Šventosios knygos yra įvairių religijų pagrindiniai tekstai, kuriuose įrašyti dieviški apreiškimai, moralės įstatymai, tikėjimo tiesos ir dvasinio gyvenimo gairės. Jos laikomos ne tik religinės doktrinos pagrindu, bet ir kultūros, teisės, meno bei visuomenės normų šaltiniu. Šie tekstai įkvepia milijonus tikinčiųjų visame pasaulyje, formuoja žmonių pasaulėžiūrą ir siūlo atsakymus į pagrindinius gyvenimo klausimus apie kilmę, tikslą ir likimą.
Šiame sąraše pateikiamos įvairių religinių tradicijų šventosios knygos – nuo seniausių Vedų ir Toros iki budistinių sūtrų, islamiškojo Korano, krikščioniškosios Biblijos, sufijų poezijos, kabalistinių traktatų ir net šiuolaikinių dvasinių tekstų. Prie kiekvienos knygos pateiktas trumpas aprašymas, nurodant jos vietą religijoje, istoriją, turinį ir reikšmę. Tai unikalus žvilgsnis į žmonijos dvasinio paveldo įvairovę ir gilumą.
Šventų knygų sąrašas
Agamų sūtros (Agama Sutras) – džainizmo ir budizmo šventųjų raštų rinkiniai. Budistų Agamos glaudžiai susijusios su Pali kanonu, jose pateikiami Budos mokymai apie dorovę, meditaciją ir išsilaisvinimą iš kančios rato. Džainų Agamos laikomos Mahaviros pamokymų rinkiniu, apimančiu moralės principus, neprievartos (ahimsos) svarbą ir dvasinio išsilaisvinimo kelią. Šie tekstai pradėti užrašinėti maždaug III a. pr. Kr., nors mokymai perduoti žodžiu dar anksčiau. Budistų Agamos padalytos į keturias pagrindines kolekcijas, džainų – į dvylika pagrindinių tekstų. Abu raštai padarė didelę įtaką Rytų Azijos religijoms ir filosofijoms. Žinoma citata iš budistų tradicijos: „Praktikuokite atidumą, nes kūnas yra trapus kaip molinis puodas.“
Analai (Analectos) – konfucianizmo pagrindinis tekstas, surašytas Konfucijaus mokinių IV–III a. pr. Kr. Knygoje surinkti Konfucijaus (551–479 m. pr. Kr.) posakiai, atsakymai į mokinių klausimus bei pokalbiai apie moralę, šeimą, valdžią ir asmeninį tobulėjimą. Analai tapo ne tik filosofiniu, bet ir praktiniu vadovu Kinijos, Korėjos, Japonijos ir Vietnamo visuomenėms daugiau kaip du tūkstančius metų. Knyga pabrėžia pagarbą vyresniesiems, teisingumo svarbą, dorovę ir išsilavinimo reikšmę. Konfucijus mokė, kad doras žmogus (junzi) turėtų siekti teisingumo ir harmonijos su kitais. Žinoma citata: „Nesielk su kitais taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi.“
Apokrifinės evangelijos (Apocryphal Gospels) – II–IV a. po Kr. įvairių krikščionių ir gnostinių bendruomenių sukurti tekstai, nepriklausantys Naujojo Testamento kanonui. Šie raštai, tokie kaip Tomo evangelija, Pilypo evangelija ir Marijos evangelija, pateikia alternatyvius Jėzaus gyvenimo, mokymų ir prisikėlimo aprašymus, dažnai pabrėždami slaptą pažinimą (gnosis), vidinį dvasingumą ir mistines interpretacijas. Nors ortodoksinė krikščionybė jų nepripažino kaip šventų dėl teologinių skirtumų, šie tekstai buvo reikšmingi gnostinėms grupėms ir išlieka svarbūs šiuolaikiniams dvasiniams bei akademiniams tyrinėjimams. Žinoma citata iš Tomo evangelijos: „Kai pažinsite save, būsite pažinti ir suprasite, kad esate gyvojo Tėvo vaikai.“
Arda Virafo kelionė (Arda Viraf Namak) – zoroastrizmo tekstas, parašytas maždaug X–XII a. Jame pasakojama apie Ardos Virafos, tikinčiojo zoroastriečio, dvasinę kelionę į pomirtinį pasaulį. Šioje kelionėje Arda Virafas regi rojaus ir pragaro vaizdus, sielų teismą ir moralės principus, pagal kuriuos sielos atlygį ar bausmę lemia jų žemiškieji darbai. Tekstas sukurtas Persijos islamizacijos laikotarpiu, kai zoroastriečiai siekė išlaikyti savo tikėjimo tapatybę. Knyga turėjo įtakos vėlesniems islamo ir krikščionybės pomirtinio gyvenimo vaizdiniams. Pagrindinė mintis – gėrio mintys, žodžiai ir darbai atveria rojaus vartus, o blogis veda į kančią. Žinoma citata: „Gėrio mintis, žodis ir darbas atvers tau dangaus vartus.“
