Malleus Maleficarum (lot. „Raganų kūjis, Raganų plaktukas“), išleistas 1487 m., yra vienas kontroversiškiausių ir liūdnai pagarsėjusių teologinių veikalų Vakarų istorijoje. Ši knyga, iš pradžių skirta inkvizitoriams kaip raganų atpažinimo ir persekiojimo vadovas, tapo raganų medžioklės simboliu, prisidėjusi prie tūkstančių nekaltų žmonių, dažniausiai moterų, kankinimų ir egzekucijų. Parašyta dominikonų vienuolių Heinricho Kramerio (lot. Henricus Institoris) ir, tikėtina, Jacobo Sprengerio, knyga atspindi vėlyvųjų viduramžių religinį fanatizmą, misoginiją ir baimę dėl demoniškų jėgų.

Malleus Maleficarum pasirodė XV a. pabaigoje, perėjime tarp viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų, kai Europa buvo apimta religinių, socialinių ir politinių įtampų. Katalikų Bažnyčia, susidurdama su Reformacijos grėsmėmis ir vidiniais iššūkiais, aktyviai kovojo su erezijomis. Raganų baimė, siejama su šėtono kultu, tapo patogiu būdu nukreipti visuomenės nerimą ir stiprinti Bažnyčios autoritetą.

Knygos autorius Heinrichas Krameris, dominikonų vienuolis ir inkvizitorius, buvo uolus raganų persekiotojas. 1484 m. jis gavo popiežiaus Inocento VIII bulę Summis desiderantes affectibus, kuri suteikė inkvizitoriams įgaliojimus persekioti raganas Vokietijos regione. Ši bulė, dažnai pridėta prie Malleus kaip įžanga, legitimizavo knygos tikslus. Krameris, bendradarbiaudamas (ar bent jau nominaliai) su Jacobu Sprengeriu, parašė Malleus kaip praktinį vadovą, kaip atpažinti, teisti ir naikinti raganas. Tačiau Sprengerio autorystė yra ginčijama, nes istorikai, tokie kaip Wolfgangas Behringeris, teigia, kad Krameris galėjo naudoti Sprengerio vardą, siekdamas suteikti knygai didesnį autoritetą.

Kaip pažymi istorikas Brian P. Levack, „Malleus Maleficarum buvo ne tik teologinis traktatas, bet ir ideologinis ginklas, skirtas įtvirtinti Bažnyčios kontrolę per baimės ir demonizacijos kultūrą.“

Malleus Maleficarum susideda iš trijų pagrindinių dalių, kuriose derinama teologija, teisė ir praktiniai nurodymai:

1. Pirma dalis: Teologinis pagrindas, įrodantis raganavimo realumą. Autoriai teigia, kad raganavimas yra erezija, susijusi su šėtono garbinimu, ir kad neigti raganų egzistavimą yra nuodėmė. Čia akcentuojama moterų polinkis į raganavimą dėl jų tariamo silpnumo ir nuodėmingumo. „Moterys yra labiau linkusios į raganavimą, nes jų prigimtis yra silpnesnė, o jų protas lengviau paveikiamas šėtono pagundų.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 6 klausimas)
2. Antra dalis: Praktiniai raganų veiklos aprašymai, įskaitant jų tariamus kerus, paktus su velniu ir žalą visuomenei. Autoriai detaliai aptaria, kaip raganos sukelia ligas, naikina derlių ar kenkia vaisingumui. „Raganų kerai gali sukelti audras, sunaikinti pasėlius ir atimti vyrų gyvybingumą, nes jos veikia šėtono galia.“ (Malleus Maleficarum, II dalis, 1 klausimas)
3. Trečia dalis: Teisminiai nurodymai, kaip vykdyti raganų teismus – nuo įtarimų rinkimo iki kankinimų ir nuosprendžių. Ši dalis pateikia detalius metodus, kaip išgauti prisipažinimus, dažnai per kankinimus. „Jei įtariamoji atsisako prisipažinti, kankinimai turi būti taikomi pakartotinai, nes šėtonas suteikia jai jėgų tylėti.“ (Malleus Maleficarum, III dalis, 14 klausimas)

Knyga remiasi Scholastine teologija, cituoja šv. Augustiną, Tomą Akvinietį ir kitus autoritetus, tačiau jos tonas yra fanatiškas ir smarkiai misoginiškas. Moterys vaizduojamos kaip ypač imlios šėtono įtakai dėl jų tariamo geidulingumo ir silpnos valios.

Nors Malleus Maleficarum nebuvo slapta knyga tiesiogine prasme – ji buvo spausdinama ir platinama – jos turinys iš pradžių buvo skirtas inkvizitoriams ir dvasininkams, o ne plačiajai visuomenei. Knygos tikslas buvo suteikti įrankius Bažnyčios pareigūnams kovoti su tariama raganavimo grėsme, todėl ji buvo parašyta lotynų kalba, prieinama tik išsilavinusiems. Be to, jos radikalūs metodai, ypač kankinimų pateisinimas, galėjo būti laikomi jautriais, nes net to meto Bažnyčios viduje buvo skepticizmo dėl raganų teismų.

Kaip teigia istorikė Lyndal Roper, „Malleus nebuvo slapta knyga, bet jos poveikis buvo toks stiprus, kad ji tapo savotišku inkvizicijos vadovėliu, kurį naudojo tiek katalikai, tiek protestantai.“

Malleus Maleficarum turėjo milžinišką poveikį raganų medžioklės bangai, kuri XVI–XVII a. nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių Europoje ir kolonijinėje Amerikoje. Nors knyga nebuvo vienintelė raganų persekiojimo priežastis, ji standartizavo raganavimo kaip nusikaltimo sampratą ir pateikė teologinį pagrindą kankinimams bei egzekucijoms.

1. Raganų teismų plėtra:
   • Knyga buvo plačiai naudojama Šventojoje Romos imperijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir kitur, kur raganų teismai tapo įprastu reiškiniu. Pavyzdžiui, Bambergas (Vokietija) ir Salemas (Masačusetsas, 1692 m.) atspindi Malleus įtaką.
   • Istorikas Norman Cohn teigia: „Malleus suteikė raganų medžioklei pseudomokslinį pagrindą, paversdamas prietarus teologine sistema.“
2. Misoginija:
   • Knygos akcentas į moterų nuodėmingumą prisidėjo prie moterų demonizacijos. Apie 80 % raganavimu apkaltintų buvo moterys, dažnai našlės, vienišos ar socialiai marginalizuotos.„Moterų kūnas yra šėtono įrankis, nes jos geiduliai yra nevaldomi.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 6 klausimas)
3. Kritika ir pasipriešinimas:
   • Net XVI a. knyga sulaukė kritikos. Kai kurie teologai, pvz., Johannas Weyeris, teigė, kad raganavimas dažnai yra psichikos sutrikimų, o ne šėtoniškos įtakos rezultatas. Bažnyčia pati galiausiai ėmė riboti raganų teismus XVIII a.
   • Kaip pažymi istorikė Alison Rowlands, „Malleus fanatizmas galiausiai prisidėjo prie skepticizmo, nes jo kraštutinumai privertė abejoti raganavimo realumu.“
4. Kultūrinis palikimas:
   • Malleus Maleficarum tapo raganų medžioklės simboliu literatūroje, mene ir popkultūroje. Ji minima filmuose, knygose ir net šiuolaikiniuose diskursuose apie fanatizmą.
   • Knygos poveikis jaučiamas ir feministinėse studijose, kur ji analizuojama kaip patriarchalinės visuomenės įrankis moterų kontrolei.

Svarbios citatos

1. Apie raganavimo realumą: „Neigti raganų egzistavimą yra tas pats, kas neigti Šventąjį Raštą, nes velnias veikia per savo tarnus, kad sunaikintų tikinčiuosius.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 1 klausimas)
2. Apie moterų silpnumą: „Moterys yra gamtos klaida, nes jų silpna prigimtis daro jas lengvu šėtono grobiu.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 6 klausimas)
3. Apie kankinimus: „Kankinimai yra būtini, nes raganos, paveiktos šėtono, neprisipažins be skausmo.“ (Malleus Maleficarum, III dalis, 15 klausimas)
4. Apie raganų žalą: „Raganų kerai gali sunaikinti derlių, sukelti nevaisingumą ar net nužudyti kūdikius jų motinų įsčiose.“ (Malleus Maleficarum, II dalis, 8 klausimas)
5. Teologinis pateisinimas: „Dievas leidžia raganoms veikti, kad išbandytų tikinčiųjų tikėjimą, bet Jis taip pat suteikia Bažnyčiai galią jas sunaikinti.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 2 klausimas)
6. Apie moterų polinkį į raganavimą: „Visas raganavimas kyla iš kūniško geismo, kuris moterims yra nepasotinamas.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 6 klausimas)
7. Apie demonų lytinius santykius: „Inkubai demonai miegančioms moterims daro kūniškus aktus prisiimtame kūne, o raganos tokį bjaurų santykiavimą praktikuoja.“ (Malleus Maleficarum, II dalis, 1 klausimas, 4 skyrius)
8. Apie vyrų organų vagystes: „Raganės kartais surenka daug vyrų organų – net dvidešimt ar trisdešimt – ir deda juos į paukščio lizdą ar dėžę, kur jie juda kaip gyvi nariai ir ėda avižas bei kukurūzus.“ (Malleus Maleficarum, II dalis)
9. Apie impotencijos priežastis: „Kai vyras negali atlikti lytinio akto, nors organas pakyla, tai raganavimo ženklas.“ (Malleus Maleficarum, II dalis)
10. Apie raganų tylą kankinimų metu: „Raganės gali sukelti sau ir kitoms tylą po kankinimų, kad neišduotų tiesos.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 6 klausimas)
11. Apie demonų vaikų gimimą: „Ar vaikai gali gimti iš inkubų ir sukubų? Demonai negali kurti gyvybės, bet manipuliuoja sėkla.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 3 klausimas)
12. Apie raganų susitikimus: „Raganės susirenka tam tikromis dienomis, velnias pasirodo vyro pavidalu ir ragina laikytis ištikimybės, žadėdamas pasaulietišką gerovę.“ (Malleus Maleficarum, II dalis, 1 klausimas, 2 skyrius)
13. Apie kankinimų metodą: „Jei kaltinamasis neprisipažįsta, teisėjas liepia pririšti prie kankinimo įrankio ir kankinti pagal nusikaltimo sunkumą.“ (Malleus Maleficarum, III dalis, 14 klausimas)
14. Apie ašarų nebuvimą: „Jei ragana negali verkti teisėjo akivaizdoje ar kankinama, tai aiškus raganavimo ženklas.“ (Malleus Maleficarum, III dalis, 15 klausimas)
15. Apie moterų kalbas: „Moterys turi slidžius liežuvius ir negali nuslėpti nuo kitų moterų to, ką žino blogais menais.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 6 klausimas)
16. Apie demonų formą: „Demonai gali sutankinti orą ir garus, kad sudarytų kūnišką pavidalą seksualiniams aktams.“ (Malleus Maleficarum, II dalis, 1 klausimas, 4 skyrius)
17. Apie raganų žalą: „Raganės gali sukelti impotenciją, nevaisingumą ar net nužudyti kūdikius įsčiose.“ (Malleus Maleficarum, II dalis)
18. Apie kankinimų tęsinį: „Kankinimai negali būti kartojami, bet gali būti tęsiami kitą dieną, jei nėra naujų įrodymų.“ (Malleus Maleficarum, III dalis)
19. Apie moterų silpnumą: „Moterys lengviau paperkamos velnio dėl savo silpnos prigimties ir geidulingumo.“ (Malleus Maleficarum, I dalis)
20. Apie velnio tikslus: „Velnias naudoja raganas, kad sugundytų ir išsektų žmones, pratęsdamas savo liniją per demoniškus palikuonis.“ (Malleus Maleficarum, II dalis)

Šiuolaikiniai istorikai Malleus Maleficarum vertina kaip tragišką viduramžių mąstymo produktą, atspindintį baimę, nežinojimą ir galios siekį. Knyga nebuvo vienintelė raganų persekiojimo priežastis, tačiau ji suteikė ideologinį pagrindą, kuris leido fanatizmui klestėti. Kaip teigia istorikas James Sharpe, „Malleus buvo ne tik knyga, bet ir kultūrinis fenomenas, kuris pavertė raganų baimę sistemingu persekiojimu.“

Nors Bažnyčia galiausiai atsisakė raganų teismų, Malleus palikimas išlieka kaip įspėjimas apie religinio fanatizmo ir netolerancijos pavojus. Knygos reikšmė slypi ne tik jos istoriniame poveikyje, bet ir kaip priminime, kaip idėjos gali būti naudojamos pateisinti žiaurumą.

Malleus Maleficarum yra teologinis traktatas ir tamsus žmonijos istorijos skyrius, atskleidžiantis, kaip baimė, prietarai ir galios siekis gali sukelti masinį smurtą. Parašyta kaip inkvizicijos įrankis, knyga tapo raganų medžioklės simboliu, palikusiu gilų pėdsaką Europos ir pasaulio istorijoje. Jos misoginistiškas tonas, fanatiškos idėjos ir kankinimų pateisinimas daro ją vienu liūdniausių teologinių veikalų. Tačiau Malleus tyrimai leidžia geriau suprasti viduramžių mąstymą ir primena apie būtinybę kritiškai vertinti ideologijas, kurios skatina neapykantą ir neteisybę.

Čia galite atsisiųsti knygą anglų kalba:

Knygos turinys

Įvadas: Knygos struktūra

Knyga padalinta į tris dalis, kurios atitinka logišką persekiojimo eigą:

1. Teologija: Įrodymas, kad raganos egzistuoja (tikėjimo pagrindimas).
2. Praktika: Kaip raganos kenkia ir kaip nuo jų apsisaugoti.
3. Teisė: Kaip jas teisti, kankinti ir nuteisti.

I DALIS

Čia nagrinėjami trys būtini raganavimo elementai: Velnias, Ragana ir Dievo leidimas.

I Klausimas
Ar tikėjimas, kad tokios būtybės kaip raganos egzistuoja, yra tokia esminė katalikų tikėjimo dalis, kad užsispyrimas teigti priešingai kvepia erezija.
(Komentaras: Tai genialiai žiaurus loginis spąstas. Knyga prasideda teiginiu, kad jei netiki raganomis, esi eretikas. Tai užkirto kelią bet kokiai kritikai, abejonėms ar skepticizmui teismų metu – jei gini raganą sakydamas, kad raganų nėra, pats tampi įtariamuoju.)

II Klausimas
Ar pagal katalikų tikėjimą magiškam efektui sukelti būtinas glaudus Velnio ir raganos bendradarbiavimas, ar jie gali veikti atskirai.
(Komentaras: Autoriai įrodinėja, kad raganavimas yra ypatingas nusikaltimas, nes tai nėra šiaip magija, o sąmoninga sutartis su Šėtonu. Tai padaro raganą blogesne už bet kokį kitą nusikaltėlį.)

III Klausimas
Ar vaikai gali būti pradėti inkubų ir sukubų.
(Komentaras: Inkubai – demonai vyrai, sukubai – demonai moterys. Inkvizitoriai buvo liguistai apsėsti seksualinių demonologijos aspektų ir tikėjo, kad demonai gali turėti lytinių santykių su žmonėmis.)

IV Klausimas
Kokie velniai atlieka inkubų ir sukubų operacijas?
(Paaiškinimas: Autoriai aiškina demonologinę hierarchiją. Jie teigia, kad ne visi demonai užsiima seksualiniais santykiais su žmonėmis. Dažniausiai tai daro žemesnio rango demonai, nes jie labiau linkę į „kūnišką purvą“. Taip pat aiškinama techninė detalė: demonai neturi lyties. Tas pats demonas gali veikti kaip sukubas (moterišku pavidalu), kad paimtų sėklą iš vyro, ir tada pasiversti inkubu (vyrišku pavidalu), kad tą sėklą perkeltų į moterį.)

V Klausimas
Koks yra raganavimo veiksmų padažnėjimo šaltinis? Iš kur kyla tai, kad raganavimo praktika taip pastebimai išaugo?
(Paaiškinimas: Autoriai argumentuoja, kad pasaulio pabaiga artėja, todėl velnias veikia vis aktyviau, žinodamas, kad jam liko nedaug laiko. Taip pat teigiama, kad Dievas leidžia šiam blogiui plisti kaip bausmę už žmonijos nuodėmes ir tikėjimo silpnėjimą.)

VI Klausimas
Apie raganas, kurios santykiauja su velniais. Kodėl moterys yra labiausiai linkusios į piktus prietarus?
(Komentaras: Tai vienas liūdniausiai pagarsėjusių skyrių. Autoriai dėsto mizoginišką teoriją, kad moterys yra silpnesnio tikėjimo („fe minus“ – mažiau tikėjimo), intelektualiai menkesnės ir labiau pasiduodančios kūniškiems geismams, todėl natūraliai linkusios į raganavimą. Vyrai raganauja rečiau, nes Jėzus buvo vyras.)

VII Klausimas
Ar raganos gali paveikti vyrų protus meilei ar neapykantai.
(Paaiškinimas: Tai pavojingas skyrius, nes bet kokia nelaiminga meilė ar staigi aistra galėjo tapti nusikaltimo įrodymu. Autoriai teigia, kad raganos negali tiesiogiai valdyti žmogaus valios (kurią saugo Dievas), bet gali manipuliuoti vaizduote ir jausmais, priversdamos vyrą beprotiškai įsimylėti netinkamą moterį arba jausti pasišlykštėjimą savo teisėta žmona.)

VIII Klausimas
Ar raganos gali susilpninti dauginimosi galias arba sutrukdyti lytiniam aktui.
(Komentaras: Impotencija buvo dažnas kaltinimas raganoms. Jei vyras negalėdavo atlikti lytinio akto su žmona, bet galėdavo su meiluže, tai buvo laikoma raganavimo įrodymu („užrišimu“).)

IX Klausimas
Ar raganos gali sukurti iliuziją, kad vyriškas organas atrodo visiškai pašalintas ir atskirtas nuo kūno.
(Komentaras: Čia aprašoma garsi „penio vagystės“ iliuzija. Vyrai manydavo, kad raganos pavogė jų lytinius organus ir paslėpė juos paukščių lizduose, nors autoriai pripažįsta, kad tai tik velniška iliuzija (glamūras), o ne fizinis faktas.)

X Klausimas
Ar raganos gali kerų pagalba paversti žmones žvėrimis.
(Komentaras: Vilkolakystės (likantropijos) nagrinėjimas teologiniu požiūriu. Teigiama, kad tai irgi yra iliuzija, nes tik Dievas gali keisti materiją.)

XI Klausimas
Apie tai, kad raganos-pribuvėjos įvairiais būdais žudo įsčiose pradėtus vaikus ir sukelia abortą; arba, jei to nepadaro, aukoja naujagimius velniams.
(Komentaras: Pribuvėjos buvo viena pažeidžiamiausių grupių. Viduramžiais kūdikių mirtingumas buvo didelis, ir raganų medžiotojai tai aiškino ne higiena ar ligomis, o piktybiniu veikimu. Buvo tikima, kad nekrikštytų kūdikių riebalai naudojami „skraidymo tepalui“ gaminti.)

XII Klausimas
Ar Visagalio Dievo leidimas yra raganavimo palydovas.
(Komentaras: Tai esminis teologinis klausimas, sprendžiantis dilemą: jei Dievas yra visagalis ir geras, kodėl jis leidžia egzistuoja blogiui (raganoms)? Inkvizitoriai aiškina, kad raganos negali pakenkti be Dievo „leidimo“. Dievas nedaro blogio, bet leidžia jam įvykti dėl dviejų priežasčių: kaip bausmę nusidėjėliams arba kaip tikėjimo išbandymą teisiesiems (kad šie, kentėdami, pelnytų didesnį atlygį danguje). Tai buvo patogu, nes bet kokia nelaimė galėjo būti paaiškinta arba kaip pačios aukos kaltė, arba kaip neišvengiama Dievo valia.)

XIII Klausimas
Čia išdėstomas klausimas apie du Dieviškuosius leidimus, kuriuos Dievas teisingai suteikia: kad Velnias, viso blogio autorius, nusidėtų, ir kad mūsų Pirmieji Tėvai nupultų.
(Paaiškinimas XII–XIII klausimams: Tai teologinis pasiteisinimas (teodicėja). Autoriai bando atsakyti į klausimą: „Jei Dievas geras ir visagalis, kodėl jis leidžia raganoms egzistuoja?“ Atsakymas: Dievas leidžia blogį kaip bausmę nusidėjėliams arba kaip išbandymą teisiųjų tikėjimui sustiprinti.)

XIV Klausimas
Apsvarstomas raganų nusikaltimų baisumas ir parodoma, kad visas reikalas turi būti teisingai išdėstytas ir paskelbtas.
(Paaiškinimas: Raganavimas įvardijamas kaip crimen exceptum (išskirtinis nusikaltimas) ir didžiausia erezija. Tai blogiau nei paprastas nusikaltimas ar žmogžudystė, nes tai yra tiesioginis Dievo išdavimas (apostazė) ir priesaika tarnauti Šėtonui. Todėl raganoms negalioja įprastos teisinės apsaugos.)

XV Klausimas
Parodoma, kad dėl raganų nuodėmių dažnai yra apkerimi nekalti žmonės, taip, kartais net už jų pačių nuodėmes.
(Komentaras: Čia autoriai bando paaiškinti, kodėl net ir dievobaimingi žmonės tampa raganų aukomis. Inkvizitoriai teigia, kad niekas nėra visiškai be nuodėmės. Jei žmogus nukenčia nuo raganos, tai gali būti Dievo bausmė už jo paties (arba jo tėvų) paslėptas nuodėmes, arba tai yra „kankinystės vainikas“ – išbandymas, skirtas tikėjimui sustiprinti (kaip biblinio Jobo atveju). Tai buvo psichologiškai gniuždantis aiškinimas, nes auka buvo verčiama jaustis kalta dėl savo nelaimės, užuot sulaukusi užuojautos.)

XVI Klausimas
Pirmiau minėtos tiesos išdėstomos detaliai, lyginant raganų darbus su kitais piktais prietarais.
(Komentaras: Šiame skyriuje autoriai siekia nustatyti „blogio hierarchiją“. Jie lygina raganavimą su kitomis magijos ar prietarų formomis (pvz., paprastu būrimu, astrologija ar nekromantija) tam, kad įrodytų, jog raganavimas yra pati pavojingiausia ir bjauriausia iš visų. Esmė ta, kad raganavimas nėra tik klaidingas įsitikinimas ar smalsumas; tai sąmoningas, piktybiškas veikimas prieš Dievą ir žmoniją, apjungiantis ereziją su fizine žala. Taip autoriai pagrindžia, kodėl raganos nusipelno griežtesnės bausmės nei paprasti eretikai ar kiti burtininkai.)

XVII Klausimas
Jų nusikaltimų palyginimas pagal keturiolika punktų su visų rūšių velnių nuodėmėmis.
(Komentaras: Autoriai sudaro „14 nusikaltimų sąrašą“, kurį raganos atlieka. Į jį įeina: krikšto atsižadėjimas, kryžiaus trypimas, vaikų valgymas, orgijos su demonais, derliaus naikinimas ir t.t. Tai buvo tarsi „kontrolinis sąrašas“ tardytojams – ką reikia išgauti kankinimų metu.)

XVIII Klausimas
Čia pateikiamas metodas, kaip pamokslauti ir paneigti penkis pasauliečių ir neišmanėlių argumentus, kuriais abejojama, kad Dievas leidžia Velniui ir raganoms atlikti tokius galingus raganavimo darbus.
(Paaiškinimas: Instrukcija kunigams, kaip užčiaupti tuos, kurie sako, kad magija neegzistuoja arba kad raganos yra tiesiog psichiškai ligotos moterys. Autoriai moko, kad neigti raganų galią yra tolygu neigti Bibliją ir Bažnyčios autoritetą.)

II DALIS

Apie raganavimo metodus ir kaip sėkmingai panaikinti jų kerus.

I Klausimas
Apie tuos, prieš kuriuos raganų galia neveikia.
(Komentaras: Inkvizitoriai ir teisėjai save laikė apsaugotais Dievo malonės, todėl galėjo „saugiai“ teisti raganas. Taip pat teigta, kad raganos negali pakenkti tiems, kurie gimė šventomis dienomis arba atlieka tam tikrus ritualus.)

I Skyrius
Apie įvairius būdus, kuriais velniai per raganas vilioja nekaltuosius į šį siaubingą amatą ir bendriją.
(Paaiškinimas: Aprašoma „verbuvimo“ taktika. Dažniausiai aukomis tampa nusivylusios, skurdžios ar keršto trokštančios moterys. Senos raganos supažindina naujokes su demonais, žadėdamos turtus ar pagalbą bėdoje.)

II Skyrius
Apie būdą, kaip sudaromas formalus paktas su blogiu.
(Komentaras: Čia aprašoma sielos pardavimo ceremonija – priesaika ištikimybei Šėtonui, dažniausiai paliekant „Velnio žymę“ ant kūno.)

III Skyrius
Kaip jos pernešamos iš vietos į vietą.
(Komentaras: Skraidymas ant šluotų, gyvūnų, šakių ar tiesiog oru – vadinamoji „transvekcija“ į raganų sąskrydžius (Šabus). Autoriai diskutuoja, ar tai vyksta fiziškai, ar vaizduotėje, ir nusprendžia, kad gali vykti abiem būdais.)

IV Skyrius
Čia pateikiamas būdas, kaip raganos santykiauja su tais velniais, kurie vadinami inkubais.
(Paaiškinimas: Detaliai (ir gana liguistai) aprašomas lytinis aktas su demonu. Pabrėžiama, kad tai neteikia malonumo – demono organas apibūdinamas kaip šaltas, didelis ir skausmingas. Tai buvo svarbu, kad moterys būtų laikomos šlykščių ritualų dalyvėmis, o ne tiesiog pasidavusios aistrai.)

V Skyrius
Raganos dažniausiai atlieka savo burtus per Bažnyčios sakramentus. Ir kaip jos susilpnina dauginimosi galias…
(Komentaras: Raganos kaltinamos šventvagyste – pavyzdžiui, jos paima šventintą ostiją (komuniją), laiko ją burnoje, o vėliau išspjauna, kad panaudotų juodajai magijai (pvz., sušertų rupūžėms).)

VI–VII Skyriai
Kaip raganos trukdo ir užkerta kelią prokreacijai; Kaip jos atima iš vyro jo vyrišką organą.
(Paaiškinimas: Vėl grįžtama prie impotencijos („užrišimo“) ir iliuzijų temų.)

VIII Skyrius
Apie būdą, kaip jos paverčia žmones žvėrių pavidalais.
(Komentaras: Toliau aiškinama, kad velnias sukuria „glamūrą“ (iliuziją), apgaudamas stebėtojo regėjimą, bet žmogaus siela ir tikra forma nesikeičia.)

IX–XII Skyriai
Kaip velniai įeina į kūną; Kaip sukelia ligas ir negalavimus.
(Paaiškinimas: Bet kokia neaiški liga, staigus skausmas ar priepuolis (epilepsija) galėjo būti interpretuojamas kaip raganų darbas.)

XIII Skyrius
Kaip raganos-pribuvėjos vykdo šiurpiausius nusikaltimus, kai žudo vaikus arba aukoja juos velniams.
(Komentaras: Autoriai čia išsako vieną garsiausių ir žiauriausių knygos teiginių: „Niekas nedaro daugiau žalos katalikų tikėjimui nei pribuvėjos.“ Jos kaltinamos tuo, kad slapta nužudo nekrikštytus kūdikius (dažniausiai įsmeigdamos ilgas adatas į minkštąją galvos dalį), o vėliau jų kūnus naudoja kanibalizmui arba verda katiluose, kad iš riebalų pagamintų magišką „skraidymo tepalą“. Istoriškai tai buvo tragiškas reiškinys – dėl aukšto kūdikių mirtingumo viduramžiais buvo patogu apkaltinti moteris, kurios profesionaliai padėdavo gimdyti, paverčiant jas atpirkimo ožiais.)

XIV Skyrius
Čia aprašoma, kaip raganos įvairiais būdais kenkia gyvuliams.
(Komentaras: Karvės neduoda pieno, gyvuliai gaišta – tai kaimo bendruomenėje buvo didžiulė ekonominė žala, kuriai reikėjo surasti kaltininką.)

XV Skyrius
Kaip jos sukelia ir iššaukia krušą bei audras, ir priverčia žaibus trenkti į žmones ir gyvulius.
(Komentaras: Derliaus sunaikinimas audros metu buvo viena dažniausių priežasčių pradėti raganų medžioklę kaime. Raganos, anot knygos, tai daro plakdamos vandenį lazdomis ar virdamos specialius puodus.)

XVI Skyrius
Apie tris būdus, kuriais vyrai ir moterys gali būti atpažinti kaip užsiimantys raganavimu: ir pirmiausia apie lankininkų raganavimą.
(Paaiškinimas: Specifinis skyrius apie vyrus-burtininkus. Pasakojama apie lankininkus, kurie sudaro sutartį su velniu, kad jų strėlės visada pataikytų į tikslą. Mainais jie turi šaudyti į šventus paveikslus.)

II Klausimas: Įvadas ir gydymo priemonės (I–VIII Skyriai)
(Paaiškinimas: Ši dalis skirta „gydymui“ nuo raganavimo. Įdomu tai, kad dauguma „vaistų“ yra religiniai ritualai (egzorcizmai, maldos, švęstas vanduo), tačiau pripažįstama, kad geriausias vaistas – raganos sunaikinimas. Griežtai draudžiama eiti pas kitą raganą („baltąją“ burtininkę), kad ši nuimtų kerus, nes tai vis tiek yra bendravimas su velniu.)

III DALIS

Teisminis procesas: Kaip persekioti ir nuteisti.
(Komentaras: Tai pati techniškiausia, detaliausia ir pavojingiausia knygos dalis, tapusi tiesiogine instrukcija teisėjams visoje Europoje.)

Bendroji dalis
Kas yra tinkami ir derami teisėjai raganų teismuose?
(Komentaras: Dažniausiai tai buvo bažnytiniai inkvizitoriai, veikiantys kartu su vietine pasaulietine valdžia (vyskupais ar miesto teisėjais).)

I Klausimas
Proceso inicijavimo metodas.
(Komentaras: Čia autoriai nustato teisinę procedūrą, pirmenybę teikdami inkviziciniam metodui. Tradiciškai teisėje galiojo taisyklė, kad jei asmuo apkaltina kitą nusikaltimu, bet nesugeba to įrodyti, pats kaltintojas baudžiamas ta pačia bausme (taliono principas). „Malleus“ autoriai primygtinai ragina atsisakyti šios taisyklės raganų bylose. Jie teigia, kad pakanka tik „blogo garso“ (gandų) arba slapto įskundimo, kad teisėjas savo iniciatyva pradėtų tyrimą. Tai buvo kritinis pokytis, nes panaikino riziką skundikams ir atvėrė kelią masiniams įskundimams be atsakomybės.)

II–V Klausimai: Apie liudytojus
Liudytojų skaičius; Priesaika; Liudytojų kokybė; Ar mirtini priešai gali liudyti.
(Paaiškinimas: Knyga įteisina teisinį absurdą. Nurodoma, kad raganavimo bylose liudyti gali net tie, kurių liudijimai kituose teismuose būtų atmesti: ekskomunikuoti asmenys, nusikaltėliai, kiti eretikai ir net mirtini kaltinamosios priešai. Autoriai teigia, kad kadangi raganavimas yra slaptas ir baisus nusikaltimas, „bet koks“ liudijimas yra vertingas. Tai praktiškai panaikino galimybę apsiginti.)

VI–VII Klausimai
Kaip vykdyti teismą; Liudytojų apklausa; Ar įtariamoji turi būti įkalinta.
(Komentaras: Šie skyriai nustato taisykles, kurios iš esmės panaikina nekaltumo prezumpciją. Autoriai teigia, kad raganavimas yra toks sunkus nusikaltimas, jog įprastos teisinės procedūros negalioja. Nurodoma, kad įtariamoji privalo būti nedelsiant įkalinta ir laikoma griežtoje izoliacijoje, net jei įrodymai dar nėra pilni. Tai grindžiama paranojiška baime, kad būdama laisvėje (ar net paprastame kalėjime) ji gali pasitelkti velnią pabėgimui, paveikti liudytojus arba pakenkti teisėjams.)

VIII Klausimas
Kuris seka iš ankstesnio klausimo: Ar ragana turi būti įkalinta, ir apie jos suėmimo metodą.
(Paaiškinimas: Instrukcijos teisėjui: kai ragana suimama, ją reikia nešti pakėlus (dažnai pintinėje ar ant lentos), kad ji neliestų žemės, nes manoma, kad per kontaktą su žeme ji gali gauti jėgų iš velnio ar užkerėti teisėjus.)

IX Klausimas
Kas darytina po suėmimo, ir ar liudytojų vardai turi būti atskleisti kaltinamajai.
(Komentaras: Dažniausiai vardai nebuvo atskleidžiami, motyvuojant liudytojų saugumu. Tai reiškė, kad moteris nežinojo, kas ją kaltina, ir negalėjo įrodyti, kad kaltintojas meluoja iš keršto.)

X–XII Klausimai: Gynyba
Kokia gynyba leidžiama; Advokato skyrimas.
(Paaiškinimas: Advokato skyrimas buvo daugiau formalumas. Advokatui dažnai nebuvo leidžiama žinoti liudytojų vardų. Be to, advokatas privalėjo būti „sąžiningas“ – tai reiškia, kad jei jis proceso metu suprastų, jog ji „kalta“, jis privalėtų atsisakyti ją ginti. Jei jis gintų per daug uoliai, pats galėtų būti apkaltintas erezija.)

XIII Klausimas
Į ką teisėjas turi atkreipti dėmesį prieš formalią apklausą kalinimo ir kankinimo vietoje.
(Komentaras: Tai praktinė instrukcija teisėjų „saugumui“ ir raganos palaužimui. Inkvizitoriai tikėjo, kad ragana gali užkerėti teisėją vien žvilgsniu ar prisilietimu, todėl patariama vengti tiesioginio akių kontakto ir nešioti pašventintą druską ar vašką apsaugai. Svarbiausia dalis čia – išrengimas. Nurodoma visiškai išrengti kaltinamąją ir pakeisti jos drabužius, nes tikėta, kad raganos savo rūbų siūlėse, plaukuose ar kūno ertmėse slepia „tylos amuletus“ (magiškus daiktus), kurie daro jas nejautrias skausmui ir neleidžia prisipažinti kankinant.)

XIV Klausimas
Apie nuteisimo kankinimams metodą; Kaip ji turi būti kankinama pirmąją dieną; Ir ar jai galima žadėti gyvybę.
(Komentaras: Vienas ciniškiausių skyrių. Knyga pataria teisėjams meluoti: pažadėti raganai gyvybę, jei ji prisipažins. Kai ji prisipažįsta, teisėjas vis tiek ją nuteisia mirties bausmei, bet paveda vykdymą kitam teisėjui, kuris „nieko nežadėjo“, arba interpretuoja „gyvybę“ kaip „amžiną įkalinimą duonos ir vandens režimu“, kas iš esmės yra lėta mirtis.)

XV Klausimas
Apie kankinimų tęsimą, ir apie ženklus, pagal kuriuos teisėjas gali atpažinti raganą; ir kaip jis turi apsisaugoti nuo jų kerų. Taip pat kaip jos turi būti nuskustos tose vietose, kur slepia velnio kaukes ir ženklus…
(Paaiškinimas: Teisėjams nurodoma nuskusti visą kaltinamosios kūną (plaukus nuo galvos, pažastų, gaktos), ieškant paslėptų amuletų ar „Velnio žymės“ – apgamo ar dėmės, kuri nejautri skausmui (badant adata) arba nekraujuoja. Jei ragana kankinama tyli, tai laikoma ne stiprybe, o „tylos kerais“, kuriuos suteikė velnias.)

XVI Klausimas
Apie tinkamą laiką ir antrosios apklausos metodą.
(Komentaras: Čia autoriai pristato vieną ciniškiausių teisinių gudrybių visoje knygoje. Kanonų teisė griežtai draudė kankinti žmogų daugiau nei vieną kartą, nebent atsirastų naujų įrodymų. Norėdami tai apeiti, inkvizitoriai sugalvojo terminologinį triuką: kitos dienos kankinimas buvo vadinamas ne „pakartojimu“ (repetition), o „pradėto kankinimo tęsiniu“ (continuation). Ši manipuliacija žodžiais leido kankinti auką neribotą laiką, diena iš dienos didinant žiaurumą, kol ši fiziškai ir psichologiškai palūždavo, formaliai nepažeidžiant įstatymo.)

Trečioji dalis (pabaiga): Nuosprendžio priėmimas

XVII Klausimas
Apie įprastą apsivalymą (orgdalijas), ypač apie įkaitusios geležies bandymą.
(Komentaras: Nors Bažnyčia tuo metu oficialiai jau nepritarė „Dievo teismams“ (pvz., nešti įkaitusią geležį – jei žaizda gyja, nekaltas, jei pūliuoja – kaltas), „Malleus“ autoriai leidžia suprasti, kad raganų bylose taisyklės gali būti lankstesnės.)

XVIII–XXXV Klausimai: Nuosprendžių rūšys
(Paaiškinimas: Ši dalis yra biurokratinė mirties mašina. Aprašomi įvairūs nuosprendžiai priklausomai nuo įtarimo laipsnio ir prisipažinimo, tačiau dauguma veda į pražūtį.)

1. Išteisinimas: Praktiškai neįmanomas. Geriausiu atveju – paleidimas su įtarimu („kanoninis apsivalymas“).
2. Atgailaujantys: Jei ragana prisipažįsta ir atgailauja, ji gali būti įkalinta iki gyvos galvos.
3. Neatgailaujantys arba „atkrite“ (relapsed): Jei ragana buvo anksčiau nuteista ir vėl įtariama, arba jei neprisipažįsta nepaisant kankinimų ir liudininkų – ji „atpalaiduojama pasaulietinei rankai“.
   (Svarbu: Bažnytiniai teisėjai patys mirties bausmės nevykdydavo, kad „nesuteptų rankų krauju“. Jie perduodavo auką civilinei valdžiai (miesto budeliui), kuri įvykdydavo mirties bausmę – dažniausiai sudeginant ant laužo, nes ugnis „apvalo“.)

XXXIV Klausimas
Apie nuosprendį raganai, kuri raganavimu panaikina kitus kerus; ir apie raganas-pribuvėjas.
(Komentaras: Pabrėžiama, kad raganos-pribuvėjos ir lankininkai-burtininkai nusipelno griežčiausių bausmių.)

XXXV Klausimas
Galiausiai, apie nuosprendį raganoms, kurios pateikia apeliaciją.
(Komentaras: Apeliacijos dažniausiai būdavo atmetamos kaip „lengvabūdiškos“ ir skirtos tik vilkinti teisingumą, todėl nuosprendis būdavo vykdomas nedelsiant.)

Ištraukos

I knyga I klausimas

Ar tikėjimas, kad tokios būtybės kaip raganos egzistuoja, yra tokia esminė katalikų tikėjimo dalis, kad užsispyrimas teigti priešingai kvepia erezija.

Ar tikėjimas, kad tokios būtybės kaip raganos egzistuoja, yra tokia esminė katalikų tikėjimo dalis, kad užsispyrusiai teigti priešingą nuomonę reiškia akivaizdžiai kvepėti erezija. Ir yra ginčijamasi, kad tvirtas tikėjimas raganomis nėra katalikiška doktrina: žiūrėkite Vyskupų veikalo (Episcopi) 26 skyrių, 5 klausimą. Tas, kuris tiki, kad kokia nors būtybė gali būti pakeista į gerą ar blogą, arba transformuota į kitą rūšį ar pavidalą, išskyrus visų dalykų Kūrėjo, yra blogiau nei pagonis ir eretikas. Ir todėl, kai jie praneša, kad tokie dalykai daromi raganų, teigti šią nuomonę nėra katalikiška, bet aiškiai eretiška.

Be to, jokia raganavimo operacija neturi nuolatinio poveikio tarp mūsų. Ir štai to įrodymas: Nes jei taip būtų, tai būtų vykdoma demonų veikimu. Bet teigti, kad velnias turi galią keisti žmogaus kūnus arba daryti jiems nuolatinę žalą, neatrodo suderinama su Bažnyčios mokymu. Nes tokiu būdu jie galėtų sunaikinti visą pasaulį ir sukelti jame visišką sumaištį.

Be to, kiekvienas pokytis, vykstantis žmogaus kūne – pavyzdžiui, sveikatos būsena ar ligos būsena – gali būti suvestas į natūralių priežasčių klausimą, kaip Aristotelis parodė savo „Fizikos“ 7-oje knygoje. Ir didžiausia iš jų yra žvaigždžių įtaka. Tačiau velniai negali kištis į žvaigždes. Tai Dionisijo nuomonė jo laiške Šv. Polikarpui. Nes tai gali daryti tik Dievas. Todėl akivaizdu, kad demonai negali iš tikrųjų sukelti jokios nuolatinės transformacijos žmogaus kūnuose; tai yra, jokios tikros metamorfozės. Ir todėl bet kokį tokio pokyčio pasirodymą turime priskirti kokiai nors tamsiai ir slaptai priežasčiai.

Ir Dievo galia yra stipresnė už velnio galią, todėl dieviški darbai yra tikresni nei demoniški veiksmai. Kadangi blogis yra galingas pasaulyje, tai turi būti velnio darbas, visada konfliktuojantis su Dievo darbu. Todėl, kaip neteisėta manyti, kad velnio piktas amatas gali akivaizdžiai viršyti Dievo darbą, taip neteisėta tikėti, kad kilniausi kūrinijos darbai, tai yra žmogus ir žvėris, gali būti sužaloti ir sugadinti velnio galios.

Be to, tai, kas yra veikiamas materialaus objekto, negali turėti galios kūniniams objektams. Bet velniai yra pavaldūs tam tikroms žvaigždžių įtakoms, nes magai stebi tam tikrų žvaigždžių eigą, kad iššauktų velnius. Todėl jie neturi galios sukelti jokio pokyčio kūniniame objekte, ir iš to seka, kad raganos turi dar mažiau galios nei demonai.

Nes velniai neturi jokios galios, išskyrus tam tikrą subtilų meną. Bet menas negali nuolat sukurti tikros formos. (Ir tam tikras autorius sako: Alchemijos rašytojai žino, kad nėra vilties jokiai tikrai transmutacijai.) Todėl velniai iš savo pusės, naudodami visą savo meistriškumą, negali sukelti jokio nuolatinio išgydymo – ar nuolatinės ligos. Bet jei šios būsenos egzistuoja, tai iš tikrųjų dėl kokios nors kitos priežasties, kuri gali būti nežinoma, ir neturi nieko bendro nei su velnių, nei su raganų veiksmais.

Tačiau pagal Dekretalus (33) priešingas atvejis yra teisingas. „Jei raganavimu ar bet kokiu magišku menu, leistu slaptos, bet teisingiausios Dievo valios, ir padedant velnio galiai ir t.t. …“ Čia kalbama apie bet kokį raganavimo veiksmą, kuris gali sutrukdyti santuokos tikslui, ir kad šis trukdymas įvyktų, gali sutapti trys dalykai, t. y. raganavimas, velnias ir Dievo leidimas. Be to, stipresnis gali daryti įtaką tam, kas yra mažiau stiprus. Bet velnio galia yra stipresnė už bet kokią žmogaus galią (Jobo 40). Nėra galios žemėje, kuri galėtų būti lyginama su juo, kuris buvo sukurtas taip, kad nieko nebijo.

