Kankinių aktai (Acta Martyrum)

„Acta Martyrum“ (kankinių aktai) nėra viena konkreti knyga, parašyta vieno autoriaus. Tai bendras pavadinimas, apibūdinantis ankstyvosios krikščionybės (II–IV a.) dokumentų rinkinius, kuriuose užfiksuoti krikščionių teismai, kankinimai ir mirties bausmės vykdymas Romos imperijoje.

Šie tekstai yra neįkainojamas šaltinis ne tik religijos istorijai, bet ir Romos teisės studijoms, nes dažnai jie remiasi autentiškais teismo protokolais.

Tarp protokolo ir legendos: Trys kategorijos

Mokslininkai „Acta Martyrum“ paprastai skirsto į tris grupes pagal jų istorinį patikimumą. Tai padeda atskirti tai, kas tikrai įvyko, nuo vėlesnių pamaldžių pagražinimų.

TipasPavadinimasAprašymas
Oficialūs aktaiActaTikslūs teismo posėdžių nuorašai. Juose užfiksuoti prokonsulo klausimai ir kankinio atsakymai. Tai patys sausiausi, bet vertingiausi dokumentai.
PasakojimaiPassionesLiudininkų aprašymai apie kankinio kalinimą ir mirtį. Čia daugiau emocijų, bet faktai vis dar dominuoja (pvz., Perpetujos ir Felicitos kankinystė).
LegendosMartyriaVėlesni kūriniai, parašyti po krikščionybės įteisinimo. Juose gausu antgamtinių elementų, stebuklų ir retorikos, todėl istoriškai jie mažiausiai patikimi.

Kaip vykdavo teismas?

Skaitydami autentiškus „Acta Martyrum“, matome pasikartojantį Romos teisinį mechanizmą. Krikščionys nebuvo persekiojami dėl „kitokio Dievo“ (romiečiams tai nelabai rūpėjo), o dėl politinio nelojalumo.

Procesas dažniausiai vykdavo taip:

  1. Atsižadėjimas: Teisėjas (prokonsulas) duodavo krikščioniui progą atsisakyti savo tikėjimo ir paaukoti imperatoriaus genijui.
  2. „Christianus sum“: Tai buvo standartinė frazė („Aš esu krikščionis“), kuri reiškė galutinį atsisakymą paklusti valstybiniam kultui.
  3. Nuosprendis: Kadangi krikščionys atsisakydavo garbinti imperatorių, jie būdavo pripažįstami kaltais dėl maiestas (išdavystės) arba ateizmo (valstybės dievų neigimo).

Svarbiausi dokumentai

  • Skilitos kankinių aktai (Acta Martyrum Scillitanorum, 180 m. liepos 17 d.): Seniausias datuotas krikščioniškas dokumentas lotynų kalba. Tai trumpas, sausas teismo protokolas apie 12 Šiaurės Afrikos krikščionių, kuriems Kartaginoje buvo nukirstos galvos.
  • Šv. Polikarpo kankinystė (Martyrium Polycarpi) ~155–156 m. po Kr.: Visiškai seniausias kankinystės aktas. Aprašo Smirnos vyskupo sudeginimą. Tai vienas pirmųjų tekstų, kuriame pasirodo „martyrium“ (liudijimo) sąvoka.
  • Perpetujos ir Felicitos kančia (Passio Perpetuae et Felicitatis): Unikalus tekstas, kurio didžiąją dalį sudaro pačios Perpetujos (kilmingos moters) dienoraštis, rašytas laukiant mirties arenoje. Tai vienas rečiausių moters balso pavyzdžių iš antikos.
  • Liono ir Vienos kankinių laiškas (Epistula Ecclesiae Lugdunensis) – 177 m. Tai vienas dramatiškiausių ir patikimiausių liudijimų, parašytas pačios bendruomenės narių. Laiškas pasakoja apie žiaurius persekiojimus Galijoje (dabartinė Prancūzija), valdant Markui Aurelijui. Jame itin ryškus šv. Blandinos, vergės, kurios kantrybė ir ištvermė stulbino net jos kankintojus, paveikslas. Dokumentas vertingas tuo, kad jame užfiksuota ne tik teismo eiga, bet ir minios psichologija bei krikščionių tarpusavio solidarumas.
  • Šv. Justino ir jo mokinių kankinystė (Acta Iustini et Sociorum) – apie 165 m. Šis tekstas yra itin trumpas ir koncentruotas – tai beveik gryna teismo stenograma. Justinas, garsus krikščionių filosofas ir apologetas, čia apklausiamas prefekto Rustiko. Dialogai trumpi, be jokių vėlesnių laikų patoso. Justinas logiškai gina savo poziciją, tačiau prefektui tai tik dar vienas įstatymo nepaisymo atvejis. Tai puikus pavyzdys, kaip intelektualinė krikščionybė susidūrė su Romos valstybės aparatu.
  • Šv. Karpo, Papilo ir Agatonikės kankinystė (Acta Carpi, Papyli et Agathonices) – II a. pab. Dokumentas iš Mažosios Azijos (Pergamo). Jame itin aiškiai matoma oficialių Romos teismo protokolų struktūra. Teisėjas bando įtikinti kankinius paaukoti imperatoriaus garbei, argumentuodamas sveiku protu ir valstybės stabilumu. Tai vienas seniausių ir mažiausiai vėlesnių redakcijų paliestų tekstų.
  • Šv. Pionijaus kankinystė (Martyrium Pionii) 250 m.: Labai išsamus tekstas apie kunigo Pionijaus teismą Smirnoje, valdant Decijui. Čia gausu oficialių formulių, ilgų dialogų ir netgi krikščionių debatų su vietos žydais bei pagonimis. Stenografiniai elementai leidžia pamatyti, kaip kruopščiai buvo fiksuojami vieši pasisakymai.
  • Šv. Apolonija ir Aleksandrijos kankiniai (Epistolē Dionysiou pros Fabion) 249 m.: Šis liudijimas aprašo kruvinus įvykius Aleksandrijoje. Nors tekstas turi kiek daugiau literatūrinių elementų, jo branduolys tiesiogiai remiasi teismo procedūromis ir realiais įvykiais mieste, kur religinė įtampa peraugo į masinius pogromus.
  • Šv. Fruktuoso ir jo diakonų kankinystė (Acta Fructuosi) 259 m.: Tai Ispanijos (Tarakono) perlai. Šis dokumentas yra stulbinamai sausas ir administracinis. Tai grynas teismo protokolas, kuriame užfiksuota, kaip vyskupas Fruktuosas ir jo diakonai buvo sudeginti amfiteatre. Jokių stebuklų, tik įstatymo vykdymo procedūra.
  • Šv. Montano ir Lucijaus kankinystė (Acta Montani et Lucii) III a.: Mažiau žinomas, bet itin autentiškas protokolas iš Šiaurės Afrikos. Realistiškas stilius ir trumpi, kieti dialogai rodo, kad tekstas buvo užrašytas liudininkų, turėjusių priėjimą prie teismo archyvų.
  • Šv. Kiprijono kankinystė (Acta Proconsularia Sancti Cypriani) 258 m.: Vienas autentiškiausių III a. Šiaurės Afrikos teismo protokolų. Tekstas išsiskiria lakonišku, oficialiu stiliumi, būdingu tikriems prokonsulo kanceliarijos įrašams: aiškiai fiksuojami klausimai, atsakymai, nuosprendis ir egzekucijos eiga. Dokumentas rodo, kad Kiprijono byla buvo užrašyta tiesiogiai iš teismo salės, tikriausiai liudininkų ar raštininkų, turėjusių priėjimą prie oficialių archyvų.

Be religinės reikšmės, „Acta Martyrum“ padėjo formuotis Vakarų literatūrai. Iš šių sausų protokolų išsirutuliojo biografijos žanras, o vėliau ir hagiografija (šventųjų gyvenimai). Be to, tai dokumentas apie žmogaus orumą – momentą, kai individo sąžinė tampa svarbesnė už visą imperijos galią.

Scilitos kankinių aktai (Acta Martyrum Scillitanorum)

[1] Konsulais esant Prezensui (antrą kartą) ir Kondianui, šešioliktą dieną prieš rugpjūčio kalendas, Kartaginoje, į teismo menę atvesdintiems Speratui, Narzalui ir Citinui, Donatai, Sekundai, Vestijai, prokonsulas Saturninas tarė: „Galite pelnyti mūsų viešpaties imperatoriaus malonę, jei sugrįšite į sveiką protą.“

[2] Speratas tarė: „Niekada nedarėme bloga, neprisidėjome prie jokios neteisybės; niekada nekeikėme, bet, blogai elgiamiesiems su mumis, dėkojome; dėl to mes gerbiame savo imperatorių.“

[3] Prokonsulas Saturninas tarė: „Ir mes esame religingi, ir mūsų religija paprasta, ir mes prisiekiame mūsų viešpaties imperatoriaus genijumi bei meldžiamės už jo sveikatą, ką ir jūs taip pat privalote daryti.“

[4] Speratas tarė: „Jei ramiai mane išklausysi, atskleisiu paprastumo paslaptį.“

[5] Saturninas tarė: „Neklausysiu tavęs, pradedančio kalbėti piktus dalykus apie mūsų šventenybes; verčiau prisiek mūsų viešpaties imperatoriaus genijumi.“

[6] Speratas tarė: „Aš nepripažįstu šio pasaulio valdžios; bet verčiau tarnauju tam Dievui, kurio joks žmogus nematė ir šiomis akimis pamatyti negali. Vagystės nepadariau, bet jei ką perku, sumoku mokestį, nes pažįstu savo Viešpatį, karalių Karalių ir visų tautų Imperatorių.“

[7] Prokonsulas Saturninas tarė kitiems: „Liaukitės laikęsi šio įsitikinimo.“

Speratas tarė: „Blogas įsitikinimas yra žudyti, liudyti melagingai.“

[8] Prokonsulas Saturninas tarė: „Nebūkite šios beprotybės dalyviais.“

Citinas tarė: „Mes neturime ko kito bijoti, tik savo Viešpatį Dievą, kuris yra danguje.“

[9] Donata tarė: „Pagarba Ciesoriui kaip Ciesoriui, o baimė – Dievui.“

Vestija tarė: „Esu krikščionė.“

Sekunda tarė: „Kuo esu, tuo ir noriu būti.“

[10] Prokonsulas Saturninas tarė Speratui: „Ar pasilieki krikščionimi?“

Speratas tarė: „Esu krikščionis“; ir su juo visi sutiko.

[11] Prokonsulas Saturninas tarė: „Gal norite laiko apsispręsti?“

Speratas tarė: „Tokiame teisingame dalyke nėra ko svarstyti.“

[12] Prokonsulas Saturninas tarė: „Kokie daiktai yra jūsų dėžėje?“

Speratas tarė: „Knygos ir teisuolio Pauliaus laiškai.“

[13] Prokonsulas Saturninas tarė: „Turėkite trisdešimties dienų atidėjimą ir apgalvokite.“

Speratas vėl tarė: „Esu krikščionis“; ir su juo visi sutiko.

[14] Prokonsulas Saturninas iš lentelės perskaitė nuosprendį: „Speratą, Narzalą, Citiną, Donatą, Vestiją, Sekundą ir kitus, prisipažinusius gyvenant pagal krikščionių papročius, kadangi pasiūlius galimybę sugrįžti prie romėnų tvarkos jie užsispyrusiai laikėsi savo, nuspręsta nubausti kalaviju.“

[15] Speratas tarė: „Dėkojame Dievui.“

Narzalas tarė: „Šiandien esame kankiniai danguje: ačiū Dievui.“

[16] Prokonsulas Saturninas įsakė šaukliui paskelbti: „Įsakiau išvesti Speratą, Narzalą, Citiną, Veturijų, Feliksą, Akviliną, Letancijų, Januariją, Generozą, Vestiją, Donatą, Sekundą.“

[17] Visi tarė: „Dėkojame Dievui.“

Ir tuojau pat buvo nukirsdinti dėl Kristaus vardo.

Amen.

Scilitos kankinių aktai (Acta Martyrum Scillitanorum)

[1] Konsulais esant Prezensui (antrą kartą) ir Kondianui, šešioliktą dieną prieš rugpjūčio kalendas, Kartaginoje, į teismo menę atvesdintiems Speratui, Narzalui ir Citinui, Donatai, Sekundai, Vestijai, prokonsulas Saturninas tarė: „Galite pelnyti mūsų viešpaties imperatoriaus malonę, jei sugrįšite į sveiką protą.“

[2] Speratas tarė: „Niekada nedarėme bloga, neprisidėjome prie jokios neteisybės; niekada nekeikėme, bet, blogai elgiamiesiems su mumis, dėkojome; dėl to mes gerbiame savo imperatorių.“

[3] Prokonsulas Saturninas tarė: „Ir mes esame religingi, ir mūsų religija paprasta, ir mes prisiekiame mūsų viešpaties imperatoriaus genijumi bei meldžiamės už jo sveikatą, ką ir jūs taip pat privalote daryti.“

[4] Speratas tarė: „Jei ramiai mane išklausysi, atskleisiu paprastumo paslaptį.“

[5] Saturninas tarė: „Neklausysiu tavęs, pradedančio kalbėti piktus dalykus apie mūsų šventenybes; verčiau prisiek mūsų viešpaties imperatoriaus genijumi.“

[6] Speratas tarė: „Aš nepripažįstu šio pasaulio valdžios; bet verčiau tarnauju tam Dievui, kurio joks žmogus nematė ir šiomis akimis pamatyti negali. Vagystės nepadariau, bet jei ką perku, sumoku mokestį, nes pažįstu savo Viešpatį, karalių Karalių ir visų tautų Imperatorių.“

[7] Prokonsulas Saturninas tarė kitiems: „Liaukitės laikęsi šio įsitikinimo.“

Speratas tarė: „Blogas įsitikinimas yra žudyti, liudyti melagingai.“

[8] Prokonsulas Saturninas tarė: „Nebūkite šios beprotybės dalyviais.“

Citinas tarė: „Mes neturime ko kito bijoti, tik savo Viešpatį Dievą, kuris yra danguje.“

[9] Donata tarė: „Pagarba Ciesoriui kaip Ciesoriui, o baimė – Dievui.“

Vestija tarė: „Esu krikščionė.“

Sekunda tarė: „Kuo esu, tuo ir noriu būti.“

[10] Prokonsulas Saturninas tarė Speratui: „Ar pasilieki krikščionimi?“

Speratas tarė: „Esu krikščionis“; ir su juo visi sutiko.

[11] Prokonsulas Saturninas tarė: „Gal norite laiko apsispręsti?“

Speratas tarė: „Tokiame teisingame dalyke nėra ko svarstyti.“

[12] Prokonsulas Saturninas tarė: „Kokie daiktai yra jūsų dėžėje?“

Speratas tarė: „Knygos ir teisuolio Pauliaus laiškai.“

[13] Prokonsulas Saturninas tarė: „Turėkite trisdešimties dienų atidėjimą ir apgalvokite.“

Speratas vėl tarė: „Esu krikščionis“; ir su juo visi sutiko.

[14] Prokonsulas Saturninas iš lentelės perskaitė nuosprendį: „Speratą, Narzalą, Citiną, Donatą, Vestiją, Sekundą ir kitus, prisipažinusius gyvenant pagal krikščionių papročius, kadangi pasiūlius galimybę sugrįžti prie romėnų tvarkos jie užsispyrusiai laikėsi savo, nuspręsta nubausti kalaviju.“

[15] Speratas tarė: „Dėkojame Dievui.“

Narzalas tarė: „Šiandien esame kankiniai danguje: ačiū Dievui.“

[16] Prokonsulas Saturninas įsakė šaukliui paskelbti: „Įsakiau išvesti Speratą, Narzalą, Citiną, Veturijų, Feliksą, Akviliną, Letancijų, Januariją, Generozą, Vestiją, Donatą, Sekundą.“

[17] Visi tarė: „Dėkojame Dievui.“

Ir tuojau pat buvo nukirsdinti dėl Kristaus vardo.

Amen.

Šventųjų Perpetujos ir Felicitos kankinystė (Passio Sanctarum Perpetuae et Felicitatis)

[1] Jei senieji tikėjimo pavyzdžiai, liudijantys Dievo malonę ir ugdantys žmogų, buvo užrašyti tam, kad juos skaitant – tarsi iš naujo išgyvenant įvykius – būtų pagerbtas Dievas ir sustiprintas žmogus, kodėl gi neturėtų būti parengti ir nauji dokumentai, vienodai tinkantys abiem šiems tikslams? Juk ir šie kada nors taps senais ir būtinais ateities kartoms, nors dabar, savuoju laiku, jie laikomi menkesnio autoriteto dėl perdėtos pagarbos senovei. Tačiau tegul žiūrisi tie, kurie vieną ir tą pačią vienos Šventosios Dvasios galybę vertina pagal laikotarpių amžių, nes tai, kas nauja, turėtų būti laikoma didingesniu dalyku, kadangi yra vėlesni, pagal malonės perteklių, skirtą paskutiniams amžių tarpsniams. Juk paskutinėmis dienomis, sako Viešpaties, aš išliesiu savo Dvasios ant kiekvieno kūno, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus; ir ant savo tarnų bei tarnaičių aš išliesiu savo Dvasios; ir jaunuoliai matys regėjimus, o seniai sapnuos sapnus. Taigi ir mes, kurie pripažįstame ir gerbiame tiek pranašystes, tiek naujus regėjimus, vienodai pažadėtus, ir kitas Šventosios Dvasios galias priskiriame Bažnyčios paveldui (kuriai ta pati Dvasia ir buvo atsiųsta, kad administruotų visas dovanas visuose, kaip Viešpats kiekvienam paskirstė), būtinai juos ir užrašome, ir Dievo garbei skaitydami švenčiame. Tai darome tam, kad koks nors tikėjimo silpnumas ar neviltis nemanytų, jog dieviškoji malonė veikė tik senovėje, tiek kankinių, tiek apreiškimų malonėje, nes Dievas visada daro tai, ką pažadėjo – netikintiems kaip liudijimą, o tikintiems kaip malonę. Todėl ir mes tai, ką girdėjome ir lietėme, skelbiame ir jums, broliai ir vaikeliai, kad ir jūs, kurie dalyvavote, prisimintumėte Viešpaties šlovę, ir jūs, kurie dabar sužinote girdėdami, turėtumėte bendrystę su šventaisiais kankiniais, o per juos – su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi, kuriam šlovė ir garbė per amžių amžius. Amen.

[2] Buvo suimti jauni katechumenai: Revokatas ir Felicita, jo vergė, Saturninas ir Sekundulas. Tarp jų buvo ir Vibia Perpetuja, kilminga, gerai išauklėta, ištekėjusi moteris, turinti tėvą, motiną ir du brolius (vieną taip pat katechumeną) bei žindomą kūdikį sūnų. Jai pačiai buvo apie dvidešimt dvejus metus. Visą savo kankinystės eigą nuo šios vietos pasakoja ji pati, kaip paliko užrašytą savo ranka ir savo jausmais.

[3] Ji sako: Kai dar buvome su sargybiniais ir mano tėvas troško mane perkalbėti žodžiais bei atkakliai bandė palaužti dėl savo meilės man, aš tariau: „Tėve, ar matai, pavyzdžiui, šį čia gulintį indą, ąsotėlį ar ką kita?“ Ir jis atsakė: „Matau.“ Aš jam tariau: „Ar galima jį vadinti kitu vardu, nei jis yra?“ Ir jis atsakė: „Ne.“ „Taip ir aš negaliu savęs vadinti niekuo kitu, tik tuo, kas esu – krikščionė.“ Tuomet tėvas, supykęs dėl šio žodžio, puolė prie manęs, norėdamas išlupti man akis, bet tik apstumdė ir pasitraukė nugalėtas kartu su velnio argumentais. Tada kelias dienas, kol buvau be tėvo, dėkojau Viešpačiui ir atsigavau jam nesant. Per tas kelias dienas mes buvome pakrikštyti, ir Dvasia man pakuždėjo, kad iš vandens nieko kito neprašyčiau, tik kūno ištvermės. Po kelių dienų buvome uždaryti į kalėjimą; ir aš išsigandau, nes niekada nebuvau patyrusi tokios tamsos. O, kokia žiauri diena! Didžiulis karštis dėl žmonių grūsties, kareivių stumdymai. Galiausiai mane kankino nerimas dėl ten esančio kūdikio. Tada Tertijus ir Pomponijus, palaimintieji diakonai, kurie mums patarnavo, už kyšį susitarė, kad būtume kelioms valandoms išleisti į geresnę kalėjimo vietą atsigaivinti. Tuomet visi išėję iš požemio rūpinosi savimi. Aš žindžiau kūdikį, jau alpstantį iš bado; nerimaudama dėl jo kalbėjausi su motina, guodžiau brolį, patikėjau jiems sūnų; nykau matydama, kaip jie nyksta dėl manęs. Tokį nerimą kenčiau daugelį dienų; ir išsikovojau, kad kūdikis pasiliktų su manimi kalėjime. Ir tuojau pat atsigavau, palengvėjo vargas ir rūpestis dėl vaiko, ir kalėjimas man staiga tapo rūmais, tad norėjau būti ten labiau nei bet kur kitur.

[4] Tada man tarė brolis: „Ponia seserie, dabar esi tokioje didelėje malonėje, kad gali prašyti regėjimo ir tau bus parodyta, ar laukia kančia, ar išlaisvinimas.“ Ir aš, kuri žinojau, kad kalbuosi su Viešpačiu, kurio dideles malones buvau patyrusi, pasitikėdama pažadėjau jam, sakydama: „Rytoj tau pranešiu.“ Ir paprašiau, ir man buvo parodyta štai kas. Matau nuostabaus dydžio kopėčias, siekiančias iki pat dangaus ir tokias siauras, kad jomis kilti galėjo tik po vieną, o kopėčių šonuose buvo pritvirtinta visokiausių geležinių įnagių. Ten buvo kardai, ietys, kabliai, durklai, iešmai, tad jei kas kiltų nerūpestingai ar nežiūrėdamas aukštyn, būtų sudraskytas ir jo kūnas prikibtų prie geležies. O po pačiomis kopėčiomis gulėjo nuostabaus dydžio drakonas, kuris rengė pasalas kylantiems ir gąsdino, kad nekiltų. Tačiau pirmas užlipo Saturus, kuris vėliau dėl mūsų pats pasidavė (nes jis mus mokė), o tada, kai buvome suimti, jo nebuvo. Jis pasiekė kopėčių viršų, atsisuko ir tarė man: „Perpetuja, aš tavęs laukiu; bet žiūrėk, kad tas drakonas tau neįkąstų.“ Ir aš tariau: „Jis man nepakenks Jėzaus Kristaus vardu.“ Ir iš po pačių kopėčių, tarsi manęs bijodamas, jis lėtai iškišo galvą. Ir aš, tarsi lipdama ant pirmo laiptelio, užmyniau jam ant galvos ir užlipau. Ir išvydau didžiulį sodą, o viduryje sėdintį žilą vyrą piemens drabužiais, didingą, melžiantį avis. Ir aplink stovėjo daugybė tūkstančių baltai apsirengusiųjų. Jis pakėlė galvą, pažvelgė į mane ir tarė: „Sveika atvykusi, vaike.“ Ir jis mane pašaukė ir davė man tarsi kąsnį sūrio, kurį melžė; aš priėmiau sudėtomis rankomis ir suvalgiau; ir visi stovintys aplinkui tarė: „Amen.“ Nuo balso garso pabudau, vis dar kramtydama kažką saldaus. Ir tuojau pat papasakojau broliui; ir supratome, kad laukia kankinystė, ir pradėjome nebeturėti jokios vilties šiame pasaulyje.

[5] Po kelių dienų pasklido gandas, kad būsime apklausti. Atvyko ir mano tėvas iš miesto, išvargintas sielvarto, ir užlipo pas mane, norėdamas mane palaužti, sakydamas: „Pasigailėk, dukra, mano žilų plaukų; pasigailėk tėvo, jei esu vertas tavo tėvu vadintis; jei šiomis rankomis užauginau tave iki šio amžiaus žiedo, jei tave mylėjau labiau už visus tavo brolius: neatiduok manęs žmonių gėdai. Pažvelk į savo brolius, pažvelk į motiną ir tetą, pažvelk į savo sūnų, kuris po tavo mirties negalės gyventi. Atsisakyk savo ryžto; nepražudyk mūsų visų. Juk niekas iš mūsų negalės laisvai kalbėti, jei tau kas nors nutiks.“ Tai sakė tėvas iš savo meilės, bučiuodamas man rankas, puldamas man po kojomis ir verkdamas vadino mane jau ne dukra, bet ponia. Ir aš sielojausi dėl tėvo dalios, kad jis vienintelis iš visos mano giminės nesidžiaugs mano kankinyste. Ir guodžiau jį, sakydama: „Toje pakyloje įvyks tai, ko norės Dievas. Žinok, kad mes esame ne savo, bet Dievo galioje.“ Ir jis pasitraukė nuo manęs nuliūdęs.