Atarvaveda (Atharvaveda) – viena iš keturių pagrindinių hinduizmo Vedų, sukurta apie 1200–1000 m. pr. Kr. Skirtingai nuo kitų Vedų, kurios daugiausia skirtos dievų garbinimui, Atarvavedoje gausu burtų, maldų, gydymo patarimų ir filosofinių apmąstymų. Ši Veda nagrinėja kasdienio gyvenimo klausimus, sveikatą, apsaugą nuo piktųjų dvasių ir sėkmę įvairiose gyvenimo srityse. Joje atsispindi senovės Indijos pasaulėžiūra, kurioje dvasinis ir praktinis gyvenimas buvo glaudžiai susiję. Hinduistų tradicijoje Atarvaveda laikoma ne tik dieviškos išminties šaltiniu, bet ir praktiniu kasdienybės vadovu. Žinoma citata: „Tegul mūsų namai būna be ligų, tegul mūsų mintys būna taikios, tegul mūsų gyvenimas būna ilgas.“
Auksinės kalbos (Vachanamrut) – hinduizmo šakos svaminarajiečių šventas tekstas, sudarytas iš Bhagvano Svaminarajano pokalbių su mokiniais. Šie pokalbiai įvyko XIX a. pradžioje Indijoje ir buvo užrašyti jo artimiausių pasekėjų. Knygoje nagrinėjamos dvasinio gyvenimo temos, kaip pasiekti išsilaisvinimą (mokšą), kas yra tikroji atsidavimo forma ir kaip praktikuoti moralinį gyvenimą pasaulietiškoje aplinkoje. Šis tekstas yra pagrindinis doktrininis šaltinis milijonams svaminarajiečių, laikomas Bhagvano Svaminarajano dieviškojo mokymo įsikūnijimu. Žinoma citata: Gadhada I-23: „Tikras bhaktas yra tas, kuris atsiduoda Dievui be jokio savanaudiškumo.“
Avestos komentarai (Zend Avesta) – zoroastrizmo šventasis raštas, laikomas pagrindiniu šios religijos doktrinų, įstatymų ir maldų rinkiniu. Tekstą sudarė įvairūs autoriai nuo maždaug 1500 iki 400 m. pr. Kr., o pagrindines dalis – Gatas – priskiriamos pranašui Zaratuštrai. „Zend“ reiškia „aiškinimas“, todėl Zend Avesta apima tiek pagrindinius tekstus, tiek jų komentarus. Knygoje aptariamos kosmologijos, etikos, dorybių ir pomirtinio gyvenimo temos. Ji laikoma šventa, nes laikoma tiesioginiu Ahura Mazdos, pagrindinio dievybės, apreiškimu žmonijai. Žinoma citata: „Gėris mintyse, gėris žodžiuose, gėris darbuose – tai teisusis kelias.“
Bagavadgita (Bhagavadgita) – hinduizmo filosofinis ir religinis tekstas, kuris yra Mahabharatos epopėjos dalis. Manoma, kad parašyta apie V–II a. pr. Kr. Knygoje pateikiamas dialogas tarp princu Arjunos ir dievo Krišnos, vykstant mūšio lauke. Ji aptaria dharmos (pareigos), jogos, tikėjimo ir išsilaisvinimo (mokšos) temas. Bagavadgita yra šventa, nes laikoma dievišku mokymu apie žmogaus gyvenimo tikslą, dorovę ir vienybę su Aukščiausiuoju. Tekstas turėjo didžiulę įtaką ne tik hinduizmo teologijai, bet ir pasaulio filosofijai. Žinoma citata: „Atlik savo pareigą, bet nelauk vaisių.“
Biblija (Bible) – judaizmo ir krikščionybės šventasis raštas, sudarytas iš Senajame Testamente esančių tekstų (Tanacho) ir Naujojo Testamento. Seniausios dalys parašytos apie XII a. pr. Kr., Naujojo Testamento raštai – I a. po Kr. Senojo Testamento autoriai – įvairūs žydų pranašai, Naujajame Testamente pagrindiniai autoriai – evangelistai ir apaštalai. Biblija laikoma šventa, nes joje užrašytas Dievo apreiškimas žmonijai, įstatymai, istorijos, poezija, pranašystės ir Kristaus gyvenimo bei mokymo liudijimai. Ji tapo ne tik religinės, bet ir kultūrinės Vakarų pasaulio civilizacijos ašimi. Žinoma citata: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6).
Darmapada (Dhammapada) – budizmo tekstas, įtrauktas į Pali kanoną, parašytas III–I a. pr. Kr. Manoma, kad jame surinkti paties Budos posakiai apie dorovę, išmintį, kantrybę ir vidinę taiką. Tekstas laikomas šventu, nes perteikia pagrindinius Budos mokymus apie tai, kaip įveikti kančią ir pasiekti nirvaną. Dhammapada dažnai laikoma vienu prieinamiausių ir populiariausių budistinių raštų tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Žinoma citata: „Kaip gėlė graži, bet be kvapo, taip gražus yra žodis, jei jis neatspindi veiksmo.“
Didysis lobis (Ginza Rabba) – mandejų religijos šventasis tekstas, kurio šaknys siekia I–III a. po Kr., nors tradicija teigia, kad jis dar senesnis. Ginza Rabba, vadinamas „Didžiuoju lobiu“, susideda iš dviejų dalių: Kairiosios ir Dešiniosios, kuriose aptariami kūrimo, sielos kelionės, pomirtinio gyvenimo ir dieviškųjų būtybių klausimai. Knyga priskiriama mandejų pranašų ir dvasinių lyderių autorystei. Ji laikoma šventa kaip dieviškojo apreiškimo ir išminties šaltinis, skirtas padėti sielai grįžti į Šviesos pasaulį. Žinoma citata: Ginza Rabba (Right Ginza 3): „Šviesa, kuri kyla iš Hayyi Rabbi, veda sielą per tamsą.“
