Pistis Sophia (koinė graikų kalba: Πίστις Σοφία, liet. „Išminties Tikėjimas“ arba „Tikėjimo Išmintis“) yra gnostinis tekstas, tikėtina, parašytas tarp III ir IV a. po Kr., atrastas 1773 m. Tai vienas svarbiausių gnostinių raštų, išlikęs vieninteliame koptiškame rankraštyje, vadinamame Askew kodeksu, kurį 1785 m. įsigijo Britų muziejus (dabar Britų biblioteka). Tekstas atspindi ankstyvojo krikščionybės gnostikų mokymus, kuriuose prisikėlęs Jėzus per vienuolika metų moko savo mokinius, įskaitant Mariją (Jėzaus motiną), Mariją Magdalietę ir Martą, apie žemesniąsias ir aukštesniąsias paslaptis, reikalingas sielai pasiekti dieviškąją sferą.

Pistis Sophia nėra tradicinis krikščioniškas tekstas, o gnostinis kūrinys, pabrėžiantis ezoterinį žinojimą (gnosis) kaip kelią į išganymą. Jame Sophia („Išmintis“) yra ne tik abstrakti sąvoka, bet ir mitologinė figūra – aeonas (dieviškoji emanacija), kurios nuopuolis ir atpirkimas yra pagrindinė teksto tema. Teksto pavadinimas „Pistis Sophia“ gali būti verčiamas įvairiai: „Tikėjimo Išmintis“, „Išminties Tikėjimas“ ar net „Sofijos Ištikimybė“, atspindintis gnostinį požiūrį, kad Sophia yra Kristaus dieviškasis atitikmuo (syzygy).

Pistis Sophia išliko kaip vienas iš trijų pagrindinių gnostinių kodeksų (kartu su Bruce ir Berlin kodeksais) iki Nag Hammadi bibliotekos atradimo 1945 m., kuri praturtino gnostinių tekstų tyrimus. Tekstas sudarytas iš keturių knygų (kai kurie mokslininkai išskiria penkias ar šešias dalis), papildytų vėlesniais fragmentais, ir parašytas dialogų forma tarp Jėzaus ir jo mokinių.

Pistis Sophia parašyta ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu, kai gnostinės grupės, tokios kaip valentiniečiai ar setitai, kūrė alternatyvius krikščionybės aiškinimus, pabrėždamos dvasinį pažinimą, kosmologiją ir sielos kelionę per aeonus (dvasines sferas). Skirtingai nuo kanoninių evangelijų, Pistis Sophia orientuojasi į mistinius mokymus, o ne į Jėzaus gyvenimo įvykius. Tekstas atspindi II–IV a. sincretinį kontekstą, jungiantį krikščionybės, platonizmo, egiptiečių ir kitų Viduržemio jūros religijų idėjas.

Struktūriškai tekstas skirstomas į kelias dalis:

Pirmoji ir antroji knygos (1–62 skyriai): Jėzus, prisikėlęs ir gavęs „tikrąjį rūbą“, moko mokinius apie žemesniąsias paslaptis. Didelė dalis skirta Sofijos mitui – jos nuopuoliui į materialųjį pasaulį, atgailai ir atpirkimui. Sofija recituoja atgailos maldas, kurias mokiniai (ypač Marija Magdalietė) aiškina per psalmes ir Saliamono odes.
Trečioji ir ketvirtoji knygos: Jėzus atskleidžia aukštesniąsias paslaptis, įskaitant sudėtingą kosmologiją, aeonų hierarchiją, nuodėmės prigimtį ir gnostinę atgailą. Šios dalys apima dialogus apie sielos kelionę per archontų (piktųjų jėgų) valdomus aeonus iki tryliktojo aeono, esančio žemiau Šviesos Karalystės.
Papildomi fragmentai: Vėlesni intarpai, nepriskiriami pagrindinėms knygoms, greičiausiai pridėti kito autoriaus.

Pistis Sophia mitologija skiriasi nuo kitų gnostinių tekstų, pvz., Jono Apokrifono. Čia Sofija nėra aukščiausioji dieviškoji esybė, o aeonas, kilęs už dieviškosios sferos ribų, kurio nuopuolis į materialųjį pasaulį yra dėl jos puikybės ar troškimo pažinti aukštesniąsias paslaptis. Jos atpirkimas vyksta per Jėzaus vadovavimą, tačiau ji lieka tryliktajame aeone, o ne grįžta į Šviesos Karalystę.

Tekstas parašytas koptiškai, bet tikėtina, kad originalas buvo graikų kalba. Jo dialoginė forma primena Sokrato metodą, kur Jėzus atsako į mokinių klausimus, dažnai pagirdamas Mariją Magdalietę už jos įžvalgas, pabrėždamas jos svarbą gnostinėje tradicijoje.

Pistis Sophia nagrinėja kelias pagrindines temas, atspindinčias gnostinį požiūrį:

Sofijos nuopuolis ir atpirkimas: Sofija, trokšdama pažinti aukštesniąsias paslaptis, nukrenta į materialųjį pasaulį, kur ją persekioja archontai. Jos atgailos maldos ir Jėzaus pagalba simbolizuoja sielos kelionę iš materialios tamsos į dvasinę šviesą.
Gnosis kaip išganymas: Tekstas pabrėžia, kad išganymas pasiekiamas per ezoterinį žinojimą, o ne vien tikėjimą ar darbus. Aukštesniosios paslaptys leidžia sielai įveikti archontų kliūtis ir pasiekti dieviškąją sferą.
Kosminė hierarchija: Pistis Sophia pateikia sudėtingą kosmologiją su aeonais, archontais ir Šviesos Karalyste. Jėzus nugali archontus, sumažindamas jų poveikį, įskaitant astrologinę magiją.
Meilė ir atjauta: Tekstas ragina atsižadėti pasaulio ir praktikuoti meilę bei atjautą, siekiant tapti „šviesos spinduliais“, susitapatinus su Jėzumi.
Marijos Magdalietės vaidmuo: Ji vaizduojama kaip pagrindinė mokinė, dažnai teisingai aiškinanti Jėzaus mokymus, kas pabrėžia moterų svarbą gnostinėje tradicijoje.

Pistis Sophia reikšmė slypi jos indėlyje į gnostinių idėjų supratimą. Iki Nag Hammadi atradimo tai buvo vienas pagrindinių šaltinių apie gnostikų kosmologiją ir soteriologiją (išganymo doktriną). Tekstas atskleidžia gnostikų požiūrį, kad materialusis pasaulis yra netobulas, valdomas piktųjų jėgų, o išganymas pasiekiamas per dvasinį pažinimą. Jis taip pat pabrėžia moterų, ypač Marijos Magdalietės, vaidmenį, kas kontrastuoja su ortodoksine krikščionybe.

Tačiau tekstas buvo prieštaringas. Ortodoksinė bažnyčia persekiojo gnostikus, laikydama jų mokymus eretiškais, todėl dauguma gnostinių raštų, įskaitant Pistis Sophia, buvo sunaikinta. Teksto sudėtingumas ir simbolizmas gali būti iššūkis šiuolaikiniams skaitytojams, tačiau jis traukia tuos, kurie domisi alternatyviomis krikščionybės formomis ir mistika.

Citatos iš Pistis Sophia

Dėl teksto apimties ir koptiško stiliaus citatos dažnai yra simbolinės ir sudėtingos. Žemiau pateikiamos kelios citatos (remiantis G. R. S. Mead vertimu į anglų kalbą, adaptuotos į lietuvių kalbą), atspindinčios pagrindines temas:

Apie Sofijos atgailą (Knyga 1, skyrius 32): „O Šviesa, išgelbėk mane iš tamsos, nes mano širdis kenčia archontų priespaudoje. Mano atgaila kyla į tave, priimk mane atgal į tavo šlovę.“
Ši citata atspindi Sofijos maldą, simbolizuojančią sielos ilgesį grįžti į dieviškąją sferą.
Apie žinojimo svarbą (Knyga 3, skyrius 12): „Siela, ieškanti tiesos, turi būti tyra, nes tik tada ji gali priimti dieviškąją šviesą.“
Ši eilutė pabrėžia gnostinį tikėjimą, kad dvasinis pažinimas reikalauja tyrumo.
Apie Jėzaus mokymą (Knyga 2, skyrius 64): „Aš atėjau atskleisti jums paslaptis, kurios išvaduos jūsų sielas iš šio pasaulio vergovės.“
Ši citata pabrėžia Jėzaus kaip dvasinio vadovo vaidmenį.
Apie Marijos Magdalietės įžvalgą (Knyga 1, skyrius 17): „Marija tarė: ‘Viešpatie, tu esi šviesa, kuri nušviečia mūsų protus, ir tavo žodžiai yra kelias į Šviesos Karalystę.’“
Ši citata išryškina Marijos svarbą kaip mokinei.
Apie sielos kelionę (Knyga 4, skyrius 136): „Tie, kurie pažįsta paslaptis, praeis pro archontų vartus ir įžengs į tryliktąjį aeoną, kur nėra nei skausmo, nei tamsos.“
Ši eilutė apibūdina gnostinį išganymo kelią.

Citatos gali skirtis priklausomai nuo vertimo (pvz., G. R. S. Mead ar Marvin W. Meyer), nes koptiškas tekstas yra sudėtingas, o vertimai dažnai interpretaciniai.

Palyginimai su kitais kūriniais

Pistis Sophia turi panašumų su kitais religiniais tekstais, tačiau jos gnostinis pobūdis yra unikalus:

Hadisai: Hadisai yra praktiniai islamo mokymai, orientuoti į kasdienį gyvenimą, o Pistis Sophia – mistinis tekstas, pabrėžiantis kosmologiją ir ezoterinį žinojimą.
Hafizo Divanas: Hafizo poezija yra lyrinė ir sufistinė, nagrinėjanti meilę ir dvasingumą per metaforas, o Pistis Sophia yra dialoginė ir mitologinė, orientuota į kosminę sielos kelionę.
Bhagavadgita: Bhagavadgita moko apie pareigą ir dvasinį atsidavimą per dialogą, panašiai kaip Pistis Sophia, tačiau pastaroji pabrėžia gnostinį dualizmą tarp materialaus ir dieviškojo pasaulių.
Dhammapada: Budizmo tekstas yra etinis ir praktinis, o Pistis Sophia – mitologinis, orientuotas į kosminę sielos dramą.
Avatamsaka Sutra: Mahajanos sūtra nagrinėja kosminę vienovę, panašiai kaip Pistis Sophia aeonų hierarchija, tačiau pastaroji išlieka krikščioniškame gnostiniame kontekste.

tikos ar religijotyros darbus. Norint pilno teksto, rekomenduojama kreiptis į anglų vertimus.

Kodėl verta skaityti?

Pistis Sophia yra vertinga tiems, kurie domisi:

Gnostine krikščionybe: Tekstas atskleidžia alternatyvią krikščionybės formą, pabrėžiančią dvasinį žinojimą ir moterų vaidmenį.
Mistika ir kosmologija: Sudėtinga aeonų hierarchija ir Sofijos mitas siūlo gilų dvasinį naratyvą.
Marijos Magdalietės reikšmė: Tekstas pabrėžia jos, kaip pagrindinės mokinės, vaidmenį, kas traukia ieškančius feministinių perspektyvų religijoje.
Religijų sinkretizmas: Pistis Sophia atspindi II–IV a. idėjų įvairovę, jungiančią krikščionybę, platonizmą ir kitas tradicijas.

Nors tekstas gali būti sudėtingas dėl savo simbolizmo ir archajiškos kalbos, jis siūlo unikalią įžvalgą į gnostinį mąstymą ir ankstyvosios krikščionybės įvairovę. Tai religinis ir filosofinis kūrinys, kviečiantis apmąstyti sielos prigimtį, dieviškumą ir išganymo kelią.

Pistis Sophia I-VI knygų vertimas

Pirmoji knyga

1 SKYRIUS

Bet atsitiko taip, kad Jėzus, prisikėlęs iš numirusių, praleido vienuolika metų kalbėdamasis su savo mokiniais. Ir jis mokė juos tik iki pirmosios tvarkos vietų ir iki Pirmojo Slėpinio vietų, esančio už uždangos, kuri yra pirmojoje tvarkoje; tai yra 24-asis slėpinys išorėje ir apačioje, esantis antrojoje Pirmojo Slėpinio erdvėje, kuris yra prieš visus slėpinius – Tėvas balandžio pavidalu. Ir Jėzus tarė savo mokiniams: „Aš atėjau iš to Pirmojo Slėpinio, kuris yra paskutinis slėpinys, būtent 24-asis“.

O mokiniai nežinojo ir nesuprato, kad tame slėpinyje kas nors yra. Jie manė, kad tas slėpinys yra Visumos galva ir visų egzistuojančių dalykų galva. Ir jie manė, kad tai yra visų išsipildymų išsipildymas, nes Jėzus buvo jiems sakęs apie tą slėpinį, kad jis apgaubia pirmąją tvarką, penkis įrėžius, didžiąją šviesą, penkis pagalbininkus (parastatus) ir visą Šviesos Lobyną. Be to, Jėzus nebuvo kalbėjęs savo mokiniams apie visą didžiojo neregimojo vietų apimtį, apie tris trigubas galias, 24 neregimuosius, visas jų vietas, jų eonus ir visus jų rangus, kaip jie išsidėstę – šie, kurie yra didžiojo neregimojo emanacijos – ir apie jų negimusiuosius, jų pačių save pagimdžiusiuosius, jų pagimdytuosius, jų šviesulius, jų neporinius, jų archontus, jų galias (exousiai), jų viešpačius, jų arkangelus, jų angelus, jų dekanus, jų tarnus ir visus jų sferų namus bei kiekvieno iš jų rangus.

Ir Jėzus nebuvo pasakojęs savo mokiniams apie visą lobyno emanacijų apimtį, nei apie jų rangus, kaip jie išsidėstę; nei buvo jiems pasakojęs apie jų gelbėtojus pagal kiekvieno rangą, kokie jie yra. Nei buvo jiems sakęs, kuris sargas budi prie kiekvienų Šviesos Lobyno durų. Nei buvo jiems pasakojęs apie dvynio gelbėtojo vietą, kuris yra vaiko vaikas. Nei buvo jiems pasakojęs apie trijų amen vietą, kuriose vietose jie išsidėstę; ir jis nebuvo pasakojęs, kuriose vietose pasklidę penki medžiai, nei apie septynis kitus amen, būtent septynis balsus – kokia jų vieta ir kaip jie išsidėstę. Ir Jėzus nebuvo sakęs savo mokiniams, kokio tipo yra penki pagalbininkai (parastatai) ar į kurias vietas jie atvesti. Nei buvo jiems sakęs, kokiu būdu išsidėsčiusi didžioji šviesa ar į kurias vietas ji atvesta. Nei buvo jiems pasakojęs apie penkis įrėžius, nei apie pirmąją tvarką, į kurias vietas jie atvesti. Bet jis kalbėjo jiems tik bendrai, mokydamas, kad jie egzistuoja. Tačiau jis nebuvo jiems pasakęs apie jų apimtį ir jų vietų rangą, kaip jie egzistuoja. Dėl to jie taip pat nežinojo, kad tame slėpinyje egzistuoja kitos vietos. Ir jis nebuvo sakęs savo mokiniams: „Aš atėjau iš tokių ir tokių vietų, kol įžengiau į tą slėpinį, kol išėjau iš jo“. Bet mokydamas jis jiems buvo sakęs: „Aš atėjau iš to slėpinio“.

Dėl to jie dabar manė apie tą slėpinį, kad tai visų išsipildymų išsipildymas, kad tai Visumos galva ir kad tai visa Pleroma (pilnatvė), nes Jėzus buvo sakęs savo mokiniams: „Tas slėpinys apgaubia visybes, apie kurias jums viską papasakojau nuo tos dienos, kai jus sutikau, iki šiandien“. Dėl to mokiniai dabar manė, kad tame slėpinyje nieko nėra.

2 SKYRIUS

Atsitiko taip, kad mokiniams sėdint kartu ant Alyvų kalno ir kalbant šiuos žodžius, jie džiaugėsi didžiu džiaugsmu ir labai džiūgavo, ir sakė vienas kitam: „Esame palaiminti labiau nei visi žmonės žemėje, nes Gelbėtojas mums atskleidė šiuos dalykus, ir mes gavome Pleromą bei visą išsipildymą“. Jiems tai vienas kitam bekalbant, Jėzus sėdėjo netoli nuo jų.

Tačiau atsitiko taip, kad 15-ąją mėnulio dieną Tobės mėnesį, dieną, kai mėnulis tampa pilnas, saulei patekėjus savo kelyje, paskui ją pasirodė didi šviesos galia, skleidžianti labai didžią šviesą, ir jos lydinčiai šviesai nebuvo saiko, nes ji atėjo iš Šviesų Šviesos, be galo galinga, su šviesa, kuriai nebuvo saiko.

Ir mokiniai žvelgė paskui jį, ir nė vienas iš jų nepratarė žodžio, kol jis pasiekė dangų, bet jie visi laikėsi didžios tylos. Tai įvyko 15-ąją mėnulio dieną, tą dieną, kai jis pilnas, Tobės mėnesį.

Ir atsitiko taip, kai Jėzus pakilo į dangų, po trijų valandų visos dangaus galybės sunerimo ir visos drebėjo viena prieš kitą, jos ir visi jų eonai, ir visos jų vietos, ir visi jų rangai, ir visa žemė judėjo su visais, kurie joje gyveno. Ir visi pasaulio žmonės buvo sunerimę, taip pat ir mokiniai. Ir jie visi manė: „Galbūt pasaulis bus suvyniotas“. Ir visos galybės, esančios danguje, nesiliovė nerimavusios, jos ir visas pasaulis, ir jos visos judėjo viena prieš kitą nuo trečios valandos 15-ąją mėnulio dieną Tobės mėnesį iki devintos valandos kitą dieną. Ir visi angelai, ir jų arkangelai, ir visos aukštybių galybės giedojo šlovę vidinio vidui, taip, kad visas pasaulis girdėjo jų balsus, ir jie nenutilo iki devintos valandos kitą dieną.

3 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai šviesos galia nusileido ant Jėzaus, ji pamažu jį visiškai apgaubė.

Tuomet Jėzus pakilo arba įžengė į aukštybes, be galo stipriai švytėdamas šviesa, kuriai nebuvo saiko.

Mokiniai žvelgė paskui jį ir nė vienas nepratarė žodžio, kol jis pasiekė dangų, bet visi laikėsi didžios tylos. Tai įvyko 15-ąją mėnulio dieną, tą dieną, kai jis pilnas, Tobės mėnesį.

4 SKYRIUS

Tačiau mokiniai sėdėjo kartu baimėje ir buvo labai susijaudinę. Jie bijojo dėl didžiojo žemės drebėjimo, kuris įvyko, ir verkė kartu sakydami: „Kas dabar bus? Galbūt Gelbėtojas sunaikins visas vietas“.

Jiems tai kalbant ir verkiant vienas kitam, devintą valandą kitą dieną dangūs atsivėrė, ir jie pamatė Jėzų besileidžiantį, be galo stipriai švytintį, ir šviesai, kurioje jis buvo, nebuvo saiko. Nes jis skleidė daugiau šviesos nei tą valandą, kai pakilo į dangų, taip, kad pasaulio žmonės negalėjo apsakyti šviesos, kuri buvo jo, ir ji skleidė daugybę šviesos spindulių, ir jos spinduliams nebuvo saiko. Jo šviesa nebuvo visur vienoda, bet ji buvo įvairių rūšių ir įvairių tipų, taip, kad vieni buvo daug kartų pranašesni už kitus; ir visa šviesa kartu buvo trijų pavidalų, ir vienas buvo daug kartų pranašesnis už kitą; antrasis, buvęs viduryje, buvo pranašesnis už pirmąjį, buvusį apačioje; o trečiasis, buvęs virš jų visų, buvo pranašesnis už antrąjį, buvusį apačioje. Ir pirmasis spindulys, buvęs žemiau jų visų, buvo panašus į šviesą, kuri nusileido ant Jėzaus prieš jam pakylant į dangų, ir savo šviesa jai visiškai prilygo. Ir trys šviesos pavidalai buvo skirtingų šviesos rūšių ir skirtingų tipų. Ir kai kurie buvo daug kartų pranašesni už kitus.

5 SKYRIUS

Tačiau atsitiko taip, kai mokiniai tai pamatė, jie labai išsigando ir sunerimo. Tuomet Jėzus, gailestingasis ir jautriaširdis, pamatęs, kad jo mokiniai labai sunerimę, prabilo jiems sakydamas: „Būkite drąsūs. Tai aš, nebijokite“.

6 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai mokiniai išgirdo šiuos žodžius, jie tarė: „Viešpatie, jei tai tu, įtrauk savo šviesos šlovę į save, kad galėtume stovėti, kitaip mūsų akys aptemsta ir mes esame sukrėsti, ir visas pasaulis taip pat sukrėstas dėl didžios šviesos, kuri yra tavo“.

Tuomet Jėzus įtraukė į save savo šviesos šlovę. Ir kai tai įvyko, visi mokiniai įgavo drąsos, jie atėjo pas Jėzų, visi kartu parpuolė ant žemės, pagarbino jį, džiaugdamiesi didžiu džiaugsmu. Jie tarė jam: „Rabi, kur tu buvai išėjęs, arba kokia buvo tavo tarnystė, dėl kurios išėjai, arba dėl kokios priežasties kilo visi šie neramumai ir visi šie žemės drebėjimai?“

Tuomet Jėzus, gailestingasis, tarė jiems: „Džiaukitės ir linksminkitės nuo šios valandos, nes aš buvau vietose, iš kurių atėjau. Nuo šiandien aš kalbėsiu su jumis atvirai nuo tiesos pradžios iki jos išsipildymo. Ir aš kalbėsiu su jumis veidas į veidą, be palyginimų. Nuo šios valandos aš nieko nuo jūsų neslėpsiu apie aukštybių dalykus ir tiesos vietą. Nes man duota valdžia per Neišreiškiamąjį ir per visų slėpinių Pirmąjį Slėpinį, kad kalbėčiau su jumis nuo pradžios iki Pleromos (pilnatvės), ir iš vidaus į išorę, ir iš išorės į vidų. Klausykite dabar, kad viską jums papasakočiau.