[6] Kitą dieną, kai pietavome, staiga buvome pagriebti apklausai. Ir atvykome į forumą. Gandas tuojau pat apskriejo gretimas forumo dalis ir susirinko milžiniška minia. Užlipome ant pakylos. Paklausti kiti prisipažino. Atėjo eilė ir man. Ir tuojau pat pasirodė tėvas su mano sūnumi, nutraukė mane nuo laiptelio ir tarė: „Maldauk pasigailėjimo. Pasigailėk kūdikio.“ Ir prokuratorius Hilarianas, kuris tada vietoje mirusio prokonsulo Minucijaus Timiniano turėjo kalavijo teisę, tarė: „Pasigailėk savo tėvo žilų plaukų, pasigailėk berniuko vaikystės. Aukok imperatorių sveikatai.“ Ir aš atsakiau: „Nedarysiu to.“ Hilarianas paklausė: „Ar esi krikščionė?“ Ir aš atsakiau: „Esu krikščionė.“ Ir kai tėvas stovėjo norėdamas mane nutildyti, Hilariano įsakymu jis buvo nustumtas ir jam sudavė lazda. Ir man skaudėjo dėl tėvo nelaimės, tarsi man pačiai būtų sudavę; taip gailėjausi jo varganos senatvės. Tada jis mus visus nuteisė žvėrims; ir džiugūs nusileidome į kalėjimą. Tada, kadangi kūdikis buvo įpratęs žįsti krūtį ir pasilikti su manimi kalėjime, tuojau pat pasiunčiau diakoną Pomponijų pas tėvą, prašydama kūdikio. Bet tėvas nenorėjo duoti. Ir kaip Dievas panorėjo, nei jis daugiau krūties nebetroško, nei man kilo karštis, kad nesikankinčiau rūpesčiu dėl kūdikio ir krūtų skausmu.

[7] Po kelių dienų, kai visi meldėmės, staiga vidury maldos man išsprūdo balsas ir aš paminėjau Dinokratą. Ir nustebau, kad niekada jis man nebuvo atėjęs į galvą, tik tada, ir nuliūdau prisiminusi jo likimą. Ir supratau, kad esu verta ir privalau už jį melstis. Ir pradėjau už jį daug melstis ir dejuoti Viešpačiui. Tą pačią naktį man buvo parodyta štai kas. Matau Dinokratą išeinantį iš tamsios vietos, kur buvo ir daug kitų, labai kenčiantį nuo karščio ir troškulio, purvinais drabužiais ir išblyškusį; ir žaizda jo veide, kurią turėjo mirdamas. Šis Dinokratas buvo mano kūniškas brolis, septynerių metų, kuris mirė sunkia mirtimi nuo veido vėžio, taip, kad jo mirtis kėlė siaubą visiems žmonėms. Taigi už jį aš meldžiausi; ir tarp manęs ir jo buvo didelė praraja, kad negalėjome vienas prie kito prieiti. Toje vietoje, kur buvo Dinokratas, buvo baseinas pilnas vandens, kurio kraštas buvo aukštesnis nei berniuko ūgis; ir Dinokratas stiebėsi, tarsi norėdamas atsigerti. Aš sielojausi, kad tame baseine buvo vandens, bet dėl krašto aukščio jis negalėjo atsigerti. Ir pabudau, ir supratau, kad mano brolis vargsta. Bet tikėjau, kad galiu padėti jo vargui. Ir meldžiausi už jį visas dienas, kol buvome perkelti į stovyklos kalėjimą. Mat mes turėjome kautis stovyklos žaidynėse; tada buvo Getos Cezario gimtadienis. Ir meldžiausi už jį dieną ir naktį dejuodama ir verkdama, kad jis man būtų dovanotas.

[8] Tą dieną, kai buvome sukaustyti grandinėmis, man buvo parodyta štai kas. Matau tą vietą, kurią mačiau anksčiau, ir Dinokratą švariu kūnu, gražiai apsirengusį, atsigaivinusį; ir kur buvo žaizda, matau randą; ir tą baseiną, kurį mačiau anksčiau, su nuleistu kraštu iki berniuko juosmens; ir jis sėmė iš jo vandenį be paliovos. Ir ant krašto stovėjo auksinis dubuo pilnas vandens. Ir Dinokratas priėjo ir pradėjo iš jo gerti; o dubuo neišsekdavo. Ir pasisotinęs jis nuėjo žaisti su vandeniu, džiaugdamasis kaip vaikai. Ir aš pabudau. Tada supratau, kad jis buvo išvaduotas iš bausmės.

[9] Po kelių dienų kareivis Pudensas, prižiūrėtojas, paskirtas vadovauti kalėjimui, pradėjo mus labai gerbti, suprasdamas, kad mumyse yra didelė jėga; jis įleisdavo pas mus daug žmonių, kad ir mes, ir jie galėtume vieni kitus pastiprinti. O kai priartėjo žaidynių diena, pas mane atėjo tėvas, išvargintas sielvarto, ir pradėjo rautis barzdą ir mesti ją ant žemės, pulti veidu į žemę, keikti savo metus ir kalbėti tokius žodžius, kurie sujaudintų visą kūriniją. Aš sielojausi dėl jo nelaimingos senatvės.

[10] Dieną prieš kovą regėjime mačiau štai ką: atėjo diakonas Pomponijus prie kalėjimo durų ir smarkiai beldė. Aš išėjau pas jį ir atidariau jam; jis vilkėjo laisva balta tunika ir avėjo puošnius sandalus. Ir jis man tarė: „Perpetuja, mes tavęs laukiame; eikš.“ Ir jis paėmė mane už rankos, ir mes pradėjome eiti per rūsčias ir klaidžias vietas. Galiausiai sunkiai alsuodami pasiekėme amfiteatrą, ir jis įvedė mane į arenos vidurį ir tarė: „Nebijok. Aš esu čia su tavimi ir kovoju kartu.“ Ir nuėjo. Ir aš matau didžiulę nustebusią minią; ir kadangi žinojau, jog esu nuteista žvėrims, stebėjausi, kodėl manęs nepuola žvėrys. Ir išėjo prieš mane kažkoks bjaarios išvaizdos egiptietis su savo padėjėjais kovoti su manimi. Prie manęs taip pat priėjo gražūs jaunuoliai, mano padėjėjai ir rėmėjai. Ir aš buvau nurengta ir tapau vyru; ir mano rėmėjai pradėjo mane trinti aliejumi, kaip įprasta imtynėse. Ir matau tą egiptietį besivartantį dulkėse. Ir išėjo vyras nuostabaus dydžio, viršijantis net amfiteatro aukštį, nejuosėtas, vilkintis purpurą su dviem juostomis per krūtinę, avintis įvairiaspalvius sandalus iš aukso ir sidabro, laikantis lazdą tarsi lanista (gladiatorių treneris) ir žalią šaką, ant kurios buvo auksiniai obuoliai. Ir jis paprašė tylos ir tarė: „Šis egiptietis, jei ją nugalės, nužudys ją kalaviju; o ji, jei jį nugalės, gaus šią šaką.“ Ir pasitraukė. Ir mes priėjome vienas prie kito ir pradėjome smūgiuoti kumščiais. Jis norėjo sugriebti man už kojų, o aš jam kulnais daužiau veidą. Ir buvau pakelta į orą ir pradėjau jį taip daužyti, tarsi neliesčiau žemės. Bet pamačiusi, kad kova užsitęsė, sunėriau rankas, supindama pirštus, ir sugriebiau jam už galvos; ir jis krito veidu į žemę, ir aš užmyniau jam ant galvos. Ir minia pradėjo šaukti, o mano rėmėjai giedoti. Ir priėjau prie lanistos ir paėmiau šaką. Ir jis pabučiavo mane ir tarė: „Dukra, ramybė tau.“ Ir pradėjau eiti su šlove link Gyvybės vartų. Ir pabudau. Ir supratau, kad kovosiu ne su žvėrimis, bet su velniu; bet žinojau, kad pergalė bus mano. Tiek aš aprašiau iki pat žaidynių išvakarių; o pačias žaidynes, jei kas norės, teparašo.

[11] Bet ir palaimintasis Saturus papasakojo šį savo regėjimą, kurį pats užrašė. Jis sako: Mes buvome iškentėję ir išėjome iš kūno, ir mus pradėjo nešti keturi angelai į Rytus, kurių rankos mūsų nelietė. Mes keliavome ne gulomis aukštyn veidais, bet tarsi lipdami į nuožulnų kalną. Ir išsilaisvinę iš pirmojo pasaulio, pamatėme didžiulę šviesą, ir aš tariau Perpetujai (nes ji buvo šalia manęs): „Tai yra tai, ką Viešpats mums žadėjo: mes gavome pažadą.“ Ir kol buvome nešami tų pačių keturių angelų, atsivėrė mums didelė erdvė, kuri buvo tarsi sodas, pilnas rožių krūmų ir visokiausių gėlių. Medžių aukštis buvo kaip kiparisų, kurių lapai krito be paliovos. O ten, sode, buvo kiti keturi angelai, šviesesni už anuos: pamatę mus, jie atidavė mums pagarbą ir tarė kitiems angelams su susižavėjimu: „Štai jie, štai jie.“ Ir tie keturi angelai, kurie mus nešė, nusigandę mus nuleido. Ir mes pėsčiomis perėjome į stadioną plačiu keliu. Ten radome Jokundą, Saturniną ir Artaksijų, kurie toje pačioje persekiojimo bangoje buvo sudeginti gyvi, ir Kvintą, kuris pats mirė kankiniu kalėjime. Ir klausinėjome apie juos, kur jie yra. Kiti angelai mums tarė: „Pirmiausia ateikite, įeikite ir pasveikinkite Viešpatį.“

[12] Ir priėjome prie vietos, kurios sienos buvo tarsi pastatytos iš šviesos; ir priešais tos vietos duris stovėjo keturi angelai, kurie įeinančius apvilko baltais drabužiais. Ir įėjome, ir išgirdome vieningą balsą, sakantį: „Agios, agios, agios“ (Šventas, šventas, šventas) be paliovos. Ir pamatėme toje pačioje vietoje sėdintį tarsi žilą vyrą, turintį sniego baltumo plaukus ir jaunatvišką veidą, kurio kojų nematėme. Ir dešinėje, ir kairėje stovėjo keturi vyresnieji, o už jų – daugybė kitų vyresniųjų. Ir įeidami su nuostaba sustojome priešais sostą, ir keturi angelai mus pakėlė, ir mes pabučiavome jį, ir jis ranka perbraukė mums per veidą. Ir kiti vyresnieji mums tarė: „Stokime.“ Ir mes atsistojome ir pasikeitėme ramybės pabučiavimu. Ir vyresnieji mums tarė: „Eikite ir žaiskite.“ Ir aš tariau Perpetujai: „Turi tai, ko norėjai.“ Ir ji man tarė: „Ačiū Dievui, kad kaip buvau linksma kūne, taip dabar esu dar linksmesnė ir čia.“

[13] Ir išėjome, ir pamatėme priešais vartus vyskupą Optatą dešinėje ir presbiterį Aspazijų, mokytoją, kairėje, atskirtus ir liūdnus. Ir jie puolė mums po kojomis ir tarė: „Sutaikykite mus, nes jūs išėjote ir mus taip palikote.“ Ir mes jiems tarėme: „Argi tu ne mūsų tėvas, o tu ne presbiteris, kad pultumėte mums po kojomis?“ Ir susijaudinę mes juos apkabinome. Ir Perpetuja pradėjo graikiškai su jais kalbėti, ir mes nuvedėme juos į sodą po rožių krūmu. Ir kol mes su jais kalbėjomės, angelai jiems tarė: „Leiskite jiems atsigaivinti; ir jei turite kokių nors nesutarimų tarpusavyje, atleiskite vieni kitiems.“ Ir jie juos subarė. Ir tarė Optatui: „Pataisyk savo liaudį, nes jie renkasi pas tave tarsi grįždami iš cirko ir ginčijasi dėl frakcijų.“ Ir mums pasirodė, kad jie nori uždaryti vartus. Ir pradėjome ten atpažinti daug brolių, o taip pat ir kankinių. Visi maitinomės nenusakomu kvapu, kuris mus sotino. Tada džiaugdamasis pabudau.

[14] Šie patys žymiausi palaimintųjų kankinių Saturo ir Perpetujos regėjimai, kuriuos jie patys užrašė. O Sekundulą Dievas dar kalėjime pašaukė iš šio pasaulio ankstyvesne mirtimi, ne be malonės, kad jis išvengtų žvėrių. Visgi kalaviją, jei ne jo siela, tai bent jo kūnas pažino.

[15] O Felicitai Viešpaties malonė suteikė štai ką. Kadangi ji jau buvo aštuntą mėnesį nėščia (mat buvo suimta nėščia), artėjant žaidynių dienai ji labai sielvartavo, kad dėl nėštumo jos bausmė gali būti atidėta (nes neleidžiama nėščiųjų bausti viešai) ir kad vėliau ji neturėtų pralieti savo švento ir nekalto kraujo tarp kitų nusikaltėlių. Taip pat ir bendražygiai kankiniai labai liūdėjo, kad paliks tokią gerą draugę vieną keliauti tuo pačiu vilties keliu. Todėl visi kartu suvieniję dejuones išliejo maldą Viešpačiui likus trims dienoms iki žaidynių. Tuoj po maldos prasidėjo sąrėmiai. Ir kai dėl natūralaus aštunto mėnesio sunkumo ji gimdydama vargo ir kentė skausmus, vienas iš kalėjimo prižiūrėtojų padėjėjų jai tarė: „Jei dabar taip kenti, ką darysi, kai būsi atiduota žvėrims, kuriuos paniekinai atsisakydama aukoti?“ Ir ji atsakė: „Dabar aš kenčiu tai, ką kenčiu; bet ten manyje bus Kitas, kuris kentės už mane, nes ir aš ruošiuosi kentėti už Jį.“ Taip ji pagimdė mergaitę, kurią viena sesuo užaugino kaip dukrą.

[16] Kadangi Šventoji Dvasia leido ir leisdama panorėjo, kad būtų aprašyta pati žaidynių eiga, nors ir esame neverti papildyti tokios didžios šlovės aprašymo, vis dėlto, tarsi vykdydami švenčiausiosios Perpetujos paliepimą, ar veikiau jos testamentinį įpareigojimą, pridedame vieną liudijimą apie jos tvirtybę ir sielos didybę. Kai tribūnas elgėsi su jais griežčiau, nes dėl tuščių žmonių perspėjimų bijojo, kad jie nebūtų išvesti iš kalėjimo kokių nors magiškų užkeikimų pagalba, Perpetuja atsakė jam tiesiai į akis: „Kodėl gi neleidi mums atsigaivinti, mums, kilmingiausiems pasmerktiesiems, būtent Cezario aukoms, kurie kausis jo gimtadienio proga? Argi ne tavo paties garbei, jei mes pasirodytume sotesni tą dieną?“ Tribūnas nusipurtė ir paraudo; ir taip įsakė su jais elgtis žmoniškiau, kad jos broliams ir kitiems būtų leista užeiti ir kartu su jais pasistiprinti, kai jau ir pats kalėjimo viršininkas įtikėjo.

[17] Taip pat ir dieną prieš, kai tą paskutinę vakarienę, kurią vadina „laisva“, jie kiek galėdami šventė ne kaip laisvą puotą, bet kaip agapę (meilės pokylį), su ta pačia tvirtybe jie kalbėjo miniai, grasindami Dievo teismu, liudydami savo kančios laimę, tyčiodamiesi iš smalsuolių, o Saturus sakė: „Ar rytojaus jums neužtenka? Kodėl su malonumu žiūrite į tai, ko nekenčiate? Šiandien draugai, rytoj priešai. Vis dėlto gerai įsidėmėkite mūsų veidus, kad atpažintumėte mus tą dieną.“ Taip visi apstulbę pasitraukė, iš kurių daugelis įtikėjo.

[18] Išaušo jų pergalės diena, ir jie išėjo iš kalėjimo į amfiteatrą tarsi į dangų, džiugūs, gražiais veidais, virpėdami galbūt iš džiaugsmo, bet ne iš baimės. Perpetuja sekė švytinčiu veidu ir ramiu žingsniu kaip Kristaus matrona, kaip Dievo numylėtinė, savo akių spindesiu priversdama visus nuleisti akis. Taip pat ir Felicita, džiaugdamasi, kad sėkmingai pagimdė ir gali kovoti su žvėrimis, nuo kraujo prie kraujo, nuo pribuvėjos pas tinklininką (gladiatorių), kad po gimdymo nusipraustų antruoju krikštu. Ir kai jie buvo atvesti prie vartų ir verčiami apsirengti drabužiais – vyrai Saturno žynių, o moterys Cererai pašvęstųjų – ta kilni tvirtybė priešinosi iki galo. Mat ji sakė: „Todėl mes savo noru atėjome čia, kad mūsų laisvė nebūtų suvaržyta; todėl mes atidavėme savo gyvybę, kad nedarytume nieko panašaus; dėl to su jumis sutarėme.“ Neteisybė pripažino teisybę: tribūnas nusileido. Jie buvo įvesti paprastai, tokie, kokie buvo. Perpetuja giedojo psalmę, jau mindama egiptiečio galvą. Revokatas, Saturninas ir Saturus grasino žiūrovams. Tada, kai priėjo prie Hilariano, gestais ir linktelėjimais pradėjo sakyti Hilarianui: „Tu teisi mus, o tave – Dievas.“ Dėl to minia įsiuto ir pareikalavo, kad jie būtų nuplakti medžiotojų rikiuotės; ir jie iš tiesų džiaugėsi, kad gavo patirti bent dalį Viešpaties kančių.

[19] Bet tas, kuris pasakė: „Prašykite ir gausite“, tiems, kurie prašė, davė tokią pabaigą, kokios kiekvienas troško. Mat kai jie tarpusavyje kalbėdavosi apie savo kankinystės norus, Saturninas sakėsi norįs būti atiduotas visiems žvėrims, kad gautų šlovingesnį vainiką. Taigi, žaidynių pradžioje jis ir Revokatas išbandė leopardą, o ant pakylos buvo draskomi lokio. O Saturus labiausiai nekentė lokio; bet tikėjosi, kad jį pribaigs vienas leopardo įkandimas. Taigi, kai buvo pakištas šernui, medžiotojas, kuris jį pririšo prie šerno, buvo to paties žvėries sužalotas ir mirė po kelių dienų pasibaigus žaidynėms; Saturus buvo tik apvelėtas. Ir kai jis buvo pririštas ant tilto lokiui, lokys nenorėjo išeiti iš narvo. Taigi Saturus antrą kartą buvo atšauktas nesužeistas.

[20] Merginoms velnias paruošė labai piktą karvę, parinktą ne pagal paprotį, taip pamėgdžiodamas jų lytį per žvėrį. Taigi jos buvo išvestos nurengtos ir apvilktos tinklais. Minia pašiurpo, matydama vieną gležną merginą, o kitą – ką tik po gimdymo, varvančiomis krūtimis. Taigi jos buvo atšauktos ir apvilktos laisvomis tunikomis. Pirmoji buvo sviedžiama Perpetuja ir krito ant nugaros. Ir kai atsisėdo, pamačiusi, kad tunika plyšusi šone, ji užsitraukė ją, kad pridengtų šlaunį, labiau rūpindamasi drovumu nei skausmu. Tada paprašiusi segtuko susisegė išsitaršiusius plaukus; nes nedera kankinei kentėti palaidais plaukais, kad neatrodytų gedinti savo šlovės akimirką. Taip ji atsistojo ir, pamačiusi parblokštą Felicitą, priėjo, padavė jai ranką ir ją pakėlė. Ir abi stovėjo kartu. Ir nugalėjus minios žiaurumui, jos buvo atšauktos prie Gyvybės vartų. Ten Perpetuja, pasitikta vieno katechumeno, vardu Rustikas, kuris buvo šalia, ir tarsi pabudusi iš miego (taip ji buvo dvasioje ir ekstazėje) pradėjo dairytis ir, visiems stebintis, tarė: „Kada gi, – sako, – mus išves pas tą karvę, kad ir kokia ji būtų?“ Ir kai išgirdo, kad tai jau įvyko, nepatikėjo, kol nepamatė tam tikrų sužalojimo žymių ant savo kūno ir drabužių. Tada pasišaukusi brolį ir tą katechumeną, kreipėsi į juos sakydama: „Stovėkite tikėjime ir mylėkite vieni kitus, ir nepasipiktinkite mūsų kančiomis.“

[21] Taip pat ir Saturus prie kitų vartų drąsino kareivį Pudensą, sakydamas: „Apibendrinant, tikrai, kaip tikėjausi ir išpranašavau, iki šiol nepajutau jokio žvėries. O dabar tikėk visa širdimi: štai einu ten ir nuo vieno leopardo įkandimo būsiu pribaigtas.“ Ir tuojau pat, žaidynių pabaigoje, numestas leopardui, nuo vieno įkandimo jis taip paplūdo krauju, kad minia jam grįžtant šaukė antrojo krikšto liudijimą: „Išgelbėtas, nupraustas! Išgelbėtas, nupraustas!“ Iš tiesų buvo išgelbėtas tas, kuris tokiu būdu nusiprausė. Tada kareiviui Pudensui tarė: „Lik sveikas, ir prisimink tikėjimą ir mane; ir tegul tai tavęs nejaudina, bet sustiprina.“ Ir tuo pačiu paprašė žiedelio nuo jo piršto, ir pamirkęs jį savo žaizdoje, grąžino jam kaip palikimą, palikdamas jam kraujo užstatą ir atminimą. Tada jau be gyvybės ženklų jis paguldomas kartu su kitais įprastoje vietoje gerklei perpjauti. Ir kai minia pareikalavo juos atvesti į vidurį, kad kardui smingant į jų kūnus jie savo akimis taptų žmogžudystės bendrininkais, jie patys atsistojo ir perėjo ten, kur minia norėjo, prieš tai pasibučiavę, kad kankinystę užbaigtų taikos apeigomis. Kiti nejudėdami ir tyloje priėmė geležį: ypač Saturus, kuris ir pirmas užlipo, pirmas atidavė dvasią; nes jis ir Perpetują paremdavo. O Perpetuja, kad paragautų bent kiek skausmo, perdurta tarp kaulų suklykė ir pati nukreipė drebančią jaunojo gladiatoriaus ranką sau į gerklę. Galbūt tokia moteris ir negalėjo būti kitaip nužudyta – kurios bijojo netyroji dvasia – nebent ji pati būtų to norėjusi.

O narsiausieji ir palaimintieji kankiniai! O tikrai pašaukti ir išrinkti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šlovei! Kas tą šlovę aukština, gerbia ir garbina, tas tikrai turi skaityti ir šiuos pavyzdžius, ne menkesnius už senuosius, Bažnyčios ugdymui, kad ir naujos dorybės liudytų, jog viena ir ta pati Šventoji Dvasia veikia visą laiką iki pat dabar, ir visagaliam Dievui Tėvui, ir jo Sūnui Jėzui Kristui, mūsų Viešpačiui, kuriam šlovė ir didžiulė galybė per amžių amžius. Amen.

