą. Dievo meilė matoma kaip tėvo, kuris neša savo vaiką keliu (plg. Įst 1, 31). Izraelio tikėjimo išpažinimas formuojasi kaip pasakojimas apie Dievo darbus, išlaisvinančius jo tautą ir vedančius ją (plg. Įst 26, 5–11), pasakojimas, perduodamas iš kartos į kartą. Dievo šviesa šviečia Izraeliui per Viešpaties didžių darbų atminimą, prisimenamą ir švenčiamą garbinime, perduodamą iš tėvų vaikams. Čia matome, kaip tikėjimo šviesa yra susijusi su konkrečiomis gyvenimo istorijomis, su dėkingu Dievo didžių darbų atminimu ir laipsnišku jo pažadų išsipildymu. Gotikinė architektūra tai aiškiai išreiškė: didžiosiose katedrose šviesa leidžiasi iš dangaus, praeidama pro langus, vaizduojančius išganymo istoriją. Dievo šviesa ateina pas mus per jo savęs apreiškimo pasakojimą, ir taip tampa gebančia apšviesti mūsų kelionę per laiką, primindama jo dovanas ir parodydama, kaip jis išpildo savo pažadus.
13. Izraelio istorija taip pat rodo mums netikėjimo pagundą, kuriai tauta ne kartą pasidavė. Čia tikėjimo priešingybė parodyta kaip stabmeldystė. Kol Mozė kalba su Dievu Sinajuje, tauta negali ištverti Dievo paslėptumo paslapties, negali iškęsti laukimo laiko, kad pamatytų jo veidą. Tikėjimas savo prigimtimi reikalauja atsisakyti tiesioginio turėjimo, kurį regėjimas, atrodo, siūlo; tai kvietimas kreiptis į šviesos šaltinį, gerbiant paslaptį veido, kuris atsiskleis asmeniškai savo laiku. Martinas Buberis kartą citavo Kocko rabino pasiūlytą stabmeldystės apibrėžimą: stabmeldystė yra „kai veidas kreipiasi į veidą, kuris nėra veidas.“ Vietoj tikėjimo Dievu, atrodo, geriau garbinti stabą, į kurio veidą galime tiesiogiai žiūrėti ir kurio kilmę žinome, nes tai mūsų rankų darbas. Prieš stabą nėra rizikos, kad būsime pašaukti atsisakyti savo saugumo, nes stabai „turi burnas, bet nekalba“ (Ps 115, 5). Stabai egzistuoja, pradedame matyti, kaip pretekstas statyti save tikrovės centre ir garbinti savo rankų darbą. Kai žmogus praranda pagrindinę orientaciją, kuri vienija jo egzistenciją, jis suyra į savo troškimų įvairovę; atsisakydamas laukti pažado laiko, jo gyvenimo istorija suskyla į begalę nesusijusių akimirkų. Stabmeldystė, taigi, visada yra politeizmas, be tikslo pereinantis nuo vieno pono prie kito. Stabmeldystė nesiūlo kelionės, bet gausybę kelių, vedančių niekur ir sudarančių platų labirintą. Tie, kurie pasirenka nepasitikėti Dievu, turi girdėti begalinių stabų triukšmą, šaukiantį: „Pasitikėk manimi!“ Tikėjimas, susijęs su atsivertimu, yra stabmeldystės priešingybė; jis nutraukia ryšius su stabais, kad kreiptųsi į gyvąjį Dievą asmeniniame susitikime. Tikėti reiškia patikėti save gailestingai meilei, kuri visada priima ir atleidžia, kuri palaiko ir nukreipia mūsų gyvenimus, ir kuri parodo savo galią gebėjimu ištiesinti mūsų istorijos kreivas linijas. Tikėjimas yra pasirengimas leisti Dievo šaukimui mus nuolat transformuoti ir atnaujinti. Čia slypi paradoksas: nuolat kreipdamiesi į Viešpatį, atrandame tvirtą kelią, kuris išlaisvina mus nuo stabų mums primesto iširimo.
14. Izraelio tikėjime taip pat sutinkame Mozės, tarpininko, figūrą. Tauta negali matyti Dievo veido; tai Mozė kalba su JHWH kalne ir paskui perduoda kitiems Viešpaties valią. Šio tarpininko buvimas tautos viduryje moko Izraelį keliauti kartu vienybėje. Asmens tikėjimo aktas randa savo vietą bendruomenėje, bendrame tikinčiųjų „mes“, kurie tikėjime yra tarsi vienas asmuo – „mano pirmagimis sūnus“, kaip Dievas apibūdina visą Izraelį (plg. Iš 4, 22). Čia tarpininkavimas nėra kliūtis, bet atvirumas: per mūsų susitikimą su kitais, mūsų žvilgsnis pakyla į tiesą, didesnę už mus pačius. Rusas (Rousseau) kartą skundėsi, kad negali pats matyti Dievo: „Kiek žmonių stovi tarp Dievo ir manęs!“… „Ar tikrai taip paprasta ir natūralu, kad Dievas būtų ieškojęs Mozės, kad kalbėtų su Žanu Žaku Rusu?“ Remiantis individualistine ir siaura žinojimo samprata, negalima įvertinti tarpininkavimo reikšmės, šio gebėjimo dalyvauti kito regėjime, šio bendro žinojimo, kuris yra meilės žinojimas. Tikėjimas yra Dievo laisva dovana, kuri reikalauja nuolankumo ir drąsos pasitikėti ir patikėti; ji leidžia mums matyti šviesų kelią, vedantį į Dievo ir žmonijos susitikimą: išganymo istoriją.
Krikščioniško tikėjimo pilnatvė
15. „Abraomas džiaugėsi, kad pamatys mano dieną; jis ją matė ir buvo patenkintas“ (Jn 8, 56). Pagal šiuos Jėzaus žodžius, Abraomo tikėjimas buvo nukreiptas į jį; tam tikra prasme jis numatė jo paslaptį. Taip tai suprato šventasis Augustinas, teigdamas, kad patriarchai buvo išgelbėti tikėjimu, ne tikėjimu į jau atėjusį Kristų, bet į Kristų, kuris dar ateis, tikėjimu, siekiančiu Jėzaus ateities. Krikščioniškas tikėjimas yra sutelktas į Kristų; tai išpažinimas, kad Jėzus yra Viešpats ir kad Dievas jį prikėlė iš numirusių (plg. Rom 10, 9). Visi Senojo Testamento siūlai susilieja Kristuje; jis tampa galutiniu „Taip“ visiems pažadams, galutiniu mūsų „Amen“ Dievui pagrindu (plg. 2 Kor 1, 20). Jėzaus istorija yra visiškas Dievo patikimumo pasireiškimas. Jei Izraelis toliau prisiminė Dievo didžius meilės darbus, kurie sudarė jo tikėjimo išpažinimo šerdį ir plėtė jo tikėjimo žvilgsnį, Jėzaus gyvenimas dabar atrodo kaip Dievo galutinio įsikišimo vieta, aukščiausias jo meilės mums pasireiškimas. Žodis, kurį Dievas kalba mums Jėzuje, nėra tik vienas iš daugelio žodžių, bet jo amžinasis Žodis (plg. Hbr 1, 1–2). Dievas negali duoti didesnio savo meilės garantijos, kaip primena šventasis Paulius (plg. Rom 8, 31–39). Krikščioniškas tikėjimas todėl yra tikėjimas tobula meile, jos lemiama galia, jos gebėjimu transformuoti pasaulį ir skleisti jo istoriją. „Mes žinome ir tikime meile, kurią Dievas turi mums“ (1 Jn 4, 16). Dievo meilėje, apreikštoje Jėzuje, tikėjimas suvokia pagrindą, ant kurio remiasi visa tikrovė ir jos galutinis likimas.
16. Aiškiausias Kristaus meilės patikimumo įrodymas randamas jo mirtyje už mus. Jei gyvybės atidavimas už draugus yra didžiausias meilės įrodymas (plg. Jn 15, 13), Jėzus atidavė savo gyvybę už visus, net už savo priešus, kad transformuotų jų širdis. Tai paaiškina, kodėl evangelistai galėjo matyti Kristaus nukryžiavimo valandą kaip tikėjimo žvilgsnio kulminaciją; tą valandą švietė Dievo meilės gylis ir platumas. Tada šventasis Jonas pateikė savo iškilmingą liudijimą, kartu su Jėzaus Motina žvelgdamas į pervertojo šoną (plg. Jn 19, 37): „Tas, kuris tai matė, liudijo, kad ir jūs tikėtumėte. Jo liudijimas yra tikras, ir jis žino, kad sako tiesą“ (Jn 19, 35). Dostojevskio romane „Idiotas“ kunigaikštis Myškinas, pamatęs Hanso Holbeino Jaunesniojo paveikslą, vaizduojantį Kristų, mirusį kape, sako: „Žiūrint į tą paveikslą galima prarasti tikėjimą.“ Paveikslas yra siaubingas mirties destruktyvaus poveikio Kristaus kūnui vaizdavimas. Tačiau būtent kontempliuojant Jėzaus mirtį tikėjimas stiprėja ir gauna akinančią šviesą; tada jis atsiskleidžia kaip tikėjimas Kristaus tvirta meile mums, meile, gebančia apkabinti mirtį, kad atneštų mums išganymą. Šioji meilė, kuri nesitraukė prieš mirtį, kad parodytų savo gylį, yra kažkas, kuo galiu tikėti; Kristaus visiškas savęs dovanojimas nugali kiekvieną įtarimą ir leidžia man visiškai jam patikėti save.
17. Kristaus mirtis atskleidžia visišką Dievo meilės patikimumą, ypač prisikėlimo šviesoje. Kaip prisikėlęs, Kristus yra patikimas liudytojas, vertas tikėjimo (plg. Apr 1, 5; Hbr 2, 17), ir tvirtas mūsų tikėjimo atrama. „Jei Kristus nebuvo prikeltas, jūsų tikėjimas yra tuščias“, sako šventasis Paulius (1 Kor 15, 17). Jei Tėvo meilė nebūtų prikėlusi Jėzaus iš numirusių, jei nebūtų sugrąžinusi jo kūno į gyvenimą, tai nebūtų visiškai patikima meilė, gebanti apšviesti ir mirties tamsą. Kai šventasis Paulius aprašo savo naują gyvenimą Kristuje, jis kalba apie „tikėjimą Dievo Sūnumi, kuris mane mylėjo ir atidavė save už mane“ (Gal 2, 20). Aišku, šis „tikėjimas Dievo Sūnumi“ reiškia Pauliaus tikėjimą Jėzumi, bet taip pat presuponuoja, kad pats Jėzus yra vertas tikėjimo, remiantis ne tik tuo, kad jis mus mylėjo iki mirties, bet ir savo dieviškąja sūnyste. Būtent todėl, kad Jėzus yra Sūnus, kad jis absoliučiai pagrįstas Tėve, jis sugebėjo nugalėti mirtį ir padaryti gyvenimo pilnatvę švytinčią. Mūsų kultūra prarado Dievo apčiuopiamo buvimo ir veikimo mūsų pasaulyje pojūtį. Manome, kad Dievas randamas anapus, kitame tikrovės lygmenyje, toli nuo mūsų kasdienių santykių. Bet jei taip būtų, jei Dievas negalėtų veikti pasaulyje, jo meilė nebūtų tikrai galinga, tikrai reali, ir todėl net ne tikra, meilė, gebanti išpildyti pažadėtą palaimą. Nesvarbu, ar tikėtume juo, ar ne. Krikščionys, priešingai, išpažįsta tikėjimą Dievo apčiuopiama ir galinga meile, kuri iš tikrųjų veikia istorijoje ir lemia jos galutinį likimą: meile, kuri gali būti sutikta, meile, visiškai apreikšta Kristaus kančioje, mirtyje ir prisikėlime.
18. Šioji Jėzaus atnešta tikėjimo pilnatvė turi dar vieną lemiamą aspektą. Tikėjime Kristus nėra vien tas, kuo tikime, aukščiausias Dievo meilės pasireiškimas; jis taip pat yra tas, su kuriuo esame suvienyti, kad tikėtume. Tikėjimas ne tik žvelgia į Jėzų, bet mato dalykus taip, kaip Jėzus juos mato, jo akimis: tai dalyvavimas jo matymo būde. Daugelyje mūsų gyvenimo sričių pasitikime kitais, kurie žino daugiau nei mes. Pasitikime architektu, kuris stato mūsų namus, vaistininku, kuris duoda mums vaistus gydymui, advokatu, kuris gina mus teisme. Taip pat mums reikia patikimo ir išmanančio asmens, kai kalbama apie Dievą. Jėzus, Dievo Sūnus, yra tas, kuris mums atskleidžia Dievą (plg. Jn 1, 18). Kristaus gyvenimas, jo būdas pažinti Tėvą ir gyventi visiškame bei nuolatiniame santykyje su juo, atveria naujas ir viliojančias perspektyvas žmogaus patirčiai. Šventasis Jonas pabrėžia asmens santykio su Jėzumi svarbą mūsų tikėjimui, naudodamas įvairias veiksmažodžio „tikėti“ formas. Be „tikėjimo, kad“ tai, ką Jėzus mums sako, yra tiesa, Jonas taip pat kalba apie „tikėjimą“ Jėzumi ir „tikėjimą į“ Jėzų. Mes „tikime“ Jėzumi, kai priimame jo žodį, jo liudijimą, nes jis yra teisingas. Mes „tikime į“ Jėzų, kai asmeniškai priimame jį į savo gyvenimus ir keliaujame link jo, laikydamiesi jo meilėje ir sekdami jo pėdomis kelyje.