Didžios vertės perlai (Pearl of Great Price) – šventasis paskutiniojo laikų šventųjų (mormonų) judėjimo tekstas. Jį sudarė Josephas Smithas, šio judėjimo įkūrėjas, XIX a. pirmoje pusėje. Knyga publikuota 1851 m. ir apima kelis svarbius mormonų raštus: Mozės knygą, Abraomo knygą, Josepho Smitho Mato evangelijos vertimą, asmeninę Josepho Smitho istoriją ir tikėjimo straipsnius. Ši knyga laikoma šventa, nes pateikia papildomą apreiškimą apie pasaulio sukūrimą, pranašų regėjimus ir Dievo planą žmonijai, kuris, mormonų tikėjimu, papildo Biblijos ir Mormono Knygos liudijimus. Ji suteikia teologinį pagrindą kai kuriems unikaliems paskutiniojo laikų šventųjų mokymams, pavyzdžiui, apie ikimirtinę egzistenciją ir dieviškosios šeimos sampratą. Žinoma citata: „Žmogaus darbas ir šlovė – padaryti, kad žmonės įgytų nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.“
Doktrina ir sandoros (Doctrine and Covenants) – taip pat mormonų judėjimo šventasis tekstas, išleistas pirmą kartą 1835 m. Tai Josepho Smitho ir kitų bažnyčios vadovų gauti apreiškimai, nurodymai ir pranašystės, apimantys Bažnyčios tvarką, kunigystę, moralės klausimus ir Dievo valią šiuolaikiniams tikintiesiems. Ši knyga išskirtinė tuo, kad ji nuolat buvo papildoma naujais apreiškimais, atspindinčiais Bažnyčios augimą ir poreikius. Mormonai ją laiko šventa, nes tiki, kad per šiuos apreiškimus Dievas toliau kalba savo tautai, vadovaudamas bendruomenei ir kiekvienam asmeniui. Žinoma citata: „Ieškokite išminties ir gautas žinias taikykite dorai.“
Džainų šventieji tekstai (Jain Agamas) – džainizmo pagrindiniai šventieji raštai, surašyti nuo maždaug III a. pr. Kr. pagal Mahaviros, paskutiniojo tirtankaros, mokymus. Tradicija teigia, kad iš pradžių mokymai buvo perduodami žodžiu, kol buvo užrašyti sanskritu ir prakritu. Tekstuose aptariami etikos, asketizmo, neprievartos (ahimsa) ir karmos klausimai. Jie yra šventi, nes juose užfiksuotas kelias į sielos išsilaisvinimą, kuris džainų tikėjime pasiekiamas per dorą gyvenimą, nuosaikumą ir nuolatinį dvasinį tobulėjimą. Džainų Agamos mokė apie žmogaus atsakomybę už savo veiksmus ir įpareigojo gerbti visas gyvybės formas. Citata: „Tie, kurie pažįsta tiesą, mato visose būtybėse save pačius.“
Eda (Poetic Edda / Prose Edda) – senovės skandinavų mitologijos ir poezijos rinkiniai, sudaryti XII–XIII a. Islandijoje. Poetinis Eda yra senesnių liaudies dainų, mitologinių istorijų ir pranašysčių rinkinys, o Prozinę Edą parašė Snorri Sturlusonas kaip vadovėlį poetams, paaiškinantį šiaurės dievų pasaulį. Nors šie tekstai dažniausiai laikomi mitologiniais, jie buvo šventi vikingų laikų žmonėms, nes atskleidė kosmologiją, pasaulio tvarką, dievų ir žmonių ryšius bei moralės normas. Edoje pateiktos istorijos apie Odiną, Torą, Lokį ir pasaulio pabaigą (Ragnaroką). Žinoma citata: „Geriau būti gyvam, kad ir vargingai, nei būti didžiausiu mirusiu didvyriu.“
Gėlių vainiko sūtra (Avatamsaka Sutra) – viena reikšmingiausių mahajanos budizmo šventraščių, parašyta sanskritu maždaug I–III a. po Kr. Ši sūtra pateikia pasaulio ir būtybių tarpusavio priklausomybės viziją, mokydama apie Visatos vienybę ir Bodhisatvų kelią į nušvitimą. Tekstas laikomas šventu, nes perteikia gilias metafizines įžvalgas apie tikrovės prigimtį ir kviečia visus gyvus padarus siekti nušvitimo ne tik dėl savęs, bet ir dėl visų būtybių gerovės. Sūtra turėjo didžiulę įtaką Kinijos Huayen mokyklai ir Japonijos Kegon budizmui. Žinoma citata: „Vienas yra viskas, viskas yra vienas.“
Guru Šventasis rinkinys (Guru Granth Sahib) – sikų religijos šventasis tekstas, pradėtas kaip Adi Granth 1604 m. penktojo guru Arjano Devo ir užbaigtas dešimtojo guru Gobindo Singho 1708 m., paskelbus jį amžinuoju Guru. Rinkinį sudaro pirmųjų penkių guru, devintojo guru ir kitų Indijos dvasinių poetų giesmės, skelbiančios Dievo vienybę, lygybę, moralę ir atsidavimą. Laikomas gyvu Guru, tekstas yra sikų šventyklų (gurdvarų) centras ir vadovauja bendruomenės gyvenimui. Žinoma citata: „Dievas yra vienas, Jo vardas yra tiesa.“
