Iš Dievo rankų – į Dievo rankas.
Skaitykite daugiau..
Ši frazė primena senovinę krikščionišką mintį apie žmogaus gyvenimo kelionę kaip ratą. Senovės teologai mėgo sakyti, kad mes esame tarsi molis puodžiaus rankose. Įdomu tai, kad ankstyvojoje bažnyčios tradicijoje buvo tikima, jog žmogaus siela prieš gimimą jau priklausė Dievui, todėl mirtis nėra pabaiga, o tiesiog sugrįžimas į namus. Tai tarsi ilga kelionė per audringą jūrą, kurios pabaigoje laivas saugiai įplaukia į uostą.
Retai minimas faktas yra tas, kad kai kurie mistikai šį procesą lygino su kvėpavimu. Dievas įkvepia gyvybę į žmogų, o mirties akimirką tarsi iškvepia ją atgal į save. Tai nėra praradimas, o veikiau susiliejimas su begaline meile. Viduramžių vienuoliai netgi turėjo specialius pratimus, padedančius kasdien prisiminti šį ryšį, kad mirtis neatrodytų kaip baisus baubas, o kaip švelnus apkabinimas. Juk jei viskas prasidėjo nuo švelnaus prisilietimo, tai ir pabaiga turėtų būti tokia pati rami. Gyvenimas tampa tarsi trumpa viešnagė svečiuose, kurioje mes mokomės mylėti, kad sugrįžę būtume pasiruošę tikrajam gyvenimui. Tai suteikia drąsos gyventi šiandien, nes žinome, kad esame saugūs.