Atsakymas. Čia yra trys eretiškos klaidos, kurias reikia atremti, ir kai jos bus paneigtos, tiesa taps aiški. Nes tam tikri rašytojai, apsimesdami grindžiantys savo nuomonę Šv. Tomo žodžiais (IV, 24), kai jis nagrinėja magiškų kerų sukeltus kliuvinius, bandė teigti, kad nėra tokio dalyko kaip magija, kad ji egzistuoja tik tų žmonių vaizduotėje, kurie natūralius efektus, kurių priežastys nežinomos, priskiria raganavimui ir burtams. Yra kitų, kurie pripažįsta, kad raganos egzistuoja, bet jie skelbia, kad magijos įtaka ir kerų efektai yra grynai įsivaizduojami ir fantastiški. Trečia rašytojų klasė teigia, kad efektai, sakoma, sukelti magiškų kerų, yra visiškai iliuziniai ir išgalvoti, nors gali būti, kad velnias tikrai suteikia savo pagalbą kokiai nors raganai.

Kiekvieno iš šių asmenų klaidos gali būti išdėstytos ir paneigtos taip. Visų pirma, daugelio ortodoksų rašytojų, o ypač Šv. Tomo, parodyta, kad jos yra aiškiai eretiškos; jis nustato, kad tokia nuomonė yra visiškai priešinga šventųjų autoritetui ir pagrįsta visiška netikėjimu. Nes Šventojo Rašto autoritetas sako, kad velniai turi galią žmonių kūnams ir protams, kai Dievas leidžia jiems naudotis šia galia, kaip aišku iš daugybės Šventojo Rašto vietų. Todėl klysta tie, kurie sako, kad nėra tokio dalyko kaip raganavimas, bet kad tai yra grynai įsivaizduojama, net jei jie netiki, kad velniai egzistuoja, išskyrus neišmanėlių ir prastuomenės vaizduotėje, ir natūralius atsitikimus, kurie nutinka žmogui, jis klaidingai priskiria kokiam nors tariamam velniui. Nes kai kurių žmonių vaizduotė yra tokia gyva, kad jie mano matantys tikras figūras ir pasirodymus, kurie yra tik jų minčių atspindys, ir tada tikima, kad tai piktųjų dvasių pasirodymai ar net raganų šmėklos. Bet tai prieštarauja tikrajam tikėjimui, kuris mus moko, kad tam tikri angelai nupuolė iš dangaus ir dabar yra velniai, ir mes privalome pripažinti, kad savo prigimtimi jie gali padaryti daug nuostabių dalykų, kurių mes negalime. Ir tie, kurie bando paskatinti kitus atlikti tokius piktus stebuklus, yra vadinami raganomis. Ir kadangi netikėjimas pakrikštytame asmenyje techniškai vadinamas erezija, todėl tokie asmenys yra aiškūs eretikai.

Dėl tų, kurie laikosi kitų dviejų klaidų, tai yra tų, kurie neneigia, kad yra demonų ir kad demonai turi natūralią galią, bet kurie tarpusavyje nesutaria dėl galimų magijos efektų ir galimų raganų operacijų: viena mokykla teigia, kad ragana gali iš tikrųjų sukelti tam tikrus efektus, tačiau šie efektai nėra tikri, bet fantastiški; kita mokykla pripažįsta, kad tam tikra reali žala ištinka sužalotą asmenį ar asmenis, bet kai ragana įsivaizduoja, kad ši žala yra jos menų rezultatas, ji yra šiurkščiai apgauta. Ši klaida atrodo pagrįsta dviem ištraukomis iš Kanonų (Canon Episcopi), kur pasmerkiamos tam tikros moterys, kurios klaidingai įsivaizduoja, kad naktį jos jodinėja su Diana ar Herodias. Tai galima perskaityti Kanone. Tačiau kadangi tokie dalykai dažnai atsitinka dėl iliuzijos ir yra tik vaizduotėje, tie, kurie mano, kad visi raganavimo efektai yra tik iliuzija ir vaizduotė, yra labai smarkiai apgauti. Antra, dėl žmogaus, kuris tiki ar teigia, kad kūrinys gali būti padarytas, ar pakeistas į geresnį ar blogesnį, ar transformuotas į kokią nors kitą rūšį ar pavidalą kieno nors kito, išskyrus patį Dievą, visų dalykų Kūrėją, yra netikėlis ir blogiau nei pagonis. Todėl dėl šių žodžių „pakeistas į blogesnį“ jie sako, kad toks efektas, jei sukeltas raganavimo, negali būti tikras, bet turi būti grynai fantastiškas.

Bet kadangi šios klaidos kvepia erezija ir prieštarauja akivaizdžiai Kanono prasmei, mes pirmiausia įrodysime savo punktus dieviškuoju įstatymu, taip pat bažnytine ir civiline teise, ir pirmiausia bendrai.

Pradėkime nuo to, kad Kanono išsireiškimai turi būti nagrinėjami detaliai (nors Kanono prasmė bus dar aiškiau paaiškinta kitame klausime). Nes dieviškasis įstatymas daugelyje vietų įsako, kad raganų ne tik reikia vengti, bet ir jas reikia bausti mirtimi, ir jis neskirtų tokios kraštutinės bausmės, jei raganos iš tikrųjų ir tikrai nesudarytų sąjungos su velniais, kad sukeltų tikrus ir realius sužalojimus bei žalas. Juk mirties bausmė neskiriama, nebent už kokį nors sunkų ir žinomą nusikaltimą, bet kitaip yra su sielos mirtimi, kuri gali būti sukelta fantastiškos iliuzijos galia ar net pagundos spaudimu. Tai Šv. Tomo nuomonė… Nes Pakartoto Įstatymo 18 skyriuje įsakyta, kad visi burtininkai ir kerėtojai turi būti sunaikinti. Taip pat Kunigų knygos 19 skyriuje sakoma: „Siela, kuri kreipiasi į burtininkus ir žynius, kad ištvirkautų su jais, aš atsuksiu savo veidą prieš tą sielą ir išnaikinsiu ją iš savo tautos.“ Ir vėl, 20: „Vyras ar moteris, kuriuose yra pitono ar spėjimo dvasia, tegul miršta: jie užmuš juos akmenimis.“ Tie asmenys vadinami pitonais, kuriuose velnias daro nepaprastus dalykus.

Be to, reikia atsiminti, kad dėl šios nuodėmės Ochodijas susirgo ir mirė, IV Karalių 1. Taip pat Saulius, I Kronikų 10. Be to, mes turime svarias Tėvų nuomones, kurie rašė apie Šventąjį Raštą ir kurie išsamiai nagrinėjo demonų galią ir magiškus menus. Galima pasikonsultuoti su daugelio daktarų raštais apie „Sentencijų“ 2 knygą, ir bus rasta, kad jie visi sutinka, jog yra burtininkų ir kerėtojų, kurie velnio galia gali sukelti tikrus ir nepaprastus efektus, ir šie efektai nėra įsivaizduojami, ir Dievas leidžia tam būti… Ir bet kuris žmogus, kuris smarkiai klysta aiškindamas Šventąjį Raštą, teisingai laikomas eretiku. Ir kas mano kitaip dėl šių dalykų, kurie liečia tikėjimą, kurio laikosi Šventoji Romos Bažnyčia, yra eretikas.

I knyga, II klausimas

Ar pagal katalikų tikėjimą yra teisinga teigti, kad norint sukelti kokį nors magišką efektą, Velnias privalo glaudžiai bendradarbiauti su ragana, ar vienas be kito, t. y. Velnias be raganos arba atvirkščiai, galėtų sukelti tokį efektą.

Ir pirmasis argumentas yra toks: Velnias gali sukelti magišką efektą be jokio raganos bendradarbiavimo. Taip teigia Šv. Augustinas. Visi dalykai, kurie įvyksta regimai, gali būti (kaip tikima) žemesniųjų oro galių darbas. Kūniškos ligos ir negalavimai tikrai nėra nematomi, priešingai, jie akivaizdūs juslėms, todėl jie gali būti sukelti velnių. Be to, iš Šventojo Rašto sužinome apie nelaimes, kurios ištiko Jobą: kaip ugnis krito iš dangaus ir, trenkusi į avis bei tarnus, juos sunaikino, ir kaip smarkus vėjas sugriovė keturis namo kampus, todėl šis užgriuvo ant jo vaikų ir visus juos užmušė. Velnias pats vienas, be jokių raganų bendradarbiavimo, o tik su Dievo leidimu, sugebėjo sukelti visas šias nelaimes. Todėl jis tikrai gali padaryti daugelį dalykų, kurie dažnai priskiriami raganų darbams.

Tai taip pat akivaizdu iš pasakojimo apie septynis mergelės Saros vyrus, kuriuos nužudė velnias. Be to, ką gali padaryti aukštesnė jėga, ji gali padaryti be nuorodos į už save aukštesnę jėgą, ir juo labiau aukštesnė jėga gali veikti be žemesnės jėgos pagalbos. Tačiau žemesnė jėga gali sukelti krušą ir ligas be už save didesnės jėgos pagalbos. Juk palaimintasis Albertas Didysis savo veikale De passionibus aeris sako, kad supuvęs šalavijas, jei naudojamas kaip jis aiškina ir įmetamas į tekantį vandenį, sukels baisiausias audras ir štormus.

Be to, gali būti sakoma, kad Velnias naudojasi ragana ne todėl, kad jam reikėtų tokio agento, bet todėl, kad jis siekia raganos pražūties (sielos pasmerkimo). Galime remtis tuo, ką Aristotelis sako 3-iojoje savo „Etikos“ knygoje. Blogis yra savanoriškas veiksmas… Tačiau įstatymas baudžia tuos, kurie padarė blogį, lyg jie būtų veikę vien dėl paties blogio darymo. Todėl, jei Velnias veikia per raganą, jis tiesiog naudoja ją kaip instrumentą; ir kadangi instrumentas priklauso nuo jį naudojančio asmens valios ir neveikia savo laisva valia, todėl veiksmo kaltė neturėtų būti priskiriama raganai, ir dėl to ji neturėtų būti baudžiama.

Tačiau priešinga nuomonė teigia, kad Velnias negali taip lengvai ir paprastai pakenkti žmonijai pats vienas, kaip jis gali pakenkti per raganų tarpininkavimą, nors jos ir yra jo tarnaitės. Pirmiausia galime apsvarstyti dauginimosi aktą. Kiekvienam veiksmui, turinčiam poveikį kitam, turi būti užmegztas koks nors kontaktas, ir kadangi Velnias, kuris yra dvasia, negali turėti tokio faktinio kontakto su žmogaus kūnu (nes tarp jų nėra nieko bendro šiuo atžvilgiu), todėl jis naudoja tam tikrus žmogiškus instrumentus, ir šiems jis suteikia galią kenkti per kūnišką prisilietimą. Daugelis laiko tai įrodytu remiantis tekstu ir jo komentaru Šv. Pauliaus laiško galatams 3 skyriuje: „O neprotingi galatai! Kas jus apžavėjo, kad nebeklausote tiesos?“ Ir komentaras šiai ištraukai nurodo tuos, kurie turi ypatingai ugningas ir piktas akis, kurie vienu žvilgsniu gali pakenkti kitiems, ypač mažiems vaikams. Ir Avicena tai patvirtina… sakydamas: „Labai dažnai siela gali turėti tiek pat įtakos kito kūnui, kiek ji turi savo pačios kūnui, tokia yra įtaka akių to, kuris savo žvilgsniu traukia ir žavi kitą.“

Avicena taip pat teigia… kad vaizduotės galia iš tikrųjų gali pakeisti arba atrodyti pakeičianti išorinius kūnus tais atvejais, kai vaizduotės galia yra per daug nevaržoma… Ir tai tiesa, nes tokia vaizduotės galia gali pakeisti gretimus kūnus, kaip, pavyzdžiui, kai žmogus gali eiti siauru rąstu, nutiestu vidury gatvės. Bet jei šis rąstas būtų pakabintas virš gilaus vandens, jis nedrįstų juo eiti, nes jo vaizduotė stipriausiai įteigtų jo protui kritimo idėją, ir todėl jo kūnas bei galūnės nepaklustų jo vaizduotei… Šis pokytis gali būti lyginamas su įtaka, kurią daro akys žmogaus, turinčio tokią galią, ir taip sukeliamas protinis pokytis, nors nevyksta joks faktinis kūniškas pokytis.

Be to, jei būtų ginčijamasi, kad tokį pokytį sukelia gyvas kūnas dėl proto įtakos kitam gyvam kūnui, galima atsakyti taip. Žudiko akivaizdoje iš nužudytojo lavono žaizdų teka kraujas. Todėl be jokių protinių galių kūnai gali sukelti nuostabius efektus, ir taip gyvas žmogus, eidamas pro nužudytojo lavoną, net jei jis nežino apie mirusį kūną, dažnai būna apimtas baimės.

Vėlgi, gamtoje yra dalykų, turinčių tam tikrų paslėptų galių, kurių priežasties žmogus nežino; toks, pavyzdžiui, yra magnetas, kuris traukia plieną… Taigi ir moterys, norėdamos sukelti pokyčius kitų kūnuose, kartais naudojasi tam tikrais dalykais, kurie viršija mūsų supratimą, bet tai daroma be jokios Velnio pagalbos. Ir kadangi šie vaistai yra paslaptingi, mes neturime jų priskirti Velnio galiai, kaip priskirtume piktus kerus, atliekamus raganų.

Be to, raganos naudoja tam tikrus atvaizdus ir kitus keistus amuletus, kuriuos jos įpratusios dėti po namų slenksčiais… Ir nors atrodo, kad ypatingi efektai gali kilti iš šių atvaizdų, tai būtų galima aiškinti žvaigždžių įtaka… Todėl aišku, kad tie, kurie atlieka gydymo darbus, gali juos atlikti naudodamiesi tokiomis geromis įtakomis, ir tai neturi jokio ryšio su jokia pikta galia.

Tačiau reikia pripažinti tam tikrus prieštaravimus. Proto įtaka negali palikti įspaudo jokioje formoje be kokio nors tarpininko įsikišimo… Šv. Augustinas sako… Neįtikėtina, kad angelai, nupuolę iš Dangaus, būtų pavaldūs kokiems nors materialiems dalykams… Ir dar mažiau žmogus savo natūralia galia gali sukelti nepaprastus ir piktus efektus.

Atsakymas turi būti toks: net ir šiandien yra daug tokių, kurie labai klysta šiuo klausimu, teisindami raganas ir visą kaltę versdami Velnio klastai arba priskirdami jų daromus pokyčius kokiam nors natūraliam gamtos veikimui. Šias klaidas galima lengvai paaiškinti. Pirma, pagal raganų aprašymą, kurį Šv. Izidorius pateikia savo Etymologiae: Raganos taip vadinamos dėl savo kaltės juodumo… Jos sujaukia ir sumaišo elementus su Velnio pagalba… Be to, jis sako, kad jos trikdo žmonių protus, varydamos juos į beprotybę, beprotišką neapykantą ir nesaikingus geismus.
Šv. Augustino žodžiai knygoje „Apie Dievo miestą“ yra labai taiklūs… Magai, kurie paprastai vadinami raganomis… yra tie, kurie su Dievo leidimu trikdo elementus… ir baisia savo piktų kerų galia, be jokių nuodų gėrimo, žudo žmones. Nes pasišaukę velnius į pagalbą, jos iš tikrųjų drįsta krauti nelaimes ant žmonijos… Ir yra tikra, kad tokio pobūdžio operacijose ragana glaudžiai bendradarbiauja su Velniu.

Antra, bausmės yra keturių rūšių: naudingos, žalingos, sukeltos raganavimo ir natūralios. Naudingos bausmės skiriamos per gerųjų angelų tarnystę (Mozė ir Egiptas)… Žalingą žalą sukelia blogieji angelai… O tos žalos, kurios yra tiesiog blogis ir nieko daugiau, yra sukeliamos Velnio, kuris veikia per burtininkų ir raganų tarpininkavimą. Taip pat yra natūralios žalos (sausros, audros).

Akivaizdu, kad tarp visų šių priežasčių yra didžiulis skirtumas. Jobas buvo Velnio kankinamas žalinga liga, bet tai čia netinka. Ir jei kas nors, kas yra pernelyg gudrus ir pernelyg smalsus, paklaus, kaip gi Jobas buvo kankinamas Velnio šia liga be jokio burtininko ar raganos pagalbos, tegul žino, kad jis tik tuščiai aušina burną ir nesupranta tikrosios tiesos. Nes Jobo laikais burtininkų ir raganų nebuvo, ir tokios bjaurystės dar nebuvo praktikuojamos. Tačiau Dievo apvaizda norėjo, kad per Jobo pavyzdį Velnio galia net geriems žmonėms būtų parodyta…

I knyga III klausimas

Ar vaikai gali būti pradėti inkubų ir sukubų.

Iš pradžių tikrai gali atrodyti, kad neatitinka katalikų tikėjimo teigti, jog vaikai gali būti pradėti velnių, tai yra inkubų ir sukubų: nes pats Dievas, prieš nuodėmei ateinant į pasaulį, įsteigė žmonių dauginimąsi, kadangi Jis sukūrė moterį iš vyro šonkaulio, kad ji būtų pagalbininkė vyrui: Ir jiems Jis tarė: „Veiskitės ir dauginkitės“, Pradžios 2, 24. Taip pat, kai nuodėmė atėjo į pasaulį, Nojui buvo pasakyta: „Veiskitės ir dauginkitės“, Pradžios 9, 1. Naujojo Įstatymo metu taip pat Kristus patvirtino šią sąjungą: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį?“, Šv. Mato 19, 4. Todėl žmonės negali būti pradėti jokiu kitu būdu nei šiuo.

Tačiau galima ginčytis, kad velniai dalyvauja šiame pradėjime ne kaip esminė priežastis, bet kaip antrinė ir dirbtinė priežastis, nes jie užsiima normalaus lytinio santykiavimo ir pastojimo proceso trikdymu, gaudami žmogaus sėklą ir patys ją perkeldami.
Prieštaravimas. Velnias gali atlikti šį veiksmą kiekviename gyvenimo stovyje, t. y. santuokiniame stovyje arba ne santuokiniame stovyje. Tačiau jis negali jo atlikti pirmajame stovyje, nes tada velnio veiksmas būtų galingesnis už Dievo veiksmą, Kuris įsteigė ir patvirtino šį šventą luomą, kadangi tai yra susilaikymo ir santuokos luomas. Taip pat jis negali to atlikti jokiame kitame luome: nes niekada Šventajame Rašte neskaitome, kad vaikai gali būti pradėti viename stovyje, o kitame ne.

Be to, pradėti vaiką yra gyvo kūno veiksmas, bet velniai negali suteikti gyvybės kūnams, kuriuos jie užvaldo; nes gyvybė formaliai kyla tik iš sielos, o pradėjimo aktas yra fizinių organų, turinčių kūnišką gyvybę, aktas. Todėl kūnai, kurie yra užvaldomi tokiu būdu, negali nei pradėti, nei gimdyti.
Tačiau galima sakyti, kad šie velniai užvaldo kūną ne tam, kad suteiktų jam gyvybę, bet kad per šį kūną galėtų išsaugoti žmogaus sėklą ir perduoti sėklą kitam kūnui.
Prieštaravimas. Kaip ir angelų veiksmuose, ar jie būtų geri, ar blogi, nėra nieko perteklinio ir nenaudingo, taip ir gamtoje nėra nieko perteklinio ir nenaudingo. Tačiau velnias savo prigimtine galia, kuri yra daug didesnė nei bet kokia žmogaus kūniška galia, gali atlikti bet kokį dvasinį veiksmą, ir atlikti jį vėl ir vėl, nors žmogus gali to nepastebėti. Todėl jis gali atlikti šį veiksmą, nors žmogus gali nepastebėti, kada velnias su tuo susijęs. Nes visi kūniški ir materialūs dalykai yra žemesniame lygmenyje nei grynos ir dvasinės inteligencijos (protai). O angelai, ar jie būtų geri, ar blogi, yra grynos ir dvasinės inteligencijos. Todėl jie gali valdyti tai, kas yra žemiau jų. Todėl velnias gali surinkti ir panaudoti kaip nori žmogaus sėklą, kuri priklauso kūnui.
Tačiau surinkti žmogaus sėklą iš vieno asmens ir perkelti ją kitam reiškia tam tikrus vietinius veiksmus. Bet velniai negali lokaliai perkelti kūnų iš vietos į vietą. Ir štai argumentas, kurį jie pateikia. Siela yra grynai dvasinė esybė, toks yra ir velnias: bet siela negali perkelti kūno iš vietos į vietą, nebent tai būtų tas kūnas, kuriame ji gyvena ir kuriam suteikia gyvybę: todėl jei koks nors kūno narys žūva, jis tampa negyvas ir nejudrus. Todėl velniai negali perkelti kūno iš vietos į vietą, nebent tai būtų kūnas, kuriam jie suteikia gyvybę. Tačiau buvo parodyta ir pripažinta, kad velniai nesuteikia gyvybės jokiam kūnui, todėl jie negali perkelti žmogaus sėklos lokaliai, tai yra iš vietos į vietą, iš kūno į kūną.
Be to, kiekvienas veiksmas atliekamas per kontaktą, o ypač pradėjimo aktas. Tačiau neatrodo įmanoma, kad galėtų būti koks nors kontaktas tarp demono ir žmogaus kūnų, nes jis neturi jokio faktinio sąlyčio taško su jais. Todėl jis negali sušvirkšti sėklos į žmogaus kūną, ir kadangi tam reikia tam tikro kūniško veiksmo, atrodytų, kad velnias negali to atlikti.
Be to, velniai neturi galios judinti tų kūnų, kurie natūralia tvarka yra artimesni jiems, pavyzdžiui, dangaus kūnų, todėl jie neturi galios judinti tų kūnų, kurie yra tolimesni ir skirtingesni nuo jų. Pagrindinė prielaida įrodyta, nes galia, kuri judina, ir judėjimas yra vienas ir tas pats dalykas, pasak Aristotelio jo „Fizikoje“. Todėl išplaukia, kad velniai, kurie judina dangaus kūnus, turi būti danguje, kas yra visiškai netiesa tiek mūsų nuomone, tiek platonikų nuomone.

Be to, Šv. Augustinas, „Apie Trejybę“, III, sako, kad velniai iš tiesų renka žmogaus sėklą, kurios pagalba jie gali sukelti kūniškus efektus; bet tai negali būti padaryta be tam tikro vietinio judėjimo, todėl demonai gali perkelti sėklą, kurią surinko, ir sušvirkšti ją į kitų kūnus. Tačiau, kaip sako Valafridas Strabo savo komentare Išėjimo knygos 7, 11 eilutei: „Ir faraonas pasišaukė išminčius ir burtininkus“: Velniai klajoja po žemę rinkdami visokias sėklas, ir veikdami jomis gali paskleisti įvairias rūšis. Žiūrėkite taip pat komentarą tiems žodžiams (Faraonas pasišaukė). Ir vėl Pradžios 6 skyriuje komentaras pateikia dvi pastabas žodžiams: „Ir Dievo sūnūs pamatė žmonių dukteris“. Pirma, kad Dievo sūnumis vadinami Seto sūnūs, o žmonių dukterimis – Kaino dukterys. Antra, kad Milžinai buvo sukurti ne kokiu nors neįtikėtinu žmonių veiksmu, bet tam tikrų velnių, kurie yra begėdiški moterų atžvilgiu. Nes Biblija sako: „Milžinai buvo žemėje“. Be to, net po Tvano ne tik vyrų, bet ir moterų kūnai buvo nepaprastai ir neįtikėtinai gražūs.

Atsakymas. Dėl trumpumo daug kas apie velnio galią ir jo darbus raganavimo efektų klausimu yra praleista; nes pamaldus skaitytojas arba priima tai kaip įrodytą, arba jis gali, jei nori tyrinėti, rasti kiekvieną punktą aiškiai išdėstytą antrojoje „Sentencijų“ knygoje, 5. Nes jis pamatys, kad velniai visus savo darbus atlieka sąmoningai ir savanoriškai; nes prigimtis, kuri jiems buvo duota, nebuvo pakeista. Žiūrėkite Dionisiją jo ketvirtame skyriuje apie šį dalyką; jų prigimtis išliko nepaliesta ir labai puiki, nors jie negali jos naudoti jokiam geram tikslui.
Ir dėl jų intelekto, jis ras, kad jie pranoksta trimis supratimo punktais: savo amžina patirtimi ir aukštesniųjų dvasių apreiškimu. Jis taip pat ras, kaip per žvaigždžių įtaką jie sužino dominuojančias žmonių savybes, ir taip atranda, kad kai kurie yra labiau linkę užsiimti raganavimu nei kiti, ir kad jie vargina šiuos daugiausia būtent dėl tokių darbų.
Ir dėl jų valios, skaitytojas ras, kad ji nekintamai prilipusi prie blogio, ir kad jie nuolat nusideda iš didybės, pavydo ir didelio godumo; ir kad Dievas, savo paties šlovei, leidžia jiems veikti prieš Jo valią. Jis taip pat supras, kaip su šiomis dviem savybėmis – intelektu ir valia – velniai daro stebuklus, taip, kad nėra galios žemėje, kuri galėtų būti lyginama su jais: Jobo 41. „Nėra galios žemėje, kuri galėtų lygintis su juo, kuris buvo sukurtas, kad nieko nebijotų.“ Bet čia komentaras sako: „Nors jis nieko nebijo, vis dėlto jis yra pavaldus Šventųjų nuopelnams.“
Jis taip pat ras, kaip velnias žino mūsų širdžių mintis; kaip jis gali iš esmės ir pražūtingai metamorfuoti (pakeisti) kūnus su agento pagalba; kaip jis gali judinti kūnus lokaliai ir keisti išorinius bei vidinius pojūčius iki bet kokio įmanomo laipsnio; ir kaip jis gali pakeisti žmogaus intelektą ir valią, kad ir netiesiogiai.
Nors visa tai yra susiję su mūsų dabartiniu tyrimu, mes norime tik padaryti tam tikrą išvadą iš to apie velnių prigimtį, ir taip pereiti prie mūsų klausimo aptarimo.
Taigi teologai priskyrė jiems tam tikras savybes, pavyzdžiui, kad jie yra netyros dvasios, tačiau ne pačia prigimtimi netyros. Nes pasak Dionisijo, juose yra natūrali beprotybė, įsiutęs geismas, palaida vaizduotė, kaip matyti iš jų dvasinių nuodėmių: puikybės, pavydo ir pykčio. Dėl šios priežasties jie yra žmonių giminės priešai: protingi protu, bet mąstantys be žodžių; subtilūs nedorybėje, trokštantys pakenkti; visada vaisingi naujomis apgaulėmis, jie keičia suvokimą ir teršia žmonių emocijas, jie supainioja budinčius, o sapnuose trikdo miegančius; jie atneša ligas, sukelia audras, persirengia šviesos angelais, nešiojasi Pragarą visada su savimi; iš raganų jie pasisavina Dievo garbinimą, ir tuo būdu daromi magiški kerai; jie siekia įgyti valdžią prieš geruosius ir vargina juos iš visų jėgų; išrinktiesiems jie duodami kaip pagunda, ir visada jie tyko žmonių pražūties.
Ir nors jie turi tūkstantį būdų pakenkti ir nuo savo nuopuolio bandė sukelti skilimus Bažnyčioje, sužlugdyti meilę, užkrėsti pavydo tulžimi Šventųjų veiksmų saldumą, ir visais būdais sugriauti ir sutrikdyti žmonių giminę; vis dėlto jų galia lieka apribota ties lytiniais organais ir bamba. Žiūrėkite Jobo 41. Nes per kūno geismą jie turi daug galios žmonėms; o vyruose geismo šaltinis glūdi lytiniuose organuose, nes iš jų išteka sėkla, lygiai kaip moteryse ji išteka iš bambos.
Taigi, pripažinus šiuos dalykus tinkamam inkubų ir sukubų klausimo supratimui, reikia pasakyti, kad lygiai taip pat katalikiška laikytis nuomonės, jog žmonės kartais gali būti pradėti inkubų ir sukubų pagalba, kaip kad priešingos nuomonės laikymasis prieštarauja Šventųjų žodžiams ir net Šventojo Rašto tradicijai. Ir tai įrodoma taip. Šv. Augustinas vienoje vietoje kelia šį klausimą, tiesa, ne dėl raganų, bet dėl pačių velnių darbų ir poetų pasakėčių, ir palieka šį klausimą tam tikroje abejonėje; nors vėliau jis yra kategoriškas Šventojo Rašto klausimu. Nes savo knygoje De Civitate Dei (Apie Dievo miestą), 3 knyga, 2 skyrius, jis sako: Mes paliekame atvirą klausimą, ar Venerai buvo įmanoma pagimdyti Enėją per santykiavimą su Anchisu. Panašus klausimas kyla Šventajame Rašte, kur klausiama, ar blogieji angelai gulė su žmonių dukterimis, ir dėl to žemė buvo pripildyta milžinų, tai yra, antgamtiškai didelių ir stiprių žmonių. Bet jis išsprendžia klausimą 5 knygos 23 skyriuje šiais žodžiais: Yra labai paplitęs tikėjimas, kurio tiesą liudija daugelis iš savo patirties, arba bent jau iš nuogirdų, kaip patirtą neabejotino patikimumo žmonių, kad satyrai ir faunai (kurie paprastai vadinami inkubais) pasirodydavo palaidoms moterims ir siekė bei gavo santykiavimą su jomis. Ir kad tam tikri velniai (kuriuos galai vadina Dusii) uoliai bando ir pasiekia šią bjaurystę, yra liudijama tiek daug patikimų liudytojų, kad atrodytų įžūlu tai neigti.
Vėliau toje pačioje knygoje jis išsprendžia antrąjį ginčą, būtent, kad ištrauka Pradžios knygoje apie Dievo sūnus (tai yra Setą) ir žmonių dukteris (tai yra Kainą) nekalba tik apie inkubus, nes tokių egzistavimas nėra tikėtinas. Šiame kontekste yra komentaras, kurį jau palietėme anksčiau. Jis sako, kad nėra neįtikėtina, jog Milžinai, apie kuriuos kalba Šventasis Raštas, buvo pradėti ne žmonių, bet Angelų ar tam tikrų velnių, kurie geidžia moterų. Toks pat yra ir komentaras Izaijo 13, kur pranašas pranašauja Babilono nuniokojimą ir pabaisas, kurios jame gyvens. Jis sako: „Pelėdos ten gyvens, ir satyrai ten šoks“. Čia satyrais vadinami velniai; kaip sako komentaras, satyrai yra laukinės gauruotos miškų būtybės, kurios yra tam tikra velnių rūšis, vadinama inkubais. Ir vėl Izaijo 34, kur jis pranašauja Idumėjos žemės nuniokojimą, nes jie persekiojo žydus, jis sako: „Ir tai bus drakonų buveinė, ir pelėdų kiemas. Taip pat laukiniai dykumos žvėrys susitiks…“ Tarpueilių komentaras interpretuoja tai kaip pabaisas ir velnius. Ir toje pačioje vietoje Palaimintasis Grigalius paaiškina, kad tai yra miškų dievai kitu vardu, ne tie, kuriuos graikai vadino Panais, o lotynai Inkubais.
Panašiai Palaimintasis Izidorius, paskutiniame savo 8-osios knygos skyriuje, sako: Satyrai yra tie, kurie graikiškai vadinami Panais, o lotyniškai Inkubais. Ir jie vadinami Inkubais dėl jų praktikos užgulti, tai yra ištvirkauti. Nes jie dažnai geidulingai geidžia moterų ir santykiauja su jomis; o galai vadina juos Dusii, nes jie uolūs šioje gyvuliškystėje. Bet tą velnią, kurį paprasti žmonės vadina Inkubu, romėnai vadino figų Faunu; kuriam Horacijus sakė: „O Faune, bėgančių nimfų meile, eik švelniai per mano žemes ir besišypsančius laukus.“

I knyga IV klausimas

Kokie velniai atlieka inkubų ir sukubų operacijas?

Ar katalikiška teigti, kad inkubų ir sukubų funkcijos priklauso visiems netyrosioms dvasioms be skirtumo ir vienodai? Ir atrodo, kad taip yra; nes teigti priešingai reikštų tvirtinti, kad tarp jų yra tam tikra gera tvarka. Argumentuojama, kad lygiai kaip Gėrio skaičiavime yra laipsniai ir tvarka (žr. Šv. Augustiną jo knygoje apie Gėrio prigimtį), taip ir Blogio skaičiavimas yra pagrįstas sumaištimi. Bet kaip tarp gerųjų Angelų niekas negali būti be tvarkos, taip tarp blogųjų viskas yra netvarka, ir todėl jie visi be skirtumo užsiima šiomis praktikomis. Žiūrėkite Jobo 10: „Tamsos žemė, kaip pati tamsa; ir mirties šešėlio, be jokios tvarkos, ir kur šviesa yra kaip tamsa.“

Vėlgi, jei jie visi be skirtumo nesilaikytų šių praktikų, ši savybė juose kiltų arba iš jų prigimties, arba iš nuodėmės, arba iš bausmės. Bet tai nekyla iš jų prigimties, nes jie visi be skirtumo yra atsidavę nuodėmei, kaip buvo išdėstyta ankstesniame klausime. Nes jie pagal prigimtį yra netyros dvasios, tačiau ne tokios nešvarios, kad pablogintų savo gerąsias dalis; subtilūs nedorybėje, trokštantys daryti žalą, išpampę nuo puikybės ir t.t. Todėl šios praktikos juose kyla arba iš nuodėmės, arba iš bausmės. Tada vėlgi, kur nuodėmė didesnė, ten ir bausmė didesnė; o aukštesnieji angelai nusidėjo labiau, todėl jiems kaip bausmė tenka labiau užsiimti šiomis bjauriomis praktikomis. Jei taip nėra, turi būti pateikta kita priežastis, kodėl jie be skirtumo neužsiima šiais dalykais.

Ir vėlgi, argumentuojama, kad ten, kur nėra drausmės ar paklusnumo, ten visi veikia be skirtumo; ir teigiama, kad tarp velnių nėra drausmės ar paklusnumo, ir jokio sutarimo. Patarlių 13: „Tarp išdidžiųjų visada kyla ginčai.“

Vėlgi, lygiai kaip dėl nuodėmės jie visi vienodai bus įmesti į Pragarą po Teismo Dienos, taip iki to laiko jie yra sulaikyti žemesnėse miglose dėl jiems paskirtų pareigų. Mes neskaitome, kad yra lygybė dėl išlaisvinimo, todėl nėra ir lygybės pareigų ir pagundų klausimu.

Tačiau prieš tai yra pirmasis komentaras I Laiškui korintiečiams 15: „Kol pasaulis tveria, Angelai yra pastatyti virš Angelų, žmonės virš žmonių, ir velniai virš velnių.“ Taip pat Jobo 41 kalbama apie Leviatano žvynus, kurie reiškia velnio narius, kaip vienas prilimpa prie kito. Todėl tarp jų yra įvairovė tiek tvarkos, tiek veikimo atžvilgiu.

Kyla kitas klausimas, ar gerieji Angelai gali sulaikyti velnius nuo šių bjaurių praktikų, ar ne. Reikia pasakyti, kad Angelai, kurių įsakymui pavaldžios priešiškos Įtakos, vadinami Galybėmis, kaip sako Šv. Grigalius ir Šv. Augustinas (de Trinitate, 3). Maištinga ir nuodėminga gyvybės dvasia yra pavaldi paklusniai, pamaldžiai ir teisingai gyvybės dvasiai. Ir tie Kūriniai, kurie yra tobulesni ir arčiau Dievo, turi valdžią kitiems: nes visa pirmenybės tvarka iš pradžių ir visų pirma yra Dieve, ir Jo kūriniai ja dalijasi pagal tai, kiek jie priartėja prie Jo. Todėl gerieji Angelai, kurie yra arčiausiai Dievo dėl savo mėgavimosi Juo, ko velniams trūksta, turi pirmenybę prieš velnius ir valdo juos.

Ir kai teigiama, kad velniai daro daug žalos be jokio tarpininko, arba kad jiems netrukdoma, nes jie nėra pavaldūs geriesiems Angelams, kurie galėtų jiems sutrukdyti; arba kad jei jie yra taip pavaldūs, tada blogis, kurį daro pavaldinys, kyla iš šeimininko aplaidumo, ir atrodo, kad tarp gerųjų Angelų yra tam tikras aplaidumas: atsakymas yra tas, kad Angelai yra Dieviškosios išminties tarnai. Iš to seka, kad kaip Dieviškoji išmintis leidžia tam tikrą blogį daryti blogiesiems Angelams ar žmonėms dėl gėrio, kurį Ji iš to išgauna, taip ir gerieji Angelai ne visiškai užkerta kelią nedoriems žmonėms ar velniams daryti blogį.

Atsakymas. Katalikiška teigti, kad tarp velnių yra tam tikra vidinių ir išorinių veiksmų tvarka ir pirmenybės laipsnis. Iš to seka, kad tam tikros bjaurystės yra daromos žemiausių ordinų, nuo kurių aukštesnieji ordinai yra apsaugoti dėl savo prigimties kilnumo. Ir tai paprastai sakoma kylant iš trejopo suderinamumo: kad tokie dalykai dera su jų prigimtimi, su Dieviškąja išmintimi ir su jų pačių nedorybe.

Bet tiksliau kalbant apie jų prigimtį. Sutariama, kad nuo Kūrinijos pradžios kai kurie visada buvo prigimtimi viršesni, kadangi jie skiriasi tarpusavyje forma; ir jokie du Angelai nėra vienodos formos. Tai atitinka bendresnę nuomonę, kuri taip pat sutampa su Filosofų žodžiais. Dionisijus taip pat nustato savo dešimtajame skyriuje „Apie dangiškąją hierarchiją“, kad tame pačiame ordine yra trys atskiri laipsniai; ir mes turime su tuo sutikti, nes jie yra tiek nematerialūs, tiek nekūniški. Žiūrėkite taip pat Šv. Tomą (II, 2). Nes nuodėmė neatima jų prigimties, ir velniai po Nuopuolio neprarado savo prigimtinių dovanų, kaip buvo sakyta anksčiau; o dalykų operacijos seka jų prigimtines sąlygas. Todėl tiek prigimtimi, tiek veikimu jie yra įvairūs ir daugialypiai.

Tai taip pat dera su Dieviškąja išmintimi; nes tai, kas yra nustatyta, yra nustatyta Dievo (Romiečiams 13). Ir kadangi velniai buvo Dievo paskirti žmonių gundymui ir pasmerktųjų baudimui, todėl jie veikia žmones iš išorės daugybe ir įvairiais būdais.

Tai taip pat dera su jų pačių nedorybe. Nes kadangi jie kariauja su žmonių gimine, jie kovoja tvarkingai; nes taip jie mano padaryti didesnę žalą žmonėms, ir taip jie daro. Iš to seka, kad jie nedalyvauja vienodai savo pačiose neišpasakytose bjaurystėse.

Ir tai dar specifiškiau įrodoma taip. Nes kadangi, kaip buvo sakyta, operacija seka daikto prigimtį, taip pat seka, kad tie, kurių prigimtis yra pavaldi, savo ruožtu turi būti pavaldūs operacijoje, lygiai kaip yra kūniškuose dalykuose. Nes kadangi žemesnieji kūnai pagal natūralią tvarką yra žemiau dangiškųjų kūnų, ir jų veiksmai bei judesiai yra pavaldūs dangiškųjų kūnų veiksmams ir judesiams; ir kadangi velniai, kaip buvo sakyta, skiriasi tarpusavyje prigimtine tvarka; todėl jie taip pat skiriasi tarpusavyje savo prigimtiniais veiksmais, tiek išoriniais, tiek vidiniais, ir ypač atliekant aptariamas bjaurystes.

Iš to daroma išvada, kad kadangi šių bjaurysčių praktikavimas didžiąja dalimi yra svetimas angeliškos prigimties kilnumui, taip ir žmonių veiksmuose patys bjauriausi ir gyvuliškiausi aktai turi būti vertinami patys savaime, o ne santykyje su žmogaus prigimties pareiga ir dauginimusi.

Galiausiai, kadangi manoma, kad kai kurie nupuolė iš kiekvieno ordino, nėra netinkama teigti, kad tie velniai, kurie nupuolė iš žemiausio choro ir net tame užėmė žemiausią rangą, yra paskirti atlikti ir atlieka šias ir kitas bjaurystes.

Taip pat reikia atidžiai pastebėti, kad nors Šventasis Raštas kalba apie inkubus ir sukubus, geidžiančius moterų, vis dėlto niekur neskaitome, kad inkubai ir sukubai nupuolė į ydas prieš prigimtį. Mes nekalbame tik apie sodomiją, bet apie bet kokią kitą nuodėmę, kuria aktas neteisėtai atliekamas už teisėto kanalo ribų. Ir labai didelis tokių, kurie nusideda tokiu būdu, baisumas parodomas faktu, kad visi velniai vienodai, kad ir kokio ordino būtų, bjaurisi ir gėdijasi atlikti tokius veiksmus. Ir atrodo, kad komentaras Ezechielio 19 tai reiškia, kur sakoma: „Aš atiduosiu tave į rankas tų, kurie gyvena Palestinoje, tai yra velnių, kurie raudonuos dėl jūsų nedorybių“, turint omenyje ydas prieš prigimtį. Ir studentas pamatys, kas turėtų būti autoritetingai suprantama apie velnius. Nes už jokią nuodėmę Dievas taip dažnai nebaudė gėdinga daugybės žmonių mirtimi.

Iš tiesų daugelis sako, ir tai teisingai tikima, kad niekas negali nepavojingai ištverti praktikuodamas tokias ydas ilgiau nei Kristaus mirtingo gyvenimo laikotarpį, kuris truko trisdešimt trejus metus, nebent jis būtų išgelbėtas kokia nors specialia Atpirkėjo malone. Ir tai įrodoma faktu, kad dažnai į šią ydą buvo įsipainioję aštuoniasdešimtmečiai ir šimtamečiai, kurie iki to laiko savo gyvenimą tvarkė pagal Kristaus drausmę; ir, apleidę Jį, jie patyrė patį didžiausią sunkumą gaudami išlaisvinimą ir atsisakydami tokių ydų.

Be to, velnių vardai nurodo, kokia tvarka yra tarp jų ir kokios pareigos kiekvienam priskirtos. Nes nors vienas ir tas pats vardas, velnio vardas, paprastai naudojamas Šventajame Rašte dėl jų įvairių savybių, vis dėlto Šventasis Raštas moko, kad Vienas yra pastatytas virš šių bjaurių veiksmų, lygiai kaip tam tikros kitos ydos yra pavaldžios Kitam. Nes Šventojo Rašto ir kalbos praktika yra kiekvieną netyrą dvasią vadinti Diabolus, iš Dia, tai yra Du, ir Bolus, tai yra Kasnelis; nes jis žudo du dalykus, kūną ir sielą. Ir tai atitinka etimologiją, nors graikiškai Diabolus reiškia uždarytas Kalėjime, kas taip pat tinka, nes jam neleidžiama daryti tiek žalos, kiek jis nori. Arba Diabolus gali reikšti Žemyn Tekantis, nes jis nutekėjo žemyn, tai yra nupuolė, tiek specifiškai, tiek lokaliai. Jis taip pat vadinamas Demonu, tai yra Gudrus dėl Kraujo, nes jis trokšta ir parūpina nuodėmę su trejopu žinojimu, būdamas galingas savo prigimties subtilumu, savo amžina patirtimi ir gerųjų dvasių apreiškimu. Jis taip pat vadinamas Belialiu, kas reiškia Be Jungo ar Šeimininko; nes jis gali kovoti prieš tą, kuriam turėtų būti pavaldus. Jis taip pat vadinamas Belzebubu, kas reiškia Musių Valdovas, tai yra nusidėjėlių sielų, kurios paliko tikrąjį Kristaus tikėjimą. Taip pat Šėtonas, tai yra Priešininkas; žiūrėkite I Šv. Petro 2: „Nes jūsų priešininkas velnias slankioja aplink, ir t.t.“ Taip pat Behemotas, tai yra Žvėris, nes jis paverčia žmones žvėriškais.