Hadisai (Hadith) – islamo šventųjų tekstų rinkiniai, kuriuose užrašyti pranašo Mahometo žodžiai, veiksmai ir tylūs pritarimai. Surinkti po Mahometo mirties VII–IX a. įvairių islamo mokslininkų, tokiais kaip al-Bukhari ir Muslim. Hadisai aiškina Koraną ir padeda tikintiesiems suprasti, kaip praktiškai taikyti religinius įsakymus kasdieniame gyvenime. Islamo tradicijoje Hadisai laikomi šventais dėl jų autoriteto atskleisti pranašo Mahometo gyvenimo pavyzdį (suną), kuris musulmonams yra tobulas moralės ir tikėjimo pavyzdys. Žinoma citata: „Veiksmai vertinami pagal ketinimus.“
Hafizo divanas (Divan-e-Hafez) – XIV a. persų poeto Šams al-Din Mohammed Hafezo sukurtas poezijos rinkinys, labai gerbiamas sufizmo tradicijoje dėl savo dvasinių ir mistinių įžvalgų. Gazelėse nagrinėjamos dieviškos meilės, laikinumo ir sielos troškimo temos, dažnai naudojant vyno, rožių ir mylimojo simboliką. Nors Divan nėra šventasis tekstas kaip Koranas, jis laikomas dvasinės išminties šaltiniu sufijų ir persų literatūros mylėtojų. Žinoma citata: „Meilės kelias yra siauras, bet jis veda prie Dievo vyno taurės.“
Išminties tikėjimas (Pistis Sophia) – ankstyvasis gnostikų krikščionių tekstas, datuojamas maždaug III–IV a. po Kr., rastas tarp Nag Hamadžio bibliotekos dokumentų. Tekste pateikiami Jėzaus pokalbiai su mokiniais po prisikėlimo, ypač dėmesį skiriant Pistis Sophia – dieviškosios Išminties asmenybei. Knyga nagrinėja žmogaus sielos kritimą ir išgelbėjimo kelią per pažinimą (gnosis). Ši knyga laikoma šventa gnostikų tradicijoje, nes siūlo alternatyvų išganymo supratimą, pabrėžiantį vidinę šviesą ir asmeninį dvasingumą. Žinoma citata: „Ieškokite šviesos, kol esate pasaulyje, kad neliktumėte tamsoje.“
Japonijos metraščiai (Nihon Shoki) – vienas seniausių Japonijos istorinių ir religinių tekstų, parašytas 720 m. pagal imperatoriaus užsakymą. Knyga aprašo Japonijos kūrimo mitus, dievų genealogiją ir ankstyvųjų imperatorių kroniką. Nihon Shoki laikomas šventu tekstu šintoizmo kontekste, nes įtvirtina Japonijos imperatoriaus kilmę iš saulės deivės Amaterasu. Tekstas turi ne tik religinę, bet ir politinę reikšmę, nes pagrindžia imperatoriškosios šeimos dievišką teisę valdyti. Žinoma citata: „Iš Amaterasu iškilo pirmieji žmonės ir jų vadovai, kaip dangaus šviesa žemėje.“
Karalių šlovė (Kebra Nagast) – Etiopijos krikščionių šventas istorinis ir teologinis tekstas, sukurtas XIV a. Jame pasakojama apie karaliaus Saliamono ir Šebos karalienės sąjungą bei jų sūnaus Meneliko I įkurtą Etiopijos karališkąją dinastiją. Tekstas sieja Etiopijos monarchiją su bibliniu Izraeliu, aprašydamas Sandoros skrynios perkėlimą į Etiopiją. Kebra Nagast laikomas šventu Etiopijos ortodoksų bažnyčioje, nes patvirtina tautos dievišką kilmę ir išrinktąją misiją. Žinoma citata: „Sandoros skrynia tapo šviesos ženklu tarp tautų.“
Kelio ir dorybės knyga (Tao Te Ching) – pagrindinis daoizmo filosofijos ir religijos tekstas, priskiriamas Laozi, sukurtas maždaug VI–IV a. pr. Kr. Knygoje trumpomis poetinėmis sentencijomis aptariama Dao – visatos kelias ir prigimtinis dėsnis, kurio turėtų laikytis kiekvienas žmogus. Tao Te Ching pabrėžia nuolankumą, paprastumą, neveiklumą (wu wei) ir harmoniją su gamta. Daoistams tai šventa knyga, nurodanti dvasinio tobulumo ir pasaulio supratimo kelią. Žinoma citata: „Tas, kuris žino, nekalba. Tas, kuris kalba, nežino.“
Koranas (Quran) – islamo pagrindinis ir vienintelis tikrasis šventasis tekstas, kurį, musulmonų tikėjimu, pranašas Mahometas gavo nuo Dievo (Allah) per angelą Gabrielių VII a. pradžioje. Koranas sudarytas iš 114 surejų (skyrių), kuriuose pateikti Dievo įstatymai, moraliniai mokymai, istorijos apie pranašus ir apreiškimai apie pomirtinį gyvenimą. Jis laikomas šventu, nes tai tiesioginis Dievo žodis, nekintantis ir universalus visoms musulmonų kartoms. Koranas yra islamo teisės (šariato) ir etikos pagrindas. Žinoma citata: „Dievas – gailestingiausias ir maloningiausias“ (Al-Fatiha 1:3).