Liono ir Vienos kankinių laiškas (Epistula Ecclesiae Lugdunensis)

1 skyrius. Apie kovojusiųjų už religiją skaičių Galijoje valdant Verui ir jų kovų pobūdį

  1. Šalis, kurioje jiems buvo paruošta arena, buvo Galija, kurios pagrindiniai ir garsiausi miestai yra Lionas ir Vjenas. Per abu juos teka Rona, plačia srove vingiuojanti per visą regioną.
  2. Garsiausios to krašto bažnyčios pasiuntė liudytojų pasakojimą Azijos ir Frygijos bažnyčioms, taip nupasakodamos tai, kas pas juos įvyko.
  3. Pateiksiu jų pačių žodžius. „Kristaus tarnai, gyvenantys Vjene ir Lione, Galijoje, broliams visoje Azijoje ir Frygijoje, turintiems tą patį tikėjimą ir atpirkimo viltį: ramybė, malonė ir šlovė nuo Dievo Tėvo ir Kristaus Jėzaus, mūsų Viešpaties.“
  4. Tada, papasakoję keletą kitų dalykų, jie pradeda savo pasakojimą taip: „Sielvarto dydžio šiame krašte, pagonių įtūžio prieš šventuosius ir palaimintųjų liudytojų kančių mes negalime tiksliai nupasakoti, ir to net neįmanoma aprašyti.
  5. Mat priešininkas visu smarkumu užgriuvo mus, duodamas pajusti savo nežabotos veiklos skonį artėjant jo atėjimui. Jis stengėsi visokeriopai treniruoti ir lavinti savo tarnus prieš Dievo tarnus, ne tik uždarydamas mums namus, pirtis ir turgavietes, bet ir apskritai drausdamas kam nors iš mūsų pasirodyti bet kokioje vietoje.
  6. Tačiau Dievo malonė stojo į kovą prieš jį, išgelbėjo silpnuosius ir pastatė juos kaip tvirtus stulpus, galinčius per kantrybę ištverti visą Piktojo rūstybę. Ir jie stojo į mūšį su juo, pakęsdami visokią gėdą ir sužalojimus; ir laikydami savo didžias kančias menkomis, jie skubėjo pas Kristų, tikrai parodydami, kad „šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta“. (Rom 8, 18)
  7. Pirmiausia jie kilniai ištvėrė minios jiems daromas skriaudas: riksmus, smūgius, tampymą, plėšimus, užmėtymą akmenimis, įkalinimą ir visa, ką įsiutusi minia mėgsta daryti priešams ir priešininkams.
  8. Tada, tūkstantininko ir miesto valdžios atvesti į forumą, jie buvo apklausti visos minios akivaizdoje ir, prisipažinę, buvo įkalinti iki atvyks valdytojas.
  9. Kai vėliau jie buvo atvesti pas jį ir šis su mumis elgėsi itin žiauriai, įsikišo Vetijus Epagatas, vienas iš brolių, vyras, kupinas meilės Dievui ir artimui. Jo gyvenimas buvo toks nuoseklus, kad, nors ir jaunas, jis buvo pelnęs reputaciją, prilygstančią vyresniajam Zacharijui: mat jis „laikėsi visų Viešpaties įsakymų bei nuostatų be priekaišto“ (Lk 1, 6) ir nepailstamai tarnavo artimui, uolus Dievui ir liepsnojantis dvasia. Būdamas tokio būdo, jis negalėjo pakęsti neteisingo sprendimo prieš mus, bet, kupinas pasipiktinimo, paprašė leisti liudyti savo brolių vardu, kad tarp mūsų nėra nieko bedieviško ar nedoro.
  10. Tačiau esantys aplink teismo krasę ėmė šaukti prieš jį, nes jis buvo žinomas žmogus; ir valdytojas atsisakė patenkinti jo teisingą prašymą, tik paklausė, ar jis irgi yra krikščionis. Ir šis, garsiu balsu tai išpažinęs, pats buvo įtrauktas į liudytojų gretas, vadinamas krikščionių Užtarėju, bet turintis Užtarėją, Dvasią, savyje dar gausiau nei Zacharijas. Tai jis parodė savo meilės pilnatve, mielai sutikdamas atiduoti savo gyvybę už brolius. Mat jis buvo ir yra tikras Kristaus mokinys, „sekantis Avinėlį, kur tik jis eina“. (Apr 14, 4)
  11. Tada kiti buvo atskirti, ir pirmieji liudytojai buvo akivaizdžiai pasirengę ir baigė savo išpažinimą su visu uolumu. Tačiau kai kurie pasirodė nepasirengę ir neištreniruoti, dar silpni ir nepajėgūs atlaikyti tokios didelės kovos. Apie dešimt iš jų pasirodė esą lyg neišnešiotieji, sukeldami mums didelį sielvartą ir begalinį liūdesį bei susilpnindami uolumą kitų, kurie dar nebuvo suimti, bet, nors ir kentėdami visokius vargus, nuolat buvo su liudytojais ir jų neapleido.
  12. Tada mes visi labai išsigandome dėl nežinios apie jų išpažinimą; ne todėl, kad būtume bijoję būsimų kančių, bet todėl, kad žvelgėme į pabaigą ir bijojome, kad kas nors gali atkristi.
  13. Tačiau tie, kurie buvo verti, buvo suimami diena iš dienos, papildydami jų skaičių, taip, kad visi uoliausi žmonės ir tie, per kuriuos daugiausia buvo įtvirtinti mūsų reikalai, buvo surinkti iš abiejų bažnyčių.
  14. Buvo suimti ir kai kurie mūsų tarnai pagonys, nes valdytojas buvo įsakęs mus visus viešai ištirti. Šie, šėtono suvedžioti ir bijodami kankinimų, kuriuos matė kenčiant šventuosius, bei kareivių kurstomi, melagingai apkaltino mus Tiesto puotomis ir Edipo santykiais, ir darbais, apie kuriuos mums ne tik nedera kalbėti ar galvoti, bet kuriais mes negalime patikėti, kad jie kada nors būtų buvę žmonių daromi.
  15. Kai šie kaltinimai buvo paskelbti, visi žmonės įniršo ant mūsų kaip laukiniai žvėrys, tad net jei kas anksčiau buvo nuosaikus dėl draugystės, dabar jie buvo be galo įsiutę ir griežė dantimis ant mūsų. Ir išsipildė tai, kas buvo pasakyta mūsų Viešpaties: „Ateina valanda, kai tik kas jus žudys, manysis tarnaująs Dievui.“ (Jn 16, 2)
  16. Tada pagaliau šventieji liudytojai iškentė neapsakomas kančias, šėtonui uoliai stengiantis, kad kai kurie šmeižtai būtų ištarti ir jų pačių lūpomis.
  17. Tačiau visa minios, valdytojo ir kareivių rūstybė ypač sukilo prieš Sanktą, diakoną iš Vjeno, ir Maturą, neseniai atsivertusį, bet kilnų kovotoją, ir prieš Atalą, kilusį iš Pergamo, kur jis visada buvo stulpas ir pamatas, ir prieš Blandiną, per kurią Kristus parodė, kad tai, kas žmonėms atrodo menka, nepastebima ir niekinga, pas Dievą yra didžioje šlovėje (1 Kor 1, 27–28) dėl meilės Jam, pasireiškiančios jėga, o ne giriantis išore.
  18. Mat kai mes visi drebėjome, o jos žemiškoji ponia, kuri ir pati buvo viena iš liudytojų, bijojo, kad dėl kūno silpnumo ji nepajėgs drąsiai išpažinti tikėjimo, Blandina prisipildė tokios jėgos, kad nugalėjo ir pranoko tuos, kurie kankino ją pakaitomis nuo ryto iki vakaro visais įmanomais būdais, taip, kad jie pripažino esą nugalėti ir nebegalį nieko daugiau jai padaryti. Jie stebėjosi jos ištverme, matant, kad visas jos kūnas buvo sudraskytas ir sulaužytas; ir jie liudijo, kad vienos iš šių kankynių būtų pakakę gyvybei atimti, jau nekalbant apie tiek daug ir tokių didelių kančių.
  19. Tačiau palaimintoji moteris, kaip kilnusatletas, atgavo jėgas išpažindama tikėjimą; ir jos paguoda, atgaiva ir skausmo palengvinimas buvo šūksnis: „Aš esu krikščionė, ir pas mus nedaroma nieko blogo.“
  20. Taip pat ir Sanktas stebėtinai ir antžmogiškai ištvėrė visus pasityčiojimus, kuriuos kentė. Nors nedorėliai tikėjosi dėl kankinimų trukmės ir žiaurumo išgauti iš jo ką nors, ko jis neturėtų sakyti, jis apsiginklavo prieš juos tokiu tvirtumu, kad net nepasakė savo vardo, nei tautos ar miesto, kuriam priklausė, nei ar jis vergas, ar laisvasis, bet romėnų kalba į visus jų klausimus atsakydavo: „Aš esu krikščionis.“ Tai jis išpažino vietoj vardo, miesto, rasės ir viso kito, ir žmonės neišgirdo iš jo jokio kito žodžio.
  21. Todėl valdytojui ir jo kankintojams kilo didelis noras jį nugalėti; bet nebeturėdami ką daugiau jam daryti, jie galiausiai pritvirtino įkaitintas vario plokštes prie jautriausių jo kūno vietų.
  22. Ir šios iš tiesų degė, bet jis išliko nelinkstantis ir nepasiduodantis, tvirtas savo išpažinime, atgaivintas ir sustiprintas dangiškojo gyvybės vandens šaltinio, tenkančio iš Kristaus įsčių.
  23. Jo kūnas buvo jo kančių liudininkas – viena ištisa žaizda ir mėlynė, praradęs formą ir visiškai nepanašus į žmogaus pavidalą. Kristus, kentėdamas jame, apreiškė savo šlovę, išvaduodamas jį iš priešininko ir padarydamas jį pavyzdžiu kitiems, parodydamas, kad nėra nieko baisaus ten, kur yra Tėvo meilė, ir nieko skausmingo ten, kur yra Kristaus šlovė.
  24. Mat kai nedorėliai po kelių dienų jį kankino antrą kartą, manydami, kad jo kūnui esant taip ištinusiam ir uždegusiam, jog jis negalėjo pakęsti rankos prisilietimo, jei jie vėl panaudos tuos pačius įrankius, jie jį įveiks, arba bent jau jam mirštant kančiose kiti bus įbauginti, ne tik tai neįvyko, bet, priešingai visiems žmogiškiems lūkesčiams, jo kūnas pakilo ir stovėjo tiesiai tarp vėlesnių kankinimų, atgavo savo pradinę išvaizdą ir galūnių valdymą, taip, kad dėl Kristaus malonės šios antrosios kančios jam tapo ne kankinimu, bet išgydymu.
  25. O velnias, manydamas, kad jau prarijo Bibliją, kuri buvo viena iš tų, kurie išsigynė Kristaus, ir norėdamas padidinti jos pasmerkimą per piktžodžiavimą, vėl atvedė ją kankinti, kad priverstų ją, jau palaužtą ir silpną, pranešti apie mus bedieviškus dalykus.
  26. Tačiau ji atsigavo kentėdama ir, tarsi pabudusi iš gilaus miego bei priminta dabartinio skausmo apie amžinąją bausmę pragare, ji paprieštaravo piktžodžiautojams. „Kaipgi, – tarė ji, – galėtų valgyti vaikus tie, kurie nemano esant leistina ragauti net neprotingų gyvūnų kraujo?“ Ir nuo to laiko ji išpažino save krikščione ir buvo įtraukta į liudytojų gretas.
  27. Bet kadangi tironiški kankinimai Kristaus dėka tapo neveiksmingi dėl palaimintųjų kantrybės, velnias sugalvojo kitų klastų – įkalinimą tamsiose ir šlykščiausiose kalėjimo vietose, kojų tempimą staklėse iki penktosios skylės ir kitus pasityčiojimus, kuriuos jo tarnai, įsiutę ir velnio pilni, yra įpratę daryti kaliniams. Daugelis užduso kalėjime, Viešpaties pasirinkti tokiai mirčiai, kad Jis per juos apreikštų savo šlovę.
  28. Kai kurie, nors buvo kankinami taip žiauriai, kad atrodė neįmanoma, jog išgyventų net su rūpestingiausia slauga, visgi, neturėdami jokios žmonių pagalbos, liko kalėjime, stiprinami Viešpaties ir atgaivinti tiek kūnu, tiek siela; ir jie ragino bei drąsino kitus. Tačiau tie, kurie buvo jauni ir neseniai suimti, kurių kūnai nebuvo pripratę prie kankinimų, nepajėgė ištverti įkalinimo sunkumų ir mirė kalėjime.
  29. Palaimintasis Potinas, kuriam buvo patikėta Liono vyskupystė, buvo atvilktas prie teismo krasės. Jam buvo daugiau nei devyniasdešimt metų, jis buvo labai ligotas, sunkiai begalintis kvėpuoti dėl kūno silpnumo; tačiau jis buvo stiprinamas dvasinio uolumo dėl savo karšto troškimo tapti kankiniu. Nors jo kūnas buvo išvargintas senatvės ir ligų, jo gyvybė buvo išsaugota, kad Kristus joje triumfuotų.
  30. Atvestas kareivių į tribunolą, lydimas miesto magistratų ir minios, kuri visaip šaukė prieš jį, tarsi jis būtų pats Kristus, jis kilniai paliudijo.
  31. Valdytojo paklaustas, kas yra krikščionių Dievas, jis atsakė: „Jei būsi vertas, sužinosi.“ Tada jis buvo šiurkščiai nutemptas ir gavo visokiausių smūgių. Esantys šalia daužė jį rankomis ir kojomis, nepaisydami jo amžiaus; o esantys toliau sviedė į jį viską, ką galėjo pačiupti; visi jie manė, kad nusikals dideliu nedorumu ir bedievyste, jei bus praleistas koks nors įmanomas įžeidimas. Mat taip jie manė atkeršiją už savo dievus. Vos galintis kvėpuoti, jis buvo įmestas į kalėjimą ir po dviejų dienų mirė.
  32. Tada įvyko tam tikras didis Dievo planas, ir Jėzaus gailestingumas pasirodė be saiko, būdu, retai matomu brolijoje, bet nepranokstančiu Kristaus galios.
  33. Mat tie, kurie išsigynė pirmojo suėmimo metu, buvo įkalinti kartu su kitais ir kentė baisias kančias, tad jų išsigynimas jiems neatnešė jokios naudos net ir dabartyje. Tačiau tie, kurie išpažino esą krikščionys, buvo įkalinti kaip krikščionys, joks kitas kaltinimas jiems nebuvo pateiktas. Tuo tarpu pirmieji vėliau buvo laikomi žudikais ir suteptaisiais, ir buvo baudžiami dvigubai griežčiau nei kiti.
  34. Mat kankinystės džiaugsmas, pažadų viltis, meilė Kristui ir Tėvo Dvasia palaikė anuos; tačiau šiuos sąžinė taip slėgė, kad vedami jie buvo lengvai atskiriami iš visų kitų vien pagal veidus.
  35. Pirmieji ėjo džiūgaudami, šlovė ir malonė maišėsi jų veiduose, tad net jų grandinės atrodė kaip puošnūs papuošalai, tarsi nuotakos, pasipuošusios margais auksiniais kutais; ir jie kvepėjo saldžiu Kristaus kvapu, tad kai kurie manė, jog jie buvo patepti žemiškais kvepalais. Tačiau kiti buvo nusiminę, nusižeminę, prislėgti ir kupini visokios gėdos, ir pagonys jiems priekaištavo kaip negaringiems ir silpniems, nešiojantiems žudikų kaltinimą ir praradusiems vienintelį garbingą, šlovingą ir gyvybę teikiantį Vardą. Kiti, tai matydami, sustiprėjo, ir sučiupti išpažino be svyravimų, nekreipdami dėmesio į velnio įkalbinėjimus.
  36. Po kitų žodžių jie tęsia: Galiausiai jų kankinystės išsiskyrė įvairiomis formomis. Pynę vainiką iš įvairių spalvų ir visokių gėlių, jie įteikė jį Tėvui. Tad derėjo, kad kilnūs atletai, ištvėrę įvairiapusę kovą ir didingai nugalėję, gautų didį ir negendantį vainiką.
  37. Taigi Maturus, Sanktas, Blandina ir Atalas buvo nuvesti į amfiteatrą, kad būtų atiduoti laukiniams žvėrims ir suteiktų pagonių visuomenei žiaurumo reginį, nes diena kovoms su žvėrimis buvo specialiai paskirta dėl mūsų žmonių.
  38. Tiek Maturus, tiek Sanktas amfiteatre vėl perėjo per visas kankynes, tarsi nieko nebūtų kentėję anksčiau, arba veikiau tarsi jau nugalėję priešininką daugelyje kovų, dabar kovotų dėl paties vainiko. Jie vėl ištvėrė įprastą bėgimą per rykštes, žvėrių smurtą ir viską, ko reikalavo ar troško įsiutusi minia, ir galiausiai – geležinę kėdę, kurioje kepinami jų kūnai kankino juos dūmais.
  39. Ir tuo persekiotojai nepasitenkino, bet dar labiau šėlo prieš juos, pasiryžę įveikti jų kantrybę. Tačiau net ir taip jie neišgirdo iš Sankto nė žodžio, išskyrus išpažinimą, kurį jis kartojo nuo pradžios.
  40. Taigi šie, kurių gyvybė tęsėsi ilgą laiką per didžią kovą, galiausiai buvo paaukoti, tą dieną tapę reginiu pasauliui vietoj įprastos kovų įvairovės.
  41. O Blandina buvo pakabinta ant stulpo ir palikta suėsti laukiniams žvėrims, kurie ją užpultų. Kadangi ji atrodė tarsi kabanti ant kryžiaus, ir dėl jos karštų maldų, ji įkvėpė kovotojams didelį uolumą. Mat jie, žvelgdami į ją kovoje, savo išorinėmis akimis matė sesers pavidale Tą, kuris buvo už juos nukryžiuotas, kad įtikintų tikinčius Juo, jog kiekvienas, kenčiantis dėl Kristaus šlovės, turi amžiną bendrystę su gyvuoju Dievu.
  42. Kadangi joks žvėris tuo metu jos nepalietė, ji buvo nukelta nuo stulpo ir vėl įmesta į kalėjimą. Ji buvo išsaugota kitai kovai, kad, nugalėjusi daugiau mūšių, padarytų klastingo žalčio bausmę neatšaukiamą; ir, nors maža, silpna ir niekinama, bet apsivilkusi Kristumi, galingu ir nugaliniu Atletu, ji sužadintų brolių uolumą ir, daug kartų įveikusi priešininką, per savo kovą gautų negendantį vainiką.
  43. O Atalo garsiai reikalavo minia, nes jis buvo žymus asmuo. Jis noriai stojo į kovą dėl geros sąžinės ir tikros praktikos krikščioniškoje drausmėje, nes visada buvo tiesos liudytojas tarp mūsų.
  44. Jis buvo vedžiojamas aplink amfiteatrą, o priešais jį buvo nešama lentelė, kurioje romėnų kalba buvo parašyta: „Tai yra Atalas krikščionis“, ir žmonės buvo kupini pasipiktinimo juo. Tačiau valdytojas, sužinojęs, kad jis yra romėnas, įsakė jį grąžinti atgal pas kitus, esančius kalėjime, dėl kurių jis buvo parašęs Cezariui ir laukė jo atsakymo.
  45. Bet tarpinis laikas jiems nebuvo tuščias ar nevaisingas; mat per jų kantrybę pasireiškė beribis Kristaus gailestingumas. Per jų tęsiamą gyvenimą mirusieji buvo atgaivinti, ir liudytojai parodė malonę tiems, kurie nebuvo išlaikę liudijimo. Ir mergelė motina labai džiaugėsi, gaudama gyvus tuos, kuriuos buvo išleidusi kaip mirusius.
  46. Mat per jų įtaką daugelis išsigynusiųjų buvo atstatyti, atgimė ir vėl užsidegė gyvybe, ir išmoko išpažinti. Ir atgaivinti bei sustiprinti jie ėjo prie teismo krasės, kad vėl būtų valdytojo tardomi; Dievas, kuris netrokšta nusidėjėlio mirties (Ez 33, 11), bet gailestingai kviečia atgailai, elgėsi su jais maloningai.
  47. Mat Cezaris įsakė, kad jie būtų nubausti mirtimi, bet jei kas išsigintų, būtų paleisti. Todėl prasidėjus ten vykusiai viešai šventei, į kurią susirinko minios žmonių iš visų tautų, valdytojas atvedė palaimintuosius prie teismo krasės, kad padarytų iš jų parodą ir reginį miniai. Todėl jis vėl juos tardė ir nukirsdino galvas tiems, kurie pasirodė turį Romos pilietybę, o kitus pasiuntė žvėrims.
  48. Ir Kristus buvo labai pašlovintas tuose, kurie anksčiau jo išsigynė, nes, priešingai pagonių lūkesčiams, jie išpažino. Mat jie buvo tardomi atskirai, tarsi būtų paleidžiami; tačiau išpažinę, jie buvo prijungti prie liudytojų gretų. Bet kai kurie liko išorėje – tie, kurie niekada neturėjo nė pėdsako tikėjimo, nei jokio supratimo apie vestuvių drabužį (Mt 22, 11), nei Dievo baimės suvokimo; bet, kaip pražūties sūnūs, jie piktžodžiavo Keliui per savo apostaziją.
  49. Tačiau visi kiti buvo prijungti prie Bažnyčios. Jiems esant tardomiems, tam tikras Aleksandras, frygas pagal kilmę ir gydytojas pagal profesiją, gyvenęs Galijoje daugelį metų ir visiems gerai žinomas dėl savo meilės Dievui ir drąsos kalbėti (nes jis nebuvo be apaštalinės malonės dalies), stovėdamas prie teismo krasės ir ženklais drąsindamas juos išpažinti, stovintiems šalia atrodė tarsi gimdantis.
  50. Bet žmonės, įpykę, kad tie, kurie anksčiau išsigynė, dabar išpažino, ėmė šaukti prieš Aleksandrą, tarsi jis būtų to priežastis. Tada valdytojas pasišaukė jį ir paklausė, kas jis toks. Ir kai jis atsakė, kad yra krikščionis, labai supykęs pasmerkė jį žvėrims. Ir kitą dieną jis įžengė kartu su Atalu. Mat norėdamas įtikti miniai, valdytojas vėl atidavė Atalą žvėrims.
  51. Ir jie buvo kankinami amfiteatre visais tam tikslui sukurtais įrankiais, ir ištvėrę labai didelę kovą, galiausiai buvo paaukoti. Aleksandras nei dejuovo, nei murmėjo, bet širdyje bendravo su Dievu.
  52. Tačiau kai Atalas buvo pasodintas į geležinę kėdę ir nuo jo degančio kūno kilo dūmai, jis tarė žmonėms romėnų kalba: „Štai! Tai, ką jūs darote, yra žmonių valgymas; bet mes nevalgome žmonių ir nedarome jokių kitų nedorybių.“ Ir paklaustas, kokį vardą turi Dievas, jis atsakė: „Dievas neturi vardo kaip žmogus.“
  53. Po visų šių, paskutinę kovų dieną, vėl buvo atvesta Blandina su Pontiku, berniuku apie penkiolikos metų. Jie buvo vedami kiekvieną dieną stebėti kitų kančių ir buvo verčiami prisiekti stabais. Bet kadangi jie liko tvirti ir niekino juos, minia įsiuto, tad neturėjo jokio gailestingumo berniuko jaunystei nei pagarbos moters lyčiai.
  54. Todėl jie atidavė juos visoms baisioms kančioms ir pravedė per visą kankinimų ratą, nuolat ragindami prisiekti, bet nepajėgdami to pasiekti; mat Pontikas, drąsinamas sesers, taip, kad net pagonys matė, jog ji jį stiprina ir tvirtina, kilniai ištvėręs kiekvieną kankinimą, atidavė dvasią.
  55. O palaimintoji Blandina, paskutinė iš visų, kaip kilni motina paraginusi savo vaikus ir išsiuntusi juos prieš save pergalingus pas Karalių, pati ištvėrė visas jų kovas ir skubėjo paskui juos, džiugi ir besidžiaugianti savo iškeliavimu, tarsi pakviesta į vestuvių puotą, o neesta žvėrims.
  56. Ir po plakimo, po žvėrių, po kepinimo kėdės ji galiausiai buvo įdėta į tinklą ir numesta jaučiui. Ir gyvulio mėtoma, bet nejausdama nieko, kas jai vyko, dėl savo vilties ir tvirto laikymosi to, kas jai buvo patikėta, bei bendrystės su Kristumi, ji taip pat buvo paaukota. Ir patys pagonys pripažino, kad niekada pas juos moteris neištvėrė tiek daug ir tokių baisių kankinimų.
  57. Tačiau net ir tai nepatenkino jų beprotybės ir žiaurumo šventųjų atžvilgiu. Mat, Laukinio Žvėries kurstomos, laukinės ir barbariškos gentys nebuvo lengvai nuraminamos, ir jų smurtas rado kitą ypatingą progą mirusiųjų kūnuose.
  58. Mat dėl jų vyriško proto stokos faktas, kad jie buvo nugalėti, jų nesugėdino, bet veikiau dar labiau pakurstė jų rūstybę kaip laukinio žvėries, ir sukėlė tiek valdytojo, tiek žmonių neapykantą elgtis su mumis neteisingai; kad išsipildytų Raštas: „Neteisusis toliau tesielgia neteisiai, o teisusis toliau tebūna teisus.“ (Apr 22, 11)
  59. Mat jie sumetė šunims tuos, kurie užduso kalėjime, atidžiai saugodami juos dieną ir naktį, kad kas nors iš mūsų jų nepalaidotų. Ir jie išstatė liekanas, paliktas žvėrių ir ugnies, sudraskytas ir apanglėjusias, ir padėjo kitų galvas prie jų kūnų, ir taip pat saugojo juos nuo palaidojimo kareivių sargyba daugelį dienų.
  60. Ir vieni šėlo ir griežė dantimis ant jų, norėdami įvykdyti jiems dar griežtesnį kerštą; bet kiti juokėsi ir tyčiojosi iš jų, aukštindami savo stabus ir priskirdami jiems krikščionių bausmę. Net ir nuosaikesni, ir tie, kurie atrodė kiek užjaučiantys, dažnai priekaištavo jiems, sakydami: „Kur jų Dievas, ir kokią naudą jiems atnešė jų religija, kurią jie pasirinko labiau nei gyvenimą?“
  61. Toks įvairus buvo jų elgesys su mumis; bet mes buvome giliame sielvarte, nes negalėjome palaidoti kūnų. Mat nei naktis mums nepadėjo šiuo tikslu, nei pinigai neįtikino, nei maldavimai nesugraudino; bet jie budėjo visais būdais, tarsi palaidojimo sutrukdymas jiems būtų koks didelis laimėjimas.
  62. Be to, po kitų dalykų jie sako: Kankinių kūnai, šitaip visokeriopai demonstruoti ir išstatyti šešias dienas, vėliau buvo sudeginti ir paversti pelenais, ir nedorėlių sušluoti į Roną, kad joks jų pėdsakas nepasirodytų žemėje.
  63. Ir tai jie darė, tarsi galėdami nugalėti Dievą ir sutrukdyti jų naujam gimimui; „kad“, kaip jie sakė, „jie neturėtų jokios prisikėlimo vilties, kuria pasitikėdami jie atneša mums šią svetimą ir naują religiją, ir niekina baisius dalykus, ir yra pasirengę net eiti į mirtį su džiaugsmu. Dabar pažiūrėkime, ar jie prisikels, ir ar jų Dievas pajėgus jiems padėti ir išgelbėti juos iš mūsų rankų.“

2 skyrius. Kankiniai, Dievo mylimieji, maloniai patarnavo tiems, kurie palūžo persekiojime

  1. Tokie dalykai nutiko Kristaus bažnyčioms valdant minėtam imperatoriui, iš ko galime pagrįstai spėti apie įvykius kitose provincijose. Dera pridėti kitas ištraukas iš to paties laiško, kuriose šių liudytojų nuosaikumas ir atjauta užrašyti šiais žodžiais:
  2. Jie taip pat buvo tokie uolūs sekdami Kristumi, – „kuris, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygus su Dievu“ (Fil 2, 6), – kad, nors buvo pasiekę tokią garbę ir paliudiję ne kartą ar du, bet daugelį kartų – grąžinti į kalėjimą nuo laukinių žvėrių, padengti nudegimais, randais ir žaizdomis – visgi jie nesiskelbė liudytojais, nei leido mums juos vadinti šiuo vardu. Jei kas nors iš mūsų laiške ar pokalbyje pavadindavo juos liudytojais, jie griežtai subardavo.
  3. Mat jie džiugiai užleido Liudytojo vardą Kristui, „ištikimajam ir tikrajam Liudytojui“ (Apr 3, 14), „mirusiųjų pirmagimiui“ (Apr 1, 5) ir Dievo gyvenimo kunigaikščiui; ir jie priminė mums jau iškeliavusius liudytojus, sakydami: „Jie jau yra liudytojai, kuriuos Kristus palaikė vertais priimti jų išpažinimo metu, užantspauduodamas jų liudijimą jų iškeliavimu; bet mes esame menki ir nuolankūs išpažinėjai.“ Ir jie su ašaromis maldavo brolių, kad būtų kalbamos karštos maldos, jog jie taptų tobuli.
  4. Savo darbais jie parodė „liudijimo“ galią, demonstruodami didelę drąsą visiems broliams, ir jie atskleidė savo kilnumą per kantrybę, bebaimiškumą ir narsą, tačiau atsisakė Liudytojų titulo, išskiriančio juos iš brolių, būdami kupini Dievo baimės.
  5. Kiek toliau jie sako: „Jie nusižemino po galinga ranka, kurios dabar yra labai išaukštinti. Jie gynė visus, bet nekaltino nieko. Jie išteisino visus, bet nesurišo nieko. Ir jie meldėsi už tuos, kurie kankino juos žiaurumais, kaip Steponas, tobulas liudytojas: ‘Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės.’ (Apd 7, 60) Bet jei jis meldėsi už tuos, kurie jį užmėtė akmenimis, kiek labiau už brolius!“
  6. Ir vėl, paminėję kitus dalykus, jie sako:Mat dėl jų tikros meilės didžiausia jų kova su juo buvo ta, kad Žvėris, būdamas paspringęs, išspjautų gyvus tuos, kuriuos manėsi prarijęs. Mat jie nesigyrė prieš puolusiuosius, bet padėjo jiems jų varge tais dalykais, kurių patys turėjo apsčiai, turėdami motinos atjautą ir liedami daug ašarų dėl jų prieš Tėvą.
  7. Jie prašė gyvybės, ir Jis ją jiems davė, ir jie dalijosi ja su savo artimu. Nugalėję viską, jie iškeliavo pas Dievą. Visada mylėję taiką ir rekomendavę taiką mums, jie nuėjo ramybėje pas Dievą, nepalikdami jokio sielvarto savo motinai, nei susiskaldymo ar ginčų broliams, bet džiaugsmą, taiką, santarvę ir meilę.
  8. Šis įrašas apie tų palaimintųjų prisirišimą prie brolių, kurie buvo palūžę, gali būti naudingai pridėtas dėl nežmoniško ir negailestingo būdo tų, kurie po šių įvykių elgėsi negailestingai su Kristaus nariais.