Kad galėtume jį pažinti, priimti ir sekti, Dievo Sūnus priėmė mūsų kūną. Taip jis taip pat žmogiškai matė Tėvą, kelionės, besiskleidžiančios laike, kontekste. Krikščioniškas tikėjimas yra tikėjimas Žodžio įsikūnijimu ir jo kūnišku prisikėlimu; tai tikėjimas Dievu, kuris yra taip arti mūsų, kad įžengė į mūsų žmogiškąją istoriją. Toli gražu neatitraukdamas mūsų nuo tikrovės, mūsų tikėjimas Dievo Sūnumi, tapusiu žmogumi Jėzuje iš Nazareto, leidžia mums suvokti giliausią tikrovės prasmę ir matyti, kaip labai Dievas myli šį pasaulį ir nuolat jį veda link savęs. Tai skatina mus, krikščionis, gyventi savo gyvenimus šioje žemėje su dar didesniu įsipareigojimu ir intensyvumu.
Išganymas tikėjimu
19. Remdamasis šiuo Jėzaus matymo būdo dalijimusi, šventasis Paulius paliko mums tikėjimo gyvenimo aprašymą. Priimdami tikėjimo dovaną, tikintieji tampa nauju kūriniu; jie gauna naują būtį; kaip Dievo vaikai, jie dabar yra „sūnūs Sūnuje“. Frazė „Aba, Tėve“, tokia būdinga Jėzaus patirčiai, dabar tampa krikščioniškos patirties šerdimi (plg. Rom 8, 15). Tikėjimo gyvenimas, kaip sūniška egzistencija, yra pripažinimas pirmapradės ir radikalios dovanos, kuri palaiko mūsų gyvenimus. Tai aiškiai matome šventojo Pauliaus klausime korintiečiams: „Ką turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7). Tai buvo pačiame Pauliaus ginčo su fariziejais centre: klausimas, ar išganymas pasiekiamas tikėjimu, ar įstatymo darbais. Paulius atmeta tų, kurie laikytų save pateisintais prieš Dievą savo darbais, požiūrį. Tokie žmonės, net kai laikosi įsakymų ir daro gerus darbus, yra sutelkti į save; jie nesuvokia, kad gėris kyla iš Dievo. Tie, kurie taip gyvena, kurie nori būti savo teisumo šaltiniu, greitai išeikvoja pastarąjį ir nesugeba net laikytis įstatymo. Jie tampa užsidarę savyje ir izoliuoti nuo Viešpaties bei kitų; jų gyvenimai tampa tušti, o jų darbai bevaisiai, kaip medis toli nuo vandens. Šventasis Augustinas mums savo įprastu glaustu ir įtaigiu būdu sako: „Ab eo qui fecit te, noli deficere nec ad te“, „Nesigręžk nuo to, kuris tave sukūrė, net kreipdamasis į save.“ Kai manau, kad atsisakydamas Dievo rasiu save, mano gyvenimas pradeda griūti (plg. Lk 15, 11–24). Išganymo pradžia yra atvirumas kažkam, kas yra prieš mus, pirmapradei dovanai, kuri patvirtina gyvenimą ir jį palaiko būtyje. Tik būdami atviri ir pripažindami šią dovaną galime būti transformuoti, patirti išganymą ir nešti gerus vaisius. Išganymas tikėjimu reiškia Dievo dovanos pirmenybės pripažinimą. Kaip sako šventasis Paulius: „Malone jūs esate išgelbėti per tikėjimą, ir tai nėra jūsų darbas; tai Dievo dovana“ (Ef 2, 8).
20. Naujas tikėjimo matymo būdas yra sutelktas į Kristų. Tikėjimas Kristumi atneša išganymą, nes jame mūsų gyvenimai tampa radikaliai atviri meilei, kuri mus lenkia, meilei, kuri mus transformuoja iš vidaus, veikia mumyse ir per mus. Tai aiškiai matoma šventojo Pauliaus egzegezėje apie Įstatymo knygos tekstą, egzegezėje, atitinkančioje Senojo Testamento žinią. Mozė sako tautai, kad Dievo įsakymas nėra nei per aukštai, nei per toli. Nereikia sakyti: „Kas užlips mums į dangų ir atneš jį mums?“ ar „Kas perplauks jūrą mums ir atneš jį mums?“ (Įst 30, 11–14). Paulius interpretuoja šį Dievo žodžio artumą Kristaus buvimo krikščionyje terminais. „Nesakyk savo širdyje: ‘Kas užlips į dangų?’ (tai yra, atvesti Kristų žemyn), ar ‘Kas nusileis į bedugnę?’ (tai yra, prikelti Kristų iš numirusių)“ (Rom 10, 6–7). Kristus nusileido į žemę ir prisikėlė iš numirusių; savo įsikūnijimu ir prisikėlimu Dievo Sūnus apkabino visą žmogaus gyvenimą ir istoriją, ir dabar gyvena mūsų širdyse per Šventąją Dvasią. Tikėjimas žino, kad Dievas priartėjo prie mūsų, kad Kristus buvo mums duotas kaip didi dovana, kuri mus viduje transformuoja, gyvena mumyse ir taip dovanoja mums šviesą, apšviečiančią gyvenimo pradžią ir pabaigą.
21. Taip matome skirtumą, kurį tikėjimas mums suteikia. Tie, kurie tiki, yra transformuojami meile, kuriai jie atvėrė savo širdis tikėjime. Per savo atvirumą šiam pirmapradei meilei jų gyvenimai yra išplečiami ir išbandomos. „Jau nebe aš gyvenu, bet Kristus gyvena manyje“ (Gal 2, 20). „Tegu Kristus gyvena jūsų širdyse per tikėjimą“ (Ef 3, 17). Tikinčiojo savimonė dabar išsiplečia dėl kito buvimo; dabar jis gyvena šiuo kitu ir taip, meilėje, gyvenimas įgauna visiškai naują platumą. Čia matome Šventosios Dvasios darbą. Krikščionis gali matyti Jėzaus akimis ir dalintis jo protu, jo sūniška nuostata, nes jis dalijasi jo meile, kuri yra Dvasia. Jėzaus meilėje tam tikra prasme gauname jo regėjimą. Be atitikimo jam meilėje, be Dvasios buvimo, neįmanoma išpažinti jo kaip Viešpaties (plg. 1 Kor 12, 3).
Bažnytinė tikėjimo forma
22. Tokiu būdu tikinčiojo gyvenimas tampa bažnytine egzistencija, gyvenimu Bažnyčioje. Kai šventasis Paulius sako Romos krikščionims, kad visi, kurie tiki Kristumi, sudaro vieną kūną, jis ragina jų nesigirti tuo; veikiau kiekvienas turi galvoti apie save „pagal tikėjimo matą, kurį Dievas jam paskyrė“ (Rom 12, 3). Tikintieji pradeda matyti save jų išpažįstamo tikėjimo šviesoje: Kristus yra veidrodis, kuriame jie randa savo paveikslą visiškai įgyvendintą. Ir kaip Kristus suvienija visus tikinčiuosius ir daro juos savo kūnu, taip krikščionis mato save kaip šio kūno narį, esminiuose santykiuose su visais kitais tikinčiaisiais. Kūno vaizdinys nereiškia, kad tikintysis yra tik viena anoniminės visumos dalis, tik sraigtelis dideliame mechanizme; veikiau jis išryškina gyvybinę Kristaus ir tikinčiųjų bei tikinčiųjų tarpusavio vienybę (plg. Rom 12, 4–5). Krikščionys yra „vienas“ (plg. Gal 3, 28), tačiau taip, kad nepraranda savo individualumo; tarnaudami kitiems, jie labiausiai išpildo save. Tai paaiškina, kodėl už šio kūno ribų, už šios Bažnyčios vienybės Kristuje, už šios Bažnyčios, kuri – Romano Guardini žodžiais – „yra istorijoje Kristaus pilnavidurės žvilgsnio į pasaulį nešėja“ – tikėjimas praranda savo „matą“; jis neberanda savo pusiausvyros, erdvės, reikalingos jam išlaikyti. Tikėjimas būtinai yra bažnytinis; jis išpažįstamas iš Kristaus kūno vidaus kaip konkreti tikinčiųjų bendrystė. Prieš šį bažnytinį foną tikėjimas atveria krikščionį visiems kitiems. Kristaus žodis, kartą išgirstas, savo vidine galia, veikiančia krikščionio širdyje, tampa atsaku, ištartu žodžiu, tikėjimo išpažinimu. Kaip sako šventasis Paulius: „širdimi tikima… ir lūpomis išpažįstama“ (Rom 10, 10). Tikėjimas nėra privatus reikalas, visiškai individualistinė sąvoka ar asmeninė nuomonė: jis kyla iš klausymo, ir jis skirtas rasti išraišką žodžiais ir būti skelbiamas. Nes „kaip jie tikės tą, apie kurį negirdėjo? Ir kaip jie girdės be skelbėjo?“ (Rom 10, 14). Tikėjimas tampa veiksmingas krikščionyje remiantis gauta dovana, meile, kuri traukia mūsų širdis prie Kristaus (plg. Gal 5, 6), ir leidžia mums tapti Bažnyčios didžiosios piligrimystės per istoriją iki pasaulio pabaigos dalimi. Tiems, kurie buvo taip transformuoti, atsiveria naujas matymo būdas, tikėjimas tampa šviesa jų akims.
ANTRAS SKYRIUS
JEI NETIKĖSITE, NESUPRASITE
(plg. Iz 7, 9)
Tikėjimas ir tiesa
23. Jei netikėsite, nesuprasite (plg. Iz 7, 9). Graikiškas hebrajų Biblijos vertimas, Septuaginta, sukurtas Aleksandrijoje, taip perteikia pranašo Izaijo žodžius, skirtus karaliui Ahazui. Taip tiesos pažinimo klausimas tapo centriniu tikėjimo aspektu. Tačiau hebrajiškas tekstas skamba kitaip; pranašas karaliui sako: „Jei netikėsite, nebūsite įtvirtinti.“ Čia yra žodžių žaismas, pagrįstas dviem veiksmažodžio ’am?n formomis: „tikėsite“ (ta’amînû) ir „būsite įtvirtinti“ (t?’?m?nû). Išsigandęs savo priešų galios, karalius ieško saugumo, kurį jam galėtų pasiūlyti sąjunga su didžiąja Asirijos imperija. Pranašas ragina jį visiškai pasitikėti tvirta ir pastovia uola – Izraelio Dievu. Kadangi Dievas yra patikimas, protinga tikėti juo, tvirtai laikytis jo žodžio. Jis yra tas pats Dievas, kurį Izaijas vėliau, du kartus vienoje eilutėje, pavadins Amen Dievu, „tiesos Dievu“ (plg. Iz 65, 16), ištikimos sandoros pagrindu. Galėtų atrodyti, kad graikiškas Biblijos vertimas, verčiant „būsite įtvirtinti“ kaip „suprasite“, smarkiai pakeitė teksto prasmę, nukrypdamas nuo biblinės pasitikėjimo Dievu sampratos link graikiškos intelektualinio supratimo sampratos. Tačiau šis vertimas, nors ir atspindi dialogą su helenistine kultūra, nėra svetimas hebrajiško teksto dvasiai. Tvirtas pagrindas, kurį Izaijas žada karaliui, iš tiesų remiasi Dievo veikimo ir vienybės, kurią jis suteikia žmogaus gyvenimui bei jo tautos istorijai, supratimu. Pranašas meta iššūkį karaliui, ir mums, suprasti Viešpaties kelius, matyti Dievo ištikimybę kaip išmintingą planą, valdantį amžius. Šventasis Augustinas savo „Išpažinimuose“ perėmė šią „supratimo“ ir „įtvirtinimo“ idėjų sintezę, kalbėdamas apie tiesą, kuria galima remtis, kad tvirtai stovėtume: „Tada būsiu išlietas ir tvirtai įtvirtintas tavo tiesos forma.“ Iš konteksto žinome, kad Augustinas siekė parodyti, jog šioji patikima Dievo tiesa, kaip aiškina Biblija, yra jo ištikimas buvimas per visą istoriją, jo gebėjimas sujungti laikus ir amžius, suvienyti mūsų gyvenimų išsibarsčiusius siūlus.
24. Skaitant šią šviesą, pranašiškas tekstas veda prie vienos išvados: mums reikia žinojimo, mums reikia tiesos, nes be jų negalime tvirtai stovėti, negalime judėti į priekį. Tikėjimas be tiesos neišgelbsti, nesuteikia tvirto pagrindo. Jis lieka gražia istorija, mūsų gilaus laimės troškimo projekcija, galinčia mus patenkinti tiek, kiek esame pasirengę apgauti save. Arba jis sumažėja iki aukšto jausmo, teikiančio paguodą ir džiaugsmą, tačiau liekančio priklausomo nuo mūsų dvasios kintamumo ir besikeičiančių sezonų, nesugebančio išlaikyti pastovios gyvenimo kelionės. Jei toks būtų tikėjimas, karalius Ahazas būtų teisus, nestatydamas savo gyvenimo ir karalystės saugumo ant jausmo. Tačiau būtent dėl savo vidinio ryšio su tiesa tikėjimas geba pasiūlyti naują šviesą, pranokstančią karaliaus skaičiavimus, nes jis žvelgia toliau į tolį ir atsižvelgia į Dievo ranką, kuris išlieka ištikimas savo sandorai ir pažadams.