Atsitiko taip, kai sėdėjau netoli jūsų ant Alyvų kalno, mąsčiau apie tarnystės, kuriai buvau atsiųstas, rangą, kad ji turėtų būti užbaigta, ir kad mano drabužis manęs dar nebuvo atsiųstas Pirmojo Slėpinio, kuris yra 24-asis slėpinys iš vidaus į išorę.

Šie (24 slėpiniai) yra antrojoje Pirmojo Slėpinio erdvėje, tos erdvės range. Atsitiko taip, kai sužinojau, kad tarnystės, kuriai buvau atsiųstas, rangas užbaigtas, ir kad tas slėpinys man dar neatsiuntė drabužio, kurį buvau palikęs jame, kol laikas išsipildys – mąstydamas apie šiuos dalykus, sėdėjau ant Alyvų kalno netoli jūsų.

7 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai vėliau saulė patekėjo rytuose, per Pirmąjį Slėpinį, kuris egzistavo nuo pradžios, dėl kurio egzistavo Visuma, iš kurio aš pats atėjau ką tik – ne prieš mano nukryžiavimą, bet dabar – atsitiko taip, kad to slėpinio įsakymu jis atsiuntė man mano šviesos drabužį, kurį jis man buvo davęs nuo pradžios, kurį aš buvau palikęs paskutiniame slėpinyje, kuris yra 24-asis slėpinys iš vidaus į išorę; šie (24 slėpiniai), kurie yra Pirmojo Slėpinio antrosios erdvės ranguose. Tą (šviesos) drabužį aš buvau palikęs paskutiniame slėpinyje, kol išsipildys laikas, kad jį apsivilkčiau ir kad pradėčiau kalbėti žmonių giminei, ir atskleisčiau jiems visus dalykus nuo tiesos pradžios iki jos išsipildymo, ir kalbėčiau jiems nuo vidinio vidaus iki išorinio išorės, ir nuo išorinio išorės iki vidinio vidaus. Džiaukitės ir linksminkitės, ir džiaukitės dar labiau, kad jums duota, jog aš kalbėčiau su jumis pirmiausia nuo tiesos pradžios iki jos išsipildymo. Būtent dėl to aš išsirinkau jus nuo pradžios per Pirmąjį Slėpinį. Džiaukitės dabar ir linksminkitės, nes kai aš atėjau į pasaulį, atsinešiau su savimi dvylika galių, kaip sakiau jums nuo pradžios, kurias paėmiau iš dvylikos Šviesos Lobyno gelbėtojų pagal Pirmojo Slėpinio įsakymą.

Šias dabar aš įmečiau į jūsų motinų įsčias, kai atėjau į pasaulį, ir būtent jos šiandien yra jūsų kūnuose. Nes šios galios buvo duotos jums virš viso pasaulio, nes jūs esate tie, kurie gali išgelbėti visą pasaulį, kad galėtumėte atlaikyti pasaulio archontų grėsmę, ir pasaulio kančias bei jų pavojus, ir visus jų persekiojimus, kuriuos aukštybių archontai užtrauks ant jūsų. Nes aš jums daug kartų sakiau, kad galią, kuri yra jumyse, aš atnešiau iš dvylikos gelbėtojų, kurie yra Šviesos Lobyne. Dėl šios priežasties aš iš tiesų sakiau jums nuo pradžios, kad jūs nesate iš pasaulio; aš taip pat nesu iš jo. Nes visi žmonės, kurie yra pasaulyje, gavo sielas iš eonų archontų (galios). Tačiau galia, kuri yra jumyse, yra iš manęs, bet jūsų sielos priklauso aukštybėms. Aš atnešiau dvylika galių iš dvylikos Šviesos Lobyno gelbėtojų, paimdamas jas iš dalies savo galios, kurią gavau pradžioje. Ir kai įžengiau į pasaulį, atėjau į sferos archontų vidurį ir priėmiau Gabrieliaus, eonų angelo, pavidalą, ir eonų lankininkai manęs neatpažino. Bet jie manė, kad aš esu angelas Gabrielius. Ir atsitiko taip, kad atėjęs į eonų archontų vidurį, pažvelgiau žemyn į žmonių pasaulį, Pirmojo Slėpinio įsakymu.

Aš radau Elzbietą, Jono Krikštytojo motiną, prieš jai pradedant jį, ir įmečiau į ją galią, kurią buvau gavęs iš Mažojo Jao, Gerojo, kuris yra Viduryje, kad jis galėtų pamokslauti prieš mane, paruošti mano kelią ir krikštyti atleidimo vandeniu.

Ši galia buvo Jono kūne. Ir vėl, vietoje archontų sielos, kurią jis turėjo gauti, aš radau pranašo Elijo sielą sferos eonuose; ir aš ją paėmiau, ir vėl paėmiau jo sielą; atnešiau ją Šviesos Mergelei, ir ji atidavė ją savo perėmėjams (paralemptoriams). Jie nunešė ją į archontų sferą ir įmetė į Elzbietos įsčias. Bet Mažojo Jao, to iš Vidurio, galia ir pranašo Elijo siela buvo surištos Jono Krikštytojo kūne.

Jūs abejojote tuo metu, kai kalbėjau su jumis, nes Jonas sakė: „Aš nesu Kristus“, ir jūs sakėte man: „Rašte parašyta: kai ateis Kristus, prieš jį ateis Elijas ir paruoš jo kelią“. Bet kai jūs man tai pasakėte, aš jums atsakiau: „Elijas iš tiesų atėjo ir viską paruošė, kaip parašyta: Ir jie padarė jam, ką norėjo. Ir kai supratau, kad jūs nesupratote, ką jums sakiau apie Elijo sielą, kuri buvo surišta Jone Krikštytojuje, atsakiau jums atvirai žodžiais, veidas į veidą, sakydamas: „Jei jums patinka priimti Joną Krikštytoją, jis yra Elijas, apie kurį sakiau, kad jis ateis“.

8 SKYRIUS

Jėzus vėl tęsė kalbą ir tarė: „Atsitiko taip po to, Pirmojo Slėpinio įsakymu, aš vėl pažvelgiau žemyn į žmonių pasaulį, radau Mariją, kuri vadinama mano motina pagal materialųjį kūną. Aš kalbėjau su ja Gabrieliaus pavidalu, ir kai ji atsigręžė į aukštybes link manęs, aš įmečiau į ją pirmąją galią, kurią buvau gavęs iš Barbelo, tai yra kūnas, kurį dėvėjau aukštybėse. Ir vietoje sielos aš įmečiau į ją galią, kurią gavau iš didžiojo Sabaoto, Gerojo, kuris yra dešinės vietoje. Ir dvylika galių iš dvylikos Šviesos Lobyno gelbėtojų, kurias gavau iš dvylikos tarnų, esančių Viduryje, aš įmečiau į archontų sferą. Ir archontų dekanai bei jų tarnai manė, kad tai archontų sielos, ir tarnai jas atnešė, jie surišo jas jūsų motinų kūnuose. Ir kai jūsų laikas išsipildė, jos pagimdė jus į pasaulį, be archontų sielų jumyse. Ir jūs gavote savo dalis iš galios, kurią paskutinis pagalbininkas (parastatas) įkvėpė į mišinį, šią (galią), kuri sumaišyta su visais neregimaisiais ir visais archontais, ir visais eonais. Žodžiu, ji sumaišyta su naikinimo pasauliu, būtent mišiniu.

Šią (galią), kurią nuo pradžios išnešiau iš savęs, aš įmečiau į pirmąją tvarką. Ir pirmoji tvarka įmetė jos dalį į didžiąją šviesą. Ir didžioji šviesa įmetė dalį to, ką gavo, į penkis pagalbininkus (parastatus), ir paskutinis pagalbininkas (parastatas) paėmė dalį iš to, ką gavo, ir įmetė ją į mišinį. Ir (ta dalis) atsirado visuose, kurie yra mišinyje, kaip aš jums ką tik sakiau.“ Jėzus kalbėjo šiuos dalykus savo mokiniams ant Alyvų kalno. Dabar Jėzus vėl tęsė pokalbį su savo mokiniais: „Džiaukitės ir linksminkitės, ir pridėkite džiaugsmo prie savo džiaugsmo, nes laikai išsipildė, kad aš apsivilkčiau savo drabužį, kuris buvo man paruoštas nuo pradžios, kurį palikau paskutiniame slėpinyje iki jo išsipildymo laiko. Bet jo išsipildymo laikas yra laikas, kai man Pirmojo Slėpinio įsakyta kalbėti jums nuo tiesos pradžios iki jos išsipildymo, ir nuo vidinio vidaus (iki išorinio išorės), nes pasaulis bus jūsų išgelbėtas. Džiaukitės ir linksminkitės, nes esate palaiminti labiau nei visi žmonės žemėje, nes būtent jūs išgelbėsite visą pasaulį“.

9 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Jėzus baigė sakyti šiuos žodžius savo mokiniams, jis vėl tęsė pokalbį ir tarė jiems: „Štai, aš apsivilkau savo drabužį, ir man duota visa valdžia per Pirmąjį Slėpinį.

Dar truputį, ir aš jums papasakosiu Visumos slėpinį ir Visumos pleromą (pilnatvę), ir nieko nuo jūsų neslėpsiu nuo šios valandos, bet išpildyme aš jus išpildysiu kiekvienoje pleromoje, kiekviename išsipildyme ir kiekviename slėpinyje; tai yra visų išsipildymų išsipildymas ir visų Pleromų Pleroma, ir visų žinijų (gnosis) žinija, kurios yra mano drabužyje. Aš jums papasakosiu visus slėpinius nuo išorinio išorės iki vidinio vidaus. Vis dėlto klausykite, ir aš jums papasakosiu viską, kas man nutiko.

10 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai saulė patekėjo rytuose, nusileido didi šviesos galia, kurioje buvo mano drabužis, kurį buvau palikęs 24-ajame slėpinyje, kaip ką tik jums pasakojau. Ir aš radau slėpinį savo drabužyje, parašytą aukštybių gyventojų raštu, kurio aiškinimas yra: „O Slėpiny, kuris esi už pasaulio ribų, dėl kurio egzistuoja Visuma – tai visas išėjimas ir visas pakilimas, kuris emanavo visas emanacijas ir viską, kas jose yra, ir dėl kurio egzistuoja visi slėpiniai ir visos jų vietos – ateik pas mus, nes mes esame tavo bendranariai.

Bet mes visi su tavimi vienu, mes ir tu esame vienas ir tas pats. Tu esi Pirmasis Slėpinys, kuris egzistavo nuo pradžios Neišreiškiamajame, prieš jam išeinant, ir tojo vardas yra mes visi. Dabar visi kartu mes priartėsime prie tavęs ties paskutine riba, kuri yra paskutinis slėpinys iš vidaus, pats būdamas mūsų dalimi. Dabar mes atsiuntėme tau tavo drabužį, kuris priklausė tau nuo pradžios, kurį palikai paskutinėje riboje, kuri yra paskutinis slėpinys iš vidaus, kol išsipildė jo laikas pagal Pirmojo Slėpinio įsakymą.

Štai, laikas išsipildė. Apsivilk jį, ateik pas mus, kad mes visi priartėtume prie tavęs, kad apvilktume tave Pirmuoju Slėpiniu su visa jo šlove, per jo paties įsakymą; nes Pirmasis Slėpinys, turėdamas du drabužius, davė tai mums, kad apvilktume tave, be šito, kurį tau atsiuntėme, nes esi vertas, kadangi esi pirmas tarp mūsų ir egzistavai prieš mus. Dėl to Pirmasis Slėpinys atsiuntė tau per mus visos savo šlovės slėpinį, turintį du drabužius. Tai yra, pirmajame yra visa visų slėpinių vardų ir visų emanacijų bei Neišreiškiamojo erdvių rangų šlovė. O antrajame drabužyje yra visa visų slėpinių ir visų emanacijų, esančių dviejų Pirmojo Slėpinio erdvių ranguose, vardo šlovė. Ir šiame drabužyje, kurį dabar tau atsiuntėme, yra pranešėjo vardo slėpinio šlovė, kuris yra pirmoji tvarka, ir penkių įrėžių slėpinys, ir didžiojo Neišreiškiamojo pasiuntinio, kuris yra didžioji šviesa, slėpinys, ir penkių vadovų, kurie yra penki pagalbininkai (parastatai), slėpinys. Ir be to, tame drabužyje yra visų Šviesos Lobyno emanacijų rangų ir jų gelbėtojų vardo šlovė, ir rangų rangų slėpinys, kurie yra septyni amen ir septyni balsai, ir penki medžiai, ir trys amen, ir dvynys gelbėtojas, būtent vaiko vaikas, ir devynių sargų prie trijų Šviesos Lobyno vartų slėpinys. Ir be to, jame yra visa vardo šlovė (visų tų), kurie yra dešinėje, ir visų tų, kurie yra Viduryje. Ir be to, jame yra visa didžiojo neregimojo, kuris yra didysis protėvis, vardo šlovė, ir trigubos galios slėpinys, ir visos jų vietos slėpinys, ir visų jų neregimųjų bei visų tų, kurie yra tryliktajame eone, slėpinys, ir dvylikos eonų bei visų jų archontų, ir visų jų arkangelų, ir visų jų angelų, ir visų tų, kurie yra dvylikoje eonų, vardas, ir visas slėpinys vardų visų tų, kurie yra Heimarmenėje (Lemtyje) ir visuose danguose.

Ir visas visų tų, kurie yra sferoje, ir jų tvirtumų, ir visų tų, kurie juose, ir visų jų vietų vardo slėpinys. Štai dabar, mes atsiuntėme tau tą drabužį, kurio niekas nežinojo, nuo pirmosios tvarkos žemyn, nes jo šviesos šlovė buvo paslėpta jame. Ir sferos bei visos vietos nuo pirmosios tvarkos žemyn (jo nežinojo). Štai dabar, apsivilk šį drabužį greitai.

Ateik pas mus, kad priartėtume prie tavęs apvilkti tave tavo dviem drabužiais, pagal Pirmojo Slėpinio įsakymą; jie buvo tau pas Pirmąjį Slėpinį nuo pradžios iki laiko, paskirto Neišreiškiamojo, kuriame buvo jų vardas.“ Jie labai išsigando, ir visi jų ryšiai, kuriais jie buvo surišti, atsipalaidavo, ir kiekvienas paliko savo rangą. Ir jie visi parpuolė mano akivaizdoje, jie pagarbino sakydami: „Kaip Visumos Viešpats praėjo pro mus mums nežinant?“ Ir jie visi vienu metu giedojo šlovę vidinio vidui. Tačiau jie nematė manęs, bet matė tik šviesą ir buvo didžioje baimėje. Ir jie buvo labai sunerimę, ir giedojo šlovę vidinio vidui.

11 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai pamačiau visų šių žodžių slėpinį drabužyje, kuris man buvo atsiųstas, tą valandą apsivilkau jį, ir be galo stipriai nušvitau, ir pakilau į aukštybes, ir atėjau prie tvirtumos vartų, be galo švytėdamas, ir šviesai, kurią turėjau, nebuvo saiko. Ir tvirtumos vartai sudrebėjo vienas prieš kitą, ir jie visi atsivėrė vienu metu.

Ir visi archontai, ir visos galios (exousiai), ir visi ten esantys angelai buvo visi vienu metu sunerimę dėl didžios šviesos, kurią aš turėjau. Ir jie pažvelgė į spindintį šviesos drabužį, kurį dėvėjau, jie pamatė, kad slėpinys išsipildė. „Štai laikas išsipildė. Ateik dabar greitai pas mus, kad apvilktume tave jais, kol užbaigsi visą Pirmojo Slėpinio išsipildymo tarnystę, kurią paskyrė Neišreiškiamasis. Ateik dabar greitai pas mus, kad apvilktume tave jais, pagal Pirmojo Slėpinio įsakymą. Nes dar truputį, visai nedaug laiko, ir tu ateisi pas mus ir paliksi pasaulį. Ateik dabar greitai, ir gausi visą šlovę, kuri yra Pirmojo Slėpinio šlovė“.

Ir atsitiko taip, kai pamačiau visų šių žodžių slėpinį drabužyje, kuris man buvo atsiųstas, tą valandą apsivilkau jį, ir be galo stipriai nušvitau, ir pakilau į aukštybes, ir atėjau prie tvirtumos vartų, be galo švytėdamas, ir šviesai, kurią turėjau, nebuvo saiko. Ir tvirtumos vartai sudrebėjo vienas prieš kitą, ir jie visi atsivėrė vienu metu.

Ir visi archontai, ir visos galios (exousiai), ir visi ten esantys angelai buvo visi vienu metu sunerimę dėl didžios šviesos, kurią aš turėjau. Ir jie pažvelgė į spindintį šviesos drabužį, kurį dėvėjau, jie pamatė jų vardo slėpinį jame. Ir jie vis labiau nerimavo ir buvo didžioje baimėje, sakydami: „Kaip Visumos Viešpats praėjo pro šalį mums nežinant?“ Ir visi jų ryšiai atsipalaidavo, ir jų vietos, ir jų rangai.

Ir kiekvienas apleido savo rangą. Ir jie visi parpuolė vienu metu, jie visi pagarbino mano akivaizdoje arba mano drabužio akivaizdoje. Ir jie visi vienu metu giedojo šlovę vidinio vidui, būdami didžioje baimėje ir didžiame nerime.

12 SKYRIUS

Vis dėlto aš palikau tą vietą už savęs, pakilau į pirmąją sferą be galo švytėdamas, 49 kartus labiau nei tada, kai švytėjau tvirtumoje. Ir atsitiko taip, kai pasiekiau pirmosios sferos vartus, jos vartai sudrebėjo ir atsivėrė patys savaime vienu metu.

Aš įėjau į sferų namus be galo švytėdamas, ir šviesai, kurią turėjau, nebuvo saiko. Ir visi archontai, ir visi buvusieji toje sferoje kartu sunerimo. Ir jie pamatė didžią šviesą, kurią aš turėjau.

Ir jie pažvelgė į mano drabužį, jie pamatė jų vardo slėpinį jame. Ir jie vis labiau nerimavo, ir buvo didžioje baimėje, sakydami: „Kaip Visumos Viešpats praėjo pro mus mums nežinant?“ Ir visi jų ryšiai atsipalaidavo, ir jų vietos, ir jų rangai. Ir kiekvienas apleido savo rangą. Ir jie visi parpuolė vienu metu, jie visi pagarbino mano akivaizdoje arba mano drabužio akivaizdoje. Ir jie visi vienu metu giedojo šlovę vidinio vidui, būdami didžioje baimėje ir didžiame nerime.

13 SKYRIUS

Ir aš palikau tą vietą už savęs, atėjau prie antrosios sferos vartų, kuri yra Heimarmenė (Lemtis). Bet visi jos vartai sudrebėjo ir atsivėrė patys savaime. Ir aš įėjau į Heimarmenės namus, be galo švytėdamas, ir šviesai, kurią turėjau, nebuvo saiko, nes švytėjau Heimarmenėje 49 kartus labiau nei sferoje. Ir visi archontai, ir visi esantys Heimarmenėje sunerimo ir griuvo vienas ant kito, ir buvo labai didžioje baimėje, matydami didžią šviesą, kurią aš turėjau. Ir jie pažvelgė į mano šviesos drabužį, jie pamatė jų vardo slėpinį mano drabužyje, ir vis labiau nerimavo. Jie buvo didžioje baimėje, sakydami: „Kaip Visumos Viešpats praėjo pro mus mums nežinant?“ Ir visi jų vietų, ir jų rangų, ir jų namų ryšiai atsipalaidavo. Jie visi atėjo vienu metu, parpuolė, pagarbino mano akivaizdoje. Ir jie visi vienu metu giedojo šlovę vidinio vidui, būdami didžioje baimėje ir didžiame nerime.

14 SKYRIUS

Ir aš palikau tą vietą už savęs, pakilau aukštyn į didžiuosius archontų eonus, atėjau priešais jų uždangas ir jų vartus be galo švytėdamas, ir šviesai, kurią turėjau, nebuvo saiko. Ir atsitiko taip, kai pasiekiau dvylika eonų, jų uždangos ir jų vartai sudrebėjo vienas prieš kitą. Uždangos atsitraukė pačios ir vartai atsivėrė patys savaime, ir aš įžengiau į jų eonus be galo švytėdamas, ir šviesai, kurią turėjau, nebuvo saiko, ji buvo 49 kartus didesnė nei šviesa, kuria švytėjau Heimarmenės namuose. Ir visi eonų angelai, ir jų arkangelai, ir jų archontai, ir jų dievai, ir jų viešpačiai, ir jų galios (exousiai), ir jų tironai, ir jų galybės, ir jų šviesos kibirkštys, ir jų šviesuliai, ir jų neporiniai, ir jų neregimieji, ir jų protėviai, ir jų trigubos galios šlovės – jie pamatė mane be galo švytintį, ir šviesai, kurią turėjau, nebuvo saiko. Ir jie sudrebėjo vienas prieš kitą, ir didi baimė apėmė juos, kai jie pamatė didžią šviesą, kurią aš turėjau. Ir jų didis nerimas bei jų didi baimė pasiekė didžiojo neregimojo protėvio ir trijų didžiųjų trigubų galių vietą. Tačiau dėl didžios baimės nuo jų nerimo didysis protėvis bėgiojo iš vienos pusės į kitą savo vietoje, jis ir trys trigubos galios, ir jie negalėjo uždaryti visų savo vietų dėl didžios baimės, kurioje buvo. Ir jie išjudino visus savo eonus vienu metu, ir visas savo sferas, ir visas savo tvarkas, bijodami ir labai nerimadami dėl didžios šviesos, kurią aš turėjau. Ne taip, kaip tuo metu, kai ją turėjau būdamas žmonių žemėje, kai šviesos drabužis nusileido ant manęs, nes pasaulis negalėtų pakelti šviesos, kokia ji yra savo tikrovėje, kitaip pasaulis ir visa, kas jame, ištirptų vienu metu. Bet šviesa, kurią turėjau dvylikoje eonų, buvo 8700 miriadų kartų didesnė nei ta, kurią turėjau būdamas su jumis pasaulyje.