3 skyrius. Regėjimas, pasirodęs sapne liudytojui Atalui

  1. Tame pačiame minėtų liudytojų laiške yra dar vienas pasakojimas, vertas atminimo. Niekas neprieštaraus, jei pateiksime jį mūsų skaitytojų žiniai.
  2. Jis skamba taip: Tam tikras Alkibiadas, kuris buvo vienas iš jų, gyveno labai griežtą gyvenimą, nevalgydamas nieko kito, tik duoną ir vandenį. Kai jis bandė tęsti tokį patį gyvenimo būdą kalėjime, Atalui po jo pirmosios kovos amfiteatre buvo apreikšta, kad Alkibiadas elgiasi netinkamai, atsisakydamas Dievo kūrinių ir statydamas papiktinimą kitiems.
  3. Ir Alkibiadas pakluso, ir valgė viską be suvaržymų, dėkodamas Dievui. Mat jie nebuvo atskirti nuo Dievo malonės, bet Šventoji Dvasia buvo jų patarėja. Tegu to pakanka šiems dalykams.
  4. Montano pasekėjai, Alkibiadas ir Teodotas Frygijoje, dabar pirmą kartą plačiai skleidė savo prielaidas dėl pranašystės – nes daugelis kitų stebuklų, kurie per Dievo dovaną vis dar vyko įvairiose bažnyčiose, lėmė, kad jų pranašavimu daugelis lengvai patikėjo – ir kilus nesutarimams dėl jų, broliai Galijoje išdėstė savo pačių išmintingą ir labai ortodoksišką sprendimą šiuo klausimu, taip pat paskelbė keletą laiškų nuo liudytojų, kurie buvo nužudyti tarp jų. Juos jie pasiuntė, kol dar buvo kalėjime, broliams visoje Azijoje ir Frygijoje, taip pat Eleuterui, kuris tuo metu buvo Romos vyskupas, derėdamiesi dėl bažnyčių taikos.

4 skyrius. Irenėjus, pagirtas liudytojų laiške

  1. Tie patys liudytojai taip pat rekomendavo Irenėjų, kuris tuo metu jau buvo Liono parapijos presbiteris, minėtam Romos vyskupui, sakydami daug palankių dalykų apie jį, kaip rodo ši ištrauka:
  2. „Mes meldžiamės, tėve Eleuterai, kad džiaugtumeis Dievu visuose dalykuose ir visada. Mes paprašėme mūsų brolio ir draugo Irenėjaus nunešti šį laišką tau, ir prašome tavęs laikyti jį pagarboje, kaip uolų dėl Kristaus sandoros. Mat jei manytume, kad pareigos gali suteikti kam nors teisumą, mes rekomenduotume jį tarp pirmųjų kaip bažnyčios presbiterį, kokia ir yra jo padėtis.“
  3. Kam mums perrašinėti liudytojų sąrašą, pateiktą jau minėtame laiške, iš kurių vieniems buvo nukirstos galvos, kiti atiduoti laukiniams žvėrims, o kiti užmigo kalėjime, arba pateikti skaičių išpažinėjų, tuo metu dar išlikusių gyvų? Mat kas trokšta, gali lengvai rasti pilną pasakojimą pasikonsultavęs su pačiu laišku, kuris, kaip sakiau, yra įrašytas mūsų Kankinysčių Rinkinyje. Tokie buvo įvykiai, nutikę valdant Antoninui.

Šv. Justino ir jo mokinių kankinystė (Acta Iustini et Sociorum)

Šventųjų kankinių Justino, Charitono, Charitės, Peono ir Liberijano, kurie nukentėjo Romoje, kankinystė

1 skyrius. Prefektas tardo Justiną

Stabmeldystės šalininkų savivalės laikais buvo priimti nedori dekretai prieš dievobaimingus krikščionis miestuose ir kaimuose, verčiantys juos lieti atnašas tuštiems stabams. Todėl šventieji vyrai buvo suimti ir atvesti pas Romos prefektą, vardu Rustikas. Kai jie buvo atvesti prie jo teismo krasės, jis tarė Justinui: „Tuojau pat paklusk dievams ir pasiduok karaliams“. Justinas tarė: „Paklusti mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus įsakymams nėra nei peiktina, nei smerktina“. Prefektas Rustikas tarė: „Kokius mokymus išpažįsti?“ Justinas tarė: „Stengiausi pažinti visus mokymus, bet galiausiai apsistojau ties tikraisiais, būtent krikščionių, nors jie ir nepatinka tiems, kurie laikosi klaidingų nuomonių“. Prefektas Rustikas tarė: „Ir tie mokymai tau patinka, tu visiškas nelaimėli?“ Justinas tarė: „Taip, nes laikausi jų su teisinga dogma“. Prefektas Rustikas tarė: „Kokia ta dogma?“ Justinas tarė: „Ta, pagal kurią garbiname krikščionių Dievą, kurį laikome vieninteliu nuo pradžios, visos regimosios ir neregimosios kūrinijos kūrėju ir formuotoju; ir Viešpatį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, apie kurį pranašai iš anksto skelbė, kad Jis ateis pas žmonių giminę kaip išganymo šauklys ir gerų mokinių mokytojas. Aš, būdamas žmogus, manau, kad tai, ką galiu pasakyti, yra menka, palyginti su Jo beribe dievyste, pripažįstant tam tikrą pranašišką galią, nes buvo pranašaujama apie Tą, kurį dabar vadinu Dievo Sūnumi. Mat žinau, kad seniai pranašai išpranašavo Jo pasirodymą tarp žmonių“.

2 skyrius. Tolesnė Justino apklausa

Prefektas Rustikas tarė: „Kur jūs renkatės?“ Justinas tarė: „Kur kiekvienas pasirenka ir gali; argi manai, kad mes visi renkamės toje pačioje vietoje? Taip nėra, nes krikščionių Dievas nėra apribotas vietos, bet būdamas neregimas, pripildo dangų ir žemę, ir visur tikinčiųjų yra garbinamas ir šlovinamas“. Prefektas Rustikas tarė: „Pasakyk man, kur renkatės, arba į kokią vietą surenki savo pasekėjus?“ Justinas tarė: „Gyvenu virš tokio Martino, prie Timiotino pirčių; ir per visą tą laiką (o Romoje gyvenu jau antrą kartą) nežinau jokio kito susirinkimo, tik jo. Ir jei kas norėdavo ateiti pas mane, aš jam perteikdavau tiesos mokymus“. Rustikas tarė: „Tai argi tu ne krikščionis?“ Justinas tarė: „Taip, aš esu krikščionis“.

3 skyrius. Charitono ir kitų apklausa

Tada prefektas Rustikas tarė Charitonui: „Sakyk toliau, Charitonai, ar ir tu esi krikščionis?“ Charitonas tarė: „Esu krikščionis Dievo paliepimu“. Prefektas Rustikas paklausė moters Charitės: „Ką tu sakai, Charite?“ Charitė tarė: „Esu krikščionė Dievo malone“. Rustikas tarė Euelpistui: „O kas tu?“ Euelpistas, Cezario tarnas, atsakė: „Aš taip pat esu krikščionis, išlaisvintas Kristaus; ir Kristaus malone dalijuosi ta pačia viltimi“. Prefektas Rustikas tarė Hierakui: „O tu, ar esi krikščionis?“ Hierakas tarė: „Taip, esu krikščionis, nes gerbiu ir garbinu tą patį Dievą“. Prefektas Rustikas tarė: „Ar Justinas padarė jus krikščionimis?“ Hierakas tarė: „Buvau krikščionis ir būsiu krikščionis“. Tada atsistojo Peonas ir tarė: „Aš taip pat esu krikščionis“. Prefektas Rustikas tarė: „Kas tave išmokė?“ Peonas tarė: „Šį gerą išpažinimą gavome iš tėvų“. Euelpistas tarė: „Aš savo noru klausiausi Justino žodžių. Bet ir iš savo tėvų išmokau būti krikščionimi“. Prefektas Rustikas tarė: „Kur tavo tėvai?“ Euelpistas tarė: „Kapadokijoje“. Rustikas sako Hierakui: „Kur tavo tėvai?“ Ir jis atsakė tardamas: „Kristus yra mūsų tikrasis tėvas, o tikėjimas Juo – mūsų motina; mano žemiškieji tėvai mirė, o aš, išvarytas iš Ikonijo Frygijoje, atvykau čia“. Prefektas Rustikas tarė Liberijanui: „O ką tu sakai? Ar esi krikščionis ir nenori garbinti [dievų]?“ Liberijanas tarė: „Aš taip pat esu krikščionis, nes garbinu ir gerbiu vienintelį tikrąjį Dievą“.

4 skyrius. Rustikas grasina krikščionims mirtimi

Prefektas sako Justinui: „Klausyk, tu, kuris esi vadinamas mokytu ir manai, kad žinai tikrus mokymus; jei būsi nuplaktas ir nukirsdintas, ar tiki, kad pakilsi į dangų?“ Justinas tarė: „Tikiuosi, kad jei tai ištversiu, gausiu Jo dovanas. Mat žinau, kad visiems, kurie taip gyveno, pasilieka dieviškoji malonė iki viso pasaulio pabaigos“. Prefektas Rustikas tarė: „Tai manai, kad pakilsi į dangų gauti kokio nors atlygio?“ Justinas tarė: „Ne manau, bet žinau ir esu tuo visiškai įsitikinęs“. Prefektas Rustikas tarė: „Tad pereikime prie dabartinio ir skubaus reikalo. Susirinkę sutartinai aukokite dievams“. Justinas tarė: „Joks sveiko proto žmogus nepuola iš maldingumo į bedievystę“. Prefektas Rustikas tarė: „Jei nepaklusite, būsite negailestingai nubausti“. Justinas tarė: „Per maldą mes galime būti išgelbėti dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, net ir būdami nubausti, nes tai mums taps išgelbėjimu ir pasitikėjimu prie baisesnės ir visuotinės mūsų Viešpaties ir Išganytojo teismo krasės“. Taip kalbėjo ir kiti kankiniai: „Darykite, ką norite, nes mes esame krikščionys ir stebams neaukojame“.

5 skyrius. Nuosprendis paskelbtas ir įvykdytas

Prefektas Rustikas paskelbė nuosprendį, tardamas: „Tegul tie, kurie atsisakė aukoti dievams ir paklusti imperatoriaus įsakymui, būna nuplakti ir išvesti patirti nukirsdinimo bausmę pagal įstatymus“. Šventieji kankiniai, pašlovinę Dievą ir nuėję į įprastą vietą, buvo nukirsdinti ir tobulai užbaigė savo liudijimą išpažindami Išganytoją. O kai kurie tikintieji, slapta paėmę jų kūnus, paguldė juos tinkamoje vietoje, veikiant kartu su jais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonei, kuriam tebūna šlovė per amžių amžius. Amen.

Šv. Karpo, Papilo ir Agatonikės kankinystė (Acta Carpi, Papyli et Agathonices)

Kai prokonsulas rezidavo Pergame, pas jį buvo atvesti palaimintieji Karpas ir Papilas, Kristaus liudytojai.

Prokonsulas atsisėdo ir tarė: „Koks tavo vardas?“

Šventasis atsakė: „Mano pirmasis ir išskirtiniausias vardas yra krikščionis; bet jei nori mano vardo pasaulyje, tai Karpas.“

Prokonsulas tarė: „Tu tikrai žinai imperatorių dekretus dėl pareigos garbinti dievus, kurie viską valdo. Todėl siūlau tau prieiti ir paaukoti.“

„Aš esu krikščionis, – tarė Karpas, – ir garbinu Kristų, Dievo Sūnų, kuris atėjo šiais paskutiniais laikais mūsų atpirkti ir išlaisvino mus iš velnio apgaulių. Aš neaukosiu tokiems stabams kaip šie. Daryk, ką nori! Man neįmanoma aukoti šiems demonams su jų apgaulinga išvaizda. Mat tie, kurie jiems aukoja, tampa panašūs į juos.

Tikrieji garbintojai, pagal Viešpaties dieviškąjį mokymą, tie, kurie garbina Dievą dvasia ir tiesa, įgauna Dievo šlovės atvaizdą ir tampa nemirtingi su juo, dalydamiesi amžinuoju gyvenimu per Žodį. Taip ir tie, kurie garbina šiuos dievus, įgauna demonų kvailystės atvaizdą ir pražūva kartu su jais Gehenoje. Ir teisingai jie turėtų kentėti su tuo, kuris apgavo žmoniją, patį puikiausią Dievo kūrinį, su tuo, kuris iš savo prigimtinio piktumo (turiu omenyje velnią) išprovokavo žmogų šiam tikslui. Todėl, prokonsule, žinok, kad aš jiems neaukosiu.“

Prokonsulas supyko ir tarė: „Aukok dievams ir nevaidink kvailio.“

Karpas su švelnia šypsena tarė: „Tebūnie sunaikinti dievai, kurie nesukūrė dangaus ir žemės.“

„Privalai paaukoti, – tarė prokonsulas. – Tokie yra imperatoriaus įsakymai.“

Karpas tarė: „Gyvieji neaukoja mirusiems.“

Prokonsulas tarė: „Ar manai, kad dievai yra mirę?“

Karpas tarė: „Ar norėtum sužinoti tiesą? Šie dievai niekada negyveno gimę iš žmonių, kad galėtų mirti. Ar norėtum sužinoti, kad tai tiesa? Atimk tą pagarbą, kurią apsimeti jiems teikiąs, ir pamatysi, kad jie yra niekas: pagaminti iš žemės medžiagos, jie yra sunaikinami laiko. Tuo tarpu mūsų Dievas, sukūręs amžius, yra anapus laiko ir pasilieka amžinas bei nemirtingas; visada tas pats, jis negali nei padidėti, nei sumažėti. O šie dievai yra padaryti žmonių ir, kaip sakiau, sunaikinami laiko.

Nesižavėk jų pranašavimais ir apgavystėmis. Mat pradžioje velnias nupuolė iš savo šlovės rango dėl savo paties nedorybės ir todėl kariauja prieš Dievo meilę žmonijai; spaudžiamas krikščionių jis kovoja su jais ir iš anksto paruošia savo išpuolius, o tada, numatydamas, praneša apie tai saviškiams.

Panašiai, iš patirties stebėdamas įprastus mūsų gyvenimo įvykius, būdamas senesnis už laiką, jis išpranašauja būsimas blogybes, kurias pats ketina sukelti. Mat pagal Dievo sprendimą jis turi nedorybės pažinimą, ir Dievas jam leidžia gundyti žmogų ir bandyti atitraukti jį nuo maldingumo. Taigi tikėk manimi, mano gerasis konsule, tu pasidavei ne mažai kvailystei.“

„Leisdamas tau tiek daug tauzyti, – tarė prokonsulas, – privedžiau tave prie piktžodžiavimo dievams ir didingiesiems imperatoriams. Negalime leisti tam tęstis toliau. Ar aukosi, ar turi ką pasakyti?“

„Man neįmanoma aukoti, – tarė Karpas. – Niekada anksčiau nesu aukojęs stabams.“

Tuojau pat prokonsulas įsakė jį pakabinti ir draskyti. Ir Karpas vis šaukė: „Aš esu krikščionis!“ Bet ilgai draskomas jis išseko ir nebegalėjo kalbėti.

Tada prokonsulas paliko Karpą, atsisuko į Papilą ir tarė jam: „Ar esi senatorius?“

„Esu pilietis“, – atsakė jis.

„Kokio miesto?“ – paklausė prokonsulas.

Papilas tarė: „Tiatyros“.

Prokonsulas tarė: „Ar turi vaikų?“

Papilas tarė: „Taip, daug, Dievo malone.“

Bet vienas iš minios sušuko: „Jis turi omenyje, kad turi vaikų dėl tikėjimo, kurį krikščionys juo pasitiki.“

Prokonsulas tarė: „Kodėl meluoji sakydamas, kad turi vaikų?“

Papilas tarė: „Ar norėtum suprasti, kad aš nemeluoju, bet sakau tiesą? Turiu vaikų Viešpatyje kiekvienoje provincijoje ir mieste.“

„Ar aukosi? – paklausė prokonsulas, – ar turi ką pasakyti?“

Papilas tarė: „Tarnauju Dievui nuo savo jaunystės ir niekada nesu aukojęs stabams. Esu krikščionis, ir iš manęs negali išgirsti nieko daugiau; nes nėra nieko didingesnio ar kilnesnio, ką galėčiau pasakyti.“

Jis taip pat buvo pakabintas ir draskomas, ir ištvėrė tris poras kankintojų, bet neištarė nė garso; kaip kilnus atletas jis priėmė piktą savo priešininko puolimą.

Kai prokonsulas pamatė jų nepaprastą kantrybę, įsakė juos sudeginti gyvus, ir nulipę jie abu skubėjo į amfiteatrą, kad galėtų kuo greičiau iškeliauti iš pasaulio. Pirmiausia Papilas buvo prikaltas prie stulpo ir iškeltas, ir priartinus ugnį jis ramiai meldėsi ir atidavė savo sielą. Po jo Karpas nusišypsojo, kai jį kalė. Ir stovintieji šalia nustebo ir klausė jo: „Ko juokiesi?“

Ir palaimintasis tarė: „Mačiau Viešpaties šlovę ir buvau laimingas. Be to, dabar atsikratau jumis ir neturiu dalies jūsų nuodėmėse.“

Kareivis sukrovė malkas ir jas uždegė, o šventasis Karpas kabėdamas tarė jam: „Mes taip pat gimėme iš tos pačios motinos, Ievos, ir turime tą patį kūną. Ištverkime viską, žvelgdami į tiesos teismo krasę.“ Tai pasakęs, ugniai priartėjus, jis garsiai meldėsi sakydamas: „Pašlovintas esi tu, Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, nes palaikei mane, nusidėjėlį, vertu turėti šią dalį tavyje!“ Ir su šiais žodžiais atidavė savo dvasią.

Ten stovėjo moteris, vardu Agatonikė, kuri pamatė Viešpaties šlovę, kaip Karpas sakė matęs; supratusi, kad tai kvietimas iš dangaus, ji tuojau pat pakėlė balsą: „Štai valgis, kuris man paruoštas. Turiu dalyvauti ir valgyti šią šlovingą puotą!“

Minia šaukė: „Pasigailėk savo sūnaus!“

Ir palaimintoji Agatonikė tarė: „Jis turi Dievą, kuris gali jo pasigailėti; nes jis visais rūpinasi. Leiskite man daryti tai, dėl ko atėjau!“ Ir nusimetusi apsiaustą, ji džiugiai metėsi ant laužo.

Tie, kurie tai matė, raudojo sakydami: „Tai baisus nuosprendis; tai neteisingi dekretai!“

Tada ji buvo pakelta, ir kai tik ją palietė ugnis, ji tris kartus garsiai sušuko: „Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie, padėk man! Nes tu esi mano prieglobstis.“ Ir taip ji atidavė savo dvasią ir mirė kartu su šventaisiais. O krikščionys slapta surinko jų palaikus ir saugojo juos Kristaus šlovei ir jo kankinių pagyrimui; nes jam priklauso šlovė ir galybė, Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, dabar ir visados, ir per visus ateinančius amžius. Amen.

Šv. Pionijaus kankinystė (Martyrium Pionii)

Pionijaus ir jo bendražygių kankinystė

1. Apaštalas ragina mus dalytis prisiminimais apie šventuosius, puikiai suprasdamas, kad atminimas tų, kurie savo gyvenimą išmintingai ir visa širdimi praleido tikėjime, suteikia stiprybės tiems, kurie siekia pamėgdžioti geresnius dalykus. Iš tiesų dar labiau dera prisiminti kankinį Pioniją, mat šis apaštališkasis vyras, būdamas vienas iš mūsų, sulaikė daugelį nuo paklydimo, kol gyveno pasaulyje, o kai galiausiai buvo pašauktas pas Viešpatį ir paliudijo, jis paliko mums šį raštą pamokymui, kad turėtume jį iki šios dienos kaip jo mokymo atminimą.

2. Antrą šeštojo mėnesio dieną, didžiojo šabo proga ir palaimintojo kankinio Polikarpo metinių dieną, dar tebevykstant Decijaus persekiojimui, buvo suimti presbiteris Pionijus, šventoji moteris Sabina, Asklepiadas, Makedonija ir Limnas, Katalikų Bažnyčios presbiteris. Pionijus dieną prieš Polikarpo metines žinojo, kad tą dieną jie visi bus sučiupti. Būdamas kartu su Sabina ir Asklepiadu ir pasninkaudamas, supratęs, kad kitą dieną jie bus suimti, jis paėmė tris pintas grandines ir užsidėjo jas ant savo, Sabinos ir Asklepiado kaklų, ir taip priėmė juos savo namuose. Jis tai padarė dėl tų, kurie turėjo jį suimti, kad niekam nekiltų įtarimas, jog jie, kaip kiti, yra gundomi valgyti uždrausto maisto, bet veikiau kad visi žinotų, jog jie yra pasiryžę būti nedelsiant nuvesti į kalėjimą.

3. Buvo šeštadienis, ir po to, kai jie pasimeldė ir priėmė šventąją duoną su vandeniu, pas juos atėjo šventyklos prižiūrėtojas Polemonas su savo vyrais, norėdamas surasti krikščionis ir nutempti juos aukoti bei ragauti uždraustų mėsų.

– Jūs tikrai žinote, – tarė prižiūrėtojas, – imperatoriaus ediktą, įsakantį mums aukoti dievams.
– Mes žinome, – atsakė Pionijus, – Dievo įsakymus, liepiančius mums garbinti tik jį vieną.
Polemonas tarė:
– Eikime tada į turgavietę; ten jūs pakeisite savo nuomonę.
Sabina ir Asklepiadas tarė:
– Mes paklūstame gyvajam Dievui.

Tada jis išvedė juos be prievartos, ir jiems einant visi matė, kad jie dėvi grandines, ir tokia minia suskubo prieiti, tarsi pamatyti keistą reginį, kad stumdė vienas kitą. Kai jie atėjo į forumą, pro rytinę Stoją ir dvigubus vartus, visas forumas ir viršutiniai portikų aukštai buvo pilni graikų, žydų ir moterų. Jiems buvo šventė, nes tai buvo didysis šabas. Jie prisiartino, žiūrėdami į tribunolo laiptus ir balsavimo urnas.