25. Šiandien labiau nei bet kada mums reikia priminti šį tikėjimo ir tiesos ryšį, atsižvelgiant į tiesos krizę mūsų amžiuje. Šiuolaikinėje kultūroje dažnai laikoma, kad vienintelė tikroji tiesa yra technologijos tiesa: tiesa yra tai, ką mums pavyksta sukurti ir išmatuoti mūsų mokslinėmis žiniomis, tiesa yra tai, kas veikia ir daro gyvenimą lengvesnį bei patogesnį. Šiandien tai atrodo kaip vienintelė tikra tiesa, vienintelė tiesa, kuria galima dalintis, vienintelė tiesa, galinti būti diskusijų ar bendrų pastangų pagrindu. Tačiau kitame spektro gale esame pasirengę pripažinti individualias subjektyvias tiesas, kurios susideda iš ištikimybės giliausiems asmens įsitikinimams, tačiau šios tiesos galioja tik tam individui ir negali būti siūlomos kitiems, siekiant tarnauti bendram gėriui. Tačiau pati Tiesa, tiesa, kuri išsamiai paaiškintų mūsų gyvenimą kaip individų ir visuomenėje, yra vertinama įtariai. Tikrai, tokia tiesa – girdime sakant – buvo siekiama praėjusio amžiaus didžiųjų totalitarinių judėjimų, tiesa, kuri primetė savo pasaulėžiūrą, kad sutraiškytų individų tikruosius gyvenimus. Galų gale liekame su reliatyvizmu, kuriame visuotinės tiesos klausimas – o galiausiai tai reiškia Dievo klausimą – nebėra aktualus. Iš šio požiūrio būtų logiška bandyti nutraukti ryšį tarp religijos ir tiesos, nes jis, atrodo, yra fanatizmo šaknis, kuris tampa slegiantis tiems, kurie neturi tų pačių įsitikinimų. Šiuo atžvilgiu galime kalbėti apie didžiulę amneziją mūsų šiuolaikiniame pasaulyje. Tiesos klausimas iš tikrųjų yra gilios atminties klausimas, nes jis susijęs su kažkuo, kas yra prieš mus, ir gali mus suvienyti taip, kad pranoksta mūsų ribotą individualią sąmonę. Tai klausimas apie viso, kas yra, kilmę, kurios šviesoje galime įžvelgti tikslą ir taip mūsų bendro kelio prasmę.
Tiesos pažinimas ir meilė
26. Ar krikščioniškas tikėjimas gali tarnauti bendram gėriui, nurodydamas teisingą tiesos supratimo būdą? Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime apmąstyti, kokios rūšies žinojimas yra susijęs su tikėjimu. Čia mums gali padėti šventojo Pauliaus posakis: „Širdimi tikima“ (Rom 10, 10). Biblijoje širdis yra žmogaus asmens šerdis, kur susikerta visos jo dimensijos: kūnas ir dvasia, vidinis pasaulis ir atvirumas pasauliui bei kitiems, protas, valia ir emocijos. Jei širdis geba suvienyti visas šias dimensijas, tai todėl, kad ji yra vieta, kur atsiveriame tiesai ir meilei, kur leidžiame joms mus paliesti ir giliai transformuoti. Tikėjimas transformuoja visą asmenį tiek, kiek jis ar ji atsiveria meilei. Per šį tikėjimo ir meilės susiliejimą pradedame matyti, kokios rūšies žinojimą tikėjimas neša, jo įtikinimo galią ir gebėjimą nušviesti mūsų žingsnius. Tikėjimas žino, nes yra susijęs su meile, nes pati meilė atneša šviesą. Tikėjimo supratimas gimsta, kai gauname didžią Dievo meilę, kuri mus viduje transformuoja ir leidžia mums matyti tikrovę naujomis akimis.
27. Gerai žinomas filosofo Ludwigo Wittgensteino paaiškinimas apie tikėjimo ir tikrumo ryšį. Wittgensteinui tikėjimas gali būti lyginamas su įsimylėjimo patirtimi: tai kažkas subjektyvaus, ko negalima siūlyti kaip visuotinai galiojančios tiesos. Iš tiesų, dauguma šiuolaikinių žmonių nelaikytų meilės susijusia su tiesa. Meilė matoma kaip patirtis, susijusi su trumpalaikių emocijų pasauliu, nebe su tiesa.
Bet ar tai tinkamas meilės aprašymas? Meilės negalima sumažinti iki trumpalaikės emocijos. Tiesa, ji įtraukia mūsų emocijas, bet tam, kad jas atvertų mylimajam ir taip nutiestų kelią, vedantį nuo savanaudiškumo link kito asmens, kad būtų kuriamas ilgalaikis santykis; meilė siekia susivienijimo su mylimuoju. Čia pradedame matyti, kaip meilei reikalinga tiesa. Tik tiek, kiek meilė yra pagrįsta tiesa, ji gali ištverti laiką, pranokti praeinančią akimirką ir būti pakankamai tvirta, kad išlaikytų bendrą kelionę. Jei meilė nėra susijusi su tiesa, ji tampa priklausoma nuo permainingų emocijų ir neatlaiko laiko išbandymo. Tikroji meilė, priešingai, suvienija visus mūsų asmens elementus ir tampa nauja šviesa, rodančia kelią į didį ir išpildytą gyvenimą. Be tiesos meilė negali sukurti tvirto ryšio; ji negali išlaisvinti mūsų izoliuoto ego ar išpirkti jo iš praeinančios akimirkos, kad sukurtų gyvenimą ir neštų vaisius.
Jei meilei reikia tiesos, tiesai taip pat reikia meilės. Meilė ir tiesa yra neatskiriamos. Be meilės tiesa tampa šalta, beasmenė ir slegianti žmonių kasdieniam gyvenimui. Tiesa, kurios ieškome, tiesa, suteikianti prasmę mūsų gyvenimo kelionei, mus apšviečia, kai esame paliesti meilės. Tas, kuris myli, suvokia, kad meilė yra tiesos patirtis, kad ji atveria mūsų akis naujai matyti tikrovę, susivienijus su mylimuoju. Šia prasme šventasis Grigalius Didysis galėjo rašyti, kad „amor ipse notitia est“, meilė pati yra žinojimo rūšis, turinti savo logiką. Tai santykinis tikrovės matymo būdas, kuris tampa bendru žinojimu, vizija per kito akis ir bendra visko, kas egzistuoja, vizija. Viduramžiais Viljamas iš Šventojo Tjero (William of Saint-Thierry) seka šia tradicija, komentuodamas Giesmių giesmės eilutę, kur mylimasis sako mylimajai: „Tavo akys yra balandės“ (Giesm 1, 15). Dvi akys, sako Viljamas, yra tikėjimo kupinas protas ir meilė, kurios susivienija, kildamos į Dievo kontempliaciją, kai mūsų supratimas tampa „apšviestos meilės supratimu“.
28. Šis meilės kaip žinojimo šaltinio atradimas, kuris yra kiekvieno vyro ir moters pirmapradė patirtis, randa autoritetingą išraišką biblinėje tikėjimo sampratoje. Ragaudami meilę, kuria Dievas juos išrinko ir padarė tauta, Izraelis pradėjo suprasti bendrą dieviškojo plano vienybę. Tikėjimo žinojimas, kadangi jis gimsta iš Dievo sandoros meilės, yra žinojimas, kuris nušviečia kelią istorijoje. Štai kodėl Biblijoje tiesa ir ištikimybė eina kartu: tikrasis Dievas yra ištikimybės Dievas, kuris laikosi savo pažadų ir leidžia laikui bėgant giliau suprasti savo planą. Per pranašų patirtį, tremties skausmą ir viltį galutinio sugrįžimo į šventąjį miestą, Izraelis suprato, kad šioji dieviškoji „tiesa“ pranoksta jo istorijos ribas, apimdama visą pasaulio istoriją, pradedant kūrimu. Tikėjimo žinojimas nušviečia ne tik vienos konkrečios tautos likimą, bet visą sukurtosios pasaulio istoriją, nuo jos pradžios iki išsipildymo.
Tikėjimas kaip klausymas ir regėjimas
29. Kadangi tikėjimo žinojimas yra susijęs su sandora su ištikimu Dievu, kuris užmezga meilės santykį su žmogumi ir kalba jam savo žodį, Biblija jį pateikia kaip klausymo formą; jis siejamas su klausos pojūčiu. Šventasis Paulius vartojo formulę, tapusią klasikine: fides ex auditu, „tikėjimas kyla iš klausymo“ (Rom 10, 17). Žinojimas, susijęs su žodžiu, visada yra asmeninis žinojimas; jis atpažįsta kalbančiojo balsą, laisvai atsiveria tam asmeniui ir seka jį paklusnumu. Paulius todėl galėjo kalbėti apie „tikėjimo paklusnumą“ (plg. Rom 1, 5; 16, 26). Tikėjimas taip pat yra žinojimas, susijęs su laiko tėkme, nes žodžiams reikia laiko būti ištariamiems, ir tai žinojimas, įsisavinamas tik per mokinio kelionę. Klausymo patirtis taip gali padėti aiškiau išryškinti ryšį tarp žinojimo ir meilės.
Kartais, kai kalbama apie tiesos žinojimą, klausymas buvo priešinamas regėjimui; teigta, kad akcentas regėjimui buvo būdingas graikų kultūrai. Jei šviesa leidžia kontempliuoti visumą, kurios žmonija visada troško, atrodo, kad ji nepalieka vietos laisvei, nes nusileidžia iš dangaus tiesiai į akį, nereikalaudama atsako. Taip pat atrodo, kad ji kviečia į statinę kontempliaciją, toli nuo istorijos pasaulio su jo džiaugsmais ir kančiomis. Iš šio požiūrio biblinis žinojimo supratimas būtų priešingas graikiškam supratimui, nes pastarasis siejo žinojimą su regėjimu, siekdamas pasiekti išsamų tikrovės supratimą.
Tačiau šis tariamas prieštaringumas neatitinka biblinio dato. Senasis Testamentas sujungė abu žinojimo tipus, nes Dievo žodžio klausymas lydimas troškimo pamatyti jo veidą. Taip buvo padėtas pagrindas dialogui su helenistine kultūra, dialogui, esančiam šventojo Rašto šerdyje. Klausymas pabrėžia asmeninį pašaukimą ir paklusnumą, taip pat tai, kad tiesa atsiskleidžia laike. Regėjimas suteikia visos kelionės viziją ir leidžia ją įterpti į bendrą Dievo planą; be šios vizijos turėtume tik nesusijusias nežinomos visumos dalis.
30. Ryšys tarp regėjimo ir klausymo tikėjimo žinojime yra akivaizdžiausias Jono Evangelijoje. Ketvirtajai Evangelijai tikėti yra ir klausyti, ir matyti. Tikėjimo klausymas pasirodo kaip meilei būdingas žinojimo būdas: tai asmeninis klausymas, atpažįstantis Gerojo Ganytojo balsą (plg. Jn 10, 3–5); tai klausymas, reikalaujantis mokinio sekimo, kaip buvo su pirmaisiais mokiniais: „Išgirdę jį sakant šiuos dalykus, jie sekė Jėzų“ (Jn 1, 37). Bet tikėjimas taip pat susijęs su regėjimu. Jėzaus atliktų ženklų matymas kartais veda į tikėjimą, kaip žydų, kurie, po Lozoriaus prikėlimo, „pamatę, ką jis padarė, tikėjo juo“ (Jn 11, 45). Kitais kartais pats tikėjimas veda į gilesnį regėjimą: „Jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę“ (Jn 11, 40). Galų gale tikėjimas ir regėjimas susikerta: „Kas tiki mane, tiki tą, kuris mane siuntė. Ir kas mato mane, mato tą, kuris mane siuntė“ (Jn 12, 44–45). Sujungtas su klausymu, regėjimas tampa Kristaus sekimo forma, ir tikėjimas pasirodo kaip žvilgsnio procesas, kuriame mūsų akys pripranta žvelgti į gelmes. Velykų rytas taip pereina nuo Jono, kuris, stovėdamas ankstyvo ryto tamsoje prieš tuščią kapą, „pamatė ir tikėjo“ (Jn 20, 8), prie Marijos Magdalietės, kuri, pamačiusi Jėzų (plg. Jn 20, 14) ir norėdama prie jo prisiglausti, yra prašoma kontempliuoti jį, kylantį pas Tėvą, ir galiausiai prie jos pilno išpažinimo prieš mokinius: „Aš mačiau Viešpatį!“ (Jn 20, 18).
Kaip pasiekiama šioji klausymo ir regėjimo sintezė? Tai tampa įmanoma per patį Kristaus asmenį, kurį galima matyti ir girdėti. Jis yra įsikūnijęs Žodis, kurio šlovę matėme (plg. Jn 1, 14). Tikėjimo šviesa yra veido, kuriame matomas Tėvas, šviesa. Ketvirtojoje Evangelijoje tiesa, kurią pasiekia tikėjimas, yra Tėvo apreiškimas Sūnuje, jo kūne ir žemiškuose darbuose, tiesa, kuri gali būti apibrėžta kaip Jėzaus „šviesos kupinas gyvenimas“. Tai reiškia, kad tikėjimo žinojimas nenukreipia mūsų žvilgsnio į grynai vidinę tiesą. Tiesa, kurią tikėjimas mums atskleidžia, yra tiesa, sutelkta į susitikimą su Kristumi, jo gyvenimo kontempliaciją ir jo buvimo suvokimą. Šventasis Tomas Akvinietis kalba apie apaštalų oculata fides – tikėjimą, kuris mato! – prisikėlusio Viešpaties kūno akivaizdoje. Savo akimis jie matė prisikėlusį Jėzų ir tikėjo; vienu žodžiu, jie galėjo žvelgti į tai, ką matė, gelmes ir išpažinti savo tikėjimą Dievo Sūnumi, sėdinčiu Tėvo dešinėje.