Kūrimo knyga (Sefer Yetzirah) – žydų mistinis tekstas, datuojamas III–VI a. po Kr., priskiriamas kabalos tradicijai. Knygoje aiškinamas pasaulio sukūrimas per dešimt sefirot (dvasinių atributų) ir dvidešimt dvi hebrajų abėcėlės raides. Sefer Yetzirah laikomas šventu, nes jis atskleidžia dieviškosios kūrybos tvarką ir žmogaus vietą visatoje. Tekstas tapo vienu iš pagrindinių kabalos filosofijos šaltinių, padedančių suprasti dieviškosios išminties paslaptis. Žinoma citata: „Per tris: raidę, garsą ir žodį, Dievas sukūrė pasaulį.“
Loto sūtra (Lotus Sutra) – viena iš svarbiausių mahajanos budizmo sūtrų, parašyta sanskritu tarp I a. pr. Kr. ir II a. po Kr. Ši sūtra moko, kad visi gyvi padarai turi galimybę pasiekti nušvitimą ir Budos išmintį. Joje pabrėžiama atjauta, išmintis ir bodhisatvos idealas – pažadas siekti nušvitimo ne tik sau, bet ir visoms būtybėms. Loto sūtra laikoma šventa, nes joje išreiškiamas Budos visuotinis mokymas apie išgelbėjimą, kuris tapo pagrindu daugeliui Rytų Azijos budizmo mokyklų, ypač Tendai ir Nichiren tradicijoms. Žinoma citata: „Šiame pasaulyje visi, kurie laikosi šios sūtrinės tiesos, bus apšviesti kaip lotosas, augantis purve, bet nesuteptas.“
Mahabarata (Mahabharata) – viena iš dviejų pagrindinių hinduizmo epinių poemų, parašyta sanskritu maždaug tarp 400 m. pr. Kr. ir 400 m. po Kr. Šį milžinišką kūrinį sudarė keli autoriai, tradicija priskiria jį išminčiui Vjasai. Mahabharatoje pasakojama apie Kuru dinastijos šeimų karą ir jame glūdinčius dvasinius bei moralinius klausimus. Joje įtraukta ir garsioji Bhagavadgyta, kurioje dievas Krišna moko Arjuną apie dharmą ir išsilaisvinimą. Mahabharata laikoma šventa, nes joje perteikiamos hinduizmo filosofinės, teologinės ir dorovinės tiesos, kurios aktualios ne tik tikintiesiems, bet ir pasauliečiams. Žinoma citata: „Nėra nieko aukštesnio už dharmą.“
Majų pasaulio kūrimo knyga (Popol Vuh) – senovės majų šventas tekstas, sukurtas apie XVI a., kai majų kunigai užrašė senąsias sakytines tradicijas lotynų rašmenimis. Knygoje pasakojama pasaulio ir žmonių sukūrimo istorija, dievų veikla ir didvyrių dvynių nuotykiai pomirtiniame pasaulyje. Popol Vuh laikoma šventa, nes ji ne tik pateikia majų kosmogoniją ir religinius įsitikinimus, bet ir išsaugo senovės majų pasaulėžiūrą kolonizacijos laikais. Šis tekstas yra pagrindinis šaltinis, atskleidžiantis senovės majų dvasinę ir kultūrinę mintį. Žinoma citata: „Štai pasaulis sukurtas iš žodžių ir minties.“
Mišna (Mishnah) – pagrindinis rabiniškojo judaizmo šaltinis, surašytas apie 200 m. po Kr. rabino Jehudos ha-Nasi iniciatyva. Tai ankstyviausias rašytinis žydų žodinės tradicijos (Toros) įrašas, kuriame aptariami religiniai įstatymai, etika, šventės, šventyklos tarnyba ir socialiniai santykiai. Mišna yra šventa, nes ji užfiksavo žydų tautos religinį ir teisinį paveldą po Šventyklos sugriovimo, tapo pagrindu vėlesniam Talmudui ir žydų halachai (religinei teisės sistemai). Žinoma citata: „Kas išgelbsti vieną gyvybę, tas išgelbsti visą pasaulį.“
Mokymo knygelė (Shikshapatri) – hinduizmo svaminarajiečių tradicijos šventas tekstas, parašytas Bhagvano Svaminarajano 1826 m. Ši trumpa, bet išsami knygelė skirta jo pasekėjams ir pateikia moralės, kasdienio elgesio, religinių pareigų ir dvasinės drausmės nurodymus. Shikshapatri laikoma šventa, nes tiesiogiai atspindi dievišką mokytojo valią ir tarnauja kaip gaires dvasingiems ir pasaulietiniams svaminarajiečių gyvenimo aspektams. Žinoma citata: „Visuomet kalbėkite tiesą ir būkite nuolankūs prieš visus.“
Mormono knyga (Book of Mormon) – paskutiniojo laikų šventųjų (mormonų) šventas tekstas, pirmą kartą išleistas 1830 m. Josepho Smitho, kuris teigė vertęs ją iš auksinių lentelių, gautų per apreiškimą. Knygoje pasakojama apie senovės Amerikos žydų palikuonių dvasingą ir politinę istoriją, jų kovas, pranašystes ir Jėzaus Kristaus apsireiškimą po prisikėlimo. Mormonai laiko šią knygą šventa, nes ji patvirtina Biblijos liudijimus ir pateikia papildomą Dievo apreiškimą. Žinoma citata: „Štai, jei žmonės ateina pas Kristų ir Jį priima, jie bus išgelbėti.“
Nag Hammadi bibliotekos tekstai (Nag Hammadi Gospels) – bibliotekos tekstai, rasti 1945 m. Egipte, yra II–IV a. po Kr. gnostinių krikščionių raštai, apimantys evangelijas (pvz., Tomo, Pilypo), apokalipses, traktatus ir kitus tekstus. Šie raštai pabrėžia slaptą pažinimą (gnosis), vidinį dvasingumą ir alternatyvias Jėzaus mokymų interpretacijas. Nors ortodoksinė krikščionybė jų nepripažino kanoniniais, jie buvo šventi gnostinėms bendruomenėms ir yra reikšmingi šiuolaikiniams religijos tyrinėjimams. Žinoma citata iš Tomo evangelijos: „Kai pažinsite save, būsite pažinti ir suprasite, kad esate gyvojo Tėvo vaikai.“
Naujasis Testamentas (New Testament) – pagrindinė krikščionybės šventraščių dalis, sudaryta I a. po Kristaus. Tekstą sudaro 27 knygos: keturios evangelijos, Apaštalų darbai, apaštalų laiškai ir Apreiškimas Jonui. Evangelijos pateikia Jėzaus Kristaus gyvenimo, mokymo, mirties ir prisikėlimo aprašymą. Laiškai aiškina krikščioniškosios moralės, tikėjimo ir Bažnyčios tvarkos principus. Naująjį Testamentą parašė įvairūs ankstyvosios Bažnyčios autoriai, tokie kaip evangelistai Matas, Morkus, Lukas ir Jonas, taip pat apaštalas Paulius. Jis laikomas šventu, nes atskleidžia Dievo išgelbėjimo planą per Kristų ir vadovauja tikinčiųjų gyvenimui. Žinoma citata: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6).
Permainų knyga (I Ching) – senovės kinų filosofijos ir pranašavimo tekstas, kurio ištakos siekia antrąjį tūkstantmetį pr. Kr. Teksto sudarymas priskiriamas legendiniam Kinijos valdovui Fu Xi arba Konfucijui, kuris jį komentavo. Knyga susideda iš 64 heksagramų – šešių linijų simbolių, kurie interpretuojami kaip gyvenimo ir visatos pokyčių modeliai. Daoizmo ir konfucianizmo tradicijoje I Ching laikoma šventa, nes ji atspindi dangaus ir žemės tvarką bei moko, kaip žmogui gyventi harmonijoje su pasaulio pokyčiais. Žinoma citata: „Didysis kelias – nuolatinis pokytis.“
Pirminis rinkinys (Adi Granth) – sikų religijos šventas tekstas, surinktas penktojo sikų guru Arjano Dev 1604 m. Knygoje surinktos pirmųjų penkių guru, devintojo guru bei kitų Indijos dvasinių poetų giesmės. 1708 m. dešimtasis guru Gobindas Singhas paskelbė šį tekstą amžinuoju Guru, pavadindamas jį Guru Granth Sahib. Adi Granth laikomas šventu, nes jis yra dieviškojo įkvėpimo ir mokymo šaltinis, skatinantis Dievo vienybės, lygybės ir atsidavimo idealus. Žinoma citata: „Vienas yra Dievas, tiesa Jo vardas.“
Puranos (Puranas) – hinduizmo šventųjų tekstų rinkinys, sudarytas maždaug III–X a. po Kr. Tradiciškai laikoma, kad jų autorius – išminčius Vjasa. Yra 18 pagrindinių Puranų ir daugybė mažesnių. Juose pateikiamos pasaulio sukūrimo istorijos, dievų genealogijos, kosmologija, legendos apie dievus Višnu, Šivą, Devi ir kitus. Puranos yra šventos, nes jose aprašomas dvasinis ir moralinis pasaulio modelis bei perduodami religiniai mokymai paprastiems žmonėms per pasakojimus ir mitus. Žinoma citata: „Kas klausosi Puranų su tikėjimu, tas tikrai pasieks dorybės vaisių.“
Ramajana (Ramayana) – hinduizmo epinė poema, sukurta maždaug IV a. pr. Kr., priskiriama išminčiui Valmiki. Knygoje pasakojama apie princą Ramą, jo žmoną Sitą, brolį Lakšmaną ir jų kovą su demonų karaliumi Ravana. Ramajana laikoma šventa, nes perteikia dharmos – moralinės pareigos ir teisingumo – principus, vaizduoja idealaus karaliaus, žmonos, brolio ir draugo pavyzdžius. Šis tekstas įkvėpė daugelį hinduizmo tradicijų ir meno formų visoje Pietų Azijoje. Žinoma citata: „Tiesa ir dharma visada triumfuoja.“
Rigveda (Rigveda) – seniausia hinduizmo šventoji knyga, datuojama maždaug 1500–1200 m. pr. Kr. Tai senovės vedinių himnų rinkinys, skirtas dievams – Agni, Indrai, Varunai, Mitrai ir kitiems. Rigveda laikoma šventa, nes tai pirmasis tekstas, kuriame užrašytos arijų genčių religinės mintys, pasaulio ir žmogaus prigimties sampratos. Ji yra pagrindas vėlesnei induistinei filosofijai ir ritualams. Žinoma citata: „Iš tiesos gimsta šviesa, iš šviesos – gyvybė.“
Samaveda (Samaveda) – viena iš keturių pagrindinių hinduizmo Vedų, sukurta maždaug 1200–1000 m. pr. Kr. Tai muzikinė Rigvedos himnų versija, skirta dainuoti per vedinius ritualus ir aukas. Samaveda laikoma šventa, nes ji apibendrina vedinių himnų dvasinį turinį ir jų muzikinį atlikimą, kuris, hinduizmo tikėjimu, padeda užmegzti ryšį su dievybėmis ir dieviškąja tvarka. Ji taip pat laikoma Indijos klasikinės muzikos ištakomis. Žinoma citata: „Per giesmę susilieja žmogus ir dieviškumas.“
Senųjų įvykių užrašai (Kojiki) – seniausias Japonijos mitologinis ir istorinės kronikos tekstas, parašytas VIII a. (712 m.) pagal imperatoriaus Genmei įsakymą. Tekste aprašomos Japonijos kūrimo mitai, dievų genealogija ir pirmųjų imperatorių istorijos. Kojiki laikomas šventu šintoizmo tradicijoje, nes įtvirtina Japonijos imperatoriaus dievišką kilmę iš saulės deivės Amaterasu ir pateikia dvasinį pagrindą Japonijos valstybės bei tautos tapatybei. Žinoma citata: „Iš dangaus nusileidęs dievas sujungė žemę ir dangų per šventą ryšį.“
Stebuklų kursas (A Course in Miracles) – XX a. (1965–1972 m.) dvasinis tekstas, užrašytas psichologės Helen Schucman, teigusios, kad jis buvo padiktuotas Jėzaus Kristaus. Knyga moko atleidimo, meilės ir proto transformacijos per dvasines praktikas, pabrėždama iliuzinio pasaulio įveikimą. Nors kai kurie pasekėjai laiko tekstą šventu, jis nėra tradicinė šventoji knyga, o veikiau šiuolaikinis dvasingumo vadovas, nepriklausantis jokiai organizuotai religijai. Žinoma citata: „Nėra pasaulio. Tai tik tavo proto sukurtas sapnas.“
Švenčiausioji knyga (Kitáb-i-Aqdas) – pagrindinis bahajų tikėjimo šventas tekstas, parašytas Bahá’u’lláh apie 1873 m. Knygoje apibrėžti pagrindiniai bahajų tikėjimo įstatymai, moraliniai principai ir dvasinės praktikos. Kitáb-i-Aqdas laikomas šventu, nes jis tiesiogiai perteikia Bahá’u’lláh apreiškimą, kuris bahajų tikėjime laikomas Dievo pasiuntiniu šiai epochai. Tekste pabrėžiamas žmonijos vienybės siekis, teisingumas, švietimo svarba ir religijos pažangos idėja. Žinoma citata: „Visi žmonės sukurti nešti vienos šviesos.“
Šventasis rinkinys (Granth Sahib) – kitas pavadinimas Guru Granth Sahib, sikų religijos pagrindinis šventas tekstas, surinktas XVI a. Guru Arjano Devo ir užbaigtas Guru Gobindo Singho XVII a. pabaigoje. Knygoje surinktos guru giesmės bei kitų religinių poetų raštai, skelbiantys Dievo vienybę, lygybę tarp žmonių, moralę ir atsidavimą Dievui. Granth Sahib laikomas šventu kaip gyvas Guru, kuris vadovauja sikų bendruomenei. Žinoma citata: „Dievas yra vienas, Jo vardas yra tiesa.“
Šventieji vedų tekstai (Śruti) – bendrai vadinami hinduizmo šventieji tekstai, kurie laikomi „klausytais“ arba apreikštais dieviškosios sąmonės. Į Śruti kategoriją įeina Vedos, Upanišados, Brahmanos ir Aranyakos. Šie tekstai laikomi amžinais ir nekintamais, perduotais nuo dievų išminčiams (rišiams). Śruti yra hinduizmo religinių tiesų, kosmologijos ir dvasinių praktikų pagrindas. Žinoma citata iš Upanišadų (kurios priklauso Śruti): „Tu esi tas.“
Šventoji Bhagavatam (Srimad Bhagavatam) – viena svarbiausių hinduizmo Puranų, parašyta maždaug IV–X a. po Kr. Tekste aprašomos Višnaus inkarnacijos, kosmologija ir dvasinės praktikos. Ypatingas dėmesys skiriamas Krišnos gyvenimui ir mokymams, kurie įkvepia atsidavimo (bhakti) tradiciją. Srimad Bhagavatam laikoma šventa, nes ji skatina besąlygišką meilę Dievui ir moko, kaip žmogui gyventi dharmingo gyvenimo ieškant vienybės su Aukščiausiuoju. Žinoma citata: „Kas kartą išgirsta apie Viešpaties Krišnos darbus, tas nuplauna savo nuodėmes ir suranda kelią į išsilaisvinimą.“
Švetashvatara Upanišada (Shvetashvatara Upanishad) – viena iš vėlesniųjų hinduizmo Upanišadų, datuojama maždaug VI–IV a. pr. Kr. Ši upanišada priskiriama Śruti kategorijai ir svarbi, nes čia pirmą kartą aiškiai įvardijama Dievo (Īšvaros) sąvoka, įtvirtinanti asmeninio Dievo sampratą. Knygoje aptariamos meditacijos, jogos, pasaulio kilmės, sielos ir Aukščiausiojo ryšio temos. Autorystė nežinoma, tačiau manoma, kad tekstą sudarė vediniai išminčiai (rišiai). Ji laikoma šventa, nes joje perteikiama gili monistinė filosofija, mokanti atpažinti dieviškąją esatį visoje tikrovėje. Žinoma citata: „Kas visur mato Dievą ir viską Jame, tas niekada nepraranda vienybės.“
Šviesos knyga (Sefer HaBahir) – vienas seniausių žydų mistikos (kabalos) tekstų, datuojamas maždaug XII a. Prancūzijoje ar Ispanijoje. Pavadinimas reiškia „švytėjimo“ arba „šviesos“ knyga“. Tekstas pateikia simbolinius aiškinimus apie dieviškosios šviesos prigimtį, sefirotų (dvasinių aspektų) struktūrą ir pasaulio kūrimą. Autorystė tradiciškai priskiriama rabinui Nehunjai ben HaKana, nors tikslus autorius nežinomas. Sefer HaBahir laikomas šventu kabalistams, nes atskleidžia dieviškosios išminties paslaptis ir žmogaus sielos vietą kūrinijoje. Žinoma citata: „Šviesa sklinda iš Dievo, ir Jo šviesa apšviečia kiekvieną sielą.“
Švytėjimo knyga (Zohar) – pagrindinis kabalos tekstas, sukurtas XIII a. Ispanijoje, dažniausiai siejamas su rabinu Šimonu bar Jochajumi, nors tekstą tikriausiai sudarė mistikas Mošė de Leonas. Zohar interpretuoja Toros tekstus per mistinius ir simbolinius aiškinimus, aptaria dieviškosios tikrovės, kūrimo, sielos ir atpirkimo temas. Knyga laikoma šventa, nes suteikia gilų supratimą apie Dievo prigimtį ir žmogaus dvasingumo kelią. Zohar iki šiol yra pagrindinis kabalos šaltinis, įkvepiantis žydų ir platesnio mistinio pasaulio mąstytojus. Žinoma citata: „Kaip žvakė įžiebiama kita žvake, taip išmintis perduodama iš sielos į sielą.“
Talmudas (Talmud) – pagrindinis rabiniškojo judaizmo teisės, etikos ir teologijos tekstas, sudarytas III–VI a. po Kr. Yra dvi pagrindinės redakcijos: Babilono Talmudas ir Jeruzalės Talmudas. Talmudas susideda iš Mišnos (žodinės Toros įstatymų rinkinys) ir Gemaros (Mišnos komentarai ir aiškinimai). Teksto autoriai – šimtai rabinų iš skirtingų laikotarpių. Talmudas laikomas šventu, nes jis ne tik aiškina Toros įstatymus, bet ir formuoja žydų religinį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą iki šiol. Žinoma citata: „Pasaulis laikosi dėl trijų dalykų: dėl Toros, dėl tarnavimo ir dėl gerų darbų.“
Tanachas (Tanakh) – hebrajų Biblijos kanonas, sudarytas iš trijų pagrindinių dalių: Toros (Įstatymų), Nevi’im (Pranašų) ir Ketuvim (Raštų). Sudarytas per laikotarpį nuo XIII a. pr. Kr. iki II a. pr. Kr. Tanachas yra judaizmo pagrindinis šventasis raštas, pripažintas ir krikščionių Senojo Testamento pagrindu. Teksto autorystė priskiriama įvairiems pranašams, kunigams ir karaliams. Jis laikomas šventu, nes perteikia Dievo įstatymus, moralės normas, tautos istoriją ir Dievo sandorą su Izraeliu. Žinoma citata: „Klausyk, Izraeli, Viešpats yra mūsų Dievas, Viešpats yra vienas“ (Įst 6,4).