4. Tada Polemonas pastatė juos prieš save ir prabilo:
– Pionijau, būtų išmintinga paklusti ir aukoti kaip visi kiti, kad nebūtumėte nubausti.
Tuomet Pionijus, ištiesęs ranką, pradėjo savo gynybos kalbą šiais žodžiais:
– Jūs, kurie giriatės Smirnos grožiu, ir jūs, kurie gyvenate prie Meleso upės ir didžiuojatės (kaip teigiate) Homeru, ir tie, kurie tarp šių klausytojų esate žydai, klausykite manęs, kol sakau savo trumpą kalbą.

Suprantu, kad jūs juokėtės ir džiaugėtės tais, kurie pabėgo, ir laikėte pokštu klaidą tų, kurie savo noru paaukojo. Graikai, jums derėjo paklausyti savo mokytojo Homero, kuris pataria, kad nėra šventas dalykas džiūgauti dėl tų, kurie turi mirti. O jums, Judėjos žmonės, Mozė įsako: „Jei pamatysi savo priešo gyvulį parkritusį po našta, nepraeik pro šalį, bet padėk jį pakelti“ (Įst 22, 4). Taip pat turėtumėte paklausyti Saliamono: „Jei tavo priešas parkrenta, – sako jis, – nesidžiauk, ir tegul tavo širdis nedžiūgauja, kai jis suklumpa“ (Pat 24, 17).

Aš, bet kuriuo atveju, paklusdamas savo Viešpačiui, pasirinkau mirtį, o ne nusižengti jo įsakymams, ir dedu visas pastangas, kad neatsisakčiau to, ką išmokau ir ko vėliau pats mokiau. Iš ko gi žydai juokiasi be užuojautos? Juk net jei, kaip jie teigia, mes esame jų priešai, vis dėlto esame žmonės, ir žmonės, su kuriais elgiamasi neteisingai. Jie teigia, kad turime progą pasisakyti. Taip, bet ką mes įžeidėme? Ar mes ką nors nužudėme? Ar ką nors persekiojome? Ar vertėme ką nors garbinti netikrus dievus? O gal jie mano, kad jų nusikaltimai panašūs į tuos, kuriuos dabar daro žmonės iš baimės? Veikiau jų nuodėmės skiriasi tiek pat, kiek savanoriškos nuodėmės skiriasi nuo netyčinių. Kas vertė žydus aukoti Baal Peorui? Arba valgyti aukas, paaukotas mirusiesiems? Arba ištvirkauti su svetimšalių dukterimis? Arba aukoti savo sūnus ir dukteris stabams? Murmėti prieš Dievą? Šmeižti Mozę? Būti nedėkingiems savo geradariams? Arba širdyje grįžti į Egiptą? Arba, kai Mozė užlipo gauti Įstatymo, sakyti Aaronui: „Padaryk mums dievus“, ir tada pasidaryti veršį – ir visus kitus dalykus, kuriuos jie darė? Nes jie sugeba jus apgauti. Tad tegul jie perskaito jums Teisėjų, Karalių ar Išėjimo knygas, arba visas kitas vietas, kurios įrodo, kad jie klysta.

Ar jie klausia, kodėl kai kurie be jokio spaudimo atėjo aukoti savo noru? Bet ar pasmerktumėte visus krikščionis dėl šitų? Laikykite dabartinį gyvenimą tarsi klojimu. Kuri krūva didesnė – pelų ar kviečių? Juk kai ūkininkas ateina valyti klojimo su vėtykle, pelai, būdami lengvesni, lengvai nunešami vėjo, o kviečiai lieka ten, kur buvę.

Apsvarstykite ir tinklą, kuris metamas į jūrą. Juk ne viskas, ką jis surenka, yra vertinga. Taip yra ir su dabartiniu gyvenimu. Kokiu pavidalu norėtumėte, kad mes tai kentėtume – kaip nekalti žmonės ar kaip kalti? Jei esame kalti, tai kaip jūs išvengsite tos pačios bausmės, būdami įrodyti esą nedori savo pačių darbais? O jei esame nekalti, tai kokią viltį galite turėti jūs, kai net teisieji kenčia? „Jei teisusis vos išgelbstimas, tai kur pasirodys bedievis ir nusidėjėlis?“ (1 Pt 4, 18). Teismas pasauliui artėja: tuo esame įsitikinę dėl daugelio priežasčių.

Kartą keliaudamas perėjau visą Palestiną, ir perėjęs Jordano upę pamačiau žemę, kuri liudija iki šios dienos apie dieviškąją rūstybę, ištikusią ją dėl nuodėmių, kurias padarė jos gyventojai, žudę svetimšalius, varę juos lauk ar darę jiems smurtą. Mačiau kylančius dūmus net iki dabar, ir žemę, išdegintą ugnies, netekusią viso derliaus ir vandens. Mačiau ir Negyvąją jūrą, vandens telkinį, pakeistą ir paverstą neįprastu savo prigimčiai dėl Dievo baimės, negalintį išlaikyti jokio gyvo padaro; iš tiesų, bet kas, įmestas į ją, vandens išmetamas aukštyn, ir ji negali išlaikyti savyje net žmogaus kūno. Ji atsisako priimti žmogų, kad vėl nebūtų nubausta dėl žmogaus.

Bet čia kalbu apie tolimus dalykus. Jūs patys matote ir liudijate, kaip Lidijos Dekapolio žemė yra išdeginta ugnies ir lieka pavyzdžiu žmonių bedievystei iki šios dienos; žinote Etnos ir Sicilijos ugnikalnių ugnį, taip pat Likiją ir salas. Ir net jei tai jūsų nepalietė, pagalvokite apie savo pažintį su karštu vandeniu, turiu omenyje tą, kuris trykšta iš žemės: kaip kitaip jis galėtų užsidegti ir įkaisti, jei nekiltų iš požeminės ugnies? Pagalvokite ir apie dalinius gaisrus bei potvynius, tokius, kokius žinote, pavyzdžiui, Deukaliono atveju, o mes – Nojaus atveju. Jie yra daliniai ir vyksta tam, kad iš dalies suprastume visumos prigimtį.

Todėl mes liudijame jums apie būsimą teismą ugnimi, kurį įvykdys Dievas per savo Žodį, Jėzų Kristų. Ir dėl šios priežasties mes negarbiname jūsų vadinamųjų dievų ir nešlovinsime auksinio stabo.“

5. Pionijus pasakė visa tai ir dar daug daugiau, taip, kad ilgą laiką nesustojo. Šventyklos prižiūrėtojas ir jo padėjėjai bei visa minia klausėsi atidžiai, ir tyla buvo tokia didelė, kad niekas neištarė nė garso. Pionijus dar kartą pakartojo savo žodžius: „Mes negarbiname jūsų dievų ir nešlovinsime auksinio stabo.“ Tuomet jie buvo išvesti į atvirą vietą visų akivaizdoje, ir juos apsupo daugybė advokatų, kurie kartu su Polemonu ėmė maldauti Pioniją, sakydami:
– Paklausyk mūsų, Pionijau: mes tave mylime. Yra daug priežasčių, kodėl nusipelnei gyventi – dėl tavo charakterio ir teisumo. Gera gyventi ir matyti šviesą, – ir daug kitų panašių dalykų.

Pionijus atsakė:
– Aš taip pat sutinku, kad gyvenimas yra geras, bet gyvenimas, kurio mes ilgimės, yra geresnis; taip pat ir šviesa – ta viena tikroji šviesa. Visi šie dalykai iš tiesų yra geri, ir mes nebėgame nuo jų, tarsi trokštume mirti ar nekęstume Dievo kūrinių. Veikiau mes niekiname šiuos dalykus, kurie mus įvilioja į spąstus, dėl tų kitų didžių gėrybių pranašumo.

6. Ten buvo teisininkas, vardu Aleksandras, nedoras žmogus, kuris prabilo:
– Paklausyk mūsų, Pionijau.
– Jums turėtų rūpėti, – atsakė Pionijus, – klausyti manęs. Ką jūs žinote, aš žinau; bet ko aš žinau, jūs nežinote.
Aleksandras sumanė pasišaipyti iš jo, nes ironiškai paklausė:
– Kodėl dėvite šias grandines?

– Visų pirma, – atsakė Pionijus, – kad, nors einame per jūsų miestą, nebūtume įtariami atėję valgyti uždrausto maisto; antra, kad suprastumėte, jog mes nesutinkame net būti klausinėjami. Veikiau mes priėmėme sprendimą ir einame ne į Nemezidės šventyklą, bet į viešąjį kalėjimą. Ir galiausiai, kad nečiuptumėte mūsų ir nevestumėte jėga, bet paliktumėte ramybėje, nes jau esame surakinti. Iš tiesų, kaip atsitiko, jūs neįvedėte mūsų į savo šventyklas su grandinėmis.

Taip Aleksandras buvo nutildytas. Ir kai jie vėl jį maldavo, jis tarė: „Tai mūsų sprendimas.“ Ir kai Pionijus toliau juos daug kur paneiginėjo ir kalbėjo jiems apie tai, kas bus, Aleksandras tarė:
– Kokia nauda iš visų šių tavo kalbų, jei tau neįmanoma gyventi?

7. Žmonės norėjo sušaukti susirinkimą teatre, kad galėtų daugiau apie tai išgirsti; bet kai kurie stratego draugai priėjo prie Polemono, šventyklos prižiūrėtojo, ir tarė:
– Neleisk Pionijui kalbėti, kad žmonėms nuėjus į teatrą nekiltų neramumų ir nebūtų pradėtas tyrimas dėl šio vyruko.

Tai išgirdęs Polemonas tarė:
– Pionijau, net jei nenori aukoti, bent jau užeik į Nemezidės šventyklą.
Bet Pionijus tarė:
– Bet jūsų stabams nebūtų naudos, jei ten nueitume.
– Paklusk mums, Pionijau, – tarė Polemonas.
Pionijus atsakė:
– O, kad galėčiau jus įtikinti tapti krikščionimis.
Vyrai garsiai iš jo pasijuokė.
– Tu neturi tokios galios, kad mes būtume sudeginti gyvi, – pasakė jie.
– Daug blogiau, – atsakė Pionijus, – degti po mirties.

Sabina nusišypsojo tai išgirdusi, o prižiūrėtojas ir jo vyrai paklausė:
– Tu juokiesi?
– Jei Dievas taip nori, – atsakė ji, – taip. Matote, mes esame krikščionys. Tie, kurie tiki Kristų, nedvejodami juoksis amžiname džiaugsme.
Jie jai pasakė:
– Tu patirsi kai ką, kas tau nepatiks. Moterys, kurios atsisako aukoti, atiduodamos į viešnamį.
– Dievas, kuris yra visų švenčiausias, – atsakė ji, – tuo pasirūpins.

8. Vėl Polemonas prabilo į Pioniją:
– Pionijau, paklausyk mūsų.

Pionijus atsakė:
– Jums įsakyta arba mus įtikinti, arba nubausti. Jūs mūsų neįtikinate. Taigi, skirkite bausmę.
Prižiūrėtojas Polemonas dar kartą paprašė:
– Paaukok, Pionijau.
– Aš esu krikščionis, – atsakė Pionijus.

– Kokį dievą garbini? – paklausė Polemonas.
– Visagalį Dievą, – tarė Pionijus, – kuris sukūrė dangų ir žemę, ir viską, kas juose yra (Apd 4, 24), ir mus visus; Dievą, kuris apsčiai teikia mums viską (1 Tim 6, 17), Dievą, kurį pažįstame per Kristų, jo Žodį.

– Paaukok bent imperatoriui, – tarė Polemonas.
– Aš esu krikščionis, – tarė Pionijus. – Aš neaukoju žmonėms.

9. Tada jis apklausė jį dėl protokolo, o notaras viską užrašė.
– Koks tavo vardas? – paklausė jis.

– Pionijus, – buvo atsakymas.

– Ar esi krikščionis? – paklausė Polemonas.

– Taip, – atsakė Pionijus.

Prižiūrėtojas Polemonas paklausė:
– Kokiai bažnyčiai priklausai?

– Katalikų Bažnyčiai, – buvo atsakymas, – su Kristumi nėra kitos.

Tada jis priėjo prie Sabinos. Bet pirmiausia Pionijus jai tarė: „Vadinkis Teodote.“ Tai jis padarė, kad ji dėl savo tikrojo vardo nepatektų į nedoros Politos, buvusios jos šeimininkės, rankas. Valdant imperatoriui Gordianui, ši moteris, bandydama pakeisti merginos tikėjimą, surišo Sabiną ir išmetė į kalnus; bet ten ji slapta gavo maisto iš brolių. Vėliau buvo dedamos pastangos išlaisvinti ją iš pančių ir nuo Politos, ir kadangi ji daugiausia gyveno su Pionijumi, ji buvo sučiupta per dabartinį persekiojimą.

Bet kokiu atveju, Polemonas kreipėsi į ją:
– Koks tavo vardas?

– Teodotė, – atsakė ji.

– Ar esi krikščionė? – paklausė jis.

– Taip, esu, – atsakė ji.

– Kokia tavo bažnyčia? – paklausė Polemonas.

Sabina atsakė:
– Katalikų Bažnyčia.

– Ką garbini? – paklausė Polemonas.

Sabina atsakė:
– Visagalį Dievą, kuris sukūrė dangų ir žemę, ir mus visus, ir kuris mums buvo apreikštas per savo Žodį, Jėzų Kristų.

Tada jis apklausė Asklepiadą:
– Tavo vardas?

– Asklepiadas, – buvo atsakymas.

– Ar esi krikščionis? – paklausė Polemonas.

– Taip, – atsakė Asklepiadas.

– Ką garbini? – paklausė Polemonas.

– Jėzų Kristų, – atsakė Asklepiadas.

– Ar tai tas pats ar kitas? – paklausė Polemonas.

– Ne, – atsakė Asklepiadas, – bet tas pats, apie kurį kalbėjo kiti.

10. Po šio pokalbio jie buvo nuvesti į kalėjimą, ir didžiulė minia sekė iš paskos, taip, kad turgavietė buvo pilna. Kai kurie pastebėjo apie Pioniją: „Jis visada atrodė toks išblyškęs, bet dabar pažiūrėkite, koks rausvas jo veidas!“ O Sabina laikėsi įsikibusi jo drabužių dėl minios stumdymosi, tad kai kurie juokaudami sakė: „O, kaip ji bijo, kad gali būti atjunkoma!“

Kažkas sušuko:
– Jei jie neaukoja, turi būti nubausti!

Polemonas tarė:
– Bet fascės (valdžios ženklai) neleidžia mums vykdyti valdžios.

Kažkas kitas tarė:
– Žiūrėkite, tas mažutis eina aukoti! – Jis turėjo omenyje Asklepiadą, kuris buvo su mumis.

Pionijus tarė:
– Meluojate; jis to nedaro.

Dar kiti sakė:
– Bet tas ir anas paaukojo.

Pionijus tarė:
– Kiekvienas žmogus turi gyventi savo gyvenimą. Tai su manimi neturi nieko bendra. Mano vardas Pionijus.

Dar kiti sakė:
– Kokia baisi bausmė! – ir – Taip, iš tiesų!

Pionijus tarė:
– Tokią bausmę jūs žinote iš bado ir smurtinės mirties laikų, ir kitų negandų.

Ir kažkas jam tarė:
– Tu taip pat badavai su mumis.
Pionijus atsakė:
– Taip, badavau, pasitikėdamas Dievu.

11. Minia juos taip spaudė, kad dusino, ir po to, kai Pionijus tai pasakė, juos sunkiai paėmė, perdavė kalėjimo prižiūrėtojams ir uždarė į kalėjimą. Įėję jie ten rado įkalintą Katalikų Bažnyčios presbiterį, vardu Limnas, moterį iš Makedonijos, iš Karinės miesto, ir vyrą, vardu Eutichianas, iš frygų sektos. Kai jie visi susirinko, prižiūrėtojai suprato, kad Pionijus ir jo grupė nepriima dalykų, kuriuos atneša tikintieji.

Pionijus buvo pasakęs: „Kai mums reikėjo daug daugiau, niekam nebuvome našta. Ar dabar turėtume priimti?“

Todėl prižiūrėtojai supyko, nes jie gaudavo naudos iš visko, kas patekdavo kaliniams. Tad iš pykčio jie įmetė kalinius į vidinę kalėjimo dalį, nes negavo iš jų jokių dovanų. Tačiau kaliniai šlovino Dievą ir išliko ramūs, siūlydami sargybiniams įprastą draugystę, tad kalėjimo viršininkas pakeitė nuomonę ir liepė grąžinti juos į ankstesnę vietą. Ir jie nepaliaudami sakė: „Šlovė Viešpačiui! Tai nutiko mums mūsų labui.“ Mat jie turėjo laisvę kalbėtis ir melstis dieną ir naktį.

12. Vis dėlto, kol jie buvo kalėjime, daug pagonių atėjo bandyti juos perkalbėti, bet nustebo išgirdę jų atsakymus. Į kalėjimą taip pat atėjo daug krikščionių brolių, kurie buvo jėga atvesti, ir jie labai raudojo. Iš tiesų, jie nuolat buvo giliame sielvarte, ypač tie, kurie gyveno gerą gyvenimą dievobaimingųjų keliais, tad Pionijus verkė, sakydamas jiems:
– Esu kankinamas iš naujo ir plėšomas gabalais, matydamas Bažnyčios perlus, mindomus kiaulių, dangaus žvaigždes, drakono uodegos nublokštas ant žemės, ir vynmedį, kurį pasodino Dievo dešinė, niokojamą vienišo šerno, taip, kad visi praeiviai kelyje gali skinti jo vaisius (Ps 80, 13 LXX).

Mano vaikeliai, aš vėl gimdymo skausmuose dėl jūsų, kol Kristus jumyse išryškės (Gal 4, 19). Mano švelnūs sūnūs keliavo duobėtais keliais (Bar 4, 26). Vėl nedori seniai tykojasi Suzanos; dabar jie atranda gležną ir mielą mergaitę, kad pasisotintų jos grožiu ir skleistų melą prieš ją. Dabar vėl Amanas pasigėręs, o Estera ir visas miestas apimti siaubo. Vėl nėra bado ar troškulio duonai ir vandeniui, bet veikiau klausytis Viešpaties žodžio. Ar visos mergelės visiškai apsnūdo ir užmigo? Išsipildė Viešpaties Jėzaus žodis: „Kai Žmogaus Sūnus ateis, ar ras tikėjimą žemėje?“ (Lk 18, 8). Taip pat girdžiu, kad kiekvienas išduoda savo artimą, kad išsipildytų žodis: „Brolis atiduos brolį mirti“ (Mk 13, 12). Iš tiesų, šėtonas pareikalavo, kad gautų mus persijoti kaip kviečius (Lk 22, 31), ir ugninė vėtyklė yra Dievo Žodžio rankoje klojimo valymui. Gali būti, kad druska prarado savo skonį ir, išmesta lauk, yra mindoma žmonių. Bet tegul niekas nemano, mano vaikeliai, kad Viešpats susikirto, bet veikiau mes patys. „Argi mano ranka, – sako jis, – sutrumpėjo, kad negalėtų išgelbėti, ar mano ausis apkuro, kad negalėtų girdėti? Bet jūsų nuodėmės atskyrė jus nuo mano Dievo“ (Iz 59, 1–2). Nes mes nusidėjome, ir kai kurie iš mūsų iš tiesų buvo paniekinantys; mes elgėmės neteisingai apkalbėdami ir kaltindami vienas kitą; taip mes sunaikinome vienas kitą. Veikiau mūsų teisumas turėtų pranokti Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą (Mt 5, 20).

13. Suprantu taip pat, kad žydai kvietė kai kuriuos iš jūsų į savo sinagogas. Saugokitės, kad nepupultumėte į didesnę, sąmoningesnę nuodėmę, kad kas nors nepadarytų neatleistinos piktžodžiavimo Šventajai Dvasiai nuodėmės. Netapkite su jais Sodomos valdovais ir Gomoros žmonėmis, kurių rankos suteptos krauju. Mes nenužudėme savo pranašų ir neišdavėme Kristaus, ir jo nenukryžiavome. Bet kam man daug jums kalbėti? Prisiminkite, ką girdėjote; ir dabar įgyvendinkite tai, ką išmokote. Juk girdėjote, kad žydai sako: „Kristus buvo žmogus, ir jis mirė kaip nusikaltėlis.“ Bet tegul jie mums pasako, koks kitas nusikaltėlis pripildė visą pasaulį savo mokinių? Koks kitas nusikaltėlis turėjo mokinius ir kitus su jais, mirštančius dėl savo mokytojo vardo? Kokio kito nusikaltėlio vardu tiek daug metų buvo išvaromi velniai, yra išvaromi dabar ir bus ateityje? Taip yra ir su visais kitais stebuklais, kurie daromi Katalikų Bažnyčioje. Ką šie žmonės pamiršta, yra tai, kad šis nusikaltėlis pasitraukė iš gyvenimo savo paties pasirinkimu. Vėlgi, jie tvirtina, kad Kristus užsiėmė nekromantija ar dvasių būrimu su kryžiumi. Visgi koks Raštas, esantis pas juos ar pas mus, sako tai apie Kristų? Ar koks nors geras žmogus kada nors tai sakė? Argi tie, kurie tai sako, nėra nedori žmonės? Kaip tada galite tikėti nedorėlių žodžiais labiau nei gerųjų?

14. Dėl manęs, šį melą, kuris kartojamas dabar, tarsi būtų naujas, girdėjau sakomą žydų žmonių nuo pat vaikystės. Parašyta, kad Saulius teiravosi pas būrėją, ir kad jis pasakė moteriai, atliekančiai nekromantiją: „Iššauk man Samuelį“ (1 Sam 28, 11), pranašą. Ir moteris pamatė vyrą, kylantį aukštyn, apsigaubusį apsiaustu, ir Saulius atpažino, kad tai Samuelis, ir uždavė jam klausimus, kurių norėjo.

Na, tada, ar būrėja sugebėjo iššaukti Samuelį, ar ne? Jei jie sako, kad sugebėjo, tada jie pripažįsta, kad nedorybė turi daugiau galios nei teisumas, ir tada jie yra prakeikti. Jei jie sako, kad ji to nepadarė, tada jie neturėtų to tvirtinti apie Viešpatį Kristų. Bet šio pasakojimo paaiškinimas yra toks. Kaip ši nedora būrėja, pati būdama demonas, galėjo iššaukti šventojo pranašo sielą, besiilsinčią Abraomo prieglobstyje? Nes mažesnis yra valdomas didesnio. Tikrai tada Samuelis nebuvo sugrąžintas, kaip šie mano? Žinoma, ne. Tiesa yra maždaug tokia. Kai kas nors atsimeta nuo Dievo, jį seka maištingi angelai, ir demoniški tarnai padeda jam visokiais vaistais, magais, žyniais ir burtininkais. Ir nenuostabu: juk apaštalas sako: „Pats šėtonas apsimeta šviesos angelu. Tad nieko keisto, jei jo tarnai apsimeta teisumo tarnais“ (2 Kor 11, 14–15). Iš tiesų, net Antikristas pasirodys kaip Kristus. Taigi Samuelis nebuvo iškeltas iš kapo; bet veikiau demonai iš pragaro apsimetė Samueliu ir taip pasirodė būrėjai bei netikinčiam Sauliui. Patys Raštai jums tai parodys. Nes Samuelis apsireiškime sako Sauliui: „Tu taip pat būsi su manimi šiandien.“ Kaip įmanoma, kad stabmeldys Saulius randamas kartu su Samueliu? Veikiau aišku, kad jis yra su nedorais demonais, kurie jį apgavo ir tapo jo šeimininkais. Vadinasi, tai negalėjo būti Samuelis. Bet jei neįmanoma sugrąžinti šventojo pranašo sielos, kaip įmanoma matyti kylantį iš žemės Jėzų Kristų, kuris yra danguje, kurį mokiniai matė paimamą aukštyn, ir jie mirė, nes nenorėjo jo išsiginti?

Ir jei nepajėgiate to apginti prieš juos, pasakykite jiems: „Kad ir kaip ten būtų, mes esame stipresni už jus, kurie ištvirkavote ir garbinote stabus be prievartos. Nepasiduokite jiems iš nevilties, mano broliai, bet glauskitės prie Kristaus atgailaudami; nes jis gailestingas priimdamas jus atgal kaip savo vaikus.“

15. Kai jis pakalbėjo su jais ir paragino juos palikti kalėjimą, šventyklos prižiūrėtojas Polemonas atėjo pas juos su Teofiliu, kavalerijos vadu, grupe kareivių ir didžiule minia. Ir jie pasakė jiems:
– Žiūrėkite, Euktemonas, vienas iš jūsų vadovų, paaukojo. Taip ir jūs turėtumėte leistis įtikinami. Lepidas ir Euktemonas laukia jūsų Nemezidės šventykloje.

– Dera, – tarė Pionijus, – kad tie, kurie buvo įkalinti, lauktų atvykstant prokonsulo. Kodėl prisiimate sau jo užduotį?

Tada jie nuėjo labai susierzinę ir grįžo su kareiviais bei minia. Tada kavalerijos vadas Teofilis apgaulingai pasakė jiems:
– Prokonsulas atsiuntė žinią, kad turite būti perkelti į Efezą.

– Tegul tas, kurį jis atsiuntė, ateina, – tarė Pionijus, – ir nuveda mus ten.
Kavalerijos vadas tarė:
– Imperatoriaus pareigūnas vertas pagarbos! Norite ar ne, aš čia vadovauju!