31. Tik tokiu būdu, priimdamas kūną, dalydamasis mūsų žmogiškumu, meilės būdingas žinojimas galėjo visiškai išsipildyti. Meilės šviesa gimsta, kai mūsų širdys yra paliestos, ir mes atsiveriame mylimojo vidiniam buvimui, kuris leidžia mums atpažinti jo paslaptį. Taip galime suprasti, kodėl, kartu su klausymu ir regėjimu, šventasis Jonas gali kalbėti apie tikėjimą kaip prisilietimą, kaip sako savo Pirmajame laiške: „Ką girdėjome, ką matėme savo akimis ir lietėme savo rankomis, apie gyvenimo žodį“ (1 Jn 1, 1). Priimdamas kūną ir atėjęs tarp mūsų, Jėzus mus palietė, ir per sakramentus jis tęsia mus liesti ir šiandien; transformuodamas mūsų širdis, jis nuolat leidžia mums pripažinti ir šlovinti jį kaip Dievo Sūnų. Tikėjime galime jį paliesti ir gauti jo malonės galią. Šventasis Augustinas, komentuodamas pasakojimą apie moterį, kenčiančią nuo kraujoplūdžio, kuri palietė Jėzų ir buvo išgydyta (plg. Lk 8, 45–46), sako: „Palietėti jį mūsų širdimis: tai reiškia tikėti.“ Minia spaudžia Jėzų, bet jie nepasiekia jo asmeniniu tikėjimo prisilietimu, kuris suvokia paslaptį, kad jis yra Sūnus, atskleidžiantis Tėvą. Tik kai esame sukonfigūruoti į Jėzų, gauname akis, reikalingas jam matyti.
Tikėjimo ir proto dialogas
32. Krikščioniškas tikėjimas, skelbdamas Dievo visiškos meilės tiesą ir atverdamas mus šios meilės galiai, prasiskverbia į mūsų žmogiškosios patirties šerdį. Kiekvienas iš mūsų ateina į šviesą dėl meilės, ir kiekvienas esame pašaukti mylėti, kad liktume šviesoje. Trokšdami apšviesti visą tikrovę Dievo meile, apreikšta Jėzuje, ir siekdami mylėti kitus ta pačia meile, pirmieji krikščionys rado graikų pasaulyje, su jo tiesos troškimu, idealų dialogo partnerį. Evangelijos žinios susitikimas su senovės pasaulio filosofine kultūra buvo lemiamas žingsnis visų tautų evangelizacijoje ir skatino vaisingą tikėjimo ir proto sąveiką, kuri tęsiasi per amžius iki mūsų laikų. Palaimintasis Jonas Paulius II savo enciklikoje Fides et Ratio parodė, kaip tikėjimas ir protas stiprina vienas kitą. Kai atrandame pilną Kristaus meilės šviesą, suvokiame, kad kiekviena mūsų gyvenimo meilė visada turėjo šios šviesos spindulį, ir suprantame jos galutinį tikslą. Tai, kad mūsų žmogiškosios meilės turi tą šviesos spindulį, taip pat padeda mums matyti, kaip visa meilė yra skirta dalintis visišku Dievo Sūnaus savęs dovanojimu dėl mūsų. Šioje ciklinėje judesyje tikėjimo šviesa nušviečia visus mūsų žmogiškuosius santykius, kurie gali būti gyvenami susivienijus su švelnia Kristaus meile.
33. Šventojo Augustino gyvenime randame reikšmingą šio proceso, kuriame protas, su savo tiesos ir aiškumo troškimu, buvo integruotas į tikėjimo horizontą ir taip įgijo naują supratimą, pavyzdį. Augustinas priėmė graikų šviesos filosofiją, pabrėžiančią regėjimo svarbą. Jo susitikimas su neoplatonizmu supažindino jį su šviesos paradigma, kuri, nusileisdama iš aukštybių, apšviečia visą tikrovę, yra Dievo simbolis. Augustinas taip pradėjo vertinti Dievo transcendenciją ir atrado, kad visi dalykai turi tam tikrą skaidrumą, kad jie gali atspindėti Dievo gerumą. Šis suvokimas išlaisvino jį iš ankstesnio manichėjizmo, kuris vertė jį manyti, kad gėris ir blogis nuolat konfliktuoja, susipainioję ir persipynę. Suvokimas, kad Dievas yra šviesa, suteikė Augustinui naują gyvenimo kryptį ir leido jam pripažinti savo nuodėmingumą bei kreiptis į gėrį.
Vis dėlto lemiamas momentas Augustino tikėjimo kelionėje, kaip jis pasakoja „Išpažinimuose“, nebuvo Dievo, esančio virš ir už šio pasaulio, vizija, bet klausymo patirtis. Sode jis išgirdo balsą, sakantį jam: „Imk ir skaityk.“ Tada jis paėmė knygą, kurioje buvo šventojo Pauliaus laiškai, ir pradėjo skaityti tryliktąjį Laiško romiečiams skyrių. Taip jam pasirodė asmeniškas Biblijos Dievas: Dievas, kuris geba su mumis kalbėti, nusileisti gyventi tarp mūsų ir lydėti mūsų kelionę per istoriją, atsiskleisdamas klausymo ir atsako laike.
Tačiau šis susitikimas su kalbančiu Dievu nepaskatino Augustino atmesti šviesos ir regėjimo. Jis integravo abi klausymo ir regėjimo perspektyvas, nuolat vadovaudamasis Dievo meilės apreiškimu Jėzuje. Taip Augustinas sukūrė šviesos filosofiją, gebančią apimti tiek žodžiui būdingą abipusiškumą, tiek laisvę, gimusią žvelgiant į šviesą. Kaip žodis reikalauja laisvo atsako, taip šviesa randa atsaką vaizdinyje, kuris ją atspindi. Augustinas todėl gali susieti klausymą ir regėjimą, kalbėdamas apie „žodį, kuris šviečia viduje.“ Šviesa tampa, taip sakant, žodžio šviesa, nes tai asmeninio veido šviesa, šviesa, kuri, mus apšviesdama, šaukia mus ir siekia atsispindėti mūsų veiduose bei šviesti iš mūsų vidaus. Vis dėlto mūsų ilgesys viso matymo, o ne tik istorijos fragmentų, išlieka ir bus išpildytas pabaigoje, kai, kaip sako Augustinas, matysime ir mylėsime. Ne todėl, kad galėsime turėti visą šviesą, kuri visada bus neišsemiama, bet todėl, kad visiškai įžengsime į tą šviesą.
34. Tikėjimui būdinga meilės šviesa gali nušviesti mūsų laikų klausimus apie tiesą. Šiandien tiesa dažnai sumažinama iki individualios subjektyvios autentikos, galiojančios tik asmens gyvenimui. Bendroji tiesa mus gąsdina, nes ją tapatiname su totalitarinių sistemų nepalenkiamais reikalavimais. Bet jei tiesa yra meilės tiesa, jei tai tiesa, atsiskleidžianti asmeniniame susitikime su Kitu ir kitais, tada ji gali būti išlaisvinta iš savo uždarumo individus ir tapti bendrojo gėrio dalimi. Kaip meilės tiesa, ji nėra primetama jėga; tai nėra tiesa, kuri slopina individą. Kadangi ji gimsta iš meilės, ji gali prasiskverbti į širdį, į kiekvieno vyro ir moters asmeninę šerdį. Aišku, kad tikėjimas nėra nepalenkiamas, bet auga pagarbiame sambūvyje su kitais. Tas, kuris tiki, nėra arogantiškas; priešingai, tiesa veda į nuolankumą, nes tikintieji žino, kad ne mes turime tiesą, bet tiesa mus apima ir valdo. Toli gražu nedarydama mūsų nelanksčiais, tikėjimo tikrumas leidžia mums keliauti; jis skatina liudijimą ir dialogą su visais.
Tikėjimo šviesa, susijusi su meilės tiesa, nėra svetima materialiam pasauliui, nes meilė visada gyvenama kūne ir dvasioje; tikėjimo šviesa yra įsikūnijusi šviesa, sklindanti iš šviesos kupino Jėzaus gyvenimo. Ji taip pat nušviečia materialų pasaulį, pasitiki jo vidine tvarka ir žino, kad jis kviečia mus į vis platesnį harmonijos ir supratimo kelią. Mokslininko žvilgsnis taip gauna naudos iš tikėjimo: tikėjimas skatina mokslininką likti nuolat atviram tikrovei visoje jos neišsemiamoje turtingume. Tikėjimas pažadina kritinį pojūtį, neleisdamas tyrimams pasitenkinti savo formulėmis, ir padeda suvokti, kad gamta visada yra didesnė. Skatindamas nuostabą prieš gilų kūrinijos slėpinį, tikėjimas praplečia proto horizontus, kad dar labiau nušviestų pasaulį, kuris atsiskleidžia moksliniams tyrimams.
Tikėjimas ir Dievo paieška
35. Tikėjimo Jėzuje šviesa taip pat nušviečia visų Dievo ieškančių kelią ir suteikia specifinį krikščionišką indėlį dialogui su skirtingų religijų sekėjais. Laiške hebrajams kalbama apie teisiųjų liudijimą, kurie, dar prieš sandorą su Abraomu, jau tikėjimu ieškojo Dievo. Apie Enochą „buvo paliudyta, kad jis patiko Dievui“ (Hbr 11, 5), kas neįmanoma be tikėjimo, nes „kas nori prieiti prie Dievo, turi tikėti, kad jis yra ir kad jis atlygina tiems, kurie jo ieško“ (Hbr 11, 6). Iš to matome, kad religinio žmogaus kelias eina per Dievo, kuris mumis rūpinasi ir nėra neįmanomas rasti, pripažinimą. Kokį kitą atlygį Dievas gali duoti tiems, kurie jo ieško, jei ne leisti save rasti? Dar anksčiau sutinkame Abelį, kurio tikėjimas buvo pagirtas ir kurio dovanos, jo pirmagimių bandos auka (plg. Hbr 11, 4), todėl buvo malonios Dievui. Religinis žmogus stengiasi matyti Dievo ženklus kasdienėse gyvenimo patirtyse, metų laikų cikle, žemės vaisingume ir kosmoso judėjime. Dievas yra šviesa, ir jį gali rasti tie, kurie jo ieško nuoširdžia širdimi.
Šio ieškojimo vaizdinys matomas Maguose, kurie buvo vedami į Betliejų žvaigždės (plg. Mt 2, 1–12). Jiems Dievo šviesa pasirodė kaip kelionė, kurią reikia pradėti, žvaigždė, vedanti juos atradimų keliu. Žvaigždė yra Dievo kantrybės su mūsų akimis ženklas, kurioms reikia priprasti prie jo ryškumo. Religinis žmogus yra keliautojas; jis turi būti pasirengęs leistis būti vedamas, išeiti iš savęs ir rasti nuolatinių netikėtumų Dievą. Šioji Dievo pagarba mūsų žmogiškoms akims rodo, kad, kai priartėjame prie Dievo, mūsų žmogiškosios šviesos neištirpsta jo šviesos platybėse, kaip žvaigždė praryjama aušros, bet šviečia dar ryškiau, kuo arčiau jos prieina prie pirmapradės ugnies, kaip veidrodis, atspindintis šviesą. Krikščioniškas tikėjimas Jėzumi, vieninteliu pasaulio Gelbėtoju, skelbia, kad visa Dievo šviesa yra sutelkta jame, jo „šviesos kupiname gyvenime“, kuris atskleidžia istorijos pradžią ir pabaigą. Nėra jokios žmogiškos patirties, jokios žmogaus kelionės į Dievą, kurios negalėtų perimti, nušviesti ir išvalyti šioji šviesa. Kuo labiau krikščionys pasineria į Kristaus šviesos ratą, tuo labiau jie tampa gebantys suprasti ir lydėti kiekvieno vyro ir moters kelią į Dievą.
Kadangi tikėjimas yra kelias, jis taip pat susijęs su tų vyrų ir moterų gyvenimais, kurie, nors ir netikintys, vis dėlto trokšta tikėti ir tęsia paieškas. Tiek, kiek jie yra nuoširdžiai atviri meilei ir leidžiasi su bet kokia šviesa, kurią gali rasti, jie jau, net nežinodami, yra kelyje, vedančiame į tikėjimą. Jie stengiasi elgtis taip, tarsi Dievas egzistuotų, kartais todėl, kad suvokia, koks jis svarbus rasti tvirtą kompasą mūsų bendram gyvenimui, ar todėl, kad tamsoje jaučia šviesos troškimą, bet taip pat todėl, kad, suvokdami gyvenimo didybę ir grožį, jie intuityviai jaučia, kad Dievo buvimas visa tai padarytų dar gražesniu. Šventasis Irenėjus Lionietis pasakoja, kaip Abraomas, prieš išgirdamas Dievo balsą, jau ieškojo jo „karštu savo širdies troškimu“ ir „keliavo per visą pasaulį, klausdamas savęs, kur rasti Dievą“, kol „Dievas pasigailėjo to, kuris vienas tyliai jo ieškojo“. Kiekvienas, kuris leidžiasi į gerų darbų kelią kitiems, jau artėja prie Dievo, jau yra palaikomas jo pagalbos, nes dieviškajai šviesai būdinga nušviesti mūsų akis, kai einame link meilės pilnatvės.
Tikėjimas ir teologija
36. Kadangi tikėjimas yra šviesa, jis traukia mus į save, kviesdamas mus vis labiau tyrinėti horizontą, kurį jis nušviečia, kad geriau pažintume mūsų meilės objektą. Iš šio troškimo gimsta krikščioniškoji teologija. Aišku, teologija neįmanoma be tikėjimo; ji yra paties tikėjimo proceso dalis, siekianti vis gilesnio Dievo savęs apreiškimo, kulminuojančio Kristuje, supratimo. Iš to seka, kad teologija nėra tik žmogaus proto pastanga analizuoti ir suprasti, kaip tai daroma eksperimentiniuose moksluose. Dievas negali būti sumažintas iki objekto. Jis yra subjektas, kuris leidžia save pažinti ir suvokti tarpasmeniniame santykyje. Teisingas tikėjimas nukreipia protą atsiverti Dievo šviesai, kad protas, vadovaujamas meilės tiesai, galėtų giliau pažinti Dievą. Didieji viduramžių teologai ir mokytojai teisingai laikė, kad teologija, kaip tikėjimo mokslas, yra dalyvavimas Dievo savęs pažinime. Tai ne tik mūsų kalba apie Dievą, bet visų pirma priėmimas ir gilesnio žodžio, kurį Dievas mums kalba, žodžio, kurį Dievas kalba apie save, supratimo siekis, nes jis yra amžinas bendrystės dialogas, ir jis leidžia mums įžengti į šį dialogą. Teologija taip reikalauja nuolankumo būti „paliestam“ Dievo, pripažįstant savo ribotumą prieš paslaptį, tuo pačiu stengiantis tyrinėti, su protui būdinga disciplina, šios paslapties neišsemiamus turtus.