15 SKYRIUS

Ir atsitiko taip, kai visi esantys dvylikoje eonų pamatė didžią šviesą, kurią aš turėjau, jie visi sudrebėjo vienas prieš kitą ir bėgiojo iš vienos pusės į kitą eonuose. Ir visi eonai, ir visi dangūs, ir visa jų tvarka judėjo vienas prieš kitą dėl didžios baimės, kurią jie jautė, nes nežinojo slėpinio, kuris įvyko. Ir Adamas, didysis tironas, ir visi tironai, kurie yra visuose eonuose, pradėjo veltui kariauti prieš šviesą. Ir jie nežinojo, prieš ką kariauja, nes nematė nieko, išskyrus nepaprastai ryškią šviesą.

Ir atsitiko taip, kai jie kariavo prieš šviesą, jie visi kartu išseko ir buvo nublokšti žemyn į eonus, ir tapo tarsi žemės gyventojai, kurie yra mirę ir neturi kvapo. Ir aš paėmiau trečdalį visos jų galios, kad jie nebedarytų savo piktų darbų, ir kad kai žmonės, esantys pasaulyje, šauksis jų savo slėpiniuose – tuose, kuriuos nupuolę angelai atnešė žemyn, būtent jų magijoje – kad kai dabar jie šauksis jų savo piktiems darbams, jie negalėtų jų įvykdyti. Ir (kas liečia) Heimarmenę ir sferą, kurią jie valdo, aš juos pasukau ir priverčiau šešis mėnesius praleisti pasisukus į kairę, kol jie užbaigia savo įtakos (laikotarpius), ir žiūrėti į dešinę šešis mėnesius, kol jie užbaigia savo įtakos (laikotarpius). Tačiau, pirmosios tvarkos įsakymu ir Pirmojo Slėpinio įsakymu, Jeu, Šviesos Prižiūrėtojas, buvo juos pastatęs taip, kad jie visą laiką žiūrėjo į kairę, kol vykdė savo įtakos (laikotarpius) ir savo veiksmus.

16 SKYRIUS

Ir atsitiko taip, kai atėjau į jų vietą, jie sukilo ir kariavo prieš šviesą. Ir aš paėmiau trečdalį jų galios, kad jie negalėtų įvykdyti savo piktų darbų. Ir (kas liečia) Heimarmenę ir sferą, kurią jie valdo, aš juos pasukau, pastačiau juos žiūrėti į kairę šešis mėnesius, kol jie užbaigia savo įtakos (laikotarpius), ir pastačiau juos kitiems šešiems mėnesiams suktis į dešinę, kol jie užbaigia savo įtakos (laikotarpius).

17 SKYRIUS

Kai jis pasakė šiuos dalykus savo mokiniams, jis tarė jiems: „Kas turi ausis girdėti, tegirdi“.

Atsitiko taip, kai Marija išgirdo šiuos žodžius, Gelbėtojui juos sakant, ji valandą žiūrėjo į orą ir tarė: „Mano Viešpatie, liepk man kalbėti atvirai“.

Jėzus, gailestingasis, atsakė ir tarė Marijai: „Marija, tu palaimintoji, kurią aš išpildysiu visuose aukštybių slėpiniuose, kalbėk atvirai, tu esi ta, kurios širdis labiau nukreipta į Dangaus Karalystę nei visų tavo brolių“.

18 SKYRIUS

Tuomet Marija tarė Gelbėtojui: „Mano Viešpatie, žodį, kurį mums pasakei: ‘Kas turi ausis girdėti, tegirdi’, tu sakai tam, kad suprastume žodį, kurį ištarei. Klausyk dabar, mano Viešpatie, nes aš kalbėsiu atvirai. Žodis, kurį pasakei: ‘Aš paėmiau trečdalį visų eonų archontų galios ir pasukau jų Heimarmenę bei jų sferą, kurią jie valdo, kad kai žmonių giminė šauksis jų savo slėpiniuose – tuose, kurių nupuolę angelai juos išmokė, kad užbaigtų savo piktus ir nedorus darbus savo magijos slėpinyje – nuo šios valandos jie negalėtų užbaigti savo nedorų darbų, nes tu atėmei jų galią iš jų, ir iš jų astrologų, ir iš jų žynių, ir iš tų, kurie pasakoja žmonėms pasaulyje visus dalykus, kurie įvyks, kad nuo šios valandos jie nesuprastų nieko, kas įvyks, jog galėtų tai papasakoti. Nes tu pasukai jų sferą ir privertei juos šešis mėnesius praleisti pasisukus į kairę, užbaigiant savo įtakos (laikotarpius), ir šešis mėnesius žiūrėti į dešinę, užbaigiant savo įtakos (laikotarpius).’ Dėl šio žodžio, mano Viešpatie, galia, buvusi pranaše Izaijuje, kalbėjo taip ir kartą pasakojo dvasiniu palyginimu, kalbėdama apie Egipto regėjimą: ‘Kur dabar Egiptas, kur tavo žyniai ir tavo astrologai, ir tie, kurie šaukiasi iš žemės, ir tie, kurie šaukiasi iš savo pilvų? Tegul jie dabar tau pasako, nuo šios valandos, tuos dalykus, kuriuos darys Viešpats Sabaotas.’ Prieš tau ateinant, galia Izaijuje, pranaše, pranašavo apie tave, kad tu atimsi eonų archontų galią ir kad pasuksi jų sferą bei jų Heimarmenę, kad nuo šios valandos jie nieko nežinotų. Apie tai taip pat pasakyta: ‘Jūs nežinosite, ką darys Viešpats Sabaotas’. Tai yra, nė vienas iš archontų nežinos, kokius dalykus tu darysi nuo šios valandos. Jie (archontai) yra Egiptas, nes jie yra materija. Galia Izaijuje kartą pranašavo apie tave sakydama: ‘Nuo šios valandos jūs nežinosite, ką darys Viešpats Sabaotas’. Dėl šviesos galios, kurią tu paėmei iš Sabaoto Gerojo, esančio dešinės vietoje, ir kuri šiandien yra tavo materialiame kūne, būtent dėl to tu mums pasakei, mano Viešpatie Jėzau: ‘Kas turi ausis girdėti, tegirdi’, kad sužinotum, kieno širdis nukreipta į Dangaus Karalystę“.

19 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Marija baigė sakyti šiuos žodžius, jis tarė: „Puiku, Marija. Tu esi palaiminta labiau nei visi moterys žemėje, nes tu būsi visų Pleromų pleroma ir visų išsipildymų išsipildymas.“ Bet kai Marija išgirdo Gelbėtoją sakant šiuos žodžius, ji labai džiaugėsi ir atėjo pas Jėzų, parpuolė jo akivaizdoje, pagarbino prie jo kojų ir tarė jam: „Mano Viešpatie, išklausyk mane, noriu tavęs paklausti dėl šio žodžio, prieš tau prabylant mums apie vietas, į kurias buvai nuėjęs“.

Jėzus atsakė ir tarė Marijai: „Kalbėk atvirai ir nebijok. Aš atskleisiu visus dalykus, kurių sieki“.

20 SKYRIUS

Ji tarė: „Mano Viešpatie, visi žmonės, kurie žino visų eonų archontų magijos slėpinį, ir Heimarmenės bei sferos archontų magiją, kaip nupuolę angelai juos išmokė, kai jie šaukiasi jų savo slėpiniuose, tai yra jų piktos magijos, kad sutrukdytų geriems dalykams: ar jie nuo šios valandos juos įvykdys, ar ne?“ Tuomet Jėzus atsakė ir tarė Marijai: „Jie neįvykdys jų tokiu būdu, kokiu vykdė nuo pradžios, nes aš paėmiau trečdalį jų galios. Bet jie skolinsis iš tų, kurie žino trečiojo eono magijos slėpinius. Ir kai jie šauksis tų, kurie yra trečiajame eone, magijos slėpinių, jie juos įvykdys gerai ir užtikrintai, nes iš tos vietos aš nepaėmiau galios, pagal Pirmojo Slėpinio įsakymą“.

21 SKYRIUS

Tačiau atsitiko taip, kai Jėzus baigė kalbėti šiuos žodžius, Marija vėl atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, ar astrologai ir žyniai nuo šios valandos nepasakos žmonėms to, kas įvyks?“ Tačiau Jėzus atsakė ir tarė Marijai: „Kai astrologai ras Heimarmenę ir sferą pasisukusią į kairę, pagal jų pirmąjį paskirstymą, tada jų žodžiai sutaps ir jie pasakys tai, kas turi įvykti. Bet kai jie sutiks Heimarmenę arba sferą pasisukusią į dešinę, jie nekalbės nieko teisingo, nes aš pasukau jų įtakos (laikotarpius), ir jų keturkampius, ir jų trikampius, ir jų aštuoniukes; kadangi jų įtakos (laikotarpiai) nuo pradžios buvo pasisukę į kairę kartu su jų keturkampiais, trikampiais ir aštuoniukėmis. Tačiau dabar aš priverčiau juos praleisti šešis mėnesius pasisukus į kairę ir šešis mėnesius pasisukus į dešinę. Kas dabar ras jų skaičiavimą nuo to laiko, kai aš juos pasukau, pastatydamas juos praleisti šešis mėnesius žiūrint į kairės rankos dalis ir šešis mėnesius žiūrint į dešinės rankos kelius, ir kas dabar konsultuosis su jais tokiu būdu, tas žinos jų įtakos (laikotarpius) užtikrintai ir numatys visus dalykus, kuriuos jie darys.

Taip pat ir žyniai, kai jie šauksis archontų vardo, ir sutiks juos žiūrinčius į kairę, viską, ko jie sieks iš savo dekanų, šie jiems pasakys užtikrintai. Tačiau kai jų žyniai šauksis jų vardų jiems žiūrint į dešinę, jie jų negirdės, nes jie žiūri kitu pavidalu nei jų pirmojoje tvarkoje, kurioje Jeu juos įkūrė; kadangi jų vardai yra kitokie, kai jie pasisukę į kairę, nei kai jie pasisukę į dešinę. Ir kai jie šauksis jų, jiems esant pasisukus į dešinę, jie nekalbės jiems tiesos, bet sumišime juos suklaidins ir grasinimais jiems grasins.

Tie dabar, kurie nežino jų kelių, kai jie pasisukę į dešinę, su jų trikampiais ir keturkampiais, ir visomis jų figūromis, neras nieko teisingo, bet bus suklaidinti didžiame sumišime, ir bus didelėje klaidoje, ir bus apgauti didelės apgaulės, nes darbus, kuriuos jie darė tuo metu, kai buvo pasisukę į kairę savo keturkampiuose, trikampiuose ir aštuoniukėse – tuose, kuriuose jie tęsė būdami pasisukę į kairę – aš dabar pasukau. Ir aš priverčiau juos praleisti šešis mėnesius darant visus savo modelius pasisukus į dešinę, kad jie būtų suklaidinti sumišime visame savo cikle. Ir be to, aš priverčiau juos praleisti šešis mėnesius pasisukus į kairę, vykdant savo įtakos (laikotarpių) darbus ir visus savo modelius, kad archontai, kurie yra eonuose, ir savo sferose, ir savo danguose, ir visose savo vietose, būtų suklaidinti sumišime ir klaidžiotų paklydime, kad nesuprastų savo pačių kelių“.

22 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Jėzus baigė sakyti šiuos žodžius, Pilypas sėdėjo užrašinėdamas kiekvieną žodį, kurį Jėzus tarė. Tuomet po to Pilypas priėjo, parpuolė ir pagarbino prie Jėzaus kojų, sakydamas: „Mano Viešpatie, Gelbėtojau, suteik man valdžią kalbėti tavo akivaizdoje ir paklausti tavęs apie šią kalbą, prieš tau prabylant mums apie vietas, į kurias buvai nuėjęs dėl savo tarnystės“.

Gailestingasis Gelbėtojas atsakė, jis tarė Pilypui: „Tau suteikta valdžia sakyti kalbą, kurią nori“.

Tuomet Pilypas atsakė ir tarė Jėzui: „Mano Viešpatie, dėl kokio slėpinio tu pasukai archontų ir jų eonų, ir jų Heimarmenės, ir jų sferos, ir visų jų vietų ryšius, ir sumišime privertei juos būti suklaidintiems savo keliuose ir klaidžioti savo kurse? Ar tu tai padarei dėl pasaulio išgelbėjimo, ar ne?“

23 SKYRIUS

Tačiau Jėzus atsakė ir tarė Pilypui bei visiems mokiniams kartu: „Aš pasukau jų kelius dėl visų sielų išgelbėjimo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nebūčiau pasukęs jų kelių, daugybė sielų būtų buvusios sunaikintos. Ir jos būtų praleidusios ilgą laikotarpį, jei eonų archontai ir Heimarmenės bei sferos, ir visų jų vietų, ir visų jų dangų, ir visų jų eonų archontai nebūtų ištirpinti. Ir sielos būtų praleidusios didelį laiko (tarpą) išorėje. Ir būtų buvęs uždelsimas užbaigti tobulų sielų skaičių, kurios bus įskaitytos į aukštybių paveldą per slėpinius ir bus Šviesos Lobyne. Dėl to aš pasukau jų kelius, kad jie būtų suklaidinti ir sunerimę, ir atiduotų galią, kuri yra jų pasaulio materijoje, kurią jie paverčia sielomis, kad tos, kurios bus išgelbėtos su visa galia, būtų greitai apvalytos ir pakiltų, o tos, kurios nebus išgelbėtos, būtų greitai ištirpintos“.

24 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Jėzus baigė kalbėti šiuos žodžius savo mokiniams, Marija, gražioji savo kalboje, priėjo. Palaimintoji parpuolė prie Jėzaus kojų ir tarė: „Mano Viešpatie, leisk man kalbėti tavo akivaizdoje ir nepyk ant manęs, kad trukdau tave daugelį kartų, klausinėdama“. Gelbėtojas atsakė gailestingai, jis tarė Marijai: „Sakyk kalbą, kurią nori, ir aš tau ją atskleisiu atvirai“. Marija atsakė ir tarė Jėzui: „Mano Viešpatie, kokiu būdu sielos būtų uždelstos išorėje arba kokiu pavidalu jos bus greitai apvalytos?“

25 SKYRIUS

Tačiau Jėzus atsakė ir tarė Marijai: „Puiku, Marija. Tu klausi gerai, užduodama puikų klausimą, ir sieki visko užtikrintai ir tiksliai. Dabar iš tiesų aš nieko nuo jūsų neslėpsiu nuo šios valandos, bet atskleisiu jums viską užtikrintai ir atvirai. Klausyk dabar, Marija, ir ištempkite ausis, visi jūs, mokiniai.

Prieš man pamokslaujant visiems eonų archontams ir visiems Heimarmenės bei sferos archontams, jie visi buvo surišti savo ryšiais, savo sferose ir savo antspauduose, pagal tai, kaip Jeu, Šviesos Prižiūrėtojas, buvo juos surišęs nuo pradžios. Ir kiekvienas iš jų tęsė savo range ir kiekvienas vyko pagal savo kursą, pagal tai, kaip Jeu, Šviesos Prižiūrėtojas, buvo tai nustatęs. Ir kai atėjo Melchizedeko, didžiojo Šviesos Paralemptoriaus (Perėmėjo), skaičiaus laikas, jis atėjo į eonų vidurį ir pas visus archontus, kurie buvo surišti sferoje ir Heimarmenėje, ir paėmė tai, kas apvalyta šviesos, iš visų eonų archontų ir iš visų Heimarmenės archontų, ir iš sferos archontų, nes jis paėmė tai, kas juos neramino.

Ir jis išjudino skubintoją, kuris yra virš jų, ir privertė jų ciklus suktis greitai, ir jis (Melchizedekas) atėmė jų galią, kuri buvo juose, ir jų burnų kvapą, ir jų akių ašaras, ir jų kūnų prakaitą. Ir Melchizedekas, Šviesos Paralemptorius, apvalė tas galias, jis nunešė jų šviesą į Šviesos Lobyną. O visa jų materija buvo surinkta visų archontų tarnų. Ir visų Heimarmenės archontų tarnai, ir sferos, kuri yra žemiau eonų, tarnai paėmė jas (materiją) ir pavertė jas žmonių, galvijų, roplių, žvėrių ir paukščių sielomis. Ir jie išsiuntė jas į šį žmonių pasaulį.

Ir be to, saulės paralemptoriai ir mėnulio paralemptoriai, kai jie pažvelgė aukštyn ir pamatė eonų kelių modelius, ir Heimarmenės bei sferos modelius, jie paėmė iš jų šviesos galią. Ir saulės paralemptoriai pasiruošė ją padėti, kol atiduos ją Melchizedeko, šviesos grynuolio, paralemptoriui. O savo materialias nuosėdas jie atnešė į sferą, kuri yra žemiau eonų, ir pavertė jas žmonių sielomis, ir taip pat pavertė jas roplių, galvijų, žvėrių ir paukščių (sielomis), pagal tos sferos archontų ciklą ir pagal visus jos sukimosi modelius. Ir jie įmetė jas į šį žmonių pasaulį, ir jos tapo sielomis toje vietoje, pagal tai, ką aš jums ką tik papasakojau.

26 SKYRIUS

Šie dalykai buvo visiškai užbaigti, kol jų galia sumažėjo juose, ir jie sunyko, nusilpo arba tapo bejėgiai. Atsitiko taip, kai jie nusilpo, jų galia pradėjo blėsti juose, ir jie tapo silpni savo galia. Ir jų šviesa, kuri buvo jų vietoje, liovėsi. Ir jų karalystė ištirpo.

Ir Visuma buvo greitai pakelta aukštyn.

Atsitiko taip, kai šie dalykai savo laiku tapo žinomi ir kai atėjo Melchizedeko, (Šviesos) Paralemptoriaus, šifro skaičius, jis išėjo ir atėjo į visų eonų archontų vidurį, ir į visų Heimarmenės bei sferos archontų vidurį. Ir jis juos sukrėtė, ir privertė juos greitai palikti savo ratus, ir jie nedelsiant buvo nuliūdinti, ir išmetė galią iš savęs, iš savo burnų kvapo, iš savo akių ašarų ir iš savo kūnų prakaito. Ir Melchizedekas, Šviesos Paralemptorius, apvalė juos tokiu būdu, kaip jis tai darė nuolatos. Ir jis nunešė jų šviesą į Šviesos Lobyną. O jų nuosėdų materiją apsupo ir prarijo visi eonų archontai, ir Heimarmenės archontai, ir sferos archontai, ir jie neleido joms eiti ir tapti sielomis pasaulyje. Jie prarijo savo materiją, kad netaptų bejėgiai ir silpni, kad jų galia neišblėstų juose ir jų valdymas (karalystė) neištirptų. Ir jie prarijo jas, kad neištirptų, bet kad būtų užlaikyti ir praleistų ilgą laiką iki tobulų sielų, kurios bus Šviesos Lobyne, skaičiaus išsipildymo.

27 SKYRIUS

Atsitiko taip, kad eonų archontai ir tie iš Heimarmenės, ir tie iš sferos toliau veikė tokiu būdu; sukdamiesi jie valgė savo materijos nuosėdas, jie neleido joms tapti sielomis žmonių pasaulyje, kad jie galėtų būti užlaikyti kaip valdovai. Ir galios, būtent galios juose, kurios buvo sielos, praleido ilgą laiką už to ribų. Dabar šie liko daryti du ciklus nuolatos.

Atsitiko taip, kai atėjau išeiti tarnystei, kuriai buvau paskirtas, Pirmojo Slėpinio įsakymu, atėjau į dvylikos eonų archontų tironų vidurį. Ir mano šviesos drabužis buvo ant manęs, ir aš be galo švytėjau, ir šviesai, kurią turėjau, nebuvo saiko.

