Diabolus, arba graikiškai διάβολος (diábolos), yra vienas centrinių ir geriausiai atpažįstamų vardų, apibūdinančių blogio personifikaciją Vakarų kultūroje, ypač krikščionybėje. Nors šis vardas tapo piktosios dvasios, pragaro valdovo ir Dievo priešo sinonimu, jo kilmė ir pradinė reikšmė atskleidžia kur kas sudėtingesnį ir labiau teisinį, o ne metafizinį vaidmenį. Pats vardas yra ne hebrajiškos, o graikiškos kilmės ir tiesiogiai reiškia „šmeižiką“, „kaltintoją“ arba „priešintoją“. Tai yra tiesioginis daiktavardis, kilęs iš veiksmažodžio diaballein – „mesti skersai“, perkeltine prasme – „supriešinti, apkalbėti“. Būtent ši kaltintojo funkcija yra raktas į pradinį šios figūros supratimą.
Šios būtybės ištakos glūdi Senojo Testamento hebrajiškuose tekstuose, tačiau ten jis vadinamas ne Diabolus, o jam suteikiamas titulas ha-Satan (הַשָּׂטָן), reiškiantis „priešininką“ arba „kaltintoją“. Jobo knygoje Šėtonas nėra tapatinamas su absoliučiu blogiu ar Dievo priešu. Jis veikia kaip dangiškasis prokuroras, priklausantis Dievo dvarui, kurio užduotis yra kvestionuoti žmonių teisumą. Garsiausioje istorijoje jis meta iššūkį Dievui, teigdamas, kad Jobas yra dievobaimingas tik dėl to, kad yra apdovanotas turtais ir sveikata. Dievui leidus, Šėtonas atima iš Jobo viską, taip jį išbandydamas. Šiame kontekste jis veikia ne kaip savarankiškas blogio šaltinis, o kaip Dievo valios įrankis, tikrinantis žmonijos ištikimybę. Viskas pasikeitė, kai III–I a. pr. Kr. hebrajiškasis Senasis Testamentas buvo išverstas į graikų kalbą. Šiame vertime, žinomame kaip Septuaginta, hebrajiškas titulas ha-Satan buvo išverstas graikišku žodžiu diabolos, ir taip titulas pamažu virto asmenvardžiu.
Naujajame Testamente Diabolus (angliškai The Devil) figūra įgauna kur kas grėsmingesnį ir aiškiau apibrėžtą piktavalio vaidmenį. Jis jau nebėra tik dangiškasis kaltintojas, o tampa Dievo ir visos žmonijos priešu, blogio karalystės valdovu. Evangelijose aprašoma, kaip dykumoje jis gundo Jėzų, siūlydamas jam viso pasaulio karalystes mainais už pagarbą. Jis vadinamas „šio pasaulio kunigaikščiu“, „melo tėvu“ ir „senuoju žalčiu“, tiesiogiai susiejant jį su figūra, kuri Ievą ir Adomą sugundė Rojaus sode. Apreiškimo Jonui knygoje jis vaizduojamas kaip didysis slibinas, kuris danguje kovoja su arkangelu Mykolu ir, pralaimėjęs mūšį, yra nutrenkiamas į žemę, kad klaidintų ir persekiotų žmones. Būtent Naujajame Testamente susiformavo modernus velnio, kaip pagrindinio kosminio blogio įsikūnijimo, paveikslas.
Bėgant šimtmečiams, Diabolus įvaizdis toliau vystėsi, ypač viduramžių liaudies kultūroje ir teologijoje. Tuomet jam buvo priskirti ikoniniai vizualiniai atributai, kurie nėra minimi Biblijoje: ragai, kanopos, uodega ir šakės. Manoma, kad šis vaizdinys gimė iš sintezės su senųjų pagoniškų religijų dievybėmis, tokiomis kaip graikų gamtos dievas Panas ar keltų Cernunas, kurie buvo vaizduojami su gyvuliškais bruožais. Demonizuodama senąsias religijas, krikščionybė jų dievų atributus priskyrė savo didžiausiam priešui, taip sukurdama atpažįstamą ir gąsdinantį velnio pavidalą, kuris įsitvirtino mene, literatūroje ir liaudies pasakojimuose. Jis tapo pagrindiniu veikėju moralitetų pjesėse, kur gundydavo žmones nuodėmėms ir galiausiai nusitempdavo juos į pragarą.
Literatūroje Diabolus personažas pasiekė naujas gelmes. Johno Miltono epinėje poemoje „Prarastasis rojus“ Šėtonas (čia jis dažniau vadinamas šiuo vardu) pavaizduotas ne kaip primityvus baubas, o kaip tragiškas, išdidus ir charizmatiškas puolęs angelas, kurio garsioji frazė „Geriau valdyti pragare, negu tarnauti danguje“ tapo maišto simboliu. Vėliau Johanno Wolfgango von Goethe’s „Fauste“ veikiantis Mefistofelis yra ciniškas, intelektualus ir rafinuotas velnias, įkūnijantis neigimo dvasią ir žmogiškųjų troškimų tuštybę. Šie kūriniai pavertė velnią sudėtinga filosofine figūra, simbolizuojančia maištą, individualizmą, abejonę ir tamsiąją žmogaus prigimties pusę.
Kalbant apie vardo formas, lotyniškas Diabolus yra tiesioginis graikiško diábolos atitikmuo. Iš jo kilo angliškas Devil, vokiškas Teufel ir daugelis kitų. Rytų slavų kalbose, pavyzdžiui, rusų, vartojamas žodis дьявол (tariama d’yavol), kuris taip pat kilo iš graikiško originalo per bažnytinę slavų kalbą. Lietuvių kalboje, be pagrindinio žodžio velnias, kartais specifiniame teologiniame ar akademiniame kontekste vartojamas terminas Diabolas, kuris yra taisyklinga lotyniško žodžio adaptacija. Forma djavolas yra netaisyklinga, pasiskolinta iš slavų kalbų. Diabolus kelionė nuo teisinio kaltintojo titulo iki kosminio blogio įsikūnijimo ir sudėtingo literatūrinio simbolio atspindi ne tik religinių idėjų, bet ir visos Vakarų kultūros raidą, jos bandymus suprasti ir įvardyti blogio prigimtį.