Teologija taip pat dalijasi bažnytine tikėjimo forma; jos šviesa yra tikinčiojo subjekto, kuris yra Bažnyčia, šviesa. Tai reiškia, viena vertus, kad teologija turi tarnauti krikščionių tikėjimui, nuolankiai dirbti, kad apsaugotų ir gilintų visų, ypač paprastų tikinčiųjų, tikėjimą. Kita vertus, kadangi ji semiasi gyvybės iš tikėjimo, teologija negali laikyti popiežiaus ir su juo bendrystėje esančių vyskupų magisteriumo kažkuo išoriniu, jos laisvės apribojimu, bet veikiau kaip vienu iš jos vidinių, konstitucinių matmenų, nes magisteriumas užtikrina mūsų kontaktą su pirmapradžiu šaltiniu ir taip suteikia tikrumą, kad pasiekiame Kristaus žodį visa jo pilnatve.
TREČIAS SKYRIUS
AŠ PERDAVIAU JUMS, KĄ IR PATS GAVAU
(plg. 1 Kor 15, 3)
Bažnyčia, mūsų tikėjimo motina
37. Tie, kurie atvėrė savo širdis Dievo meilei, išgirdo jo balsą ir gavo jo šviesą, negali šios dovanos laikyti sau. Kadangi tikėjimas yra klausymas ir regėjimas, jis taip pat perduodamas kaip žodis ir šviesa. Kreipdamasis į korintiečius, šventasis Paulius vartojo šiuos du vaizdinius. Viena vertus, jis sako: „Bet kaip turime tą pačią tikėjimo dvasią, kuri atitinka Raštą – ‘Tikėjau, todėl kalbėjau’ – taip ir mes tikime, todėl kalbame“ (2 Kor 4, 13). Priimtas žodis tampa atsaku, tikėjimo išpažinimu, kuris plinta kitiems ir kviečia juos tikėti. Paulius taip pat naudoja šviesos vaizdinį: „Mes visi, atidengtais veidais, matydami Viešpaties šlovę tarsi veidrodyje, esame transformuojami į tą patį paveikslą“ (2 Kor 3, 18). Tai šviesa, atspindėta nuo vieno veido prie kito, kaip Mozė pats nešė Dievo šlovės atspindį po pokalbio su juo: „Dievas… nušvito mūsų širdyse, kad suteiktų žinojimo apie Dievo šlovę Kristaus veide šviesą“ (2 Kor 4, 6). Kristaus šviesa šviečia, tarsi veidrodyje, ant krikščionių veidų; plisdama ji pasiekia mus, kad ir mes galėtume dalintis šia vizija ir atspindėti tą šviesą kitiems, taip pat, kaip Velykų liturgijoje Velykų žvakės šviesa uždega begalę kitų žvakių. Tikėjimas perduodamas, galima sakyti, kontaktu, nuo vieno asmens kitam, kaip viena žvakė uždegama nuo kitos. Krikščionys, savo neturte, sėja tokią turtingą sėklą, kad ji tampa dideliu medžiu, gebančiu pripildyti pasaulį savo vaisiais.
38. Tikėjimo perdavimas ne tik atneša šviesą vyrams ir moterims kiekvienoje vietoje; jis keliauja per laiką, pereidamas iš vienos kartos į kitą. Kadangi tikėjimas gimsta iš susitikimo, vykstančio istorijoje ir nušviečiančio mūsų kelionę per laiką, jis turi būti perduodamas kiekviename amžiuje. Per nenutrūkstamą liudytojų grandinę mes pradedame matyti Jėzaus veidą. Bet kaip tai įmanoma? Kaip galime būti tikri, po visų šių amžių, kad sutikome „tikrąjį Jėzų“? Jei būtume tik izoliuoti individai, jei mūsų atspirties taškas būtų tik mūsų individualus ego, siekiantis savyje absoliučiai tikro žinojimo pagrindo, tokio tikrumo būtų neįmanoma. Negaliu pats patikrinti kažko, kas įvyko taip seniai. Bet tai nėra vienintelis būdas, kaip mes pasiekiame žinojimą. Asmenys visada gyvena santykyje. Mes kilę iš kitų, priklausome kitiems, ir mūsų gyvenimai išbandomos mūsų susitikimuose su kitais. Net mūsų pačių žinojimas ir savimonė yra santykiniai; jie susiję su kitais, kurie buvo prieš mus: visų pirma mūsų tėvais, kurie davė mums gyvenimą ir vardą. Pati kalba, žodžiai, kuriais mes suprantame savo gyvenimus ir aplink mus esantį pasaulį, ateina pas mus iš kitų, išsaugota gyvoje kitų atmintyje. Savęs pažinimas įmanomas tik dalijantis didesne atmintimi. Tas pats galioja tikėjimui, kuris žmogaus supratimą atveda į pilnatvę. Tikėjimo praeitis, Jėzaus meilės aktas, atnešęs pasauliui naują gyvenimą, pasiekia mus per kitų – liudytojų – atmintį ir yra išlaikoma gyva tame viename prisimenančiame subjekte, kuris yra Bažnyčia. Bažnyčia yra Motina, mokanti mus kalbėti tikėjimo kalba. Šventasis Jonas tai išryškina savo Evangelijoje, glaudžiai sujungdamas tikėjimą ir atmintį bei siejdamas abu su Šventosios Dvasios veikimu, kuri, kaip sako Jėzus, „primins jums viską, ką jums sakiau“ (Jn 14, 26). Meilė, kuri yra Šventoji Dvasia ir gyvena Bažnyčioje, suvienija kiekvieną amžių ir daro mus Jėzaus amžininkais, taip vesdama mus mūsų tikėjimo piligrimystėje.
39. Neįmanoma tikėti vienam. Tikėjimas nėra tik individualus sprendimas, vykstantis tikinčiojo širdies gelmėse, nei visiškai privatus santykis tarp tikinčiojo „aš“ ir dieviškojo „tu“, tarp autonominio subjekto ir Dievo. Savo prigimtimi tikėjimas yra atviras Bažnyčios „mes“; jis visada vyksta jos bendrystėje. Tai primena dialoginis tikėjimo išpažinimo formatas, naudojamas krikšto liturgijoje. Mūsų tikėjimas išreiškiamas atsakant į kvietimą, į žodį, kuris turi būti išgirstas ir kuris nėra mano; jis egzistuoja kaip dialogo dalis ir negali būti tik profesija, kylanti iš individo. Mes galime atsakyti vienaskaita – „Tikiu“ – tik todėl, kad esame didesnės bendrystės dalis, tik todėl, kad taip pat sakome „Tikime“. Šis atvirumas bažnytiniam „mes“ atspindi paties Dievo meilės atvirumą, kuri nėra tik santykis tarp Tėvo ir Sūnaus, tarp „aš“ ir „tu“, bet taip pat, Dvasioje, „mes“, asmenų bendrystė. Štai kodėl tie, kurie tiki, niekada nėra vieni, ir kodėl tikėjimas linkęs plisti, kviesdamas kitus dalintis jo džiaugsmu. Tie, kurie gauna tikėjimą, atranda, kad jų horizontai plečiasi, kai užsimezga nauji ir praturtinantys santykiai. Tertulianas tai gerai išreiškia, aprašydamas katechumenus, kurie, „po valymo, kuris duoda naują gimimą“, yra priimami į savo motinos namus ir, kaip naujos šeimos dalis, meldžiasi „Tėve mūsų“ kartu su savo broliais ir seserimis.
Sakramentai ir tikėjimo perdavimas
40. Bažnyčia, kaip kiekviena šeima, perduoda savo vaikams visą savo atsiminimų lobyną. Bet kaip tai vyksta taip, kad niekas nebūtų prarasta, o veikiau viskas tikėjimo pavelde būtų giliau suprantama? Per apaštališkąją Tradiciją, išsaugotą Bažnyčioje su Šventosios Dvasios pagalba, mes turime gyvą kontaktą su pamatine atmintimi. Kaip teigia Vatikano II Susirinkimas, tai, kas buvo perduota apaštalų, „apima viską, kas padeda Dievo tautai gyventi šventai ir didinti jų tikėjimą. Taip Bažnyčia savo mokyme, gyvenime ir garbinime išlaiko ir perduoda kiekvienai kartai visa, kas ji pati yra, visa, kuo ji tiki.“
Tikėjimui iš tikrųjų reikia aplinkos, kurioje jis galėtų būti liudijamas ir perduodamas, priemonės, kuri yra tinkama ir proporcinga tam, kas perduodama. Norint perduoti grynai doktrininį turinį, galėtų pakakti idėjos, galbūt knygos ar ištarto pranešimo kartojimo. Bet tai, kas perduodama Bažnyčioje, kas perduodama jos gyvojoje Tradicijoje, yra nauja šviesa, gimusi iš susitikimo su tikruoju Dievu, šviesa, kuri paliečia mus mūsų būties šerdyje ir įtraukia mūsų protus, valias ir emocijas, atverdama mus santykiams, gyvenamiems bendrystėje. Yra speciali priemonė šios pilnatvės perdavimui, priemonė, gebanti įtraukti visą asmenį, kūną ir dvasią, vidinį gyvenimą ir santykius su kitais. Tai sakramentai, švenčiami Bažnyčios liturgijoje. Sakramentai perduoda įsikūnijusią atmintį, susijusią su mūsų gyvenimų laikais ir vietomis, su visais mūsų pojūčiais; juose visas asmuo yra įtraukiamas kaip gyvojo subjekto narys ir bendruomeninių santykių tinklo dalis. Nors sakramentai iš tiesų yra tikėjimo sakramentai, taip pat galima sakyti, kad pats tikėjimas turi sakramentinę struktūrą. Tikėjimo pažadinimas yra susijęs su naujo sakramentinio pojūčio aušra mūsų gyvenimuose kaip žmonėms ir krikščionims, kuriame matomos ir materialios tikrovės nukreipia už savęs į amžinybės paslaptį.
41. Tikėjimo perdavimas pirmiausia vyksta krikšte. Kai kurie gali manyti, kad krikštas yra tik tikėjimo išpažinimo simbolizavimo būdas, pedagoginė priemonė tiems, kuriems reikia vaizdų ir ženklų, tačiau pats savaime galiausiai nereikalingas. Šventojo Pauliaus pastaba apie krikštą primena, kad taip nėra. Paulius teigia, kad „mes buvome palaidoti su juo krikštu į mirtį, kad, kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes galėtume vaikščioti nauju gyvenimu“ (Rom 6, 4). Krikšte tampame nauju kūriniu ir Dievo įvaikiais. Apaštalas toliau sako, kad krikščionys buvo patikėti „mokymo standartui“ (týpos didachés), kuriam jie dabar paklūsta iš širdies (plg. Rom 6, 17). Krikšte gauname ir mokymą, kurį reikia išpažinti, ir specifinį gyvenimo būdą, kuris reikalauja viso asmens įsitraukimo ir nukreipia mus į gėrį. Krikštytieji yra įterpiami į naują kontekstą, patikimi naujai aplinkai, naujam ir bendram veikimo būdui Bažnyčioje. Krikštas taip leidžia mums matyti, kad tikėjimas nėra izoliuotų individų pasiekimas; tai nėra aktas, kurį kas nors gali atlikti vienas, bet veikiau kažkas, kas turi būti priimta įžengiant į bažnytinę bendrystę, kuri perduoda Dievo dovaną. Niekas pats savęs nekrikštija, kaip niekas pats neateina į pasaulį. Krikštas yra kažkas, ką mes gauname.
42. Kokie yra krikšto elementai, kurie įveda mus į šį naują „mokymo standartą“? Pirmiausia katechumeno vardu šaukiamasi Trejybės – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – vardo. Taip nuo pat pradžių pateikiama tikėjimo kelionės sintezė. Dievas, kuris pašaukė Abraomą ir norėjo būti vadinamas jo Dievu, Dievas, kuris Mozei atskleidė savo vardą, Dievas, kuris, dovanodamas mums savo Sūnų, visiškai atskleidė savo Vardo paslaptį, dabar krikštytajam suteikia naują sūnišką tapatybę. Tai aiškiai matoma pačiame krikšto akte: panardinime į vandenį. Vanduo yra kartu mirties simbolis, kviečiantis mus pereiti per savęs atsivertimą į naują ir didesnę tapatybę, ir gyvenimo simbolis, įsčių, kuriose esame atgimę sekdami Kristumi jo nauju gyvenimu. Taip, per panardinimą į vandenį, krikštas kalba mums apie tikėjimo įsikūnijimo struktūrą. Kristaus darbas prasiskverbia į mūsų būties gelmes ir radikaliai mus transformuoja, padarydamas mus Dievo įvaikiais ir dieviškosios prigimties dalininkais. Taip jis keičia visus mūsų santykius, mūsų vietą šiame pasaulyje ir visatoje, atverdamas juos Dievo bendrystės gyvenimui. Šis pokytis, vykstantis krikšte, padeda mums įvertinti katechumenato – per kurį vis daugiau suaugusiųjų, net senas krikščioniškas šaknis turinčiose visuomenėse, artėja prie krikšto sakramento – svarbą naujajai evangelizacijai. Tai pasiruošimo krikštui kelias, mūsų viso gyvenimo transformacijai Kristuje.