Tibeto mirusiųjų knyga (Bardo Thodol) – Tibeto budizmo šventas tekstas, parengtas XIII a., tradiciškai priskiriamas padmasambavai, Tibeto budizmo patriarchui. Knygoje aprašoma sielos kelionė per bardą – tarpgyvenio būseną tarp mirties ir atgimimo. Ji skaitoma mirštančiajam ar neseniai mirusiam, kad padėtų sielai susivokti ir pasiekti išsilaisvinimą (nirvaną) arba geresnį atgimimą. Bardo Thodol laikoma šventa, nes moko, kaip įveikti baimę, iliuzijas ir rasti kelią į nušvitimą net mirties akivaizdoje. Žinoma citata: „Atpažink šviesą, kuri šviečia iš tavo pačios prigimties.“
Tora (Torah) – judaizmo pagrindinis šventas tekstas, sudarytas iš penkių Mozės knygų (Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo). Tradicija teigia, kad ją maždaug XIII a. pr. Kr. Dievas apreiškė Mozei Sinajaus kalne. Tora aptaria pasaulio sukūrimą, Izraelio tautos istoriją, Dievo įstatymus ir moralinius principus, pagal kuriuos tikintieji turi gyventi. Ji laikoma šventa, nes laikoma tiesioginiu Dievo žodžiu, kuriuo remiasi ne tik judaizmas, bet ir krikščionybė bei islamas. Žinoma citata: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visa jėga“ (Įst 6,5).
Trišaknė knyga (Tripitaka) – pagrindinis budizmo šventas raštas, kurio pavadinimas reiškia „trys krepšiai“. Sudaryta maždaug III–I a. pr. Kr., ją sudaro Vinajos (vienuolinių taisyklių), Sutrų (Budos mokymų) ir Abhidarmos (filosofinių traktatų) dalys. Tekstus sudarė daugybė Budos pasekėjų po jo mirties. Tripitaka laikoma šventa, nes ji perteikia Budos mokymus apie išsilaisvinimą iš kančios rato (samsaros) per dorovę, meditaciją ir išmintį. Žinoma citata: „Kiekvienas yra savo likimo kūrėjas. Išmintis gimsta per vidinę sąmonę.“
Upanišados (Upanishads) – hinduizmo filosofinių tekstų rinkinys, sukurtas maždaug VIII–V a. pr. Kr., sudarantis Vedų teologijos viršūnę. Autoriai – senovės Indijos išminčiai (rišiai). Upanišados nagrinėja sielos (ātman) ir Aukščiausiojo principo (brahmano) ryšį, medituoja apie tikrovės prigimtį, gyvenimo prasmę ir dvasinį išsilaisvinimą (mokšą). Jos laikomos šventos, nes jose pateikiami giliausi hinduizmo dvasiniai mokymai ir jos laikomos dieviškojo pažinimo šaltiniu. Žinoma citata: „Tu esi tas“ (Tat tvam asi).
Vedantos sūtra (Vedanta Sutras) – hinduizmo filosofijos tekstas, priskiriamas išminčiui Badrayana, sukurtas maždaug II a. pr. Kr. Knygoje sistemingai aiškinami Upanišadų mokymai, siekiant sujungti įvairias vedines tradicijas į nuoseklią filosofinę sistemą. Vedantos sūtra laikoma šventa, nes ji tapo pagrindiniu hinduistinės metafizikos ir teologijos šaltiniu, formavusiu tokias mokyklas kaip advaita (ne-dualizmas) ir višishtadvaita (kvalifikuotas nedualizmas). Žinoma citata: „Tad todėl prasideda Brahmano pažinimo paieška.“
Yajurveda (Yajurveda) – viena iš keturių pagrindinių hinduizmo Vedų, sudaryta apie 1200–1000 m. pr. Kr. Ji skirta apeigų vedliams ir pateikia giesmes bei formulėles, naudojamas atliekant aukojimo ritualus (yadžnas). Yajurveda laikoma šventa, nes joje sujungti ritualiniai veiksmai su filosofiniais apmąstymais apie žmogaus ryšį su kosmosu ir dievybėmis. Knyga pabrėžia, kad tinkamai atlikti ritualai prisideda prie pasaulio harmonijos ir žmogaus dvasinio tobulėjimo. Žinoma citata: „Tegul mūsų mintys būna šviesios, mūsų darbai – teisūs, o mūsų gyvenimas – taikingas.“