Viešpatie Dieve, myliu Tave labiau už viską, o savo artimą – dėl Tavęs, nes Tu esi aukščiausias, begalinis ir tobuliausias gėris, vertas visokeriopos meilės. Taip mylėdamas esu pasiryžęs gyventi ir mirti. Amen.
Meilės aktas („Actus Caritatis“) yra Katalikų Bažnyčios pripažinta malda, kalbama asmeninės maldos metu, norint išreikšti meilę Dievui ir artimui.
Dažniausiai ši malda sakoma rekolekcijų metu ar asmeninės dvasinės refleksijos akimirkomis. Rytinės ar vakarinės asmeninės maldos metu, patikint Dievui savo dieną ar naktį. Adoracijos ar maldos prieš Švenčiausiąjį Sakramentą metu. Pasiruošimo Komunijai metu arba ją priėmus, norint išreikšti dėkingumą ir meilę Jėzui.
Skaitykite daugiau..
Meilės aktas, nors ir paprastas žodžiais, turi gilias šaknis pačioje krikščioniškosios minties pradžioje. Jis nėra tik vėlyvųjų laikų išradimas. Jau ankstyvieji Bažnyčios Tėvai, pavyzdžiui, Šventasis Augustinas, kalbėjo apie meilę kaip apie visų dorybių pagrindą, tarsi apie visų krikščioniško gyvenimo variklį. Jie suprato, kad be nuoširdžios meilės Dievui, visi kiti veiksmai lieka tušti.
Įdomu tai, kad šis meilės išreiškimas siejamas su Jėzaus įsakymu mylėti Dievą visa širdimi ir artimą kaip save patį. Tai tarsi trumpas, bet galingas priminimas, kad mūsų santykis su Dievu turi tiesioginį poveikį mūsų santykiui su kitais žmonėmis. Kai kurie senesni katekizmai šį aktą vadino „dvasiniu prisilietimu“ prie Dievo, ypač kai fizinis artumas neįmanomas, pavyzdžiui, kai negalima priimti Komunijos. Tai būdas pasakyti Jėzui: „Aš Tave priimu savo širdyje, net jei negaliu priimti Eucharistijos.“ Tai labai asmeniškas ir šiltas būdas palaikyti ryšį su Viešpaties gėriu.
Įdomu tai, kad šis meilės išreiškimas siejamas su Jėzaus įsakymu mylėti Dievą visa širdimi ir artimą kaip save patį. Tai tarsi trumpas, bet galingas priminimas, kad mūsų santykis su Dievu turi tiesioginį poveikį mūsų santykiui su kitais žmonėmis. Kai kurie senesni katekizmai šį aktą vadino „dvasiniu prisilietimu“ prie Dievo, ypač kai fizinis artumas neįmanomas, pavyzdžiui, kai negalima priimti Komunijos. Tai būdas pasakyti Jėzui: „Aš Tave priimu savo širdyje, net jei negaliu priimti Eucharistijos.“ Tai labai asmeniškas ir šiltas būdas palaikyti ryšį su Viešpaties gėriu.