Norėdami įvertinti šį krikšto ir tikėjimo ryšį, galime prisiminti pranašo Izaijo tekstą, kuris ankstyvojoje krikščionių literatūroje buvo siejamas su krikštu: „Jų prieglobstis bus uolų tvirtovės… jų vanduo užtikrintas“ (Iz 33, 16). Krikštytieji, išgelbėti iš mirties vandenų, dabar buvo pastatyti ant „uolų tvirtovės“, nes rado tvirtą ir patikimą pagrindą. Mirties vandenys taip buvo transformuoti į gyvenimo vandenis. Graikiškas tekstas, kalbėdamas apie tą vandenį, kuris yra „užtikrintas“, vartoja žodį pistós, „ištikimas“. Krikšto vandenys iš tiesų yra ištikimi ir patikimi, nes jie teka Kristaus meilės galia, mūsų gyvenimo kelionės tikrumo šaltiniu.
Krikščionių tikėjimo-vilties transformacija modernioje epochoje: Tikėjimo šviesa ir bendruomenės svarba
43. Krikšto struktūra, kaip atgimimo forma, kurioje gauname naują vardą ir naują gyvenimą, padeda mums suprasti kūdikių krikšto prasmę ir reikšmę. Vaikai dar negali laisvu aktu priimti tikėjimo ar patys jo išpažinti, todėl jų vardu tikėjimą išpažįsta tėvai ir krikštatėviai. Tikėjimas yra realybė, gyvenama Bažnyčios bendruomenėje, bendro „mes“ dalis, todėl vaikai gali būti palaikomi kitų – tėvų ir krikštatėvių – ir priimami į jų tikėjimą, kuris yra Bažnyčios tikėjimas. Tai simbolizuoja žvakė, kurią vaiko tėvas uždega nuo Velykų žvakės. Krikšto struktūra taip pabrėžia esminę Bažnyčios ir šeimos bendradarbiavimo svarbą perduodant tikėjimą. Kaip kartą sakė šventasis Augustinas, tėvai yra pašaukti ne tik atvesti vaikus į pasaulį, bet ir atvesti juos prie Dievo, kad per krikštą jie galėtų atgimti kaip Dievo vaikai ir gauti tikėjimo dovaną. Taip vaikams, kartu su gyvenimu, suteikiama pagrindinė orientacija ir užtikrinama gera ateitis; šioji orientacija bus dar labiau sustiprinta Sutvirtinimo sakramentu, pažymėtu Šventosios Dvasios antspaudu.
Ši krikšto samprata atspindi gilią krikščionišką įžvalgą apie tikėjimo bendruomeninį pobūdį. Pavyzdžiui, ankstyvojoje Bažnyčioje krikštas buvo ne tik individualus aktas, bet ir įtraukimas į bendruomenę, kuri dalijosi bendra viltimi ir atsakomybe. Šventasis Kiprijonas Kartaginietis III a. pabrėžė, kad „niekas negali turėti Dievo kaip Tėvo, jei neturi Bažnyčios kaip Motinos“. Ši mintis išryškina, kaip krikštas įveda vaiką į platesnį tikėjimo „šeimos“ tinklą, kuriame jis yra auginamas ir palaikomas ne tik biologinių tėvų, bet ir visos Bažnyčios. Modernioje epochoje, kai individualizmas dažnai užgožia bendruomeninius ryšius, kūdikių krikštas primena, kad tikėjimas nėra vien asmeninis pasirinkimas, bet kolektyvinė kelionė, kuriai būtinas bendruomenės įsipareigojimas.
44. Tikėjimo sakramentinis pobūdis savo aukščiausią išraišką randa Eucharistijoje. Eucharistija yra brangus tikėjimo maistas: tikras susitikimas su Kristumi, esančiu didžiausiame savo meilės akte – gyvybę teikiančioje savęs dovanojimo aukoje. Eucharistijoje susikerta dvi tikėjimo dimensijos. Viena vertus, yra istorinė dimensija: Eucharistija yra atminimo aktas, darantis dabartine paslaptį, kurioje praeitis, kaip mirties ir prisikėlimo įvykis, rodo savo gebėjimą atverti ateitį, numatyti galutinį išsipildymą. Liturgija mums tai primena kartodama žodį hodie, „šiandien“, išganymo paslapčių „šiandien“. Kita vertus, randame dimensiją, vedančią iš regimojo pasaulio į neregimąjį. Eucharistijoje mokomės matyti tikrovės aukštumas ir gelmes. Duona ir vynas paverčiami Kristaus kūnu ir krauju, kuris tampa esamas savo perėjime pas Tėvą: šis judesys traukia mus, kūną ir sielą, į visos kūrinijos judesį link jos išsipildymo Dieve.
Eucharistijos reikšmę galima iliustruoti ankstyvosios Bažnyčios praktika, kai krikščionys rinkdavosi „laužyti duonos“ kaip bendruomeninio tikėjimo ir vilties išraišką. Šventasis Ignacas Antiochietis II a. Eucharistiją vadino „nemirtingumo vaistu“, pabrėždamas jos transformuojančią galią, jungiančią tikinčiuosius su Kristaus auka ir prisikėlimu. Modernioje epochoje, kai dažnai trūksta gilesnės prasmės ir ryšio, Eucharistija siūlo unikalų atsaką: ji ne tik stiprina asmens tikėjimą, bet ir kuria bendruomenę, kuri gyvena iš Kristaus meilės, taip tapdama vilties ženklu pasauliui. Šiandien, kai technologijos ir vartotojiškumas gali užgožti dvasinius poreikius, Eucharistija kviečia mus iš naujo atrasti tikėjimo, kaip gyvo santykio su Dievu ir kitais, pilnatvę.
45. Švenčiant sakramentus, Bažnyčia perduoda savo atmintį ypač per tikėjimo išpažinimą. Tikėjimo simbolis (kredas) nėra tik sutikimas su abstrakčių tiesų rinkiniu; veikiau, kai jis recituojamas, visas gyvenimas įtraukiamas į kelionę link pilnos bendrystės su gyvuoju Dievu. Galima sakyti, kad tikėjimo simbolyje tikintieji yra kviečiami įžengti į išpažįstamą paslaptį ir būti jos transformuojami. Norėdami suprasti, ką tai reiškia, pirmiausia pažvelkime į tikėjimo simbolio turinį. Jis turi trinitarinę struktūrą: Tėvas ir Sūnus yra suvienyti meilės Dvasioje. Tikintysis taip teigia, kad visos būties šerdis, slapčiausia visos tikrovės paslaptis, yra dieviškoji bendrystė. Tikėjimo simbolis taip pat apima kristologinį išpažinimą: jis veda mus per visas Kristaus gyvenimo paslaptis iki jo mirties, prisikėlimo ir žengimo į dangų, prieš jo galutinį sugrįžimą šlovėje. Jis mums sako, kad šis bendrystės Dievas, abipusė meilė tarp Tėvo ir Sūnaus Dvasioje, geba apimti visą žmogaus istoriją ir įtraukti ją į dinamišką Dievybės vienybę, kuri turi savo šaltinį ir išsipildymą Tėve. Tikintysis, išpažįstantis savo tikėjimą, tarsi įtraukiamas į išpažįstamą tiesą. Jis ar ji negali sąžiningai recituoti tikėjimo simbolio žodžių be pokyčių, netapdami dalimi tos meilės istorijos, kuri mus apima ir plečia mūsų būtį, padarydama ją didžios bendrystės, galutinio subjekto, kuris recituoja tikėjimo simbolį, būtent Bažnyčios, dalimi. Visos tiesos, kuriomis tikime, nukreipia į naujos tikėjimo gyvenimo paslaptį kaip bendrystės su gyvuoju Dievu kelionę.
Tikėjimo simbolio svarbą galima palyginti su ankstyvosios Bažnyčios praktika, kai katechumenai mokydavosi kredo kaip pasiruošimo krikštui dalį. Šventasis Ambraziejus Milaniečio IV a. savo katechumenams aiškino, kad tikėjimo simbolis yra „širdies antspaudas“, apsaugantis tikinčiuosius nuo klaidingų mokymų ir jungiantis juos su Kristaus tiesa. Modernioje epochoje, kai reliatyvizmas dažnai išbando tikėjimo tikrumą, tikėjimo simbolis išlieka tvirtu inkaru, kviečiančiu tikinčiuosius ne tik pritarti tiesoms, bet ir leisti joms formuoti jų gyvenimus, taip tampant gyvais Dievo meilės liudytojais.
Tikėjimas, malda ir Dekalogas
46. Kiti du elementai yra esminiai ištikimai perduodant Bažnyčios atmintį. Pirmasis yra Viešpaties malda, „Tėve mūsų“. Čia krikščionys mokosi dalintis paties Kristaus dvasine patirtimi ir matyti viską jo akimis. Iš jo, kuris yra šviesa iš šviesos, vienatinis Tėvo Sūnus, pažįstame Dievą ir taip galime uždegti kituose troškimą artėti prie jo.
Taip pat svarbus yra ryšys tarp tikėjimo ir Dekalogo. Kaip minėjome, tikėjimas įgauna kelionės, sekimo kelio formą, kuri prasideda nuo susitikimo su gyvuoju Dievu. Tikėjimo šviesoje, visiškai patikint save gelbstinčiam Dievui, Dešimt įsakymų įgauna giliausią tiesą, kaip matoma įvadinėse jų žodžiuose: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės“ (Iš 20, 2). Dekalogas nėra neigiamų įsakymų rinkinys, bet konkretūs nurodymai, kaip išeiti iš savanaudiško ir uždaro ego dykumos, kad užmegztume dialogą su Dievu, būtume apimti jo gailestingumo ir neštume tą gailestingumą kitiems. Tikėjimas taip išpažįsta Dievo meilę, visko kilmę ir atramą, ir leidžiasi būti vedamas šios meilės, kad keliautų link pilnos bendrystės su Dievu. Dekalogas atrodo kaip dėkingumo kelias, meilės atsakas, įmanomas todėl, kad tikėjime esame atviri Dievo transformuojančios meilės patirčiai. Šis kelias gauna naują šviesą iš Jėzaus mokymo Kalno pamoksle (plg. Mt 5–7).
Šie keturi elementai – tikėjimo išpažinimas, sakramentų šventimas, Dešimties įsakymų kelias ir malda – sudaro Bažnyčios perduodamos atminties lobyną. Bažnyčios katechezė tradiciškai buvo struktūrizuota aplink šiuos keturis elementus; tai apima ir Katalikų Bažnyčios katekizmą, kuris yra pagrindinė pagalba tam vieningam aktui, kuriuo Bažnyčia perduoda visą savo tikėjimo turinį: „visa, kas ji pati yra, ir visa, kuo ji tiki“.
Tikėjimo vienybė ir vientisumas
47. Bažnyčios vienybė laike ir erdvėje yra susijusi su tikėjimo vienybe: „yra vienas kūnas ir viena Dvasia… vienas tikėjimas“ (Ef 4, 4–5). Šiandien galime įsivaizduoti grupę žmonių, suvienytų bendra priežastimi, abipuse meile, dalinantis tuo pačiu likimu ir vienu tikslu. Bet mums sunku suvokti vienybę vienoje tiesoje. Linkę manyti, kad tokia vienybė nesuderinama su minties laisve ir asmenine autonomija. Tačiau meilės patirtis rodo, kad bendra vizija yra įmanoma, nes per meilę mokomės matyti tikrovę kitų akimis, ne kaip kažką, kas mus nuskurdina, bet praturtina mūsų viziją. Tikroji meilė, pagal Dievo meilės modelį, galiausiai reikalauja tiesos, ir bendra tiesos, kuri yra Jėzus Kristus, kontempliacija leidžia meilei tapti giliai ir ištvermingai. Tai taip pat yra didysis tikėjimo džiaugsmas: vizijos vienybė viename kūne ir vienoje dvasioje. Šventasis Leonas Didysis galėjo sakyti: „Jei tikėjimas nėra vienas, tai nėra tikėjimas.“
Kokia yra šios vienybės paslaptis? Tikėjimas yra „vienas“, visų pirma, dėl vieno Dievo, kuris yra pažįstamas ir išpažįstamas. Visi tikėjimo straipsniai kalba apie Dievą; jie yra būdai jį pažinti ir jo darbus. Todėl jų vienybė yra gerokai pranašesnė už bet kokį galimą žmogaus proto konstrukciją. Jie turi vienybę, kuri mus praturtina, nes yra mums duota ir daro mus vienu.
Tikėjimas taip pat yra vienas, nes yra nukreiptas į vieną Viešpatį, į Jėzaus gyvenimą, į konkrečią istoriją, kuria jis dalijasi su mumis. Šventasis Irenėjus Lionietis tai aiškiai išdėstė savo kovoje prieš gnosticizmą. Gnostikai laikėsi, kad yra dvi tikėjimo rūšys: grubus, netobulas tikėjimas, tinkamas masėms, kuris liko Jėzaus kūno ir jo paslapčių kontempliacijos lygyje; ir gilesnis, tobulas tikėjimas, skirtas mažam iniciatų ratui, kurie intelektualiai sugebėjo pakilti virš Jėzaus kūno link nežinomos dievybės paslapčių. Priešindamasis šiam teiginiui, kuris ir šiandien turi tam tikrą patrauklumą ir sekėjų, Irenėjus tvirtino, kad yra tik vienas tikėjimas, nes jis pagrįstas konkrečiu įsikūnijimo įvykiu ir niekada negali pranokti Kristaus kūno ir istorijos, nes Dievas norėjo visiškai save apreikšti tame kūne. Dėl šios priežasties, sako jis, nėra skirtumo tarp „tų, kurie gali apie tai ilgai diskutuoti“, ir „tų, kurie kalba mažai“, tarp didesnių ir mažesnių: pirmieji negali padidinti tikėjimo, o antrieji jo sumažinti.
Galiausiai, tikėjimas yra vienas, nes jį dalijasi visa Bažnyčia, kuri yra vienas kūnas ir viena Dvasia. Vieno subjekto, kuris yra Bažnyčia, bendrystėje gauname bendrą žvilgsnį. Išpažindami tą patį tikėjimą, stovime tvirtai ant tos pačios uolos, esame transformuojami tos pačios meilės Dvasios, spinduliuojame vieną šviesą ir turime vieną įžvalgą į tikrovę.
48. Kadangi tikėjimas yra vienas, jis turi būti išpažįstamas visa savo grynumu ir vientisumu. Būtent todėl, kad visi tikėjimo straipsniai yra tarpusavyje susiję, neigti vieną iš jų, net ir tuos, kurie atrodo mažiausiai svarbūs, yra tolygu iškreipti visumą. Kiekvienas istorijos laikotarpis gali rasti vieną ar kitą tikėjimo punktą lengvesnį ar sunkesnį priimti: todėl būtina budėti, užtikrinant, kad tikėjimo lobynas būtų perduodamas visa savo pilnatve (plg. 1 Tim 6, 20) ir kad visi tikėjimo išpažinimo aspektai būtų tinkamai pabrėžiami. Kadangi tikėjimo vienybė yra Bažnyčios vienybė, atimti kažką iš tikėjimo yra atimti kažką iš bendrystės tikrumo. Tėvai tikėjimą apibūdino kaip kūną, tiesos kūną, sudarytą iš įvairių narių, analogiškai su Kristaus kūnu ir jo pratęsimu Bažnyčioje. Tikėjimo vientisumas taip pat buvo siejamas su Bažnyčios kaip mergelės įvaizdžiu ir jos ištikimybe meilėje Kristui, jos sužadėtiniui; pakenkti tikėjimui reiškia pakenkti bendrystei su Viešpačiu. Taigi tikėjimo vienybė yra gyvo kūno vienybė; tai aiškiai išryškino palaimintasis Johnas Henry Newmanas, kai tarp būdingų bruožų, skiriančių doktrinos tęstinumą laikui bėgant, išvardijo jos gebėjimą asimiliuoti viską, ką ji sutinka įvairiose aplinkose, kuriose ji tampa esama, ir įvairiose kultūrose, su kuriomis susiduria, viską išvalydama ir atvesdama į jų geriausią išraišką. Tikėjimas taip parodomas kaip universalus, katalikiškas, nes jo šviesa plečiasi, kad nušviestų visą kosmosą ir visą istoriją.
49. Kaip tarnystė tikėjimo vienybei ir jo vientisam perdavimui, Viešpats savo Bažnyčiai davė apaštališkosios įpėdinystės dovaną. Per šią priemonę užtikrinamas Bažnyčios atminties tęstinumas ir galima turėti tikrą priėjimą prie šaltinio, iš kurio kyla tikėjimas. Taigi tikrumas dėl tęstinumo su kilme yra duodamas gyvų asmenų, atitinkančių gyvą tikėjimą, kurį Bažnyčia yra pašaukta perduoti. Ji priklauso nuo Viešpaties pasirinktų liudytojų ištikimybės šiai užduočiai. Dėl šios priežasties magisteriumas visada kalba paklusdamas ankstesniam žodžiui, kuriuo pagrįstas tikėjimas; jis yra patikimas dėl savo pasitikėjimo žodžiu, kurį jis girdi, išlaiko ir aiškina. Šventojo Pauliaus atsisveikinimo kalboje Efezo vyresniesiems Milete, kurią mums perteikia šventasis Lukas Apaštalų darbų knygoje, jis liudija, kad įvykdė Viešpaties jam patikėtą užduotį „skelbti visą Dievo planą“ (Apd 20, 27). Dėl Bažnyčios magisteriumo šis planas gali pasiekti mus visa savo pilnatve, kartu su džiaugsmu, kad galime jį visiškai sekti.
KETVIRTAS SKYRIUS
DIEVAS Jiems PARUOŠIA MIESTĄ
(plg. Hbr 11, 16)
Tikėjimas ir bendrasis gėris
50. Pateikdamas patriarchų ir Senojo Testamento teisiųjų istoriją, Laiške hebrajams išryškinamas esminis jų tikėjimo aspektas. Tikėjimas ne tik pristatomas kaip kelionė, bet ir kaip statybos procesas, vietos, kurioje žmonės gali gyventi kartu, paruošimas. Pirmasis statytojas buvo Nojus, kuris išgelbėjo savo šeimą arkoje (Hbr 11, 7). Tada ateina Abraomas, apie kurį sakoma, kad tikėjimu jis gyveno palapinėse, laukdamas miesto su tvirtais pamatais (plg. Hbr 11, 9–10). Su tikėjimu ateina naujas patikimumas, naujas tvirtumas, kurį gali suteikti tik Dievas. Jei tikintis žmogus randa atramą ištikimybės Dieve, Amen Dieve (plg. Iz 65, 16), ir taip pats tampa tvirtas, dabar galime taip pat sakyti, kad tikėjimo tvirtumas žymi miestą, kurį Dievas ruošia žmonijai. Tikėjimas atskleidžia, kokie tvirti gali būti žmonių tarpusavio ryšiai, kai Dievas yra tarp jų. Tikėjimas ne tik suteikia vidinį tvirtumą, tvirtą tikinčiojo įsitikinimą; jis taip pat nušviečia kiekvieną žmogaus santykį, nes gimsta iš meilės ir atspindi Dievo meilę. Patikimas Dievas mums duoda patikimą miestą.
51. Būtent todėl, kad yra susijęs su meile (plg. Gal 5, 6), tikėjimo šviesa konkrečiai tarnauja teisingumui, teisei ir taikai. Tikėjimas gimsta iš susitikimo su Dievo pirmaprade meile, kurioje tampa akivaizdi mūsų gyvenimo prasmė ir gėris; mūsų gyvenimas nušviečiamas tiek, kiek jis įžengia į erdvę, atvertą tos meilės, kitaip tariant, tampa keliu ir praktika, vedančia į meilės pilnatvę. Tikėjimo šviesa geba praturtinti žmogaus santykių turtingumą, jų gebėjimą ištverti, būti patikimiems, praturtinti mūsų bendrą gyvenimą. Tikėjimas neatitraukia mūsų nuo pasaulio ar nėra nereikšmingas mūsų laikų vyrų ir moterų konkretiems rūpesčiams. Be patikimos meilės niekas negalėtų iš tikrųjų išlaikyti vyrų ir moterų suvienytų. Žmogaus vienybė būtų įsivaizduojama tik naudingumo pagrindu, konfliktuojančių interesų skaičiavimu ar baime, bet ne bendro gyvenimo gėriu, ne džiaugsmu, kurį gali suteikti vien kitų buvimas. Tikėjimas leidžia mums įvertinti žmogaus santykių architektūrą, nes suvokia jų galutinį pagrindą ir galutinį likimą Dieve, jo meilėje, ir taip nušviečia statybos meną; kaip toks jis tampa tarnyste bendram gėriui. Tikėjimas yra tikras gėris visiems; tai bendrasis gėris. Jo šviesa ne tik nušviečia Bažnyčios vidų, nei tarnauja tik amžinojo miesto statybai anapus; jis padeda mums kurti mūsų visuomenes taip, kad jos galėtų keliauti link vilties ateities. Laiške hebrajams pateikiamas pavyzdys šiuo klausimu, kai tarp tikėjimo vyrų ir moterų įvardijami Samuelis ir Dovydas, kurių tikėjimas leido jiems „vykdyti teisingumą“ (Hbr 11, 33). Šis posakis nurodo jų teisingumą valdant, tą išmintį, kuri atneša taiką tautai (plg. 1 Sam 12, 3–5; 2 Sam 8, 15). Tikėjimo rankos pakeltos į dangų, net kai jos užsiima miesto statyba meilėje, pagrįsta santykiais, kuriuose Dievo meilė yra pamatas.
Tikėjimas ir šeima
52. Abraomo kelionėje link būsimojo miesto Laiške hebrajams minimas palaiminimas, perduodamas iš tėvų sūnums (plg. Hbr 11, 20–21). Pirmoji aplinka, kurioje tikėjimas nušviečia žmogiškąjį miestą, yra šeima. Visų pirma galvoju apie tvirtą vyro ir moters sąjungą santuokoje. Šioji sąjunga gimsta iš jų meilės, kaip Dievo meilės ženklo ir buvimo, ir iš seksualinio skirtingumo gėrio pripažinimo bei priėmimo, per kurį sutuoktiniai gali tapti vienu kūnu (plg. Pr 2, 24) ir sugebėti pagimdyti naują gyvenimą, Kūrėjo gerumo, išminties ir meilės plano apraišką. Pagrįsta šia meile, vyras ir moteris gali pažadėti vienas kitam abipusę meilę gestu, kuris įtraukia visą jų gyvenimą ir atspindi daugelį tikėjimo bruožų. Pažadėti meilę amžiams yra įmanoma, kai suvokiame planą, didesnį už mūsų pačių idėjas ir sumanymus, planą, kuris mus palaiko ir leidžia visiškai atiduoti savo ateitį tam, kurį mylime. Tikėjimas taip pat padeda mums visapusiškai ir turtingai suvokti vaikų gimdymą, kaip Kūrėjo meilės ženklą, kuris mums patiki naujo asmens paslaptį. Taip Sara tikėjimu tapo motina, nes pasitikėjo Dievo ištikimybe jo pažadui (plg. Hbr 11, 11).
53. Šeimoje tikėjimas lydi kiekvieną gyvenimo etapą, pradedant vaikyste: vaikai mokosi pasitikėti savo tėvų meile. Štai kodėl taip svarbu, kad šeimose tėvai skatintų bendras tikėjimo išraiškas, kurios gali padėti vaikams pamažu bręsti savo tikėjime. Ypač jauni žmonės, išgyvenantys sudėtingą, turtingą ir svarbų jų tikėjimui laikotarpį, turėtų jausti nuolatinį savo šeimų ir Bažnyčios artumą bei palaikymą jų tikėjimo kelionėje. Visi matėme, per Pasaulio jaunimo dienas, džiaugsmą, kurį jauni žmonės rodo savo tikėjime, ir jų troškimą vis tvirtesnio ir dosnesnio tikėjimo gyvenimo. Jauni žmonės nori gyventi gyvenimą pilnai. Susitikimas su Kristumi, leidimas būti pagaunamam ir vedamam jo meilės, praplečia egzistencijos horizontus, suteikia tvirtą viltį, kuri nenuvilia. Tikėjimas nėra prieglobstis silpnadvasiams, bet kažkas, kas praturtina mūsų gyvenimus. Jis leidžia mums suvokti didingą pašaukimą, meilės pašaukimą. Jis užtikrina, kad šioji meilė yra patikima ir verta ją priimti, nes pagrįsta Dievo ištikimybe, kuri yra stipresnė už mūsų kiekvieną silpnumą.
Šviesa visuomenės gyvenimui
54. Sugertas ir pagilintas šeimoje, tikėjimas tampa šviesa, gebančia nušviesti visus mūsų santykius visuomenėje. Kaip Dievo Tėvo gailestingumo patirtis, jis nukreipia mus į brolystės kelią. Modernybė siekė kurti visuotinę brolystę, pagrįstą lygybe, tačiau pamažu suvokėme, kad šioji brolystė, neturėdama nuorodos į bendrą Tėvą kaip galutinį pagrindą, negali ištverti. Turime grįžti prie tikrojo brolystės pagrindo. Tikėjimo istorija nuo pat pradžių buvo brolystės istorija, nors ir ne be konfliktų. Dievas kviečia Abraomą išeiti iš savo žemės ir pažada padaryti iš jo didžią tautą, didžią liaudį, ant kurios ilsisi dieviškasis palaiminimas (plg. Pr 12, 1–3). Progresuojant išganymo istorijai, tampa akivaizdu, kad Dievas nori, kad visi kaip broliai ir seserys dalintųsi tuo vienu palaiminimu, kuris pasiekia savo pilnatvę Jėzuje, kad visi taptų vienu. Beribė mūsų Tėvo meilė taip pat ateina pas mus, Jėzuje, per mūsų brolius ir seseris. Tikėjimas moko mus matyti, kad kiekvienas vyras ir moteris yra palaiminimas man, kad Dievo veido šviesa šviečia man per mano brolių ir seserų veidus.
Kiek naudos krikščioniško tikėjimo žvilgsnis atnešė žmonių miestui jų bendram gyvenimui! Dėl tikėjimo mes pradėjome suprasti unikalią kiekvieno asmens orumą, kas nebuvo aiškiai matoma senovėje. II a. pagonis Celsas priekaištavo krikščionims dėl idėjos, kurią jis laikė kvailyste ir iliuzija: būtent, kad Dievas sukūrė pasaulį žmogui, pastatydamas žmones viso kosmoso viršūnėje. „Kodėl teigti, kad [žolė] auga žmogaus naudai, o ne laukinių žvėrių?“ „Jei žvelgtume į Žemę iš dangaus aukštybių, ar tikrai būtų skirtumas tarp mūsų veiklos ir skruzdžių bei bičių?“ Biblinio tikėjimo šerdyje yra Dievo meilė, jo konkretus rūpestis kiekvienu asmeniu ir jo išganymo planas, apimantis visą žmoniją ir visą kūriniją, kulminuojantis Jėzaus įsikūnijime, mirtyje ir prisikėlime. Be įžvalgos į šias tikroves nėra kriterijaus, kaip atskirti, kas daro žmogaus gyvenimą brangų ir unikalų. Žmogus praranda savo vietą visatoje, jis yra išmetamas į gamtą, arba atsisakydamas savo moralinės atsakomybės, arba laikydamas save absoliučiu teisėju, apdovanotu neribota galia manipuliuoti aplink jį esančiu pasauliu.