Tada sugriebęs Pioniją, jis užrišo šaliką jam ant kaklo taip, kad jis beveik duso, ir perdavė jį vienam iš kareivių. Ir taip jie atėjo į turgavietę, su Sabina ir kitais. Tada, kai jie pradėjo garsiai šaukti: „Mes esame krikščionys“, ir kristi ant žemės, kad nebūtų nutempti į šventyklą, šeši kareiviai pakėlė Pioniją ir nešė jį galva žemyn, nes kitaip negalėjo sutrukdyti jam spardyti jų į šonus keliais ir trukdyti jų rankoms bei kojoms.

16. Jie atnešė jį šaukiantį ir numetė priešais aukurą, šalia kurio vis dar stovėjo Euktemonas garbinimo pozoje.

Lepidas tarė:
– Pionijau, kodėl tu ir tavo žmonės neaukojate?

Grupė aplink Pioniją atsakė:
– Nes mes esame krikščionys.

– Kokį dievą garbini? – paklausė Lepidas.

Pionijus atsakė:
– Dievą, kuris sukūrė dangų ir žemę, ir jūrą, ir viską, kas juose yra (Apd 4, 24).

Lepidas tarė:
– Turi omenyje tą, kuris buvo nukryžiuotas?

– Taip, – atsakė Pionijus, – tą, kurį Dievas atsiuntė pasaulio atpirkimui.

Tuo metu pareigūnai garsiai nusikvatojo, o Lepidas prakeikė Kristų.

Tada Pionijus sušuko:
– Turėtumėte gerbti maldingumą, gerbti teisingumą, turėti užuojautos jausmą ir gyventi pagal savo pačių įstatymus. Jūs baudžiate mus už nepaklusnumą, ir visgi patys esate nepaklusnūs: jums buvo įsakyta mus nubausti, o ne versti prieš mūsų valią.

17. Tuomet šalia stovintis vyras, vardu Rufinas, vienas iš tų, kurie turėjo pranašumo retorikoje reputaciją, tarė jam:
– Liaukis, Pionijau; nebūk kvailys!

Ir Pionijus jam atsakė:
– Ar tai tavo retorika? Ar tai tavo literatūra? Net Sokratas taip nekentėjo nuo atėniečių. Bet dabar kiekvienas yra Anitas ir Meletas. Ar Sokratas, Aristidas, Anaksarchas ir visi kiti jūsų akyse buvo kvailiai, nes praktikavo filosofiją, teisingumą ir drąsą?

Ir Rufinas, tai išgirdęs, tiesiog nutilo.

18. Ten buvo vyras, žymus pasaulietine garbe, ir tiek jis, tiek Lepidas tarė:
– Pionijau, nešauk taip.

– Tada nebandykite manęs versti, – atsakė jis. – Užkurkite ugnį, ir mes patys į ją įlipsime.

Vyras, vardu Terencijus, sušuko iš minios:
– Ar žinote, kad šis vyrukas sukurstė kitus neaukoti?

Galiausiai jiems buvo uždėti vainikai, bet jie juos suplėšė ir numetė šalin. Viešasis tarnas stovėjo laikydamas paaukotą mėsą. Tačiau jis nedrįso prie nieko prisiartinti, tik paprasčiausiai suvalgė ją visų akivaizdoje. Kadangi jie vis šaukė: „Mes esame krikščionys!“, ir kadangi nieko negalėjo jiems padaryti, nusiuntė juos atgal į kalėjimą, miniai tyčiojantis ir juos mušant.

Kažkas pasakė Sabinai:
– Kodėl negalėjai mirti savo gimtajame mieste?

Sabina atsakė:
– Koks mano gimtasis miestas? Aš esu Pionijaus sesuo.

Terencijus, kuris tuo metu buvo atsakingas už gladiatorių medžioklės žaidynes, tarė Asklepiadui:
– Po tavo pasmerkimo paprašysiu, kad kovotum dvikovoje su mano sūnumi.

Asklepiadas atsakė:
– Tu manęs tuo neišgąsdinsi.

Ir tokiu būdu jie buvo parvesti į kalėjimą. Kai Pionijus ėjo vidun, vienas iš kareivių smarkiai trenkė jam per galvą ir sužeidė. Tačiau jis nieko nesakė. Bet to, kuris jam sudavė, rankos ir šonai taip ištino, kad tas vyrukas vos galėjo kvėpuoti. Tačiau jie įžengė į kalėjimą ir šlovino Dievą, kad liko nepaliesti Kristaus vardu, ir kad nei priešas, nei veidmainis Euktemonas neįgijo valdžios prieš juos; ir jie toliau stiprino vienas kitą psalmėmis ir maldomis.

Vėliau buvo sakoma, kad Euktemonas nusprendė mus priversti. Jis atnešė mažą ėriuką į Nemezidės šventyklą, ir po to, kai jis buvo iškeptas ir jis jo paragavo, ketino parnešti visa kita namo. Jis iš tiesų tapo juokingas dėl savo melagingos priesaikos, dėvėdamas vainiką ir prisiekdamas imperatoriaus genijumi bei Likimo deivėmis, kad jis nėra krikščionis ir kad, skirtingai nei kiti, nepraleis nieko, kas paliudytų jo išsižadėjimą.

19. Vėliau į Smirną atvyko prokonsulas. Kovo dvyliktąją Pionijus buvo atvestas pas jį ir davė parodymus, kuriuos sekretoriai užrašė protokole. Sėdėdamas priešais tribunolą, prokonsulas Kvintilijanas uždavė klausimą:
– Koks tavo vardas?

– Pionijus, – buvo atsakymas.

– Ar paaukosi? – paklausė prokonsulas.

– Ne, – atsakė jis.

Prokonsulas paklausė:
– Koks kultas ar sekta, kuriai priklausai?

– Katalikų, – atsakė jis.

– Ką turi omenyje, katalikų? – paklausė prokonsulas.

– Aš esu presbiteris, – tarė Pionijus, – Katalikų Bažnyčios.

– Ar esi vienas iš jų mokytojų? – paklausė prokonsulas.

– Taip, – atsakė Pionijus, – buvau mokytojas.

– Buvai kvailystės mokytojas? – paklausė jis.

– Maldingumo, – buvo atsakymas.

– Kokio maldingumo? – paklausė jis.

Jis atsakė:
– Maldingumo Dievui Tėvui, kuris sukūrė viską.

Prokonsulas tarė:
– Paaukok.

– Ne, – atsakė jis. – Mano maldos turi būti aukojamos Dievui.

Bet jis tarė:
– Mes gerbiame visus dievus, gerbiame dangų ir visus dievus, kurie yra danguje. Ką tada, tu atsižvelgi į orą? Tada aukok orui.

– Aš neatsižvelgiu į orą, – atsakė Pionijus, – bet į tą, kuris sukūrė orą, dangų ir viską, kas juose yra.

Prokonsulas tarė:
– Sakyk man, kas juos sukūrė?

Pionijus atsakė:
– Negaliu tau pasakyti.

Prokonsulas tarė:
– Tikrai tai buvo dievas, tai yra Dzeusas, kuris yra danguje; nes jis yra visų dievų valdovas.

20. Kadangi Pionijus tylėjo, kankinamas pakabintas jis buvo paklaustas:
– Ar aukosi?

– Ne, – atsakė jis.

Dar kartą jis buvo kankinamas nagais ir buvo užduotas klausimas:
– Pakeisk nuomonę. Kodėl praradai protą?

– Nepraradau proto, – atsakė jis, – veikiau aš bijau gyvojo Dievo.

Prokonsulas tarė:
– Daugelis kitų paaukojo, ir jie dabar gyvi ir sveiko proto.

– Aš neaukosiu, – buvo atsakymas.

Prokonsulas tarė:
– Tardomas pamąstyk ir pakeisk nuomonę.

– Ne, – atsakė jis.

– Kodėl veržiesi į mirtį? – buvo paklaustas.

– Aš nesiveržiu į mirtį, – atsakė jis, – bet į gyvenimą.

Prokonsulas Kvintilijanas tarė:
– Labai mažai pasieksi skubėdamas į mirtį. Nes tie, kurie užsirašo kovoti su žvėrimis už menką pinigų sumą, niekina mirtį. Tu esi tiesiog vienas iš tokių. Matydamas, kad trokšti mirties, būsi sudeginti gyvas.

Tada iš lentelės lotyniškai buvo perskaitytas nuosprendis: „Kadangi Pionijus pripažino esąs krikščionis, nuteisiame jį sudeginti gyvą.“

21. Dėl savo tikėjimo uolumo jis skubiai nuėjo į amfiteatrą ir džiugiai nusirengė drabužius, stebint kalėjimo prižiūrėtojui. Tada, suvokęs savo kūno šventumą ir orumą, jis prisipildė didelio džiaugsmo; ir žvelgdamas į dangų padėkojo Dievui, kuris jį taip išsaugojo; tada išsitiesė ant stulpo ir leido kareiviui įkalti vinis. Kai Pionijus buvo prikaltas, viešasis budelis jam dar kartą tarė:
– Pakeisk nuomonę ir vinys bus ištrauktos.

Bet jis atsakė:
– Jaučiau, kad jos įkaltos pasilikti.

Tada, akimirką pamąstęs, tarė:
– Skubu, kad galėčiau kuo greičiau pabusti, paliudydamas prisikėlimą iš numirusių.

Taip jie iškėlė jį ant stulpo, o po to vyrą, vardu Metrodoras, iš markionitų sektos. Atsitiko taip, kad Pionijus buvo dešinėje, o Metrodoras kairėje, nors abu žiūrėjo į rytus. Kai jie atnešė malkas ir sukrovė rąstus ratu, Pionijus užsimerkė, tad minia pamanė, kad jis mirė. Bet jis meldėsi slapta, ir kai priėjo maldos pabaigą, atsimerkė. Liepsnos tik pradėjo kilti, kai jis džiugiu veidu ištarė paskutinį „Amen“ ir tarė: „Viešpatie, priimk mano sielą.“ Tada ramiai ir be skausmo, tarsi atsirūgdamas, išleido paskutinį kvapą ir patikėjo savo sielą Tėvui, kuris pažadėjo apsaugoti visą kraują ir kiekvieną dvasią, kuri buvo neteisingai pasmerkta.

22. Toks buvo nekaltas, nepriekaištingas ir negendantis gyvenimas, kurį užbaigė palaimintasis Pionijus, visada sutelkęs protą į visagalį Dievą ir į Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, tarpininką tarp Dievo ir žmogaus (1 Tim 2, 5); tokios pabaigos jis buvo palaikytas vertu. Po pergalės didžioje kovoje jis pro siaurus vartus įžengė į plačią, didžią šviesą. Iš tiesų jo vainikas tapo akivaizdus per jo kūną. Mat ugniai užgesus, tie iš mūsų, kurie ten buvome, pamatė jo kūną kaip atleto pilname jėgų žydėjime. Jo ausys nebuvo iškraipytos; plaukai tvarkingai gulėjo ant galvos paviršiaus; o barzda buvo pilna, tarsi su pirmuoju plaukų žydėjimu. Jo veidas vėl švytėjo – nuostabi malonė! – taip, kad krikščionys dar labiau sutvirtėjo tikėjime, o tie, kurie buvo praradę tikėjimą, sugrįžo sukrėsti ir su baiminga sąžine.

23. Tai įvyko, kai Julijus Prokulias Kvintilijanas buvo Azijos prokonsulas, valdant imperatoriui Gajui Mesijui Kvintui Trajanui Decijui Augustui (antrą kartą konsului) ir Vetijui Gratui, ketvirtą dieną prieš kovo idas pagal romėnų kalendorių, o pagal Azijos skaičiavimą – devynioliktą šeštojo mėnesio dieną, šeštadienį, dešimtą valandą, o mūsų skaičiavimu – karaliaujant mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, kuriam šlovė per amžių amžius. Amen.

Šv. Apolonija ir Aleksandrijos kankiniai (Epistolē Dionysiou pros Fabion)

Šventoji mergelė, patyrusi kankinystę Aleksandrijoje per vietinį sukilimą prieš krikščionis, vykusį prieš Decijaus persekiojimą (248 m. pabaigoje arba 249 m. pradžioje). Per iškilmes, skirtas Romos imperijos tūkstantmečiui paminėti, pagonių minios neramumai pasiekė kulminaciją, ir kai vienas jų poetas išpranašavo nelaimę, jie ėmėsi kruvinų išpuolių prieš krikščionis, kurių valdžia nesistengė ginti. Didysis Dionisijas, tuometinis Aleksandrijos vyskupas (247–265 m.), pasakoja apie savo žmonių kančias laiške, adresuotame Fabijui, Antiochijos vyskupui; ilgas šio laiško ištraukas mums išsaugojo Euzebijus („Bažnyčios istorija“ I.6.41).

Aprašęs, kaip krikščionys vyras ir moteris, vardu Metras ir Kvinta, buvo sučiupti maištaujančios minios ir nužudyti žiauriausiais kankinimais, ir kaip kelių kitų krikščionių namai buvo visiškai apiplėšti, Dionisijas tęsia: „Tuo metu Apolonija, parthénos presbûtis (virgo presbytera, kuo jis labai tikėtina turi omenyje ne senyvo amžiaus mergelę, bet diakonę), buvo labai gerbiama. Šie vyrai sučiupo ir ją ir daugybe smūgių išmušė visus jos dantis. Tada jie už miesto vartų sukrovė laužą ir grasino sudeginti ją gyvą, jei ji atsisakys pakartoti paskui juos bedieviškus žodžius (arba piktžodžiavimą prieš Kristų, arba pagonių dievų šaukimąsi). Gavusi, savo pačios prašymu, šiek tiek laisvės, ji greitai šoko į ugnį ir sudegė.“

Todėl Apolonija priklauso tai ankstyvųjų krikščionių kankinių klasei, kurie nelaukė mirties, kuria jiems buvo grasinama, bet arba norėdami išsaugoti skaistybę, arba susidūrę su pasirinkimu išsižadėti tikėjimo ar mirti, savanoriškai pasirinko pastarąją tokia forma, kokia jiems buvo paruošta. Pagarboje, rodomoje savo kankiniams, Bažnyčia nedarė skirtumo tarp šių moterų ir kitų. Šv. Augustinas paliečia šį klausimą pirmojoje knygoje „Dievo miestas“, kalbėdamas apie savižudybę („Dievo miestas“ I.26): „Bet, sako jie, persekiojimo metu tam tikros šventos moterys puolė į vandenį su tikslu būti nuneštos bangų ir nuskęsti, ir taip išsaugoti savo gresiamą skaistybę. Nors jos pasitraukė iš gyvenimo tokiu būdu, vis dėlto jos Katalikų Bažnyčioje gauna didelę pagarbą kaip kankinės, ir jų šventės švenčiamos su didelėmis iškilmėmis. Tai klausimas, apie kurį nedrįstu spręsti lengvabūdiškai. Mat nežinau, ar Bažnyčia nebuvo dieviškai įgaliota per patikimus apreiškimus taip pagerbti šių krikščionių atminimą. Gali būti, kad taip ir yra. Argi negali būti ir taip, kad jos taip pasielgė ne dėl žmogiškos užgaidos, bet Dievo įsakymu, ne klysdamos, bet iš klusnumo, kaip turime tikėti Samsono atveju? Tačiau kai Dievas duoda įsakymą ir aiškiai jį apreiškia, kas galėtų laikyti klusnumą tam nusikaltimu arba pasmerkti tokį dievobaimingą atsidavimą ir pasirengimą tarnauti?“

Dionisijo pasakojimas nereiškia nė menkiausio priekaišto dėl šio Šv. Apolonijos veiksmo; jo akyse ji buvo tokia pat kankinė kaip ir kiti, ir kaip tokia buvo gerbiama Aleksandrijos Bažnyčioje. Laikui bėgant jos šventė tapo populiari ir Vakaruose. Vėlesnė legenda priskyrė panašią kankinystę Apolonijai, krikščionei mergelei iš Romos, Julijono Apostato valdymo metu. Tačiau buvo tik viena šio vardo kankinė, t. y. Šventoji iš Aleksandrijos. Romos Bažnyčia jos atminimą švenčia vasario 9 d., ir jos populiariai šaukiamasi prieš dantų skausmą dėl kančių, kurias ji turėjo ištverti. Mene ji vaizduojama su replėmis, kuriose laikomas dantis. Romoje buvo jai dedikuota bažnyčia, bet ji nebeegzistuoja. Tačiau maža aikštė, kurioje ji stovėjo, vis dar vadinama „Piazza Sant’ Apollonia“.

Šv. Fruktuoso ir jo diakonų kankinystė (Acta Fructuosi)

Šventųjų kankinių vyskupo Fruktuozo, diakonų Augurijaus ir Eulogijaus, kurie nukentėjo Taragonoje sausio dvidešimt pirmąją dieną valdant imperatoriams Valerijonui ir Galienui, kankinystė

  1. Konsulais esant Emilianui ir Basui, sausio šešioliktąją dieną, sekmadienį, buvo suimti vyskupas Fruktuozas ir diakonai Augurijus bei Eulogijus. Kai Fruktuozas ilsėjosi savo kambaryje, į jo namus įsiveržė beneficarijai, būtent Aurelijus, Festucijus, Elijas, Polencijus, Donatas ir Maksimas. Išgirdęs jų žingsnius, jis tuojau pat atsikėlė ir išėjo pas juos avėdamas sandalais. Kareiviai jam tarė: „Ateik, valdytojas kviečia tave kartu su tavo diakonais.“ Fruktuozas atsakė: „Eikime; arba, jei norite, apsiausiu batus.“ Kareiviai jam tarė: „Apsiauk, kaip nori.“ Kai jie atvyko, tuojau pat buvo uždaryti į kalėjimą. O Fruktuozas, būdamas tikras ir džiūgaudamas dėl Viešpaties vainiko, kuriam buvo pašauktas, meldėsi be paliovos. Kartu su juo buvo ir brolija, kuri jį gaivino ir prašė, kad jis juos prisimintų.
  2. Kitą dieną jis kalėjime pakrikštijo mūsų brolį, vardu Rogacianas. Kalėjime jie praleido šešias dienas, ir sausio dvidešimt pirmąją, penktadienį, buvo išvesti ir išklausyti. Valdytojas Emilianas tarė: „Atveskite Fruktuozą, atveskite Augurijų, atveskite Eulogijų.“ Iš tarnybos buvo atsakyta: „Jie čia.“ Valdytojas Emilianas tarė Fruktuozui: „Ar girdėjai, ką įsakė imperatoriai?“ Fruktuozas atsakė: „Nežinau, ką įsakė; aš esu krikščionis.“ Valdytojas Emilianas tarė: „Jie įsakė garbinti dievus.“ Fruktuozas atsakė: „Aš garbinu vieną Dievą, kuris sukūrė dangų, žemę, jūrą ir viską, kas juose yra.“ Emilianas paklausė: „Ar žinai, kad yra dievų?“ Fruktuozas atsakė: „Nežinau.“ Emilianas tarė: „Sužinosi vėliau.“ Fruktuozas pažvelgė į Viešpatį ir pradėjo melstis savyje. Valdytojas Emilianas tarė: „Šie yra išklausomi, šie yra bijomi, šie yra garbinami, jei dievai nėra garbinami ir imperatorių atvaizdai nėra gerbiami.“ Valdytojas Emilianas tarė Augurijui: „Neklausyk Fruktuozo žodžių.“ Augurijus atsakė: „Aš garbinu visagalį Dievą.“ Valdytojas Emilianas tarė Eulogijui: „Ar ir tu garbini Fruktuozą?“ Eulogijus atsakė: „Aš negarbiniu Fruktuozo, bet garbinu Tą patį, kurį garbina ir Fruktuozas.“ Valdytojas Emilianas tarė Fruktuozui: „Ar esi vyskupas?“ Fruktuozas atsakė: „Esu.“ Emilianas tarė: „Buvai.“ Ir įsakė juos sudeginti gyvus.
  3. Kai Fruktuozas su savo diakonais buvo vedamas į amfiteatrą, žmonės pradėjo gedėti vyskupo Fruktuozo, nes jis buvo mylimas ne tik brolių, bet ir pagonių. Mat jis buvo toks, koks Šventoji Dvasia per palaimintąjį apaštalą Paulių, išrinktąjį indą, pagonių mokytoją, skelbė turįs būti. Todėl net kareiviai, žinodami, kad jis eina į tokią didžią šlovę, labiau džiaugėsi nei liūdėjo. Kai daugelis iš brolių siūlė jam išgerti paruošto vyno su prieskoniais taurę, jis atsakė: „Dar ne laikas, – tarė jis, – nutraukti pasninką.“ Mat buvo ketvirta dienos valanda. Trečiadienį jis iškilmingai atšventė pasninką kalėjime. Tad penktadienį jis džiugus ir ramus skubėjo, kad rojuje, kurį Dievas paruošė jį mylintiems, kartu su kankiniais ir pranašais nutrauktų pasninką. Kai jie atvyko į amfiteatrą, prie jo tuojau priėjo Augustalis, jo skaitovas, su ašaromis maldydamas leisti jam nusiauti batus. Palaimintasis kankinys jam taip atsakė: „Palik tai, sūnau, aš pats nusiausiu“, – būdamas stiprus ir džiugus, tikras dėl Viešpaties pažado. Kai jis nusiavė, prie jo priėjo bendražygis, mūsų brolis vardu Feliksas, ir paėmė jo dešinę ranką, prašydamas, kad jis jį prisimintų. Fruktuozas, visiems girdint, garsiai atsakė: „Privalau prisiminti Katalikų Bažnyčią nuo rytų iki vakarų.“
  4. Taigi, stovėdamas prie amfiteatro vartų, jau besiruošdamas įžengti greičiau į negendantį vainiką nei į bausmę, stebint tarnybiniams beneficarijams, kurių vardus minėjome anksčiau, taip, kad ir jie, ir mūsų broliai girdėtų, Šventajai Dvasiai raginant ir kalbant, Fruktuozas tarė: „Jums nepritrūks ganytojo ir negalės išsekti meilė bei Viešpaties pažadas tiek šiame amžiuje, tiek būsimajame. Tai, ką matote, tėra vienos valandos silpnumas.“ Paguodęs broliją, jie įžengė į išganymą, verti ir pačioje kankinystėje laimingi, kad patirtų Šventojo Rašto vaisių pagal pažadą. Jie tapo panašūs į Ananiją, Azariją ir Misaelį, kad ir juose būtų išpildyta dieviškoji Trejybė; mat jau esant jiems šio pasaulio ugnyje, Tėvas jų neapleido, Sūnus padėjo, o Dvasia vaikščiojo ugnies viduryje. Kai sudegė raiščiai, kuriais buvo surištos jų rankos, Fruktuozas, prisimindamas dieviškąją maldą ir įprastą paprotį, džiugiai atsiklaupęs, tikras dėl prisikėlimo, suformavęs Viešpaties trofėjaus ženklą, meldė Dievą.
  5. Po to netrūko įprastų Viešpaties stebuklų: atsivėrus dangui, Babilonas ir Migdonijus, mūsų broliai iš valdytojo Emiliano šeimynos, parodė jo dukrai, savo kūniškai šeimininkei, Fruktuozą su jo diakonais, vis dar pririštus prie stulpų, kylančius į dangų su vainikais. Ir šaukdami Emilianą sakė: „Ateik ir pažiūrėk į tuos, kuriuos šiandien pasmerkei, kaip jie sugrąžinti į dangų ir į savo viltį.“ Tačiau kai Emilianas atėjo, jis nebuvo vertas jų pamatyti.
  6. Tada broliai, likę tarsi be ganytojo, liūdni kentė nerimą, ne todėl, kad gedėtų Fruktuozo, bet veikiau todėl, kad jo ilgėjosi. Prisimindamas kiekvienas savo tikėjimą ir kovą, atėjus nakčiai, jie su vynu nuskubėjo į amfiteatrą, kad užgesintų pusiau sudegusius kūnus. Tai padarę, surinktus pelenus kiekvienas, kiek galėjo, pasiėmė sau. Bet ir čia netrūko mūsų Viešpaties Gelbėtojo stebuklų, kad tikinčiųjų tikėjimas augtų ir mažutėliams būtų parodytas pavyzdys. Mat reikėjo, kad kankinys Fruktuozas tai, ką gyvendamas per Dievo gailestingumą mokydamas buvo pažadėjęs mūsų Viešpatyje ir Gelbėtojuje, vėliau patvirtintų savo kančia ir kūno prisikėlimu. Taigi po kančios jis pasirodė broliams ir įspėjo, kad tai, ką kiekvienas iš meilės buvo paėmęs iš pelenų, nedelsiant grąžintų.
  7. Taip pat ir Emilianui, kuris juos pasmerkė, Fruktuozas kartu su savo diakonais pasirodė vilkintys pažado stulomis, bardamas ir tyčiodamasis, kad jam nieko nepadėjo tai, jog jis manė juos veltui atskirtus nuo kūno žemėje, kai matė juos šlovingus.

O palaimintieji kankiniai, išbandyti ugnyje kaip brangus auksas, apsirengę tikėjimo šarvais ir išganymo šalmu (1 Tes 5, 8; Ef 6, 13); kurie vainikuoti diadema ir negendančiu vainiku, nes sutrypė velnio galvą! O palaimintieji kankiniai, kurie nusipelnė vertos buveinės danguje, stovėdami Dievo dešinėje, laimindami visagalį Dievą Tėvą ir Jėzų Kristų, jo Sūnų, ir Šventąją Dvasią! Amen.