Bet pats ištvirkavimo velnias ir tos bjaurystės vadovas vadinamas Asmodėjumi, kas reiškia Teismo Kūrinys: nes dėl šios rūšies nuodėmės baisus teismas buvo įvykdytas Sodomai ir keturiems kitiems miestams. Panašiai Puikybės velnias vadinamas Leviatanu, kas reiškia Jų Priedas; nes kai Liuciferis gundė mūsų pirmuosius tėvus, jis pažadėjo jiems, iš savo puikybės, Dieviškumo priedą. Apie jį Viešpats sakė per Izaiją: „Aš aplankysiu Leviataną, tą seną ir vingiuotą žaltį.“ O Godumo ir Turtų velnias vadinamas Mamonu, kurį taip pat mini Kristus Evangelijoje (Šv. Mato 6): „Jūs negalite tarnauti Dievui ir t.t.“

Į argumentus. Pirma, kad gėris gali būti rastas be blogio, bet blogis negali būti rastas be gėrio; nes jis išlietas ant kūrinio, kuris pats savaime yra geras. Ir todėl velniai, kiek jie turi gerą prigimtį, buvo įšventinti gamtos eigoje; o dėl jų veiksmų žiūrėkite Jobo 10.

Antra, galima sakyti, kad darbui paskirti velniai yra ne Pragare, bet žemesnėse miglose. Ir jie čia turi tvarką tarpusavyje, kurios jie neturės Pragare. Iš to galima sakyti, kad visa tvarka tarp jų išnyko, kalbant apie palaimos pasiekimą, tuo metu, kai jie negrįžtamai nupuolė iš tokio rango. Ir galima sakyti, kad net Pragare tarp jų bus galios ir bausmių kančios gradacija, kadangi vieni, o ne kiti, bus paskirti kankinti sielas. Bet ši gradacija ateis greičiau iš Dievo nei iš jų pačių, kaip ir jų kančios.

Trečia, kai sakoma, kad aukštesnieji velniai, kadangi jie nusidėjo labiau, yra labiau baudžiami, ir todėl turi būti labiau pririšti prie šių bjaurių veiksmų atlikimo, atsakoma, kad nuodėmė susijusi su bausme, o ne su veiksmu ar prigimties operacija; ir todėl būtent dėl savo prigimties kilnumo jie nėra atsidavę tokiai bjaurystei, ir tai neturi nieko bendro su jų nuodėme ar bausme. Ir nors jie visi yra netyros dvasios ir trokšta daryti žalą, vis dėlto vienas yra labiau toks nei kitas, proporcingai tam, kiek jų prigimtys yra toliau nustumtos į tamsą.

Ketvirta, sakoma, kad tarp velnių yra sutarimas, bet greičiau nedorybės nei draugystės, kadangi jie nekenčia žmonijos ir iš visų jėgų stengiasi prieš teisingumą. Nes toks sutarimas randamas tarp nedorėlių, kad jie susivienija ir paskiria tuos, kurių talentai atrodo tinkami tam tikrų nedorybių siekimui.

Penkta, nors įkalinimas visiems paskirtas vienodai, dabar žemesnėje atmosferoje, o vėliau Pragare, vis dėlto ne todėl vienodos bausmės ir pareigos jiems vienodai nustatytos: nes kuo kilnesni jie prigimtimi ir galingesni pareigose, tuo sunkesnė kančia, kuriai jie yra pavaldūs. Žiūrėkite Išminties 6: „Galingieji galingai kentės kančias.“

I knyga V klausimas

Koks yra raganavimo veiksmų padažnėjimo šaltinis? Iš kur kyla tai, kad raganavimo praktika taip pastebimai išaugo?

Ar kokiu nors būdu yra katalikiška nuomonė manyti, kad raganavimo kilmė ir augimas kyla iš dangiškųjų kūnų įtakos; ar iš gausios žmonių nedorybės, o ne iš inkubų ir sukubų bjaurysčių? Ir atrodo, kad tai kyla iš paties žmogaus nedorybės. Nes Šv. Augustinas sako, 83 knygoje, kad žmogaus ištvirkimo priežastis glūdi jo paties valioje, ar jis nusideda savo paties, ar kito pasiūlymu. Bet ragana yra ištvirkusi per nuodėmę, todėl to priežastis yra ne velnias, bet žmogaus valia. Toje pačioje vietoje jis kalba apie laisvą valią, kad kiekvienas yra savo paties nedorybės priežastis. Ir jis samprotauja taip: kad žmogaus nuodėmė kyla iš laisvos valios, bet velnias negali sunaikinti laisvos valios, nes tai prieštarautų laisvei: todėl velnias negali būti tos ar bet kurios kitos nuodėmės priežastis. Vėlgi, knygoje Ecclesiastic Dogma sakoma: Ne visos mūsų piktos mintys yra sužadintos velnio, bet kartais jos kyla iš mūsų pačių sprendimo veikimo.

Vėlgi, jei žvaigždės nebūtų žmonių veiksmų, tiek gerų, tiek blogų, priežastis, Astrologai taip dažnai nepranašautų tiesos apie karų ir kitų žmonių veiksmų rezultatus: todėl jos kokiu nors būdu yra priežastis.

Vėlgi, žvaigždės veikia pačius velnius sukeliant tam tikrus kerus; ir todėl jos dar labiau gali veikti žmones. Šiai prielaidai pateikiami trys įrodymai. Nes tam tikri žmonės, kurie vadinami Lunatikais, yra velnių varginami labiau vienu metu nei kitu; ir velniai taip nesielgtų, bet greičiau vargintų juos visą laiką, nebent jie patys būtų giliai paveikti tam tikrų Mėnulio fazių. Tai vėl įrodoma faktu, kad Nekromantai stebi tam tikrus žvaigždynus velnių iššaukimui, ko jie nedarytų, nebent žinotų, kad tie velniai yra pavaldūs žvaigždėms.

Ir tai taip pat pateikiama kaip įrodymas; kad pagal Šv. Augustiną (de Civitate Dei, 10), velniai naudoja tam tikrus žemesnius kūnus, tokius kaip žolelės, akmenys, gyvūnai, ir tam tikri garsai bei balsai, ir figūros. Bet kadangi dangiškieji kūnai yra galingesni už žemesnius kūnus, todėl žvaigždės yra daug didesnė įtaka nei šie dalykai. Ir raganos yra tuo labiau pavaldžios, kad jų darbai kyla iš tų kūnų įtakos, o ne iš piktųjų dvasių pagalbos. Ir argumentą remia I Karalių 16, kur Saulių vargino velnias, bet jis buvo nuramintas, kai Dovydas grojo arfa prieš jį, ir blogis pasitraukė.

Bet prieš tai. Neįmanoma sukelti efekto be jo priežasties; ir raganų darbai yra tokie, kad jie negali būti padaryti be velnių pagalbos, kaip rodo raganų aprašymas pas Šv. Izidorių, Etika VIII. Raganos taip vadinamos dėl jų magiškų kerų baisumo; nes jos trikdo elementus ir sujaukia žmonių protus, ir be jokio nuodingo gėrimo, bet vien užkalbėjimų galia, naikina sielas ir t.t. Bet šios rūšies efektai negali būti sukelti žvaigždžių įtakos per žmogaus veikimą.

Be to, Aristotelis sako savo „Etikoje“, kad sunku žinoti, kas yra minties operacijos pradžia, ir parodo, kad tai turi būti kažkas išorinio. Nes viskas, kas prasideda nuo pradžios, turi kokią nors priežastį. Dabar žmogus pradeda daryti tai, ką jis nori; ir jis pradeda norėti dėl kokio nors išankstinio pasiūlymo; ir jei tai yra koks nors ankstesnis pasiūlymas, jis turi kilti arba iš begalybės, arba yra kokia nors išorinė pradžia, kuri pirma atneša pasiūlymą žmogui. Nebent būtų ginčijamasi, kad tai yra atsitiktinumo dalykas, iš ko sektų, kad visi žmogaus veiksmai yra atsitiktiniai, kas yra absurdas. Todėl gėrio pradžia geruosiuose sakoma esanti Dievas, Kuris nėra nuodėmės priežastis. Bet nedorėliams, kai žmogus pradeda būti veikiamas link ir nori padaryti nuodėmę, taip pat turi būti kokia nors išorinė to priežastis. Ir tai gali būti niekas kitas kaip velnias; ypač raganų atveju, kaip parodyta aukščiau, nes žvaigždės negali daryti įtakos tokiems veiksmams. Todėl tiesa yra aiški.

Be to, tai, kas turi galią motyvui, turi galią ir rezultatui, kurį sukelia motyvas. Dabar valios motyvas yra kažkas suvokiama per juslę arba intelektą, kurie abu yra pavaldūs velnio galiai. Nes Šv. Augustinas sako 83 knygoje: Šis blogis, kuris yra iš velnio, įsėlina per visus juslinius priėjimus; jis patalpina save figūrose, jis prisitaiko prie spalvų, jis prisiriša prie garsų, jis slypi piktuose ir neteisinguose pokalbiuose, jis būna kvapuose, jis impregnuoja skoniais ir užpildo tam tikrais išgaravimais visus supratimo kanalus. Todėl matoma, kad velnio galioje yra daryti įtaką valiai, kuri tiesiogiai yra nuodėmės priežastis.

Be to, viskas, kas turi pasirinkimą iš dviejų kelių, reikalauja kokio nors lemiamo veiksnio, prieš pradedant veiksmą. Ir žmogaus laisva valia turi pasirinkimą tarp gėrio ir blogio; todėl kai jis imasi nuodėmės, reikia, kad jis būtų nulemtas kažko link blogio. Ir atrodo, kad tai daugiausia daro velnias, ypač raganų veiksmuose, kurių valia apsisprendusi blogiui. Todėl atrodo, kad pikta velnio valia yra piktos valios žmoguje priežastis, ypač raganose. Ir argumentas gali būti pagrįstas taip; kad kaip gerasis Angelas laikosi gėrio, taip blogasis Angelas – blogio; bet pirmasis veda žmogų į gerumą, todėl antrasis veda jį į blogį. Nes, sako Dionisijus, tai yra nekintamas ir nustatytas dieviškumo dėsnis, kad žemiausias turi savo priežastį aukščiausiame.

Atsakymas. Tie, kurie teigia, kad raganavimas kyla iš žvaigždžių įtakos, yra įtikinti trimis klaidomis. Pirma, neįmanoma, kad tai kiltų iš astromantų, horoskopų sudarytojų ir ateities spėjikų. Nes jei klausiama, ar raganavimo yda žmonėse yra sukelta žvaigždžių įtakos, tada, atsižvelgiant į žmonių charakterių įvairovę ir tikrojo tikėjimo palaikymą, turi būti išlaikytas skirtumas; būtent, kad yra du būdai, kuriais galima suprasti, kad žmonių charakteriai gali būti sukelti žvaigždžių. Arba visiškai ir būtinai, arba per polinkį ir atsitiktinumą. Ir kas liečia pirmąjį, tai ne tik klaidinga, bet taip eretiška ir priešinga krikščionių religijai, kad tikrasis tikėjimas negali būti palaikomas tokioje klaidoje. Dėl šios priežasties tas, kuris įrodinėja, kad viskas būtinai kyla iš žvaigždžių, atima visą nuopelną ir, atitinkamai, visą kaltę: taip pat jis atima Malonę, ir todėl Šlovę. Nes charakterio dorumas patiria žalą dėl šios klaidos, kadangi nusidėjėlio kaltė perkeliama žvaigždėms, suteikiama teisė nusidėti be kaltumo, ir žmogus yra įpareigojamas garbinti ir adoruoti žvaigždes.

Tačiau dėl teiginio, kad žmonių charakteriai yra sąlyginai varijuojami žvaigždžių išsidėstymo, tai yra tiek teisinga, kad neprieštarauja protui ar tikėjimui. Nes akivaizdu, kad kūno būklė įvairiai sukelia daugybę sielos nuotaikų ir charakterio variacijų; nes paprastai siela imituoja kūno sudėjimą, kaip sakoma „Šešiuose Principuose“. Todėl cholerikai yra pikti, sangvinikai yra malonūs, melancholikai yra pavydūs, o flegmatikai yra tingūs. Bet tai nėra absoliutu; nes siela yra savo kūno šeimininkė, ypač kai jai padeda Malonė. Ir mes matome daug cholerikų, kurie yra švelnūs, ir melancholikų, kurie yra malonūs. Todėl, kai žvaigždžių dorybė veikia žmogaus nuotaikų formavimąsi ir kokybę, sutariama, kad jos turi tam tikrą įtaką charakteriui, bet labai tolimą: nes žemesnės prigimties dorybė turi daugiau poveikio nuotaikų kokybei nei žvaigždžių dorybė.

Todėl Šv. Augustinas (de Civitate Dei, V), kur jis sprendžia tam tikrą klausimą apie du brolius, kurie susirgo ir pasveiko vienu metu, pritaria Hipokrato samprotavimui, o ne Astronomo. Nes Hipokratas atsakė, kad tai dėl jų nuotaikų (skysčių) panašumo; o Astronomas atsakė, kad tai dėl jų horoskopų tapatumo. Gydytojo atsakymas buvo geresnis, nes jis pateikė galingesnę ir tiesioginę priežastį. Taigi, todėl, reikia pasakyti, kad žvaigždžių įtaka tam tikru laipsniu prisideda prie raganų nedorybės, jei pripažįstama, kad yra kokia nors tokia įtaka kūnams, kuri predisponuoja juos šiam bjaurystės būdui labiau nei bet kuriai kitai darbų rūšiai, tiek ydingai, tiek dorybingai: bet negalima sakyti, kad šis polinkis yra būtinas, tiesioginis ir pakankamas, bet tolimas ir atsitiktinis.

Nėra pagrįstas ir tas prieštaravimas, kuris remiasi Filosofų knyga apie elementų savybes, kur sakoma, kad karalystės ištuštinamos ir žemės nuasmeninamos Jupiterio ir Saturno konjunkcijos metu; ir iš to argumentuojama, kad tokie dalykai turi būti suprantami kaip esantys už žmonių laisvos valios ribų, ir kad todėl žvaigždžių įtaka turi galią laisvai valiai. Nes atsakoma, kad šiuo posakiu Filosofas nenori teigti, jog žmonės negali pasipriešinti to žvaigždyno įtakai nesutarimams, bet kad jie nepasipriešins. Nes Ptolemėjas Almagest sako: Išmintingas žmogus bus žvaigždžių šeimininkas. Nes nors, kadangi Saturnas turi melancholišką ir blogą įtaką, o Jupiteris labai gerą įtaką, Jupiterio ir Saturno konjunkcija gali nuteikti žmones ginčams ir nesutarimams; vis dėlto, per laisvą valią, žmonės gali pasipriešinti tam polinkiui, ir labai lengvai su Dievo malonės pagalba.

Ir vėlgi nėra pagrįstas prieštaravimas cituoti Šv. Joną Damaskietį, kur jis sako (II knyga, VI sk.), kad kometos dažnai yra karalių mirties ženklas. Nes bus atsakyta, kad net jei seksime Šv. Jono Damaskiečio nuomone, kuri buvo, kaip akivaizdu minėtoje knygoje, priešinga Filosofinio Kelio nuomonei, vis dėlto tai nėra žmogaus veiksmų neišvengiamumo įrodymas. Nes Šv. Jonas laiko, kad kometa nėra natūralus kūrinys, nei viena iš žvaigždžių, esančių skliaute; todėl nei jos reikšmė, nei įtaka nėra natūrali. Nes jis sako, kad kometos nėra iš žvaigždžių, kurios buvo sukurtos pradžioje, bet kad jos sukuriamos tam tikrai progai, ir tada ištirpsta, Dievo įsakymu. Tokia tad yra Šv. Jono Damaskiečio nuomonė. Bet Dievas tokiu ženklu pranašauja karalių mirtį greičiau nei kitų žmonių, tiek todėl, kad iš to gali kilti karalystės sumaištis. Ir Angelai atsargiau saugo karalius dėl bendro gėrio; ir karaliai gimsta ir miršta Angelų tarnystėje.

Ir nėra jokio sunkumo Filosofų nuomonėje, kurie sako, kad kometa yra karštas ir sausas konglomeratas, susidaręs aukštesnėje erdvės dalyje prie ugnies, ir kad sujungtas to karšto ir sauso garo rutulys įgauna žvaigždės pavidalą. Bet nesusijungusios to garo dalys tęsiasi ilgomis galūnėmis, prijungtomis prie to rutulio, ir yra tarsi jo priedas. Ir pagal šį požiūrį, ne savaime, bet atsitiktinai, ji pranašauja mirtį, kuri kyla iš karštų ir sausų negalavimų. Ir kadangi didžiąja dalimi turtingieji maitinasi karštos ir sausos prigimties dalykais, todėl tokiu metu miršta daug turtingųjų; tarp kurių karalių ir kunigaikščių mirtis yra labiausiai pastebima. Ir šis požiūris nėra toli nuo Šv. Jono Damaskiečio požiūrio, kai atidžiai apsvarstomas, išskyrus Angelų veikimą ir bendradarbiavimą, ko net filosofai negali ignoruoti. Nes iš tikrųjų, kai garai savo sausumu ir karščiu neturi nieko bendro su kometos susidarymu, net ir tada, dėl jau išdėstytų priežasčių, kometa gali būti suformuota Angelo veikimu.

Tokiu būdu žvaigždė, kuri pranašavo mokytojo Šv. Tomo mirtį, nebuvo viena iš žvaigždžių, esančių skliaute, bet buvo suformuota Angelo iš kokios nors tinkamos medžiagos, ir, atlikusi savo pareigą, vėl buvo ištirpdyta.

Iš to matome, kad, kad ir kuria iš tų nuomonių sektume, žvaigždės neturi jokios būdingos įtakos laisvai valiai, ar, atitinkamai, žmonių pykčiui ir charakteriui.

Taip pat reikia pažymėti, kad Astronomai dažnai pranašauja tiesą, ir kad jų sprendimai didžiąja dalimi yra veiksmingi vienai provincijai ar vienai tautai. Ir priežastis yra ta, kad jie savo sprendimus priima iš žvaigždžių, kurios, pagal labiau tikėtiną požiūrį, turi didesnę, nors ne neišvengiamą, įtaką žmonijos veiksmams apskritai, t. y. vienai tautai ar provincijai, nei vienam atskiram asmeniui; ir tai todėl, kad didesnė vienos tautos dalis labiau paklūsta natūraliam kūno polinkiui nei vienas atskiras žmogus. Bet tai paminėta tarp kitko.

Ir antrasis iš trijų būdų, kuriais mes giname katalikišką požiūrį, yra paneigiant klaidas tų, kurie sudarinėja Horoskopus ir Matematikų, kurie garbina sėkmės deivę. Apie šiuos Šv. Izidorius (Etika, VIII. 9) sako, kad tie, kurie sudarinėja Horoskopus, taip vadinami dėl jų žvaigždžių tyrimo gimimo metu, ir paprastai vadinami Matematikais; ir toje pačioje Knygoje, 2 skyriuje, jis sako, kad Fortūna (Sėkmė) savo vardą gavo nuo atsitiktinumo (fortuitousness), ir yra tarsi deivė, kuri tyčiojasi iš žmonių reikalų atsitiktiniu ir nenumatytu būdu. Todėl ji vadinama akla, nes ji laksto šen ir ten neatsižvelgdama į nuopelnus, ir ateina be skirtumo pas gerus ir blogus. Tiek apie Izidorių. Bet tikėti, kad yra tokia deivė, arba kad žala, daroma kūnams ir kūriniams, kuri priskiriama raganavimui, iš tikrųjų kyla ne iš raganavimo, bet iš tos pačios Fortūnos deivės, yra gryna stabmeldystė: ir taip pat teigti, kad pačios raganos gimė būtent tam tikslui, kad atliktų tokius darbus pasaulyje, yra panašiai svetima Tikėjimui, ir iš tikrųjų bendram Filosofų mokymui. Kas nori, gali kreiptis į Šv. Tomą 3-iojoje jo „Suma prieš pagonis“ knygoje, 87 klausime ir t.t., ir jis ras daug ką šiuo klausimu.

Vis dėlto vienas punktas neturi būti praleistas, dėl tų, kurie galbūt neturi didelio kiekio knygų. Ten pažymėta, kad žmoguje reikia atsižvelgti į tris dalykus, kuriuos valdo trys dangiškos priežastys, būtent: valios aktas, intelekto aktas ir kūno aktas. Pirmasis iš jų yra valdomas tiesiogiai ir vien tik Dievo, antrasis – Angelo, o trečiasis – dangiško kūno. Nes pasirinkimas ir valia yra tiesiogiai valdomi Dievo geriems darbams, kaip Šventasis Raštas sako Patarlių 21: „Karaliaus širdis yra Viešpaties rankoje; jis kreipia ją, kur tik nori.“ Ir sako „karaliaus širdis“, kad reikštų, jog, kaip didieji negali priešintis Jo valiai, taip kiti dar mažiau gali tai daryti. Taip pat Šv. Paulius sako: „Dievas, kuris sukelia mumyse norą ir atlikimą to, kas gera.“

I knyga VI klausimas

Apie raganas, kurios santykiauja su velniais. Kodėl moterys yra labiausiai linkusios į piktus prietarus?

Taip pat kyla daug sunkumų svarstanti apie raganas, kurios santykiauja su velniais, nagrinėjant metodus, kuriais tokios bjaurystės įvykdomos. Iš velnio pusės: pirma, iš kokio elemento padarytas kūnas, kurį jis užvaldo; antra, ar aktą visada lydi sėklos, gautos iš kito, sušvirkštimas; trečia, dėl laiko ir vietos, ar jis atlieka šį aktą dažniau vienu metu nei kitu; ketvirta, ar aktas nematomas kitiems, kurie gali stovėti šalia. Ir iš moterų pusės, reikia ištirti, ar tik tos, kurios pačios buvo pradėtos šiuo bjauriu būdu, yra dažnai lankomos velnių; arba antra, ar tai tos, kurios buvo paaukotos velniams pribuvėjų jų gimimo metu; ir trečia, ar faktinis lytinis malonumas tokioms yra silpnesnės rūšies. Bet mes negalime čia atsakyti į visus šiuos klausimus, tiek todėl, kad užsiimame tik bendru tyrimu, tiek todėl, kad antrojoje šio veikalo dalyje jie visi atskirai paaiškinami pagal jų operacijas, kaip pasirodys ketvirtame skyriuje, kur minimas kiekvienas atskiras metodas. Todėl dabar daugiausia svarstykime moteris; ir pirmiausia, kodėl ši klastos rūšis randama labiau tokioje trapioje lytyje nei tarp vyrų. Ir mūsų tyrimas pirmiausia bus bendras, apie bendras moterų sąlygas; antra, konkretus, kokios moterys randamos atsidavusios prietarams ir raganavimui; ir trečia, specifiškai apie pribuvėjas, kurios pranoksta visas kitas nedorybėje.

Kodėl prietarai daugiausia randami moteryse.

Dėl pirmojo klausimo, kodėl trapiose moteriškose lyties atstovėse randama daugiau raganų nei tarp vyrų; tai iš tiesų yra faktas, kurį būtų tuščia neigti, nes tai patvirtinta faktine patirtimi, be žodinio patikimų liudytojų liudijimo. Ir niekaip nemenkinant lyties, kurioje Dievas visada ėmė didžiulę šlovę, kad Jo galybė būtų plačiai paskleista, sakykime, kad įvairūs žmonės priskyrė įvairias priežastis šiam faktui, kurios vis dėlto sutampa principu. Todėl gera, moterų įspėjimui, kalbėti apie šį dalyką; ir patirtis dažnai įrodė, kad jos trokšta apie tai girdėti, tol, kol tai išdėstoma diskretiškai.

Nes kai kurie mokyti vyrai pateikia šią priežastį; kad gamtoje yra trys dalykai: Liežuvis, Bažnytininkas (Dvasininkas) ir Moteris, kurie nežino saiko gėryje ar ydoje; ir kai jie peržengia savo būklės ribas, jie pasiekia didžiausias aukštumas ir žemiausias gelmes gėrio ir ydos. Kai jie valdomi geros dvasios, jie yra puikiausi dorybėje; bet kai jie valdomi piktos dvasios, jie atsiduoda blogiausioms įmanomoms ydoms.

Tai aišku liežuvio atveju, nes jo tarnyste dauguma karalysčių buvo atvestos į Kristaus tikėjimą; ir Šventoji Dvasia pasirodė virš Kristaus Apaštalų ugnies liežuviais. Kiti mokyti pamokslininkai taip pat turėjo tarsi šunų liežuvius, laižančius mirštančio Lozoriaus žaizdas ir votis. Kaip sakoma: „Šunų liežuviais jūs gelbstite savo sielas nuo priešo.“

Dėl šios priežasties Šv. Dominykas, Pamokslininkų Ordino vadovas ir tėvas, vaizduojamas lojančio šuns figūra su degančiu deglu burnoje, kad net iki šios dienos jis savo lojimu galėtų atbaidyti eretiškus vilkus nuo Kristaus avių bandos.

Taip pat yra bendros patirties dalykas, kad vieno protingo vyro liežuvis gali numalšinti minios ginčus; todėl ne be pagrindo Saliamonas daug gieda jų pagyrimui Patarlių 10: „Supratingojo lūpose randama išmintis.“ Ir vėl: „Teisiojo liežuvis yra kaip rinktinis sidabras: nedorėlio širdis mažai verta.“ Ir vėl: „Teisiojo lūpos pamaitina daugelį; bet kvailiai miršta dėl išminties stokos.“ Dėl šios priežasties jis prideda 16 skyriuje: „Širdies paruošimai priklauso žmogui; bet liežuvio atsakymas yra iš Viešpaties.“

Bet apie piktą liežuvį rasite Siracido 28: „Šmeižikiškas liežuvis išvargino daugelį ir išvarė juos iš tautos į tautą: stiprius miestus jis sugriovė ir nuvertė didžiųjų namus.“ Ir šmeižikišku liežuviu čia turima omenyje trečioji šalis, kuri neapgalvotai ar piktybiškai kišasi tarp dviejų besiginčijančių pusių.

Antra, apie Bažnytininkus, tai yra dvasininkus ir vienuolius ar vienuoles, Šv. Jonas Auksaburnis kalba apie tekstą „Jis išvarė tuos, kurie pirko ir pardavė šventykloje“. Iš kunigystės kyla visa, kas gera, ir visa, kas bloga. Šv. Jeronimas savo laiške Nepotianui sako: „Venk kaip maro prekiaujančio kunigo, kuris pakilo iš skurdo į turtus, iš žemo į aukštą luomą.“ Ir Palaimintasis Bernardas savo 23-iojoje Homilijoje apie Psalmes sako apie dvasininkus: „Jei koks nors iškiltų kaip atviras eretikas, tegul jis būna išmestas ir nutildytas; jei jis smurtinis priešas, tegul visi geri žmonės bėga nuo jo. Bet kaip mums žinoti, kuriuos išmesti ar nuo kurių bėgti? Nes jie yra painiai draugiški ir priešiški, taikūs ir karingi, kaimyniški ir visiškai savanaudžiai.“

Ir kitoje vietoje: „Mūsų vyskupai tapo ietininkais, o mūsų ganytojai – kirpėjais.“ Ir vyskupais čia turimi omenyje tie išdidūs Abatai, kurie užkrauna sunkius darbus savo pavaldiniams, kurių patys nepaliestų nė mažuoju pirštu. Ir Šv. Grigalius sako apie ganytojus: „Niekas nedaro daugiau žalos Bažnyčioje nei tas, kuris, turėdamas šventumo vardą ar ordiną, gyvena nuodėmėje; nes niekas nedrįsta kaltinti jo nuodėme, ir todėl nuodėmė plačiai pasklinda, nes nusidėjėlis gerbiamas dėl savo ordino šventumo.“ Palaimintasis Augustinas taip pat kalba apie vienuolius Vincentui Donatistui: „Laisvai išpažįstu tavo labdarai prieš Viešpatį mūsų Dievą, kuris yra mano sielos liudininkas nuo to laiko, kai pradėjau tarnauti Dievui, kokį didelį sunkumą patyriau fakte, kad neįmanoma rasti nei blogesnių, nei geresnių žmonių už tuos, kurie puošia arba teršia vienuolynus.“

Dabar apie moterų nedorybę kalbama Siracido 25: „Nėra galvos virš gyvatės galvos: ir nėra pykčio virš moters pykčio. Aš verčiau gyvenčiau su liūtu ir drakonu, nei laikyčiau namus su nedora moterimi.“ Ir tarp daugelio dalykų, kurie toje vietoje eina prieš ir po apie nedorą moterį, jis apibendrina: „Visa nedorybė yra tik maža, palyginus su moters nedorybe.“ Todėl Šv. Jonas Auksaburnis sako apie tekstą „Gera nevesti“ (Šv. Mato 19): „Kas kita yra moteris, jei ne draugystės priešė, neišvengiama bausmė, būtinas blogis, natūrali pagunda, pageidaujama nelaimė, namų pavojus, malonus nuostolis, gamtos blogis, nudažytas gražiomis spalvomis! Todėl jei nuodėmė išsiskirti su ja, kai ji turėtų būti laikoma, tai iš tiesų būtina kankynė; nes arba mes darome svetimavimą išsiskirdami su ja, arba turime kęsti kasdienius ginčus.“ Ciceronas savo antrojoje „Retorikos“ knygoje sako: „Daugelis vyrų geismų veda juos į vieną nuodėmę, bet moterų geismas veda jas į visas nuodėmes; nes visų moters ydų šaknis yra godumas.“ Ir Seneka sako savo „Tragedijose“: „Moteris arba myli, arba nekenčia; nėra trečio laipsnio. Ir moters ašaros yra apgaulė, nes jos gali kilti iš tikro sielvarto, arba jos gali būti spąstai. Kai moteris mąsto viena, ji mąsto bloga.“

Tačiau geroms moterims tenka tiek daug pagyrimų, kad skaitome, jog jos atnešė palaimą vyrams ir išgelbėjo tautas, žemes ir miestus; kaip aišku Juditos, Deboros ir Esteros atveju. Žiūrėkite taip pat I Korintiečiams 7: „Jei moteris turi vyrą, kuris netiki, tegul ji jo nepalieka. Nes netikintis vyras pašventinamas tikinčia žmona.“ Ir Siracido 26: „Palaimintas vyras, kuris turi dorybingą žmoną, nes jo dienų skaičius bus padvigubintas.“ Ir visame tame skyriuje kalbama daug aukštų pagyrimų apie gerų moterų tobulumą; kaip ir paskutiniame Patarlių skyriuje apie dorybingą moterį.

Ir visa tai aiškiai parodoma ir Naujajame Testamente apie moteris ir mergeles bei kitas šventas moteris, kurios tikėjimu atvedė tautas ir karalystes nuo stabų garbinimo į krikščionių religiją. Kas pažiūrės į Vincentą iš Bovė (in Spe. Histo., XXVI. 9), ras nuostabių dalykų apie Vengrijos atvertimą pačios krikščioniškiausios Gilijos, ir frankų – Klotildos, Chloviso žmonos. Todėl daugelyje papeikimų, kuriuos skaitome prieš moteris, žodis moteris naudojamas reikšti kūno geismą. Kaip sakoma: „Aš radau moterį kartesnę už mirtį, ir gerą moterį pavaldžią kūniškam geismui.“

Kiti vėlgi pateikė kitas priežastis, kodėl randama daugiau prietaringų moterų nei vyrų. Ir pirmoji yra ta, kad jos yra patiklesnės; ir kadangi pagrindinis velnio tikslas yra sugadinti tikėjimą, todėl jis mieliau puola jas. Žiūrėkite Siracido 19: „Tas, kuris greitas tikėti, yra lengvabūdis, ir bus sumenkintas.“ Antroji priežastis yra ta, kad moterys natūraliai yra imlesnės ir labiau pasiruošusios priimti bekūnės dvasios įtaką; ir kad kai jos naudoja šią savybę gerai, jos yra labai geros, bet kai jos naudoja ją blogai, jos yra labai blogos.

Trečioji priežastis yra ta, kad jos turi slidžius liežuvius ir nesugeba nuslėpti nuo savo bendramočių tų dalykų, kuriuos žino per piktus menus; ir, kadangi jos yra silpnos, jos randa lengvą ir slaptą būdą atkeršyti raganavimu. Žiūrėkite Siracidą, kaip cituota aukščiau: „Aš verčiau gyvenčiau su liūtu ir drakonu, nei laikyčiau namus su nedora moterimi. Visa nedorybė yra tik maža, palyginus su moters nedorybe.“ Ir prie to galima pridėti, kad, kadangi jos labai imlios, jos elgiasi atitinkamai.

Taip pat yra kitų, kurie pateikia dar kitas priežastis, kuriomis pamokslininkai turėtų labai atsargiai naudotis. Nes tiesa, kad Senajame Testamente Šventasis Raštas turi daug blogo pasakyti apie moteris, ir tai dėl pirmosios gundytojos, Ievos, ir jos pasekėjų; vis dėlto vėliau Naujajame Testamente randame vardo pasikeitimą, kaip iš Ievos į Ave (kaip sako Šv. Jeronimas), ir visa Ievos nuodėmė panaikinta Marijos palaiminimu. Todėl pamokslininkai visada turėtų sakyti apie jas kuo daugiau pagyrimų.

Bet kadangi šiais laikais ši klasta dažniau randama moteryse nei vyruose, kaip sužinome iš faktinės patirties, jei kas smalsauja dėl priežasties, galime pridėti prie to, kas jau pasakyta, štai ką: kadangi jos yra silpnesnės tiek protu, tiek kūnu, nenuostabu, kad jos labiau pakliūva po raganavimo kerais.

Nes kalbant apie intelektą arba dvasinių dalykų supratimą, atrodo, kad jos yra kitokios prigimties nei vyrai; faktas, kurį liudija autoritetų logika, paremta įvairiais pavyzdžiais iš Šventojo Rašto. Terencijus sako: „Moterys intelektualiai yra kaip vaikai.“ Ir Laktancijus (Institutiones, III): „Jokia moteris nesuprato filosofijos, išskyrus Temestę.“ Ir Patarlių 11, tarsi apibūdindamas moterį, sako: „Kaip aukso žiedas kiaulės snukyje, taip yra graži moteris be supratingumo.“

Tačiau natūrali priežastis yra ta, kad ji yra labiau kūniška nei vyras, kaip aišku iš jos daugelio kūniškų bjaurysčių. Ir reikia pažymėti, kad pirmosios moters formavime buvo defektas, kadangi ji buvo suformuota iš lenkto šonkaulio, tai yra krūtinės šonkaulio, kuris yra išlenktas tarsi priešinga kryptimi nei vyras. Ir kadangi dėl šio defekto ji yra netobulas gyvūnas, ji visada apgaudinėja. Nes Katonas sako: „Kai moteris verkia, ji audžia spąstus.“ Ir vėl: „Kai moteris verkia, ji stengiasi apgauti vyrą.“ Ir tai parodoma Samsono žmonos pavyzdžiu, kuri įkalbėjo jį pasakyti mįslę, kurią jis užminė filistinams, ir pasakė jiems atsakymą, ir taip jį apgavo. Ir aišku pirmosios moters atveju, kad ji turėjo mažai tikėjimo; nes kai žaltys paklausė, kodėl jie nevalgo nuo kiekvieno medžio Rojuje, ji atsakė: „Nuo kiekvieno medžio ir t.t. – kad netyčia numirtume.“ Tuo ji parodė, kad abejojo ir turėjo mažai tikėjimo Dievo žodžiu. Ir visa tai nurodo žodžio etimologija; nes Femina (Moteris) kyla iš Fe ir Minus (Mažiau Tikėjimo), kadangi ji visada silpnesnė išlaikyti ir išsaugoti tikėjimą. Ir tai, kas liečia tikėjimą, yra pačioje jos prigimtyje; nors tiek malone, tiek prigimtimi tikėjimas niekada nesusvyravo Palaimintojoje Mergelėje, net Kristaus Kančios metu, kai jis susvyravo visuose vyruose.

Todėl nedora moteris iš prigimties greičiau susvyruoja tikėjime, ir atitinkamai greičiau atsižada tikėjimo, kas yra raganavimo šaknis.

O dėl kitos jos protinės savybės, tai yra jos natūralios valios; kai ji nekenčia ko nors, ką anksčiau mylėjo, tada ji verda pykčiu ir nekantrumu visa savo siela, lygiai kaip jūros potvyniai visada banguoja ir verda. Daugelis autoritetų užsimena apie šią priežastį. Siracido 25: „Nėra pykčio virš moters pykčio.“ Ir Seneka („Tragedijos“, VIII): „Jokia liepsnų ar pūtiančių vėjų galybė, joks mirtinas ginklas nėra toks baisus, kaip moters, kuri buvo atskirta nuo santuokos patalo, geismas ir neapykanta.“

Tai parodoma ir moteryje, kuri melagingai apkaltino Juozapą ir privertė jį įkalinti, nes jis nesutiko su ja nusidėti svetimavimu (Pradžios 30). Ir iš tiesų galingiausia priežastis, kuri prisideda prie raganų pagausėjimo, yra apgailėtina konkurencija tarp susituokusių ir netekėjusių moterų bei vyrų. Tai taip net tarp šventų moterų, tai kas turi būti tarp kitų? Nes matote Pradžios 21, kokia nekantri ir pavydi buvo Sara Hagarai, kai ši pastojo: kokia pavydi Rachelė buvo Lėjai, nes neturėjo vaikų (Pradžios 30): ir Hana, kuri buvo bevaisė, vaisingai Peninai (I Karalių 1): ir kaip Mirjama (Skaičių 12) murmėjo ir blogai kalbėjo apie Mozę, ir todėl buvo nubausta raupsais: ir kaip Morta pavydėjo Marijai Magdalenai, nes ji buvo užsiėmusi, o Marija sėdėjo (Šv. Luko 10). Šiuo klausimu yra Siracido 37: „Nesitark su moterimi apie tą, kuriai ji pavydi.“ Turima omenyje, kad beprasmiška su ja tartis, nes nedoroje moteryje visada yra pavydas. Ir jei moterys taip elgiasi viena su kita, kiek labiau jos taip darys su vyrais.

I knyga VII klausimas

Ar raganos gali paveikti vyrų protus meilei ar neapykantai.

Klausiama, ar velniai per raganų tarpininkavimą gali pakeisti ar sužadinti vyrų protus nesaikingai meilei ar neapykantai; ir argumentuojama, kad sekant ankstesnėmis išvadomis, jie to padaryti negali. Nes žmoguje yra trys dalykai: valia, supratimas ir kūnas. Pirmasis valdomas Dievo (nes: „Karaliaus širdis yra Viešpaties rankoje“); antrasis apšviečiamas Angelo; o kūnas valdomas žvaigždžių judėjimo. Ir kadangi velniai negali sukelti pokyčių kūne, tuo labiau jie neturi galios sužadinti meilės ar neapykantos sieloje. Išvada aiški; kad nors jie turi daugiau galios kūniškiems dalykams nei dvasiniams, jie negali pakeisti net kūno, kaip dažnai buvo įrodyta. Nes jie negali suteikti jokios esminės ar atsitiktinės formos, nebent būtų tarsi jos meistrai. Šiame kontekste cituojama tai, kas buvo sakyta anksčiau; kad kas tiki, jog koks nors kūrinys gali būti pakeistas į geresnį ar blogesnį, ar transformuotas į kitą rūšį ar pavidalą, išskyrus visų dalykų Kūrėjo, yra blogiau nei pagonis ir eretikas.

Be to, viskas, kas veikia su tikslu, žino savo efektą. Jei todėl velnias galėtų pakeisti žmonių protus neapykantai ar meilei, jis taip pat galėtų matyti vidines širdies mintis; bet tai prieštarauja tam, kas sakoma knygoje Ecclesiastic Dogma: Velnias negali matyti mūsų vidinių minčių. Ir vėl toje pačioje vietoje: Ne visos mūsų piktos mintys yra iš velnio, bet kartais jos kyla iš mūsų pačių pasirinkimo.

Be to, meilė ir neapykanta yra valios dalykas, kuri įsišaknijusi sieloje; todėl jos jokia klasta negali būti sukeltos velnio. Išvada galioja, kad Jis vienas (kaip sako Šv. Augustinas) gali įeiti į sielą, Kuris ją sukūrė.

Be to, negalioja argumentas, kad kadangi jis gali daryti įtaką vidinėms emocijoms, todėl jis gali valdyti valią. Nes emocijos yra stipresnės už fizinę jėgą; o velnias negali nieko padaryti fiziniu būdu, pavyzdžiui, suformuoti kūno ir kraujo; todėl jis nieko negali padaryti per emocijas.

Bet prieš tai. Sakoma, kad velnias gundo žmones ne tik regimai, bet ir neregimai; bet tai nebūtų tiesa, nebent jis galėtų daryti kokią nors įtaką vidiniam protui. Be to, Šv. Jonas Damaskietis sako: Visas blogis ir visa bjaurystė yra sugalvota velnio. Ir Dionisijus, de Divin. Nom. IV: Velnių daugybė yra viso blogio priežastis ir t.t.

Atsakymas. Pirma, viena priežasties rūšis turi būti atskirta nuo kitos: antra, parodysime, kaip velnias gali paveikti vidines proto galias, tai yra emocijas; ir trečia, padarysime tinkamą išvadą. Dėl pirmojo, reikia atsižvelgti, kad bet ko priežastis gali būti suprantama dviem būdais; arba kaip tiesioginė, arba kaip netiesioginė. Nes kai kažkas sukelia polinkį kokiam nors efektui, sakoma, kad tai yra atsitiktinė ir netiesioginė to efekto priežastis. Taip galima sakyti, kad tas, kuris skaldo malkas, yra faktinės ugnies priežastis. Ir panašiai galime sakyti, kad velnias yra visų mūsų nuodėmių priežastis; nes jis paskatino pirmąjį žmogų nusidėti, iš kurio nuodėmės visai žmonių giminei buvo perduotas polinkis į nuodėmę. Ir šiuo būdu turi būti suprantami Šv. Jono Damaskiečio ir Dionisijo žodžiai.

Bet tiesioginė priežastis yra ta, kuri tiesiogiai sukelia efektą; ir šia prasme velnias nėra visų nuodėmių priežastis. Nes ne visos nuodėmės daromos velnio kurstymu, bet kai kurios yra mūsų pačių pasirinkimo. Nes Origenas sako: Net jei velnio nebūtų, žmonės vis tiek geistų maisto ir lytinių santykių bei tokių dalykų. Ir iš šių nesaikingų geismų daug kas gali kilti, nebent tokie apetitai būtų protingai suvaldyti. Bet suvaldyti tokį nevaldomą troškimą yra žmogaus laisvos valios dalis, kuriai net velnias neturi galios.