Atsitiko taip, kai tie tironai pamatė didžią šviesą, kurią aš turėjau, didysis Adamas, Tironas, ir visi dvylikos eonų tironai pradėjo kariauti su mano drabužio šviesa, norėdami sulaikyti ją sau, kad jie vis dar būtų užlaikyti savo valdyme (karalystėje). Šie dabar elgėsi taip, nežinodami, su kuo kariauja. Kai jie sukilo ir kariavo su šviesa, aš tuomet pasukau kelius ir jų eonų kursus, ir jų Heimarmenės bei jų sferos kelius, pagal Pirmojo Slėpinio įsakymą, ir priverčiau juos praleisti šešis mėnesius žiūrint į kairės trikampius, ir į keturkampius, ir į tuos, kurie yra jų aspekte, ir į jų aštuoniukės modelį, tokiu būdu, kokiu jie buvo iš pradžių. Bet aš pasukau jų sukimąsi arba jų aspektą į kitą rangą. Ir aš priverčiau juos praleisti kitus šešis mėnesius žiūrint į jų įtakos (laikotarpių) darbus dešinės keturkampiuose, ir jų trikampiuose, ir tuose, kurie yra jų aspekte, ir jų aštuoniukės modelyje. Ir aš priverčiau eonų archontus susimaišyti dideliame sumišime, ir priverčiau juos klaidžioti paklydime, kartu su visais Heimarmenės ir sferos archontais. Ir aš juos labai sukrėčiau. Ir jie nuo to laiko nebegalėjo atsisukti į savo materijos nuosėdas, kad jas prarytų, jog jų vietos būtų nuolatos užlaikytos ir kad jie praleistų ilgą laiką kaip valdovai. Bet kai paėmiau trečdalį jų galios, aš pasukau jų sferą, kad priversčiau juos praleisti laiko (tarpą) žiūrint į kairę ir praleisti kitą laiko (tarpą) žiūrint į dešinę. Aš pasukau visą jų kelią ir visą jų kursą, ir priverčiau jų kurso kelią pagreitėti, kad jie būtų greitai apvalyti ir greitai kiltų aukštyn. Ir aš sumažinau jų ciklus, ir padariau jų kelią lengvesnį, ir jis buvo labai pagreitintas, ir jie buvo suklaidinti savo kelyje, ir nuo šio laiko jie negalėjo praryti nuosėdų materijos to, kas apvalyta jų šviesos. Ir be to, aš sutrumpinau jų laikus ir jų periodus, kad tobulas sielų, kurios gaus slėpinius ir bus Šviesos Lobyne, skaičius būtų greitai užbaigtas. Ir jei nebūčiau pasukęs jų kursų ir jei nebūčiau sutrumpinęs jų periodų, jie nebūtų leidę jokiai sielai ateiti į pasaulį dėl savo nuosėdų materijos, kurią jie rijo, ir jie būtų sunaikinę daugybę sielų. Dėl to aš pasakiau jums šiuo metu: ‘Aš sutrumpinau laikus dėl savo išrinktųjų, kitaip nė viena siela negalėtų būti išgelbėta’. Bet aš sutrumpinau laikus ir periodus dėl tobulo sielų skaičiaus, kurios gaus slėpinius, kurios yra išrinktieji. Ir jei nebūčiau sutrumpinęs jų periodų, nė viena materiali siela nebūtų buvusi išgelbėta, bet jos būtų buvusios suvartotos ugnies, kuri yra archontų kūne. Tai yra kalba, apie kurią jūs manęs tiksliai klausėte“.

Atsitiko taip, kai Jėzus baigė sakyti šiuos žodžius savo mokiniams, jie visi iškart parpuolė, pagarbino jį ir tarė jam: „Mes esame palaiminti labiau nei visi žmonės, nes tu atskleidei mums šiuos didžius įvykius“.

28 SKYRIUS

Jėzus vėl tęsė kalbą, jis tarė savo mokiniams: „Klausykite apie dalykus, kurie man nutiko tarp dvylikos eonų archontų, ir visų jų archontų, ir jų viešpačių, ir jų galių (exousiai), ir jų angelų, ir jų arkangelų. Kai jie pamatė šviesos drabužį, kuris buvo ant manęs, jie ir jų neporiniai, kiekvienas iš jų pamatė savo vardo slėpinį šviesos drabužyje, kuris buvo ant manęs. Jie visi kartu parpuolė, pagarbino šviesos drabužį, kuris buvo ant manęs. Ir jie visi iškart sušuko, sakydami: ‘Kaip Visumos Viešpats praėjo pro mus mums nežinant?’ Ir jie visi iškart giedojo šlovę vidinio vidui. Ir visos jų trigubos galios, ir jų didieji protėviai, ir jų negimusieji, ir jų save pagimdžiusieji, ir jų pagimdytieji, ir jų dievai, ir jų šviesos kibirkštys, ir jų šviesuliai, žodžiu, visi jų didieji pamatė jų vietos tironus, kad jų galia sumažėjo juose ir kad jie buvo silpnumo būsenoje. Ir jie buvo didžioje baimėje, kuriai nebuvo saiko. Ir jie mąstė apie savo vardo slėpinį mano drabužyje ir bandė ateiti pagarbinti savo vardo slėpinį mano drabužyje, bet negalėjo dėl didžios šviesos, kurią aš turėjau.

Bet jie pagarbino būdami netoli nuo manęs. Tačiau jie pagarbino mano drabužio šviesą ir visi iškart sušuko, giedodami šlovę vidinio vidui.

Atsitiko taip pat, kai šie dalykai nutiko tironams, kurie yra tarp archontų, jie visi nusilpo, parpuolė savo eonuose ir tapo tarsi šio pasaulio žmonės, kurie yra mirę, neturintys kvapo savyje, kaip jie darė ir tuomet, kai atėmiau jų galią iš jų.

Atsitiko taip po to, kai aš išėjau iš tų eonų, kiekvienas iš visų tų, kurie yra dvylikoje eonų, buvo visi surišti savo ranguose ir atliko savo darbus pagal tai, kaip aš buvau nustatęs: kad jie praleistų šešis mėnesius pasisukę į kairę, darydami savo darbus savo keturkampiuose ir savo trikampiuose, ir tuose, kurie yra jų aspektuose; ir be to, kad jie praleistų kitus šešis mėnesius žiūrėdami į dešinę, ir į savo trikampius, ir savo keturkampius, ir tuos, kurie yra jų aspektuose.

Be to, tokiu būdu elgsis tie, kurie yra Heimarmenėje ir sferoje.

29 SKYRIUS

Atsitiko taip po šių dalykų, aš atėjau į aukštybę prie tryliktojo eono uždangų. Atsitiko taip, kad kai pasiekiau jų uždangas, jos atsitraukė ir atsivėrė man. Aš įžengiau į tryliktąjį eoną, radau Pistis Sophia žemiau tryliktojo eono vieną, nė vieno iš jų nebuvo su ja. Bet ji gyveno toje vietoje, liūdėdama ir sielvartaudama, nes nebuvo paimta į tryliktąjį eoną, jos vietą aukštybėje. Ir be to, ji liūdėjo dėl kančių, kurias jai sukėlė Autadas (įžūlusis), jis būdamas vienas iš trijų trigubų galių. Bet kai aš pasakosiu jums apie jų apimtį, aš papasakosiu jums slėpinį, kaip šie dalykai įvyko.

Atsitiko taip, kai Pistis Sophia pamatė mane be galo švytintį, ir šviesai, kurią turėjau, nebuvo saiko, ji buvo labai sunerimusi ir žiūrėjo į mano drabužio šviesą. Ji pamatė savo vardo slėpinį mano drabužyje ir visą jo slėpinio šlovę, nes ji anksčiau buvo aukštybės vietoje tryliktajame eone. Bet ji buvo pratusi giedoti šlovę šviesai aukštybėje, kurią ji matė Šviesos Lobyno uždangoje.

Atsitiko taip, kai ji tęsė šlovės giedojimą šviesai aukštybėje, visi archontai, kurie yra su dviem didžiosiomis trigubomis galiomis, stebėjo, taip pat ir jos neregimasis, kuris yra suporuotas su ja, ir kitos 22 neregimos emanacijos – kadangi Pistis Sophia su savo partneriu, su kitomis 22 emanacijomis sudaro 24 emanacijas, kurias emanavo didysis neregimasis protėvis su dviem didžiosiomis trigubomis galiomis“.

30 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Jėzus pasakė šiuos dalykus savo mokiniams, Marija priėjo ir tarė: „Mano Viešpatie, aš girdėjau tave tuo metu, kai sakei, jog Pistis Sophia pati yra viena iš 24 emanacijų. Kaip ji nėra jų vietoje? Be to, tu sakei: ‘Aš radau ją žemiau tryliktojo eono’.“ Jėzus atsakė ir tarė savo mokiniams: „Atsitiko taip, kai Pistis Sophia buvo tryliktajame eone visų savo brolių, neregimųjų, kurie yra 24 didžiojo neregimojo emanacijos, vietoje – atsitiko taip, per Pirmojo Slėpinio tvarką, Pistis Sophia pažvelgė į aukštybę, pamatė Šviesos Lobyno uždangos šviesą ir užsigeidė eiti į tą vietą.

Ir ji negalėjo eiti į tą vietą. Be to, ji nustojo vykdyti tryliktojo eono slėpinį, bet giedojo šlovę aukštybės šviesai, kurią matė Šviesos Lobyno uždangos šviesoje.

Atsitiko taip, jai giedant šlovę aukštybės vietai, visi archontai, kurie yra dvylikoje eonų apačioje, nekentė jos, nes ji liovėsi vykdyti jų slėpinį ir nes norėjo eiti į aukštybę bei iškelti save virš jų visų. Dėl šių dalykų jie pyko ant jos ir nekentė jos. Ir didžioji triguba galia Autadas – trečioji triguba galia, esanti tryliktajame eone, kuris buvo nepaklusnus – nebuvo emanavęs viso to, kas apvalyta jo vidinės galios, nei buvo atidavęs to, kas apvalyta jo šviesos, tuo metu, kai archontai atidavė savo apvalymą, ir jis norėjo viešpatauti visam tryliktajam eonui ir tiems, kas po juo. Atsitiko taip, kai tryliktojo eono archontai supyko ant Pistis Sophia, kuri buvo virš jų, jie jos labai nekentė. Ir didžioji triguba galia Autadas, apie kurį aš ką tik jums kalbėjau, taip pat buvo priskirtas prie dvylikos eonų archontų, ir jis taip pat pyko ant Pistis Sophia ir labai jos nekentė, nes ji sumanė eiti į šviesą, kuri buvo virš jo. Ir jis emanavo iš savęs didžią liūto veido galią. Ir iš materijos, esančios jame, jis emanavo dar daugybę materialių emanacijų, kurios buvo labai galingos. Ir jis pasiuntė jas į vietas apačioje, į Chaoso dalis, kad jos ten persekiotų Pistis Sophia ir atimtų iš jos galią, nes ji sumanė eiti į aukštybę, kuri yra virš jų visų, ir nes ji nustojo vykdyti jų slėpinį, bet liko sielvartaudama, ieškodama šviesos, kurią matė. Ir archontai, kurie tęsė arba atkakliai vykdė slėpinį, nekentė jos. Ir visi sargai, kurie buvo prie eonų vartų, taip pat nekentė jos.

Atsitiko taip po to, per pirmosios tvarkos potvarkį, didžioji triguba galia Autadas, kuris yra vienas iš trijų trigubų galių, persekiojo Sophią tryliktajame eone, kad ji pažvelgtų į dalis apačioje, kad ji pamatytų toje vietoje jo šviesos galią, kuri turi liūto veidą, ir jos užsigeistų, ir ateitų į tą vietą, ir jos šviesa būtų iš jos atimta.

31 SKYRIUS

Atsitiko taip po to, ji pažvelgė žemyn. Ji pamatė jo šviesos galią dalyse apačioje ir nežinojo, kad ji priklauso trigubai galiai Autadui. Bet ji manė, kad tai iš šviesos, kurią ji matė nuo pradžios aukštybėje, kuri buvo iš Šviesos Lobyno uždangos. Ir ji mąstė sau: „Aš eisiu į tą vietą be savo partnerio, paimsiu šviesą ir sukursiu iš jos sau šviesos eonus, kad galėčiau eiti į Šviesų Šviesą, kuri yra aukščiausioje aukštybėje.“ Jai mąstant šiuos dalykus, ji išėjo iš savo vietos tryliktajame eone ir atėjo į dvylika eonų. Eonų archontai persekiojo ją ir pyko ant jos, nes ji buvo sumaniusi turėti didybę. Tačiau ji išėjo iš dvylikos eonų, atėjo į Chaoso vietas. Ir ji patraukė link šviesos galios su liūto veidu, kad ją prarytų. Bet visos materialios Autado emanacijos apsupo ją. Ir didžioji šviesos galia su liūto veidu prarijo šviesos galias Sophioje. Ir ji apvalė jos šviesą ir prarijo ją, o jos materija buvo išmesta į Chaosą. Chaose egzistavo archontas liūto veidu, kurio viena pusė buvo ugnis, o kita pusė – tamsa, būtent Jaldabaotas, apie kurį aš jums daug kartų pasakojau. Kai šie dalykai įvyko, Sophia labai smarkiai nusilpo. Ir vėl ta šviesos galia liūto veidu pradėjo atiminėti visas šviesos galias iš Sophios. Ir visos materialios Autado galios apsupo Sophią vienu metu, jos spaudė ją.

32 SKYRIUS

Pistis Sophia labai šaukėsi. Ji šaukėsi Šviesų Šviesos, kurią ji matė nuo pradžios, kuria tikėjo, ir ji tarė šią atgailą, kalbėdama taip:

‘O Šviesų Šviesa, kuria tikėjau nuo pradžios, išgirsk mano atgailą dabar, šiuo metu, o Šviesa; gelbėk mane, o Šviesa, nes piktos mintys įėjo į mane.
Aš pažvelgiau, o Šviesa, į dalis apačioje. Aš pamatė šviesą toje vietoje ir pamaniau: eisiu į tą vietą priimti tos šviesos. Ir aš nuėjau, ir atsidūriau tamsybėje, kuri yra Chaose apačioje. Ir negalėjau išeiti, kad eičiau į savo vietą, nes buvau suspausta tarp visų Autado emanacijų. Ir liūto veido galia atėmė mano vidinę šviesą.
Ir aš šaukiausi pagalbos, ir mano balsas nepraskrodė tamsos. Ir aš žvelgiau į aukštybę, kad Šviesa, kuria tikėjau, man padėtų.
Ir kai pažvelgiau į aukštybę, pamačiau visus eonų archontus, kad jų daugybė ir jie žiūri į mane žemyn, džiūgaudami dėl manęs, nors aš nepadariau jiems nieko blogo, bet jie nekentė manęs be priežasties.

Ir kai Autado emanacijos pamatė eonų archontus džiūgaujančius dėl manęs, jos suprato, kad eonų archontai man nepadės. Ir tos emanacijos, kurios spaudė mane be priežasties, buvo padrąsintos. Ir jos atėmė iš manęs šviesą, kurios aš iš jų neėmiau.

Dabar šiuo metu, o tikroji Šviesa, tu žinai, kad aš padariau šiuos dalykus savo paprastume, manydama, kad liūto veido šviesa priklauso tau, ir nuodėmė, kurią padariau, yra akivaizdi tavo akivaizdoje.
Neleisk man dabar stokoti, o Viešpatie, nes aš tikėjau tavo šviesa nuo pradžios, o Viešpatie, galių Šviesa, neleisk man dabar stokoti mano šviesos.
Nes dėl tavęs ir tavo šviesos aš atsidūriau šiame suspaudime, ir gėda apdengė mane.
Ir dėl tavo šviesos apgaulės aš tapau svetima savo broliams, neregimiesiems, ir taip pat didžiosioms Barbelo emanacijoms.
Šie dalykai nutiko man, o Šviesa, nes aš troškau tavo buveinės. Ir Autado pyktis nusileido ant manęs – šito, kuris nepakluso tavo įsakymui emanuoti iš savo galios emanacijos – nes aš buvau jo eone ir nevykdžiau jo slėpinio.
Ir visi eonų archontai tyčiojosi iš manęs.
Ir aš buvau toje vietoje, sielvartaudama ir ieškodama šviesos, kurią buvau mačiusi aukštybėje.
Ir eonų vartų sargai ieškojo manęs, ir visi tie, kurie tęsė savo slėpinį, tyčiojosi iš manęs.
Bet aš pažvelgiau į aukštybę, į tave, o Šviesa. Ir aš tikėjau tavimi. Dabar šiuo metu, o Šviesų Šviesa, aš esu suspausta Chaoso tamsybėje. Jei dabar tu nori ateiti manęs išgelbėti – didis yra tavo gailestingumas – išgirsk mane iš tiesų ir išgelbėk mane.
Išgelbėk mane iš šios tamsos materijos, kad nebūčiau panardinta joje, ir kad būčiau išgelbėta nuo dievybės Autado emanacijų, kurios spaudžia mane, ir nuo jų blogybių.
Neleisk šiai tamsai manęs panardinti ir neleisk šiai liūto veido galiai visiškai praryti visos mano galios. Ir neleisk šiam Chaosui uždengti mano galios.
Išgirsk mane, o Šviesa, nes tavo malonė yra brangi, ir pažvelk žemyn į mane pagal didį savo šviesos gailestingumą.
Nenugręžk savo veido nuo manęs, nes aš labai kenčiu.
Išgirsk mane greitai ir išgelbėk mano galią.
Išgelbėk mane dėl archontų, kurie manęs nekenčia, nes tu žinai mano kančią ir mano kankynę, ir kankynę mano galios, kurią jie iš manęs atėmė.

Tie, kurie įstūmė mane į visas šias blogybes, yra tavo akivaizdoje. Elkis su jais pagal savo valią.

Mano galia žvelgė iš Chaoso vidurio ir iš tamsos vidurio. Aš laukiau savo partnerio, kad jis ateitų ir kovotų už mane, ir jis neatėjo. Ir aš laukiau, kad jis ateitų ir suteiktų man galios, ir aš jo neradau.
Ir kai ieškojau šviesos, man buvo duota tamsa. Ir kai ieškojau savo galios, man buvo duota materija.
Dabar šiuo metu, o Šviesų Šviesa, tegul tamsa ir materija, kurią Autado emanacijos užtraukė ant manęs, tampa joms spąstais, ir tegul jos būna juose sugautos. Ir atlygink joms, ir užtrauk joms negarbę, kad jos neateitų į savo Autado vietą.
Tegul jos lieka tamsoje ir nemato šviesos. Tegul jos žiūri į Chaosą visą laiką ir neleisk joms žiūrėti į aukštybę.
Nuleisk ant jų savo kerštą ir tegul tavo teismas jas pagauna.
Neleisk joms eiti į savo vietą nuo šio laiko, pas savo dievybę Autadą. Ir neleisk jo emanacijoms eiti į savo vietas nuo šio laiko. Nes jų dievas yra bedievis ir įžūlus, nes jis manė, kad padarė šiuos piktus dalykus pats iš savęs, nežinodamas, kad jei nebūčiau buvusi pažeminta pagal tavo potvarkį, jis nebūtų turėjęs jokios galios prieš mane.
Bet kai tu mane pažeminai pagal savo potvarkį, buvau persekiojama dar labiau. Ir jų emanacijos kėlė kančias mano pažeminimui.
Ir jos atėmė šviesos galią iš manęs. Ir be to, jos pradėjo mane labai kankinti, kad atimtų visą šviesą, kuri buvo manyje. Dėl šių dalykų, į kuriuos buvau įstumta, neleisk joms pakilti į tryliktąjį eoną, teisumo vietą.
Ir neleisk joms būti įskaitytoms į dalį tų, kurie apvalo save ir savo šviesą. Ir neleisk joms būti įskaitytoms tarp tų, kurie greitai atgailaus, kad greitai gautų slėpinius šviesoje.
Nes jos atėmė mano šviesą iš manęs. Ir mano galia pradėjo mažėti manyje. Ir aš stokoju savo šviesos.
Dabar šiuo metu, o Šviesa, kuri esi tavyje ir su manimi, aš giedu šlovę tavo vardui, o Šviesa, šlovėje.
Ir tegu mano šlovės giesmė, o Šviesa, patinka tau, kaip puikus slėpinys, kuris priimamas į šviesos vartus, kurį tie, kas atgailaus, deklamuos, ir kieno šviesą jie apvalys.
Dabar šiuo metu, tegul visi materialūs dalykai džiaugiasi; ieškokite šviesos, visi jūs, kad jūsų sielų galia, kuri yra jumyse, gyventų.
Nes Šviesa išgirdo materialius dalykus, ir ji nepaliks jokių materialių dalykų, kurių nebus apvaliusi.
Tegul sielos ir materialūs dalykai laimina visų eonų Viešpatį; materialūs dalykai ir visa, kas juose.
Nes Dievas išgelbės jų sielas iš visos materijos, ir miestas bus paruoštas šviesoje; ir visos sielos, kurios bus išgelbėtos, gyvens tame mieste ir jį paveldės.
Ir siela tų, kurie gaus slėpinius, bus toje vietoje, ir tie, kurie gavo slėpinius jo vardu, bus joje’.“

33 SKYRIUS

Atsitiko taip, Jėzui sakant šiuos žodžius savo mokiniams, jis tarė jiems: „Tai yra šlovės giesmė, kurią Pistis Sophia tarė pirmojoje atgailoje, kai atgailavo dėl savo nuodėmės. Ir ji papasakojo apie visus dalykus, kurie jai nutiko. Dabar šiuo metu, kas turi ausis girdėti, tegirdi.“ Marija vėl priėjo ir tarė: „Mano Viešpatie, mano šviesos žmogus turi ausis, ir aš girdžiu savo šviesos galia, ir tavo Dvasia, kuri yra su manimi, padarė mane blaivią. Klausyk dabar, kad galėčiau kalbėti apie atgailą, kurią sakė Pistis Sophia, kai ji kalbėjo apie savo nuodėmę ir visus dalykus, kurie jai nutiko. Tavo šviesos galia kartą pranašavo apie tai per Dovydą, pranašą, 68-ojoje psalmėje:

‘Gelbėk mane, o Dieve, nes vandenys įėjo į mano sielą.
Aš nugrimzdau arba buvau panardinta bedugnės dumblo, ir nebuvo galios. Aš atėjau į jūros gelmes; audra mane apėmė.
Aš kentėjau šaukdamasi. Mano gerklė išdžiūvo. Mano akys nusilpo man laukiant Dievo.
Tų, kurie nekenčia manęs be priežasties, tapo daugiau nei mano galvos plaukų. Mano priešai, kurie persekioja mane su smurtu, tapo stiprūs. Jie atėmė iš manęs tuos dalykus, kurių aš nepavogiau.
O Dieve, tu žinai mano kvailystę; ir mano nuodėmės nėra paslėptos nuo tavęs.
Tegu tie, kurie laukia tavęs, nebūna sugėdinti dėl manęs, o Viešpatie, galių Viešpatie. Tegu tie, kurie ieško tavęs, nebūna sugėdinti dėl manęs, o Viešpatie, Izraelio Dieve, galių Dieve.
Nes aš pakėliau negarbę dėl tavęs; gėda apdengė mano veidą.
Aš tapau svetima savo broliams, svetima savo motinos sūnums.
Nes tavo namų uolumas sugraužė mane. Priekaištai tų, kurie priekaištauja tau, krito ant manęs.
Aš palenkiau savo sielą pasninku; tai tapo man priekaištu.
Aš apsivilkau ašutine; tapau jiems patarle.
Tie, kurie sėdėjo vartuose, kalbėjo prieš mane; ir tie, kurie geria vyną, dainavo prieš mane.
Bet aš meldžiausi savo sieloje tau, o Viešpatie; tai tavo malonės laikas, o Dieve; savo gailestingumo didybėje išgirsk iš tiesų dėl mano išgelbėjimo.
Išgelbėk mane iš šio dumblo, kad jame nenugrimzčiau. Leisk man būti išgelbėtai nuo tų, kurie nekenčia manęs, ir nuo vandenų gelmių.
Tegu vandens tvanas manęs nepanardina. Tegu bedugnė manęs nepraryja; tegu duobė neužčiaupia savo burnos virš manęs.
Išgirsk mane, o Viešpatie, nes tavo gailestingumas yra maloningas; pagal savo užuojautos didybę pažvelk žemyn į mane.
Nenugręžk savo veido nuo savo tarno, nes aš kenčiu.
Išgirsk mane greitai; atkreipk dėmesį į mano sielą ir išgelbėk ją.
Išgelbėk mane dėl mano priešų; nes tu žinai mano priekaištą, ir mano gėdą, ir mano negarbę. Visi, kurie mane kankina, yra prieš tave.
Mano širdis laukė priekaišto ir vargo; aš laukiau to, kuris liūdėtų su manimi, ir neradau jo; ir to, kuris mane paguostų, ir nesutikau jo.
Jie davė man tulžies maistui; jie davė man gerti acto mano troškuliui.
Tegu jų stalas tampa spąstais jų akivaizdoje; ir suklupimo akmeniu, ir atpildu, ir negarbe.
Sulenk jų nugaras visą laiką.
Išliek ant jų savo rūstybę ir tegu tavo rūstybės įniršis pagauna juos.
Tegu jų buveinė tampa apleista ir tegu nebūna gyventojo jų buveinėse.
Nes jie persekiojo tą, kurį tu ištikai; jie pridėjo skausmo jų smūgiui.
Jie pridėjo nedorybę prie savo nedorybių; neleisk jiems ateiti į tavo teisumą.
Tegu jie būna ištrinti iš gyvųjų knygos ir tegu nebūna įrašyti su teisiaisiais.
Aš esu vargšas ir taip pat liūdintis; tavo veido išgelbėjimas, o Dieve, yra tai, kas priėmė mane.
Aš laiminsiu Dievo vardą giesmėje ir išaukštinsiu jį laiminimu.
Tai patiks Dievui labiau nei jaunas jautis, kuris turi ragus ir kanopas.
Tegu vargšai pamato ir džiaugiasi; ieškokite Dievo, kad jūsų sielos gyventų.
Nes Viešpats išgirdo vargšus ir jis nepasibjaurėjo tais, kurie grandinėse.
Tegu dangūs ir žemė laimina Viešpatį, jūra ir visa, kas joje.
Nes Dievas išgelbės Sioną; ir Judėjos miestai bus atstatyti, ir (žmonės) gyvens ten ir paveldės jį.
Jo tarnų sėkla užims jį, ir tie, kurie myli jo vardą, gyvens jame’.“

34 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Marija baigė sakyti šiuos žodžius Jėzui tarp mokinių, ji tarė jam: „Mano Viešpatie, tai yra Pistis Sophia atgailos slėpinio aiškinimas“.

Atsitiko taip, kai Jėzus išgirdo Mariją sakant šiuos žodžius, jis tarė jai: „Puiku, Marija, tu palaimintoji, tu Pleroma arba tu visų palaimintoji Pleroma, kuri bus palaiminta visose kartose“.

35 SKYRIUS

Jėzus vėl tęsė kalbą. Jis tarė: „Pistis Sophia vėl tęsė, ji taip pat giedojo antrąją atgailą, kurioje kalbėjo taip:

‘O Šviesų Šviesa, aš tikėjau tavimi. Nepalik manęs tamsoje iki mano laiko išsipildymo.
Padėk man ir išgelbėk mane savo slėpiniuose. Palenk savo ausį į mane ir išgelbėk mane.
Tegu tavo šviesos galia išgelbsti mane ir nuneša į eonus aukštybėse, nes tai tu gelbsti mane ir paimi mane į savo eonų aukštybę.
Išgelbėk mane, o Šviesa, iš šios liūto veido galios rankos ir iš dievybės Autado emanacijų rankų.
Nes tu, o Šviesa, esi ta, kurios šviesa aš tikėjau ir kurios šviesa pasitikėjau nuo pradžios.
Ir aš tikėjau ja nuo tos valandos, kai ji emanavo mane. Ir tu iš tiesų esi tas, kuris privertė mane būti emanuotai. Ir aš iš tiesų tikėjau tavo šviesa nuo pradžios.
Ir kai aš tikėjau tavimi, eonų archontai tyčiojosi iš manęs, sakydami: ji nustojo (vykdyti) savo slėpinį. Tai tu išgelbėsi mane. Ir tu esi mano Gelbėtojas. Ir tu esi mano slėpinys, o Šviesa.
Mano burna prisipildė šlovės, kad visą laiką pasakočiau tavo didybės slėpinį.
Dabar, o Šviesa, nepalik manęs Chaose per visą mano laiko išsipildymą. Nepalik manęs, o Šviesa.
Nes visa mano šviesos galia buvo atimta iš manęs. Ir visos Autado emanacijos apsupo mane. Jos norėjo visiškai atimti visą mano šviesą iš manęs, ir jos tykojo mano galios.
Jos sakė viena kitai tuo pačiu metu: šviesa paliko ją; pagaukime ją ir atimkime visą šviesą, esančią joje.
Tegu tie, kurie nori atimti mano galią, parpuola ir tampa bejėgiai. Tegu tie, kurie nori atimti mano šviesos galią iš manęs, būna apgaubti tamsa ir egzistuoja bejėgiškume.’

Tai yra antroji atgaila, kurią sakė Pistis Sophia, giedodama šlovę šviesai.“

36 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Jėzus baigė sakyti šiuos žodžius savo mokiniams, jis tarė: „Ar suprantate, kokiu būdu aš kalbu su jumis?“ Petras pašoko į priekį ir tarė Jėzui: „Mano Viešpatie, mes negalime pakęsti šios moters, kuri atima iš mūsų progą ir neleidžia nė vienam iš mūsų kalbėti, bet kalba daugybę kartų.“ Jėzus atsakė ir tarė savo mokiniams: „Tegu tas, kuriame jo Dvasios galia pakilo, kad jis suprastų, ką aš sakau, ateina į priekį ir kalba. Vis dėlto, Petrai, aš matau, kad tavo galia, esanti tavyje, supranta atgailos, kurią sakė Pistis Sophia, slėpinio aiškinimą. Dabar šiuo metu tu, Petrai, pasakyk jos atgailos mintį savo brolių viduryje.“ Tačiau Petras atsakė ir tarė Jėzui: „Viešpatie, klausyk, kad pasakyčiau jos atgailos mintį, apie kurią tavo galia kartą pranašavo per pranašą Dovydą, sakydama jos atgailą 70-ojoje psalmėje:

‘O Dieve, mano Dieve, aš pasitikėjau tavimi; tegu niekada nebūsiu sugėdintas.
Išgelbėk mane savo teisume ir išvaduok mane. Palenk savo ausį į mane ir išgelbėk mane.
Būk man stiprus Dievas ir įtvirtinta vieta man išgelbėti; nes tu esi mano stiprybė ir mano prieglobsčio vieta.
Mano Dieve, išgelbėk mane iš nusidėjėlio rankos ir iš neteisėtojo bei bedievio rankos.
Nes tu, o Viešpatie, esi mano ištvermė; o Viešpatie, tu esi mano viltis nuo mano jaunystės.
Aš pasiklioviau tavimi nuo įsčių; tu išvedei mane iš mano motinos įsčių; mano atminimas yra apie tave visą laiką.
Aš tapau daugeliui tarsi pamišėlis; tu esi mano pagalba ir mano stiprybė, tu esi mano Gelbėtojas, o Viešpatie.
Mano burna prisipildė palaiminimų, kad laiminčiau tavo didybės šlovę visą dieną.
Neišmesk manęs mano senatvės metu; kai mano siela nusilps, nepalik manęs.
Nes mano priešai kalbėjo pikta prieš mane; ir tie, kurie tykoja mano sielos, tarėsi prieš mano sielą.
Sakydami tuo pačiu metu: Dievas apleido jį; bėkite ir pagaukite jį, nes nėra kam jo išgelbėti.
O Dieve, atkreipk dėmesį į mano pagalbą.
Tegu tie, kurie šmeižia mano sielą, būna sugėdinti ir sumažinti; tegu tie, kurie siekia man blogio, apsivelka gėda ir negarbe.’

Tai yra antrosios atgailos, kurią sakė Pistis Sophia, aiškinimas.“

37 SKYRIUS

Gelbėtojas atsakė ir tarė Petrui: „Puiku, Petrai, tai yra jos atgailos aiškinimas. Jūs esate palaiminti labiau nei visi žmonės žemėje, nes aš atskleidžiau jums šiuos slėpinius. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš išpildysiu jus kiekvienoje pleromoje (pilnatvėje), nuo vidinių slėpinių iki išorinių slėpinių. Ir aš pripildysiu jus Dvasios, kad būtumėte vadinami pneumatikais (dvasiniais), išpildytais kiekvienoje pleromoje. Ir iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kad duosiu jums visus visų mano Tėvo vietų ir visų Pirmojo Slėpinio vietų slėpinius, kad tas, kurį priimsite žemėje, būtų priimtas į aukštybės šviesą. Ir tas, kurį išmesite žemėje, būtų išmestas iš mano Tėvo Karalystės, kuri yra danguje. Vis dėlto dabar klausykite ir ištempkite ausis visoms atgailoms, kurias sakė Pistis Sophia. Ji vėl tęsė ir sakė trečiąją atgailą, kalbėdama:

‘O galių Šviesa, atkreipk dėmesį ir išgelbėk mane.
Tegu tie, kurie nori atimti mano šviesą iš manęs, patiria nesėkmę ir būna tamsoje. Tegu jie grįžta į Chaosą, ir tegu tie, kurie nori atimti mano galią, būna sugėdinti.
Tegu tie, kurie mane persekioja ir sako: mes tapome jos viešpačiais, greitai grįžta į tamsą.
Tegu visi tie, kurie ieško šviesos, džiaugiasi ir klesti, ir tegu tie, kurie nori tavo slėpinio, sako visą laiką: tegu slėpinys būna iškeltas.
Išgelbėk mane dabar šiuo metu, o Šviesa, nes aš stokoju savo šviesos, kuri buvo atimta. Ir man reikia mano galios, kuri buvo iš manęs paimta. Tu, o Šviesa, tu esi mano Gelbėtojas, ir tu esi mano vaduotojas, o Šviesa.

Išgelbėk mane greitai iš šio Chaoso’.“

38 SKYRIUS

Tačiau atsitiko taip, kai Jėzus baigė sakyti šiuos žodžius savo mokiniams, sakydamas: „Tai yra trečioji atgaila, kurią sakė Pistis Sophia“, jis tarė jiems: „Tegu tas, kuriame pakilo suvokimo Dvasia, ateina į priekį ir kalba su supratimu apie atgailą, kurią sakė Pistis Sophia“.

Atsitiko taip, prieš Jėzui baigiant kalbėti, Morta atėjo į priekį, ji parpuolė prie jo kojų, ji pabučiavo jas. Ji sušuko, ji garsiai verkė nusižeminusi, sakydama: „Mano Viešpatie, pasigailėk manęs ir būk gailestingas man, ir leisk man pasakyti atgailos, kurią sakė Pistis Sophia, aiškinimą“. Ir Jėzus padavė Mortai ranką, jis tarė jai: „Palaimintas kiekvienas žmogus, kuris nusižemina, nes jam bus suteiktas gailestingumas. Dabar šiuo metu, Morta, tu esi palaiminta. Vis dėlto, pateik dabar Pistis Sophia atgailos minties aiškinimą“.

Morta atsakė ir tarė Jėzui tarp mokinių: „Dėl atgailos, kurią sakė Pistis Sophia, o mano Viešpatie Jėzau, tavo šviesos galia, kuri buvo Dovyde, kartą pranašavo 69-ojoje psalmėje, sakydama:

O Viešpatie Dieve, atkreipk dėmesį į mano pagalbą.
Tegu tie, kurie ieško mano sielos, būna sugėdinti ir patiria negarbę.
Tegu tie, kurie sako man: puiku, puiku, būna nedelsiant pasukti atgal ir sugėdinti.
Tegu visi tie, kurie ieško tavęs, džiūgauja ir džiaugiasi tavimi; ir tegu tie, kurie myli tavo išgelbėjimą, sako visą laiką: tegu Dievas būna išaukštintas.
Bet aš esu vargšas ir man reikia pagalbos. O Viešpatie, padėk man; tu esi mano pagalba ir mano gynyba. O Viešpatie, nedelsk.’

Tai yra trečiosios atgailos, kurią sakė Pistis Sophia, giedodama šlovę aukštybei, aiškinimas.“

39 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Jėzus išgirdo Mortą sakant šiuos žodžius, jis tarė: „Puiku, Morta, ir gerai padaryta.“ Jėzus vėl tęsė kalbą. Jis tarė savo mokiniams: „Pistis Sophia vėl tęsė ketvirtąją atgailą, sakydama ją, kai liūto veido galia ir visos materialios emanacijos su ja, kurias Autadas pasiuntė į Chaosą, dar nebuvo antrą kartą jos užpuolusios, kad atimtų visą likusią šviesą, kuri buvo joje. Ji sakė šią atgailą taip:

‘O Šviesa, kuria pasitikėjau, išgirsk mano atgailą; ir tegu mano balsas ateina į tavo buveinę.
Nenugręžk savo šviesos atvaizdo nuo manęs, bet atkreipk dėmesį į mane. Jei jos mane spaudžia, išgelbėk mane greitai tuo metu, kai šaukiuosi tavęs.
Nes mano laikas pradingo kaip kvapas, ir aš tapau materija.
Mano šviesa buvo atimta iš manęs, ir mano galia išdžiūvo. Aš pamiršau savo slėpinį, kurį vykdžiau pradžioje.
Dėl baimės balso ir Autado galios mano galia sumažėjo manyje.
Aš tapau tarsi ypatingas demonas, kuris gyvena materijoje, kuriame nėra šviesos. Ir aš tapau tarsi dvasia antrininkė, kuri yra materialiame kūne, kurioje nėra šviesos galios.
Ir aš tapau tarsi dekanas, kuris yra tik ore.
Autado emanacijos labai mane nuliūdino; ir mano partneris kalbėjo apie tai taip: vietoj šviesos joje, jos pripildė ją Chaoso.
Aš pati rijau savo materijos prakaitą ir ašaras iš mano akių materijos kančios, kad tie, kurie mane spaudžia, neatimtų ir šių dalykų.
Visi šie dalykai nutiko man, o Šviesa, per tavo potvarkį ir su tavo įsakymu. Ir tai tavo potvarkis, kad aš būčiau tarp šių dalykų.
Tavo potvarkis nuleido mane žemyn, ir aš nusileidau kaip Chaoso galia; ir mano galia sukrešėjo manyje.
Bet tu, o Viešpatie, esi amžina šviesa; ir visą laiką tu ieškai tų, kurie yra spaudžiami.
Dabar šiuo metu, o Šviesa, pakilk ir ieškok mano galios ir mano sielos manyje. Tavo potvarkis įvykdytas, kurį tu paskyrei man mano kančioje. Mano laikas atėjo, kad tu ieškotum mano galios ir mano sielos, ir tai yra laikas, kurį tu paskyrei manęs ieškoti;
Nes tavo gelbėtojai ieškojo galios, kuri yra mano sieloje, nes skaičius yra užbaigtas, ir kad jie išgelbėtų taip pat ir jos materiją.
Ir tada tuo metu visi materialių eonų archontai bijos prieš tavo šviesą; ir visos tryliktojo materialaus eono emanacijos bijos prieš tavo šviesos slėpinį, kad kiti galėtų apsivilkti tuo, kas apvalyta jų šviesos.
Nes Viešpats ieškos jūsų sielų galios; jis atskleidė savo slėpinį.
Nes jis pažvelgs į atgailą tų, kurie yra vietose apačioje; ir jis nepraleido pro akis jų atgailos.
Tai yra tas slėpinys, kuris tapo pavyzdžiu giminei, kuri gims; ir giminė, kuri gims, giedos šlovę aukštybei.
Nes šviesa pažvelgė iš savo šviesos aukštybės. Jis pažvelgs žemyn į visą materiją;
Kad išgirstų dejonę tų, kurie surišti; kad išlaisvintų sielų galią, kurių galia yra surišta.
Kad įdėtų savo vardą į sielą, ir savo slėpinį į Galią’.“

40 SKYRIUS

Tačiau atsitiko taip, Jėzui kalbant šiuos žodžius savo mokiniams, sakant jiems: „Tai yra ketvirtoji atgaila, kurią sakė Pistis Sophia; dabar šiuo metu tas, kuris supranta, tesupranta“ – atsitiko taip, kai Jėzus pasakė šiuos žodžius, Jonas atėjo į priekį. Jis pabučiavo Jėzaus krūtinę, jis tarė: „Mano Viešpatie, įsakyk man taip pat ir leisk man pasakyti ketvirtosios atgailos, kurią sakė Pistis Sophia, aiškinimą“. Jėzus tarė Jonui: „Aš įsakau tau ir leidžiu tau pateikti atgailos, kurią sakė Pistis Sophia, aiškinimą.“ Jonas atsakė, jis tarė: „Mano Viešpatie Gelbėtojau, dėl šios atgailos, kurią sakė Pistis Sophia, tavo šviesos galia, kuri buvo Dovyde, kartą pranašavo apie tai 101-ojoje psalmėje:

‘Viešpatie, išgirsk mano maldą ir tegu mano balsas ateina pas tave.
Nenugręžk savo veido nuo manęs; palenk savo ausį į mane mano kančios dieną; išgirsk mane greitai tą dieną, kai šauksiuosi tavęs.
Nes mano dienos pradingo kaip dūmai, ir mano kaulai išdžiūvo kaip akmuo.
Aš esu išdegintas kaip žolė ir mano širdis išdžiūvo; nes aš pamiršau valgyti savo duoną.
Nuo mano dejonės balso mano kaulai prilipo prie mano kūno.
Aš tapau kaip pelikanas dykumoje. Aš tapau kaip pelėda namuose.
Aš praleidau budėjimo naktis; aš tapau kaip vienišas žvirblis ant stogo.
Mano priešai priekaištavo man visą dieną; ir tie, kurie mane gerbia, prisiekė prieš mane.
Nes aš valgiau pelenus vietoj duonos; aš sumaišiau savo gėrimą su ašaromis;
Tavo rūstybės ir tavo pykčio akivaizdoje; nes tu iškėlei mane, tu nubloškei mane žemyn.
Mano dienos pasviro kaip šešėlis, ir aš išdžiūvau kaip žolė.
Bet tu, o Viešpatie, egzistuoji per amžius; ir tavo atminimas iš kartos į kartą.
Pakilk ir būk gailestingas Sionui; nes atėjo laikas gailestingumui jam; nes paskirtas laikas atėjo.
Tavo tarnai troško jo akmenų; ir jie parodys gailestį jo žemei.
Tautos bijos Viešpaties vardo ir žemės karaliai bijos tavo šlovės.
Nes Viešpats pastatys Sioną ir pasirodys savo šlovėje.
Jis pažvelgė į nusižeminusiųjų maldą, ir jis nepasibjaurėjo jų prašymu.
Tegu tai būna užrašyta kitai kartai; ir žmonės, kurie bus sukurti, laimins Viešpatį.
Nes jis pažvelgė iš savo šventos aukštybės; Viešpats pažvelgė iš dangaus į žemę;
Kad išgirstų dejonę tų, kurie surišti, kad išlaisvintų sūnus tų, kurie buvo nužudyti;
Kad ištartų Viešpaties vardą Sione ir jo palaiminimą Jeruzalėje.’

Tai, mano Viešpatie, yra atgailos slėpinio, kurį sakė Pistis Sophia, aiškinimas.“

41 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Jonas baigė sakyti šiuos žodžius Jėzui tarp jo mokinių, jis tarė jam: „Puiku, Jonai, tu skaistusis, kuris valdysi Šviesos Karalystėje.“ Tačiau Jėzus vėl tęsė kalbą, jis tarė savo mokiniams: „Vėl atsitiko taip: Autado emanacijos spaudė Pistis Sophia Chaose.