PRIEDAS

Po eilučių „kūno prisikėlimu patvirtintų“ (6 sk., 2 d.) kai kurie rankraščiai tęsia:

Mat po kančios, atėjus septintos dienos nakčiai, šventasis Fruktuozas regėjime pasirodė visiems, kurie iš meilės buvo paėmę jų relikvijas, ir įspėjo juos sakydamas: „Tokia jūsų meilė mums nėra gera, kai jūs, daugelis gyvenančių viename mieste, norite turėti privačiuose namuose paslėptas mūsų kūnų dalis, kurias kiekvienas pasiėmėte kiek galėjote. Argi mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra padalytas (1 Kor 1, 13), kuris visur yra vienas? Todėl toks proto atsidavimas nesilaiko Dievo ir Viešpaties meilės, bet maitina nesantaikos klaidą. Todėl reikia, kad sudėję mūsų relikvijas į vieną vietą, dabar jūs vieningai, o ir jūsų palikuonys taip pat sutartinai melsdamiesi šlovintumėte Dievą Tėvą ir Jėzų Kristų, jo Sūnų, dėl kurio vardo šventieji jau kentėjo, dabar kenčia ir dar kentės, kuriuos visus Dievas Tėvas su Dievu Sūnumi ir Šventąja Dvasia jame išsirinko prieš pasaulio sukūrimą“ (Ef 1, 4). Išaušus rytui, tuojau visi krikščionys, kurie buvo paėmę šventųjų relikvijas, atnešė jas su didele baime ir didžiausiu džiaugsmu, kiekvienas pasakodamas panašų regėjimą, kuriame buvo įspėti, ir surinktas į vieną vietą šventojoje bažnyčioje po šventuoju altoriumi džiūgaudami Viešpatyje garbingai palaidojo.

Kiti rankraščiai po eilučių „kūno prisikėlimu patvirtintų“ įterpia šią perkėlimo istoriją:

Taigi po kančios jis pasirodė broliams ir įspėjo, kad tai, ką kiekvienas iš meilės buvo paėmęs iš pelenų, nedelsiant grąžintų, sakydamas: „Taragonos miestas nėra vertas turėti mūsų relikvijų, nes greitai jis bus žiauriai sugriautas barbarų, taip, kad niekada ateityje nebus atstatytas. Italijos provincijoje, Genujos miesto ribose, yra dykuma prie jūros, vadinama Kalno Galva; ten nuneškite mūsų relikvijas, nes ten reikia gauti palaidojimą: mat daug ženklų ir stebuklų per mus padarys Viešpats toje vietoje.“

Tai, kas seka, yra tęsinys po paskutinių kančios žodžių „be pabaigos pasilieka per amžių amžius. Amen.“:

Taigi du broliai, presbiteriai Justinas ir Prokopijus, praėjus nedaug dienų po minėtų šventųjų kankinių kančios, paklusdami jų įspėjimams ir įsakymams, paėmė šventųjų relikvijas, pasiėmė kartu diakonus Pantaleoną ir Marcialį, ir nuvyko prie jūros kranto. Įlipę į laivelį, jie pradėjo plaukti į vietą, kurią jiems buvo nurodęs šventasis Fruktuozas. Plaukę dvi dienas pučiant palankiems vėjams, Prokopijus tarė presbiteriui Justinui: „Štai plaukiame dvi dienas, o vietos, į kurią norime nuvykti, nežinome.“ Justinas atsakydamas tarė: „Būk tvirtos dvasios, broli; greitai Viešpats mums parodys vietą.“ Plaukdami visą tą naktį ir be paliovos liedami maldas ir prašymus Viešpačiui, apie gaidgystę presbiteris Justinas tarė Prokopijui: „Budėk, broli, ir rūpinkis laiveliu.“ Mat Justiną apėmė miegas. Ir štai Viešpaties angelas pasirodė jam sapne sakydamas: „Jums neaiški vieta, kur Fruktuozas liepė jums vykti; todėl esu pasiųstas pas jus, kad parodyčiau vietą ir ką turite daryti. Didelis kalnas, kuris jums pasirodys ryte pirmiausia, ten yra ta vieta: mat toje vietoje, urve, gyvena pražūtingas drakonas, kuris jau pražudė daug laivų ir daug žmonių kūnų nuskandino jūros bangose. Tam esu pasiųstas Viešpaties, kad dėl palaimintųjų kankinių Fruktuozo, Augurijaus ir Eulogijaus nuopelnų, kurių relikvijos čia turi būti padėtos, išvaryčiau tą drakoną iš to kalno urvo ir surišęs įmesčiau į bedugnę, kad jis daugiau nebekenktų jokiam žmogui. O jūs, kai pamatysite žaibus ir išgirsite griaustinius, nebijokite; nes tada išvarysiu drakoną iš to kalno ir nutrenksiu jį į bedugnę. Ryte, kai pasieksite krantą, nusileiskite prie to kalno ir ten rasite netoli jūros kranto, šiaurinėje pusėje, iš po uolos trykštantį gyvą šaltinį; virš tos uolos yra nedidelė erdvė, ten pastatykite bažnyčią Viešpaties garbei ir palaimintųjų kankinių Fruktuozo, Eulogijaus ir Augurijaus atminimui, ir ten su visu kruopštumu padėkite jų relikvijas. Jūs ten stenkitės tarnauti Dievui, kol visiškai išeisite iš šio kūno. Jei ištversite jo įsakymuose, gausite negendančius vainikus, kaip ir jūsų broliai gavo, ir visada džiaugsitės su Viešpačiu be pabaigos.“ Tai pasakęs, angelas pasitraukė nuo jo, ir tuojau presbiteris Justinas pabudo iš miego, ir viską, kas jam buvo apreikšta vizijoje angelo, atskleidė presbiteriui Prokopijui. Tada jie parpuolė melsdamiesi ir laimino Viešpatį, kuris per savo angelą teikėsi juos aplankyti ir kuris neapleidžia besiviliančių juo. Dangui esant visiškai giedram, staiga pasirodė žaibas ir pradėjo griaudėti griaustinis, ir jie pamatė drakoną, angelo išvaromą iš to kalno urvo ir surištą nutrenkiamą į jūros gelmes. Išaušus rytui jie atsidūrė krante vietoje, kurią angelas jiems buvo apreiškęs. Tada jie pradėjo eiti palei jūrą ir rado šaltinį, trykštantį iš po uolos. Užlipę pažiūrėti erdvės, rado ten tris liūtus, kurie jau buvo apibėgę visą pamatą ratu, nurodydami, kaip ten turi būti pastatyta bažnyčia. Pamatę Dievo tarnus ateinančius į tą vietą, liūtai nuleistomis galvomis, vizgindami uodegas, su visu romumu priėję pradėjo laižyti jiems kojas. Tada jie parpuolė melsdamiesi ir laimino Viešpatį sakydami: „Pašlovintas esi, Viešpatie Jėzau Kristau, kuris suteikei tokią šlovę savo šventiesiems kankiniams, kuris per juos įsakei drakoną surištą panardinti į bedugnę, taip pat įsakei liūtams, žiauriausiems žvėrims, jiems tarnauti ir mus išgelbėjai iš jūros gelmių dėl jų nuopelnų, tebūnie tavo vardas palaimintas per amžių amžius.“ Kai jie pakilo po maldos, liūtų niekur nebuvo matyti ir jie daugiau toje vietoje nepasirodė; ten Viešpaties vardu ir palaimintųjų kankinių Fruktuozo, Augurijaus ir Eulogijaus atminimui jie dedikavo bažnyčią ir ten su visa garbe ir kruopštumu padėjo jų relikvijas. Ten presbiteriai Justinas ir Prokopijus, tarnaudami Dievui, baigė savo gyvenimą. Palaimintųjų kankinių Fruktuozo, Augurijaus ir Eulogijaus bažnyčia buvo dedikuota gegužės kalendų dieną, karaliaujant mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, kuriam garbė ir šlovė per amžių amžius. Amen.

Šv. Montano ir Lucijaus kankinystė (Acta Montani et Lucii)

[Įkalintų kankinių laiškas Kartaginos Bažnyčiai]

  1. Šis mūšis vyksta tarp jūsų ir dėl mūsų, mylimiausieji broliai, nes Dievo tarnams ir Jo Kristaus pašventintiesiems nėra jokio kito darbo, kaip tik rūpintis daugybe brolių; būtent dėl šios priežasties meilė ir pareigos jausmas privertė mus parašyti šį laišką, kad, galbūt, paliktume tikrą Viešpaties didybės išpažinimą visiems būsimiems broliams ir mūsų vargų bei kančių vardan Viešpaties liudijimą.
  2. Po liaudies neramumų, kuriuos žudynėms kurstė nevaldomas valdytojas (ferox vultus praesidis) [9], praėjus dienai, kai sekė negailestingiausias krikščionių persekiojimas, su veidmainišku žiaurumu mes buvome suimti: Liucijus, Montanas, Flavianas, Julijanas, Viktorikas, Primulas, Renas ir katechumenas Donatianas, kuris, būdamas pakrikštytas kalėjime, tuojau pat išleido dvasią, skubėdamas tyru keliu nuo krikšto vandeniu link kankinystės vainiko. 2. Maždaug tokia pati dalia teko ir Primului, nes ir jį patį prieš keletą mėnesių pakrikštijo įgytas [tikėjimo] išpažinimas [10]. [284]
  3. Taigi, kai buvome suimti ir įkalinti stojome prieš vietos pareigūnus (regionantes) [11], išgirdome valdytojo nuosprendį, kurį paskelbė kareiviai: kad vakar jis pažadėjo mus sudeginti [12]. Nes, kaip vėliau mes taip pat visiškai tiksliai sužinojome, jis nusprendė sudeginti mus gyvus. 2. Tačiau Viešpats, kuris Vienas gali išvaduoti savo tarnus iš liepsnos, nes Jo rankoje yra karaliaus žodžiai ir širdis, atitraukė nuo mūsų beprotišką valdytojo nuosprendį [13]. 3. Ir su visu tikėjimu pasinėrę į nuolatines maldas, mes nedelsiant gavome tai, ko prašėme [14]: ugnis, kuri vos buvo uždegta mūsų kūnų pražūčiai, užgeso, ir degančių žarijų liepsna Viešpaties rasa buvo numaldyta [15]. 4. Ir tikintiesiems nebuvo sunku, kad nauji pavyzdžiai galėtų pasiekti senuosius, ką Viešpats pažadėjo per Dvasią [16], nes kaip jis sukūrė tokią šlovę trijų jaunuolių atžvilgiu, taip jis nugalėjo ir mumyse.
  4. Tada, atsisakęs savo ketinimų dėl Dievo pasipriešinimo, jis įsakė įmesti mus į kalėjimą. 2. Kur mes ir buvome kareivių nuvesti, bet neišsigandome šlykščios šios vietos tamsos, ir netrukus tamsus kalėjimas nušvito Dvasios šviesa, o tikėjimo uolumas apgaubė mus skaisčia šviesa, lyg dieną, tiek prieš tamsos bjaurastį, tiek ir tada, kai akla naktis buvo paslėpta [17]. Ir mes kilome į kankinystės viršūnę, tarsi žengtume į dangų. 3. Tų dienų, kurias ten praleidome, tų naktų, kurias išgyvenome, neįmanoma išreikšti jokiais žodžiais. Kalėjimo kančių negalima apvilkti jokiais teiginiais, ir mes nebijome aprašyti tos vietos žiaurumo tokio, koks jis yra. 4. Kuo [285] didesnis išbandymas, tuo didingesnis tas, kuris jį nugali mumyse. Ir tai ne kova, o veikiau pergalė su Dievo apsauga. 5. Nes kaip lengva būti nužudytiems Dievo tarnams [18], taip ir, kadangi mirtis yra niekas, Viešpats, išraudamas jos geluonį ir įveikdamas jos pretenzijas, triumfuoja kryžiaus trofėjumi [19]. 6. Tačiau, viena vertus, nėra priežasties karams, nebent tada [tik], kai kariui dera apsiginkluoti, kita vertus, jis ginkluojasi ne kitaip, kaip tik tada, kai vyksta mūšis; viena vertus, mūsų vainikuose atlygis yra todėl, kad mūšis jau praėjo, kita vertus, šlovė (palma) suteikiama tik tada, kai mūšis baigtas [20]. 7. Po kelių dienų mes buvome atgaivinti brolių apsilankymo, nes visus nakties vargus numaldė dienos džiaugsmas ir paguoda [21].
  5. Tuo metu Renas, kuris buvo su mumis, apimtas miego pamatė, kaip buvo išvedami po vieną tie, kuriems išeinant nešami pavieniai žibintai; kuriam gi žibintas nėjo iš priekio, tas pats neišėjo. 2. Ir po to, kai mes praėjome su savo žibintais, jis pabudo. Ir kai papasakojo mums, mes labai apsidžiaugėme, manydami, kad ėjome su Kristumi, Kuris ir yra žibintas mūsų kojoms ir Kuris yra tikrasis Dievo Žodis [22].
  6. Po tos nakties atėjo mums džiaugsminga diena. Ir tą pačią dieną staiga mes buvome nuvesti pas prokuratorių, kuris perėmė valdymo pareigas [provincijoje], kai mirė prokonsulas [23]. 2. O, laiminga diena! O, grandinių šlovė! O, visose mūsų maldose geidžiami [286] pančiai! O, geležis, garbingesnė ir brangesnė už gryniausią auksą! [24] O, tas grandinių (ferri) skambesys, kuris aidėjo, kol grandinė daužėsi į kitą (ferrum). 3. Mums buvo paguoda girdėti apie tai, kas mums nutiks, ir kad mes neskubėdami nesimėgautume šiuo malonumu, kareiviai vedžiojo mus šen bei ten po visą forumą, nežinodami, kur gi vietininkas norėtų mus apklausti. 4. Po to jis iškvietė mus į sekretoriatą (secretarium), kadangi mūsų kankinystės valanda dar nebuvo atėjusi. Iš ten, kai velnias buvo pažemintas, mes buvome grąžinti į kalėjimą kaip nugalėtojai ir išsaugoti kitai pergalei. 5. Taigi velnias, nugalėtas šiame mūšyje, ėmėsi kitų klastų: jis sumanė išbandyti mus alkiu ir troškuliu. Ir šį savo mūšį jis vedė ypač aršiai daugelį dienų, tokiu būdu (nes priešas tikėjosi daugiau gauti sau), kad daugelis silpnųjų kankintųsi nuo kalėjimo maisto ir šalto vandens.
  7. Tačiau ši kančia, šis nepriteklius, šis vargo laikas, mylimiausieji broliai, atėjo iš Dievo [25]. Kadangi Jis norėjo mus išbandyti, apsireiškė Pats, kad pačiame išbandyme turėtume paguodą. 2. Ir štai presbiteriui Viktorui, mūsų bendrakankiniui, kuris tuoj po to regėjimo priėmė kankinystę [26], buvo apreikšta štai kas: 3. „Mačiau, – tarė jis, – jaunuolį, kuris įžengė čia į kalėjimą; jo skaidus veidas viršijo neišreiškiamą švytėjimą. Jis vedžiojo mus po visas vietas, kur tik galėtume nueiti. Visgi mes negalėjome išeiti, ir Jis man tarė: 4. „Dar šiek tiek pakentėsite, nes dabar esate sulaikomi, bet tikėkite, nes Aš esu su jumis“ [27]. Ir pridūrė: „Sakyk jiems, jūs turėsite dar šlovingesnį vainiką [28], – o taip pat, – pas savo Dievą dvasia skuba, ir siela, jau artima kankinystei, [287] rado savo buveines“ [29]. 5. Mat jis paklausė Jo, tai yra Viešpaties, apie rojų – kur jis yra. Jis jam tarė: „Už pasaulio ribų“ [30]. „Parodyk man jį“, – tarė [Viktoras]. Ir sako jam [Viešpats]: „O kur gi bus tikėjimas?“ 6. Ir tada dėl žmogiško silpnumo jis tarė: „To, ką man patiki, negaliu suvokti, duok man ženklą, kurį aš jiems perduočiau“ [31]. Viešpats jam atsakė ir tarė: „Duok jiems Jokūbo ženklą“ [32]. 7. Reikia džiaugtis, mylimiausieji broliai, kad mes galime būti lygūs patriarchams, jei ne teismu, tai bent jau kančiomis. 8. Bet Tas, Kuris pasakė: „Šaukis Manęs savo sielvarto dieną, ir aš tave išgelbėsiu, ir tu mane pašlovinsi“, kreipdamasis į savo pašlovinimą – paminėjo mus, maldose prašančius už save, kadaise išpranašaudamas Savo gailestingumo dovaną [33].
  8. Dėl to paties Kvartilozijai, mūsų seseriai, įkalintai kartu su mumis, kurios vyras ir sūnus prieš tris dienas priėmė kankinystę, buvo regėjimas. 2. Ji pati, taip pat būdama čia, netrukus pasekė paskui savo šeimą; [taigi] ji šitaip išdėstė tai, ką matė: 3. „Mačiau, – sako ji, – kaip mano sūnus, kuris nukentėjo, kai pasirodė čia kalėjime, atsisėdęs ant vandens rezervuaro krašto (super labrum aquarum), tarė: „Viešpats matė jūsų vargus ir kančią“. 4. Ir po to įėjo nuostabaus ūgio jaunuolis, kuris rankose nešė dvi taures (fialas), pilnas pieno, ir tarė: „Nenuleiskite dvasios. Viešpats prisiminė jus“ [34]. 5. Ir jis davė visiems gerti iš taurių, kurias nešė, ir šios taurės neišseko. 6. Ir staiga akmuo, dalinęs langą pusiau, buvo patrauktas, [288] ir pats vidurys dingo [lango grotos. – A. K.], ir tyri langai atvėrė neaprėpiamą dangaus platybę. 7. Ir tas jaunuolis pastatė taures, kurias nešė, vieną dešinėje, kitą – kairėje, ir tarė: „Štai, jūs pasisotinote, ir ji pilna. Ir bus dar trečia taurė jums“. Ir pasišalino“.
  9. Kitą dieną po šio regėjimo mes laukėme tos valandos, kai bus atneštas iždo (fiscalis) ne maistas, bet nepriteklius ir skurdas. 2. Kadangi maisto nebuvo, tai jau antrą dieną mes pasninkavome alkani. Tačiau tuoj pat, kaip gėrimas ištroškusiems, kaip maistas išalkusiems, kaip kankinystė trokštantiems [jos] ateina, taip Viešpats suteikė paguodą mūsų kančioms per mūsų mylimiausiąjį Lucijaną, kuris, kai galinga pančių užtvara buvo sulaužyta [35], pristatė mums visiems neišsenkantį maistą per subdiakoną Herenianą ir katechumeną Januarijų, tarytum per dvi taures. 3. Ši pagalba labai parėmė kenčiančius ligonius, ji sugrąžino sveikatą tiems, kurie dėl tos pačios kančios, tai yra kalėjimo maisto ir šalto vandens, susirgo. Už tokius šlovingus jo darbus mes visi padėkojome Dievui.
  10. Dabar gi, mylimiausieji broliai, dera vienaip ar kitaip papasakoti ir apie meilę, kurią jutome vienas kitam. Mes ne mokome, bet veikiau raginame, nes, kadangi kartu buvome vienybėje, tai ir prieš Dievą gyvename ir meldžiamės kartu. 2. Reikia laikytis širdingos santarvės, būti glaudžiai susietiems meilės ryšiais [36]. Tada velnias nugalėtas, tada iš Dievo, kiek tik prašai – gauni, 3. kai jis pats pažadėjo ir pasakė: „Jei du iš jūsų susitars žemėje [prašyti] bet kokio dalyko, tai, ko tik paprašytų iš Mano Tėvo, bus jums“ [37]. 4. Nėra kito kelio mums gauti amžinąjį gyvenimą ir karaliauti su Kristumi, jei nedarysime to, ką liepė mums daryti Tas, Kuris pažadėjo ir gyvenimą, ir karalystę. 5. Galiausiai Dievo paveldas pasiekia tuos, kurie gyvens taikoje su broliais, kaip pats Viešpats nurodė savo mokyme, sakydamas: „Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami [289] Dievo sūnumis“ [38]. 6. Apaštalas, tai aiškindamas, sako: „Mes – Dievo vaikai. O jei vaikai, tai ir paveldėtojai, Dievo paveldėtojai, Kristaus bendrapaveldėtojai, jei tik [su Juo] kenčiame, kad [su Juo] ir būtume pašlovinti“ [39]. 7. Jei paveldėtojas, tai negali nebūti sūnumi, o sūnus – nebūti taikdariu. Neturės Dievo paveldo tas, kuris pažeidžia Dievo taiką. 8. Ir mes tai sakome dėl pamokymo ir dieviško regėjimo, kurį pridedame.
  11. Nes, kadangi Montanas turėjo tam tikrą pokalbį su Julijanu dėl moters, kuri prasiskverbė į mūsų bendruomenę, bet neprisijungė [prie mūsų], ir po priekaištų, kuriais jis jį apipylė, ir kai jis ėmė laikytis su Julijanu šaltai dėl ginčo, tą naktį Montanui buvo apreikšta štai kas: 2. „Prisisapnavo man, – sako jis, – kaip įėjo pas mus šimtininkai. Ir kai jie vedė mus ilgu keliu, atėjome į begalinį lauką, kur mums pasirodė Kiprijonas ir Liucijus [40]. 3. Ir atėjome į švytinčią vietą, ir mūsų drabužiai tapo švytintys, ir mūsų kūnai tapo dar baltesni už mūsų sniego baltumo drabužius. 4. Toks tyras buvo mūsų kūnas, kad žvilgsnis skverbėsi į širdies paslaptis. Ir žvalgydamasis matau savo sieloje tam tikras dėmes, ir regėjime aš pabudau. 5. Ir priėjo prie manęs Lucijanas, ir perpasakojau jam regėjimą ir sakau jam: „Ar manai, kad tos dėmės ten todėl, kad aš iškart nesusitaikiau su Julijanu?“ Ir ties tuo pabudau“. 6. Taigi, mylimiausieji broliai, mes turime visomis išgalėmis laikytis santarvės, taikos ir vienybės. Jau čia mėgdžiokime tai, kokie būsime ten [41]. 7. Ar mus traukia apdovanojimai, pažadėti teisiesiems, ar gąsdina bausmė, paskirta nedorėliams, ar mes trokštame būti ir karaliauti su Kristumi, darykime tai, kas veda pas Kristų ir į karalystę. Linkime jums geros sveikatos. [290]