Ir kadangi šio skirtumo nepakanka paaiškinti, kaip velnias kartais sukelia beprotišką meilės apkvaitimą, toliau reikia pažymėti, kad nors jis negali sukelti tos nesaikingos meilės tiesiogiai priversdamas žmogaus valią, vis dėlto jis gali tai padaryti įtikinėjimu. Ir tai vėlgi dviem būdais, arba regimai, arba neregimai. Regimai, kai jis pasirodo raganoms žmogaus pavidalu ir kalba joms materialiai, įtikinėdamas nusidėti. Taip jis gundė mūsų pirmuosius tėvus Rojuje žalčio pavidalu; ir taip jis gundė Kristų dykumoje, pasirodydamas Jam regimu pavidalu.

Bet nereikia manyti, kad tai vienintelis būdas, kuriuo jis veikia žmogų; nes tokiu atveju jokia nuodėmė nekiltų iš velnio instrukcijos, išskyrus tas, kurios buvo pasiūlytos jam regimu pavidalu. Todėl reikia sakyti, kad net neregimai jis kursto žmogų nusidėti. Ir tai jis daro dviem būdais, arba įtikinėjimu, arba polinkiu. Įtikinėjimu jis pateikia kažką supratimui kaip gerą dalyką. Ir tai jis gali daryti trimis būdais; nes jis pateikia tai arba intelektui, arba vidiniams suvokimams, arba išoriniams. Dėl intelekto; žmogaus intelektui gali padėti gerasis Angelas suprasti dalyką per apšvietimą, kaip sako Dionisijus; o suprasti dalyką, pasak Aristotelio, reiškia ką nors patirti: todėl velnias gali įspausti kokią nors formą intelektui, kuria iššaukiamas supratimo aktas.

Ir gali būti ginčijamasi, kad velnias gali tai padaryti savo prigimtine galia, kuri, kaip buvo parodyta, nėra sumažėjusi. Tačiau reikia pasakyti, kad jis negali to padaryti apšvietimu, bet įtikinėjimu. Nes žmogaus intelektas yra tokios būklės, kad kuo labiau jis apšviestas, tuo labiau žino tiesą, ir tuo labiau gali apsiginti nuo apgaulės. Ir kadangi velnias siekia, kad jo apgaulė būtų nuolatinė, todėl joks jo naudojamas įtikinėjimas negali būti vadinamas apšvietimu: nors jis gali būti vadinamas apreiškimu, tuo požiūriu, kad kai jis neregimai naudoja įtikinėjimą, per kokį nors įspūdį jis pasėja kažką vidiniame ar išoriniame jutime. Ir tuo mąstantis intelektas įtikinamas atlikti kokį nors veiksmą.

Bet dėl to, kaip jis įgalinamas sukurti įspūdį vidiniame jutime, reikia pažymėti, kad kūniška prigimtis natūraliai gimusi būti lokaliai judinama dvasinės; kas aišku iš mūsų pačių kūnų atvejo, kurie yra judinami sielų; ir tas pats yra su žvaigždėmis. Bet ji iš prigimties nėra pritaikyta būti tiesiogiai pavaldi įtakoms, turint omenyje išorines įtakas, o ne tas, kuriomis ji informuota. Todėl būtinas kokio nors kūniško agento sutapimas, kaip įrodyta 7-oje „Metafizikos“ knygoje. Kūniška materija natūraliai paklūsta geram ar blogam angelui dėl vietinio judėjimo; ir būtent dėl to velniai gali judėjimu surinkti sėklą ir panaudoti ją nuostabių rezultatų sukūrimui. Taip atsitiko, kad faraono magai sukūrė žalčius ir tikrus gyvūnus, kai atitinkami aktyvūs ir pasyvūs agentai buvo suvesti kartu. Todėl niekas netrukdo velniams atlikti bet ką, kas susiję su vietiniu kūniškos materijos judėjimu, nebent Dievas tam sutrukdytų.

O dabar panagrinėkime, kaip velnias per vietinį judėjimą gali sužadinti fantaziją ir vidinius žmogaus jutiminius suvokimus per apsireiškimus ir impulsyvius veiksmus. Reikia pažymėti, kad Aristotelis (De Somno et Vigilia) priskiria sapnų apsireiškimų priežastį per vietinį judėjimą faktui, kad kai gyvūnas miega, kraujas teka į patį vidinį jutimų centrą, iš kurio leidžiasi judesiai ar įspūdžiai, likę nuo praeities įspūdžių, išsaugotų prote ar vidiniame suvokime; ir tai yra Fantazija arba Vaizduotė, kurios yra tas pats dalykas pasak Šv. Tomo, kaip bus parodyta.

Nes fantazija arba vaizduotė yra tarsi idėjų, gautų per jusles, iždas. Ir per tai atsitinka, kad velniai sujudina vidinius suvokimus, tai yra vaizdinių išsaugojimo galią, kad jie atrodo kaip naujas įspūdis, tuo momentu gautas iš išorinių dalykų.

Tiesa, kad ne visi su tuo sutinka; bet jei kas nori užsiimti šiuo klausimu, jis turi apsvarstyti vidinių suvokimų skaičių ir pareigas. Pasak Avicenos, jo knygoje „Apie Protą“, jų yra penki: būtent, Bendrasis Jutimas, Fantazija, Vaizduotė, Mąstymas ir Atmintis. Bet Šv. Tomas, Pirmoje 79 klausimo dalyje, sako, kad jų yra tik keturi, nes Fantazija ir Vaizduotė yra tas pats dalykas. Bijodamas išsiplėsti, praleidžiu daug daugiau, kas įvairiai buvo pasakyta šia tema.

Reikia pasakyti tik tiek; kad fantazija yra idėjų iždas, bet atmintis atrodo esanti kažkas kita. Nes fantazija yra idėjų, gautų per jusles, iždas ar saugykla; bet atmintis yra instinktų, kurie nėra gauti per jusles, iždas. Nes kai žmogus pamato vilką, jis bėga ne dėl jo bjaurios spalvos ar išvaizdos, kurios yra idėjos, gautos per išorinius jutimus ir išsaugotos jo fantazijoje; bet jis bėga, nes vilkas yra jo natūralus priešas. Ir tai jis žino per kokį nors instinktą ar baimę, kuri yra atskira nuo mąstymo, atpažįstanti vilką kaip priešišką, o šunį kaip draugišką. Bet tų instinktų saugykla yra atmintis. O priėmimas ir išlaikymas yra du skirtingi dalykai gyvūno prigimtyje; nes tie, kurie yra drėgno būdo, priima lengvai, bet išlaiko blogai; ir priešingai yra su tais, kurie turi sausą humorą (skystį).

Grįžtant prie klausimo. Apsireiškimai, kurie ateina sapnuose miegantiesiems, kyla iš idėjų, išsaugotų jų proto saugykloje, per natūralų vietinį judėjimą, sukeltą kraujo tekėjimo į pirmąjį ir patį vidinį jų suvokimo gebėjimų centrą; ir mes kalbame apie vidinį vietinį judėjimą galvoje ir smegenų ląstelėse.

Ir tai taip pat gali atsitikti per panašų vietinį judėjimą, sukurtą velnių. Taip pat tokie dalykai atsitinka ne tik miegantiems, bet net ir tiems, kurie budi. Nes ir šiuose velniai gali sujudinti ir sužadinti vidinius suvokimus ir skysčius, taip, kad idėjos, išsaugotos jų proto saugyklose, yra ištraukiamos ir padaromos matomomis fantazijos ir vaizduotės gebėjimams, taip, kad tokie žmonės įsivaizduoja šiuos dalykus esant tikrus. Ir tai vadinama vidine pagunda.

Ir nenuostabu, kad velnias gali tai padaryti savo paties prigimtine galia; kadangi bet kuris žmogus pats, būdamas budrus ir naudodamasis savo protu, gali savanoriškai išsitraukti iš savo saugyklų vaizdinius, kuriuos jis jose išsaugojo; tokiu būdu, kad jis gali pasišaukti sau vaizdinius bet kokių dalykų, kurių tik nori. Ir tai pripažinus, lengva suprasti nesaikingo meilės apkvaitimo klausimą.

Dabar yra du būdai, kuriais velniai gali, kaip buvo sakyta, sukelti šios rūšies vaizdinius. Kartais jie veikia nesukaustydami žmogaus proto, kaip buvo sakyta pagundos atveju ir savanoriškos vaizduotės pavyzdyje. Bet kartais proto naudojimas yra visiškai sukaustytas; ir tai gali pailiustruoti tam tikri natūraliai defektyvūs asmenys, bepročiai ir girtuokliai. Todėl nenuostabu, kad velniai gali, su Dievo leidimu, sukaustyti protą; ir tokie žmonės vadinami kliedinčiais, nes jų jutimai buvo pagrobti velnio. Ir tai jie daro dviem būdais, arba su raganų pagalba, arba be jos. Nes Aristotelis, veikale, kurį citavome, sako, kad kiekvienas, kuris gyvena aistroje, yra paveikiamas tik mažo dalyko, kaip įsimylėjėlis – tolimiausio savo meilės panašumo, ir panašiai su tuo, kuris jaučia neapykantą. Todėl velniai, kurie išmoko iš žmonių veiksmų, kokioms aistroms jie labiausiai pavaldūs, kursto juos į šios rūšies nesaikingą meilę ar neapykantą, įspausdami savo tikslą žmonių vaizduotėje tuo stipriau ir efektyviau, kuo lengviau jie gali tai padaryti. Ir įsimylėjėliui tuo lengviau iššaukti savo meilės vaizdinį iš atminties ir maloniai išlaikyti jį mintyse.

Bet raganavimu jie veikia tada, kai daro šiuos dalykus per raganas ir jų prašymu, dėl su jomis sudarytos sutarties. Bet neįmanoma detaliai aptarti tokių dalykų dėl didelio pavyzdžių skaičiaus tiek tarp dvasininkų, tiek tarp pasauliečių. Nes kiek svetimautojų atstūmė gražiausias žmonas, kad geistų bjauriausių moterų!

Mes žinome apie seną moterį, kuri, pagal bendrą brolių tame vienuolyne pasakojimą net iki šios dienos, tokiu būdu ne tik užbūrė tris vienas po kito einančius Abatus, bet net nužudė juos, ir tuo pačiu būdu išvarė ketvirtąjį iš proto. Nes ji pati viešai tai prisipažino ir nebijo sakyti: „Aš taip dariau ir taip darau, ir jie negali manęs nemylėti, nes suvalgė tiek daug mano išmatų“ – matuodama tam tikrą ilgį ant savo rankos. Prisipažįstu, be to, kad kadangi neturėjome bylos ją persekioti ar patraukti teisman, ji gyvena iki šios dienos.

Bus prisiminta, kad buvo sakyta, jog velnias neregimai vilioja žmogų nusidėti ne tik įtikinėjimo būdu, kaip buvo sakyta, bet ir polinkio būdu. Nors tai nėra labai aktualu, vis dėlto tebūnie pasakyta, kad panašiu žmogaus polinkio ir skysčių perspėjimu (paveikimu), jis padaro kai kuriuos labiau linkusius į pyktį, ar geismą, ar kitas aistras. Nes akivaizdu, kad žmogus, kurio kūnas taip predisponuotas, yra labiau linkęs į geismą ir pyktį bei tokias aistras; ir kai jos sužadinamos, jis labiau linkęs joms pasiduoti. Bet kadangi sunku cituoti precedentus, todėl reikia rasti lengvesnį metodą juos paskelbti žmonių įspėjimui. Ir Antrojoje šios knygos dalyje mes kalbame apie vaistus, kuriais taip užburtus žmones galima išlaisvinti.

I knyga VIII klausimas

Ar raganos gali susilpninti dauginimosi galias arba sutrukdyti lytiniam aktui.

Dabar faktas, kad svetimaujančios ištvirkėlės ir kekšės labiausiai pasiduoda raganavimui, pagrindžiamas kerais, kuriuos raganos užleidžia ant dauginimosi akto. Ir kad tiesa taptų aiškesnė, apsvarstysime argumentus tų, kurie nesutinka su mumis šiuo klausimu. Ir pirmiausia argumentuojama, kad toks užbūrimas neįmanomas, nes jei būtų, jis vienodai galiotų tiems, kurie susituokę; ir jei tai būtų pripažinta, tada, kadangi santuoka yra Dievo darbas, o raganavimas – velnio, velnio darbas būtų stipresnis už Dievo. Bet jei pripažįstama, kad tai gali paveikti tik ištvirkautojus ir nesusituokusius, tai reiškia grįžimą prie nuomonės, kad raganavimas iš tikrųjų neegzistuoja, o tik žmonių vaizduotėje; ir tai buvo paneigta Pirmajame Klausime. Arba bus rasta kokia nors priežastis, kodėl tai turėtų paveikti nesusituokusius, o ne susituokusius; ir vienintelė galima priežastis yra ta, kad santuoka yra Dievo darbas. Ir kadangi, pasak Teologų, ši priežastis negalioja, vis dar lieka argumentas, kad tai padarytų velnio darbą stipresnį už Dievo; ir kadangi būtų nedera taip tvirtinti, taip pat nedera teigti, kad lytinis aktas gali būti sutrukdytas raganavimo.

Vėlgi, velnias negali sutrukdyti kitų natūralių veiksmų, tokių kaip valgymas, vaikščiojimas ir stovėjimas, kaip akivaizdu iš fakto, kad jei jis galėtų, jis galėtų sunaikinti visą pasaulį.

Be to, kadangi lytinis aktas yra bendras visoms moterims, jei jis būtų sutrukdytas, tai būtų visų moterų atžvilgiu; bet taip nėra, ir todėl pirmasis argumentas geras. Nes faktai įrodo, kad taip nėra; nes kai vyras sako, kad jis buvo užburtas, jis vis dar yra visiškai pajėgus kitų moterų atžvilgiu, nors ne su ta, su kuria negali santykiauti; ir priežastis tam yra ta, kad jis nenori, ir todėl negali nieko padaryti tuo klausimu.

Priešingoje ir teisingoje pusėje yra skyrius Dekretaluose (Jei burtu ir t.t.): taip pat ir visų Teologų bei Kanonistų nuomonė, kur jie kalba apie santuokos trukdymą, sukeltą raganavimo.

Taip pat yra kita priežastis: kadangi velnias yra galingesnis už žmogų, o žmogus gali sutrukdyti dauginimosi galias šaldančiomis žolelėmis ar bet kuo kitu, ką galima sugalvoti, todėl daug labiau tai gali padaryti velnias, nes jis turi didesnį žinojimą ir klastą.

Atsakymas. Tiesa pakankamai akivaizdi iš dviejų dalykų, kurie jau buvo aptarti, nors trukdymo metodas nebuvo specifiškai paskelbtas. Nes buvo parodyta, kad raganavimas egzistuoja ne tik žmonių vaizduotėje, bet ne faktiškai; bet kad tikrai ir faktiškai nesuskaičiuojami užbūrimai gali įvykti, su Dievo leidimu. Taip pat buvo parodyta, kad Dievas tai leidžia labiau dauginimosi galių atveju dėl jų didesnio sugedimo, nei kitų žmonių veiksmų atveju. Bet dėl metodo, kuriuo toks trukdymas sukeliamas, reikia pažymėti, kad tai paveikia ne tik dauginimosi galias, bet ir vaizduotės ar fantazijos galias.

Ir dėl to Petras iš Paludės (III, 34) pažymi penkis metodus. Nes jis sako, kad velnias, būdamas dvasia, turi galią kūniškam kūriniui sukelti arba užkirsti kelią vietiniam judėjimui. Todėl jis gali sutrukdyti kūnams suartėti, tiesiogiai arba netiesiogiai, įsiterpdamas kokiu nors kūnišku pavidalu. Taip atsitiko jaunuoliui, kuris susižadėjo su stabu ir vis dėlto vedė jauną mergelę, ir todėl negalėjo su ja santykiauti. Antra, jis gali sužadinti vyrą tam aktui arba užšaldyti jo norą jam, slaptų dalykų dorybe, kurių galią jis geriausiai žino. Trečia, jis taip pat gali sutrikdyti žmogaus suvokimą ir vaizduotę taip, kad moteris jam atrodytų bjauri: kadangi jis gali, kaip buvo sakyta, paveikti vaizduotę. Ketvirta, jis gali tiesiogiai sutrukdyti erekciją to nario, kuris pritaikytas apvaisinimui, lygiai kaip jis gali sutrukdyti vietinį judėjimą. Penkta, jis gali sutrukdyti gyvybinės esencijos tekėjimą į narius, kuriuose glūdi varomoji jėga; tarsi uždarydamas sėklinius latakus, kad ji nenusileistų į dauginimosi kanalus, arba grįžtų iš jų, arba neišsiveržtų iš jų, arba vienu iš daugelio būdų neatliktų savo funkcijos.

Ir jis tęsia sutikdamas su tuo, ką aukščiau aptarė kiti Daktarai. Nes Dievas leidžia velniui daugiau laisvės šio akto atžvilgiu, per kurį nuodėmė pirmiausia pasklido, nei kitų žmogaus veiksmų. Panašiai, gyvatės yra labiau pavaldžios magiškiems kerams nei kiti gyvūnai. Ir šiek tiek vėliau jis sako: Tas pats ir moters atveju, nes velnias gali taip aptemdyti jos supratimą, kad ji laiko savo vyrą tokiu bjauriu, jog už visą pasaulį neleistų jam su ja gultis.

Vėliau jis nori rasti priežastį, kodėl daugiau vyrų nei moterų yra užburiami to veiksmo atžvilgiu; ir jis sako, kad toks trukdymas paprastai atsiranda erekcijos klausimu, kas lengviau gali atsitikti vyrams; ir todėl daugiau vyrų nei moterų yra užburiami. Taip pat galima sakyti, kad, didžiajai daliai raganų būnant moterimis, jos labiau geidžia vyrų nei moterų. Taip pat jos veikia iš pykčio ištekėjusioms moterims, rasdamos kiekvieną progą svetimavimui, kai vyras gali santykiauti su kitomis moterimis, bet ne su savo žmona; ir panašiai žmona taip pat turi ieškoti kitų meilužių.

Jis taip pat prideda, kad Dievas leidžia velniui kankinti nusidėjėlius skaudžiau nei teisiuosius. Todėl Angelas sakė Tobijui: „Jis duoda velniui galią tiems, kurie atsidavę geismui.“ Bet jis turi galią ir prieš teisiuosius kartais, kaip Jobo atveju, bet ne lytinių funkcijų atžvilgiu. Todėl jie turėtų atsiduoti išpažinčiai ir kitiems geriems darbams, kad geležis neliktų žaizdoje, ir būtų bergždžia taikyti vaistus. Tiek apie Petrą. Bet tokių efektų pašalinimo metodas bus parodytas Antrojoje šio veikalo dalyje.

Kai kurios atsitiktinės abejonės dėl Santykiavimo, sutrukdyto Piktų Kerų, paaiškinamos.

Bet tarp kitko, jei klausiama, kodėl ši funkcija kartais sutrukdoma vienos moters atžvilgiu, bet ne kitos, atsakymas, pasak Šv. Bonaventūros, yra toks. Arba kerėtoja ar ragana kankina tokiu būdu tuos asmenis, kuriuos velnias nustatė; arba tai todėl, kad Dievas neleis to užleisti tam tikriems asmenims. Nes paslėptas Dievo tikslas tame yra neaiškus, kaip parodyta Tobijo žmonos atveju. Ir jis prideda:
Jei klausiama, kaip velnias tai daro, reikia sakyti, kad jis sutrukdo lytinę galią ne viduje pakenkdamas organui, bet išorėje padarydamas jį nenaudingą. Todėl, kadangi tai yra dirbtinis, o ne natūralus trukdymas, jis gali padaryti vyrą impotentu vienos moters atžvilgiu, bet ne kitų: atimdamas jo geismo uždegimą jai, bet ne kitoms moterims, arba per savo paties galią, arba per kokią nors žolelę ar akmenį, arba kokias nors slaptas natūralias priemones. Ir tai sutinka su Petro iš Paludės žodžiais.

Be to, kadangi impotencija šiame akte kartais kyla dėl prigimties šaltumo ar kokio nors natūralaus defekto, klausiama, kaip įmanoma atskirti, ar tai dėl raganavimo, ar ne. Hostensis pateikia atsakymą savo „Sumoje“ (bet tai neturi būti viešai pamokslaujama): Kai narys jokiu būdu nesujudimas ir niekada negali atlikti sueities akto, tai yra prigimties frigidiškumo ženklas; bet kai jis sujudinamas ir tampa ereguotas, bet vis tiek negali atlikti, tai yra raganavimo ženklas.

Taip pat reikia pažymėti, kad nario impotencija atlikti aktą nėra vienintelis užbūrimas; bet kartais moteriai sukeliama tai, kad ji negali pastoti, arba ji patiria persileidimą.

Pažymėkite, be to, kad pagal tai, kas nustatyta Kanonų, kas tik iš keršto troškimo ar neapykantos daro ką nors vyrui ar moteriai, kad sutrukdytų jiems pradėti ar pastoti, turi būti laikomas žudiku. Ir pažymėkite toliau, kad Kanonas kalba apie palaidus įsimylėjėlius, kurie, norėdami išgelbėti savo meilužes nuo gėdos, naudoja kontraceptikus, tokius kaip gėrimai ar žolelės, kurie prieštarauja gamtai, be jokios velnių pagalbos. Ir tokie atgailautojai turi būti baudžiami kaip žudikai. Bet raganos, kurios daro tokius dalykus raganavimu, pagal įstatymą baudžiamos kraštutine bausme, kaip buvo paliesta aukščiau Pirmajame Klausime.

Ir dėl argumentų sprendimo; kai prieštaraujama, kad šie dalykai negali atsitikti tiems, kurie sujungti santuoka, toliau reikia pažymėti, kad net jei tiesa šiuo klausimu jau nebūtų buvusi pakankamai aiški, vis dėlto šie dalykai gali tikrai ir faktiškai atsitikti tiek pat susituokusiems, kiek ir tiems, kurie nėra. Ir protingas skaitytojas, kuris turi daug knygų, kreipsis į Teologus ir Kanonistus, ypač ten, kur jie kalba apie impotentus ir užburtuosius. Jis ras juos sutariančius smerkiant dvi klaidas: ypač dėl susituokusių žmonių, kurie atrodo manantys, kad toks užbūrimas negali atsitikti tiems, kurie sujungti santuoka, pateikiant priežastį, kad velnias negali sunaikinti Dievo darbų.

Ir pirmoji klaida, kurią jie smerkia, yra ta, kurią daro tie, kurie sako, kad pasaulyje nėra raganavimo, o tik žmonių vaizduotėje, kurie dėl nežinojimo slaptų priežasčių, kurių joks žmogus dar nesupranta, priskiria tam tikrus natūralius efektus raganavimui, lyg jie būtų sukelti ne slaptų priežasčių, bet velnių, veikiančių patys savaime arba kartu su raganomis. Ir nors visi kiti Daktarai smerkia šią klaidą kaip gryną melą, vis dėlto Šv. Tomas ją puola energingiau ir stigmatizuoja kaip faktinę ereziją, sakydamas, kad ši klaida kyla iš netikėjimo šaknies. Ir kadangi netikėjimas krikščionyje laikomas erezija, todėl tokie nusipelno būti įtariami kaip eretikai. Ir šis klausimas buvo paliestas Pirmajame Klausime, nors ten nebuvo taip aiškiai paskelbtas. Nes jei kas nors apsvarstys kitus Šv. Tomo pasisakymus kitose vietose, jis ras priežastis, kodėl jis tvirtina, kad tokia klaida kyla iš netikėjimo šaknies.

…

Todėl katalikų Daktarai daro šį skirtumą, kad impotencija, sukelta raganavimo, yra arba laikina, arba nuolatinė. Ir jei ji laikina, tada ji neanuliuoja santuokos. Be to, manoma, kad ji laikina, jei jie gali būti išgydyti nuo kliūties per trejus metus nuo jų bendro gyvenimo, dėdami visas įmanomas pastangas, arba per Bažnyčios sakramentus, arba per kitus vaistus, kad būtų išgydyti. Bet jei jie tada neišgydomi jokiu vaistu, nuo to laiko manoma, kad ji nuolatinė. Ir tokiu atveju ji arba eina prieš santuokos sudarymą ir anuliuoja tą, kuri dar nėra sudaryta; arba ji eina po santuokos sutarties, bet prieš jos suvartojimą (lytinį aktą), ir tada taip pat, pasak kai kurių, anuliuoja ankstesnę sutartį… Arba ji eina po santuokos suvartojimo, ir tada santuokinis ryšys nėra anuliuojamas. Daug pažymėta ten apie impotenciją Hostensio, ir Godfrio, ir Daktarų bei Teologų.

Į argumentus. Dėl pirmojo, tai pakankamai aišku iš to, kas buvo pasakyta. Nes dėl argumento, kad Dievo darbai gali būti sunaikinti velnio darbų, jei raganavimas turi galią prieš tuos, kurie susituokę, tai neturi galios; greičiau priešingai atrodo, nes velnias negali nieko daryti be Dievo leidimo. Nes jis negriauna pagrindine jėga kaip tironas, bet per kokį nors išorinį meną, kaip įrodyta aukščiau. Ir antrasis argumentas taip pat padarytas visiškai aiškus, kodėl Dievas leidžia šį trukdymą labiau lytinio akto atveju nei kitų veiksmų. Bet velnias turi galią ir kitiems veiksmams, kai Dievas leidžia. Todėl nėra pagrįsta argumentuoti, kad jis galėtų sunaikinti visą pasaulį. Ir į trečiąjį prieštaravimą panašiai atsakoma tuo, kas buvo pasakyta.

I knyga IX klausimas

Ar raganos gali sukurti iliuziją, kad vyriškas organas atrodo visiškai pašalintas ir atskirtas nuo kūno.

Čia skelbiama tiesa apie velniškas operacijas dėl vyriško organo. Ir kad faktai šiuo klausimu taptų aiškūs, klausiama, ar raganos su velnių pagalba gali tikrai ir faktiškai pašalinti narį, ar jos tik padaro tai regimai per kokį nors glamūrą ar iliuziją. Ir kad jos gali faktiškai tai padaryti, argumentuojama a fortiori (iš stipresnio); nes kadangi velniai gali daryti didesnius dalykus nei šis, kaip žudyti juos ar pernešti iš vietos į vietą – kaip buvo parodyta aukščiau Jobo ir Tobijo atvejais – todėl jie taip pat gali tikrai ir faktiškai pašalinti vyrų narius.

Vėlgi, argumentas paimtas iš komentaro apie blogų Angelų aplankymus Psalmėse: Dievas baudžia per blogus Angelus, kaip Jis dažnai baudė Izraelio Tautą įvairiomis ligomis, tikrai ir faktiškai užleistomis ant jų kūnų. Todėl narys yra lygiai taip pat pavaldus tokiems aplankymams.

Gali būti sakoma, kad tai daroma su Dieviškuoju leidimu. Ir tokiu atveju, jau buvo sakyta, kad Dievas leidžia daugiau raganavimo galios prieš genitalijų funkcijas dėl pirmojo nuodėmės sugedimo, kuris atėjo mums iš dauginimosi akto, todėl Jis taip pat leidžia didesnę galią prieš patį genitalijų organą, net iki jo pašalinimo.

Ir vėlgi, buvo didesnis dalykas paversti Loto žmoną druskos stulpu, nei atimti vyrišką organą; ir tas (Pradžios 19) buvo tikra ir faktinė, ne tariama, metamorfozė (nes sakoma, kad tas stulpas vis dar matomas). Ir tai buvo padaryta blogo Angelo; lygiai kaip gerieji Angelai ištiko Sodomos vyrus aklumu, kad jie negalėtų rasti namų durų. Ir taip buvo su kitomis Gomoros vyrų bausmėmis. Komentaras, iš tiesų, tvirtina, kad Loto žmona pati buvo suteršta ta yda, ir todėl buvo nubausta.

Ir vėlgi, kas gali sukurti natūralią formą, gali ją ir atimti. Bet velniai sukūrė daug natūralių formų, kaip aišku iš Faraono magų, kurie su velnių pagalba padarė varles ir žalčius. Taip pat Šv. Augustinas, 83 knygoje, sako, kad tie dalykai, kurie regimai daromi žemesniųjų oro galių, negali būti laikomi tik iliuzijomis; bet net žmonės gali, kokiu nors įgudusiu pjūviu, pašalinti vyrišką organą; todėl velniai gali daryti neregimai tai, ką kiti daro regimai.

Bet priešingoje pusėje, Šv. Augustinas (de Civitate Dei, 18) sako: Nereikia tikėti, kad per velnių meną ar galią žmogaus kūnas gali būti pakeistas į žvėries pavidalą; todėl lygiai taip pat neįmanoma, kad būtų pašalinta tai, kas esminga žmogaus kūno tiesai. Taip pat jis sako (de Trinitate, 3): Nereikia manyti, kad ši regimos materijos substancija yra pavaldi tų nupuolusių angelų valiai; nes ji pavaldi tik Dievui.

Atsakymas. Nėra abejonės, kad tam tikros raganos gali daryti nuostabius dalykus dėl vyriškų organų, nes tai sutinka su tuo, kas buvo matyta ir girdėta daugelio, ir su bendru pasakojimu to, kas buvo žinoma apie tą narį per regos ir lytėjimo jusles. Ir dėl to, kaip šis dalykas įmanomas, reikia sakyti, kad tai gali būti padaryta dviem būdais, arba faktiškai ir iš tikrųjų, kaip sakė pirmieji argumentai, arba per kokį nors prestižą ar glamūrą. Bet kai tai atliekama raganų, tai yra tik glamūro dalykas; nors kenčiančiojo nuomone tai nėra iliuzija. Nes jo vaizduotė gali tikrai ir faktiškai tikėti, kad kažko nėra, kadangi jokia savo išorine jusle, tokia kaip rega ar lytėjimas, jis negali suvokti, kad tai yra.

Iš to galima sakyti, kad yra tikra nario abstrakcija (pašalinimas) vaizduotėje, nors ne faktiškai; ir reikia pažymėti kelis dalykus, kaip tai atsitinka. Ir pirmiausia apie du metodus, kuriais tai gali būti padaryta. Nenuostabu, kad velnias gali apgauti išorinius žmogaus jutimus, kadangi, kaip buvo aptarta aukščiau, jis gali suklaidinti vidinius jutimus, atnešdamas faktiniam suvokimui idėjas, kurios saugomos vaizduotėje. Be to, jis apgauna žmones jų natūraliose funkcijose, padarydamas tai, kas regima, jiems nematoma, ir tai, kas apčiuopiama, neapčiuopiama, ir girdimą negirdima, ir taip su kitais jutimais. Bet tokie dalykai nėra tiesa faktinėje realybėje, nes jie sukeliami per kokį nors defektą, įvestą į jutimą, tokį kaip akys ar ausys, ar lytėjimas, dėl kurio defekto žmogaus sprendimas yra apgautas.

Ir mes galime tai pailiustruoti tam tikrais natūraliais reiškiniais. Nes saldus vynas karščiuojančio liežuviui atrodo kartus, jo skoniui esant apgautam ne paties fakto, bet dėl jo ligos. Taip pat ir nagrinėjamu atveju, apgaulė kyla ne iš fakto, nes narys vis dar faktiškai yra savo vietoje; bet tai yra jutimo iliuzija jo atžvilgiu.

Vėlgi, kaip buvo sakyta aukščiau apie dauginimosi galias, velnias gali sutrukdyti tą veiksmą įterpdamas kokį nors kitą tos pačios spalvos ir išvaizdos kūną, tokiu būdu, kad koks nors lygiai suformuotas kūnas kūno spalvos yra įterpiamas tarp regėjimo ir lytėjimo, ir tarp tikrojo kenčiančiojo kūno, taip, kad jam atrodo, jog jis negali matyti ir jausti nieko kito, tik lygų kūną, kurio paviršiaus nepertraukia joks genitalijų organas…

Be to, reikia atsižvelgti, kad tokia regėjimo ir lytėjimo iliuzija gali būti sukelta ne tik įterpiant kokį nors lygų kūną be nario, bet ir iššaukiant į fantaziją ar vaizduotę tam tikras formas ir idėjas, glūdinčias prote, tokiu būdu, kad dalykas įsivaizduojamas kaip suvokiamas tada pirmą kartą… Ir kadangi tai gali atsitikti natūraliai, daug labiau velnias gali iššaukti vaizduotei lygaus kūno be vyriško nario išvaizdą, tokiu būdu, kad jutimas tiki tai esant faktine tiesa.

Antra, reikia pažymėti kitus metodus, kuriuos lengviau suprasti ir paaiškinti. Nes, pasak Šv. Izidoriaus (Etym. VIII, 9), glamūras yra niekas kita kaip tam tikra jutimų, ir ypač akių, apgaulė. Ir dėl šios priežasties jis taip pat vadinamas prestižu, nuo prestringo, nes akių regėjimas taip sukaustytas, kad dalykai atrodo kitokie nei yra…

Todėl tam tikra prasme galime sakyti net apie žmogaus prestidigitacijos meną, kad jis gali būti vykdomas trimis būdais. Pirmasis, tai gali būti daroma be velnių, nes tai dirbtinai atliekama žmonių, kurie rodo dalykus ir slepia juos, vikrumu, kaip fokusininkų ir pilvakalbių triukų atveju. Antrasis metodas taip pat be velnių pagalbos; kai žmonės gali naudoti kokią nors natūralią dorybę natūraliuose kūnuose ar mineraluose, kad suteiktų tokiems objektams kokią nors kitą išvaizdą, visiškai skirtingą nuo jų tikrosios išvaizdos. Todėl, pasak Šv. Tomo (I, 114, 4) ir kelių kitų, žmonės, smilkydami tam tikras smilkstančias ar degančias žoleles, gali padaryti, kad lazdos atrodytų kaip žalčiai.

Trečiasis apgaulės metodas vykdomas su velnių pagalba, esant Dievo leidimui. Nes aišku, kad velniai iš prigimties turi tam tikrą galią tam tikriems žemiškiems dalykams, kurią jie naudoja, kai Dievas leidžia, taip, kad dalykai atrodo kitokie nei yra.

Ir dėl šio trečiojo metodo, reikia pažymėti, kad velnias turi penkis būdus, kuriais jis gali apgauti bet ką, kad šis manytų dalyką esant kitokį nei jis yra. Pirma, dirbtiniais triukais, kaip buvo sakyta; nes tai, ką žmogus gali padaryti menu, velnias gali padaryti dar geriau. Antra, natūraliu metodu, pritaikant, kaip buvo sakyta, ir įterpiant kokią nors substanciją, kad paslėptų tikrąjį kūną, arba supainiojant jį žmogaus fantazijoje. Trečias būdas yra, kai užvaldytame kūne jis pateikia save kaip kažką, kas jis nėra; kaip liudija istorija, kurią pasakoja Šv. Grigalius savo Pirmajame Dialoge apie vienuolę, kuri suvalgė salotą, kuri, vis dėlto, kaip prisipažino velnias, nebuvo salota, bet velnias salotos pavidalu, arba pačioje salotoje… Ketvirtas metodas yra, kai jis supainioja regos organą, kad aiškus dalykas atrodo miglotas, arba atvirkščiai… Jo penktasis metodas yra veikiant vaizduotės galią, ir, sutrikdant skysčius, sukeliant jutimais suvokiamų formų transmutaciją… Todėl nėra jokio sunkumo jam paslėpti vyrišką narį per kokį nors prestižą ar glamūrą. Ir akivaizdus to įrodymas ar pavyzdys, kuris buvo atskleistas mums mūsų Inkvizitorių pareigose, bus išdėstytas vėliau, kur daugiau pasakojama apie šiuos ir kitus dalykus Antrojoje šio Traktato Dalyje.

Kaip Užbūrimą galima Atskirti nuo Natūralaus Defekto.

Kyla atsitiktinis klausimas su tam tikrais kitais sunkumais. Petro narys buvo nuimtas, ir jis nežino, ar tai raganavimu, ar kokiu kitu būdu velnio galia, su Dievo leidimu. Ar yra kokių nors būdų nustatyti ar atskirti tai? Galima atsakyti taip. Pirma, kad tie, kuriems tokie dalykai dažniausiai atsitinka, yra svetimautojai ar ištvirkautojai. Nes kai jie nepajėgia atsakyti į savo meilužės reikalavimą, arba jei jie nori jas palikti ir prisirišti prie kitų moterų, tada jų meilužė, iš keršto, per kokią nors kitą galią sukelia jų narių nuėmimą. Antra, tai galima atskirti faktu, kad tai nėra nuolatinė būsena. Nes jei tai ne dėl raganavimo, tada praradimas nėra nuolatinis, bet jis bus kada nors atstatytas.

Bet čia kyla kita abejonė, ar tai dėl raganavimo prigimties, kad jis nėra nuolatinis. Atsakoma, kad jis gali būti nuolatinis ir trukti iki mirties, lygiai kaip Kanonistai ir Teologai sprendžia apie raganavimo kliūtį santuokoje, kad laikina gali tapti nuolatine… Todėl tuo pačiu būdu galime sakyti, kad keras, užleistas Petrui, bus nuolatinis, jei ragana, kuri tai padarė, negali jo išgydyti.

Nes yra trys raganų laipsniai. Nes kai kurios ir gydo, ir kenkia; kai kurios kenkia, bet negali gydyti; ir kai kurios atrodo galinčios tik gydyti, tai yra, panaikinti sužalojimus, kaip bus parodyta vėliau. Nes taip atsitiko mums: dvi raganos ginčijosi, ir kol jos tyčiojosi viena iš kitos, viena pasakė: „Aš nesu tokia nedora kaip tu, nes aš moku išgydyti tuos, kuriuos sužaloju.“ Keras taip pat bus nuolatinis, jei, prieš jį išgydant, ragana pasitraukia, arba pakeisdama gyvenamąją vietą, arba mirdama…

Tačiau pagrindinis vaistas prieš raganavimą yra Atgailos sakramentas. Nes kūniška negalia dažnai kyla iš nuodėmės. O kaip kerai ar raganos gali būti pašalinti, bus parodyta Antrojoje šio Traktato Dalyje…

Argumentų sprendimai.

Dėl pirmojo, aišku, kad nėra abejonės, jog, lygiai kaip su Dievo leidimu jie gali žudyti žmones, taip pat velniai gali tikrai ir faktiškai nuimti tą narį, kaip ir kitus. Bet tada velniai neveikia per raganų tarpininkavimą… Bet neteisinga sakyti, kad tai visada atsitinka. Nes tai nebūtų pagal raganavimo būdą, kad tai taip atsitiktų; ir net raganos, kai jos daro tokius darbus, neapsimeta, kad jos neturi galios atstatyti narį, kai nori ir moka tai padaryti. Iš to aišku, kad jis nėra faktiškai nuimtas, bet tik glamūru. Dėl trečiojo, apie Loto žmonos metamorfozę, sakome, kad tai buvo faktinė, o ne glamūras. Ir dėl ketvirtojo, kad velniai gali sukurti tam tikras esmines formas, ir todėl gali jas ir pašalinti: reikia sakyti dėl Faraono magų, kad jie padarė tikrus žalčius; ir kad velniai gali, su kito agento pagalba, sukelti tam tikrus efektus netobuliems kūriniams, kurių jie negali sukelti žmonėms, kurie yra pagrindinis Dievo rūpestis… Jie gali, vis dėlto, su Dievo leidimu, padaryti žmonėms tikrą ir faktinę žalą, taip pat jie gali sukurti žalos glamūrą…

I knyga X klausimas

Ar raganos gali kerų pagalba paversti žmones žvėrimis.

Čia skelbiame tiesą, ar ir kaip raganos paverčia žmones žvėrimis. Ir argumentuojama, kad tai neįmanoma, remiantis šia Vyskupų veikalo (Episcopus) ištrauka (XXVI, 5): Kas tiki, kad įmanoma kokį nors kūrinį pakeisti į geresnį ar blogesnį, arba transformuoti į kokį kitą pavidalą ar panašumą, išskyrus patį Kūrėją, Kuris padarė visus dalykus, tas be abejonės yra netikėlis ir blogesnis už pagonį.

Ir pacituosime Šv. Tomo argumentus antrojoje „Sentencijų“ knygoje, VIII: Ar velniai gali paveikti kūnišką jutimą kerų apgaule. Ten jis pirmiausia argumentuoja, kad negali. Nes nors tas žvėries pavidalas, kuris yra matomas, turi kažkur būti, jis negali egzistuoti tik juslėse; nes juslė nesuvokia jokio pavidalo, kuris nėra gautas iš faktinės materijos, o ten nėra jokio faktinio žvėries; ir jis remiasi Kanono autoritetu. Ir vėlgi, tai, kas atrodo esą, negali iš tikrųjų būti; kaip moters, kuri atrodo esanti žvėris, atveju, nes du esminiai pavidalai negali egzistuoti vienu ir tuo pačiu metu toje pačioje materijoje. Todėl, kadangi tas žvėries pavidalas, kuris pasirodo, negali egzistuoti niekur, joks keras ar iliuzija negali egzistuoti stebėtojo akyje; nes regėjimas privalo turėti kokį nors objektą, į kurį jis nukreiptas.

Ir jei argumentuojama, kad pavidalas egzistuoja supančioje atmosferoje, tai neįmanoma; tiek todėl, kad atmosfera negali įgauti jokio pavidalo ar formos, tiek todėl, kad oras aplink tą asmenį ne visada pastovus ir negali toks būti dėl savo takios prigimties, ypač kai jis juda. Ir vėlgi todėl, kad tokiu atveju tokia transformacija būtų matoma visiems; bet taip nėra, nes atrodo, kad velniai negali nė kiek apgauti Šventų Vyrų regėjimo.

Be to, regos jutimas arba regėjimo gebėjimas yra pasyvus gebėjimas, ir kiekvieną pasyvų gebėjimą išjudina jį atitinkantis aktyvus agentas. Dabar aktyvus agentas, atitinkantis regėjimą, yra dvejopas: vienas yra veiksmo šaltinis, arba objektas; kitas yra nešėjas, arba terpė. Bet tas tariamas pavidalas negali būti jutimo objektas, nei jis gali būti terpė, per kurią jis nešamas. Pirma, jis negali būti objektas, kadangi jo negali pagauti niekas, kaip buvo parodyta ankstesniame argumente, nes jis neegzistuoja juslėse gautas iš objekto, nei jis yra pačiame objekte, nei netgi ore, kaip nešančioje terpėje, kaip buvo aptarta aukščiau trečiajame argumente.

Be to, jei velnias judina vidinę sąmonę, jis tai daro arba projektuodamas save į pažinimo gebėjimą, arba keisdamas jį. Bet jis nedaro to projektuodamas save; nes jis arba turėtų prisiimti kūną, ir net tada negalėtų prasiskverbti į vidinį vaizduotės organą; nes du kūnai negali būti vienu metu toje pačioje vietoje; arba jis prisiimtų fantominį kūną; ir tai vėlgi būtų neįmanoma, nes joks fantomas nėra visiškai be substancijos.

Panašiai jis negali to daryti ir keisdamas pažinimą. Nes jis arba pakeistų jį per pasikeitimą, ko jis, atrodo, negali padaryti, nes visi pasikeitimai sukeliami aktyvių savybių, kurių velniams trūksta; arba jis pakeistų jį per transformaciją ar vietinį judėjimą; ir tai neatrodo įvykdoma dėl dviejų priežasčių. Pirma, todėl, kad organo transformacija negali būti atlikta be skausmo pojūčio. Antra, todėl, kad tokiu atveju velnias padarytų matomus tik žinomo pavidalo dalykus; bet Šv. Augustinas sako, kad jis sukuria šios rūšies pavidalus, tiek žinomus, tiek nežinomus. Todėl atrodo, kad velniai jokiu būdu negali apgauti žmogaus vaizduotės ar juslių.

Bet prieš tai, Šv. Augustinas sako (de Civitate Dei, XVIII), kad žmonių transmutacijos į gyvulius, kurios, sakoma, atliekamos velnių menu, nėra faktinės, bet tik regimos. Bet tai nebūtų įmanoma, jei velniai negalėtų transmutuoti žmogaus juslių. Šv. Augustino autoritetas vėlgi tinka 83 knygoje, kuri jau buvo cituota: Šis velnio blogis įsėlina per visus jutiminius priėjimus ir t.t.

Atsakymas. Jei skaitytojas nori pasidomėti transmutacijos metodu, jis ras Antrojoje šio veikalo dalyje, VI skyriuje, įvairius metodus. Bet kol kas eidami scholastiniu būdu, sakykime sutikdami su trijų Daktarų nuomonėmis, kad velnias gali apgauti žmogaus fantaziją taip, kad žmogus tikrai atrodo esąs gyvūnas. Paskutinė iš tų nuomonių, kuri yra Šv. Tomo, yra subtilesnė už kitas. Bet pirmoji yra Šv. Antonino pirmojoje jo „Sumos“ dalyje, V, 5, kur jis skelbia, kad velnias kartais veikia apgauti žmogaus fantaziją, ypač per juslių iliuziją; ir jis įrodo tai natūraliu samprotavimu, Kanono autoritetu ir daugybe pavyzdžių.

Ir pirmiausia taip: Mūsų kūnai natūraliai yra pavaldūs ir paklūsta angeliškai prigimčiai vietinio judėjimo atžvilgiu. Bet blogieji angelai, nors prarado malonę, neprarado savo prigimtinės galios, kaip dažnai buvo sakyta anksčiau. Ir kadangi fantazijos ar vaizduotės gebėjimas yra kūniškas, tai yra, susietas su fiziniu organu, jis taip pat natūraliai pavaldus velniams, taip, kad jie gali jį transmutuoti, sukeldami įvairias fantazijas, per minčių ir suvokimų tekėjimą į pirminį vaizdinį, gautą jų. Taip sako Šv. Antoninas ir prideda, kad tai įrodyta šiuo Kanonu (Episcopus, XXVI, 5): Negalima praleisti, kad tam tikros nedoros moterys, iškreiptos Šėtono ir suvedžiotos velnių iliuzijų bei fantomų, tiki ir išpažįsta, kad jos naktinėmis valandomis jodinėja ant tam tikrų žvėrių su Diana, pagonių deive, arba su Herodias, ir su nesuskaičiuojama daugybe moterų, ir kad ne laiku esančioje nakties tyloje jos keliauja per didelius žemės atstumus. Ir vėliau: Todėl kunigai turėtų pamokslauti Dievo žmonėms, kad jie žinotų tai esant visiškai klaidinga, ir kad kai tokie fantomai kankina tikinčiųjų protus, tai yra ne iš Dievo, bet iš piktos dvasios. Nes pats Šėtonas pasiverčia įvairių asmenų pavidalu ir panašumu, ir sapnuose klaidindamas protą, kurį laiko belaisvį, vedžioja jį klaidžiais keliais.

Iš tiesų šio Kanono prasmė buvo aptarta Pirmajame Klausime, dėl keturių dalykų, kurie turi būti pamokslaujami. Bet būtų neteisinga suprasti jo prasmę teigiant, kad raganos negali būti taip perneštos, kai jos nori ir Dievas netrukdo; nes labai dažnai vyrai, kurie nėra raganos, prieš savo valią kūniškai pernešami per didelius žemės atstumus.

Bet kad šios transmutacijos gali būti vykdomos abiem būdais, bus parodyta minėtoje „Sumoje“ ir skyriuje, kur Šv. Augustinas pasakoja, kad pagonių knygose skaitoma, jog tam tikra burtininkė, vardu Kirkė, pavertė Odisėjo bendražygius žvėrimis; bet kad tai buvo dėl kokio nors kero ar iliuzijos, o ne faktinis įvykdymas, pakeičiant žmonių fantazijas; ir tai aiškiai įrodoma keliais pavyzdžiais.

Nes mes skaitome „Tėvų Gyvenimuose“, kad tam tikra mergina nesutiko su jaunuoliu kuris maldavo jos atlikti su juo gėdingą veiksmą. Ir jaunuolis, supykęs dėl to, privertė tam tikrą žydą užleisti ant jos kerų, kuriais ji buvo paversta kumele. Tačiau ši metamorfozė nebuvo faktinė tikrovė, bet velnio iliuzija, kuris pakeitė pačios merginos ir tų, kurie į ją žiūrėjo, fantaziją ir jutimą, kad ji atrodė esanti kumelė, nors iš tikrųjų buvo mergina. Nes kai ji buvo atvesta pas Palaimintąjį Makarijų, velnias negalėjo taip veikti, kad apgautų jo jusles, kaip apgavo kitų žmonių, dėl jo šventumo; nes jam ji atrodė tikra mergina, ne kumelė. Ir galiausiai jo malda ji buvo išlaisvinta iš tos iliuzijos, ir sakoma, kad tai jai atsitiko todėl, kad ji nekrepė savo proto į šventus dalykus ir nelankė Sakramentų, kaip turėjo; todėl velnias turėjo jai galią, nors kitais atžvilgiais ji buvo dora.

Todėl velnias, judindamas vidinius suvokimus ir skysčius, gali sukelti pokyčius veiksmuose ir gebėjimuose – fiziniuose, protiniuose ir emociniuose, veikdamas per bet kokį fizinį organą; ir tai sutinka su Šv. Tomu (I, 91). Ir galime tikėti, kad tokios rūšies buvo Simono Mago veiksmai užkalbėjimuose, kurie apie jį pasakojami. Bet velnias negali daryti nė vieno iš šių dalykų be Dievo leidimo, Kuris su savo geraisiais Angelais dažnai sulaiko nedorybę to, kuris siekia mus apgauti ir sužeisti. Todėl Šv. Augustinas, kalbėdamas apie raganas, sako: Tai yra tie, kurie, su Dievo leidimu, sujudina elementus ir supainioja protus tų, kurie nepasitiki Dievu (XXVI, 5).

Taip pat velniai raganavimu gali padaryti, kad vyras negalėtų teisingai matyti savo žmonos, ir atvirkščiai. Ir tai kyla iš fantazijos paveikimo, kad ji jam vaizduojama kaip bjaurus ir siaubingas dalykas. Velnias taip pat siūlo bjaurių dalykų vaizdinius tiek budinčiųjų, tiek miegančiųjų fantazijai, kad juos apgautų ir atvestų į nuodėmę. Bet kadangi nuodėmė glūdi ne vaizduotėje, o valioje, todėl žmogus nenusideda šiose fantazijose, pasiūlytose velnio, ir šiose įvairiose transformacijose, nebent jis savo valia sutinka nusidėti.

Antroji modernių Daktarų nuomonė yra tokia pati, kai jie aiškina, kas yra keras (glamūras) ir kiek būdų velnias gali sukelti tokias iliuzijas. Čia mes nurodome į tai, kas jau buvo pasakyta apie Šv. Antonino argumentus, kurių nereikia kartoti.

Trečioji nuomonė yra Šv. Tomo ir yra atsakymas į argumentą, kur klausiama: Kur glūdi matomo žvėries pavidalo egzistavimas; juslėse, ar realybėje, ar supančiame ore? Ir jo nuomonė yra ta, kad regimas žvėries pavidalas egzistuoja tik vidiniame suvokime, kuris per vaizduotės jėgą mato jį tam tikru būdu kaip išorinį objektą. Ir velnias turi du būdus tokiam rezultatui pasiekti.

Vienu būdu galime sakyti, kad gyvūnų formos, kurios saugomos vaizduotės ižde, velnio veikimu pereina į vidinių jutimų organus; ir tokiu būdu tai atsitinka sapnuose, kaip buvo paaiškinta aukščiau. Ir taip, kai šios formos įspaudžiamos į išorinių jutimų organus, tokius kaip rega, jos atrodo taip, lyg būtų esančios kaip išoriniai objektai ir galėtų būti faktiškai paliestos.

Kitas būdas kyla iš pokyčio vidiniuose suvokimo organuose, per kurį sprendimas yra apgunamas; kaip parodyta to atveju, kurio skonis sugadintas, kad viskas, kas saldu, atrodo kartu; ir tai nelabai skiriasi nuo pirmojo metodo. Be to, net žmonės gali tai pasiekti tam tikrų natūralių dalykų dorybe, kaip antai tam tikrų dūmų garuose namo sijos atrodo esančios žalčiai; ir randama daug kitų to pavyzdžių, kaip buvo paminėta aukščiau.

Argumentų sprendimai.

Dėl pirmojo argumento, tas tekstas dažnai cituojamas, bet jis blogai suprantamas. Nes ten, kur jis kalba apie transformaciją į kitą pavidalą ar panašumą, buvo paaiškinta, kaip tai gali būti padaryta prestidigitacijos menu. Ir ten, kur sakoma, kad joks kūrinys negali būti padarytas velnio galia, tai akivaizdžiai tiesa, jei „padarytas“ suprantama kaip „sukurtas“. Bet jei žodis „padarytas“ suprantamas kaip natūrali gamyba, tikra, kad velniai gali padaryti tam tikrus netobulus kūrinius. Ir Šv. Tomas parodo, kaip tai gali būti padaryta. Nes jis sako, kad visos kūniškų materijų transmutacijos, kurios gali būti sukeltos gamtos jėgų, kuriose esminis dalykas yra sėkla, randama šio pasaulio elementuose, žemėje ar vandenyse (kaip žalčiai ir varlės bei tokie dalykai deda savo sėklą), gali būti sukeltos velnių darbo, kurie įgijo tokią sėklą. Taip pat yra, kai kas nors paverčiama žalčiais ar varlėmis, kurie gali būti sugeneruoti puvimo būdu.

Tačiau tos kūniškų materijų transmutacijos, kurios negali būti sukeltos gamtos jėgų, jokiu būdu negali būti tikrai sukeltos velnių darbo. Nes kai žmogaus kūnas pakeičiamas į žvėries kūną, arba negyvas kūnas prikeliamas gyvybei, tokie dalykai tik atrodo atsitinkantys ir yra keras ar iliuzija; arba velnias pasirodo prieš žmones prisiimtame kūne.

Šie argumentai pagrindžiami. Nes Palaimintasis Albertas savo knygoje „Apie Gyvūnus“, kur jis nagrinėja, ar velniai, ar sakykime net raganos, gali tikrai padaryti gyvūnus, sako, kad jie gali, su Dievo leidimu, padaryti netobulus gyvūnus. Bet jie negali to padaryti akimirksniu, kaip daro Dievas, bet per kokį nors judėjimą, kad ir koks staigus jis būtų, kaip aišku raganų atveju. Ir liečiant ištrauką Išėjimo 7, kur Faraonas pasišaukė savo išminčius, jis sako: Velniai laksto po pasaulį ir renka įvairius pradus, ir juos naudodami gali išvystyti įvairias rūšis. Ir komentaras tam sako: Kai raganos bando ką nors paveikti velnių iššaukimu, šie laksto po pasaulį ir atneša sėklą tų dalykų, apie kuriuos eina kalba, ir jos pagalba, su Dievo leidimu, jie sukuria naujas rūšis. Bet apie tai buvo kalbėta aukščiau.

Gali kilti kitas sunkumas, ar tokie velnių darbai turi būti laikomi stebuklingais. Atsakymas buvo paaiškintas ankstesniuose argumentuose, kad net velniai gali atlikti tam tikrus stebuklus, kuriems jų prigimtinės galios yra pritaikytos. Ir nors tokie dalykai yra tiesa faktiškai, jie nėra daromi siekiant tiesos pažinimo; ir šia prasme Antikristo darbai gali būti vadinami apgavystėmis, nes jie daromi siekiant suvedžioti žmones.

Atsakymas į kitą argumentą, dėl pavidalo, taip pat aiškus. Matomas žvėries pavidalas egzistuoja ne ore, bet tik juslių suvokime, kaip buvo pademonstruota aukščiau remiantis Šv. Tomo nuomone.

Dėl argumento, kad kiekvienas pasyvus yra išjudinamas jį atitinkančio aktyvaus, tai pripažįstama. Bet kai daroma išvada, kad matomas pavidalas negali būti pirminis objektas, kuris išjudina regėjimo aktą, nes jis nekyla iš jokios juslės, atsakoma, kad jis nekyla, nes jis kyla iš kokio nors jutiminio vaizdinio, išsaugoto vaizduotėje, kurį velnias gali ištraukti ir pateikti vaizduotei ar suvokimo galiai, kaip buvo sakyta aukščiau.

Dėl paskutinio argumento, reikia sakyti, kad velnias, kaip buvo parodyta, keičia suvokimo ir vaizduotės galias ne projektuodamas save į jas, bet jas transmutuodamas; tiesa, ne keisdamas jas esmėje, išskyrus vietinio judėjimo atžvilgiu. Nes jis pats savaime negali sukelti naujų pasirodymų, kaip buvo sakyta. Bet jis keičia jas transmutacija, tai yra, vietiniu judėjimu. Ir tai vėlgi jis daro ne dalindamas suvokimo organo substanciją, nes tai sukeltų skausmo pojūtį, bet judindamas suvokimus ir skysčius.

I knyga XI klausimas

Apie tai, kad raganos-pribuvėjos įvairiais būdais žudo įsčiose pradėtus vaikus ir sukelia abortą; arba, jei to nepadaro, aukoja naujagimius velniams.

Čia išdėstoma tiesa apie keturis siaubingus nusikaltimus, kuriuos velniai vykdo prieš kūdikius, tiek motinos įsčiose, tiek vėliau. Ir kadangi velniai šiuos dalykus daro per moterų tarpininkavimą, o ne vyrų, ši žmogžudystės forma siejama greičiau su moterimis nei su vyrais. Ir štai metodai, kuriais tai daroma.

Kanonistai išsamiau nei Teologai nagrinėja kliūtis, kylančias dėl raganavimo; ir jie sako, kad tai yra raganavimas ne tik tada, kai kas nors negali atlikti kūniško akto, apie kurį kalbėjome aukščiau; bet taip pat, kai moteriai sutrukdoma pastoti, arba ji priverčiama persileisti po to, kai pastojo. Trečias ir ketvirtas raganavimo metodas yra, kai joms nepavyksta sukelti aborto, ir tada jos arba suryja vaiką, arba paaukoja jį velniui.

Nėra abejonės dėl pirmųjų dviejų metodų, nes be velnių pagalbos žmogus natūraliomis priemonėmis, tokiomis kaip žolelės, pavyzdžiui, kadagys (savin), ar kitos priemonės menstruacijoms skatinti, gali pasiekti, kad moteris negalėtų pradėti ar pastoti, kaip buvo minėta aukščiau. Bet su kitais dviem metodais yra kitaip; nes jie vykdomi raganų. Ir nėra poreikio pateikti argumentus, nes labai akivaizdūs atvejai ir pavyzdžiai lengviau parodys šio dalyko tiesą.

Pirmoji iš šių dviejų bjaurysčių yra faktas, kad tam tikros raganos, prieš žmogaus prigimties instinktą, ir iš tiesų prieš visų žvėrių prigimtį, galbūt išskyrus vilkus, turi įprotį ryti ir valgyti mažus vaikus. Ir apie tai Komo Inkvizitorius, kuris buvo minėtas anksčiau, papasakojo mums štai ką: kad jis buvo iškviestas Barbio grafystės gyventojų atlikti inkviziciją, nes tam tikras vyras pasigedo savo vaiko lopšyje ir, radęs moterų susibūrimą nakties metu, prisiekė, kad matė jas nužudant jo vaiką, geriant jo kraują ir ryjant jį. Taip pat per vienerius metus, kurie yra dabar paskutiniai praėję, jis sako, kad keturiasdešimt viena ragana buvo sudeginta, o tam tikros kitos pabėgo pas Austrijos erchercogą Zigmuntą. To patvirtinimui yra tam tikri Jono Niderio raštai jo „Formicarius“, apie kurį, kaip ir apie įvykius, kuriuos jis pasakoja, atminimas vis dar gyvas žmonių protuose; todėl akivaizdu, kad tokie dalykai nėra neįtikėtini.

Turime pridėti, kad visuose šiuose dalykuose raganos-pribuvėjos daro dar didesnę žalą, kaip atgailaujančios raganos dažnai pasakojo mums ir kitiems, sakydamos: Niekas nedaro daugiau žalos katalikų tikėjimui nei pribuvėjos. Nes kai jos nenužudo vaikų, tada, tarsi kokiam kitam tikslui, jos išneša juos iš kambario ir, iškėlusios į orą, paaukoja velniams. Bet metodas, kurio jos laikosi tokios rūšies nusikaltimuose, bus parodytas Antrojoje Dalyje, prie kurios turime greitai pereiti. Bet pirmiausia reikia ištirti dar vieną klausimą, būtent, apie Dieviškąjį leidimą. Nes pradžioje buvo sakyta, kad raganavimo įvykdymui būtini trys dalykai: velnias, ragana ir Dieviškasis leidimas.

I knyga XII klausimas

Ar Visagalio Dievo leidimas yra raganavimo palydovas.

Dabar turime apsvarstyti patį Dieviškąjį leidimą, liečiant kurį klausiama keturių dalykų. Pirma, ar būtina, kad šis leidimas lydėtų raganavimo darbą. Antra, kad Dievas savo teisingume leidžia natūraliai nuodėmingam kūriniui vykdyti raganavimą ir kitus baisius nusikaltimus, darant prielaidą apie kitus du būtinus palydovus. Trečia, kad raganavimo nusikaltimas viršija visus kitus blogius, kuriuos Dievas leidžia daryti. Ketvirta, kokiu būdu šis dalykas turėtų būti pamokslaujamas žmonėms.

Dėl trečiojo šios Pirmosios Dalies postulato, būtent Dieviškojo leidimo, klausiama: Ar taip pat katalikiška teigti Dieviškąjį leidimą šiuose raganų darbuose, kaip visiškai eretiška prieštarauti tokiam teiginiui? Ir argumentuojama, kad nėra eretiška teigti, jog Dievas neleidžia velniui tokios didelės galios šios rūšies raganavime. Nes katalikiška, o ne eretiška, paneigti tokius dalykus, kurie atrodo menkinantys Kūrėją. Ir teigiama, kad katalikiška laikytis nuomonės, jog velniui neleidžiama tokia galia žaloti žmones, nes laikytis priešingos nuomonės atrodo esant Kūrėjo menkinimas. Nes tada sektų, kad ne viskas yra pavaldu Dieviškajai apvaizdai, kadangi visažinis Aprūpintojas laiko atokiau, kiek įmanoma, visus trūkumus ir blogį nuo tų, kuriais Jis rūpinasi. Ir jei raganavimo darbai yra leidžiami Dievo, jie nėra Jo laikomi atokiau: ir jei Jis nelaiko jų atokiau, tai Pats Dievas nėra išmintingas Aprūpintojas, ir visi dalykai nėra pavaldūs Jo apvaizdai. Bet kadangi tai klaidinga, todėl klaidinga, kad Dievas leidžia raganavimą.

Ir vėlgi, leisti dalykui įvykti, daro prielaidą apie tą, kuris leidžia, kad jis arba gali užkirsti tam kelią, jei nori, arba negali užkirsti tam kelio, net jei nori; ir nė viena iš šių prielaidų negali būti taikoma Dievui. Nes pirmuoju atveju toks asmuo būtų laikomas piktybišku, o antruoju atveju bejėgiu. Tada atsitiktinai klausiama: Dėl to užbūrimo, kuris atsitiko Petrui, jei Dievas galėjo užkirsti tam kelią ir to nepadarė, tada Dievas yra arba piktas, arba Jis nesirūpina visais; bet jei Jis negalėjo užkirsti tam kelio, net jei norėjo, tada Jis nėra visagalis. Bet kadangi neįmanoma laikytis nuomonės, kad Dievas nesirūpina visais, ir visa kita, todėl negalima sakyti, kad raganavimas daromas su Dievo leidimu.

Be to, tas, kuris yra atsakingas sau ir yra savo paties veiksmų šeimininkas, nėra pavaldus jokio valdytojo leidimui ar apvaizdai. Bet žmonės buvo padaryti atsakingi sau Dievo, pagal Siracido 15: Dievas sukūrė žmogų iš pradžių ir paliko jį jo paties sprendimo rankose. Ypač nuodėmės, kurias daro žmonės, paliktos jų pačių sprendimui, pagal jų širdžių troškimą. Todėl ne visi blogiai pavaldūs Dieviškajam leidimui.

Ir dar, Šv. Augustinas sako „Enchiridione“, kaip ir Aristotelis devintoje „Metafizikos“ knygoje: Geriau nežinoti tam tikrų bjaurių dalykų nei juos žinoti, bet viskas, kas gera, turi būti priskiriama Dievui. Todėl Dievas netrukdo patiems bjauriausiems raganavimo darbams, ar Jis leistų, ar ne. Žiūrėkite taip pat Šv. Paulių I Korintiečiams 9: Argi Dievas rūpinasi jaučiais? Ir tas pats galioja kitiems neprotingiems žvėrims. Todėl Dievas nesirūpina, ar jie užburti, ar ne, nes jie nepavaldūs Jo leidimui, kuris kyla iš Jo apvaizdos.

Vėlgi, tam, kas atsitinka iš būtinybės, nereikia apvaizdaus leidimo ar sumanumo. Tai aiškiai parodyta Aristotelio „Etikoje“, II knygoje: Sumanumas yra teisingas samprotavimas apie dalykus, kurie atsitinka ir yra pavaldūs patarimui ir pasirinkimui. Bet keli raganavimo efektai atsitinka iš būtinybės; kaip kai dėl kokios nors priežasties, arba dėl žvaigždžių įtakos, ateina ligos, ar kiti dalykai, kuriuos mes sprendžiame esant raganavimu. Todėl jie ne visada pavaldūs Dieviškajam leidimui.

Ir vėlgi, jei žmonės užburiami su Dieviškuoju leidimu, tada klausiama: Kodėl tai atsitinka vienam labiau nei kitam? Jei sakoma, kad tai dėl nuodėmės, kurios viename gausiau nei kitame, tai neatrodo pagrįsta; nes tada didesni nusidėjėliai būtų labiau užburti, bet tai akivaizdžiai netiesa, nes jie mažiau baudžiami šiame pasaulyje. Kaip sakoma: Gerai sekasi melagiams. Bet jei šis argumentas būtų geras, jie taip pat būtų užburti. Galiausiai, tai aišku iš fakto, kad nekalti vaikai ir kiti teisieji labiausiai kenčia nuo raganavimo.

Bet prieš šiuos argumentus: teigiama, kad Dievas leidžia daryti blogį, nors Jis to nenori; ir tai yra visatos tobulinimui. Žiūrėkite Dionisijų, de Divin. Nom. III: Blogis bus visą laiką, net iki visatos ištobulinimo. Ir Šv. Augustinas „Enchiridione“: Visuose dalykuose, geruose ir bloguose, glūdi nuostabus visatos grožis. Taigi tai, kas sakoma esant blogiu, yra gerai sutvarkyta, ir laikoma savo tinkamoje vietoje labiau išaukština tai, kas gera; nes geri dalykai yra malonesni ir labiau pagirtini, kai lyginami su blogais. Šv. Tomas taip pat paneigia nuomonę tų, kurie sako, kad nors Dievas nenori blogio (nes joks kūrinys nesiekia blogio nei savo natūraliu, nei gyvūnišku, nei intelektualiu apetitu, kuris yra valia, kurios objektas yra gėris), vis dėlto Jis nori, kad blogis egzistuotų ir būtų daromas. Tai jis vadina klaidinga; nes Dievas nei nori, kad blogis būtų daromas, nei nori, kad jis nebūtų daromas, bet nori leisti blogį daryti; ir tai yra gerai visatos tobulinimui.

Ir kodėl yra klaidinga sakyti, kad Dievas nori, jog blogis būtų ir būtų daromas, visatos labui, jis sako esant dėl šios priežasties. Niekas neturi būti vertinama geru, išskyrus tai, kas gera savaime, o ne atsitiktinai. Kaip dorybingas žmogus vertinamas geru savo intelektualia prigimtimi, ne gyvūniška prigimtimi. Bet blogis nėra savaime skirtas gėriui, bet atsitiktinai. Nes prieš tų, kurie daro bloga, intenciją, rezultatai būna geri. Šiuo būdu, prieš raganų intenciją, ar prieš tironų intenciją, buvo taip, kad per jų persekiojimus kankinių kantrybė švietė aiškiai.

Atsakymas. Šį klausimą taip pat sunku suprasti, kaip naudinga paaiškinti. Nes tarp argumentų, ne tiek Pasauliečių, kiek tam tikrų Išminčių, yra šis bendras bruožas; kad jie netiki, jog toks siaubingas raganavimas, apie kokį kalbėta, yra leidžiamas Dievo; būdami nežinioje apie šio Dieviškojo leidimo priežastis. Ir dėl šio nežinojimo, kadangi raganos nėra numalšinamos su kerštu, kuris joms priklauso, jos atrodo dabar nuniokojančios visą Krikščioniją. Todėl, kad tiek mokyti, tiek nemokyti būtų patenkinti kiekvienu būdu, pagal Teologų nuomonę, mes pateikiame savo atsakymą aptardami du sunkumus. Ir pirma, kad pasaulis yra taip pavaldus Dieviškajai apvaizdai, jog Jis Pats aprūpina visus. Antra, kad Savo teisingume Jis leidžia nuodėmės paplitimą, kurią sudaro kaltė, bausmė ir praradimas, dėl Jo dviejų pirmųjų leidimų, būtent, Angelų nuopuolio ir mūsų pirmųjų tėvų nuopuolio. Iš to taip pat bus aišku, kad užsispyrusiai tuo netikėti kvepia erezija, nes toks žmogus įpainioja save į netikėlių klaidas.

Ir dėl pirmojo, reikia pažymėti, kad, darant prielaidą to, kas priklauso Dievo apvaizdai (žiūrėkite Išminties 14: Tavo apvaizda, Tėve, valdo visus dalykus), mes taip pat turėtume teigti, kad visi dalykai pavaldūs Jo apvaizdai, ir kad Jis taip pat tiesiogiai aprūpina visus dalykus. Ir kad tai taptų aišku, pirmiausia paneikime tam tikrą priešingą klaidą. Nes imdami tekstą Jobo 22: Tori debesys yra apdangalas jam, kad Jis mūsų nemato; ir Jis vaikšto dangaus skliautu: kai kurie manė, kad Šv. Tomo doktrina (I, 22) reiškia, jog tik negendantys dalykai yra pavaldūs Dieviškajai apvaizdai, tokie kaip atskiros Esybės ir žvaigždės, taip pat ir žemesnių dalykų rūšys, kurios taip pat negendančios; bet jie sakė, kad rūšies individai, būdami gendantys, nebuvo taip pavaldūs. Todėl jie sakė, kad visi žemesni dalykai, kurie yra pasaulyje, pavaldūs Dieviškajai apvaizdai universalia, bet ne daline ar individualia prasme. Bet kitiems ši nuomonė neatrodė pagrįsta, nes Dievas rūpinasi kitais gyvūnais lygiai kaip Jis rūpinasi žmonėmis. Todėl Rabinas Mozė, norėdamas laikytis vidurio kurso, sutiko su jų nuomone sakydamas, kad visi gendantys dalykai nėra individualiai visiškai pavaldūs Dieviškajam valdymui, bet tik universalia prasme, kaip buvo sakyta anksčiau; bet jis išskyrė žmones iš gendančių dalykų bendrumo dėl puikios jų intelekto prigimties, kuri palyginama su atskirų Esybių prigimtimi. Ir taip, pagal jo nuomonę, bet koks raganavimas, atsitinkantis žmonėms, kyla iš Dieviškojo leidimo; bet ne toks, koks atsitinka gyvūnams ar kitiems žemės vaisiams.

Nors ši nuomonė yra arčiau tiesos nei ta, kuri visiškai neigia Dievo apvaizdą pasaulietiniuose dalykuose, teigdama, kad pasaulis atsirado atsitiktinai, kaip darė Demokritas ir epikūrininkai, vis dėlto ji ne be didelės klaidos. Nes reikia sakyti, kad viskas pavaldu Dieviškajai apvaizdai, ne tik bendra, bet ir daline prasme; ir kad ne tik žmonių, bet ir gyvūnų bei žemės vaisių užbūrimas kyla iš Dieviškojo ir apvaizdaus leidimo. Ir tai aiškiai tiesa; dalykų apvaizda ir nukreipimas į kokį nors tikslą tęsiasi lygiai tiek, kiek tęsiasi pats jų priežastingumas. Imant pavyzdį iš dalykų, kurie pavaldūs kokiam nors šeimininkui; jie tiek pavaldūs jo apvaizdai, kiek jie patys yra jo kontrolėje. Bet priežastingumas, kuris yra iš Dievo, yra pirminis agentas, ir tęsiasi visiems esiniams, ne tik bendra, bet ir individualia prasme, ir ne tik negendantiesiems dalykams. Todėl, kadangi visi dalykai turi būti iš Dievo, tai visais dalykais Jis rūpinasi, tai yra, jie yra nukreipti į kokį nors tikslą.

Šį tašką paliečia Šv. Paulius Romiečiams 13: Visi dalykai, kurie yra iš Dievo, buvo Jo nustatyti (surikiuoti). Tai reiškia, kad lygiai kaip visi dalykai ateina iš Dievo, taip visi dalykai yra Jo nustatyti, ir atitinkamai pavaldūs Jo apvaizdai. Nes Dievo apvaizda turi būti suprantama kaip niekas kitas, kaip priežastis, t. y. dalykų rikiavimo tikslui priežastis. Todėl, kiek visi dalykai yra vieno tikslo dalis, tiek jie yra pavaldūs Dievo apvaizdai. Ir Dievas žino visus dalykus, ne tik masėje bendrai, bet ir individe dalinai. Dabar žinojimas, kurį Dievas turi apie sukurtus dalykus, turi būti lyginamas su amatininko žinojimu apie jo darbą: todėl, lygiai kaip visas jo darbas pavaldus amatininko tvarkai ir apvaizdai, taip visi dalykai pavaldūs Dievo tvarkai ir apvaizdai.

Bet tai nepateikia patenkinamo paaiškinimo fakto, kad Dievas teisingume leidžia blogiui ir raganavimui būti pasaulyje, nors Jis Pats yra visų dalykų aprūpintojas ir valdytojas; nes atrodytų, kad, jei tai pripažįstama, Jis turėtų laikyti atokiau visą blogį nuo tų, kuriais Jis rūpinasi. Nes mes matome tarp žmonių, kad išmintingas aprūpintojas daro viską, ką gali, kad išlaikytų visus trūkumus ir žalą atokiau nuo tų, kurie yra jo rūpestis; todėl kodėl Dievas, tuo pačiu būdu, nelaiko atokiau viso blogio? Reikia pažymėti, kad dalinis ir universalus valdytojas ar aprūpintojas yra du labai skirtingi dalykai. Nes dalinis valdytojas iš būtinybės turi laikyti atokiau visą žalą, kurią gali, kadangi jis nesugeba išgauti gėrio iš blogio. Bet Dievas yra viso pasaulio universalus valdytojas, ir gali išgauti daug gėrio iš dalinių blogybių; kaip per tironų persekiojimą atėjo kankinių kantrybė, ir per raganų darbus ateina teisiųjų tikėjimo apsivalymas ar išbandymas, kaip bus parodyta. Todėl nėra Dievo tikslas užkirsti kelią visam blogiui, kad visata nepritrūktų daugelio gėrybių priežasties. Todėl Šv. Augustinas sako „Enchiridione“: Toks gailestingas yra Visagalis Dievas, kad Jis neleistų jokiam blogiui būti Jo darbuose, nebent Jis būtų toks visagalis ir geras, kad gali išgauti gėrį net iš blogio.

Ir mes turime to pavyzdį natūralių dalykų veiksmuose. Nes nors gedimai ir trūkumai, kurie atsiranda natūraliuose dalykuose, prieštarauja to konkrečio dalyko tikslui (kaip kai vagis pakariamas, arba kai gyvūnai žudomi žmonių maistui), jie vis dėlto atitinka universalų gamtos tikslą (kad žmogaus gyvybė ir nuosavybė būtų išsaugota nepažeista); ir taip išsaugomas universalus gėris. Nes rūšies išsaugojimui būtina, kad vieno mirtis būtų kito išsaugojimas. Nes liūtai išlaikomi gyvi žudant kitus gyvūnus.

I knyga XIII klausimas

Čia išdėstomas klausimas apie du Dieviškuosius leidimus, kuriuos Dievas teisingai suteikia: kad Velnias, viso blogio autorius, nusidėtų, ir kad mūsų Pirmieji Tėvai nupultų, iš kurių ištakų teisingai leidžiama vykti raganų darbams.

Antrasis klausimas ir teiginys yra tas, kad Dievas teisingai leido tam tikriems Angelams nusidėti veiksmu, ko Jis nebūtų galėjęs leisti, nebent jie būtų buvę pajėgūs nusidėti; ir kad panašiu būdu Jis išsaugojo tam tikrus kūrinius per malonę, jiems prieš tai nepatyrus pagundos; ir kad Jis teisingai leidžia žmogui tiek būti gundomam, tiek nusidėti. Ir visa tai aiškiai parodoma taip. Nes Dieviškajai apvaizdai priklauso, kad kiekvienas atskiras dalykas būtų paliktas savo paties prigimčiai ir nebūtų visiškai suvaržytas savo natūraliuose veiksmuose. Nes, kaip sako Dionisijus (de Divin. Nom., IV), Apvaizda yra ne gamtos naikintoja, bet saugotoja. Tai esant tiesa, akivaizdu, kad lygiai kaip rūšies gėris yra geriau nei individo gėris (Aristotelis, Etika, I), taip ir visatos gėris turi pirmenybę prieš bet kurio atskiro kūrinio gėrį. Todėl turime pridėti, kad jei žmonėms būtų sutrukdyta nusidėti, būtų pašalinta daug žingsnių į tobulumą. Nes būtų pašalinta ta prigimtis, kuri turi savo galioje nusidėti arba nenusidėti; bet jau buvo parodyta, kad tai yra natūrali žmogaus prigimties savybė.

Ir tebūnie atsakyta, kad jei nebūtų buvę jokios nuodėmės, bet tiesioginis sutvirtinimas, tada niekada nebūtų pasirodę, kokia malonės skola geruose darbuose priklauso Dievui, ir ką nuodėmės galia sugebėjo pasiekti, ir daugelis kitų dalykų, be kurių visata patirtų didelį nuostolį. Nes reikėjo, kad Šėtonas nusidėtų ne per kokį nors išorinį pasiūlymą, bet kad jis rastų savyje nuodėmės progą. Ir tai jis padarė, kai norėjo būti lygus Dievui. Dabar tai turi būti suprantama nei paprastai ir tiesiogiai, nei netiesiogiai, bet tik su išlyga; ir tai skelbiama pagal Izaijo 14 autoritetą: Aš pakilsiu virš debesų aukštybių; būsiu lygus Aukščiausiajam. Nes tai neturi būti suprantama paprastai ir tiesiogiai, kadangi tokiu atveju jis būtų turėjęs ribotą ir klystantį supratimą, siekdamas kažko, kas jam buvo neįmanoma. Nes jis žinojo, kad yra kūrinys, sukurtas Dievo, ir todėl žinojo, kad jam neįmanoma tapti lygiam savo Kūrėjui. Taip pat tai neturi būti suprantama netiesiogiai; nes kadangi visas oro skaidrumas susideda iš jo pavaldumo saulės spinduliams; todėl nieko, kas prieštarautų jo prigimties gėriui, Angelas negalėtų siekti. Bet jis siekė lygybės su Dievu ne absoliučiai, bet su išlyga, kuri buvo tokia. Dievo prigimtis turi dvi savybes: palaimą ir gerumą, ir faktą, kad visa Jo kūrinių palaima ir gerumas kyla iš Jo. Todėl Angelas, matydamas, kad jo paties prigimties orumas pranoko kitų kūrinių orumą, norėjo ir prašė, kad visų žemesniųjų kūrinių palaima ir gerumas būtų kildinami iš jo. Ir jis siekė to savo paties natūraliu pajėgumu, kad lygiai kaip jis buvo pirmas, apdovanotas prigimtyje tomis savybėmis, taip kiti kūriniai turėtų jas gauti iš jo prigimties kilnumo. Ir jis siekė to iš Dievo, visiškai pasirengęs likti pavaldus Dievui, kol tik ta galia jam būtų suteikta. Todėl jis nenorėjo būti padarytas lygus su Dievu absoliučiai, bet tik su išlyga.

Toliau reikia pažymėti, kad, norėdamas paversti savo troškimą veiksmu, jis staiga atskleidė jį kitiems; ir kitų Angelų supratimas apie jo troškimą bei jų iškreiptas sutikimas su juo taip pat buvo staigus. Todėl Pirmojo Angelo nuodėmė viršijo ir ėjo pirmiau kitų nuodėmių savo kaltės didumu ir priežastingumu, bet ne trukme. Žiūrėkite Apokalipsės 12. Drakonas, krisdamas iš dangaus, nusitempė su savimi trečdalį žvaigždžių. Ir jis gyvena Leviatano pavidalu, ir yra karalius visiems puikybės vaikams. Ir, pasak Aristotelio (Metafizika, V), jis vadinamas kunigaikščių karaliumi, kadangi jis judina tuos, kurie jam pavaldūs, pagal savo valią ir įsakymą. Todėl jo nuodėmė buvo progra nuodėmei kitiems, kadangi jis pirmas, nebūdamas gundomas iš išorės, buvo išorinė pagunda kitiems.

Ir kad visi šie dalykai atsitiko akimirksniu, galima pailiustruoti fiziniais dalykais; nes dujų uždegimas, liepsnos vaizdas ir įspūdis, suformuotas to vaizdo, visi atsitinka vienu ir tuo pačiu metu.

Aš išdėsčiau šį dalyką kiek plačiau; nes apsvarsčius tą stulbinantį Dieviškąjį leidimą kilniausių kūrinių atveju dėl vienos ambicijos nuodėmės, bus lengviau pripažinti dalinius leidimus raganų darbų atveju, kurie tam tikromis aplinkybėmis yra net didesnės nuodėmės. Nes tam tikromis aplinkybėmis raganų nuodėmės yra didesnės nei Angelo ar mūsų pirmųjų tėvų, kaip bus parodyta Antrojoje Dalyje.

Dabar faktas, kad Dievo apvaizda leido pirmajam žmogui būti gundomam ir nusidėti, yra pakankamai aiškus iš to, kas buvo pasakyta apie Angelų nusižengimą. Nes tiek žmogus, tiek Angelas buvo sukurti tam pačiam tikslui ir palikti su laisva valia, kad jie galėtų gauti palaimos atlygį ne be nuopelno. Todėl, lygiai kaip Angelas nebuvo apsaugotas nuo savo nuopuolio, kad nuodėmės galia iš vienos pusės ir malonės sutvirtinimo galia iš kitos pusės galėtų veikti kartu visatos šlovei, taip pat tai turi būti vertinama ir žmogaus atveju.

Todėl Šv. Tomas (II, 23, 2 str.) sako: Tai, kuo Dievas yra garbinamas, neturėtų būti trukdoma iš vidaus. Bet Dievas yra garbinamas nuodėmėje, kai Jis atleidžia gailestingume ir kai Jis baudžia teisingume; todėl Jam nedera trukdyti nuodėmei. Grįžkime tad prie trumpo mūsų teiginio pakartojimo, būtent, kad teisinga Dievo apvaizda žmogui leidžiama nusidėti dėl daugelio priežasčių. Pirma, kad būtų parodyta Dievo galia, Kuris vienintelis yra nekintantis, tuo tarpu kai kiekvienas kūrinys yra kintamas. Antra, kad būtų paskelbta Dievo išmintis, Kuris gali išgauti gėrį iš blogio, kas negalėtų būti, nebent Dievas būtų leidęs kūriniui nusidėti. Trečia, kad būtų apreikštas Dievo gailestingumas, kuriuo Kristus per savo mirtį išlaisvino žmogų, kuris buvo prarastas. Ketvirta, kad būtų parodytas Dievo teisingumas, kuris ne tik atlygina geriesiems, bet ir baudžia nedorėlius. Penkta, kad žmogaus būklė nebūtų blogesnė nei kitų kūrinių, kuriuos visus Dievas taip valdo, jog leidžia jiems veikti pagal jų prigimtį; todėl Jam reikėjo palikti žmogų jo paties sprendimui. Šešta, dėl žmonių šlovės; tai yra, teisiojo žmogaus šlovės, kuris galėjo nusižengti, bet nenusižengė. Ir septinta, dėl visatos papuošimo; nes kaip nuodėmėje yra trejopas blogis, būtent, kaltė, skausmas ir praradimas, taip visata papuošiama atitinkamu trejopu gėriu, būtent, teisumu, malonumu ir naudingumu. Nes teisumas papuošiamas kaltės, malonumas – skausmo, o visas naudingumas – praradimo. Ir tuo atsakymas į argumentus tampa aiškus.

Argumentų sprendimai.

Pagal pirmąjį argumentą yra eretiška teigti, kad velniui leidžiama galia žaloti žmones. Bet priešingybė greičiau atrodo esanti tiesa; nes eretiška tvirtinti, kad Dievas neleidžia žmogui, jo paties laisva valia, nusidėti, kai jis nori. Ir Dievas leidžia daug nuodėmių dėl Savo galios žaloti žmones baudžiant nedorėlius visatos papuošimui. Nes Šv. Augustinas sako savo „Solilokvijų“ knygoje: Tu, Viešpatie, įsakei, ir taip yra, kad kaltės gėda niekada nebūtų be bausmės šlovės.

Ir tas įrodymas negalioja argumentui, kuris paimtas iš išmintingo valdovo, laikančio atokiau visus trūkumus ir blogį kiek gali. Nes su Dievu, Kuris turi universalų rūpestį, yra visiškai kitaip nei su tuo, kuris turi tik dalinį rūpestį. Nes Dievas, Kurio rūpestis yra universalus, gali išgauti gėrį iš blogio, kaip parodyta tuo, kas buvo pasakyta.

Dėl antrojo argumento, aišku, kad Dievo galia, taip pat ir Jo gerumas bei teisingumas yra akivaizdūs Jo leidime nuodėmei. Taigi, kai argumentuojama, kad Dievas arba gali, arba negali užkirsti kelio blogiui, atsakymas yra tas, kad Jis gali užkirsti jam kelią, bet kad dėl jau parodytų priežasčių Jam nedera to daryti.

Taip pat negalioja prieštaravimas, kad Jis todėl nori, jog blogis būtų; kadangi Jis gali užkirsti jam kelią, bet nenori; nes, kaip buvo parodyta argumentuose už tiesą, Dievas negali norėti, kad blogis būtų. Jis nei nori, nei nenori jo, bet Jis leidžia jį visatos tobulinimui.

Trečiajame argumente Šv. Augustinas ir Aristotelis cituojami žmogaus žinojimo tema, sakant, kad žmogui geriau neturėti žinojimo apie tai, kas yra bloga ir bjauru, dėl dviejų priežasčių: pirma, kad tada jis turės mažiau progų galvoti apie blogį, nes negalime suprasti daugelio dalykų tuo pačiu metu. Ir antra, nes blogio žinojimas kartais iškreipia valią link blogio. Bet šie argumentai neliečia Dievo, Kuris be jokios žalos supranta visus žmonių ir raganų darbus.

Dėl ketvirtojo argumento: Šv. Paulius išskiria jaučius iš Dievo rūpesčio, kad parodytų, jog protingas kūrinys per laisvą valią turi valdžią savo veiksmams, kaip buvo sakyta. Todėl Dievas turi specialią apvaizdą jam, kad jam būtų galima priskirti arba kaltę, arba nuopelną, ir jis gautų arba bausmę, arba atlygį; bet kad Dievas tokiu būdu nesirūpina neprotingais žvėrimis.

Bet argumentuoti iš to autoriteto, kad neprotingos kūrinijos individai neturi dalies Dieviškojoje apvaizdoje, būtų eretiška; nes tai reikštų teigti, kad ne visi dalykai pavaldūs Dieviškajai apvaizdai, ir prieštarautų pagyrimui, kuris sakomas Šventajame Rašte apie Dieviškąją išmintį, kuri galingai nusidriekia nuo krašto iki krašto ir viską gerai sutvarko; ir tai būtų Rabino Mozės klaida, kaip buvo parodyta argumentuose už tiesą.

Dėl penktojo argumento, žmogus neįsteigė gamtos, bet naudoja gamtos darbus didžiausiam naudingumui, žinomam jo įgūdžiams ir jėgai. Todėl žmogiškoji apvaizda neapima neišvengiamų gamtos reiškinių, kaip kad saulė rytoj patekės. Bet Dievo apvaizda apima šiuos dalykus, nes Jis Pats yra gamtos autorius. Todėl ir gamtos trūkumai, net jei jie kyla iš natūralios dalykų eigos, yra pavaldūs Dieviškajai apvaizdai. Ir todėl Demokritas ir kiti gamtos filosofai klydo, kai visa, kas atsitinka žemesnei kūrinijai, priskyrė tik materijos atsitiktinumui.

Dėl paskutinio argumento: nors kiekviena bausmė užleidžiama Dievo už nuodėmę, vis dėlto didžiausi nusidėjėliai ne visada kankinami raganavimo. Ir tai gali būti todėl, kad velnias nenori kankinti ir gundyti tų, kurie, kaip jis mato, priklauso jam pagal teisingą teisę, arba todėl, kad jis nenori, jog jie būtų atgręžti atgal į Dievą. Kaip sakoma: Jų negandos buvo padaugintos, ir jie atsigręžė į Dievą ir t.t. Ir kad visa bausmė užleidžiama Dievo už nuodėmę, parodoma tuo, kas seka; nes pasak Šv. Jeronimo: Ką tik bekenčiame, mes nusipelnome už savo nuodėmes.

Dabar skelbiama, kad raganų nuodėmės yra sunkesnės nei blogųjų angelų ir mūsų pirmųjų tėvų. Todėl, lygiai kaip nekaltieji baudžiami už savo tėvų nuodėmes, taip daugelis nekaltų žmonių pasmerkiami ir užburiami už raganų nuodėmes.

I knyga XIV klausimas

Apsvarstomas raganų nusikaltimų baisumas ir parodoma, kad visas reikalas turi būti teisingai išdėstytas ir paskelbtas.

Dėl nusikaltimų baisumo klausiama, ar raganų nusikaltimai viršija, tiek kalte, tiek skausmu, tiek praradimu, visus blogius, kuriuos Dievas leido ir leido nuo pasaulio pradžios iki dabar. Ir atrodo, kad ne, ypač kaltės atžvilgiu. Nes nuodėmė, kurią žmogus padaro, kai jis galėtų lengvai jos išvengti, yra didesnė nei nuodėmė, kurią kitas žmogus padaro, kai jis negalėtų taip lengvai jos išvengti. Tai parodoma Šv. Augustino, de Civit. Dei: Yra didelė nedorybė nusidėti, kai taip lengva nenusidėti. Bet Adomas ir kiti, kurie nusidėjo būdami tobulumo ar net malonės būsenoje, galėjo lengviau dėl malonės pagalbos išvengti savo nuodėmių – ypač Adomas, kuris buvo sukurtas malonėje – nei daugelis raganų, kurios nedalyvavo tokiose dovanose. Todėl tokių nuodėmės yra didesnės nei visi raganų nusikaltimai.

Ir vėlgi bausmės atžvilgiu: didžiausia bausmė priklauso didžiausiai kaltei. Bet Adomo nuodėmė buvo sunkiausiai nubausta, kaip aiškiai įrodoma faktu, kad tiek jo kaltė, tiek jo bausmė rodoma visuose jo palikuonyse per gimtosios nuodėmės paveldėjimą. Todėl jo nuodėmė yra didesnė nei visos kitos nuodėmės.

Ir vėlgi, tas pats argumentuojama praradimo atžvilgiu. Nes pasak Šv. Augustino: Dalykas yra blogas tuo, kad jis atima iš gėrio; todėl kur prarandama daugiau gėrio, ten didesnis blogis ėjo prieš tai. Bet mūsų pirmojo tėvo nuodėmė atnešė didžiausią praradimą tiek gamtai, tiek malonei, nes ji atėmė iš mūsų nekaltumą ir nemirtingumą; ir jokia vėlesnė nuodėmė neatnešė tokio praradimo, todėl ir t.t.

Bet priešinga pusė: tas, kas apima daugiausia blogio priežasčių, yra didesnis blogis, ir tokios yra raganų nuodėmės. Nes jos gali, su Dievo leidimu, užleisti kiekvieną blogį ant to, kas gera iš prigimties ir formos, kaip skelbiama Popiežiaus bulėje. Be to, Adomas nusidėjo tik darydamas tai, kas buvo bloga vienu iš dviejų būdų; nes tai buvo draudžiama, bet nebuvo bloga savaime: bet raganos ir kiti nusidėjėliai nusideda darydami tai, kas bloga abiem būdais, bloga savaime ir draudžiama, kaip antai žmogžudystės ir daugelis kitų draudžiamų dalykų. Todėl jų nuodėmės yra sunkesnės nei kitos nuodėmės.

Be to, nuodėmė, kuri kyla iš apibrėžto piktumo, yra sunkesnė nei nuodėmė, kuri kyla iš nežinojimo. Bet raganos, iš didelio piktumo, niekina Tikėjimą ir Tikėjimo sakramentus, kaip daugelis jų prisipažino.

Atsakymas. Blogiai, kurie vykdomi modernių raganų, viršija bet kokią kitą nuodėmę, kurią Dievas kada nors leido daryti, kaip buvo pasakyta šio Klausimo pavadinime. Ir tai gali būti parodyta trimis būdais, kiek tai yra nuodėmės, apimančios charakterio iškrypimą, nors kitaip yra su nuodėmėmis, kurios prieštarauja kitoms Teologinėms dorybėms. Pirma, bendrai, lyginant jų darbus be skirtumo su bet kokiais kitais pasaulietiniais nusikaltimais. Antra, konkrečiai, nagrinėjant prietaro rūšį ir į kokią sutartį jos įėjo su velniu. Ir trečia, lyginant jų nuodėmes su blogųjų Angelų ir net su mūsų pirmųjų tėvų nuodėmėmis.

Ir pirma, nuodėmė yra trejopa, apimanti kaltę, bausmę ir praradimą. Gėris taip pat yra atitinkamai trejopas, apimantis teisumą, laimę ir naudojimą. Ir teisumas atitinka kaltę, laimė – bausmę, o naudojimas – praradimą.

Kad raganų kaltė viršija visas kitas nuodėmes, akivaizdu šiuo būdu. Nes pasak Šv. Tomo mokymo (II, 22, 2 str.), nuodėmės klausimu yra daug kas, ką galima apsvarstyti, iš ko galima išvesti nuodėmės sunkumą ar lengvumą; ir ta pati nuodėmė gali būti rasta sunki viename ir lengva kitame. Pavyzdžiui, galime sakyti, kad ištvirkavime jaunuolis nusideda, bet senis yra beprotis. Vis dėlto tos nuodėmės yra, paprastai kalbant, sunkesnės, kurios ne tik lydimos platesnių ir galingesnių aplinkybių, bet yra savo prigimtimi ir kiekiu iš esmės rimtesnės rūšies.

Ir taip galime sakyti, kad nors Adomo nuodėmė tam tikrais atžvilgiais buvo sunkesnė už visas kitas nuodėmes, kadangi jis nupuolė nuo mažesnės pagundos kurstymo, nes ji atėjo tik iš vidaus; ir taip pat todėl, kad jis galėjo lengviau pasipriešinti dėl prigimtinio teisingumo, kuriame buvo sukurtas: vis dėlto nuodėmės forma ir kiekiu, ir kitais atžvilgiais, kurie dar labiau apsunkina nuodėmę tuo, kad ji yra daugelio dar sunkesnių nuodėmių priežastis, raganų nuodėmės viršija visas kitas nuodėmes. Ir tai taps dar aiškiau dviem būdais.

Nes viena nuodėmė sakoma esanti didesnė už kitą vienu ar kitu iš šių atžvilgių: priežastingumu, kaip buvo Liuciferio nuodėmė; bendrumu, kaip Adomo nuodėmė; bjaurumu, kaip buvo Judo nuodėmė; atleidimo sunkumu, kaip yra nuodėmė prieš Šventąją Dvasią; pavojingumu, kaip godumo nuodėmėje; polinkiu, kaip yra kūno nuodėmė; Dieviškosios Didybės įžeidimu, kaip yra stabmeldystės ir netikėjimo nuodėmė; kovos su ja sunkumu, kaip puikybės nuodėmė; proto aklumu, kaip pykčio nuodėmė. Atitinkamai, po Liuciferio nuodėmės, raganų darbai viršija visas kitas nuodėmes: bjaurumu, nes jos neigia Jį nukryžiuotąjį; polinkiu, nes jos atlieka kūno bjaurystes su velniais; proto aklumu, nes grynoje piktybės dvasioje jos siautėja ir užleidžia kiekvieną sužalojimą ant žmonių ir žvėrių sielų bei kūnų, kaip buvo parodyta iš to, kas buvo pasakyta anksčiau.

Ir tai, iš tiesų, nurodo, pasak Šv. Izidoriaus, pats žodis. Nes jos vadinamos raganomis (maleficae) dėl jų nusikaltimų baisumo, kaip buvo sakyta aukščiau.

Mūsų teiginys taip pat išvedamas iš šio. Nuodėmėje yra dvi pakopos: nusigręžimas ir širdies pasikeitimas. Žiūrėkite mūsų citatą iš Šv. Augustino: Nuodėmė yra atmesti nekintamą gėrį ir prisirišti prie kintamų dalykų. Ir nusigręžimas nuo Dievo yra tarsi formalus, lygiai kaip širdies pasikeitimas yra tarsi materialus. Todėl kuo labiau žmogus ja atskiriamas nuo Dievo, tuo sunkesnė nuodėmė. Ir kadangi netikėjimas yra pagrindinė žmogaus atskyrimo nuo Dievo priežastis, raganų netikėjimas išsiskiria kaip didžiausia iš nuodėmių. Ir tam suteikiamas Erezijos vardas, kas yra Apostazė nuo Tikėjimo; ir tuo raganos nusideda per visą savo gyvenimą.

Nes netikėjimo nuodėmė susideda iš priešinimosi Tikėjimui; ir tai gali įvykti dviem būdais: priešinantis tikėjimui, kuris dar nebuvo priimtas, arba priešinantis jam po to, kai jis buvo priimtas. Pirmosios rūšies yra Pagonių arba Pagonių tautų netikėjimas. Antruoju būdu Krikščionių Tikėjimas gali būti paneigtas dviem būdais: arba neigiant pranašystes apie jį, arba neigiant faktinį jo tiesos pasireiškimą. Ir pirmasis iš jų yra Žydų netikėjimas, o antrasis – Eretikų netikėjimas.

Iš to aišku, kad raganų erezija yra bjauriausia iš trijų netikėjimo laipsnių; ir šis faktas įrodomas tiek protu, tiek autoritetu. Nes sakoma II Šv. Petro 2: Joms būtų buvę geriau nežinoti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jo. Ir protinga manyti, kad, lygiai kaip tas, kuris neatlieka to, ką pažadėjo, padaro didesnę nuodėmę nei tas, kuris neatlieka to, ko niekada nežadėjo, taip eretikų netikėjimas, kurie išpažindami Evangelijos tikėjimą kovoja prieš jį jį gadindami, yra didesnė nuodėmė nei Žydų ir Pagonių.

Ir vėlgi, Žydai nusideda labiau nei Pagonys; nes jie gavo Krikščionių Tikėjimo pranašystę Senajame Įstatyme, kurį jie gadina blogai jį interpretuodami, kas nėra Pagonių atveju. Todėl jų netikėjimas yra didesnė nuodėmė nei Pagonių tautų, kurios niekada negavo Evangelijos Tikėjimo. Bet apie Apostazę Šv. Tomas sako Antroje Antrosios, 12 klausime: Apostazė reiškia nusigręžimą nuo Dievo ir religijos, ir tai gali atsitikti pagal skirtingus būdus, kuriais žmogus sujungtas su Dievu; tai yra, per tikėjimą, arba per valios pavaldumą paklusnumui, arba per religiją ir Šventuosius Šventimus. Šv. Raimundas ir Hostensis sako, kad Apostazė yra neapgalvotas pasitraukimas iš tikėjimo, paklusnumo ar Religijos būsenos. Dabar jei pašalinama tai, kas eina prieš tai, pašalinama ir tai, kas seka iš to; bet atvirkštinis teiginys nėra tiesa. Todėl Apostazė nuo Tikėjimo yra didesnė nuodėmė nei kitos dvi netikėjimo formos, nes jos atveju pašalinta ankstesnė Religija.

Bet pasak Šv. Raimundo, žmogus neturi būti vertinamas Apostatu ar dezertyru, kad ir kaip toli ir ilgai jis būtų nuklydęs, nebent jis parodo savo tolesniu gyvenimu, kad negalvojo grįžti prie Tikėjimo. Ir tai būtų parodyta dvasininko atveju, jei jis vestų žmoną ar padarytų kokį panašų nusikaltimą. Tuo pačiu būdu tai yra nepaklusnumo Apostazė, kai žmogus tyčia paniekina Bažnyčios ir Vyskupų mokymą. Ir toks žmogus turi būti nuteistas už savo gėdą ir ekskomunikuotas.

Dabar, kai kalbame apie raganų Apostazę, turime omenyje klastos Apostazę; ir ji yra tiek bjauresnė, kad kyla iš sutarties, sudarytos su Tikėjimo ir išganymo kelio priešu. Nes raganos privalo sudaryti šią sutartį, kurios reikalauja tas priešas arba dalinai, arba visiškai. Nes mes, Inkvizitoriai, radome kai kurias raganas, kurios paneigė visus Tikėjimo straipsnius, ir kitas, kurios paneigė tik tam tikrą jų skaičių; bet jos visos įpareigotos paneigti tikrą ir sakramentinę išpažintį. Ir taip, net Juliano Apostazė neatrodo buvusi tokia didelė, nors kitais atžvilgiais jis padarė daugiau žalos Bažnyčiai; bet apie tai čia negalime kalbėti.

Bet atsitiktinai gali būti prieštaraujama, kad įmanoma, jog jos gali išlaikyti Tikėjimą savo širdžių mintyse, į kurias tik Dievas, ir net joks Angelas, negali matyti; bet rodyti pagarbą ir paklusnumą velniui tik išorine forma. Atsakymas į tai atrodo esantis tas, kad yra du klastos Apostazės laipsniai. Vienas susideda iš išorinių netikėjimo veiksmų, be jokios sutarties su velniu formavimo, kaip kai kas nors gyvena netikėlių žemėse ir priderina savo gyvenimą prie mahometonų gyvenimo. Kitas susideda iš sutarties, sudarytos su velniu to, kuris gyvena krikščionių žemėse. Pirmuoju atveju žmonės, kurie išlaiko Tikėjimą savo širdyse, bet paneigia jį savo išoriniais veiksmais, nors nėra Apostatai ar Eretikai, yra kalti mirtina nuodėme. Nes tokiu būdu Saliamonas rodė pagarbą savo žmonų dievams. Ir niekas negali būti pateisintas tuo pagrindu, kad daro tai iš baimės; nes Šv. Augustinas sako: Geriau mirti iš bado nei būti maitinamam Stabmeldžių. Bet kad ir kiek raganos išlaikytų Tikėjimą savo širdyse, neigdamos jį savo lūpomis, jos vis tiek turi būti vertinamos Apostatėmis, nes jos sudarė sutartį su mirtimi ir sandorį su pragaru. Todėl Šv. Tomas (II, 4), kalbėdamas apie tokius magiškus darbus ir apie tuos, kurie bet kokiu būdu ieško pagalbos iš velnių, sako: Jie visi yra Tikėjimo Apostatai, dėl sutarties, sudarytos su Velniu, arba žodžiu, kai naudojamas koks nors užkalbėjimas, arba kokiu nors veiksmu, net jei nėra faktinio aukojimo. Nes joks žmogus negali tarnauti dviem šeimininkams.

Tą patį rašo Palaimintasis Albertas Didysis, kur jis klausia, ar Magų ir Astrologų nuodėmė yra Apostazė nuo Tikėjimo. Ir jis atsako: Tokiuose visada yra Apostazė arba žodžiu, arba veiksmu. Nes jei daromi kokie nors užkalbėjimai, tada yra atvira sutartis, sudaryta su velniu, ir tai aiškiai Apostazė žodžiu. Bet jei jų magija yra tiesiog veiksmo dalykas, tada tai Apostazė veiksmu. Ir kadangi visuose šiuose yra piktnaudžiavimas Tikėjimu, matant, kad jie ieško iš velnio to, ko turėtų ieškoti iš Dievo, todėl jie visada turi būti vertinami Apostatais. Žiūrėkite, kaip aiškiai jie išdėsto du Apostazės laipsnius, suprasdami trečią, būtent, minties. Ir net jei šio paskutinio trūksta, vis tiek raganos vertinamos Apostatėmis žodžiu ir veiksmu. Todėl, kaip bus parodyta, jos turi būti pavaldžios Eretikų ir Apostatų bausmei.

Ir jose yra trečias nusikaltimo baisumas, viršijantis visas kitas erezijas. Nes Šv. Augustinas (XXVIII, 1 ir 2) sako mums, kad visas netikėlių gyvenimas yra nuodėmė; ir komentaras Romiečiams 14 sako, kad viskas, kas kyla ne iš tikėjimo, yra nuodėmė. Ką tada reikia manyti apie visą raganų gyvenimą, tai yra, apie visus kitus jų veiksmus, kurie nėra malonūs velniui, tokius kaip pasninkavimas, bažnyčios lankymas, komunijos priėmimas ir kiti dalykai? Nes visuose šiuose dalykuose jos daro mirtiną nuodėmę, kaip parodoma taip. Tiek toli jos nupuolė nuodėmėje, kad, nors jos neprarado visos galios pasitaisyti (nes nuodėmė nesugadina viso jų prigimties gėrio, ir natūrali šviesa vis dar išlieka jose); vis dėlto, dėl jų duoklės, atiduotos velniui, ir nebent jos būtų nuo jos atrištos, visi jų darbai, net kai jie atrodo esą geri, yra greičiau piktos prigimties. Ir nematyti, kad taip būtų su kitais netikėliais.

Nes pagal Šv. Tomą Antroje Antrosios, 10 klausime, Ar kiekvienas netikėlio veiksmas yra nuodėmė; jis sako, kad netikinčiųjų darbai, kurie patys savaime yra geri, tokie kaip pasninkavimas, išmaldos davimas ir tokios rūšies darbai, nėra jiems nuopelnas dėl jų netikėjimo, kuris yra pati sunkiausia nuodėmė. Vis dėlto nuodėmė nesugadina viso jų prigimties gėrio, ir juose išlieka natūrali šviesa. Todėl ne kiekvienas jų darbas yra mirtina nuodėmė, bet tik tie, kurie kyla iš paties jų netikėjimo arba yra su juo susiję. Pavyzdžiui, saracėnas pasninkauja, kad laikytųsi Mahometo įstatymo dėl pasninko, ir žydas laikosi savo Švenčių dienų; bet tokiuose dalykuose jis kaltas mirtina nuodėme. Ir šiuo būdu reikia suprasti minėtą Šv. Augustino posakį, kad visas netikėlių gyvenimas yra nuodėmė.

Kad Raganos Nusipelno sunkiausios Bausmės virš Visų Pasaulio Nusikaltėlių.

Raganų nusikaltimai, tad, viršija visų kitų nuodėmes; ir mes dabar skelbiame, kokios bausmės jos nusipelno, ar kaip Eretikės, ar kaip Apostatės. Dabar Eretikai, pasak Šv. Raimundo, baudžiami įvairiais būdais, kaip antai ekskomunika, pašalinimu iš pareigų, jų turto konfiskavimu ir mirtimi. Skaitytojas gali būti pilnai informuotas apie visa tai pasikonsultavęs su įstatymu, susijusiu su ekskomunikos nuosprendžiu. Iš tiesų net jų pasekėjai, gynėjai, globėjai ir užtarėjai užsitraukia sunkiausias bausmes. Nes, be ekskomunikos bausmės, užleistos ant jų, Eretikai, kartu su savo globėjais, gynėjais ir užtarėjais, ir su jų vaikais iki antros kartos iš tėvo pusės, ir iki pirmo laipsnio iš motinos pusės, nepriimami į jokią Bažnyčios naudą ar pareigas. Ir jei Eretikas turi katalikų vaikų, dėl jo nusikaltimo baisumo jie atimami iš tėvo paveldėjimo. Ir jei žmogus nuteisiamas ir atsisako atsiversti bei atsižadėti savo erezijos, jis turi būti nedelsiant sudegintas, jei jis pasaulietis. Nes jei tie, kurie klastoja pinigus, yra be ceremonijų baudžiami mirtimi, kiek labiau turi būti tie, kurie klastoja Tikėjimą? Bet jei jis yra dvasininkas, po iškilmingo degradavimo jis perduodamas pasaulietiniam Teismui būti nubaustas mirtimi. Bet jei jie grįžta prie Tikėjimo, jie turi būti įkalinti iki gyvos galvos. Bet praktikoje su jais elgiamasi švelniau po atsižadėjimo, nei turėtų būti pagal Vyskupų ir Inkvizicijos sprendimą, kaip bus parodyta Trečiojoje Dalyje, kur aptariami įvairūs tokių nuteisimo metodai; tai yra, tų, kurie suimti ir nuteisti, ir atsižadėjo savo klaidos.

Bet bausti raganas šiais būdais neatrodo pakankama, nes jos nėra paprastos Eretikės, bet Apostatės. Dar daugiau, savo pačioje apostazėje jos neneigia Tikėjimo dėl kokios nors žmonių baimės ar dėl kokio nors kūno malonumo, kaip buvo sakyta anksčiau; bet, be savo išsižadėjimo, net atiduoda duoklę patiems velniams, aukodamos jiems savo kūnus ir sielas. Iš to pakankamai aišku, kad, kiek jos beapgailestautų ir grįžtų prie Tikėjimo, jos neturi būti baudžiamos kaip kiti Eretikai įkalinimu iki gyvos galvos, bet turi būti priverstos kentėti kraštutinę bausmę. Ir dėl laikinos žalos, kurią jos daro žmonėms ir žvėrims įvairiais būdais, įstatymai to reikalauja. Yra net lygiai taip pat smerktina mokytis, kaip ir mokyti tokių nedorybių, sako įstatymai apie Burtininkus. Tada kiek labiau pabrėžtinai jie kalba apie raganas, kur sako, kad bausmė joms yra jų turto konfiskavimas ir galvos nukirtimas. Įstatymai taip pat daug sako apie tuos, kurie raganavimu išprovokuoja moterį geismui, arba, atvirkščiai, santykiauja su žvėrimis. Bet šie dalykai buvo paliesti Pirmajame Klausime.

I knyga XV klausimas

Parodoma, kad dėl raganų nuodėmių dažnai yra apkerimi nekalti žmonės, taip, kartais net už jų pačių nuodėmes.

Yra faktas, kad su Dieviškuoju leidimu daugelis nekaltų žmonių patiria nuostolį ir yra baudžiami minėtomis negandomis ne už savo pačių nuodėmes, bet už raganų nuodėmes. Ir kad tai kam nors neatrodytų paradoksas, Šv. Tomas parodo Antroje Antrosios, 8 klausime, kad tai teisinga Dieve. Nes jis dalija šio gyvenimo bausmes į tris klases. Pirma, vienas žmogus priklauso kitam; todėl, jei žmogus baudžiamas savo nuosavybe, gali būti, kad kitas žmogus kenčia už šią bausmę. Nes, kūniškai kalbant, sūnūs yra tėvo nuosavybė, o vergai ir gyvūnai yra jų šeimininkų nuosavybė; ir taip sūnūs kartais baudžiami už savo tėvus. Taip sūnus, gimęs Dovydui iš svetimavimo, greitai mirė; ir Amalekiečių gyvūnus buvo liepta išžudyti. Vis dėlto šių dalykų priežastis lieka paslaptis.

Antra, vieno nuodėmė gali būti perduota kitam; ir tai dviem būdais. Per imitaciją, kaip vaikai imituoja savo tėvų nuodėmes, o vergai ir priklausomi asmenys – savo šeimininkų nuodėmes, kad galėtų nusidėti drąsiau. Šiuo būdu sūnūs paveldi neteisėtai įgytą pelną, o vergai dalyvauja plėšimuose ir neteisinguose vaiduose, kuriuose jie dažnai nužudomi. Ir tie, kurie pavaldūs Valdytojams, nusideda drąsiau, kai mato juos nusidedant, net jei jie nepadaro tų pačių nuodėmių; todėl jie teisingai baudžiami.

Taip pat vieno nuodėmė perduodama kitam nuopelno būdu, kaip kai nedorų pavaldinių nuodėmės perduodamos blogam Valdytojui, nes pavaldinių nuodėmės nusipelno blogo Valdytojo. Žiūrėkite Jobą: Jis padaro, kad Veidmainiai karaliautų dėl žmonių nuodėmių.

Nuodėmė, ir atitinkamai bausmė, taip pat gali būti perduota per kokį nors sutikimą ar apsimetimą. Nes kai esantys valdžioje apleidžia nuodėmės peikimą, tada labai dažnai gerieji baudžiami kartu su nedorėliais, kaip sako Šv. Augustinas pirmojoje knygoje de Civitate Dei. Pavyzdys buvo atneštas mūsų, Inkvizitorių, žiniai. Miestas kartą tapo beveik tuščias dėl savo piliečių mirties; ir buvo gandas, kad tam tikra palaidota moteris palaipsniui valgė įkapių drobulę, kurioje ji buvo palaidota, ir kad maras negalėjo liautis, kol ji nesuvalgė visos drobulės ir neabsorbavo jos į savo skrandį. Buvo surengtas pasitarimas, ir Podesta su miesto Valdytoju atkasė kapą, ir rado pusę drobulės absorbuotą per burną ir gerklę į skrandį, ir suvartotą. Iš siaubo dėl šio vaizdo, Podesta išsitraukė kardą, nukirto jai galvą ir išmetė ją iš kapo, ir maras iškart liovėsi. Dabar tos senos moters nuodėmės buvo, su Dieviškuoju leidimu, užleistos ant nekaltųjų dėl apsimetimo (neveikimo) to, kas atsitiko anksčiau. Nes kai buvo atlikta Inkvizicija, rasta, kad ilgą laiką savo gyvenime ji buvo Burtininkė ir Kerėtoja. Kitas pavyzdys yra maro bausmė, nes Dovydas suskaičiavo žmones.

Trečia, nuodėmė perduodama su Dieviškuoju leidimu pagiriant žmonių visuomenės vienybę, kad vienas žmogus rūpintųsi kitu susilaikydamas nuo nuodėmės; ir taip pat kad nuodėmė atrodytų labiau pasibjaurėtina, tuo, kad vieno nuodėmė atsiliepia visiems, lyg visi būtų vienas kūnas. Pavyzdys yra Achano nuodėmė Jozuės knygoje 7.

Galime pridėti prie šių du kitus metodus: kad nedorėliai baudžiami kartais per geruosius, ir kartais per kitus nedorus žmones. Nes kaip sako Gracianas (XXIII, 5), kartais Dievas baudžia nedorėlius per tuos, kurie vykdo savo teisėtą valdžią Jo įsakymu; ir tai dviem būdais: kartais su nuopelnu iš baudžiančiųjų pusės, kaip kai Jis nubaudė kanaaniečių nuodėmes per Savo žmones; kartais be nuopelno iš baudžiančiųjų pusės, bet net jiems patiems baudžiantis, kaip kai Jis nubaudė Benjamino gentį ir sunaikino ją, išskyrus kelis vyrus. Ir kartais Jis baudžia per Savo tautas, sužadintas arba įsakymu, arba leidimu, bet be intencijos paklusti Dievui, o greičiau godžias savo pačių pelno, ir todėl savo pačių pasmerkimui; kaip Jis dabar nubaudė Savo žmones per turkus, ir darė tai dažniau per svetimas tautas Senajame Įstatyme.

Bet reikia pažymėti, kad dėl kokios priežasties žmogus bebūtų baudžiamas, jei jis nepakelia savo skausmų kantriai, tada tai tampa rykšte, ne pataisymu, bet tik keršto, tai yra, bausmės. Žiūrėkite Pakartoto Įstatymo 32: Ugnis uždegta mano pyktyje (tai yra, mano bausmėje; nes Dieve nėra kito pykčio), ir degs iki žemiausio pragaro (tai yra, kerštas prasidės čia ir degs iki paskutinio pasmerkimo, kaip aiškina Šv. Augustinas). Ir yra tolesnis autoritetas dėl bausmės jo Ketvirtajame Skirtume. Bet jei žmonės kantriai pakelia savo rykštes, ir yra kantrūs malonės būsenoje, jos užima pataisymo vietą, kaip sako Šv. Tomas savo Ketvirtojoje Knygoje. Ir tai tiesa net apie tą, kuris baudžiamas už raganavimo vykdymą, ar apie raganą, didesniu ar mažesniu laipsniu pagal kenčiančiojo atsidavimą ir jo nusikaltimo kokybę.

Bet natūrali kūno mirtis, būdama paskutinis siaubas, nėra pataisymas, nes iš prigimties ji dalyvauja bausmėje už gimtąją nuodėmę. Vis dėlto, pasak Skoto, kai ji laukiama su susitaikymu ir atsidavimu, ir aukojama savo kartume Dievui, ji kažkokiu būdu gali tapti pataisymu. Bet smurtinė mirtis, ar žmogus jos nusipelno, ar ne, visada yra pataisymas, jei ji pakeliama kantriai ir malonėje. Tiek apie bausmes, užleistas dėl kitų nuodėmių.

Bet Dievas taip pat baudžia žmones šiame gyvenime už jų pačių nuodėmes, ypač užbūrimo klausimu. Nes žiūrėkite Tobijo 7: Velnias turi galią tiems, kurie seka savo geismais. Ir tai aišku iš to, ką jau sakėme apie narį ir genitalijų galias, kurias Dievas daugiausia leidžia užburti.

Tačiau, siekiant pamokslauti visuomenei, reikia pažymėti, kad, nepaisant minėtų bausmių, kurias Dievas užleidžia žmonėms už jų pačių ir kitų nuodėmes, pamokslininkas turėtų laikytis kaip savo pagrindinio principo ir žmonėms šios įstatymo taisyklės; kuri sako: Niekas neturi būti baudžiamas be kaltės, nebent tam yra kokia nors priežastis. Ir ši taisyklė galioja Dangaus Teisme, tai yra, Dievo, lygiai kaip ji galioja žmonių Teisingumo Teismuose, ar pasaulietiniuose, ar bažnytiniuose.

Pamokslininkas gali tai skelbti apie Dangaus Teismą. Nes Dievo bausmė yra dviejų rūšių: dvasinė ir laikina. Pirmojoje, bausmė niekada nerandama be kaltės. Antrojoje ji kartais randama visai be kaltės, bet ne be priežasties. Pirmoji, arba dvasinė bausmė, yra trijų rūšių; pirmoji yra malonės praradimas ir pasekminis užkietėjimas nuodėmėje, kas niekada neužleidžiama, išskyrus už paties kenčiančiojo kaltę. Antroji yra praradimo bausmė, tai yra, šlovės atėmimas, kas niekada neužleidžiama be asmeninės kaltės suaugusiuose, arba įgytos kaltės vaikuose, gimusiuose iš tėvų nuodėmės. Trečioji yra skausmo bausmė, tai yra, pragaro ugnies kankynė, ir ji aiškiai priklauso už kaltę. Todėl kai sakoma Išėjimo 20: Aš esu pavydus Dievas, lankantis tėvų nuodėmes ant vaikų iki trečios ir ketvirtos kartos: tai suprantama kaip kalbėjimas apie tėvų nusikaltimų imitatorius, kaip paaiškino Gracianas, I Knyga, 4 klausimas; kur jis taip pat pateikia kitus aiškinimus.

Dabar dėl antrosios, arba laikinos, Dievo bausmės: pirma, ji gali būti, kaip buvo sakyta anksčiau, už kito nuodėmę (bet ne be priežasties), arba tik už asmeninę kaltę, be jokios kito nuodėmės. Bet jei norite žinoti priežastis, dėl kurių Dievas baudžia, ir net be jokios kenčiančiojo ar kito žmogaus kaltės, galite kreiptis į penkis metodus, kuriuos Mokytojas išdėsto IV Knygoje, 15 sk., 2 cap. Ir turite imti tris pirmąsias priežastis, nes kitos dvi nurodo į asmeninę kaltę.

Nes jis sako, kad dėl penkių priežasčių Dievas plaka žmogų šiame gyvenime, arba užleidžia bausmę. Pirma, kad Dievas būtų pašlovintas; ir tai yra, kai kokia nors bausmė ar neganda stebuklingai pašalinama, kaip žmogaus, gimusio aklo, atveju (Šv. Jono 9), arba Lozoriaus prikėlimo atveju (Šv. Jono 11).

Antra, jei pirmosios priežasties nėra, ji siunčiama, kad nuopelnas būtų įgytas per kantrybės pratybas, ir taip pat, kad vidinė paslėpta dorybė būtų apreikšta kitiems. Pavyzdžiai yra Jobo 1 ir Tobijo 2.

Trečia, kad dorybė būtų išsaugota per plakimo pažeminimą. Šv. Paulius yra pavyzdys, kuris sako apie save II Korintiečiams 12: Man buvo duotas dyglys kūne, Šėtono pasiuntinys. Ir pasak Remigijaus, šis dyglys buvo kūniško troškimo negalia. Tai yra priežastys, kurios yra be kaltės kenčiančiajame.

Ketvirta, kad amžinas pasmerkimas prasidėtų šiame gyvenime, kad būtų kažkaip parodyta, kas bus kenčiama pragare. Pavyzdžiai yra Erodas (Apaštalų darbai 12) ir Antiochus (II Makabiejų 9).

Penkta, kad žmogus būtų apvalytas, per jo kaltės išvarymą ir panaikinimą rykštėmis. Pavyzdžiai gali būti paimti iš Mirjamos, Aarono sesers, kuri buvo ištikta raupsais, ir iš izraelitų, klaidžiojančių dykumoje, pasak Šv. Jeronimo, XXIII, 4. Arba tai gali būti nuodėmės pataisymui, kaip iliustruojama Dovydo atveju, kuris, gavęs atleidimą už savo svetimavimą, buvo išvarytas iš savo karalystės, kaip parodyta II Karalių, ir komentuojama Šv. Grigaliaus jo diskurse apie nuodėmę. Iš tiesų gali būti sakoma, kad kiekviena bausmė, kurią kenčiame, kyla iš mūsų pačių nuodėmės, arba bent jau iš gimtosios nuodėmės, kurioje gimėme, kuri pati yra visų priežasčių priežastis.

Bet dėl praradimo bausmės, turint omenyje tą amžiną pasmerkimą, kurį jie kentės ateityje, niekas neabejoja, kad visi pasmerktieji bus kankinami skaudžiomis kančiomis. Nes lygiai kaip po malonės seka palaiminta Dangaus Karalystės vizija, taip po mirtinos nuodėmės seka bausmė pragare. Ir lygiai kaip palaimos laipsniai Danguje matuojami pagal meilės ir malonės laipsnius gyvenime, taip bausmės laipsniai pragare matuojami pagal nusikaltimo laipsnį šiame gyvenime. Žiūrėkite Pakartoto Įstatymo 25: Bausmės saikas bus pagal nuodėmės saiką. Ir taip yra su visomis kitomis nuodėmėmis, bet ypač taikoma raganoms. Žiūrėkite Hebrajams 10: Kiek, manote, sunkesnės bausmės bus vertas tas, kuris pamynė Dievo Sūnų ir palaikė nešventu sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas?

Ir tokios yra raganų nuodėmės, kurios neigia Tikėjimą ir atlieka daugybę piktų užbūrimų per Švenčiausiąjį Sakramentą, kaip bus parodyta Antrojoje Dalyje.

I knyga XVI klausimas

Pirmiau minėtos tiesos išdėstomos detaliai, lyginant raganų darbus su kitais piktais prietarais.

Dabar anksčiau minėta tiesa apie raganų nusikaltimų baisumą įrodoma lyginant juos su kitomis Magų ir Būrėjų praktikomis. Nes yra keturiolika magijos rūšių, kylančių iš trijų Būrimo rūšių. Pirmoji iš šių trijų yra atviras velnių iššaukimas. Antroji yra tik tylus stebėjimas kokio nors dalyko išsidėstymo ir judėjimo, kaip antai žvaigždžių, dienų, valandų ir panašių dalykų. Trečioji yra kokio nors žmogaus veiksmo stebėjimas tikslu surasti tai, kas paslėpta, ir ji vadinama Burtų vardu.

Ir pirmosios Būrimo formos rūšys, tai yra atviro velnių iššaukimo, yra šios: Kerėjimas (Sorcery), Sapnų aiškinimas (Oneiromancy), Nekromantija, Orakulai, Geomantija, Hidromantija, Aeromantija, Piromantija ir Spėjimas iš aukų (Soothsaying) (žiūrėkite Šv. Tomą, Antrą Antrosios, 95 klausimas, 26 ir 5). Antrosios rūšies formos yra Horoskopai, Haruspikų menas, Augurija (paukščių stebėjimas), Ženklų stebėjimas, Chiromantija ir Spatulamantija (būrimas iš menčių).

Trečiosios rūšies formos kinta pagal visus tuos dalykus, kurie klasifikuojami kaip Burtai ko nors paslėpto suradimui, tokie kaip stebėjimas šiaudelių ir pagaliukų, ir figūrų lydytame švine. Ir Šv. Tomas taip pat kalba apie juos minėtoje nuorodoje.

Dabar raganų nuodėmės viršija visus šiuos nusikaltimus, kaip bus įrodyta minėtų rūšių atžvilgiu. Tada negali kilti klausimo dėl mažesnių nusikaltimų.

Nes apsvarstykime pirmąją rūšį, kurioje tie, kurie įgudę kerėjime ir glamūre, apgauna žmogaus jusles tam tikrais apsireiškimais, taip, kad kūniška materija atrodo tampanti kitokia regėjimui ir lytėjimui, kaip buvo kalbama aukščiau apie iliuzijų kūrimo metodus. Raganos nepasitenkina tokiomis praktikomis lytinio nario atžvilgiu, sukeldamos kokią nors prestidigitacinę iliuziją apie jo dingimą (nors šis dingimas nėra faktinė tikrovė); bet jos net dažnai atima pačią dauginimosi galią, kad moteris negali pastoti, o vyras negali atlikti akto net tada, kai vis dar turi savo narį. Ir be jokios iliuzijos jos taip pat sukelia abortą po pastojimo, dažnai lydimą daugelio kitų blogybių. Ir jos net pasirodo įvairių žvėrių pavidalais, kaip buvo parodyta aukščiau.

Nekromantija yra mirusiųjų iššaukimas ir kalbėjimas su jais, kaip rodo jos etimologija; nes ji kildinama iš graikiško žodžio Nekros, reiškiančio lavoną, ir Manteia, reiškiančio būrimą. Ir jie tai pasiekia užleisdami kokį nors kerą ant žmogaus ar kokio nors gyvūno kraujo, žinodami, kad velnias gėrisi tokia nuodėme ir myli kraują bei kraujo praliejimą. Todėl, kai jie mano, kad šaukiasi mirusiųjų iš pragaro atsakyti į jų klausimus, tai velniai mirusiųjų pavidalu pasirodo ir duoda tokius atsakymus. Ir tokios rūšies buvo tos didžiosios Pitonės menas, minimas I Karalių 28, kuri iššaukė Samuelį Sauliaus prašymu.

Bet tegul niekas nemano, kad tokios praktikos yra teisėtos, nes Šventasis Raštas užrašo, kad teisaus Pranašo siela, iššaukta iš Hado pranašauti apie Sauliaus būsimą karą, pasirodė per moterį, kuri buvo ragana. Nes, kaip sako Šv. Augustinas Simplicianui: Nėra absurdiška tikėti, kad tai buvo leista kokiu nors patvarkymu, ne kokio nors magiško meno galia, bet kokiu nors paslėptu patvarkymu, nežinomu Pitonei ar Sauliui, kad to teisaus žmogaus dvasia pasirodytų prieš karaliaus akis, kad paskelbtų Dieviškąjį nuosprendį jam. Arba tai iš tikrųjų nebuvo Samuelio dvasia, pažadinta iš savo ramybės, bet koks nors fantomas ir įsivaizduojama velnių iliuzija, sukelta velnio machinacijų; ir Šventasis Raštas vadina tą fantomą Samuelio vardu, lygiai kaip dalykų atvaizdai vadinami vardais tų dalykų, kuriuos jie reprezentuoja. Tai jis sako atsakydamas į klausimą, ar būrimas velnių iššaukimu yra teisėtas. Toje pačioje „Sumoje“ skaitytojas ras atsakymą į klausimą, ar Palaimintiesiems yra pranašystės laipsniai; ir jis gali kreiptis į Šv. Augustiną, XXVI, 5. Bet tai mažai ką bendro turi su raganų darbais, kurie savyje neišlaiko jokio pamaldumo pėdsako, kaip akivaizdu iš jų darbų nagrinėjimo; nes jos nenustoja lieti nekaltą kraują, iškelti paslėptus dalykus į šviesą vadovaujant velniams, ir naikindamos sielą su kūnu nepasigaili nei gyvųjų, nei mirusiųjų.

Sapnų aiškinimas (Oneiromancy) gali būti praktikuojamas dviem būdais. Pirmasis yra, kai asmuo naudoja sapnus, kad galėtų pasinerti į okultizmą su velnių, jo iššauktų, apreiškimo pagalba, su kuriais jis sudarė atvirą sutartį. Antrasis yra, kai žmogus naudoja sapnus ateities sužinojimui tiek, kiek sapnuose yra tokia dorybė, kylanti iš Dieviškojo apreiškimo, iš natūralios ir vidinės ar išorinės priežasties; ir toks būrimas nebūtų neteisėtas. Taip sako Šv. Tomas.

Ir kad pamokslininkai turėtų bent supratimo branduolį apie šį dalyką, pirmiausia turime pakalbėti apie Angelus. Angelas yra ribotos galios ir gali efektyviau apreikšti ateitį, kai protas yra pritaikytas tokiems apreiškimams, nei kai nėra. Dabar protas labiausiai taip pritaikytas po išorinio ir vidinio judėjimo atsipalaidavimo, kai naktys tylios ir judėjimo garai nurimę; ir šios sąlygos išpildomos apie aušrą, kai virškinimas baigtas. Ir sakau tai apie mus, nusidėjėlius, kuriems Angelai savo Dieviškame pamaldume ir vykdydami savo pareigas apreiškia tam tikrus dalykus, kad kai studijuojame aušros metu, mums duodamas tam tikrų slaptų dalykų Šventajame Rašte supratimas. Nes geras Angelas vadovauja mūsų supratimui, lygiai kaip Dievas mūsų valiai, o žvaigždės mūsų kūnams. Bet tam tikriems tobulesniems žmonėms Angelas gali bet kurią valandą apreikšti dalykus, ar jie būtų budrūs, ar miegantys. Tačiau, pasak Aristotelio, de Somno et Vigilia, tokie žmonės labiau linkę priimti apreiškimus vienu metu nei kitu; ir taip yra visuose magijos reikaluose.

Antra, reikia pažymėti, kad tai atsitinka per Gamtos rūpestį ir kūno reguliavimą, jog tam tikri ateities įvykiai turi savo natūralią priežastį žmogaus sapnuose. Ir tada tie sapnai ar vizijos nėra priežastis, kaip buvo sakyta Angelų atveju, bet tik ženklai to, kas ateina žmogui ateityje, pavyzdžiui, sveikata ar liga, ar pavojus. Ir tai yra Aristotelio nuomonė. Nes dvasios sapnuose Gamta atvaizduoja širdies būklę, per kurią liga ar koks kitas dalykas natūraliai ateina žmogui ateityje. Nes jei žmogus sapnuoja ugnis, tai choleriško būdo ženklas; jei skraidymą ar ką panašaus, tai sangviniško būdo ženklas; jei jis sapnuoja vandenį ar kokį kitą skystį, tai flegmatiško, o jei jis sapnuoja žemiškus dalykus, tai melancholiško būdo ženklas. Ir todėl daktarams labai dažnai diagnozėje padeda sapnai (kaip sako Aristotelis toje pačioje knygoje).

Bet tai menki dalykai, palyginus su nešventais raganų sapnais. Nes kai jos nenori, kaip buvo minėta aukščiau, būti kūniškai perkeltos į vietą, bet trokšta matyti, ką veikia jų kolegos raganos, jų praktika yra atsigulti ant kairiojo šono savo pačių ir visų velnių vardu; ir šie dalykai apreiškiami jų vizijai vaizdiniais. Ir jei jos siekia sužinoti kokią paslaptį, ar sau, ar kitiems, jos sužino tai sapnuose iš velnio, dėl atviros, ne tylios, sutarties, sudarytos su juo. Ir ši sutartis vėlgi nėra simbolinė, įvykdoma aukojant kokį gyvūną, ar kokiu šventvagystės veiksmu, ar priimant kokio keisto kulto garbinimą; bet tai yra faktinis savęs, kūno ir sielos, paaukojimas velniui, šventvagiškai ištartu ir viduje nuspręstu Tikėjimo išsižadėjimu. Ir nepatenkintos tuo, jos net žudo, arba aukoja velniams, savo ir kitų vaikus.

Kita būrimo rūšis praktikuojama Pitonų, taip vadinamų nuo Pitijos Apolono, kuris, sakoma, buvo šios rūšies būrimo pradininkas, pasak Šv. Izidoriaus. Tai vykdoma ne sapnais ar pokalbiu su mirusiaisiais, bet per gyvus žmones, kaip tų atveju, kurie velnio įvaromi į beprotybę, arba savo noru, arba prieš savo valią, tik tikslu išpranašauti ateitį, o ne kokių kitų pabaisingų veiksmų vykdymui. Tokios rūšies buvo mergina, minima Apaštalų darbų 16, kuri šaukė paskui Apaštalus, kad jie yra tikrojo Dievo tarnai; ir Šv. Paulius, supykęs dėl to, įsakė dvasiai išeiti iš jos. Bet aišku, kad nėra jokio palyginimo tarp tokių dalykų ir raganų darbų, kurios, pasak Šv. Izidoriaus, taip vadinamos dėl jų nuodėmių didumo ir nusikaltimų baisumo.

Todėl, trumpumo dėlei, nėra poreikio tęsti šio argumento mažesnių būrimo formų atžvilgiu, kadangi tai įrodyta didesnių formų atžvilgiu. Nes pamokslininkas gali, jei nori, pritaikyti šiuos argumentus kitoms būrimo formoms: Geomantijai, kuri susijusi su žemiškais dalykais, tokiais kaip geležis ar poliruotas akmuo; Hidromantijai, kuri užsiima vandeniu ir kristalais; Aeromantijai, kuri susijusi su oru; Piromantijai, kuri susijusi su ugnimi; Spėjimui iš aukų (Soothsaying), kuris susijęs su gyvūnų, paaukotų ant velnio aukurų, viduriais. Nes nors visi šie daromi per atvirą velnių iššaukimą, jie negali būti lyginami su raganų nusikaltimais, kadangi jie nėra tiesiogiai skirti žaloti žmones ar gyvūnus, ar žemės vaisius, bet tik ateities numatymui. Kitos būrimo rūšys, kurios atliekamos su tyliu, bet ne atviru, velnių iššaukimu, yra Horoskopai, arba Astrologija, taip vadinama nuo žvaigždžių stebėjimo gimimo metu; Haruspikų menas, kuris stebi dienas ir valandas; Augurija, kuri stebi paukščių elgesį ir klyksmus; Ženklai (Omens), kurie stebi žmonių žodžius; ir Chiromantija, kuri stebi rankos linijas ar gyvūnų letenas. Ir kas nori, gali kreiptis į Niderio mokymą, ir ras daug apie tai, kada tokie dalykai teisėti ir kada ne. Bet raganų darbai niekada nėra teisėti.

I Knyga XVII klausimas

Jų nusikaltimų palyginimas pagal keturiolika punktų su visų rūšių velnių nuodėmėmis.

Tokie baisūs yra raganų nusikaltimai, kad jie net viršija blogųjų Angelų nuodėmes ir nuopuolį; ir jei tai tiesa dėl jų kaltės, kaip tai neturėtų būti tiesa ir dėl jų bausmių pragare? Ir nesunku tai įrodyti įvairiais argumentais jų kaltės atžvilgiu. Ir pirma, nors Šėtono nuodėmė yra neatleistina, tai ne dėl jo nusikaltimo didumo, atsižvelgiant į Angelų prigimtį, su ypatingu dėmesiu nuomonei tų, kurie sako, kad Angelai buvo sukurti tik prigimties būsenoje, ir niekada malonės būsenoje. Ir kadangi malonės gėris viršija prigimties gėrį, todėl nuodėmės tų, kurie nupuola iš malonės būsenos, kaip daro raganos neigdamos tikėjimą, kurį gavo krikštu, viršija Angelų nuodėmes. Ir net jei sakome, kad Angelai buvo sukurti, bet nepatvirtinti malonėje; tai taip pat raganos, nors jos nėra sukurtos malonėje, vis dėlto savo noru nupuolė nuo malonės; lygiai kaip Šėtonas nusidėjo savo noru.

Antra, pripažįstama, kad Šėtono nuodėmė neatleistina dėl įvairių kitų priežasčių. Nes Šv. Augustinas sako, kad jis nusidėjo niekieno nekurstomas, todėl jo nuodėmė teisingai niekieno nepataisoma. Ir Šv. Jonas Damaskietis sako, kad jis nusidėjo savo supratimu prieš Dievo charakterį; ir kad jo nuodėmė buvo didesnė dėl jo supratimo kilnumo. Nes tarnas, kuris žino savo šeimininko valią ir t.t. Tas pats autoritetas sako, kadangi Šėtonas nepajėgus atgailai, todėl jis nepajėgus atleidimui; ir tai dėl jo pačios prigimties, kuri, būdama dvasinė, galėjo būti pakeista tik kartą, kai jis pakeitė ją amžiams; bet taip nėra su žmonėmis, kuriuose kūnas visada kariauja prieš dvasią. Arba todėl, kad jis nusidėjo dangaus aukštybėse, tuo tarpu žmogus nusideda žemėje.

Bet nepaisant viso to, jo nuodėmė daugeliu atžvilgių yra maža, palyginus su raganų nusikaltimais. Pirma, kaip parodė Šv. Anselmas viename savo Pamokslų, jis nusidėjo savo puikybėje, kol dar nebuvo bausmės už nuodėmę. Bet raganos tęsia nusidėjimą po to, kai didelės bausmės buvo dažnai užleistos daugeliui kitų raganų, ir po bausmių, kurios, kaip Bažnyčia jas moko, buvo užleistos dėl velnio ir jo nuopuolio; ir jos niekina visa tai, ir skuba daryti ne mažiausiai mirtinas nuodėmes, kaip daro kiti nusidėjėliai, kurie nusideda per silpnumą ar nedorybę, tačiau ne iš nuolatinės piktybės, bet greičiau pačius baisiausius nusikaltimus iš gilios savo širdžių piktybės.

Antra, nors Blogasis Angelas nupuolė nuo nekaltumo į kaltę, ir iš ten į vargą ir bausmę; vis dėlto jis nupuolė nuo nekaltumo tik vieną kartą, tokiu būdu, kad niekada nebuvo atstatytas. Bet nusidėjėlis, kuris atstatytas į nekaltumą krikštu, ir vėl nupuola nuo jo, nupuola labai giliai. Ir tai ypač tiesa apie raganas, kaip įrodo jų nusikaltimai.

Trečia, jis nusidėjo prieš Kūrėją; bet mes, ir ypač raganos, nusidedame prieš Kūrėją ir Atpirkėją.

Ketvirta, jis apleido Dievą, kuris leido jam nusidėti, bet nesuteikė jam jokio gailestingumo; tuo tarpu mes, ir raganos labiausiai, atitraukiame save nuo Dievo savo nuodėmėmis, kol, nepaisant Jo leidimo mūsų nuodėmėms, Jis nuolat gailisi mūsų ir apipila mus Savo nesuskaičiuojamomis gėrybėmis.

Penkta, kai jis nusidėjo, Dievas atmetė jį, neparodydamas jam jokios malonės; tuo tarpu mes, vargšai, bėgame į nuodėmę, nors Dievas nuolat mus kviečia atgal.

Šešta, jis laiko savo širdį užkietintą prieš baudėją; bet mes prieš gailestingą įtikinėtoją. Abu nusideda prieš Dievą; bet jis prieš įsakantį Dievą, o mes prieš Tą, kuris miršta už mus, Kurį, kaip sakėme, nedoros raganos įžeidžia labiausiai.

Argumentų Sprendimai vėl Skelbia Tiesą per Palyginimą.

Į argumentus. Atsakymas į pirmąjį aiškus iš to, kas buvo sakyta viso šio klausimo pradžioje. Buvo teigiama, kad viena nuodėmė turėtų būti laikoma sunkesne už kitą; ir kad raganų nuodėmės yra sunkesnės už visas kitas kaltės atžvilgiu, bet ne bausmių, kurias jos užtraukia, atžvilgiu. Į tai reikia sakyti, kad Adomo bausmė, lygiai kaip jo kaltė, gali būti vertinama dviem būdais; arba kaip liečianti jį asmeniškai, arba kaip liečianti visą prigimtį, tai yra, palikuonis, kurie atėjo po jo. Dėl pirmojo, didesnės nuodėmės buvo padarytos po Adomo; nes jis nusidėjo tik darydamas tai, kas buvo bloga ne savaime, bet todėl, kad buvo draudžiama. Todėl tokios nuodėmės nusipelno sunkesnės bausmės.

Dėl antrojo, tiesa, kad didžiausia bausmė kilo iš pirmosios nuodėmės; bet tai tiesa tik netiesiogiai, tuo požiūriu, kad per Adomą visi palikuonys buvo užkrėsti gimtąja nuodėme, ir jis buvo pirmasis tėvas visų tų, už kuriuos Viengimis Dievo Sūnus galėjo atpirkti galia, kuri buvo nustatyta. Be to, Adomas savo asmeniu, tarpininkaujant Dieviškajai malonei, atgailavo ir vėliau buvo išgelbėtas per Kristaus Auką. Bet raganų nuodėmės yra nepalyginamai didesnės, kadangi jos nepasitenkina savo pačių nuodėmėmis ir pražūtimi, bet visada tempia nesuskaičiuojamą daugybę kitų paskui save.

Ir trečia, iš to, kas pasakyta, seka, kad atsitiktinai Adomo nuodėmė sukėlė didesnę žalą. Nes jis rado prigimtį nesugadintą, ir tai buvo neišvengiama, o ne jo paties noru, kad jis paliko ją suterštą; todėl neseka, kad jo nuodėmė buvo viduje didesnė nei kitos. Ir vėlgi, palikuonys būtų padarę tą pačią nuodėmę, jei būtų radę prigimtį toje pačioje būsenoje. Panašiai, tas, kuris nerado malonės, nepadaro tokios mirtinos nuodėmės kaip tas, kuris ją rado ir prarado. Tai yra Šv. Tomo sprendimas (II, 21, 2 str.), jo atsakyme į antrąjį argumentą. Ir jei kas nors nori pilnai suprasti šį sprendimą, jis turi atsižvelgti, kad net jei Adomas būtų išlaikęs savo pirminį nekaltumą, jis nebūtų perdavęs jo visiems palikuonims; nes, kaip sako Šv. Anselmas, bet kas, atėjęs po jo, vis tiek galėjo nusidėti. Žiūrėkite taip pat Šv. Tomą, 20 skirsnį, kur jis svarsto, ar naujagimiai vaikai būtų buvę patvirtinti malonėje; ir 101 skirsnyje, ar žmonės, kurie dabar išgelbėti, būtų buvę išgelbėti, jei Adomas nebūtų nusidėjęs.

II knyga IV skyrius

Čia aprašomas Būdas, kuriuo Raganos santykiauja su tais Velniais, kurie žinomi kaip Inkubai.

Dėl metodo, kuriuo raganos santykiauja su velniais Inkubais, reikia pažymėti šešis punktus. Pirma, dėl velnio ir kūno, kurį jis prisiima, iš kokio elemento jis suformuotas. Antra, dėl akto, ar jį visada lydi sėklos, gautos iš kokio nors kito vyro, sušvirkštimas. Trečia, dėl laiko ir vietos, ar vienas laikas yra palankesnis šiai praktikai nei kitas. Ketvirta, ar aktas matomas moterims, ir ar tik tos, kurios buvo pradėtos tokiu būdu, yra taip lankomos velnių. Penkta, ar tai taikoma tik toms, kurios gimimo metu buvo pribuvėjų paaukotos velniui. Šešta, ar faktinis venerinis malonumas šiame akte yra didesnis ar mažesnis. Ir mes pirmiausia kalbėsime apie kūno, kurį velnias prisiima, materiją ir kokybę.

Reikia pasakyti, kad jis prisiima orinį kūną, ir kad jis tam tikrais atžvilgiais yra žemiškas, tiek, kiek jis turi žemišką savybę per sutirštėjimą; ir tai paaiškinama taip. Oras pats savaime negali įgauti apibrėžtos formos, išskyrus kokio nors kito kūno, kuriame jis yra, formą. Ir tokiu atveju jis apribotas ne savo paties, bet kažko kito ribomis; ir viena oro dalis tęsiasi į kitą dalį. Todėl jis negali tiesiog prisiimti orinio kūno kaip tokio.

Žinokite, be to, kad oras visais atžvilgiais yra labai kintanti ir taki materija: ir to ženklas yra faktas, kad kai kas nors bandė kardu kirsti ar perdurti kūną, prisiimtą velnio, jie negalėjo to padaryti; nes padalintos oro dalys iškart vėl susijungia. Iš to seka, kad oras pats savaime yra labai tinkama materija, bet kadangi jis negali įgauti formos, nebent kokia nors kita žemiška materija būtų prie jo prijungta, todėl būtina, kad oras, kuris sudaro velnio prisiimtą kūną, būtų kažkaip sutirštintas ir priartėtų prie žemės savybės, vis dar išlaikydamas savo tikrąją oro savybę. Ir velniai bei bekūnės dvasios gali atlikti šį sutirštinimą garų, pakeltų nuo žemės, pagalba, ir surinkdami juos į formas, kuriose jie būna, ne kaip jų teršėjai, bet tik kaip jų varomoji jėga, kuri suteikia tam kūnui formalią gyvybės išvaizdą, labai panašiu būdu, kaip siela informuoja kūną, su kuriuo ji sujungta. Be to, šiuose prisiimtuose ir suformuotuose kūnuose jie yra tarsi jūreivis laive, kurį judina vėjas.

Taigi, kai klausiama, kokios rūšies yra kūnas, prisiimtas velnio, reikia sakyti, kad kalbant apie jo medžiagą, vienas dalykas yra kalbėti apie jo prisiėmimo pradžią, ir kitas dalykas kalbėti apie jo pabaigą. Nes pradžioje tai tik oras; bet pabaigoje tai yra sutirštintas oras, turintis kai kurių žemės savybių. Ir visa tai velniai, su Dievo leidimu, gali padaryti savo pačių prigimtimi; nes dvasinė prigimtis yra viršesnė už kūnišką. Todėl kūniška prigimtis turi paklusti velniams vietinio judėjimo atžvilgiu, nors ne natūralių formų, tiek atsitiktinių, tiek esminių, prisiėmimo atžvilgiu, išskyrus kai kurių mažų padarų atvejį (ir tada tik su kokio nors kito agento pagalba, kaip buvo užsiminta anksčiau). Bet dėl vietinio judėjimo, jokia forma nėra už jų galios ribų; taip jie gali judinti jas kaip nori, tokiomis aplinkybėmis, kokiomis nori.

Iš to gali kilti atsitiktinis klausimas, ką reikėtų manyti, kai geras ar blogas Angelas atlieka kokias nors gyvybines funkcijas naudodamas tikrus natūralius kūnus, o ne orinius kūnus; kaip Balaamo asilės atveju, per kurią kalbėjo Angelas, ir kai velniai užvaldo kūnus. Reikia sakyti, kad tie kūnai vadinami ne prisiimtais, bet užimtais (apsėstais). Žiūrėkite Šv. Tomą, II, 8, Ar Angelai prisiima kūnus. Bet laikykimės griežtai savo argumento.

Kokiu būdu reikia suprasti, kad velniai kalba su raganomis, mato jas, girdi jas, valgo su jomis ir santykiauja su jomis? Ir tai yra antroji šio pirmojo sunkumo dalis.

Dėl pirmojo, reikia sakyti, kad tikram pokalbiui reikalingi trys dalykai: būtent, plaučiai orui įtraukti; ir tai ne tik garso sukūrimui, bet ir širdies atvėsinimui; ir net nebyliai turi šią būtiną savybę.

Antra, būtina, kad įvyktų koks nors kūno sutrenkimas ore, kaip didesnis ar mažesnis garsas sukuriamas, kai kas nors muša medį ore arba skambina varpu. Nes kai substancija, kuri jautri garsui, yra sutrenkiama garsą gaminančio instrumento, ji skleidžia garsą pagal savo dydį, kuris priimamas ore ir padauginamas iki klausytojo ausų, kuriam, jei jis toli, atrodo, kad garsas ateina per erdvę.

Trečia, reikalingas balsas; ir galima sakyti, kad tai, kas negyvuose kūnuose vadinama Garsu, gyvuose kūnuose vadinama Balsu. Ir čia liežuvis muša oro iškvėpimus į instrumentą arba gyvą natūralų organą, suteiktą Dievo. Ir tai nėra varpas, kuris vadinamas garsu, tuo tarpu čia yra balsas. Ir šį trečią reikalavimą galima aiškiai pailiustruoti antruoju; ir aš tai išdėsčiau, kad pamokslininkai turėtų metodą mokyti žmones.

Ir ketvirta, būtina, kad tas, kuris formuoja balsą, norėtų tuo balsu išreikšti kokią nors proto sąvoką kam nors kitam, ir kad jis pats suprastų, ką sako; ir taip valdytų savo balsą paeiliui mušdamas savo dantis liežuviu burnoje, atidarydamas ir uždarydamas lūpas, ir siųsdamas orą, sutrenktą burnoje, į išorinį orą, kad tokiu būdu garsas būtų atkartotas tvarkingai klausytojo ausyse, kuris tada supranta jo prasmę.

Grįžtant prie esmės. Velniai neturi plaučių ar liežuvio, nors jie gali parodyti pastarąjį, taip pat dantis ir lūpas, dirbtinai padarytus pagal jų kūno būklę; todėl jie negali tikrai ir tinkamai kalbėti. Bet kadangi jie turi supratimą, ir kai jie nori išreikšti savo prasmę, tada, per kokį nors oro, esančio jų prisiimtame kūne, sujudinimą, ne oro, įkvepiamo ir iškvepiamo kaip žmonių atveju, jie sukuria ne balsus, bet garsus, kurie turi tam tikrą panašumą į balsus, ir siunčia juos artikuliuotai per išorinį orą į klausytojo ausis. Ir kad balso panašumas gali būti padarytas be oro kvėpavimo, aišku iš kitų gyvūnų, kurie nekvėpuoja, bet, sakoma, skleidžia garsą, atvejo, kaip daro ir tam tikri kiti instrumentai, kaip sako Aristotelis veikale De Anima. Nes tam tikros žuvys, kai pagaunamos, staiga išleidžia šauksmą už vandens ribų ir miršta.

Visa tai taikytina tam, kas seka toliau, iki to taško, kur kalbame apie dauginimosi funkciją, bet ne gerųjų Angelų atžvilgiu. Jei kas nors nori toliau tyrinėti velnių kalbėjimą apsėstuose kūnuose, jis gali kreiptis į Šv. Tomą Antrojoje Sentencijų Knygoje, 8 skirsnis, 5 str. Nes tuo atveju jie naudoja apsėsto kūno organus; kadangi jie užima tuos kūnus jų kūniško kiekio ribų atžvilgiu, bet ne jų esmės, nei kūno, nei sielos, ribų atžvilgiu. Stebėkite skirtumą tarp substancijos ir kiekio, ar akcidencijos. Bet tai čia netinka.

Dabar turime pasakyti, kokiu būdu jie mato ir girdi. Regėjimas yra dviejų rūšių, dvasinis ir kūniškas, ir pirmasis be galo pranoksta antrąjį; nes jis gali prasiskverbti ir nėra trukdomas atstumo, dėl šviesos gebėjimo, kurį jis naudoja. Todėl reikia sakyti, kad jokiu būdu Angelas, ar geras, ar blogas, nemato savo prisiimto kūno akimis, nei naudoja kokią nors kūnišką savybę, kaip jis daro kalbėdamas, kai naudoja orą ir oro vibraciją garsui sukelti, kuris atkartojamas klausytojo ausyse. Todėl jų akys yra nupieštos akys. Ir jie laisvai pasirodo žmonėms šiais pavidalais, kad galėtų jiems apreikšti savo natūralias savybes ir bendrauti su jais dvasiškai šiomis priemonėmis.

Nes šiuo tikslu šventieji Angelai dažnai pasirodydavo Tėvams Dievo įsakymu ir su Jo leidimu. Ir blogieji angelai apreiškia save nedoriems žmonėms, kad žmonės, atpažindami jų savybes, galėtų susidėti su jais, čia nuodėmėje, o kitur bausmėje.

Šv. Dionisijus, savo „Dangiškosios hierarchijos“ pabaigoje, sako: Visose žmogaus kūno dalyse Angelas moko mus apsvarstyti jų savybes: darydamas išvadą, kad kadangi kūniškas regėjimas yra gyvo kūno operacija per kūnišką organą, kurio velniams trūksta, todėl savo prisiimtuose kūnuose, lygiai kaip jie turi galūnių panašumą, taip jie turi ir jų funkcijų panašumą.

Ir mes galime taip pat kalbėti apie jų klausą, kuri yra daug subtilesnė už kūno; nes ji gali žinoti proto sąvoką ir sielos pokalbį subtiliau nei žmogus gali girdėdamas mentalinę sąvoką per tariamų žodžių terpę. Žiūrėkite Šv. Tomą, Antroji Sentencijų Knyga, 8 skirsnis. Nes jei slapti žmogaus norai skaitomi jo veide, ir gydytojai gali pasakyti širdies mintis iš širdies plakimo ir pulso būklės, tuo labiau tokie dalykai gali būti žinomi velnių.

Ir apie valgymą galime sakyti, kad pilname valgymo akte yra keturi procesai. Kramtymas burnoje, rijimas į skrandį, virškinimas skrandyje ir, ketvirta, reikalingo maisto metabolizmas bei to, kas nereikalinga, pašalinimas. Visi Angelai gali atlikti pirmuosius du valgymo procesus savo prisiimtuose kūnuose, bet ne trečiąjį ir ketvirtąjį; bet vietoje virškinimo ir pašalinimo jie turi kitą galią, kuria maistas staiga ištirpdomas supančioje materijoje. Kristuje valgymo procesas visais atžvilgiais buvo pilnas, kadangi Jis turėjo mitybines ir metabolines galias; tiesa, ne tam, kad paverstų maistą į Savo paties kūną, nes tos galios, kaip ir Jo kūnas, buvo pašlovintos; taigi maistas staiga ištirpdavo Jo kūne, kaip kai kas nors užpila vandens ant ugnies.

Kaip Moderniais Laikais Raganos atlieka Kūnišką Aktą su Velniais Inkubais, ir kaip jos Padauginamos šiuo Būdu.

Bet iš to, kas buvo pasakyta, nekyla jokių sunkumų dėl mūsų pagrindinio dalyko, kuris yra kūniškas aktas, kurį Inkubai prisiimtame kūne atlieka su raganomis: nebent galbūt kas nors abejoja, ar modernios raganos praktikuoja tokį bjaurų lytinį santykiavimą; ir ar raganos kilo iš šios bjaurystės.

Atsakydami į šias dvi abejones, mes pasakysime, dėl pirmosios iš jų, kažką apie raganų, kurios gyveno senais laikais, apie 1400 metų prieš Mūsų Viešpaties Įsikūnijimą, veiklą. Pavyzdžiui, nežinoma, ar jos buvo atsidavusios šioms purvinoms praktikoms, kaip modernios raganos buvo nuo to laiko; nes kiek žinome, istorija mums nieko nesako šia tema. Bet niekas, skaitantis istorijas, negali abejoti, kad raganų visada buvo, ir kad jų piktais darbais daug žalos buvo padaryta žmonėms, gyvūnams ir žemės vaisiams, ir kad velniai Inkubai ir Sukubai visada egzistavo; nes Kanonų ir šventųjų Daktarų tradicijos paliko ir perdavė palikuonims daug dalykų apie juos per daugelį šimtų metų. Tačiau yra šis skirtumas, kad senais laikais velniai Inkubai vargindavo moteris prieš jų valią, kaip dažnai parodo Nideris savo Formicarius, ir Tomas iš Brabanto savo knygoje apie Visuotinį Gėrį, arba apie Bites.

Bet teorija, kad modernios raganos yra suterštos šios rūšies velnišku purvu, pagrįsta ne tik mūsų nuomone, kadangi pačių raganų ekspertinis liudijimas padarė visus šiuos dalykus tikėtinus; ir kad jos ne dabar, kaip praeities laikais, pasiduoda nenoromis, bet savo noru priima šią pačią bjauriausią ir vargingiausią vergystę. Nes kiek moterų buvo palikta nubausti pasaulietinės teisės įvairiose vyskupijose, ypač Konstance ir Ratisbonos mieste, kurios daugelį metų buvo atsidavusios šioms bjaurystėms, kai kurios nuo dvidešimtųjų, o kai kurios nuo dvyliktųjų ar tryliktųjų metų, ir visada su visišku ar daliniu Tikėjimo išsižadėjimu? Visi tų vietų gyventojai yra to liudininkai. Nes neskaičiuojant tų, kurios slapta atgailavo, ir tų, kurios grįžo prie Tikėjimo, ne mažiau kaip keturiasdešimt aštuonios buvo sudegintos per penkerius metus. Ir nebuvo jokio patiklumo klausimo priimant jų pasakojimus, nes jos atsigręžė į laisvą atgailą; nes jos visos sutiko dėl to, būtent, kad jos buvo įpareigotos atsiduoti šioms ištvirkusioms praktikoms, kad jų klastos gretos padidėtų. Bet mes apie jas kalbėsime individualiai Antrojoje šio veikalo Dalyje, kur aprašomi jų konkretūs darbai; praleidžiant tuos, kurie pateko į mūsų kolegos, Komo Inkvizitoriaus, akiratį Burbijos grafystėje, kuris per vienerius metus, kurie buvo malonės metai 1485, nurodė sudeginti keturiasdešimt vieną raganą; kurios visos viešai patvirtino, kaip sakoma, kad jos praktikavo šias bjaurystes su velniais. Todėl šis dalykas yra pilnai pagrįstas liudininkų, gandų ir patikimų liudytojų parodymų.

Dėl antrosios abejonės, ar raganos kilo iš šių bjaurysčių, galime sakyti su Šv. Augustinu, kad tiesa, jog visi prietaringi menai kilo iš marą nešančios žmonių sąjungos su velniais. Nes jis taip sako savo veikale „Apie krikščionių mokymą“: Visa šio tipo praktikų rūšis, ar tai būtų menki, ar žalingi prietarai, kilo iš kokios nors marą nešančios žmonių sąjungos su velniais, tarytum būtų buvusi sudaryta kokia nors netikėjimo ir klastingos draugystės sutartis, ir jos visos turi būti visiškai atmestos. Pastebėkite čia, kad akivaizdu, jog kaip yra įvairių prietarų ar magiškų menų rūšių, ir įvairių bendrijų tų, kurie juos praktikuoja; ir kadangi tarp keturiolikos to meno rūšių raganų rūšis yra blogiausia, nes jos turi ne tylią, bet atvirą ir išreikštą sutartį su velniu, ir daugiau nei tai, turi pripažinti velnio garbinimo formą per Tikėjimo išsižadėjimą; todėl seka, kad raganos palaiko blogiausią sąjungos su velniais rūšį, su ypatinga nuoroda į moterų elgesį, kurios visada gėrisi tuščiais dalykais.

II knyga XIII skyrius

Kaip Raganos-Pribuvėjos vykdo pačius Šiurpiausius Nusikaltimus, kai jos arba Žudo Vaikus, arba Aukoja juos Velniams pačiu Prakeikčiausiu Būdu.

Negalime praleisti nepaminėję sužalojimų, daromų vaikams raganų-pribuvėjų, pirmiausia žudant juos, ir antra, šventvagiškai aukojant juos velniams. Strasbūro vyskupijoje ir Zaberno mieste yra dora moteris, labai atsidavusi Palaimintajai Mergelei MARIJAI, kuri pasakoja šį savo patyrimą visiems svečiams, užsukantiems į jos laikomą užeigą, žinomą „Juodojo Erelio“ ženklu.

Aš buvau, sako ji, nėščia nuo savo teisėto vyro, dabar mirusio, ir kai artėjo mano laikas, tam tikra pribuvėja įkyriai siūlėsi man padėti gimstant vaikui. Bet aš žinojau jos blogą reputaciją, ir nors buvau nusprendusi pasisamdyti kitą moterį, apsimečiau taikiais žodžiais sutinkanti su jos prašymu. Bet kai man prasidėjo sąrėmiai ir aš pasikviečiau kitą pribuvėją, pirmoji labai supyko, ir nepraėjus nė savaitei vieną naktį įėjo į mano kambarį su dviem kitomis moterimis ir priėjo prie lovos, kurioje gulėjau. Ir kai bandžiau pašaukti vyrą, kuris miegojo kitame kambaryje, man buvo atimtas galūnių ir liežuvio valdymas, taip, kad išskyrus regėjimą ir klausą, negalėjau pajudinti nė raumens. Ir ragana, stovėdama tarp kitų dviejų, tarė: „Žiūrėkite! Ši bjauri moteris, kuri nenorėjo imti manęs savo pribuvėja, nelaimės nenubausta.“ Kitos dvi, stovinčios šalia jos, užtarė mane, sakydamos: „Ji niekada niekam iš mūsų nepakenkė.“ Bet ragana pridūrė: „Kadangi ji mane įžeidė, aš įdėsiu ką nors į jos vidurius; bet, kad jums įtikčiau, ji nejaus jokio skausmo pusę metų, bet po to laiko ji bus pakankamai kankinama.“ Taigi ji priėjo ir palietė mano pilvą rankomis; ir man atrodė, kad ji išėmė mano vidurius ir įdėjo kažką, ko, vis dėlto, aš negalėjau matyti. Ir kai jos išėjo, ir atgavau kalbos dovaną, aš kuo greičiau pašaukiau vyrą ir papasakojau jam, kas atsitiko. Bet jis priskyrė tai nėštumui ir tarė: „Jūs, nėščios moterys, visada kenčiate nuo fantazijų ir kliedesių.“ Ir kai jis niekaip nenorėjo manimi tikėti, atsakiau: „Man duotas šešių mėnesių atidėjimas, ir jei po to laiko manęs neištiks jokia kančia, aš patikėsiu tavimi.“

Ji papasakojo tai savo sūnui, dvasininkui, kuris tuo metu buvo rajono Arkidiakonas ir tą pačią dieną atvyko jos aplankyti. Ir kas atsitiko? Kai praėjo lygiai šeši mėnesiai, toks baisus skausmas pervėrė jos pilvą, kad ji negalėjo nedrumsti visų ramybės savo klyksmais dieną ir naktį. Ir kadangi, kaip buvo sakyta, ji buvo labai pamaldi Mergelei, Gailestingumo Karalienei, ji pasninkaudavo duona ir vandeniu kiekvieną šeštadienį, tad ji tikėjo, kad buvo išlaisvinta Jos užtarimu. Nes vieną dieną, kai ji norėjo atlikti gamtinius reikalus, visi tie netyri dalykai iškrito iš jos kūno; ir ji pasišaukė vyrą bei sūnų ir tarė: „Ar tai fantazijos? Argi nesakiau, kad po pusės metų tiesa paaiškės? Ar kas nors matė mane valgant dyglius, kaulus ir net medžio gabalus?“ Nes ten buvo gervuogių šakų delno ilgumo, taip pat ir daugybė kitų dalykų.

Be to (kaip buvo sakyta Pirmojoje veikalo Dalyje), tarnaitės, kuri buvo nuteista Breisache, prisipažinimas parodė, kad didžiausius sužalojimus Tikėjimui raganavimo erezijos atžvilgiu daro pribuvėjos; ir tai padaryta aiškiau už pačią dienos šviesą prisipažinimais kai kurių, kurios vėliau buvo sudegintos.

Nes Bazelio vyskupijoje, Dano mieste, sudeginta ragana prisipažino, kad nužudė daugiau nei keturiasdešimt vaikų, smeigdama adatą per jų viršugalvius į smegenis, kai jie lįsdavo iš įsčių.

Galiausiai, kita moteris Strasbūro vyskupijoje prisipažino, kad nužudė daugiau vaikų nei galėjo suskaičiuoti. Ir ji buvo pagauta tokiu būdu. Ji buvo iškviesta iš vieno miesto į kitą būti pribuvėja tam tikrai moteriai, ir, atlikusi savo pareigą, ėjo atgal namo. Bet kai ji ėjo pro miesto vartus, naujagimio ranka iškrito iš apsiausto, kuriuo ji buvo apsisupusi ir kurio klostėse ranka buvo paslėpta. Tai pamatė tie, kurie sėdėjo vartuose, ir kai ji nuėjo toliau, jie pakėlė nuo žemės tai, ką palaikė mėsos gabalu; bet kai pažiūrėjo atidžiau ir pamatė, kad tai ne mėsos gabalas, bet atpažino pagal pirštus kaip vaiko ranką, jie pranešė tai magistratams, ir buvo rasta, kad vaikas mirė prieš krikštą, be rankos. Taigi ragana buvo suimta ir tardoma, ir prisipažino nusikaltimą, ir kad ji, kaip buvo sakyta, nužudė daugiau vaikų nei galėjo suskaičiuoti.

Tokių praktikų priežastis yra tokia: Reikia daryti prielaidą, kad raganos yra verčiamos daryti tokius dalykus piktųjų dvasių įsakymu, ir kartais prieš savo pačių valią. Nes velnias žino, kad dėl praradimo skausmo (poena damni), arba gimtosios nuodėmės, tokiems vaikams užkirstas kelias įžengti į Dangaus Karalystę. Ir šiuo būdu atidedamas Paskutinis Teismas, kai velniai bus pasmerkti amžinai kankynei; kadangi išrinktųjų skaičius pildomas lėčiau, kuriam išsipildžius pasaulis bus sunaikintas. Ir taip pat, kaip jau buvo parodyta, raganos yra mokomos velnio pagaminti iš tokių vaikų galūnių tepalą, kuris labai naudingas jų kerams.

Bet kad sukeltume visišką pasibjaurėjimą tokia didele nuodėme, neturime nutylėti kito šiurpaus nusikaltimo. Nes kai jos nenužudo vaiko, jos šventvagiškai aukoja jį velniui tokiu būdu. Kai tik vaikas gimsta, pribuvėja, jei pati motina nėra ragana, išneša jį iš kambario dingstimi sušildyti, iškelia jį aukštyn ir paaukoja Velnių Kunigaikščiui, tai yra Liuciferiui, ir visiems velniams. Ir tai daroma prie virtuvės ugnies.

Tam tikras vyras pasakoja, kad pastebėjo, jog jo žmona, kai atėjo laikas gimdyti, prieš įprastą gimdančių moterų paprotį, neleido jokiai moteriai prisiartinti prie lovos, išskyrus savo pačios dukterį, kuri veikė kaip pribuvėja. Norėdamas sužinoti to priežastį, jis pasislėpė namuose ir matė visą šventvagystės ir paaukojimo velniui eigą, kaip ji buvo aprašyta. Jis taip pat matė, kaip jam atrodė, kad be jokios žmogiškos paramos, bet velnio galia, vaikas lipo aukštyn grandine, ant kurios kabinami virimo puodai. Labai pasibaisėjęs tiek baisiais velnių iššaukimo žodžiais, tiek kitomis nedoromis ceremonijomis, jis griežtai pareikalavo, kad vaikas būtų nedelsiant pakrikštytas. Kai jį nešė į kitą kaimą, kur buvo bažnyčia, ir kai jiems reikėjo pereiti tiltą per tam tikrą upę, jis išsitraukė kardą ir puolė prie savo dukters, kuri nešė vaiką, sakydamas girdint kitiems dviem, kurie buvo su jais: „Tu neneši vaiko per tiltą; nes arba jis turi pereiti tiltą pats, arba tu būsi nuskandinta upėje.“ Duktė išsigando ir, kartu su kitomis moterimis kompanijoje, paklausė jo, ar jis sveiko proto (nes jis slėpė tai, kas atsitiko, nuo visų kitų, išskyrus tuos du vyrus, kurie buvo su juo). Tada jis atsakė: „Tu bjauri ištvirkėle, savo magiškais menais privertei vaiką lipti grandine virtuvėje; dabar priversk jį pereiti tiltą niekam jo nenešant, arba aš nuskandinsiu tave upėje.“ Ir taip, priversta, ji padėjo vaiką ant tilto ir savo menu pašaukė velnią; ir staiga vaikas buvo pamatytas kitoje tilto pusėje. Ir kai vaikas buvo pakrikštytas, ir jis grįžo namo, kadangi dabar turėjo liudininkus nuteisti savo dukterį raganavimu (nes negalėjo įrodyti ankstesnio paaukojimo velniui nusikaltimo, kadangi buvo vienintelis šventvagiško ritualo liudininkas), jis apkaltino ir dukterį, ir motiną prieš teisėją po jų apsivalymo laikotarpio; ir jos abi buvo sudegintos, ir pribuvėjų nusikaltimas atlikti tą šventvagišką aukojimą buvo atskleistas.

Bet čia kyla abejonė: koks yra šventvagiško vaikų aukojimo tikslas ar prasmė, ir kokia nauda iš to velniams? Į tai galima atsakyti, kad velniai daro tai dėl trijų priežasčių, kurios tarnauja trims patiems nedoriausiems tikslams. Pirmoji priežastis kyla iš jų puikybės, kuri visada didėja; kaip sakoma: „Tie, kurie Tavęs nekenčia, pakėlė galvą.“ Nes jie bando kiek įmanoma prisitaikyti prie dieviškų apeigų ir ceremonijų. Antra, jie gali lengviau apgauti žmones po išoriškai atrodančio pamaldaus veiksmo kauke. Nes tuo pačiu būdu jie vilioja jaunas mergeles ir berniukus į savo valdžią; nes nors jie galėtų vilioti tokius per nedorus ir sugedusius žmones, vis dėlto jie greičiau apgauna juos magiškais veidrodžiais ir atspindžiais, matomais raganų naguose, ir vilioja juos tikint, kad jie myli skaistybę, nors jie jos nekenčia. Nes velnias labiausiai nekenčia Palaimintosios Mergelės, nes ji sutraiškė jo galvą. Lygiai taip šiame vaikų paaukojime jie apgauna raganų protus į netikėjimo ydą po dorybingų veiksmų išvaizda. Ir trečioji priežastis yra ta, kad raganų klasta augtų, pačių velnių naudai, kai jie turi raganas, pašvęstas jiems nuo pat lopšio.

Ir ši šventvagystė paveikia vaiką trimis būdais. Pirmiausia, regimos aukos Dievui daromos iš regimų dalykų, tokių kaip vynas ar duona, ar žemės vaisiai, kaip garbės ir pavaldumo Jam ženklas, kaip sakoma Siracido 35: Tu nepasirodysi tuščias prieš Viešpatį. Ir tokios aukos negali ir neturi vėliau būti panaudotos profaniškiems tikslams. Todėl šventasis Tėvas, Šv. Jonas Damaskietis, sako: Aukos, kurios aukojamos bažnyčioje, priklauso tik kunigams, bet ne tam, kad jie nukreiptų jas savo pačių reikmėms, bet kad jie ištikimai paskirstytų jas, dalinai dieviško garbinimo laikymuisi, ir dalinai vargšų naudojimui. Iš to seka, kad vaikas, kuris buvo paaukotas velniui kaip pavaldumo ir duoklės jam ženklas, negali būti katalikų pašvęstas šventam gyvenimui, vertingam ir vaisingam tarnavimui Dievui savo paties ir kitų labui.

Nes kas gali sakyti, kad motinų ir kitų nuodėmės neatsiliepia bausme vaikams? Galbūt kas nors pacituos tą pranašo posakį: „Sūnūs neneš tėvo nedorybės.“ Bet yra kita ištrauka Išėjimo 20: Aš esu pavydus Dievas, lankantis tėvų nuodėmes ant vaikų iki trečios ir ketvirtos kartos. Dabar šių dviejų posakių prasmė yra tokia. Pirmasis kalba apie dvasinę bausmę Dangaus arba Dievo teisme, o ne žmonių teisme. Ir tai yra sielos bausmė, tokia kaip praradimas arba šlovės atėmimas, arba skausmo bausmė, tai yra, amžinos ugnies kankynė. Ir tokiomis bausmėmis niekas nebaudžiamas, išskyrus už savo paties nuodėmę, arba paveldėtą kaip gimtoji nuodėmė, arba padarytą kaip faktinė nuodėmė.

Antrasis tekstas kalba apie tuos, kurie imituoja savo tėvų nuodėmes, kaip paaiškino Gracianas (I, kl. 4 ir t.t.); ir ten jis pateikia kitus paaiškinimus, kaip Dievo teismas užleidžia kitas bausmes žmogui, ne tik už jo paties nuodėmes, kurias jis padarė, arba kurias jis galėtų padaryti (bet bausmės yra sulaikomas nuo padarymo), bet ir už kitų nuodėmes.

Ir negalima ginčytis, kad žmogus baudžiamas be priežasties, ir be nuodėmės, kuri turėtų būti bausmės priežastis. Nes pagal teisės taisyklę, niekas neturi būti baudžiamas be nuodėmės, nebent yra kokia nors bausmės priežastis. Ir mes galime sakyti, kad visada yra pati teisingiausia priežastis, nors ji gali būti mums nežinoma: žiūrėkite Šv. Augustiną, XXIV, 4. Ir jei rezultate negalime prasiskverbti į Dievo teismo gelmę, vis dėlto žinome, kad ką Jis pasakė, yra tiesa, ir ką Jis padarė, yra teisinga.

Tačiau reikia pastebėti šį skirtumą nekaltuose vaikuose, kurie paaukoti velniams ne savo motinų, kai jos raganos, bet pribuvėjų, kurios, kaip sakėme, slapta paima iš doros motinos glėbio ir įsčių. Tokie vaikai nėra taip atkirsti nuo malonės, kad būtinai taptų linkę į tokius nusikaltimus; bet pamaldžiai tikėtina, kad jie greičiau gali puoselėti savo motinų dorybes.

Antrasis rezultatas vaikams dėl šios šventvagystės yra toks. Kai žmogus aukoja save kaip auką Dievui, jis pripažįsta Dievą kaip savo Pradžią ir savo Pabaigą; ir ši auka yra vertingesnė už visas išorines aukas, kurias jis daro, turėdama savo pradžią jo sukūrime ir pabaigą jo pašlovinime, kaip sakoma: Auka Dievui yra sugraudinta dvasia ir t.t. Tuo pačiu būdu, kai ragana paaukoja vaiką velniams, ji paveda jį kūnu ir siela jam kaip jo pradžiai ir jo pabaigai amžiname pasmerkime; todėl ne be stebuklo vaikas gali būti išlaisvintas nuo tokios didelės skolos mokėjimo.

Ir mes dažnai skaitome istorijoje apie vaikus, kuriuos motinos, apimtos kokios aistros ar proto sutrikimo, neapgalvotai paaukojo velniui nuo pat įsčių, ir kaip tik su pačiu didžiausiu sunkumu jie gali, užaugę iki pilnametystės, būti išlaisvinti iš tos vergystės, kurią velnias, su Dievo leidimu, pasisavino sau. Ir apie tai Knyga „Pavyzdžiai, Palaimintoji Mergelė MARIJA“ pateikia daug iliustracijų; pastebimas atvejis yra to žmogaus, kurio Aukščiausiasis Pontifikas negalėjo išlaisvinti iš velnio kankynių, bet galiausiai jis buvo nusiųstas pas šventą vyrą, gyvenantį Rytuose, ir galiausiai su dideliu sunkumu buvo išlaisvintas iš savo vergystės per Pačios Šlovingiausios Mergelės užtarimą.

Ir jei Dievas taip griežtai baudžia net tokį neapgalvotą, nesakysiu aukojimą, bet pavedimą, panaudotą piktai motinos, kai jos vyras, po santykiavimo su ja, sako: Tikiuosi, iš to išeis vaikas; ir ji atsako: Tegul vaikas eina velniop! Kiek didesnė turi būti bausmė, kai Dieviškoji Didybė įžeidžiama būdu, kurį aprašėme!

II knyga XIV skyrius

Čia aprašoma, kaip Raganos Įvairiais Būdais Sužaloja Gyvulius.

Kai Šv. Paulius sakė: Argi Dievas rūpinasi jaučiais? jis turėjo omenyje, kad nors visi dalykai yra pavaldūs Dieviškajai apvaizdai, tiek žmogus, tiek žvėris, kiekvienas savo laipsniu, kaip sako Psalmininkas, vis dėlto žmonių sūnūs yra ypač Jo valdžioje ir po Jo sparnų apsauga. Todėl sakau, jei žmonės yra sužalojami raganų, su Dievo leidimu, tiek nekalti ir teisieji, tiek nusidėjėliai, ir jei tėvai yra užburiami savo vaikuose, kaip esančiuose jų nuosavybės dalimi, kas tada gali drįsti abejoti, kad su Dievo leidimu įvairūs sužalojimai gali būti užleisti raganų ant gyvulių ir žemės vaisių, kurie taip pat yra žmonių nuosavybės dalis? Nes taip Jobas buvo ištiktas velnio ir prarado visus savo gyvulius. Taip pat nėra net mažiausio ūkio, kur moterys nesužalotų viena kitos karvių, išdžiovindamos jų pieną ir labai dažnai jas numarindamos.

Bet pirmiausia apsvarstykime mažiausią iš šių sužalojimų, pieno išdžiovinimą. Jei klausiama, kaip jos gali tai padaryti, galima atsakyti, kad, pasak Palaimintojo Alberto jo Knygoje apie Gyvūnus, pienas yra natūraliai menstruacinis bet kuriame gyvūne; ir, kaip kitas tekėjimas moteryse, kai jis nėra sustabdytas kokios nors natūralios negalios, tai raganavimo pasekmė, kad jis sustabdytas. Dabar pieno tekėjimas natūraliai sustoja, kai gyvūnas pastoja; ir jis sustabdomas atsitiktinės negalios, kai gyvūnas suėda kokią žolelę, kurios prigimtis yra išdžiovinti pieną ir susargdinti karvę.

Tačiau jos gali tai sukelti įvairiais būdais raganavimu. Nes šventesnėmis naktimis, pagal velnio nurodymus ir didesniam Dievo Dieviškosios Didybės įžeidimui, ragana atsisės savo namo kampe su kibiru tarp kojų, įsmeigs peilį ar kokį instrumentą į sieną ar stulpą, ir darys taip, lyg melžtų jį savo rankomis. Tada ji pasišaukia savo familiara (dvasinį pagalbininką), kuris visada dirba su ja visame kame, ir pasako jam, kad nori pamelžti tam tikrą karvę iš tam tikro namo, kuri yra sveika ir gausi pieno. Ir staiga velnias paima pieną iš tos karvės tešmens ir atneša jį ten, kur sėdi ragana, lyg jis tekėtų iš peilio.

Bet kai tai viešai pamokslaujama žmonėms, jie negauna jokios blogos informacijos iš to; nes kiek bešauktųsi kas nors velnio ir manytų, kad vien tuo jis gali tai padaryti, jis apgauna save, nes jis yra be tos klastos pagrindo, neatidavęs duoklės velniui ar neatsižadėjęs Tikėjimo. Aš tai užrašiau, nes kai kurie manė, kad keletas dalykų, apie kuriuos rašiau, neturėtų būti pamokslaujami žmonėms dėl pavojaus suteikti jiems piktą žinojimą; tuo tarpu neįmanoma niekam išmokti iš pamokslininko, kaip atlikti bet kurį iš paminėtų dalykų. Bet jie buvo parašyti greičiau tam, kad sukeltų pasibjaurėjimą tokiu dideliu nusikaltimu, ir turėtų būti pamokslaujami iš sakyklos, kad teisėjai būtų uolesni bausti siaubingą Tikėjimo išsižadėjimo nusikaltimą. Vis dėlto jie neturėtų visada būti pamokslaujami šiuo būdu; nes pasaulietinis protas kreipia daugiau dėmesio į laikinus nuostolius, būdamas labiau susirūpinęs žemiškais nei dvasiniais dalykais; todėl kai raganos gali būti apkaltintos laikinų nuostolių sukėlimu, teisėjai yra uolesni jas bausti. Bet kas gali suprasti velnio klastą?

Žinau apie kai kuriuos vyrus tam tikrame mieste, kurie norėjo valgyti Gegužės sviesto vieną gegužės mėnesį. Ir eidami jie priėjo pievą ir atsisėdo prie upelio; ir vienas iš jų, kuris buvo sudaręs kokią nors atvirą ar tylią sutartį su velniu, tarė: „Aš gausiu jums geriausio Gegužės sviesto.“ Ir iškart jis nusirengė drabužius ir įbrido į upelį, ne stovėdamas, bet sėdėdamas nugara prieš srovę; ir kol kiti žiūrėjo, jis ištarė tam tikrus žodžius ir judino vandenį rankomis už nugaros; ir per trumpą laiką jis ištraukė didelį kiekį sviesto, tokio, kokį kaimo moterys parduoda turguje gegužę. Ir kiti paragavo jo ir pareiškė, kad tai buvo pats geriausias sviestas.

Iš to galime pirmiausia išvesti šį faktą apie jų praktikas. Jie yra arba tikri raganiai (witches), dėl išreikštos sutarties, sudarytos su velniu, arba jie žino per kokį nors tylų supratimą, kad velnias padarys tai, ko jie prašo. Pirmuoju atveju nėra poreikio jokiai diskusijai, nes tokie yra tikri raganiai. Bet antruoju atveju, tada jie buvo skolingi velnio pagalbą faktui, kad jie buvo šventvagiškai paaukoti velniui pribuvėjos arba savo pačių motinų.

Bet gali būti prieštaraujama, kad velnias galbūt atnešė sviestą be jokios sutarties, išreikštos ar tylios, ir be jokio ankstesnio paaukojimo jam. Atsakoma, kad niekas niekada negali naudotis velnio pagalba tokiuose dalykuose jo neiššaukdamas; ir kad tuo pačiu veiksmu, ieškodamas pagalbos iš velnio, jis yra Tikėjimo apostatas. Tai yra Šv. Tomo sprendimas Antrojoje Sentencijų Knygoje, 8 skirsnis, klausime, Ar naudojimasis velnio pagalba yra apostazė nuo Tikėjimo. Ir nors Palaimintasis Albertas Didysis sutinka su kitais Daktarais, vis dėlto jis sako aiškiau, kad tokiuose dalykuose visada yra apostazė arba žodžiu, arba veiksmu. Nes jei naudojami iššaukimai, užkalbėjimai, smilkymai ir garbinimai, tada sudaroma atvira sutartis su velniu, net jei nebuvo kūno ir sielos atidavimo kartu su aiškiu Tikėjimo išsižadėjimu visiškai ar dalinai. Nes vien velnio iššaukimu žmogus padaro atvirą žodinę apostazę. Bet jei nėra jokio kalbamo iššaukimo, o tik plikas veiksmas, iš kurio seka kažkas, kas negalėtų būti padaryta be velnio pagalbos, tada ar žmogus daro tai pradėdamas velnio vardu, ar su kokiais kitais nežinomais žodžiais, ar be jokių žodžių, bet su ta intencija; tada, sako Palaimintasis Albertas, tai yra veiksmo apostazė, nes to veiksmo tikimasi iš velnio. Bet kadangi tikėtis ar priimti ką nors iš velnio visada yra Tikėjimo menkinimas, tai taip pat yra apostazė.

Taigi daroma išvada, kad kokiomis priemonėmis tas burtininkas begavo sviesto, tai buvo padaryta arba su tylia, arba su išreikšta sutartimi su velniu; ir kadangi, jei tai būtų buvę su išreikšta sutartimi, jis būtų elgęsis pagal įprastą raganų būdą, tikėtina, kad ten buvo tyli ar slapta sutartis, kilusi arba iš jo paties, arba iš jo motinos ar pribuvėjos. Ir aš sakau, kad ji kilo iš jo paties, nes jis tik atliko tam tikrus judesius ir tikėjosi, kad velnias sukels efektą.

Antra išvada, kurią galime padaryti iš šios ir panašių praktikų, yra ši. Velnias negali sukurti naujų dalykų rūšių; todėl kai natūralus sviestas staiga atsirado iš vandens, velnias to nepadarė pakeisdamas vandenį į pieną, bet paimdamas sviestą iš kokios nors vietos, kur jis buvo laikomas, ir atnešdamas jį žmogui į rankas. Arba jis paėmė natūralų pieną iš natūralios karvės ir staiga sumušė jį į natūralų sviestą; nes kol moterų menas užtrunka šiek tiek laiko pagaminti sviestą, velnias galėjo tai padaryti per trumpiausią laiką ir atnešti žmogui.

Tuo pačiu būdu tam tikri magijos prekiautojai, kai randa save vyno ar kokios panašios būtinybės poreikyje, tiesiog išeina naktį su gertuve ar indu ir grįžta staiga pripildę jį vynu. Nes tada velnias paima natūralų vyną iš kokio nors indo ir pripildo jiems jų gertuves.

Ir dėl būdo, kuriuo raganos žudo gyvūnus ir gyvulius, reikia pasakyti, kad jos veikia labai panašiai kaip ir žmonių atveju. Jos gali užburti juos prisilietimu ir žvilgsniu, arba tik žvilgsniu; arba padėdamos po tvarto durų slenksčiu, arba prie vietos, kur jie eina gerti, kokį nors raganavimo kerą ar amuletą.

Nes tokiu būdu tos raganos, kurios buvo sudegintos Ratisbonoje, apie kurias daugiau pasakysime vėliau, visada buvo kurstomos velnio užburti geriausius arklius ir riebiausius gyvulius. Ir kai jų paklausė, kaip jos tai darė, viena iš jų, vardu Agnesė, pasakė, kad jos slėpė tam tikrus dalykus po tvarto durų slenksčiu. Ir paklausta, kokios rūšies dalykus, ji pasakė: Įvairių rūšių gyvūnų kaulus. Ji toliau buvo paklausta, kieno vardu jos tai darė, ir atsakė: Velnio ir visų kitų velnių vardu. Ir buvo kita iš jų, vardu Ana, kuri nužudė dvidešimt tris arklius iš eilės, priklausančius vienam iš piliečių, kuris buvo vežėjas. Šis žmogus galiausiai, kai nusipirko savo dvidešimt ketvirtą arklį ir buvo privestas prie visiško skurdo, stovėjo savo tvarte ir tarė raganai, kuri stovėjo savo namo tarpduryje: „Žiūrėk, aš nusipirkau arklį, ir prisiekiu Dievu ir Jo Šventąja Motina, kad jei šis arklys nudvės, aš nužudysiu tave savo paties rankomis.“ Tuo ragana išsigando ir paliko arklį ramybėje. Bet kai ji buvo suimta ir paklausta, kaip ji darė šiuos dalykus, ji atsakė, kad nedarė nieko kito, tik iškasdavo mažą duobutę, po ko velnias įdėdavo į ją tam tikrus dalykus, jai nežinomus. Iš to daroma išvada, kad ragana bendradarbiauja pakankamai, jei tai tik prisilietimas ar žvilgsnis; nes velniui neleidžiama jokia galia žaloti kūrinius be kokio nors bendradarbiavimo iš raganos pusės, kaip buvo parodyta anksčiau. Ir tai dėl didelio Dieviškosios Didybės įžeidimo.

Nes piemenys dažnai matė gyvulius laukuose pašokant tris ar keturis kartus į orą ir tada staiga krentant ant žemės ir dvesiant; ir tai sukeliama raganų galios velnio raginimu.

Strasbūro vyskupijoje, tarp Fieseno miesto ir Ferero kalno, tam tikras labai turtingas žmogus tvirtino, kad daugiau nei keturiasdešimt jaučių ir karvių, priklausančių jam ir kitiems, buvo užburti Alpėse per vienerius metus, ir kad nebuvo jokio natūralaus maro ar ligos tam sukelti. Kad tai įrodytų, jis sakė, jog kai gyvuliai dvesia nuo kokio atsitiktinio maro ar ligos, jie nedvesia visi iš karto, bet palaipsniui; bet kad šis raganavimas staiga atėmė iš jų visas jėgas, ir todėl visi sprendė, kad jie buvo nužudyti raganavimo. Aš sakiau keturiasdešimt galvijų, bet tikiu, kad jis nurodė didesnį skaičių nei tas. Tačiau labai tiesa, kad sakoma, jog daug gyvulių buvo užburti kai kuriuose rajonuose, ypač Alpėse; ir žinoma, kad ši raganavimo forma nelaimingai labiausiai paplitusi. Mes apsvarstysime keletą panašių atvejų vėliau, skyriuje, kuriame aptarsime vaistus užburtiems gyvuliams.

III knyga XV klausimas

Apie Kankinimų Tęsimą, ir apie Prietaisus bei Ženklus, pagal kuriuos Teisėjas gali Atpažinti Raganą; ir kaip jis turėtų Apsisaugoti nuo jų Kerų. Taip pat kaip jos turi būti Nuskustos Vietose, kur jos paprastai Slepia Velnio Kaukes ir Ženklus; kartu su tinkamu Įvairių Priemonių Įveikti Užsispyrimą Laikytis Tylos ir Atsisakymą Prisipažinti Išdėstymu. Ir tai yra Dešimtas Veiksmas

TEISĖJAS turėtų elgtis taip tęsdamas kankinimus. Pirmiausia jis turėtų turėti omenyje, kad, lygiai kaip tas pats vaistas netinka visiems nariams, bet yra įvairūs ir skirtingi tepalai kiekvienam atskiram nariui, taip ne visi eretikai ar kaltinamieji erezija turi būti pavaldūs tam pačiam tardymo, kvotos ir kankinimo metodui dėl jiems pateiktų kaltinimų; bet turi būti naudojamos įvairios ir skirtingos priemonės pagal jų įvairią prigimtį ir asmenis. Chirurgas nupjauna supuvusias galūnes; o niežuotos avys izoliuojamos nuo sveikų; bet protingas Teisėjas nelaikys saugiu prisirišti prie vienos nekintamos taisyklės savo metoduose elgiantis su kaline, kuri apdovanota raganos tylėjimo galia, ir kurios tylos jis nepajėgia įveikti. Nes jei tamsos sūnūs priprastų prie vienos bendros taisyklės, jie sugalvotų priemonių jos išvengti kaip gerai žinomų spąstų, pastatytų jų sunaikinimui.

Todėl protingas ir uolus Teisėjas turėtų pasinaudoti proga ir pasirinkti savo kvotos vykdymo metodą pagal liudytojų atsakymus ar parodymus, arba kaip jam nurodo jo paties ankstesnė patirtis ar įgimtas protas, naudodamas šias atsargumo priemones.

Jei jis nori sužinoti, ar ji apdovanota raganos galia išlaikyti tylą, tegul atkreipia dėmesį, ar ji geba lieti ašaras stovėdama jo akivaizdoje, arba kai kankinama. Nes mes mokomi tiek vertų senovės vyrų žodžiais, tiek mūsų pačių patirtimi, kad tai yra pats tikriausias ženklas, ir buvo rasta, kad net jei ji būtų raginama ir skatinama iškilmingais užkalbėjimais lieti ašaras, jei ji yra ragana, ji negalės verkti: nors ji prisiims ašaringą išvaizdą ir pasiteps skruostus bei akis seilėmis, kad atrodytų, jog ji verkia; todėl ji turi būti atidžiai stebima patarnautojų.

Skelbiant nuosprendį (kankinimams), Teisėjas ar kunigas gali naudoti kokį nors tokį metodą kaip šis, užkalbant ją tikroms ašaroms, jei ji nekalta, arba sulaikant netikras ašaras. Tegul jis uždeda ranką ant kaltinamosios galvos ir sako: Aš užkalbu tave karčiomis ašaromis, pralietomis ant Kryžiaus mūsų Išganytojo Viešpaties JĖZAUS Kristaus dėl pasaulio išganymo, ir deginančiomis ašaromis, pralietomis vakaro valandą ant Jo žaizdų pačios šlovingiausios Mergelės MARIJOS, Jo Motinos, ir visomis ašaromis, kurios buvo pralietos čia šiame pasaulyje Šventųjų ir Dievo Išrinktųjų, nuo kurių akių Jis dabar nušluostė visas ašaras, kad jei tu esi nekalta, tu dabar lietum ašaras, bet jei tu esi kalta, kad tu jokiu būdu to nedarytum. Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, Amen.

Ir patirtimi rasta, kad kuo labiau jos užkalbamos, tuo mažiau jos gali verkti, kad ir kaip stengtųsi tai daryti, ar teptų skruostus seilėmis. Vis dėlto įmanoma, kad vėliau, nesant Teisėjui ir ne kankinimo metu ar vietoje, jos gali verkti kalėjimo prižiūrėtojų akivaizdoje.

O dėl priežasties raganos negebėjimui verkti, galima sakyti, kad ašarų malonė yra viena iš pagrindinių dovanų, suteiktų atgailaujančiam; nes Šv. Bernardas sako mums, kad nuolankiųjų ašaros gali prasiskverbti į dangų ir nugalėti nenugalimąjį. Todėl negali būti abejonės, kad jos nemalonios velniui, ir kad jis naudoja visas savo pastangas sulaikyti jas, kad sutrukdytų raganai galiausiai pasiekti atgailą.

Bet gali būti prieštaraujama, kad tai galėtų tikti velnio klastai, su Dievo leidimu, leisti net raganai verkti; kadangi ašaringas sielvartavimas, audimas ir apgaudinėjimas, sakoma, būdingi moterims. Mes galime atsakyti, kad šiuo atveju, kadangi Dievo sprendimai yra paslaptis, jei nėra kito būdo nuteisti kaltinamąją, teisėtais liudytojais ar fakto įrodymais, ir jei ji nėra po stipriu ar dideliu įtarimu, ji turi būti paleista; bet kadangi ji lieka po lengvu įtarimu dėl jos reputacijos, kurią paliudijo liudytojai, iš jos turi būti pareikalauta atsižadėti raganavimo erezijos, kaip parodysime, kai kalbėsime apie antrąjį nuosprendžio skelbimo metodą.

Antra atsargumo priemonė turi būti stebima, ne tik šiame taške, bet viso proceso metu, Teisėjo ir visų jo tarėjų; būtent, kad jie neturi leisti savęs fiziškai paliesti raganos, ypač bet kokiame sąlytyje su jų nuogomis rankomis ar plaštakomis; bet jie visada turi nešiotis su savimi druskos, pašventintos Verbų Sekmadienį, ir Šventintų Žolelių. Nes šie gali būti uždaryti kartu į Šventintą Vašką ir nešiojami ant kaklo, kaip parodėme Antrojoje Dalyje, kai aptarėme vaistus nuo ligų ir negalavimų, sukeltų raganavimo; ir kad šie turi nuostabią apsauginę dorybę, žinoma ne tik iš raganų liudijimo, bet iš Bažnyčios naudojimo ir praktikos, kuri egzorcizuoja ir laimina tokius objektus būtent šiam tikslui, kaip rodoma egzorcizmo ceremonijoje, kai sakoma: Visos velnio galios išvarymui ir t.t.

Bet tegul nebūna manoma, kad fizinis sąnarių ar galūnių kontaktas yra vienintelis dalykas, nuo kurio reikia saugotis; nes kartais, su Dievo leidimu, jos gali su velnio pagalba užburti Teisėją vien žodžių, kuriuos taria, garsu, ypač tuo metu, kai jos atiduodamos kankinimui.

Ir mes žinome iš patirties, kad kai kurios raganos, kai laikomos kalėjime, įkyriai maldavo savo prižiūrėtojų suteikti joms šį vieną dalyką, kad joms būtų leista pažiūrėti į Teisėją prieš tai, kai jis pažiūrės į jas; ir taip gavusios pirmąjį Teisėjo žvilgsnį, jos sugebėjo taip pakeisti Teisėjo ar jo tarėjų protus, kad jie prarado visą savo pyktį prieš jas ir nedrįso jų varginti jokiu būdu, bet leido joms išeiti laisvoms. Tas, kuris žino ir patyrė tai, duoda šį tikrą liudijimą; ir o, kad jos negalėtų daryti tokių dalykų!

Tegul teisėjai neniekina tokių atsargumo priemonių ir apsaugų, nes laikydami jas menkomis po tokio įspėjimo jie rizikuoja amžinu pasmerkimu. Nes mūsų Išganytojas sakė: Jei aš nebūčiau atėjęs ir kalbėjęs jiems, jie neturėtų nuodėmės; bet dabar jie neturi pasiteisinimo savo nuodėmei. Todėl tegul teisėjai saugosi minėtu būdu, pagal Bažnyčios nuostatas.

Ir jei tai patogiai galima padaryti, ragana turėtų būti atvesta atbulomis į Teisėjo ir jo tarėjų akivaizdą. Ir ne tik šiame taške, bet visame kame, kas ėjo prieš tai ar seks po to, tegul jis persižegnoja ir prisiartina prie jos vyriškai, ir su Dievo pagalba to senojo Žalčio galia bus sulaužyta. Ir niekam nereikia manyti, kad prietaringa vesti ją atbulomis; nes, kaip dažnai sakėme, Kanonistai leidžia daryti net daugiau nei tai apsaugai nuo raganavimo, ir visada sako, kad teisėta priešintis tuštybei tuštybe.

Trečia atsargumo priemonė, kurios reikia laikytis šiame dešimtame veiksme, yra ta, kad plaukai turėtų būti nuskusti nuo kiekvienos jos kūno dalies. Priežastis tam yra ta pati, kaip ir jos drabužių nuvilkimui, ką jau minėjome; nes norėdamos išsaugoti savo tylėjimo galią, jos turi įprotį slėpti kokį nors prietaringą objektą savo drabužiuose arba savo plaukuose, ar net pačiose slapčiausiose savo kūno vietose, kurios neturi būti vardijamos.

Bet gali būti prieštaraujama, kad velnias galėtų, be tokių kerų naudojimo, taip užkietinti raganos širdį, kad ji negalėtų prisipažinti savo nusikaltimų; lygiai kaip dažnai randama kitų nusikaltėlių atveju, kad ir kokie dideli kankinimai, kuriems jie atiduodami, ar kiek jie būtų nuteisti faktų ir liudytojų įrodymais. Mes atsakome, kad tiesa, jog velnias gali sukelti tokį tylėjimą be tokių kerų naudojimo; bet jis nori naudoti juos sielų pražūčiai ir didesniam Dievo Dieviškosios Didybės įžeidimui.

Tai gali paaiškėti iš tam tikros raganos pavyzdžio Hagenau mieste, kurią minėjome Antrojoje šio veikalo Dalyje. Ji gaudavo šią tylėjimo dovaną tokiu būdu: ji nužudė naujagimį pirmagimį vyriškos lyties vaiką, kuris nebuvo pakrikštytas, ir iškepusi jį krosnyje kartu su kitais dalykais, kurių netikslinga minėti, sumalė jį į miltelius ir pelenus; ir jei kokia ragana ar nusikaltėlis nešiodavosi su savimi šiek tiek šios substancijos, jis jokiu būdu negalėdavo prisipažinti savo nusikaltimų.

Čia aišku, kad šimtas tūkstančių taip panaudotų vaikų negalėtų savo pačių dorybe apdovanoti asmens tokia tylėjimo galia; bet bet kuris protingas asmuo gali suprasti, kad tokios priemonės naudojamos velnio sielų pražūčiai ir Dieviškajai Didybei įžeisti.

Vėlgi, gali būti prieštaraujama, kad labai dažnai nusikaltėliai, kurie nėra raganos, parodo tą pačią tylėjimo galią. Atsakant į tai reikia pasakyti, kad ši tylėjimo galia gali kilti iš trijų priežasčių. Pirma, iš natūralaus širdies kietumo; nes kai kurie yra minkštaširdžiai, ar net silpnapročiai, taip, kad nuo menkiausio kankinimo jie pripažįsta viską, net kai kuriuos dalykus, kurie nėra tiesa; tuo tarpu kiti yra tokie kieti, kad kiek be kankinami, tiesos iš jų negausi; ir tai ypač būdinga tiems, kurie buvo kankinti anksčiau, net jei jų rankos staiga ištempiamos ar išsukamos.

Antra, ji gali kilti iš kokio nors raganavimo instrumento, nešiojamo asmens, kaip buvo sakyta, arba drabužiuose, arba kūno plaukuose. Ir trečia, net jei kalinė neturi jokio tokio objekto, paslėpto savo asmenyje, jos kartais apdovanojamos šia galia kitų raganų, kad ir kaip toli jos būtų nuo jų. Nes tam tikra ragana Isbruge girdavosi, kad jei ji turėtų ne daugiau kaip siūlą iš bet kurio kalinio drabužių, ji galėtų taip paveikti, kad kiek tas kalinys bebūtų kankinamas, net iki mirties, jis negalėtų nieko prisipažinti. Taigi atsakymas į šį prieštaravimą aiškus.

Bet ką pasakyti apie atvejį, kuris atsitiko Ratisbonos Vyskupijoje? Tam tikri eretikai buvo nuteisti savo pačių prisipažinimu ne tik kaip neatgailaujantys, bet kaip atviri tos klastos gynėjai; ir kai jie buvo pasmerkti mirčiai, atsitiko taip, kad jie liko nepaliesti ugnyje. Galiausiai jų nuosprendis buvo pakeistas į mirtį nuskandinant, bet tai nebuvo veiksmingiau. Visi buvo nustebę, ir kai kurie net pradėjo sakyti, kad jų erezija turi būti teisinga; ir Vyskupas, labai susirūpinęs savo banda, įsakė trijų dienų pasninką. Kai tai buvo pamaldžiai įvykdyta, kažkieno žiniai atėjo, kad tie eretikai turėjo magišką kerą, įsiūtą tarp odos ir mėsos po viena ranka (pažastimi); ir kai tai buvo rasta ir pašalinta, jie buvo atiduoti liepsnoms ir nedelsiant sudegė. Kai kurie sako, kad tam tikras nekromantas sužinojo šią paslaptį konsultacijos su velniu metu ir išdavė ją; bet kad ir kaip tai tapo žinoma, tikėtina, kad velnias, kuris visada rezga planus tikėjimo sugriovimui, buvo kažkaip priverstas Dieviškosios galios atskleisti dalyką.

Iš to galima matyti, ką Teisėjas turėtų daryti, kai toks atvejis atsitinka jam: būtent, kad jis turėtų pasikliauti Dievo apsauga, ir pamaldžių asmenų maldomis bei pasninku nuvyti šios rūšies velnio darbą nuo raganų, tais atvejais, kai jų negalima priversti prisipažinti kankinant net po to, kai jų drabužiai buvo pakeisti ir visi jų plaukai nuskusti bei nutrinti.

Dabar Vokietijos dalyse toks skutimas, ypač slaptų vietų, paprastai nelaikomas delikačiu, ir todėl mes, Inkvizitoriai, to nenaudojame; bet mes liepiame nukirpti jų galvos plaukus, ir įdėję gabalėlį Šventinto Vaško į taurę Švęsto Vandens ir pašaukę Švenčiausiąją Trejybę, duodame joms gerti tris kartus esant tuščiam skrandžiui, ir Dievo malone mes šiomis priemonėmis privertėme daugelį sulaužyti tylą. Bet kitose šalyse Inkvizitoriai įsako raganai būti nuskustai visą kūną. Ir Komo Inkvizitorius informavo mus, kad praėjusiais metais, tai yra, 1485, jis nurodė sudeginti keturiasdešimt vieną raganą po to, kai jos buvo nuskustos visą kūną. Ir tai buvo Burbijos rajone ir grafystėje, paprastai vadinamoje Wormserbad, Austrijos Erchercogo teritorijoje, link Milano.

Bet gali būti klausiama, ar esant reikalui, kai visos kitos priemonės sulaužyti raganos tylą nepadėjo, būtų teisėta prašyti patarimo šiuo klausimu burtininkių, kurios sugeba išgydyti tuos, kurie užburti. Mes atsakome, kad kad ir kas būtų buvę padaryta tuo klausimu Ratisbonoje, mūsų nuoširdus įspėjimas Viešpatyje yra tas, kad niekas, kad ir koks didelis būtų poreikis, neturėtų konsultuotis su burtininkėmis Valstybės vardu; ir tai dėl didelio įžeidimo, kuris tuo sukeliamas Dieviškajai Didybei, kai mums atvira tiek daug kitų priemonių, kurias galime naudoti arba jų pačių tinkama forma, arba kokia ekvivalenčia forma, kad tiesa būtų gauta iš jų pačių lūpų ir jos galėtų būti atiduotos liepsnoms; arba tam nepavykus, Dievas tuo tarpu parūpins raganai kokią kitą mirtį.

Nes mums lieka šie vaistai prieš šią tylėjimo galią. Pirma, tegul žmogus daro viską, kas jo paties galioje, naudodamasis savo savybėmis, dažnai atkakliai taikydamas metodus, kuriuos jau minėjome, ir ypač tam tikromis dienomis, kaip bus parodyta kitame Klausime. Žiūrėkite II Korintiečiams 9: Kad būtumėte turtingi visais gerais darbais.

Antra, jei tai nepadėtų, tegul jis pasikonsultuoja su kitais asmenimis; nes galbūt jie sugalvos kokių priemonių, kurios neatėjo jam į galvą, kadangi yra įvairių metodų pasipriešinti raganavimui.

Trečia, jei šie du nepadeda, tegul jis kreipiasi į pamaldžius asmenis, kaip sakoma Siracido 37: Būk nuolat su dievobaimingu vyru, kurį žinai besilaikantį Viešpaties įsakymų. Taip pat tegul jis šaukiasi šalies Šventųjų Globėjų. Bet jei visa tai nepadeda, tegul Teisėjas ir visi žmonės iškart deda savo viltis į Dievą su maldomis ir pasninku, kad raganavimas būtų pašalintas dėl jų pamaldumo. Nes taip Juozapata meldėsi II Kronikų 20: Kai mes nežinome, ką turėtume daryti, turime šį vieną prieglobstį, kad kreiptume savo akis į Tave. Ir be abejonės Dievas neapleis mūsų bėdoje.

Tuo tikslu ir Šv. Augustinas kalba (26, kl. 7, non observabitis): Kas stebi kokius nors būrimus ar augurijas, arba kreipia dėmesį ar sutinka su tais, kurie juos stebi, arba pasitiki tokiais sekdamas jų darbais, arba eina į jų namus, arba įsiveda juos į savo namus, arba užduoda jiems klausimus, tegul žino, kad jis iškreipė krikščionių tikėjimą ir savo krikštą ir yra pagonis bei apostatas ir Dievo priešas, nebent jis pataisomas bažnytinėmis atgailomis ir sutaikomas su Dievu. Todėl tegul Teisėjas neapleidžia visada naudoti teisėtų vaistų, kaip sakėme, kartu su šiomis sekančiomis galutinėmis atsargumo priemonėmis.

III knyga XIV klausimas

Apie Metodą, kaip Nuteisti Kaltinamąją Tardymui: ir Kaip ji turi būti Tardoma Pirmąją Dieną; ir Ar jai galima Žadėti Gyvybę. Devintas Veiksmas

ANTRA, Teisėjas turi pasirūpinti suformuluoti savo nuosprendį tokiu būdu.

Mes, Teisėjas ir tarėjai, atsižvelgę ir apsvarstę proceso, pradėto mūsų prieš tave N. iš tokios vietos, tokioje Vyskupijoje, detales, ir kruopščiai išnagrinėję visą reikalą, randame, kad tu esi dviprasmiška savo prisipažinimuose; pavyzdžiui, kai sakai, kad naudojai tokius grasinimus be ketinimo padaryti žalą, bet vis dėlto yra įvairių įrodymų, kurie yra pakankamas pagrindas perduoti tave tardymui (kvotai) ir kankinimui. Todėl, kad tiesa būtų sužinota iš tavo pačios lūpų, ir kad ateityje neįžeistum Teisėjų ausų, mes skelbiame, sprendžiame ir nuteisiame, kad šią dieną, tokią valandą, tu būtum atiduota tardymui ir kankinimui. Šis nuosprendis buvo priimtas ir t.t.

Arba, kaip buvo sakyta, Teisėjas gali nenorėti atiduoti kaltinamosios tardymui, bet gali nubausti ją įkalinimu, turėdamas omenyje šį tikslą. Tegul jis pasišaukia jos draugus ir paaiškina jiems, kad ji gali išvengti mirties bausmės, nors bus nubausta kitu būdu, jei prisipažins tiesą, ir paragins juos pabandyti įtikinti ją tai padaryti. Nes labai dažnai apmąstymai, įkalinimo vargas ir pakartotiniai dorų žmonių patarimai nuteikia kaltinamąją atskleisti tiesą.

Ir mes radome, kad raganos buvo taip sustiprintos tokio pobūdžio patarimų, kad, kaip savo maišto ženklą, jos spjovė ant žemės, tarsi velniui į veidą, sakydamos: „Eik šalin, prakeiktas velniau; aš darysiu tai, kas teisinga“, ir vėliau jos prisipažino savo nusikaltimus.

Bet jei, išlaikius kaltinamąją nežinios būsenoje ir nuolat atidedant tardymo dieną, ir dažnai naudojant žodinius įtikinėjimus, Teisėjas tikrai tiki, kad kaltinamoji neigia tiesą, tegul jie klausinėja ją lengvai, nepraliejant kraujo; žinant, kad toks klausinėjimas yra apgaulingas ir dažnai, kaip buvo sakyta, neveiksmingas.

Ir tai turėtų būti pradedama taip. Kol pareigūnai ruošiasi tardymui, tegul kaltinamoji būna išrengta; arba jei tai moteris, tegul ji pirmiausia būna nuvesta į bausmės kameras ir ten išrengta dorų, geros reputacijos moterų. Ir to priežastis yra ta, kad jos turėtų ieškoti bet kokio raganavimo instrumento, įsiūto į jos drabužius; nes jos dažnai pasigamina tokius instrumentus, velnių nurodymu, iš nekrikštytų vaikų galūnių, su tikslu, kad tie vaikai būtų atskirti nuo palaimingosios regos. Ir kai tokie instrumentai pašalinami, Teisėjas turi naudoti savo paties ir kitų dorų, tikėjimu uolių vyrų įtikinėjimus, kad paskatintų ją prisipažinti tiesą savo noru; ir jei ji nenorės, tegul jis įsako pareigūnams surišti ją virvėmis ir pritaikyti jai kokį nors kankinimo įrenginį; ir tada tegul jie paklūsta iškart, bet ne džiugiai, greičiau atrodydami sutrikę dėl savo pareigos. Tada tegul ji būna vėl paleista kieno nors nuoširdaus prašymo dėka, ir nuvesta į šalį, ir tegul ji vėl būna įtikinėjama; ir įtikinėjant ją, tegul jai būna pasakyta, kad ji gali išvengti mirties bausmės.

Čia klausiama, ar kalinės atveju, kuri teisiškai nuteista dėl jos bendros blogos reputacijos, liudytojų ir faktinių įrodymų, taip, kad trūksta tik nusikaltimo prisipažinimo iš jos pačios lūpų, Teisėjas gali teisėtai pažadėti jai gyvybę, tuo tarpu jei ji prisipažintų nusikaltimą, ji kentėtų kraštutinę bausmę.

Mes atsakome, kad skirtingi žmonės turi įvairias nuomones šiuo klausimu. Nes kai kurie laikosi nuomonės, kad jei kaltinamoji yra žinomai blogos reputacijos ir sunkiai įtariama dėl vienareikšmiškų nusikaltimo įrodymų; ir jei ji pati yra didelis pavojaus šaltinis, būdama kitų raganų mokytoja, tada jai gali būti pažadėta gyvybė šiomis sąlygomis: kad ji būtų nuteista įkalinimui iki gyvos galvos su duona ir vandeniu, su sąlyga, kad ji pateiks įrodymus, kurie leis nuteisti kitas raganas. Ir jai neturi būti sakoma, kai jai žadama gyvybė, kad ji bus įkalinta tokiu būdu; bet jai turėtų būti leista manyti, kad jai bus paskirta kokia nors kita atgaila, pavyzdžiui, tremtis. Ir be abejonės žinomos raganos, ypač tokios, kurios naudoja raganų vaistus ir gydo užburtuosius prietaringomis priemonėmis, turėtų būti laikomos tokiu būdu, tiek tam, kad jos galėtų padėti užburtiesiems, tiek tam, kad jos išduotų kitas raganas. Bet toks jų išdavimas neturi būti laikomas savaime pakankamu pagrindu nuteisimui, nes velnias yra melagis, nebent tai taip pat pagrįsta faktiniais įrodymais ir liudytojais.

Kiti mano, kad po to, kai ji buvo atiduota į kalėjimą tokiu būdu, pažadas išsaugoti jai gyvybę turėtų būti laikomas kurį laiką, bet po tam tikro laikotarpio ji turėtų būti sudeginta.

Trečioji nuomonė yra ta, kad Teisėjas gali saugiai pažadėti kaltinamajai gyvybę, bet tokiu būdu, kad jis vėliau atsisakytų pareigos paskelbti jai nuosprendį, paskirdamas kitą Teisėją į savo vietą.

Atrodo, kad yra tam tikras pranašumas laikantis pirmojo iš šių kursų dėl naudos, kuri gali iš to kilti tiems, kurie yra užburti; vis dėlto neteisėta naudoti raganavimą raganavimui gydyti, nors (kaip buvo parodyta Pirmame ir Įvadiniame Klausime į šią Trečiąją Dalį) bendra nuomonė yra ta, kad teisėta naudoti tuščias ir prietaringas priemones kerams pašalinti. Bet naudojimas ir patirtis bei tokių atvejų įvairovė bus vertingesni Teisėjams nei bet koks menas ar vadovėlis; todėl tai yra reikalas, kuris turėtų būti paliktas Teisėjų nuožiūrai. Bet tikrai labai dažnai patirtis parodė, kad daugelis prisipažintų tiesą, jei nebūtų sulaikomos mirties baimės.

Bet jei nei grasinimai, nei tokie pažadai nepaskatins jos prisipažinti tiesą, tada pareigūnai turi vykdyti nuosprendį, ir ji turi būti tardoma ne kokiu nors nauju ar įmantriu būdu, bet įprastu būdu, lengvai arba sunkiai, priklausomai nuo to, ko reikalauja jos nusikaltimų prigimtis. Ir kol ji klausinėjama apie kiekvieną atskirą punktą, tegul ji būna dažnai ir pakartotinai atiduodama kankinimui, pradedant nuo švelnesnių; nes Teisėjas neturi būti per daug skubantis pereiti prie sunkesnių rūšių. Ir kol tai daroma, tegul Notaras viską užrašo: kaip ji kankinama, kokie klausimai užduodami ir kaip ji atsako.

Ir pažymėkite, kad jei ji prisipažįsta kankinama, ji tada turėtų būti nuvesta į kitą vietą ir apklausta iš naujo, kad ji neprisipažintų tik dėl kankinimo spaudimo.

Kitas Teisėjo žingsnis turėtų būti toks: jei po tinkamo kankinimo ji atsisako prisipažinti tiesą, jis turėtų liepti atnešti priešais ją kitus kankinimo įrenginius ir pasakyti jai, kad ji turės ištverti šiuos, jei neprisipažins. Jei tada ji vis dar nepaskatinama baimės prisipažinti, kankinimas turi būti tęsiamas antrą ar trečią dieną, bet nekartojamas tuo dabartiniu metu, nebent atsirastų kokių nors naujų indikacijų apie jo tikėtiną sėkmę.

Tegul nuosprendis (dėl tęsimo) būna paskelbtas jai girdint tokiu būdu: Mes, minėtas Teisėjas, kaip aukščiau, paskiriame tau N. tokią dieną tavo tardymo tęsiniui, kad tiesa būtų išgirsta iš tavo pačios lūpų. Ir Notaras turi viską užrašyti procese.

Ir per pertrauką iki to paskirto laiko Teisėjas pats arba kiti dori vyrai turi daryti viską, kas jų galioje, kad įtikintų ją prisipažinti tiesą būdu, kurį mes aprašėme, duodami jai, jei jiems atrodo tikslinga, pažadą, kad jos gyvybė bus išsaugota.

Teisėjas taip pat turėtų pasirūpinti, kad per tą pertrauką su ja visada būtų sargybiniai, kad ji niekada nebūtų palikta viena, iš baimės, kad velnias privers ją nusižudyti. Bet pats velnias žino geriau, nei bet kas gali užrašyti, ar jis apleis ją savo noru, ar bus priverstas tai padaryti Dievo.

<…>