Jos norėjo atimti visą jos šviesą, ir potvarkis dar nebuvo užbaigtas, kad išvesčiau ją iš Chaoso, ir įsakymas man dar nebuvo atėjęs per Pirmąjį Slėpinį, kad išgelbėčiau ją iš Chaoso. Atsitiko taip, kai visos materialios Autado emanacijos spaudė ją, ji sušuko ir sakė penktąją atgailą, kalbėdama:

‘O mano išgelbėjimo Šviesa, aš giedu šlovę tau aukštybės vietoje, ir vėl Chaose.
Aš giedosiu šlovę tau savo giesme, kuria šlovinau tave aukštybėje ir kuria šlovinau tave, kai buvau Chaose; tegu ji pasiekia tave. Ir atkreipk dėmesį, o Šviesa, į mano atgailą.
Mano galia prisipildė tamsos; ir mano šviesa nusileido į Chaosą.
Aš tapau kaip Chaoso archontai, kurie nuėjo į tamsą apačioje; aš tapau kaip materialus kūnas, kuris neturi nieko aukštybėje, kas jį išgelbėtų.
Aš tapau kaip materialūs dalykai, kurių galia buvo atimta iš jų, kai jie buvo įmesti į Chaosą, kurių tu neišgelbėjai; ir jie buvo sunaikinti tavo potvarkiu.
Dabar šiuo metu aš esu padėta į tamsą apačioje, į tamsius dalykus ir į materialius dalykus, kurie yra mirę; ir juose nėra galios.
Tu užtraukei savo potvarkį ant manęs; su visais dalykais, kuriuos paskyrei.
Ir Dvasia pasitraukė ir paliko mane; ir vėl, per tavo potvarkį, mano eono emanacijos nepadėjo man; ir jos nekentė manęs, ir jos atsitraukė nuo manęs, ir vis dėlto aš nesu visiškai sunaikinta.
Ir mano šviesa sumažėjo manyje, ir aš šaukiausi šviesos su visa šviesa, kuri yra manyje; ir aš ištiesiau savo rankas į tave.
Dabar šiuo metu, o Šviesa, ar tu galbūt išpildysi savo potvarkį Chaose? Ir ar gelbėtojai, kurie atėjo pagal tavo potvarkį, galbūt pakils tamsoje ir ateis, ir bus tavo mokiniai?
Ar jie galbūt sakys tavo vardo slėpinį Chaose?
Arba ar jie verčiau nesakys tavo vardo Chaoso materijoje, toje, kurioje tu neapvalysi?
Bet aš giedojau šlovę tau, o Šviesa, ir mano atgaila pasieks tave aukštybėje.
Tegu tavo šviesa nusileidžia ant manęs.
Mano šviesa buvo atimta iš manęs ir aš esu varge dėl šviesos, nuo to laiko, kai buvau emanuota. Ir kai pažvelgiau į aukštybę į šviesą, aš pažvelgiau žemyn į šviesos galią, kuri yra Chaose; aš pakilau, aš nusileidau.
Tavo potvarkis nusileido ant manęs, ir baimės, kurias tu man paskyrei, sukrėtė mane.
Ir jos apsupo mane riaumodamos kaip vanduo, jos pagavo mane iškart visam mano laikui.
Ir per tavo potvarkį tu neleidai mano bendraemanacijoms man padėti; ir tu neleidai mano partneriui išgelbėti manęs iš mano kančių.’

Tai yra penktoji atgaila, kurią sakė Pistis Sophia Chaose, kai visos materialios Autado emanacijos toliau kankino ją.“

42 SKYRIUS

Kai Jėzus pasakė šiuos dalykus savo mokiniams, jis tarė jiems: „Kas turi ausis girdėti, tegirdi dalykus, kuriuos aš darysiu, ir dalykus, kuriuos jūs matysite.

Ir jūs liudysite apie visus Dangaus Karalystės dalykus.“

43 SKYRIUS

Kai Jėzus pasakė šiuos dalykus, jis tarė savo mokiniams: „Kas turi ausis girdėti, tegirdi.“ Marija vėl pašoko, ji atėjo į vidurį, atsistojo šalia Pilypo ir tarė Jėzui: „Mano Viešpatie, mano šviesos žmogus turi ausis, ir aš esu pasiruošusi girdėti savo galios pagalba. Ir aš supratau žodį, kurį tu pasakei. Dabar šiuo metu, mano Viešpatie, klausyk, kad aš kalbėčiau atvirai, nes tu mums pasakei: ‘Kas turi ausis girdėti, tegirdi.’ Dėl žodžio, kurį tu pasakei Pilypui: ‘Tu ir Tomas, ir Matas esate trys, kuriems duota, per Pirmąjį Slėpinį, užrašyti kiekvieną Šviesos Karalystės žodį ir juos liudyti’; klausyk dabar, kad pateikčiau šių žodžių aiškinimą. Tai yra tai, ką tavo šviesos galia kartą pranašavo per Mozę: ‘Per du ir tris liudytojus viskas bus patvirtinta’. Trys liudytojai yra Pilypas, Tomas ir Matas“.

Atsitiko taip, kai Jėzus išgirdo šiuos žodžius, jis tarė: „Puiku, Marija, tai yra žodžio aiškinimas.

Dabar šiuo metu tu, Pilypai, ateik į priekį ir pateik Pistis Sophia penktosios atgailos slėpinio aiškinimą. Ir po to sėsk ir užrašyk kiekvieną žodį, kurį aš kalbėsiu, iki tavo dalies skaičiaus Šviesos Karalystės žodžiuose, kuriuos tu užrašysi, išsipildymo. Po to tu ateisi į priekį ir kalbėsi, ką tavo Dvasia supras. Vis dėlto dabar, šiuo metu, pateik Pistis Sophia penktosios atgailos slėpinio paaiškinimą.“

Bet Pilypas atsakė ir tarė Jėzui: „Mano Viešpatie, klausyk, kad pasakyčiau jos atgailos aiškinimą. Nes tavo galia kartą pranašavo apie tai per Dovydą 87-ojoje psalmėje, sakydama:

‘O Viešpatie, mano išgelbėjimo Dieve, aš šaukiausi tavęs dieną ir naktį.
Tegu mano malda ateina tavo akivaizdon. Palenk savo ausį, o Viešpatie, į mano prašymą.
Nes mano siela prisipildė blogio; mano gyvenimas priartėjo prie Amentės (požemio).
Aš esu įskaitytas tarp tų, kurie nuėjo žemyn į duobę, aš tapau kaip žmogus be pagalbininko.
Laisvas tarp mirusiųjų, kaip užmuštieji, kurie išmesti ir miega kapuose, kurių dabar tu neprisimeni; ir jie sunaikinti per tavo rankas.
Aš buvau paguldytas duobėje apačioje, tamsybėse ir mirties šešėlyje.
Tavo pyktis prispaudė mane; ir visi tavo rūpesčiai nusileido ant manęs.
Tu privertei tuos, kurie mane pažįsta, nutolti nuo manęs; jie laikė mane pasibjaurėjimu sau; jie pastatė mane, ir aš nėjau.
Mano akis (akys) nusilpo dėl mano skurdo; aš šaukiausi tavęs, o Viešpatie, visą dieną; aš ištiesiau savo rankas į tave.
Ar tu galbūt darysi savo stebuklus tarp mirusiųjų? Ar šešėliai pakils, kad išpažintų tave?
Ar tavo vardas galbūt bus tariamas kapuose?
Ir tavo teisumas žemėje, kurią tu pamiršai?
Bet aš šaukiausi tavęs, o Viešpatie, ir mano malda pasieks tave aušros valandą.
Nenugręžk savo veido nuo manęs.
Nes aš esu vargšas; aš buvau varge nuo savo jaunystės; bet kai buvau išaukštintas, aš nusižeminau, ir aš pakilau.
Tavo įniršiai nusileido ant manęs, ir tavo baimės sukrėtė mane.
Jos apsupo mane kaip vanduo; jos pagavo mane visą dieną.
Tu privertei mano bendražygius nutolti nuo manęs; ir tuos, kurie mane pažįsta, dėl mano vargingumo’.

Tai yra penktosios atgailos, kurią sakė Pistis Sophia, kai buvo kankinama Chaose, aiškinimas.“

44 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Jėzus išgirdo šiuos žodžius, kuriuos sakė Pilypas, jis tarė jam: „Puiku, Pilypai, tu mylimasis. Ateik dabar šiuo metu, sėsk ir rašyk savo dalį kiekvieno žodžio, kurį aš sakysiu, ir ką darysiu, ir viską, ką pamatysi“. Ir nedelsiant Pilypas atsisėdo ir rašė.

Atsitiko taip pat po šito, Jėzus vėl tęsė kalbą. Jis tarė savo mokiniams: „Tuomet Pistis Sophia šaukėsi Šviesos. Jis atleido jos nuodėmę, kad ji apleido savo vietą ir nusileido į tamsą.

Ji sakė šeštąją atgailą šiuo būdu, kalbėdama:

Aš giedojau tau šlovę, o Šviesa, tamsoje apačioje.
Išgirsk mano atgailą, ir tegu tavo šviesa atkreipia dėmesį į mano maldavimo balsą.
O Šviesa, jei tu prisiminsi mano nuodėmes, aš negalėsiu ateiti tavo akivaizdon, ir tu apleisi mane.
Nes tu, o Šviesa, esi mano Gelbėtojas dėl tavo vardo šviesos. Aš tikėjau tavimi, o Šviesa.
Ir mano galia tikėjo tavo slėpiniu. Ir be to, mano galia pasitikėjo šviesa, kai ji buvo tarp tų aukštybėje, ir ji (mano galia) pasitikėjo ja (šviesa), kai ji (mano galia) buvo Chaose apačioje.
Tegu visos galios manyje pasitiki šviesa, kai aš esu tamsoje apačioje, ir tegu jos pasitiki ja, kai ateina į aukštybės vietą.
Nes ji (šviesa) yra gailestinga mums ir gelbsti mus, ir joje yra didis išgelbėjimo slėpinys.
Ir ji išgelbės visas galias iš Chaoso dėl mano nusižengimo, nes aš apleidau savo vietą, aš nusileidau į Chaosą.’

Šiuo metu dabar, tas, kurio supratimas (protas) yra pakylėtas, tesupranta.“

45 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Jėzus baigė sakyti šiuos žodžius savo mokiniams, jis tarė jiems: „Ar suprantate, kokiu būdu aš kalbu su jumis?“ Andriejus atėjo į priekį, jis tarė: „Mano Viešpatie, dėl Pistis Sophia šeštosios atgailos aiškinimo tavo šviesos galia kartą pranašavo per Dovydą 129-ojoje psalmėje, sakydama:

‘Iš gelmių aš šaukiausi tavęs, o Viešpatie.
Išgirsk mano balsą; tegu tavo ausys būna palenktos į mano maldavimo balsą.
O Viešpatie, jei tu atkreipsi dėmesį į mano nedorybes, kas galės išstovėti?
Nes atleidimas yra pas tave; aš laukiau tavęs, o Viešpatie, dėl tavo vardo.
Mano siela laukė tavo žodžio.
Mano siela vylėsi Viešpačiu nuo ryto iki vakaro; tegu Izraelis viliasi Viešpačiu nuo ryto iki vakaro.
Nes gailestingumas yra Viešpaties rankoje, ir pas jį yra didis išgelbėjimas.
Ir jis išgelbės Izraelį iš visų jo nedorybių’.“

Jėzus tarė jam: „Puiku, Andriejau, tu palaimintasis.

Tai yra jos atgailos aiškinimas. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, aš išpildysiu jus visuose šviesos slėpiniuose ir kiekvienoje žinijoje (gnosis), nuo vidinio vidaus iki išorinio išorės; nuo Neišreiškiamojo iki tamsybių tamsos; ir nuo Šviesų Šviesos iki materijos (materijos); nuo visų dievų iki demonų; nuo visų viešpačių iki dekanų; nuo visų galių (exousiai) iki tarnų; nuo žmonių sukūrimo iki (to), žvėrių, galvijų ir roplių, kad būtumėte vadinami tobuli, išpildyti kiekvienoje pleromoje. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kad toje vietoje, kurioje aš būsiu savo Tėvo Karalystėje, jūs taip pat būsite ten su manimi. Ir kai tobulas skaičius bus užbaigtas, kad mišinys būtų ištirpintas, aš įsakysiu atvesti visus dievus tironus, kurie neatidavė to, kas apvalyta jų šviesos. Aš įsakysiu išminties ugniai, kurią perduoda tobulieji, suvartoti tuos tironus, kol jie atiduos paskutinę dalį to, kas apvalyta jų šviesos.“

Atsitiko taip, kai Jėzus baigė sakyti šiuos žodžius savo mokiniams, jis tarė jiems: „Ar suprantate, kokiu būdu aš kalbėjau su jumis?“ Marija tarė: „Taip, o Viešpatie, aš supratau kalbą, kurią tu pasakei. Dėl žodžio, kurį tu pasakei: ‘Tirpstant visam mišiniui, tu sėdėsi ant šviesos galios, ir tavo mokiniai, tai yra mes, mes sėdėsime tavo dešinėje. Ir tu teisi dievus tironus, kurie neatidavė to, kas apvalyta jų šviesos. Ir išminties ugnis suvartos juos, kol jie atiduos paskutinę dalį šviesos, kuri yra juose.’ Dėl šio žodžio tavo šviesos galia kartą pranašavo per Dovydą 81-ojoje psalmėje, sakydama: ‘Dievas sėdės dievų susirinkime ir teis dievus’.“

Jėzus tarė jai: „Puiku, Marija.“

46 SKYRIUS

Jėzus vėl tęsė kalbą, jis tarė savo mokiniams: „Atsitiko taip, kai Pistis Sophia baigė sakyti šeštąją atgailą dėl savo nusižengimo atleidimo, ji vėl atsigręžė į aukštybę, kad pamatytų, ar jai atleistos nuodėmės, ir kad pamatytų, ar ji bus išvesta iš Chaoso. Ir ji dar nebuvo išklausyta, per Pirmojo Slėpinio įsakymą, kad jos nuodėmė būtų atleista ir kad ji būtų išvesta iš Chaoso. Kai ji atsigręžė į aukštybę pamatyti, ar jos atgaila priimta, ji pamatė visus dvylikos eonų archontus besityčiojančius iš jos ir džiūgaujančius dėl jos, nes jos atgaila dar nebuvo priimta. Kai ji pamatė juos besityčiojančius iš jos, ji labai nuliūdo, pakėlė balsą į aukštybę, sakydama septintąją atgailą:

‘O Šviesa, aš pakėliau savo galią į tave, mano Šviesa.
Aš tikėjau tavimi; neleisk man būti paniekintai. Neleisk dvylikos eonų archontams, kurie manęs nekenčia, džiūgauti dėl manęs.
Nes visi tie, kurie tiki tavimi, nebus sugėdinti. Tegu tie, kurie atėmė mano galią, lieka tamsoje ir neturi iš to jokios naudos, bet tegu ji būna iš jų atimta.
O Šviesa, parodyk man savo kelius, ir aš būsiu jais išgelbėta; ir parodyk man savo takus, kad būčiau išgelbėta Chaose.
Ir vesk mane savo šviesoje, ir tegu žinosiu, o Šviesa, kad tu esi mano Gelbėtojas; aš pasitikėsiu tavimi visą savo laiką.
Atkreipk dėmesį, kad išgelbėtum mane, o Šviesa, nes tavo gailestingumas egzistuoja per amžius.
Dėl mano nusižengimo, kurį padariau nuo pradžios savo nežinojime, neįskaityk man to, o Šviesa, bet verčiau išgelbėk mane per savo didį nuodėmių atleidimo slėpinį, dėl savo gerumo, o Šviesa.
Nes Šviesa yra gera ir teisi. Dėl to ji (Šviesa) leis man būti išgelbėtai nuo mano nusižengimo.
Ir mano galias, kurios sumažėjo dėl baimės prieš materialias Autado emanacijas, jis ištrauks iš ten savo potvarkiu. Ir mano galias, kurios sumažėjo dėl gailestingumo stokos, jis išmokys savo žinijos.
Nes visos šviesos žinijos yra išgelbėjimai ir slėpiniai kiekvienam, kuris ieško savo paveldo vietų ir savo slėpinių.
Dėl savo vardo slėpinio, o Šviesa, atleisk mano nusižengimą, nes jis didelis.
Kiekvienam, kuris pasitiki šviesa, jis duos slėpinį, kuris jį džiugina.
Ir jo siela egzistuos šviesos vietose; ir jo galia paveldės Šviesos Lobyną.
Tai šviesa suteikia galią tiems, kurie ja tiki. Ir jos slėpinio vardas yra tiems, kurie ja pasitiki. Ir ji parodys jiems paveldo vietą, kuri yra Šviesos Lobyne.
Be to, aš tikėjau šviesa visą laiką, kad būtent ji išgelbės mano kojas nuo tamsos pančių.
Atkreipk dėmesį į mane, o Šviesa, ir išgelbėk mane, nes mano vardas buvo atimtas iš manęs Chaose.
Be visų emanacijų, mano klausimų ir mano priespaudų yra labai daug; išgelbėk mane nuo mano nusižengimo ir šios tamsos.
Ir pažvelk į mano priespaudos vargą, ir atleisk mano nusižengimą.
Atkreipk dėmesį į dvylikos eonų archontus, kurie nekenčia manęs su pavydu.
Sergėk mano galią ir išgelbėk mane; ir neleisk man likti šioje tamsoje, nes aš tikėjau tavimi.
Ir jie padarė didelę kvailystę, nes aš tikėjau tavimi, o Šviesa.
Dabar šiuo metu, o Šviesa, išgelbėk mano galias nuo Autado emanacijų, kurių esu spaudžiama.’

Dabar šiuo metu, tas, kuris yra blaivus, tebūna blaivus.“

Kai Jėzus pasakė šiuos dalykus savo mokiniams, Tomas atėjo į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie, aš esu blaivus, aš tapau blaivesnis, ir mano Dvasia yra pasiruošusi manyje. Ir aš labai džiaugiuosi, nes tu atskleidei mums šiuos žodžius. Vis dėlto aš pakėčiau savo brolius iki šiol, kad nesukelčiau pykčio juose. Bet aš pakenčiu kiekvieną iš jų ateinantį prieš tave pasakyti Pistis Sophia atgailos aiškinimą. Dabar šiuo metu, o Viešpatie, dėl Pistis Sophia septintosios atgailos aiškinimo tavo šviesos galia pranašavo apie tai per pranašą Dovydą, sakydama taip 24-ojoje psalmėje:

‘O Viešpatie, aš pakėliau savo sielą į tave, mano Dieve.
Aš pasiklioviau tavimi; neleisk man būti sugėdintam, ir neleisk mano priešams tyčiotis iš manęs.
Nes kiekvienas, kuris laukia tavęs, nebus sugėdintas. Tegu tie, kurie daro nedorybę be priežasties, būna sugėdinti.
O Viešpatie, parodyk man savo kelius ir išmokyk mane savo takų.
Vesk mane savo tiesos keliu ir mokyk mane, nes tu esi mano Dievas, mano Gelbėtojas. Aš lauksiu tavęs visą dieną.
Prisimink savo užuojautą, o Viešpatie, ir savo gailestingumą, nes jie yra nuo amžinybės.
Neprisimink mano jaunystės nuodėmių ir tų, kurios iš mano nežinojimo. Verčiau prisimink mane pagal savo gailestingumo didybę, dėl savo gerumo, o Viešpatie.
Geras ir teisus yra Viešpats; dėl to jis mokys nusidėjėlius kelyje.
Jis ves gailestingus teisme; jis mokys gailestingus savo kelių.
Visi Viešpaties keliai yra gailestingumas ir tiesa tiems, kurie ieško jo teisumo ir jo liudijimo.
Dėl savo vardo, o Viešpatie, atleisk man mano nuodėmę, (nes) ji labai didelė.
Kas yra žmogus, kuris bijo Viešpaties? Jis paskirs jam įstatymą kelyje, kurį pasirinko.
Jo siela bus gėrybėse; ir jo sėkla paveldės žemę.
Viešpats yra stiprybė tų, kurie jo bijo; ir Viešpaties vardas tiems, kurie jo bijo, yra tai, kas pasakoja jiems apie jo sandorą.
Mano akys nukreiptos į Viešpatį visą laiką; nes tai jis ištrauks mano kojas iš spąstų.
Pažvelk žemyn į mane ir pasigailėk manęs; nes aš esu vienturtis sūnus, aš esu vargšas.
Mano širdies kančios padaugėjo; išvesk mane iš mano vargų.
Pažvelk į mano nusižeminimą ir mano vargą, ir atleisk visas mano nuodėmes.
Pažvelk į mano priešus, nes jų padaugėjo ir jie nekentė manęs neteisinga neapykanta.
Sergėk mano sielą ir išgelbėk mane; neleisk man būti sugėdintam, nes aš vyliausi tavimi.
Nekaltieji ir teisieji prisijungė prie manęs; nes aš laukiau tavęs, o Viešpatie.
O Dieve, išgelbėk Izraelį iš visų jo kančių’.“

Tačiau kai Jėzus išgirdo Tomo žodžius, jis tarė jam: „Puiku, Tomai, ir gerai padaryta. Tai yra septintosios Pistis Sophia atgailos aiškinimas.

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kad visos pasaulio kartos laimins jus žemėje, nes aš atskleidžiau jums tai, ir jūs gavote iš mano Dvasios, ir tapote supratingi bei pneumatikai (dvasiniai), kadangi supratote, ką aš pasakiau. Ir po to aš pripildysiu jus visos šviesos ir visos Dvasios galios, kad nuo šio laiko suprastumėte visus tuos dalykus, kurie bus jums sakomi, ir tuos dalykus, kuriuos matysite. Dar truputį laiko, ir aš kalbėsiu su jumis apie visus aukštybės dalykus, nuo išorinio iki vidinio, ir nuo vidinio iki išorinio.“

47 SKYRIUS

Jėzus vėl tęsė kalbą, jis tarė mokiniams: „Atsitiko taip, kai Pistis Sophia pasakė savo septintąją atgailą Chaose, įsakymas per Pirmąjį Slėpinį, kad aš išgelbėčiau ją ir išvesčiau iš Chaoso, manęs dar nebuvo pasiekęs.

Bet aš pats iš savęs, iš gailestingumo, be įsakymo, nuvedžiau ją į vietą Chaose, kuri buvo šiek tiek platesnė.

Ir kai materialios Autado emanacijos sužinojo, kad ji buvo nuvesta į vietą Chaose, kuri buvo šiek tiek platesnė, jos šiek tiek liovėsi ją spausti, manydamos, kad ji bus visiškai išvesta iš Chaoso. Kai šie dalykai įvyko, Pistis Sophia nežinojo, kad tai aš jai padėjau, nei ji mane apskritai pažinojo.

Bet ji toliau giedojo šlovę Lobyno šviesai, kurią ji kažkada matė ir kuria tikėjo. Ir ji manė, be to, kad tai jis jai padėjo. Ir tai jam ji giedojo šlovę, manydama, kad jis yra tikroji šviesa. Bet kadangi ji tikėjo šviesa, kuri priklauso tikrajam Lobynui, dėl šios priežasties ji bus išvesta iš Chaoso ir jos atgaila bus priimta. Tačiau Pirmojo Slėpinio potvarkis, kad jos atgaila būtų priimta, dar nebuvo užbaigtas. Todėl klausykite dabar, ir aš papasakosiu jums visus dalykus, kurie nutiko Pistis Sophia.

Atsitiko taip, kai nuvedžiau ją į vietą Chaose, kuri buvo šiek tiek platesnė, Autado emanacijos liovėsi ją smarkiai spausti, manydamos, kad ji bus visiškai išvesta iš Chaoso. Tačiau atsitiko taip, kai Autado emanacijos sužinojo, kad Pistis Sophia nebuvo išvesta iš Chaoso, jos vėl visos kartu atsigręžė smarkiai jos spausti. Dėl to ji dabar sakė aštuntąją atgailą, nes jos buvo nustojusios ją spausti, ir jos vėl atsigręžė spausti ją iki galo. Ji sakė šią atgailą, kalbėdama taip:

‘Aš vyliausi tavimi, o Šviesa. Nepalik manęs Chaose; išgelbėk mane ir išvaduok mane su savo žinija.
Atkreipk dėmesį į mane ir išgelbėk mane. Būk man Gelbėtojas, o Šviesa, ir išgelbėk mane, ir atvesk mane į savo šviesos akivaizdą.
Nes tu esi mano Gelbėtojas ir tu atvesi mane į savo akivaizdą. Ir dėl tavo vardo slėpinio vesk mane ir duok man savo slėpinį.
Ir tu išgelbėsi mane, kai esu pagauta į spąstus šios liūto veido galios; nes tu esi mano Gelbėtojas.
Ir aš atiduosiu tai, kas apvalyta mano šviesos, į tavo rankas; tu išgelbėjai mane, o Šviesa, su savo žinija.
Tu supykai ant tų, kurie manęs tykoja, kurie visiškai negalės manęs pagauti. Bet aš tikėjau šviesa.
Aš džiaugsiuosi ir giedosiu šlovę, nes tu pasigailėjai manęs; ir tu atkreipei dėmesį į priespaudą, kurioje esu. Ir tu išgelbėjai mane. Ir taip pat tu išvaduosi mano galią iš Chaoso.
Ir tu nepalikai manęs būti liūto veido galios rankose, bet atvedei mane į vietą, kuri nėra spaudžiama’.“

48 SKYRIUS

Kai Jėzus pasakė šiuos dalykus savo mokiniams, jis vėl atsakė ir tarė jiems: „Atsitiko taip, kai liūto veido galia sužinojo, kad Pistis Sophia visiškai nebuvo išvesta iš Chaoso, ji vėl atėjo su visomis likusiomis materialio mis Autado emanacijomis. Jos vėl spaudė Pistis Sophia. Ir atsitiko taip, kai jos ją spaudė, ji sušuko toje pačioje atgailoje, kurioje kalbėjo taip:

Pasigailėk manęs, o Šviesa, nes jos vėl mane prispaudė. Šviesa manyje buvo sukrėsta dėl tavo potvarkio; ir mano galia, ir mano supratimas (protas).
Mano galia pradėjo mažėti, kol esu šiose priespaudose; ir mano laiko skaičiavimas, kol esu Chaose. Mano šviesa sumažėjo, nes jos atėmė mano galią iš manęs, ir visos galios manyje buvo sudrebintos.
Aš tapau bejėgė prieš visus eonų archontus, kurie manęs nekenčia, ir prieš 24 emanacijas, kurių vietose aš buvau. Ir mano brolis, mano partneris, bijojo man padėti dėl tų, tarp kurių buvau laikoma.
Ir visi aukštybės archontai laikė mane materija be šviesos joje. Aš tapau kaip materiali galia, kuri iškrito iš archontų.
Ir visi tie, kurie buvo eonuose, sakė: ji tapo Chaosu. Ir po to negailestingos galios apsupo mane vienu metu ir tarėsi atimti visą mano šviesą, kuri buvo manyje.
Bet aš pasitikėjau tavimi, o Šviesa, ir sakiau: tu esi mano Gelbėtojas.
Ir mano potvarkis, kurį tu paskyrei man, yra tavo rankose; išgelbėk mane iš Autado emanacijų, kurios spaudžia mane ir persekioja mane, rankų.
Atsiųsk savo šviesą ant manęs, nes aš esu niekas prieš tave; ir išgelbėk mane savo gailestingume.
Neleisk man būti paniekintai, nes tu esi tas, kuriam aš giedojau šlovę, o Šviesa. Tegu Chaosas uždengia Autado emanacijas, ir tegu jos būna nublokštos į tamsą.
Tegu užsičiaupia burnos tų, kurie klastingai nori mane praryti; kurie sako: atimkime visą šviesą, esančią joje, nors aš nepadariau joms nieko blogo’.“

49 SKYRIUS

Tačiau kai Jėzus pasakė šiuos dalykus, Matas atėjo į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie, tavo Dvasia išjudino mane, ir tavo šviesa padarė mane blaivų, kad papasakočiau aštuntąją Pistis Sophia atgailą. Nes tavo galia kartą pranašavo apie tai per Dovydą 30-ojoje psalmėje, sakydama:

‘Aš vyliausi tavimi, o Viešpatie. Neleisk man būti sugėdintam per amžius; išgelbėk mane savo teisume.
Palenk savo ausį į mane; išgelbėk mane greitai, būk man Dievas gynėjas ir prieglobsčio namai man išgelbėti.
Nes tu esi mano atrama ir mano prieglobstis; dėl savo vardo tu vesi mane ir maitinsi mane.
Ir tu išvesi mane iš šių spąstų, kuriuos jie paslėpė man, nes tu esi mano gynėjas.
Į tavo rankas atiduosiu savo dvasią. Tu išgelbėjai mane, o Viešpatie, tiesos Dieve.
Tu nekentei tų, kurie tuščiai laikosi to, kas beprasmiška. Bet aš pasitikėjau;
Ir aš džiaugsiuosi Viešpačiu, ir būsiu linksmas dėl tavo gailestingumo; nes tu pažvelgei į mano nusižeminimą, ir tu išgelbėjai mano sielą iš mano vargų.
Tu neuždarei manęs priešo rankose; tu pastatei mano kojas plačioje vietoje.
Pasigailėk manęs, o Viešpatie, nes aš kenčiu; mano akis varginama pykčio; ir mano siela, ir mano pilvas.
Nes mano metai praleisti varge ir mano gyvenimas praleistas dejonėse; mano galia nusilpo skurde, ir mano kaulai varginami.
Aš tapau priekaištu visiems savo priešams ir savo kaimynams. Aš tapau baime tiems, kurie mane pažįsta, ir tie, kurie mane matė, bėgo nuo manęs.
Aš buvau pamirštas kaip lavonas jų širdyse; ir aš tapau kaip sudužęs indas.
Aš girdėjau panieką iš daugelio savo pusėje, kurie mane apsupo; kai jie susirinko prieš mane, jie tarėsi atimti mano sielą iš manęs.
Bet aš pasitikėjau tavimi, o Viešpatie, aš sakiau: tu esi mano Dievas.
Mano burtai yra tavo rankose; išgelbėk mane iš mano priešų rankos ir išvaduok mane nuo tų, kurie mane persekioja.
Atskleisk savo veidą virš savo tarno ir išgelbėk mane savo gailestingume, o Viešpatie.
Neleisk man būti sugėdintam, nes aš šaukiausi tavęs; tegu bedieviai būna sugėdinti ir nustumti į Amentę.
Tegu nutyla klastingos lūpos, kurios kalba neteisybę prieš teisųjį su išdidumu ir panieka’.“

50 SKYRIUS

Tačiau kai Jėzus išgirdo šiuos žodžius, jis tarė: „Gerai padaryta, Matai. Dabar šiuo metu iš tiesų sakau jums: kai tobulas skaičius bus užbaigtas ir Visuma bus pakelta, aš sėdėsiu Šviesos Lobyne, ir jūs patys sėdėsite ant dvylikos šviesos galių, kol mes vėl nustatysime visus dvylikos gelbėtojų rangus kiekvieno iš jų paveldo vietoje.“ Bet kai jis pasakė šiuos dalykus, jis tarė: „Ar suprantate, ką aš sakau?“ Marija atėjo į priekį ir tarė: „O Viešpatie, dėl to tu mums kartą sakei palyginimu: ‘Jūs ištvėrėte su manimi gundymuose. Aš įkursiu jums karalystę tokiu būdu, kokiu mano Tėvas įkūrė ją man, kad jūs valgytumėte ir gertumėte prie mano stalo mano karalystėje. Ir jūs sėdėsite ant dvylikos sostų ir teisite 12 Izraelio giminių’.“ Jis tarė jai: „Puiku, Marija.“ Jėzus vėl tęsė ir tarė savo mokiniams: „Atsitiko taip po šių dalykų, kai Autado emanacijos spaudė Pistis Sophia Chaose, ji sakė devintąją atgailą, kalbėdama:

‘O Šviesa, nublokšk tuos, kurie atėmė mano galią iš manęs; ir atimk galią iš tų, kurie atėmė manąją iš manęs.
Nes aš esu tavo galia ir tavo šviesa; ateik ir išgelbėk mane.
Tegu didi tamsa uždengia tuos, kurie mane spaudžia; pasakyk mano galiai: aš esu tas, kuris išgelbės tave.
Visi tie, kurie nori visiškai atimti mano šviesą iš manęs: tegu jų galia žlunga; tie, kurie nori visiškai atimti mano šviesą iš manęs: tegu jie grįžta į Chaosą ir tampa bejėgiai.
Tegu jų galia tampa kaip dulkės; ir tegu Jeu, tavo angelas, nubloškia juos.
Ir jei jie bandys eiti į aukštybę, tegu tamsa pagauna juos, kad jie sukluptų ir grįžtų į Chaosą; ir tegu tavo angelas, Jeu, persekioja juos ir nusiunčia juos į tamsą apačioje.
Nes man nepadarius jiems blogo, jie pagavo mane į spąstus su liūto veido galia, iš kurios jų šviesa bus atimta; jie prispaudė galią manyje, kurios jie negalės atimti.
Dabar šiuo metu, o Šviesa, atimk tai, kas apvalyta, iš liūto veido galios, jam nežinant; ir mintį, kurią Autadas turėjo (sumanė), kad atimtų mano šviesą: atimk jo paties; ir tegu liūto veido galios, kuri pagavo mane, šviesa būna atimta.
Mano galia suklestės šviesoje ir džiaugsis, nes jis ją išgelbės.
Ir visos mano galios dalys sakys: dabar nėra Gelbėtojo, išskyrus tave; nes tai tu išgelbėsi mane iš liūto veido galios, kuri atėmė mano galią iš manęs, rankų. Ir tai tu išgelbsti mane iš rankų tų, kurie atėmė mano galią ir mano šviesą iš manęs.
Nes jie stojo prieš mane ir melavo apie mane. Ir jie sako: aš žinau šviesos, kuri yra aukštybėje, slėpinį, kuria aš tikėjau. Ir jie vertė mane, sakydami: Pasakyk mums šviesos, kuri yra aukštybėje, slėpinį, tą, kurio aš nežinau.
Ir jie atlygino man visais šiais piktais dalykais, nes aš tikėjau aukštybės šviesa; ir jie padarė mano galią bešviesę.
Bet kai buvau verčiama, aš sėdėjau tamsoje, kol mano siela buvo nusižeminusi sielvarte.
Ir, o Šviesa, apie kurią aš giedu šlovę tau, išgelbėk mane; aš žinau, kad tu išgelbėsi mane, nes aš vykdžiau tavo valią nuo tada, kai buvau savo eone. Aš vykdžiau tavo valią kaip neregimieji, kurie yra mano vietoje, ir kaip mano partneris; ir aš nuliūdau, kai žiūrėjau, ieškodama tavo šviesos.
Dabar šiuo metu visos Autado emanacijos apsupo mane; ir džiūgavo dėl manęs, ir jos labai mane spaudė, man nežinant; ir jos pabėgo, jos paliko mane, ir jos nebuvo man gailestingos.
Jos vėl atsigręžė ir gundė mane, ir spaudė mane didžia priespauda; jos griežė dantimis ant manęs, norėdamos visiškai atimti mano šviesą iš manęs.
Kiek ilgai dabar, o Šviesa, tu pakęsi jas, kad jos mane spaudžia? Išgelbėk mano galią nuo jų piktų minčių, ir išgelbėk mane nuo liūto veido galios, nes aš viena tarp neregimųjų esu šioje vietoje.
Aš giedosiu šlovę tau, o Šviesa, kol esu viduryje visų tų, susirinkusių prieš mane. Ir aš šauksiuosi tavęs viduryje visų tų, kurie mane spaudžia.
Dabar šiuo metu, o Šviesa, neleisk tiems, kurie manęs nekenčia ir nori atimti mano galią iš manęs, džiūgauti dėl manęs; šiems, kurie nekenčia manęs, kai jie judina savo akis prieš mane, man nieko jiems nepadarius.
Nes iš tiesų jie meilikauja man saldžiais žodžiais, kol reikalauja iš manęs šviesos slėpinių, kurių aš nežinau; kalbėdami man klastingai prieš mane ir šėldami prieš mane, nes aš tikėjau šviesa, kuri yra aukštybėje.
Jie plačiai atvėrė savo burnas prieš mane ir sakė: Taip. Mes atimsime jos šviesą.
Dabar šiuo metu, o Šviesa, tu žinojai jų klastą; nepakęsk jų, ir neleisk tavo pagalbai būti toli nuo manęs.
Paskubėk, o Šviesa, teisk mane ir atkeršyk už mane.
Ir suteik man teismą savo gerume; dabar šiuo metu, o Šviesų Šviesa, neleisk jiems atimti mano šviesos iš manęs.
Ir neleisk jiems sakyti savo širdyse: Mūsų galia pasisotino jos šviesa; ir neleisk jiems sakyti: Mes prarijome jos galią.
Bet verčiau tegu tamsa nusileidžia ant jų; ir tegu tie, kurie nori atimti mano šviesą iš manęs, tampa bejėgiai; ir tie, kurie sako: Mes atimsime jos šviesą ir jos galią, tegu jie būna uždengti Chaosu ir tamsa.
Dabar šiuo metu išgelbėk mane, kad aš džiaugčiausi, nes aš noriu tryliktojo eono, teisumo vietos. Ir aš sakysiu visą laiką: Tegu Jeu, tavo angelo, šviesa suteikia daugiau šviesos.
Ir mano liežuvis giedos šlovę tau tavo žinijoje, visą mano laiką tryliktajame eone’.“

51 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Jėzus baigė sakyti šiuos žodžius savo mokiniams, jis tarė jiems: „Tas, kuris yra blaivus tarp jūsų, tegu pateikia jų aiškinimą.“ Jokūbas atėjo į priekį, jis pabučiavo Jėzaus krūtinę ir tarė: „Mano Viešpatie, tavo Dvasia padarė mane blaivų, ir aš noriu pateikti jų aiškinimą. Apie tai, iš tiesų, tavo galia kartą pranašavo per Dovydą 34-ojoje psalmėje, kalbėdama taip apie devintąją Pistis Sophia atgailą:

‘Teisk, o Viešpatie, tuos, kurie daro man neteisybę; kovok su tais, kurie kovoja su manimi.
Paimk ginklą ir skydą, ir pakilk man padėti.
Išsitrauk kalaviją ir atidenk jį prieš tuos, kurie mane kankina; pasakyk mano sielai: aš esu tavo išgelbėjimas.
Tegu bus sugėdinti ir patirs negarbę tie, kurie ieško mano sielos; tegu tie, kurie galvoja piktus dalykus apie mane, bus pasukti atgal ir sugėdinti.
Tegu jie tampa kaip dulkės prieš vėją; ir tegu Viešpaties angelas persekioja juos.
Tegu jų takai tampa tamsūs ir slidūs; ir tegu Viešpaties angelas kankina juos.
Nes be priežasties jie paslėpė man spąstus savo pačių pražūčiai; ir veltui jie šmeižė mano sielą.
Tegu spąstai, kurių jie nežino, ateina jiems; ir tegu tinklas, kurį jie paslėpė man, pagauna juos, ir tegu jie įkrenta į šiuos spąstus.
Bet mano siela džiūgaus dėl Viešpaties ir džiaugsis dėl savo išgelbėjimo.
Visi mano kaulai sakys: O Viešpatie, kas gali prilygti tau? Tu išgelbsti vargšą iš rankos tų, kurie stipresni už jį; ir tu išgelbsti vargšą ir stokojantį iš rankų tų, kurie jį plėšia.
Neteisingi liudytojai pakilo; jie klausinėjo manęs apie dalykus, kurių aš nežinau.
Jie atlygino man piktais dalykais už gerą, ir bevaikyste mano sielai.
Bet aš, kai jie vargino mane, apsivilkau ašutine, ir aš nusižeminau savo sielą pasninku; ir mano malda sugrįš vėl į mano prieglobstį.
Aš buvau malonus tarsi savo kaimynui ir tarsi savo broliui; ir aš nusižeminau kaip gedintis ir liūdintis.
Jie džiūgavo dėl manęs ir buvo sugėdinti. Rykštės buvo surinktos prieš mane, ir aš nežinojau; jie buvo atskirti ir nebuvo nuliūdę.
Jie gundė mane ir pašaipiai šaipėsi iš manęs; jie griežė dantimis ant manęs.
O Viešpatie, kada tu pažvelgsi žemyn į mane? Įtvirtink mano sielą toli nuo jų piktų darbų; ir išgelbėk mano vienturtę nuo liūtų.
Aš išpažinsiu tave, o Viešpatie, didžiame susirinkime, ir laiminsiu tave tarp nesuskaičiuojamų žmonių.
Neleisk tiems, kurie yra man priešai neteisingai, kurie nekenčia manęs be priežasties ir mirksi savo akimis, džiūgauti dėl manęs.
Nes iš tiesų jie kalba man taikiais žodžiais; ir klastingai įsivaizduoja rūstybę.
Jie plačiai atvėrė savo burnas prieš mane ir sakė: Puiku, mūsų akys pamatė jį visą.
Tu matei, o Viešpatie, nebūk tylus, o Viešpatie; neatsitrauk nuo manęs.
Pakilk, o Viešpatie, atkreipk dėmesį į mano teismą; atkreipk dėmesį į mano kerštą, mano Dieve ir mano Viešpatie.
Teisk mane, o Viešpatie, pagal mano teisumą; neleisk jiems džiūgauti dėl manęs, mano Dieve.
Ir neleisk jiems sakyti: Puiku, mūsų siela; neleisk jiems sakyti: Mes prarijome jį.
Tegu tie, kurie džiūgauja dėl mano nelaimių, būna sugėdinti ir patiria negarbę tuo pačiu metu; tegu tie, kurie kalba didžius žodžius prieš mane, būna apgaubti gėda ir negarbe.
Tegu tie, kurie trokšta mano teisumo, būna linksmi ir džiūgauja; ir tegu tie, kurie trokšta jo tarno ramybės, sako: tegu Viešpats būna išaukštintas.
Mano liežuvis džiūgaus dėl tavo teisumo ir tavo šlovės visą dieną’.“

52 SKYRIUS

Kai Jokūbas pasakė šiuos dalykus, Jėzus tarė: „Puiku, gerai padaryta, Jokūbai. Tai yra devintosios Pistis Sophia atgailos aiškinimas. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kad jūs tapsite pirmieji Dangaus Karalystėje, prieš visus neregimuosius, ir visus dievus, ir visus archontus, kurie yra tryliktajame eone ir dvyliktajame eone. Bet ne tik jūs, bet ir kiekvienas, kuris vykdys mano slėpinius.“ Kai jis pasakė šiuos dalykus, jis tarė jiems: „Ar suprantate, kokiu būdu aš kalbu su jumis?“ Marija vėl pašoko, ji tarė: „Taip, o Viešpatie. Tai yra tai, ką tu mums kartą pasakei: ‘Paskutiniai taps pirmaisiais, o pirmieji taps paskutiniais.’ Dabar pirmieji, kurie buvo sukurti prieš mus, yra neregimieji, kadangi jie egzistavo prieš žmoniją, jie ir dievai, ir archontai; o žmonės, kurie gaus slėpinius, pralenks juos Dangaus Karalystėje.“ Jėzus tarė jai: „Puiku, Marija.“ Jėzus vėl tęsė, jis tarė savo mokiniams: „Atsitiko taip, kai Pistis Sophia pasakė devintąją atgailą, liūto veido galia vėl spaudė ją, norėdama atimti visą galią joje. Ji vėl šaukėsi Šviesos, sakydama: ‘O Šviesa, kuria aš tikėjau nuo pradžios, dėl kurios aš iškenčiau didžius vargus, padėk man.’ Ir tą valandą jos atgaila buvo priimta. Pirmasis Slėpinys išgirdo ją. Ir aš buvau pasiųstas jo įsakymu, aš atėjau jai padėti, aš išvedžiau ją iš Chaoso, nes ji atgailavo, ir taip pat nes ji tikėjo šviesa, ir ji iškentė šiuos didžius vargus ir šiuos didžius pavojus. Ji buvo apgauta dievybės Autado. Ir ji buvo apgauta nieko kito, tik šviesos galios, dėl šviesos, kuria ji tikėjo, panašumo. Dėl to aš buvau pasiųstas, per Pirmojo Slėpinio įsakymą, padėti jai slapta. Bet aš dar visiškai nebuvau atėjęs į eonų vietą. Bet aš išėjau iš jų visų vidurio, jokiai galiai nežinant; nei vidiniams iš vidinių, nei išoriniams iš išorinių, išskyrus tik Pirmąjį Slėpinį.