    [Anoniminio autoriaus tęsinys]
  12. Šiuos [laiškus] jie visi kartu parašė iš kalėjimo. Bet kadangi buvo būtina apimti visus palaimintųjų kankinių darbus išsamiu pasakojimu, nes ir patys apie save dėl kuklumo jie papasakojo mažai, ir Flavianas taip pat nuo savęs uždėjo mums tokią pareigą, kad mes papildytume jo užrašus kuo nors, ko trūksta, mes iš būtinybės pridėjome tai, kas liko. 2. Taigi, kai po kelių mėnesių įkalintieji iškentė kalėjimo kančias ir ilgai kentėjo nuo alkio ir troškulio, pagaliau, pavėluotai buvo įsakyta išvesti juos ir pristatyti į vietininko pretorijų. 3. Ir kai visi išpažino [krikščionių tikėjimą] šlovingu balsu, dėl Flaviano minia rėkė iš iškreiptos meilės, prieštaraudama, kad jis diakonas, kaip jis pats save išpažino. Taigi, kiti: Liucijus, Montanas, Julijanas ir Viktorikas buvo nuteisti, o Flavianas buvo grąžintas atgal [į kalėjimą]. 4. Ir nors jis turėjo didelę priežastį sielvartui, nes, žinoma, jis buvo atskirtas nuo tokios geros draugijos [42], bet su tikėjimu ir pamaldumu, kuriuo gyveno, jis manė, kad įvyko tai, ko norėjo Dievas, ir jo vienatvės liūdesį, palikto vieno, numaldė proto pamaldumas. 5. Dar jis pasakė: „Kadangi karaliaus širdis Dievo rankoje, kokia priežastis liūdesiui, arba kodėl aš manau, kad turiu pykti ant žmogaus, kuris pasakė tai, kas buvo įsakyta“ [43]. Bet apie Flavianą išsamiau toliau.
  13. Tuo tarpu kitus vedė į aukojimo vietą. Iš visur rinkosi minia pagonių ir daugelis iš brolių, kurie, nors sekė kartu su vienais ir kitais Dievo liudytojais, sutartinai su pamaldumu ir tikėjimu, kurį jie įgijo iš savo mokytojo Kiprijono, susirinko tada, vis dėlto, su didesne ceremonija ir gausesniu būriu. 2. Jie galėjo matyti ten Kristaus kankinius, kurių veidai su džiaugsmu liudijo jų šlovės gerovę, taip, kad net jei jie ir tylėjo, galėjo raginti kitus sekti jų drąsa. 3. Tačiau žodžių gausos netrūko. Nes kiekvienas savo paraginimu stiprino tautą. 4. Ir nors Liucijų, [291] kuris be prigimtinio romumo ir sąžiningumo taip pat pasižymėjo kukliu drovumu, sunki liga ir dar kalėjimo kančia išsekino, ir todėl jis ėjo vienas su negausiais draugais, kad didelės minios spūstis nesutrukdytų kraujo praliejimui, jis visgi ir pats netylėjo ir, kiek galėjo, mokė savo draugus. 5. Kai broliai pasakė jam: „Prisiminkite mus“. Jis atsakė: „Jūs prisiminkite mane“. 6. Koks kankinio nuolankumas: nepaankstinti savo šlovės net prieš pačią kankinystę! Taip pat Julijanas ir Viktorikas, ilgai raginę brolius taikai, ir kai buvo patikėti [broliams] visi dvasininkai, ypač tie, kurie kentė kalėjimo badą, iškeliavo į kankinystės vietą su džiaugsmu ir be baimės.
  14. O Montanas, tvirtas kūnu ir protu, ir dar prieš kankinystę šlovingas tuo, kad visada, ko tik nereikalautų tiesa, kalbėjo tvirtai ir drąsiai be jokių išlygų, pagaliau, kai kankinystės laikas priartėjo, pranašišku balsu sušuko: „Aukojantis dievams, išskyrus vieną Viešpatį, bus sunaikintas!“ [44] 2. Ir tai jis kartojo daug kartų, mokydamas ir tvirtindamas, kad nevalia palikti Dievo ir kreiptis į statulas bei žmogaus rankų kūrinius. 3. Taip pat atmetė jis eretikų puikybę ir šlykštų užsispyrimą, melsdamas juos, kad bent dėl kankinių gausos jie pripažintų Bažnyčios tiesą ir privalėtų grįžti į ją. 4. Paskui [atmetė] atpuolusių atskalūnų skubotumą; jis atidėjo susitaikymą [su jais] iki visiško atgailos ir Kristaus nuosprendžio. Tačiau taip pat ragindamas nekaltuosius ginti jų teisumą, jis kalbėjo: 5. „Stovėkite tvirtai, broliai, ir kovokite atkakliai. Jūs turite pavyzdžius, kad nepalenktų jūsų atskalūnų neištikimybė nuopuoliui, bet kad jūsų kantrybė labiau keltų jus link vainiko“. 6. Mergeles taip pat jis ragino vieną po kitos, kad jos išsaugotų savo skaistybę. Visus gi apskritai mokė, kad gerbtų vadovus. 7. Mokydamas taip pat pačius vadovus santarvės ir taikos, jis kalbėjo, kad nėra nieko svarbiau už vieningą valdovų sutarimą. 8. Tada, jei tautos vadovai siekia taikos, ir tauta gali siekti paklusnumo kunigams ir vienytis meilės ryšiais. 9. Tai [292] ir yra – kentėti dėl Kristaus, sekti Kristumi net jo žodžiais ir būti didžiausiu tikėjimo įrodymu. O, didis pavyzdys tikėjimui!
  15. Kai budelis jau prisiartino ir pakeltas kalavijas pakibo virš jo kaklo, jis su iškeltomis į jį rankomis skardžiu balsu, kad pasiektų ne tik visų iš [Dievo] tautos, bet ir pagonių klausą net patys balso garsai, sušuko, prašydamas ir maldaudamas, kad Flavianas, kuris dėl liaudies sprendimo paliko jų būrį, pasektų [paskui juos] trečią dieną. 2. Ir savo maldavimo patvirtinimui, raištį (manualem), kuriuo jis turėjo užsirišti akis, suplėšė į dvi dalis ir antrąją liepė išsaugoti, kad Flaviano akys būtų užrištos ja po dviejų dienų. 3. Bet ir liepė išsaugoti kapą tarp jų, kad laidojimo bendrumu tas nebūtų atskirtas. 4. Ir įvyko mūsų akyse tai, ką Viešpats pažadėjo Savo Evangelijoje: kas su pilnu tikėjimu prašė, ko tik prašė – gavo [45]. Nes po dviejų dienų, kas ir buvo išprašyta, Flavianas taip pat buvo išvestas ir įgijo savo šlovę kankinystėje. 5. Nes, galiausiai, kaip sakiau anksčiau, pats jis pavedė dar, kad mes prijungtume dviejų dienų tarpą dėl žinomų priežasčių, nes būtinai turi būti aprašyta tai, kam pagal nuopelnus derėjo įvykti, net jei jis ir neprašytų.
  16. Po tų sprendimų, po tų balsų, dėl kurių tarsi dėl jo gerovės pakilo priešiška draugystė, jis buvo grąžintas į kalėjimą su tvirta drąsa, nenugalimu protu ir kupinas tikėjimo. 2. Apleistumo suvokimas niekaip nesumažino jo sielos tvirtybės, nors tai galėjo kažkiek pastūmėti jį, bet tikėjimas, kuris numatė artimą kankinystę dėl pilno pažado, peržengė trumpalaikes kliūtis. 3. Jo pusėje buvo nepalyginama motina, kuri, be tikėjimo, o ta siekė patriarchų [tikėjimą], taip pat parodė save Abraomo dukterimi tuo, kad ir savo sūnui troško kankinystės, ir buvo nuliūdusi, kad jo šlovinga kančia buvo kol kas atidėta. 4. O, pamaldi ir dievobaiminga motina! O, motina, kuri turi būti paminėta tarp senovės pavyzdžių! O, motina [293] Makabėjė [46]! 5. Sūnų skaičius jų niekaip neskyrė, nes lygiai ir ji vieninteliame palikuonyje visą savo meilę atidavė Dievui. 6. Visgi jis, pagyręs motinos rūpestį, kad ji neišgyventų dėl jo atidėjimo, sako: „Žinok, pagal nuopelnus, mylima motina, kad aš visada troškau, jei bus duota išpažinti, mėgautis savo kankinyste ir dažnai matyti save grandinėse, daug kartų būti sulaikomam. Jei todėl aš pasiekiau tai, ko siekiau, geriau džiaugtis, negu sielvartauti“.
  17. Ir kai jis priėjo prie kalėjimo vartų, atrodė, kad jie atsidaro daug sunkiau ir lėčiau nei įprastai, nepaisant to, kad tarnai iš vartininkų dėjo visas pastangas tam. Taigi, buvo matyti, kad kažkokia besipriešinanti dvasia trukdė ir liudijo, kad jis nevertas terštis kalėjimo purvu, nes jam buvo paruošta dangaus buveinė. 2. Bet dėl to, kad Viešpats turėjo svarių priežasčių vainiko atidėjimui, kalėjimas nenoriai priėmė žmogų, jau [priklausantį] dangui ir Dievui. 3. Kokios mintys buvo pas jį per tas dvi dienas, kokia viltis ir koks užtikrintumas, kai Dievo kankinio siela ir brolių maldą nujautė, ir tikėjo būsima kankinyste? 4. Aš pasakysiu tai, ką galvoju. Ta trečioji diena po dviejų buvo suvokiama ne kaip kankinystės diena, bet kaip prisikėlimo diena. Net minia pagonių, kurie girdėjo Montano maldą, buvo priblokšta.
  18. Po to gi, kai praėjo trečia diena, jis gavo įsakymą, ir kai pasklido gandas, susirinko netikintys ir klastingi, kad išbandytų kankinio tikėjimą. Dievo liudytojas išėjo iš kalėjimo, kad jau nebegrįžtų ten. 2. Visi kartu džiaugėsi, bet pats [Flavianas] dar labiau, įsitikinęs sieloje, kad ir jo paties tikėjimas, ir jo pirmtakų malda privers valdytoją, nors ir prieš valią, paskelbti nuosprendį, nepaisant žmonių pasipiktinimo. 3. Ir kai broliai atvyko, norėdami pasveikinti jį, jis su pilnu tikėjimu pažadėjo, kad jis atneš taiką visiems Fuskiane. 4. O, didis pasitikėjimas! O, tikras tikėjimas! Po to, įžengęs į pretorijų, jis visų nuostabai stovėjo sargybos vietoje, laukdamas, kol jį iškvies. [294]
  19. Mes stovėjome ten šalia jo, susivieniję ir visiškai susieti, taip, kai laikėmės už rankų, mes reiškėme pagarbą kankiniui ir draugystės meilę. 2. Ten jo bendramoksliai ragino net su ašaromis, kad, atsisakęs išankstinio nusistatymo, jis paaukotų, tuo tarpu vėliau jis padarytų tai, ką norėjo; bet argi jis nebijojo tos abejotinos ir antrosios mirties labiau nei dabartinės? 3. Ir tai žodžiai pagonių, kurie sakė, kad didžiausia kvailystė yra bijoti mirties baisumų užuot gyvenus. 4. Bet jis padėkojo jiems už patarimą, kurį, kiek galėjo, jie davė iš draugystės, tačiau nenustojo kalbėti apie tikėjimą ir dieviškumą, sakydamas: 5. „Pirma, daug geriau, kadangi tu sieki nepriekaištingos laisvės, būti nužudytam, negu garbinti akmenis. Antra, yra Aukščiausiasis Dievas, kuris sukūrė viską Savo galia, ir todėl jį vieną dera garbinti“. 6. Pridėdamas ir tai, kuo pagonys nelabai tiki, net jei su dieviškumu sutinka. Mes gyvi, net kai mirštame, nenugalimi mirties, bet nugalime [ją] [47]. Ir jei jūs norėtumėte pasiekti tiesos pažinimą, tai ir patys turėtumėte tapti krikščionimis.
  20. Jie buvo prislėgti ir nugalėti šito, ir kadangi nieko negalėjo pasiekti įkalbinėjimais, kreipėsi į savo labiau širdį veriantį gailestingumą, įsitikinę, kad jis gali atsisakyti ketinimo, kurio jis pats trokšta, bent jau dėl kankinimų. 2. Ir kai buvo duotas įsakymas atvesti jį, ir jis buvo paklaustas valdytojo, kodėl tas melavo apie save, kad jis diakonas, kuriuo nėra – neigė, kad jis meluoja. 3. Ir kai šimtininkas (centenarius) [48] liepė pateikti jam kaltinimą, kuris reikštų, kad jis išsigalvoja, atsakė: „Ar tikėtina, kad aš meluoju, o tiesą sako tas, kuris pateikė melagingą kaltinimą?“ 4. Ir kai minia garsiai protestavo ir sakė: „Tu meluoji!“, jis antrą kartą buvo paklaustas valdytojo, ar tiesa, kad jis meluoja, atsakė: „Kokia man nauda iš melo?“ 5. Tauta, [295] įsiutinta šito, reikalavo daugybiniais šūksniais kankinti jį. 6. Bet Viešpats, kuris savo tarno tikėjimą jau visiškai išbandė kančiomis kalėjime, neleido išbandyto kankinio kūno paveikti net lengvomis kančiomis iš kokių nors kankinimų. 7. Nes Jis nukreipė karaliaus širdį į nuosprendį nedelsiant ir vainikavo savo liudytoją, nuolatos ištikimą mirtyje, kai kelias baigėsi ir mūšis pasibaigė [49].
  21. Po šito jau džiaugsmingas, kadangi, kai nuosprendis buvo paskelbtas, jis buvo užtikrintas savo kankinyste, ir net mėgavosi maloniu pokalbiu. Ir štai taip nutiko, kad jis liepė pridėti šiuos užrašus prie ankstesnių žodžių. 2. Taip pat jis norėjo pridėti savo regėjimus, kurių dalį jis patyrė dviejų dienų atidėjimo metu. 3. „Tomis dienomis, – sakė jis, – kai mūsų vyskupas vis dar buvo vienintelis kankinys, man buvo apreikšta štai kas. Tarsi patį Kiprijoną aš klausčiau, ar skaudėjo, kai patiri [kardo] smūgį? Tai yra, kaip būsimas kankinys aš klausiau apie kankinystės ištvėrimą. 4. Jis man atsakė ir tarė: „Kitaip kūnas kenčia, kai siela danguje. Jokiu būdu kūnas to nejaučia, kai protas visiškai atidavė save Dievui““. 5. O, žodis kankinio, stiprinančio kankinį! [Vienas] neigė, kad yra skausmas mirtino smūgio metu, kad [kitas], kuris ir pats turėjo mirti, lygiai galėtų įsikvėpti, kad neišsigąstų nė menko skausmo jausmo mirtino smūgio metu. 6. „Vėliau, – sako jis, – kai daugelis nukentėjo, aš liūdėjau nakties regėjime, kad likau be savo draugų. Ir pasirodė man kažkoks vyras ir tarė: „Kodėl tu liūdi?“ Kai aš papasakojau jam apie savo sielvarto priežastį, jis sako: „Ir tu liūdi? Dukart tu išpažinėjas, o trečią tapsi kankiniu nuo kalavijo““. 7. Ir tai, kas įvyko regėjime, buvo išpildyta. Nes pirmą kartą jis išpažino savo tikėjimą sekretoriate, antrą – viešai, kai minia protestavo. Kai jis buvo grąžintas į įkalinimą, liko savo antrame regėjime be savo draugų, ir išvestas po dviejų išpažinimų trečią kartą pasiekė kankinystę. [296] 8. „Paskui, – pasakojo jis, – po to, kai Sukesas ir Paulius su jų draugais buvo vainikuoti [50], ir aš sveikau po ligos, mačiau, kaip vyskupas Sukesas įėjo į mano namus. Veidas, kaip ir jo drabužiai, buvo neįprastai spindintys. Jo atvaizdą buvo sunku atpažinti, taip, kad jis akino kūno akis angelišku švytėjimu. 9. Kai aš vos atpažinau jį, jis man tarė: „Aš atsiųstas pranešti tau, kad tu nukentėsi“. 10. Ir vos jis baigė, pasirodė du kariai, kurie nuvedė mane. Ir atvedė į vietą, kur jau buvo susirinkusi daugybė brolių. Ir kai mane atvedė pas valdytoją, aš buvau nuteistas mirčiai. 11. Staiga tarp žmonių pasirodė mano motina ir tarė: „Šlovinkite [Viešpatį]! Šlovinkite! Nes niekas taip nepriėmė kankinystės!““ Ir iš tiesų taip, niekas. 12. Nes nutylėsiu apie jo išskirtinį pasninką kalėjime, kai kiti priimdavo bent jau kuklų maistą, kuris buvo išduodamas iš blogiausio kalėjimo skurdo, jis vienas kreipėsi į patį nuosaikumą, tokia kaina teikdamas pirmenybę marintis daugybiniais ir savanoriškais pasninkais, tik kad pamaitintų kitus savo maistu.
  22. Aš pereinu prie to, kad vienas, kad taip, kad su tokia garbe jis buvo atvestas, kad apsuptas tiek daugelio kunigų, kurių visi buvo pamokyti jo mokymų, jis nusipelnė teisės būti lydimas lyg karvedys. 2. Toks eisenos orumas dar reprezentavo kankinį, kuris karaliaus su Dievu, ir jau dvasia bei protu karaliauja. 3. Net dangus neatstūmė šio išpažinimo. Pasipylė gausus ir švelnus lietus, pasikeitęs į tolygią liūtį, naudingą daugeliui: pirma, lietaus įsikišimas sulaikė smalsių pagonių vikrumą, antra, tai buvo pretekstas išsiskirstyti, ir nė vienas neįšventintas žiūrovas nedalyvavo tikrosios ramybės paslaptyse. Ir kaip pats Flavianas pasakė su visa savo iškalba, lietus pasipylė, kad vanduo, susimaišęs su krauju, taptų Viešpaties kančios pavyzdžiu [51]. [297]
  23. Taigi, kai visi broliai susirinko kartu ir apsikeitė taikos pabučiavimu, [Flavianas] paliko prieglobstį, kuris buvo netoli Fuskiano. 2. Ten, kai jis užlipo į aukštesnę vietą, iš kur buvo geriau girdėti, ir, iškėlęs rankas, ištarė šiuos žodžius: 3. „Mylimiausieji broliai, turėkite taiką tarp jūsų, jei norite matyti taiką Bažnyčioje ir išsaugoti meilės vienybę [52]. Nemanokite, kad maža tai, ką pasakiau, juk ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus Kančios išvakarėse galiausiai pasakė: „Tai yra mano įsakymas, mylėkite vienas kitą, kaip aš jus pamilau““ [53]. 4. Galiausiai prie to jis pridėjo ir išpažinimo keliu paskutiniais savo žodžiais su tikėjimu išreiškė taip, kad Lucijaną presbiterį, pagerbtą gausiausiu pritarimu, kiek tas galės, paskyrė vadovu. 5. Teisingai, nes nebuvo sunku turėti žinojimą iš Dvasios, kai dangus ir Kristus jau buvo šalia. 6. Po to, baigęs kalbą, jis nužengė į bausmės vietą ir užsirišo akis ta dalimi [raiščio], kurią Montanas liepė išsaugoti prieš dvi dienas iki to, ir, nusileidęs ant kelių, tarsi maldai, užbaigė savo kankinystę su malda. 7. O, šlovingi kankinių liudijimai! O, nuostabūs Dievo liudytojų pavyzdžiai, kurie palikuonių atminimui buvo deramai užrašyti: taip kad, panašiai kaip mes mokomės ir turime pavyzdžius iš senųjų raštų, mes taip pat galime pasisemti ko nors iš naujųjų.

Šv. Kiprijono kankinystė (Acta Proconsularia Sancti Cypriani)

Nežinomas autorius
Prokonsulo aktai
II amžius

Leidimas: Migne 1844
Šaltinis: Corpus Corporum

I. Pirmasis šv. Kiprijono išpažinimas priešais prokonsulą Paterną. Atsisako išduoti presbiterius.

Valerijanui ketvirtą ir Galienui trečią kartą esant konsulais, trečią dieną prieš rugsėjo kalendas (rugpjūčio 30 d.), Kartaginoje, posėdžių salėje, prokonsulas Paternas vyskupui Kiprijonui tarė:
– Švenčiausieji imperatoriai Valerijanas ir Galienas teikėsi atsiųsti man laišką, kuriame įsakė, jog tie, kurie neišpažįsta romėnų religijos, privalo pripažinti romėnų apeigas. Taigi, aš pasiteiravau apie tavo vardą; ką man atsakysi?
Vyskupas Kiprijonas tarė:
– Aš esu krikščionis ir vyskupas. Nepažįstu jokių kitų dievų, tik vieną ir tikrąjį Dievą, kuris sukūrė dangų ir žemę, jūrą ir viską, kas juose yra. Šiam Dievui mes, krikščionys, tarnaujame; Jį meldžiame dienomis ir naktimis už save ir už visus žmones, ir už pačių imperatorių gerovę.
Prokonsulas Paternas tarė:
– Taigi, ar pasilieki prie šios valios?
Vyskupas Kiprijonas atsakė:
– Gera valia, kuri pažįsta Dievą, negali būti pakeista.
Prokonsulas Paternas tarė:
– Tad ar galėsi, pagal Valerijano ir Galieno įsakymą, kaip tremtinys išvykti į Kurubo miestą?
Vyskupas Kiprijonas tarė:
– Išvykstu.
Prokonsulas Paternas tarė:
– Jie teikėsi man parašyti ne tik apie vyskupus, bet ir apie presbiterius. Todėl noriu iš tavęs sužinoti, kas yra tie presbiteriai, kurie gyvena šiame mieste.
Vyskupas Kiprijonas atsakė:
– Jūsų įstatymais jūs gerai ir naudingai nusprendėte, kad neturi būti skundikų. Todėl aš negaliu jų atskleisti ir įskųsti. Tačiau jie bus rasti savo miestuose.
Prokonsulas Paternas tarė:
– Aš šiandien jų ieškau šioje vietoje.
Kiprijonas tarė:
– Kadangi drausmė draudžia kam nors pačiam pasisiūlyti, o ir tavo paties cenzūrai tai nepatiktų, jie negali patys prisistatyti; bet tavo ieškomi jie bus surasti.
Prokonsulas Paternas tarė:
– Aš juos surasiu. – Ir pridūrė: – Taip pat jie įsakė, kad jokiose vietose nevyktų susirinkimai ir kad nebūtų einama į kapines. Tad jei kas nesilaikys šio tokio naudingo nurodymmo, bus nubaustas mirtimi.
Vyskupas Kiprijonas atsakė:
– Daryk tai, kas tau įsakyta.

II. Siunčiamas į tremtį Kurube. Iš ten Galarijaus atšauktas, yra suimamas.

Tada prokonsulas Paternas įsakė palaimintąjį vyskupą Kiprijoną išvežti į tremtį. Jam ilgai ten būnant, prokonsulą Aspasijų Paterną pakeitė prokonsulas Galerijus Maksimas, kuris įsakė šventąjį vyskupą Kiprijoną atšaukti iš tremties ir pristatyti jam.
Kai Kiprijonas, šventasis kankinys, Dievo išrinktasis, sugrįžo iš Kurubo miesto, į kurį tuometinio prokonsulo Aspasijaus Paterno įsakymu buvo ištremtas, pagal šventąjį nurodymą jis apsistojo savo soduose. Ten kasdien tikėjosi, kad pas jį bus ateita, kaip jam buvo apreikšta.
Ir kai ten lūkuriavo, staiga, rugsėjo idų dieną (rugsėjo 13 d.), esant konsulais Tuskui ir Basui, atvyko du pareigūnai: vienas prokonsulo Galerijaus Maksimo, pakeitusio Aspasijų Paterną, tarnybos raštvedys (strator), o kitas – tos pačios tarnybos sargybos karininkas (equistrator). Jie įkėlė jį į vežimą, pasodino viduryje ir nuvežė į Sekstus, kur tas pats prokonsulas Galerijus Maksimas buvo pasitraukęs taisyti sveikatos.
Ir taip tas pats prokonsulas Galerijus Maksimas įsakė Kiprijoną jam išsaugoti kitai dienai. Tuo metu palaimintasis Kiprijonas, nuvestas pas minėtojo šviesiausiojo vyro prokonsulo Galerijaus Maksimo tarnybos raštvedį, apsistojo jo namuose, Saturno gatvėje, esančioje tarp Veneros ir Salutarijos [gatvių]. Ten susirinko visa brolių liaudis. Tai sužinojęs, šventasis Kiprijonas liepė saugoti mergeles, kadangi visi pasiliko gatvėje priešais pareigūno namų duris.

III. Pastatomas prieš prokonsulą. Jo antrasis išpažinimas.

Ir štai kitą dieną, aštuonioliktoje spalio kalendų dienoje (rugsėjo 14 d.), pagal prokonsulo Galerijaus Maksimo įsakymą didelė minia susirinko prie Sekstų. Ir taip tą pačią dieną prokonsulas Galerijus Maksimas įsakė atvesdinti Kiprijoną pas save, sėdintį Sauciolo atrijuje (kiemelyje).
Kai jis buvo atvestas, prokonsulas Galerijus Maksimas vyskupui Kiprijonui tarė:
– Tu esi Tascijus Kiprijonas?
Vyskupas Kiprijonas atsakė:
– Aš esu.
Prokonsulas Galerijus Maksimas tarė:
– Tu pristatei save kaip tėvą (papa) šventvagiškų minčių žmonėms?
Vyskupas Kiprijonas atsakė:
– Aš.
Prokonsulas Galerijus Maksimas tarė:
– Švenčiausieji imperatoriai įsakė tau atlikti apeigas.
Vyskupas Kiprijonas tarė:
– Nedarysiu.
Galerijus Maksimas tarė:
– Pagalvok apie save (consule tibi).
Vyskupas Kiprijonas atsakė:
– Daryk tai, kas tau įsakyta. Dėl tokio teisingo dalyko nėra jokių svarstymų.

IV. Paskelbtas nuosprendis, įsakyta nukirsdinti.

Galerijus Maksimas, pasitaręs su taryba, sunkiai ir nenoriai ištarė tokio pobūdžio nuosprendį:
– Ilgai gyvenai su šventvagiška mintimi, subūrei apie save daugybę nusikalstamo sąmokslo žmonių ir pasirodei esąs romėnų dievų bei šventųjų įstatymų priešas; nei pamaldieji ir švenčiausieji valdovai Augustai Valerijanas ir Galienas, nei kilniausiasis Cezaris Valerijanas negalėjo tavęs sugrąžinti prie savo apeigų sekimo. Todėl, kadangi buvai pagautas kaip piktadarybių pradininkas ir vėliauninkas, pats būsi pavyzdys tiems, kuriuos savo nusikaltimu apie save subūrei: tavo krauju bus patvirtinta drausmė.
Tai pasakęs, iš lentelės perskaitė dekretą:
– Tascijų Kiprijoną nutarta nubausti kalaviju.
Vyskupas Kiprijonas tarė:
– Dėkui Dievui (Deo gratias).

V. Nukirsdinamas didelės žmonių minios akivaizdoje. Jo kūną naktį paėmę tikintieji palaidoja.

Po šio nuosprendžio brolių minia kalbėjo:
– Ir mus kartu su juo tenukirsdina!
Dėl to kilo brolių sąmyšis, ir didelė minia jį atlydėjo. Ir taip tas pats Kiprijonas buvo nuvestas į Seksto lauką, ir ten nusirengė apsiaustą (lacerna byrro), atsiklaupė ant žemės ir parpuolė maldai Viešpačiui. O kai nusivilko dalmatiką ir perdavė ją diakonams, liko stovėti su lininiais marškiniais ir ėmė laukti budelio.
Kai atėjo budelis, [Kiprijonas] liepė saviškiams duoti tam budeliui dvidešimt penkis auksinius. Broliai tiesė priešais jį audeklus ir skepetaites.
Galiausiai palaimintasis Kiprijonas savo ranka užsidengė akis. Kai pats negalėjo užsirišti skepetaitės galų, presbiteris Julijanas ir subdiakonas Julijanas jam užrišo.
Taip palaimintasis Kiprijonas nukentėjo; jo kūnas dėl pagonių smalsumo buvo paguldytas netoliese. Iš ten naktį paimtas, su vaškinėmis žvakėmis ir deglais, [nuneštas] į prokuratoriaus Makrobijaus Kandidiano laukus, kurie yra kelyje…

Gal būt jums bus įdomu: