Raganų atradimas

„Raganų atradimas: atsakymas į kelis klausimus, neseniai pateiktus Norfolko grafystės Assize teisėjams“ (The Discovery of Witches: In Answer to severall queries, lately delivered to the Judges of Assize for the County of Norfolk) – tai 1647 metais išleista knyga, parašyta Matthew Hopkinso, vadinusio save „Generaliniu raganų ieškotoju“ (Witchfinder General). Šis veikalas nėra teorinis traktatas, bet praktinis gidas, skirtas teisėjams ir vietos valdžiai, kuriame aprašomi metodai, kaip atpažinti, apklausti ir nuteisti raganas.

Knyga parašyta kaip atsakymas į klausimus, kuriuos Hopkinsui uždavė Norfolk grafystės teisėjai. Ji trumpa – apie 60 puslapių – ir suskirstyta į klausimų-atsakymų formą. Hopkinsas remiasi savo „patirtimi” iš 1645–1646 metų, kai Rytų Anglijoje (daugiausia Esexe ir Safolke) jis su padėjėju Johnu Stearne’u apkaltino šimtus žmonių raganavimu. Per tą laikotarpį įvykdyta apie 300 egzekucijų – vienas didžiausių raganų medžioklių protrūkių Anglijoje.

Pagrindinės temos ir metodai, aprašyti knygoje:

• Raganų ženklai: Hopkinsas teigia, kad raganos turi „velnio ženklus” – nejautrias odos vietas, kur velnias čiulpia kraują. Jis rekomenduoja ieškoti spenelių, karpos ar randų, kurie nekraujuoja, kai duriama adata (adatų testas). Jei moteris nejaučia skausmo – tai įrodymas.
• Vandens bandymas: Žymiausias metodas – surišti įtariamąjį ir įmesti į vandenį. Jei plaukia – ragana (nes vanduo, kaip šventas elementas, atmeta nuodėmingą kūną). Jei skęsta – nekalta. Hopkinsas ginasi, kad tai biblinis metodas, remdamasis „vanduo neišlaikys raganos”.
• Familiariai: Maži gyvūnai (katė, šuo, varlė), kuriuos velnias duoda raganai maitinti krauju. Hopkinsas aprašo, kaip ieškoti tokių „impų” ir kaip ragana juos vadina vardais.
• Apklausos būdai: Rekomenduoja nemigdojimą kelias dienas (sleep deprivation), kad ragana prisipažintų ar išduotų familiarius. Klausimai apie sapnus, susitikimus su velniu ar kaimynų keiksnojimą.

Hopkinsas knygoje ginasi nuo kritikų, teigdamas, kad jo metodai teisėti ir remiasi Biblija bei ankstesniais traktatais, kaip „Malleus Maleficarum”. Jis pabrėžia, kad raganos – realus pavojus, sudariusios paktą su velniu, ir valstybė privalo jas naikinti.

Knyga tapo bestseleriu savo laiku, išleista kelis kartus, ir paveikė raganų medžiokles ne tik Anglijoje, bet ir kolonijose (pvz., Salemo procesai 1692 m. turėjo panašių metodų). Šiandien ji vertinama kaip siaubingas pavyzdys, kaip fanatizmas ir pseudomokslas vedė prie masinių žudynių – dauguma aukų buvo vargingos moterys, senutės ar kitokie visuomenės paraštėse.

Hopkinsas mirė 1647 metais, greit po knygos išleidimo, gal nuo tuberkuliozės. Jo vadovas – vienas ryškiausių dokumentų apie XVII amžiaus raganų maniją Anglijoje, rodantis, kaip baimė ir autoritetas gali paversti paprastus žmones budeliais.

Matthew Hopkinso 1647 m. veikalas „Raganų atradimas: atsakymas į kelis klausimus, neseniai pateiktus Norfolko grafystės Assize teisėjams“ yra šiurpus dokumentas, parodantis, kaip prietarai ir baimė buvo paversti teisine praktika. Jame aprašomi „įrodymai“ prieš raganas – kūno dėmės, kurios neva nejautrios adatų dūriui, ar „plūdimo bandymas“, kai moteris surišta metama į vandenį, tikintis, kad nekalta nuskęs, o kaltą išlaikys vanduo. Šokiruojantis šio teksto aspektas – absurdiška logika, kurioje nekaltumas galėjo reikšti mirtį, o kaltė – dar didesnę kančią. Tai daro kūrinį ne tik istoriniu šaltiniu, bet ir liudijimu, kaip baimė gali tapti sistemine prievarta.

Raganų atradimas:

atsakymas į kelis klausimus, neseniai pateiktus Norfolko grafystės Assize teisėjams

Išleista MATTHEW HOPKINS, raganų ieškotojo

Visos KARALYSTĖS labui

M. DC. XLVII.

   IŠĖJIMO 22:18

   Tu nepaliksi raganos gyvos.

Keletas KLAUSIMŲ atsakyta, kurie buvo ir greičiausiai bus keliami prieš MATTHEW HOPKINSĄ jo raganų ieškojimo būdui.

Klausimas 1.

Kad jis pats turi būti didžiausias raganius, burtininkas ir kerėtojas, kitaip negalėtų to daryti.

Atsakymas.

Jei Šėtono karalystė pati prieš save pasidalins, kaip ji išliks?

Klausimas 2.

Jei jis niekada nebuvo taip toli nuėjęs, kaip minėta anksčiau, vis tiek tikrai susitiko su Velniu ir apgavo jį, atimdamas knygą, kurioje buvo užrašyti visi raganų vardai Anglijoje, ir jei pažvelgia į raganą, iš veido gali pasakyti, kas ji tokia; taigi jo pagalba ateina iš Velnių.

Atsakymas.

Jei būtų per daug kietas Velniui ir atimtų jo knygą, tai būtų didelis pagyrimas jam, o ne gėda: o dėl fiziognomijos įžvalgos, jis turi ne daugiau nei bet kuris kitas žmogus.

Klaus. 3.

Iš kur tada kilo šis jo įgūdis? Ar iš gilaus mokslumo, ar iš daugybės išmoktų autorių skaitymo šia tema?

Atsakymas.

Nei iš vieno, nei iš kito, o iš patirties, kuri, nors ir menkai vertinama, yra patikimiausias ir saugiausias būdas spręsti.

Klaus. 4.

Meldžiu, kur buvo įgyta ši patirtis? Ir kodėl įgyta jo, o ne kitų?

Atsakymas.

Atradėjas niekada toli nekeliavo dėl jos, bet 1644 metų kovą jis turėjo septynias ar aštuonias iš tos baisios raganų sektos, gyvenančias miestelyje, kuriame pats gyveno, miestelyje Esekse, vadinamame Maningtree, su įvairiomis kitomis gretimų miestelių raganomis, kurios kas šešias savaites naktį (visada penktadienio naktį) susirinkdavo netoli jo namų ir ten aukojo savo atskiras iškilmingas aukas Velniui, vieną iš kurių šis atradėjas girdėjo kalbant su savo impais vieną naktį ir liepiant jiems eiti pas kitą raganą, kuri dėl to buvo suimta ir apieškota moterų, kurios daug metų žinojo Velnių ženklus, ir rasta turinti tris spenius apie save, kurių sąžiningos moterys neturi: taigi pagal teisėjo įsakymą jos turėjo laikyti ją nemiegančią dvi ar tris naktis, tikintis tuo metu pamatyti jos familiarius, kuriuos ketvirtą naktį ji pašaukė jų vardais ir pasakė, kokius pavidalus jie turės, ketvirtį valandos prieš jiems ateinant, o kambaryje buvome dešimt žmonių, pirmąjį ji pašaukė buvo

1. Holt, kuris atėjo kaip baltas kačiukas.
2. Jarmara, kuris atėjo kaip storas spanielis be jokių kojų, ji sakė, kad laiko jį storą, nes pliaukštelėjo ranka per pilvą ir pasakė, kad jis siurbia gerą kraują iš jos kūno.
3. Vinegar Tom, kuris buvo kaip ilgas kojomis greyhound’as su galva kaip jaučio, ilga uodega ir plačiomis akimis, kuris, kai šis atradėjas prabilo į jį ir liepė eiti į vietą, paruoštą jam ir jo angelams, tuoj pat pavirto į ketverių metų vaiką be galvos ir apsuko pusę tuzino ratų apie namą, ir dingo prie durų.

4. Sack and Sugar, kaip juodas triušis.
5. Newes, kaip žebenkštis. Visi šie dingo per trumpą laiką.
   Tuoj po to ši ragana prisipažino apie kelias kitas raganas, iš kurių gavo savo impus, ir įvardijo įvairias moteris, kur jų ženklai, ženklų skaičių ir impų vardus, kaip Elemanzer, Pyewacket, Peckin the Crown, Grizzel, Greedigut ir t.t., kurių joks mirtingasis negalėtų išgalvoti; o per kratas tie patys ženklai buvo rasti, tas pats skaičius ir toje pačioje vietoje, ir tokie pat prisipažinimai iš jų apie tuos pačius impus (nors jos nežinojo, kad mums jau buvo pasakyta anksčiau), ir taip jos išdavė viena kitą toje apylinkėje, kurios kartu užsiėmė tokia prakeikta praktika, kad mūsų šimtineje Esekse 29 buvo nuteista vienu metu, 4 atvežtos 25 mylias pakarti ten, kur gyvena šis atradėjas, už tai, kad siuntė Velnią kaip lokį nužudyti jo sode, tad matydamas įvairių vyrų spenius ir išbandydamas būdus su šimtais jų, jis įgijo šią patirtį, ir kiek jis žino, bet kuris kitas žmogus gali rasti juos taip pat gerai kaip jis ir jo kompanija, jei turėtų tą patį įgūdį ir patirtį.

Klaus. 5.

Daug vargšų žmonių nuteisiami už tai, kad turi spenį ar spenelį ant kūno, nors daug žmonių (ypač senų) jau seniai kenčia nuo natūralių karpos ar kitų natūralių išaugų įvairiose kūno dalyse, kaip hemorojus, šunto, gimdymo padariniai ir t.t., ir šie turi būti sprendžiami tik vieno vyro ir moters, ir taip apkaltinami ar išteisinti.

Ats.

Tie, kurie taip sprendžia, gali pateisinti savo įgūdžius bet kam ir parodyti geras priežastis, kodėl tokie ženklai nėra tik natūralūs, nei kad jie gali kilti iš kokios nors natūralios priežasties, kaip minėta anksčiau, o dėl jų privačių sprendimų vieniems – tai visiškai melaginga ir netiesa, nes niekada nė vienas vyras nebuvo tikrinamas kūno paieška, bet paprastai dvylika pajėgiausių parapijos vyrų ar kitur buvo prisistatę, ir dažniausiai tiek pat senų įgudusių moterų ir pribuvėjų prisistatydavo, kai tikrindavo moteris, kurių ženklai ne tik jis ir jo kompanija laiko labai įtartinais, bet ir visi stebėtojai, net įgudžiausi iš jų, nepritaria jiems, bet taip pat sutinka, kad tokie ženklai jų sprendimu negali kilti iš jokių aukščiau minėtų priežasčių.

Klaus. 6.

Neįmanoma, kad bet kuris vyras ar moteris teisingai nuspręstų dėl tokių ženklų, jie taip panašūs į natūralias išaugas, ir tie, kurie juos randa, nedrįsta tuoj pat prisiekti, kad jie ištraukti piktųjų dvasių, kol nenaudoja neteisėtų kankinimų būdų, kad priverstų juos pasakyti bet ką dėl palengvėjimo ir ramybės, nes kas to nedarytų? Bet norėčiau žinoti priežastis, apie kurias jis kalba, kaip ir kuo atskirti vieną nuo kito, ir taip būti patenkintas tuo.

Ats.

Priežastys trumpai trys, kurios šiuo metu jis laiko skiriančiomis nuo natūralių ženklų, būtent:

1. Jis sprendžia pagal neįprastą vietą, kur randa spenius kūne ar ant jo, toli nuo bet kokios įprastos vietos, iš kur tokie natūralūs ženklai kyla, kaip jei ragana teigtų, kad rasti ženklai – hemorojus, jei randu juos stuburo apačioje, ar sutiksiu su ja, žinodamas, kad jie ne prie tos venos, ir taip kiti dėl gimdymo, kai jie gali būti priešingoje dalyje?
2. Jie dažniausiai nejautrūs ir nejaučia nei smeigtuko, nei adatos, nei ylos ir t.t., įbestos per juos.
3. Dažni šių ženklų kitimai ir virsmai į įvairias formas patvirtina dalyką; kaip jei ragana girdėtų mėnesį ar du prieš, kad ateina raganų ieškotojas (kaip jie jį vadina), jos išleis savo impus kitiems žindyti, net savo jauniems ir mažiems vaikams; šie per kratą randami su sausa oda ir tik plėvele, arti mėsos, laikyk ją 24 valandas su budriu akimis, kad nė vienas jos dvasių neateitų matomu pavidalu ją žindyti; moterys matė kitą dieną po to jos spenius ištemptus iki ankstesnio pilnumo, pilnus pūlių, pasiruošusių sprogo, ir palikdamos ją vieną ketvirtį valandos, ir tegul moterys vėl užeina, ir ji turės juos vėl įtrauktus impų: Probatum est. Dabar dėl atsakymo į jų kankinimus – savo vietoje.

Klaus. 7.

Kaip įmanoma, kad Velnias, atnešantis dvasią, kuri nereikalauja maisto ar palaikymo, trokštų siurbti kraujo? Ir iš tikrųjų, kaip dvasia, jis negali ištraukti jokių tokių išaugų, neturėdamas nei mėsos, nei kaulo, nei gali būti jaučiamas ir t.t.

Ats.

Jis neieško jų kraujo, tarsi negalėtų išgyventi be tokio maitinimo, bet dažnai lankosi pas jas ir gauna jį, kad dar labiau pasunkintų raganos prakeikimą ir primintų jai apie savo sandorį; ir kaip dvasia ir oro kunigaikštis, jis pasirodo joms bet kokiu pavidalu, kokiu nori, kuris pavidalas sukuriamas jam sujungiant sutirštintą orą, ir daug kartų prisiima daugybės būtybių formas; bet sukurti bet ką jis negali, tai tik Dievo; bet šiuo atveju ištraukiant šiuos spenius, jis tikrai įeina į kūną, tikras, kūniškas, substancinis būtybes, ir priverčia tą būtybę (jis veikiantis joje) savo norimiems tikslams, ir naudoja tos kūno organus kalbėti, kad sudarytų sandorį su raganomis, ar tai būtų katė, žiurkė, pelė ir t.t.

Klaus. 8.

Kai šie speniai visiškai atskleisti, vis tiek to nepakanka joms nuteisti, bet jos turi būti kankinamos ir laikomos nemiegančios dvi ar tris naktis, kad išprotėtų ir pasakytų bet ką; tai būdas sutramdyti laukinį kumeliuką ar vanagą ir t.t.

Ats.

Šio atradimo pradžioje tai buvo ne tik laikoma tinkama, bet ir įsakyta Esekse ir Safolke magistratų, tik su šia intencija, nes laikomos nemiegančios jos būtų aktyvesnės pašaukti savo impus atvirai greičiau pagalbon, kas dažnai taip ir nutikdavo; ir niekada ar retai kuri ragana skundėsi dėl miego trūkumo tuo laikotarpiu, bet po to, kai susidaužė galvas kalėjime; ir po to, kai šis būdas nebuvo leidžiamas teisėjų ir kitų magistratų, jis daugiau nenaudotas, tai jau pusantrų metų, nei kas laikyta nuo miego pagal kokį įsakymą ar nurodymą nuo to laiko; bet galbūt jų pačių užsispyrimas neleido joms miegoti, nors ir siūlyta bei pasiūlyta joms.

Klaus. 9.

Be to neprotingo budėjimo, jos buvo nepaprastai vaikščiojamos, kol pėdos nusitrynė pūslėmis, ir taip priverstos per tą žiaurumą prisipažinti ir t.t.

Ats.

Tai buvo pačioje atradimo pradžioje, ir vaikščiojimo prasmė didžiausiu žiaurumu buvo tik tai, kad jos pačios vaikščiotų naktį, kurią buvo budimos, tik tam, kad nemiegotų: ir priežastis buvo ši, kai jos gulėdavo ar sėdėdavo kėdėje, jei bandydavo atsigulti, budėtojai tik turėdavo paprašyti jų atsikelti ir vaikščioti, nes iš tikrųjų, kai leidžiama taip atsigulti, tuoj ateina jų familiariai į kambarį ir gąsdina budėtojus, ir drąsina raganą, nors priešingai tikrajai tų nurodymų prasmei, įvairios buvo neteisingai elgiamasi kaimiečių (jie girdėdami jas prisipažįstant raganomis), sugadintos ir skriaustos, įvairios iš jų kentėjo už tai, bet niekada neįrodyta, kad šis atradėjas turėjo ranką ar sutikimą tam; ir taip pat buvo nenaudota jo ir kitų nuo to laiko, kai jos buvo laikomos nuo miego.

Klaus. 10.

Bet buvo baisus, nežmoniškas ir negailestingas šių vargšų būtybių bandymas, surišant jas ir metant į vandenį; bandymas, nepriimtinas nei pagal įstatymą, nei pagal sąžinę, ir norėčiau žinoti priežastis tam.

Ats.

Neneigiama, kad daugelis buvo taip elgiamasi – tos, kurios turėjo spenių ir plūduriavo, kitos, neturinčios jų, buvo bandomos kartu ir skendo, bet pažvelkite į priežastis.

Pirmiausia, Velnio politika didelė, įtikinant daugelį ateiti savo noru būti išbandytoms, įtikinant jas, kad jų ženklai taip gerai paslėpti, kad nebus rasti, tad įvairios atėjo 10 ar 12 mylių savo noru būti patikrintos ir pakartos už savo triūsą (kaip vienas Meggs, kepėjas, gyvenęs už 7 mylių nuo Norvičo ir pakartas Norvičo assize už raganavimą), tada, kai jos sužino, kad Velnias joms meluoja, jos atsisuka prieš jį, o jis (kaip 40 prisipažino) pataria joms plaukti ir sako, kad jos nuskęs ir bus išteisintos tuo būdu, tada, kai bandomos tuo būdu ir plaukia, jos mato, kad Velnias vėl jas apgauna, ir taip atskleidžia jo klastas.

2. Tai niekada nebuvo pateikta prieš jas teisme kaip įrodymas.
3. Karalius Džeimsas savo „Demonologijoje” sako, kad tai tikra taisyklė, nes (sako jis) raganos atsisako krikšto, kai sudaro sandorį su Velniu, vanduo būdamas vienintelis to elemento simbolis, ir todėl, sako jis, kai jos metamos į vandenį, vanduo atsisako priimti jas į savo glėbį (jos būdamos tokios išdavikės, atsisakiusios krikšto) ir leidžia joms plaukti, kaip putas ant jūros, kurias vanduo nepriima, bet meta aukštyn žemyn, kol jos pasiekia žemės elementą – krantą, ir ten palieka jas suyrančias.
4. Stebėkite šią raganų kartą, jei jos kada nors būna įžeistos vadinamos paleistuve, vagimi ir t.t. bet kur, kur gyvena, jos greičiausios verkti, raityti rankas ir gausiai lieti ašaras bei bėgti su visiškai ir teisingai liūdnais šauksmais pas kokį taikos teisėją ir su daugybe ašarų skųstis: bet dabar stebėkite jų kvailumą; gamtos ar elementų atmetimą nuo jų, kai apkaltinamos šia baisia ir prakeikta raganavimo nuodėme, jos niekada nekeičia veido spalvos nei leidžia nukristi vienai ašarai. Šia proga plaukimas (pagal pajėgius dievotumus, kuriuos gerbiu) nėra pasmerktas jokiu būdu, ir todėl pastaruoju metu buvo ir visam laikui bus paliktas.

Klaus. 11.

O! Bet jei šis kankinantis raganų gaudytojas gali visais ar bet kuriuo iš šių būdų išspausti žodį ar du prisipažinimo iš bet kurios iš šių apkvaišusių, neišmanančių, nesuprantančių, vargšų kvailų būtybių (nors niekas negirdi, išskyrus jį patį), jis pridės ir įbaugins ją prisipažinti, sakydamas, kad kitaip ji bus pakarta; bet jei ji prisipažins, jis paleis ją laisva, ir taip įkiš žodį jai į burną, ir privers tokią kvailą būtybę prisipažinti, ko ji nežino.

Ats.

Jis geresnės sąžinės, ir kad geriau jį suprastumėte, jis taip atsiskleidžia visiems ir pareiškia, kokius prisipažinimus (nors raganos prieš save) jis nepripažįsta galiojančiais ar vertais tikėjimo, ir visada taip laikė ir visada laikys.

1. Jis visiškai neigia raganos prisipažinimą galiojančiu, kai jis išgautas iš jos bet kokiu kankinimu ar smurtu; nors po budėjimo, vaikščiojimo ar plaukimo įvairios kentėjo, vis dėlto galbūt magistratai su dideliu rūpesčiu ir kruopštumu vien tik ir visiškai apklausė jas po miego ir pakankamo apmąstymo.
2. Jis visiškai neigia raganos prisipažinimą, išgautą iš jos meilikavimu, t.y. jei prisipažinsi, eisi namo, neisi į kalėjimą, nebūsi pakarta ir t.t.
3. Jis visiškai neigia raganos prisipažinimą, kai ji prisipažįsta kokį neįtikimumą, neįmanomybę, kaip skraidymą ore, jodinėjimą ant šluotos ir t.t.
4. Jis visiškai neigia raganos prisipažinimą, kai jis jai primetamas klausimais ir žodžiai įkišami į burną, galiojančiu ar veiksmingu: kaip sakyti kvailai (bet raganiškai pakankamai piktai) „tu turi keturis impus, ar ne?” Ji atsako teigiamai, Taip: „ar jie tavęs nežindė?” Taip, sako ji: „Ar jų vardai tokie ir tokie?” Taip, sako ji; „Ar nesiuntei tokio impio nužudyti mano vaiko?” Taip, sako ji, tai būdamas visas jos prisipažinimas tokiu būdu, jis laiko nieku, ir karštai prašo, kad visi magistratai ir prisiekusieji šiek tiek daugiau nei kada nors apklaustų liudytojus apie primestus prisipažinimus.

Klaus. 12.

Jei visi šie prisipažinimai neigiami, stebiuosi, ką jis tada laikys prisipažinimu, nes tikrai visi šie būdai buvo naudoti ir laikomi gerais prisipažinimas, ir daugelis kentėjo už juos, ir nežinau, ką jis tada laikys prisipažinimu.

Ats.

Taip, trumpai jis pareikš, koks raganos prisipažinimas jo sprendimu galiojantis ir stiprus pakarti raganą: kai ragana pirmiausia randama su speniais, tada atskirta nuo namų, kas tik tam, kad jos senos draugės negalėtų prie jos prieiti, ir taip geru patarimu atvesta į liūdną būklę, suprasdama savo nuodėmės baisumą ir grėsmes jai; ir žinodama Velnių piktumą ir subtilius apgaudinėjimus, atvedama į gailestį ir liūdesį už tokį ilgą sutikimą su Šėtonu ir Dievo šventų įsakymų nepaklusnumą, tada nori atverti savo mintis su dideliu kartėliu, ir tada be jokių anksčiau minėtų sunkių elgesių ar klausimų jai, savo noru pareiškia, kas buvo proga Velniui pasirodyti jai, ar neišmanymas, puikybė, pyktis, piktybė ir t.t. buvo vyraujanti joje, tada pareiškia, kokie žodžiai tarp jų buvo, kokiu pavidalu jis buvo, koks balsas, kokius familiarius siuntė, kiek dvasių, kokie vardai, kokie pavidalai, kokius darbus pavedė įvairiems asmenims įvairiose vietose (nežinoma klausytojams), visi šie piktadarystės įrodyti padaryti tuo pačiu metu, kai ji prisipažino tiems patiems asmenims dėl tos pačios priežasties, ir visi įvykdyti, yra pakankamas liudijimas prieš ją už visus jos neigimus.

Klaus. 13.

Kaip įmanoma tikėti, kad Velnias ir ragana, susijungę, turėtų tokią galią, kaip raganos prisipažįsta nužudyti tokį ir tokį žmogų, vaiką, arklį, karvę ir panašiai; jei tikime, kad jie gali daryti, ką nori, tada atimame iš Dievo galios, kuris tikrai riboja Velnią ir raganą; ir negaliu tikėti, kad jie turi kokią galią.

Ats.

Dievas leidžia Velniui daug kartų padaryti daug žalos, ir Velnias daug kartų vaidina apgaviką ir sukčių su šiomis raganomis, įtikinėdamas jas, kad jos yra tokios ir tokios žmogžudystės priežastis, padarytos jo su jų sutikimu, kai iš tikrųjų nei jis, nei jos neturėjo rankos tame, taip: turime pripažinti, kad jis senas, daugiau nei 6000 metų, tad turi būti geriausias mokslininkas visose žiniose, menuose ir kalbose, ir taip geriausias įgūdis medicinoje, fiziognomijoje ir žinojimas, kokia liga vyrauja ar dominuoja tokio ar tokio žmogaus kūne (ir taip pat galvijams) dėl savo ilgos patirties. Šis subtilus gundytojas, žinodamas, kad toks žmogus linkęs į kokią staigią ligą (kaip patyręs radau), kaip pleuritas, abscesas ir t.t., kreipiasi į įvairias raganas; jei jos pažįsta žmogų ir siekia sukurti nesantaiką tarp raganų ir asmens, galbūt pasakydamos, kad jis grasino netrukus jas patikrinti ir pakarti kaip raganas, tada jos visos tariasi su Šėtonu, kad išsigelbėtų, o Šėtonas stovi pasiruošęs, su „Ko norite, kad padaryčiau už jus, mano brangūs ir artimiausi vaikai, sudarę sandorį ir susitarę su manimi pragariškoje sąjungoje ir užantspaudavę savo krauju, mano subtilūs ugnies ženklai”.

[Šoninė pastaba: Velnių kalba raganoms.]

O tu (sako jos), kuris iš pradžių pažadėjai išgelbėti mus, savo tarnus, nuo bet kokio mirtino priešo atskleidimo ir pažadėjai atkeršyti ir nulupti visus, kurie mums patinka, kurie mus įžeidė; Staigiai nužudyk tą nelaimėlį, kuris grasina jūsų ištikimų pavaldinių žlugimu. Jis pažada tai įvykdyti. Kitos naujienos – girdima, kad asmuo mirė, jis ateina pas raganą ir gauna pasaulį pagarbos, tikėjimo ir dėkingumo už savo galią ir aktyvumą, kai iš tikrųjų liga nužudė asmenį, ne ragana, nei Velnias (tik Velnias žinojo, kad tokia liga vyrauja) ir ragana sunkina savo prakeikimą savo artumu ir sutikimu Velniui, ir taip patenka į įstatymų taikiklį. Tai įprastas Šėtono apgavystės ir klaidinimo būdas, bet ne pastovus jo elgesys, nes jis ir ragana daro per daug žalos. Bet norėčiau, kad magistratai ir prisiekusieji šiek tiek apklaustų liudytojus, kai girdi raganas prisipažįstant tokias ir tokias žmogžudystes, ar asmuo neturėjo ilgai prieš tai ar tuo metu, kai ragana tapo įtartina, kokios ligos ar kitos vyraujančios, kuri galėjo sukelti tą mirties išeitį ar poveikį.

Klaus. 14.

Viskas, ką daro raganų ieškotojas, – plėšti šalį nuo pinigų, todėl jis joja ir eina į miestelius ieškodamas darbo, žada jiems gražius pažadus, o gal ir nieko nedaro už tai, ir įtikina daugelį žmonių, kad jų miestelyje tiek daug burtininkų ir tiek raganų, ir taip drąsina juos samdyti jį.

Ats.

Jūs jam darote didelę neteisybę kiekvienu iš šių punktų. Nes, pirmiausia,

1. Jis niekada nenuvyko į jokį miestelį ar vietą, bet jie jodavo, rašydavo ar dažnai siųsdavo už jį, ir buvo (kiek jis žino) džiaugsmingi dėl jo.
2. Jis žmogus, kuris neigia kada nors atskleidęs raganą ar pasakęs: Tu esi ragana; tik po jos patikrinimo paieška ir jų pačių prisipažinimų, jis kaip ir kiti gali spręsti.
3. Galiausiai, spręskite, kaip jis plėšia šalį ir praturtina save, apsvarstydamas didžiulę sumą, kurią ima iš kiekvieno miestelio, jis reikalauja tik 20 šilingų už miestelį, ir kartais joja 20 mylių už tai, ir negauna daugiau už visas išlaidas ten ir atgal (o gal lieka savaitę ten) ir randa ten 3 ar 4 raganas, o jei tik vieną – pakankamai pigiai, ir tai didžiulė suma, kurią ima išlaikyti savo kompanijai su 3 arkliais.

Tegul sprendžia bet kas.