Šventasis Ambraziejus (lot. Sanctus Ambrosius), taip pat žinomas kaip Ambraziejus Mediolanietis, buvo vienas įtakingiausių ankstyvosios Bažnyčios tėvų ir vyskupų, gyvenęs IV amžiuje. Jis gimė apie 340 m. Treviryje (dabar Vokietijos teritorijoje) kilmingoje Romos imperijos šeimoje. Nors jis iš pradžių nebuvo numatytas tapti dvasininku, jo gyvenimas pasuko netikėta linkme, kai jis tapo vienu svarbiausių Bažnyčios lyderių ir teologų.
Ambraziejus buvo auklėjamas pagal romėniškąją teisę ir greitai kilo karjeros laiptais kaip Romos imperijos valdininkas. Jis buvo paskirtas Mediolanumo (dabartinio Milano) gubernatoriumi. 374 m., kilus konfliktui dėl naujo Milano vyskupo skyrimo, miestiečiai, nepaisant Ambraziejaus pasaulietinės padėties, vienbalsiai jį išrinko vyskupu. Nors jis iš pradžių atsisakė, Ambraziejus galiausiai priėmė šią pareigą, greitai buvo pakrikštytas ir per kelias dienas įšventintas vyskupu.
Tapęs vyskupu, Ambraziejus tapo stipria dvasine figūra, garsėjančia savo pamaldumu, intelektu ir išskirtiniu moraliniu autoritetu. Jis aktyviai gynė Bažnyčios nepriklausomybę nuo pasaulietinės valdžios ir buvo drąsus tikėjimo bei moralės sergėtojas. Vienas iš žymiausių jo konfliktų buvo su Romos imperatoriumi Teodosijumi I. 390 m. Tesalonikoje imperatorius įsakė surengti žudynes, dėl kurių Ambraziejus privertė jį viešai atgailauti, kas buvo itin svarbus įvykis Bažnyčios ir valstybės santykių istorijoje.
Ambraziejus yra žinomas kaip vienas iš keturių Bažnyčios mokytojų, o jo teologinis indėlis buvo didžiulis. Jis parašė daug teologinių traktatų, raštų ir himnų, kurie padėjo formuoti Vakarų Bažnyčios liturgiją ir teologiją. Jis buvo puikus pamokslininkas, įkvėpęs daugelį savo laikmečio žmonių, tarp jų ir Šventąjį Augustiną, kuris vėliau tapo vienu garsiausių krikščionybės teologų. Būtent Ambraziejaus įtaka padėjo Augustinui atsiversti į krikščionybę.
Be savo teologinio darbo, Ambraziejus buvo aktyvus socialinių ir moralinių reformų šalininkas. Jis siekė padėti vargšams, įsteigė įvairias labdaros organizacijas, skatino asketišką gyvenimo būdą ir stengėsi stiprinti Bažnyčios autoritetą. Ambraziejus taip pat prisidėjo prie arijonizmo erezijos pasmerkimo, stiprindamas Bažnyčios tikėjimo grynumą.
Šventasis Ambraziejus mirė 397 m. balandžio 4 d. Milane, o jo atminimas Bažnyčioje švenčiamas gruodžio 7 d., dieną, kai jis buvo išrinktas vyskupu. Jis laikomas Milano globėju ir visoje krikščionybėje gerbiamas už savo mokymą, teologinį indėlį bei drąsą ginti Bažnyčios nepriklausomybę. Jo palikimas išlieka svarbus tiek teologijoje, tiek Bažnyčios istorijoje, o jo gyvenimas ir veikla rodo, kaip tikėjimas gali paveikti tiek dvasinį, tiek pasaulietinį gyvenimą.
Dar viena įdomi detalė siejasi su muzika. Ambraziejus labai stipriai prisidėjo prie giedojimo bažnyčiose. Jis pastebėjo, kad bendras žmonių balsų skambėjimas stiprina tikinčiųjų bendrystę, todėl sukūrė naujų giesmių ir įvedė antifoninį dainavimą, kai chorai dainuodavo pakaitomis. Dėl šio indėlio į liturginę muziką jis yra laikomas viso bažnytinio giedojimo globėjas.
Istorikai pasakoja smagų faktą apie jo vaikystę. Kai jis dar buvo kūdikis, gulintis lopšyje, ant jo veidinio nutūpė bitės ir paliko medaus lašą, bet jo nesugėlė. Tėvai tai palaikė ženklu, kad užaugęs vaikas pasižymės ypatingu iškalbingumu, o jo žodžiai bus saldūs kaip medus. Ši pranašystė išsipildė su kaupu. Galiausiai Bažnyčia jį paskelbė vienu iš keturių didžiųjų Vakarų Bažnyčios mokytojų.