55. Kita vertus, tikėjimas, atskleisdamas Kūrėjo Dievo meilę, leidžia mums dar labiau gerbti gamtą ir įžvelgti joje gramatiką, parašytą Dievo ranka, ir gyvenamąją vietą, patikėtą mūsų apsaugai ir rūpesčiui. Tikėjimas taip pat padeda mums kurti vystymosi modelius, pagrįstus ne tik naudingumu ir pelnu, bet laikant kūriniją dovana, už kurią visi esame skolingi; jis moko mus kurti teisingas valdymo formas, suvokiant, kad autoritetas kyla iš Dievo ir yra skirtas bendrojo gėrio tarnystei. Tikėjimas taip pat siūlo atleidimo galimybę, kuri dažnai reikalauja laiko ir pastangų, kantrybės ir įsipareigojimo. Atleidimas yra įmanomas, kai atrandame, kad gėris visada yra pirmesnis ir galingesnis už blogį, ir kad žodis, kuriuo Dievas patvirtina mūsų gyvenimą, yra gilesnis už mūsų kiekvieną neigimą. Net iš grynai antropologinio požiūrio vienybė yra pranašesnė už konfliktą; užuot vengę konflikto, turime su juo susidurti, siekdami jį išspręsti ir pereiti toliau, padarydami jį grandimi grandinėje, dalimi progreso link vienybės.
Kai tikėjimas silpnėja, gyvenimo pamatai taip pat rizikuoja susilpnėti, kaip įspėjo poetas T.S. Eliotas: „Ar reikia jums sakyti, kad net tie kuklūs pasiekimai, / Kuriais galite didžiuotis mandagioje visuomenėje, / Vargu ar išliks be Tikėjimo, kuriam jie skolingi savo reikšmę?“ Jei pašaliname tikėjimą Dievu iš mūsų miestų, susilpnėtų tarpusavio pasitikėjimas, liktume suvienyti tik baimės, ir mūsų stabilumas būtų pavojuje. Laiške hebrajams skaitome, kad „Dievas nesigėdija būti vadinamas jų Dievu; iš tiesų, jis paruošė jiems miestą“ (Hbr 11, 16). Čia posakis „nesigėdija“ siejamas su viešu pripažinimu. Norima pasakyti, kad Dievas savo konkrečiais veiksmais viešai prisipažįsta esantis tarp mūsų ir trokštantis sutvirtinti kiekvieną žmogaus santykį. Ar ne mes esame tie, kurie gėdijasi vadinti Dievą mūsų Dievu? Ar ne mes esame tie, kurie nesugeba jo taip išpažinti mūsų viešajame gyvenime, kurie nesugeba siūlyti bendro gyvenimo didybės, kurią jis daro įmanomą? Tikėjimas nušviečia gyvenimą ir visuomenę. Jei jis turi kūrybinę šviesą kiekvienai naujai istorijos akimirkai, tai todėl, kad kiekvieną įvykį sieja su viso kilme ir likimu Tėve.
Paguoda ir stiprybė kančioje
56. Rašydamas Korinto krikščionims apie savo kančias ir išbandymus, šventasis Paulius sieja savo tikėjimą su Evangelijos skelbimu. Savyje jis mato išsipildant Rašto ištrauką: „Tikėjau, todėl kalbėjau“ (2 Kor 4, 13). Nuoroda yra į 116 psalmės eilutę, kurioje psalmininkas šaukia: „Išlaikiau savo tikėjimą, net kai sakiau: ‘Esu labai prislėgtas’“ (eil. 10). Kalbėti apie tikėjimą dažnai reiškia kalbėti apie skausmingus išbandymus, tačiau būtent tokiuose išbandymuose Paulius mato įtikinamiausią Evangelijos skelbimą, nes silpnume ir kančioje atrandame Dievo galią, kuri nugali mūsų silpnumą ir kančią. Pats apaštalas patyrė mirimą, kuris taps gyvenimu krikščionims (plg. 2 Kor 4, 7–12). Išbandymo valandą tikėjimas atneša šviesą, o kančia ir silpnumas išryškina, kad „mes neskelbiame savęs; mes skelbiame Jėzų Kristų kaip Viešpatį“ (2 Kor 4, 5). Vienuoliktasis Laiško hebrajams skyrius baigiasi nuoroda į tuos, kurie kentėjo dėl savo tikėjimo (plg. Hbr 11, 35–38); tarp jų išskirtinis yra Mozė, kuris kentėjo piktnaudžiavimą dėl Kristaus (plg. eil. 26). Krikščionys žino, kad kančios negalima pašalinti, tačiau ji gali turėti prasmę ir tapti meilės aktu bei patikėjimu į Dievo rankas, kuris mūsų neapleidžia; taip ji gali tapti tikėjimo ir meilės augimo akimirka. Kontempliuodami Kristaus vienybę su Tėvu net jo kančių ant kryžiaus viršūnėje (plg. Mk 15, 34), krikščionys mokosi dalintis tuo pačiu Jėzaus žvilgsniu. Net mirtis yra nušviesta ir gali būti patiriama kaip galutinis tikėjimo šaukimas, galutinis „Išeik iš savo žemės“ (Pr 12, 1), galutinis „Ateik!“, ištartas Tėvo, kuriam atsiduodame pasitikėdami, kad jis mus išlaikys tvirtus net mūsų paskutiniame perėjime.
57. Tikėjimo šviesa neatleidžia mūsų nuo šio pasaulio kančių. Kiek tikėjimo vyrų ir moterų rado šviesos tarpininkus tuose, kurie kenčia! Taip buvo su šventuoju Pranciškumi Asyžiečiu ir raupsuotuoju ar palaimintąja Motina Terese iš Kalkutos ir jos vargšais. Jie suprato juose veikiančią paslaptį. Artėdami prie kenčiančiųjų, jie tikrai negalėjo pašalinti viso jų skausmo ar paaiškinti kiekvieno blogio. Tikėjimas nėra šviesa, kuri išsklaido visas mūsų tamsas, bet lempa, kuri veda mūsų žingsnius naktį ir pakanka kelionei. Tiems, kurie kenčia, Dievas nesuteikia argumentų, kurie viską paaiškintų; veikiau jo atsakas yra lydintis buvimas, gerumo istorija, kuri paliečia kiekvieną kančios istoriją ir atveria šviesos spindulį. Kristuje pats Dievas nori dalintis šiuo keliu su mumis ir pasiūlyti mums savo žvilgsnį, kad galėtume jame matyti šviesą. Kristus yra tas, kuris, ištvėręs kančią, yra „mūsų tikėjimo pradininkas ir tobulintojas“ (Hbr 12, 2).
Kančia primena, kad tikėjimo tarnystė bendram gėriui visada yra vilties tarnystė – viltis, kuri visada žvelgia į priekį, žinodama, kad tik iš Dievo, iš ateities, kuri ateina iš prisikėlusio Jėzaus, mūsų visuomenė gali rasti tvirtus ir ilgalaikius pamatus. Šia prasme tikėjimas yra susijęs su viltimi, nes net jei mūsų žemiškasis būstas nyksta, turime amžinąjį būstą, kurį Dievas jau paruošė Kristuje, jo kūne (plg. 2 Kor 4, 16–5, 5). Tikėjimo, vilties ir meilės dinamika (plg. 1 Tes 1, 3; 1 Kor 13, 13) taip veda mus apimti visų vyrų ir moterų rūpesčius mūsų kelionėje link to miesto, „kurio architektas ir statytojas yra Dievas“ (Hbr 11, 10), nes „viltis nenuvilia“ (Rom 5, 5).
Suvienyta su tikėjimu ir meile, viltis mus stumia link tikros ateities, nukreiptos į kitokį horizontą, palyginti su šio pasaulio stabų viliojančiais pažadais, tačiau suteikiančią naują impulsą ir stiprybę mūsų kasdieniam gyvenimui. Atsisakykime leisti atimti mūsų viltį ar leisti mūsų vilčiai būti aptemdytoms lengvais atsakymais ir sprendimais, kurie blokuoja mūsų pažangą, „fragmentuodami“ laiką ir paversdami jį erdve. Laikas visada yra daug didesnis už erdvę. Erdvė sustingdo procesus, tuo tarpu laikas stumia į ateitį ir skatina mus eiti į priekį viltimi.
Palaiminta toji, kuri tikėjo (Lk 1, 45)
58. Sėjėjo palyginime šventasis Lukas paliko mums šiuos Viešpaties žodžius apie „gerą žemę“: „Tai tie, kurie, išgirdę žodį, laiko jį tvirtai sąžiningoje ir geroje širdyje ir neša vaisius kantriu ištvermu“ (Lk 8, 15). Luko Evangelijos kontekste šis paminėjimas apie sąžiningą ir gerą širdį, kuri klauso ir saugo žodį, yra netiesioginis Mergelės Marijos tikėjimo vaizdavimas. Pats evangelistas kalba apie Marijos atmintį, kaip ji saugojo savo širdyje viską, ką buvo girdėjusi ir mačiusi, kad žodis galėtų nešti vaisius jos gyvenime. Viešpaties Motina yra tobula tikėjimo ikona; kaip sakė šventoji Elžbieta: „Palaiminta toji, kuri tikėjo“ (Lk 1, 45).
Marijoje, Siono Dukroje, išsipildo ilga Senojo Testamento tikėjimo istorija, su jos pasakojimu apie tiek daug ištikimų moterų, pradedant Sara: moterys, kurios, šalia patriarchų, buvo tos, kuriose Dievo pažadas buvo išpildytas ir naujas gyvenimas pražydo. Laiko pilnatvėje Dievo žodis buvo ištartas Marijai, ir ji priėmė tą žodį į savo širdį, visą savo būtį, kad jos įsčiose jis galėtų įgauti kūną ir gimti kaip šviesa žmonijai. Šventasis Justinas Kankinys savo dialoge su Trifonu vartoja ryškų posakį; jis sako, kad Marija, gavusi angelo žinią, pastojo „tikėjimu ir džiaugsmu“. Jėzaus Motinoje tikėjimas parodė savo vaisingumą; kai mūsų dvasiniai gyvenimai neša vaisius, mes prisipildome džiaugsmo, kuris yra aiškiausias tikėjimo didybės ženklas. Savo gyvenime Marija užbaigė tikėjimo piligrimystę, sekdama savo Sūnaus pėdomis. Joje Senojo Testamento tikėjimo kelionė buvo taip įtraukta į Kristaus sekimą, transformuota jo ir įžengusi į įsikūnijusio Dievo Sūnaus žvilgsnį.
59. Galime sakyti, kad Švenčiausioje Mergelėje Marijoje randame tai, ką anksčiau minėjau, būtent, kad tikintysis yra visiškai įtraukiamas į savo tikėjimo išpažinimą. Dėl savo artimo ryšio su Jėzumi Marija yra glaudžiai susijusi su tuo, kuo tikime. Kaip Mergelė ir Motina, Marija mums siūlo aiškų Kristaus dieviškosios sūnystės ženklą. Amžinoji Kristaus kilmė yra Tėve. Jis yra Sūnus visiška ir unikalia prasme, todėl gimsta laike be vyro įsikišimo. Kaip Sūnus, Jėzus atneša pasauliui naują pradžią ir naują šviesą, Dievo ištikimos meilės, dovanotos žmonijai, pilnatvę. Bet tikroji Marijos motinystė taip pat užtikrino Dievo Sūnui autentišką žmogišką istoriją, tikrą kūną, kuriame jis mirs ant kryžiaus ir prisikels iš numirusių. Marija lydėjo Jėzų iki kryžiaus (plg. Jn 19, 25), iš kur jos motinystė išsiplėtė iki kiekvieno jo mokinio (plg. Jn 19, 26–27). Ji taip pat buvo esama viršutiniame kambaryje po Jėzaus prisikėlimo ir žengimo į dangų, prisijungdama prie apaštalų, maldaujant Šventosios Dvasios dovanos (plg. Apd 1, 14). Meilės judesys tarp Tėvo, Sūnaus ir Dvasios teka per mūsų istoriją, ir Kristus traukia mus prie savęs, kad mus išgelbėtų (plg. Jn 12, 32). Mūsų tikėjimo centre yra Jėzaus, Dievo Sūnaus, gimusio iš moters, išpažinimas, kuris per Šventosios Dvasios dovaną atveda mus į įvaikystę kaip sūnus ir dukteris (plg. Gal 4, 4).
60. Kreipkimės malda į Mariją, Bažnyčios Motiną ir mūsų tikėjimo Motiną.
Motina, padėk mūsų tikėjimui!
Atverk mūsų ausis girdėti Dievo žodį ir atpažinti jo balsą bei šaukimą.
Pažadink mumyse troškimą sekti jo pėdomis, išeiti iš savo žemės ir priimti jo pažadą.
Padėk mums būti paliestiems jo meilės, kad galėtume jį paliesti tikėjime.
Padėk mums visiškai jam patikėti save ir tikėti jo meile, ypač išbandymų metu, kryžiaus šešėlyje, kai mūsų tikėjimas yra pašauktas bręsti.
Sėk mūsų tikėjime Prisikėlusiojo džiaugsmą.
Primink mums, kad tie, kurie tiki, niekada nėra vieni.
Mokyk mus matyti viską Jėzaus akimis, kad jis būtų šviesa mūsų kelyje. Ir tegu šioji tikėjimo šviesa visada auga mumyse, kol ateis ta nenykstanti diena, kuri yra pats Kristus, tavo Sūnus, mūsų Viešpats!Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 2013 m. birželio 29 d., šventų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmėje, pirmaisiais mano pontifikato metais.
PRANCIŠKUS