Atsitiko taip, kai aš atėjau į Chaosą jai padėti, ji pamatė, kad aš esu supratingas ir kad aš be galo švytėjau ir buvau gailestingas jai. Nes aš nebuvau įžūlus kaip liūto veido galia, kuri atėmė šviesos galią iš Sophios ir kuri taip pat kankino ją, kad atimtų visą šviesą, buvusią joje. Dabar Sophia pamatė mane, kad aš švytėjau dešimt tūkstančių kartų labiau nei liūto veido galia, ir kad aš turėjau didį gailestingumą jai. Ir ji žinojo, kad aš buvau iš aukštybių aukštybės, kurios šviesa ji tikėjo nuo pradžios. Pistis Sophia įgavo drąsos ir ji pasakė dešimtąją atgailą, kalbėdama:

‘Aš šaukiausi tavęs, o Šviesų Šviesa, savo varge, ir tu išgirdai mane.
O Šviesa, išgelbėk mano galią nuo neteisių ir nedorų lūpų, ir nuo klastingų spąstų.
Šviesa, kuri buvo atimta iš manęs klastingais spąstais, nebus atnešta tau.
Nes Autado spąstai yra plačiai paplitę, su negailestingųjų žabangais.
Vargas man, nes mano buveinė buvo toli ir aš buvau Chaoso buveinėse.
Mano galia buvo vietose, kurios nebuvo mano.
Ir aš meilikavau tiems negailestingiems, ir kai aš jiems meilikavau, jie puolė mane be priežasties’.“

53 SKYRIUS

Kai Jėzus pasakė šiuos dalykus savo mokiniams, jis tarė jiems: „Dabar šiuo metu tegu tas, kurio dvasia jį judina, ateina į priekį ir pasako dešimtosios Pistis Sophia atgailos aiškinimą.“ Petras atsakė ir tarė: „O Viešpatie, apie tai taip pat tavo galia kartą pranašavo per Dovydą 119-ojoje psalmėje, sakydama:

‘Aš šaukiausi tavęs, o Viešpatie, savo varge ir tu išgirdai mane.
O Viešpatie, išgelbėk mano sielą nuo neteisių lūpų ir nuo klastingo liežuvio.
Kas bus duota tau ir kas bus paimta iš tavęs klastingu liežuviu?
Stipriųjų strėlės yra aštrios, kartu su dykumos žarijomis.
Vargas man, nes mano buveinė buvo toli. Aš gyvenau Kedaro buveinėse.
Mano siela buvo atvykėlė daugelyje vietų.
Aš buvau taikus su tais, kurie nekenčia taikos. Kai aš kalbėjau su jais, jie kovojo su manimi be priežasties.’

Dabar šiuo metu, o Viešpatie, tai yra dešimtosios Pistis Sophia atgailos aiškinimas, kurią ji sakė, kai materialios Autado emanacijos spaudė ją, jos ir jo liūto veido galia, ir kai jos labai ją kankino.“ Jėzus tarė jam: „Puiku, Petrai, ir gerai padaryta. Tai yra dešimtosios Pistis Sophia atgailos aiškinimas.“

54 SKYRIUS

Jėzus vėl tęsė kalbą, jis tarė savo mokiniams: „Atsitiko taip, kai liūto veido galia pamatė mane artėjantį prie Pistis Sophia, kad aš be galo švytėjau, ji dar labiau supyko ir emanavo iš savęs dar daugybę labai galingų emanacijų. Kai šie dalykai įvyko, Pistis Sophia sakė vienuoliktąją atgailą, kalbėdama:

‘Kodėl stiprioji galia iškilo tarp nedorėlių?
Jos mintis atėmė šviesą iš manęs visą laiką. Ir kaip aštria geležimi jos atėmė galią iš manęs.
Aš labiau norėjau nusileisti į Chaosą nei pasilikti tryliktojo eono, teisumo vietos, vietoje.
Ir jos norėjo mane pagauti klasta, kad prarytų visą mano šviesą.
Dėl to dabar šviesa atims visą jų šviesą, ir taip pat visa jų materija bus sunaikinta. Ir jis atims jų šviesą, ir neleis joms egzistuoti tryliktajame eone, jų buveinėje, ir neleis jų vardams būti gyvųjų vietoje.
Ir 24 emanacijos pamatys, kas nutiko tau, o liūto veido galia, ir jos bijos, ir nebus nepaklusnios, bet atiduos tai, kas apvalyta jų šviesos.
Ir jos pamatys tave, ir džiaugsis dėl tavęs, ir sakys: Štai emanacija, kuri neatidavė to, kas apvalyta jos šviesos, kad būtų išgelbėta, bet gyrėsi savo galios šviesos didybe, nes ji neemanavo galios, esančios joje; ir ji sakė: Aš atimsiu Pistis Sophia šviesą, tą, kuri bus iš jos atimta.’

Dabar šiuo metu tegu tas, kuriame pakilo jo galia, ateina į priekį ir pateikia vienuoliktosios Pistis Sophia atgailos aiškinimą.“ Tuomet Salomė atėjo į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie, apie tai tavo šviesos galia kartą pranašavo per Dovydą 51-ojoje psalmėje, sakydama:

‘Kodėl galingasis giriasi savo blogiu?
Tavo liežuvis mąstė neteisybę visą dieną; kaip aštrus pjovimo peilis tu naudojai apgaulę.
Tu mylėjai blogį labiau nei gėrį; tu mylėjai neteisybę labiau nei kalbėti teisumą.
Tu mylėjai visus klastos žodžius ir klastingą liežuvį.
Dėl šios priežasties Dievas tave visiškai sunaikins. Jis išraus tave; ir jis ištrauks tave iš tavo buveinės, ir jis išraus tavo šaknį ir išmes ją už gyvųjų ribų.
Teisieji pamatys ir bijos; ir jie tyčiosis iš jo ir sakys:
Štai žmogus, kuris nepadarė Dievo savo pagalbininku, bet pasitikėjo savo didžiu turtu ir turėjo galią savo tuštybėje.
Bet aš esu kaip vaisius vedantis alyvmedis Dievo Namuose; aš pasitikėjau Dievo gailestingumu per amžių amžius.
Ir aš dėkosiu tau, nes tu elgeisi su manimi; ir aš lauksiu tavo vardo, nes jis yra maloningas tavo šventųjų akivaizdoje.’

Dabar šiuo metu, mano Viešpatie, tai yra vienuoliktosios Pistis Sophia atgailos aiškinimas. Kadangi tavo šviesos galia mane išjudino, aš pasakiau tai pagal tavo valią.“ Atsitiko taip, kai Jėzus išgirdo šiuos žodžius, kuriuos pasakė Salomė, jis tarė: „Puiku, Salome. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kad aš išpildysiu jus visuose Šviesos Karalystės slėpiniuose“.

55 SKYRIUS

Tačiau Jėzus vėl tęsė kalbą. Jis tarė savo mokiniams: „Atsitiko taip po šių dalykų, aš įžengiau į Chaosą, be galo švytėdamas, kad atimčiau tos liūto veido galios šviesą.

Kadangi aš buvau be galo šviesus, ji išsigando, ji šaukėsi savo dievybės, Autado, kad jai padėtų. Ir tą valandą dievybė Autadas pažvelgė iš tryliktojo eono, jis pažvelgė žemyn į Chaosą. Jis labai supyko, norėdamas padėti savo liūto veido galiai. Ir tą valandą liūto veido galia ir visos jos emanacijos atsigręžė į Pistis Sophia, norėdamos atimti visą šviesą, kuri buvo Sophioje.

Atsitiko taip, kai jos spaudė Sophią, ji šaukėsi aukštybės, ji šaukėsi manęs, kad aš jai padėčiau. Atsitiko taip, kai ji pažvelgė į aukštybę, ji pamatė Autadą, kuris labai pyko, ir ji išsigando.

Ji pasakė dvyliktąją atgailą dėl Autado ir jo emanacijų. Bet ji šaukėsi manęs, kalbėdama taip:

‘O Šviesa, nepamiršk mano šlovės giesmės.
Nes Autadas ir jo liūto veido galia atvėrė savo burnas prieš mane, jie elgėsi klastingai su manimi.
Ir jie apsupo mane, norėdami atimti mano galią; ir jie nekentė manęs, nes aš giedojau šlovę tau.
Vietoj to, kad mylėtų mane, jie šmeižė mane, bet aš giedojau šlovę.
Jie planavo atimti mano galią, nes aš giedojau šlovę tau, o Šviesa. Ir jie nekentė manęs, nes aš mylėjau tave.
Tegu tamsa užeina ant Autado, ir tegu išorinės tamsos archontas pasilieka jo dešinėje.
Ir kai tu teisi jį, atimk jo galią iš jo; ir tai, ką jis mąstė – atimti mano šviesą iš manęs – padaryk tu, atimk jo (šviesą) iš jo.
Ir tegu visos jo šviesos galios jame sumažėja; ir tegu kitas paima jo didybę trijose trigubose galiose.
Tegu visos jo emanacijų galios tampa bešviesės; ir tegu jo materija būna be šviesos joje.
Tegu jo emanacijos lieka Chaose, ir tegu joms nebus leista eiti į savo vietą; tegu jų šviesa, kuri yra jose, sumažėja, ir neleisk joms pakilti į tryliktąjį eoną, jų vietą.
Tegu paralemptas (perėmėjas), šviesų grynuolis, apvalo visas šviesas, kurios yra Autade; ir tegu jis atima jas iš jų.
Tegu tamsos apačioje archontai valdo jo emanacijas, ir neleisk niekam priimti jo pas save į savo vietą; ir neleisk niekam išgirsti jo emanacijų galios Chaose.
Tegu šviesa, kuri yra jo emanacijose, būna atimta, ir tegu jų vardas būna pašalintas iš tryliktojo eono; iš tiesų verčiau tegu jo vardas būna atimtas iš tos vietos per amžius.
Ir ant liūto veido galios tegu būna užtraukta nuodėmė to, kuris emanavo ją šviesos akivaizdoje; ir tegu materijos nedorybė, kuri pagimdė jį (Autadą), nebūna ištrinta.
Ir tegu jų nuodėmė nedelsiant būna amžinosios šviesos akivaizdoje; ir neleisk jiems matyti, ir tegu jų vardas būna pašalintas iš kiekvienos vietos;
Nes jie nepasigailėjo manęs, ir jie spaudė tą, kurios šviesą ir galią jie atėmė. Ir po to jie pastatė mane tarp savęs, norėdami atimti visą mano šviesą iš manęs.
Jie mėgo nusileisti į Chaosą; tegu jie būna jame ir nebūna išvesti iš šio laiko toliau. Jie nenorėjo teisumo vietos kaip buveinės, ir jie nebus paimti į ją nuo šio laiko toliau.
Jis apsivilko tamsą kaip drabužį; ir ji (tamsa) įėjo į jį kaip vanduo, ir ji įėjo į visas jo galias kaip aliejus.
Tegu jis susisupa į Chaosą kaip į drabužį, ir susijuosia tamsa kaip odiniu diržu visą laiką.
Kol šie dalykai nutinka tiems, kurie užtraukė šiuos dalykus ant manęs dėl šviesos; ir jie sakė: atimkime visą jos galią.
Bet tu, o Šviesa, pasigailėk manęs dėl savo vardo slėpinio; ir išgelbėk mane savo gailestingumo malonėje.
Nes jie atėmė mano šviesą ir mano galią, ir mano galia sudrebinta manyje, ir aš negalėjau stovėti tiesiai jų viduryje.
Aš tapau kaip materija, kuri nupuolė; aš buvau mėtoma į šią ir į aną pusę, kaip demonas, kuris yra ore.
Mano galia buvo sunaikinta, nes aš neturiu jokio slėpinio; ir mano materija išbluko dėl mano šviesos, nes jie ją atėmė.
Ir kas liečia mane, jie tyčiojosi iš manęs; jie žiūrėjo į mane ir mirksėjo apie mane.
Padėk man pagal savo užuojautą.’

Dabar šiuo metu, tas, kurio dvasia yra uoli, tegu ateina į priekį ir pasako dvyliktosios Pistis Sophia atgailos aiškinimą.“

56 SKYRIUS

Tačiau Andriejus atėjo į priekį, jis tarė: „Mano Viešpatie ir Gelbėtojau, tavo šviesos galia kartą pranašavo per Dovydą apie šią atgailą, kurią sakė Pistis Sophia, ir kalbėjo 108-ojoje psalmėje, sakydama:

‘O Dieve, nebūk tylus mano šlovei.
Nes nusidėjėlio ir klastingojo burnos, jos atsivėrė prieš mane; jie kalbėjo apie mane klastingu liežuviu.
Ir jie apsupo mane neapykantos žodžiais; ir jie kovojo prieš mane be priežasties.
Vietoj to, kad mylėtų mane, jie šmeižė mane, bet aš meldžiausi.
Jie nustatė man blogį vietoj gėrio ir neapykantą vietoj mano meilės.
Pastatyk nusidėjėlį virš jo, ir tegu velnias stovi jo dešinėje.
Kai jis teisiamas, tegu jis išeina pasmerktas, ir tegu jo malda tampa nuodėme.
Tegu jo dienos būna sutrumpintos, ir tegu kitas paima jo pareigas.
Tegu jo sūnūs tampa našlaičiais, ir tegu jo žmona tampa našle.
Tegu jo sūnūs būna išjudinti, ir tegu jie būna išvaryti ir elgetauja; tegu jie būna išmesti iš savo namų.
Tegu skolintojas apieško visą jo turtą; ir tegu svetimieji išplėšia visas jo pastangas.
Tegu neatsiranda jam nieko, kas ištiestų jam ranką arba kas būtų gailestingas jo našlaičiams.
Tegu jo sūnūs būna ištrinti; ir tegu jo vardas būna ištrintas vienoje kartoje.
Tegu jo tėvų nuodėmė būna prisiminta Viešpaties akivaizdoje; ir neleisk jo motinos nedorybei būti ištrintai.
Tegu jie būna Viešpaties akivaizdoje visą laiką; ir tegu jo atminimas būna nušluotas nuo žemės.
Nes jis neprisiminė parodyti gailestingumo; ir jis persekiojo vargšą ir nelaimėlį, ir jis persekiojo tą, kuris buvo kankinamas, kad jį nužudytų.
Jis mylėjo keiksmą, ir tegu jis ateina jam; jis nenorėjo laiminti, ir tegu tai būna atimta iš jo.
Jis apsivilko keiksmą kaip drabužį, ir jis įėjo į jo vidų kaip vanduo; jis tapo kaip aliejus jo kauluose.
Tegu tai būna jam kaip drabužis, kuriuo jis susisups; ir kaip diržas, kuriuo jis susijuos visą laiką.
Tai yra atpildas tiems, kurie šmeižia mane prieš Viešpatį, ir tiems, kurie kalba neteisėtus dalykus į mano sielą.
Bet tu, o Viešpatie, Viešpatie, parodyk man gailestingumą dėl savo vardo; išgelbėk mane.
Nes aš esu vargšas ir aš esu nelaimėlis; mano širdis sukrėsta manyje.
Aš buvau paimtas į vidurį kaip šešėlis, kuris nusileidžia; aš esu nupūstas kaip skėriai.
Mano keliai silpni nuo pasninko; ir mano kūnas pasikeitęs dėl aliejaus (stokos).
Bet aš tapau pajuoka jiems; jie matė mane ir jie lingavo galvomis.
Padėk man, o Viešpatie Dieve, ir išgelbėk mane pagal savo gailestingumą.
Tegu jie žino, kad tai tavo ranka, ir tu sukūrei tai, o Viešpatie.’

Tai yra dvyliktosios atgailos, kurią sakė Pistis Sophia, būdama Chaose, aiškinimas.“

57 SKYRIUS

Tačiau Jėzus vėl tęsė kalbą. Jis tarė savo mokiniams: „Atsitiko taip vėl po šių dalykų, Pistis Sophia sušuko man, sakydama: ‘O Šviesų Šviesa, aš nusižengiau dvylikai eonų. Aš nusileidau iš jų. Dėl šios priežasties aš pasakiau dvylika atgailų, po vieną kiekvienam eonui. Dabar šiuo metu, o Šviesų Šviesa, atleisk man mano nusižengimą, nes jis labai didelis. Nes aš palikau aukštybės vietas. Aš atėjau gyventi į Chaoso vietas.’ Kai Pistis Sophia baigė sakyti šiuos dalykus, ji vėl tęsė tryliktąją atgailą, sakydama:

‘Išgirsk mane, kai giedu šlovę tau, o Šviesų Šviesa. Išgirsk mane, kai sakau tryliktojo eono, vietos, iš kurios nusileidau, atgailą, kad tryliktojo eono tryliktoji atgaila būtų užbaigta. Šie (eonai), kuriems aš nusižengiau, iš jų aš nusileidau.
Dabar šiuo metu, o Šviesų Šviesa, išgirsk mane, kai giedu šlovę tau tryliktajame eone, mano vietoje, iš kurios išėjau.
Išgelbėk mane, o Šviesa, savo didžiame slėpinyje ir atleisk mano nusižengimą savo atleidime.
Ir duok man krikštą, ir atleisk mano nuodėmes, ir apvalyk mane nuo mano nusižengimo.
Ir šis mano nusižengimas yra liūto veido galia, kuri nebuvo paslėpta nuo tavęs jokiu metu, nes dėl jos aš nusileidau.
Ir aš viena tarp neregimųjų, kurių vietoje egzistavau, nusižengiau, ir aš nusileidau į Chaosą. Aš nusižengiau tavo akivaizdoje, kad tavo potvarkis būtų išpildytas.’

Pistis Sophia sakė šiuos dalykus. Dabar šiuo metu tegu tas, kurio dvasia jį judina suprasti jos žodžius, ateina į priekį ir pateikia jų mintį.“ Morta atėjo į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie, mano dvasia judina mane pateikti aiškinimą tų dalykų, kuriuos sakė Pistis Sophia. Apie juos tavo galia kartą pranašavo per Dovydą 50-ojoje psalmėje, kalbėdama taip:

‘Pasigailėk manęs, o Dieve, pagal savo didį gailestingumą; pagal savo pasigailėjimų daugybę ištrink mano nuodėmę.
Nuplauk mane visiškai nuo mano nedorybės.
Ir mano nuodėmė yra prieš mane visą laiką.
Kad tu būtum išteisintas savo žodžiuose ir pergalingas, kai teisi mane.’

Tai yra paaiškinimas žodžių, kuriuos sakė Pistis Sophia.“ Jėzus tarė jai: „Puiku, gerai padaryta, Morta, tu palaimintoji“.

58 SKYRIUS

Tačiau Jėzus vėl tęsė kalbą. Jis tarė savo mokiniams: „Atsitiko taip, kai Pistis Sophia pasakė šiuos žodžius, laikas išsipildė, kad ji būtų išvesta iš Chaoso. Ir aš vienas pats, be Pirmojo Slėpinio, išvedžiau iš savęs šviesos galią, pasiunčiau ją žemyn į Chaosą, kad ji iškeltų Pistis Sophia iš gilių Chaoso vietų ir atvestų ją į viršutinę Chaoso vietą, kol ateis įsakymas iš Pirmojo Slėpinio, kad ji būtų visiškai iškelta iš Chaoso. Ir mano šviesos galia iškėlė Pistis Sophia į viršutines Chaoso vietas. Atsitiko taip, kai Autado emanacijos sužinojo, kad Pistis Sophia buvo iškelta į viršutines Chaoso vietas, jos sekė paskui ją aukštyn, norėdamos vėl nunešti ją į žemutines Chaoso vietas. Ir mano šviesos galia, kurią buvau pasiuntęs iškelti Sophią iš Chaoso, be galo švytėjo. Atsitiko taip, kai Autado emanacijos sekė paskui Sophią, kai ji buvo atvesta į viršutines Chaoso vietas, ji vėl giedojo šlovę ir sušuko man, sakydama:

‘Aš giedosiu šlovę tau, o Šviesa, nes aš norėjau ateiti pas tave. Aš giedosiu šlovę tau, o Šviesa, nes tu esi mano Gelbėtojas.
Nepalik manęs Chaose. Išgelbėk mane, o aukštybės Šviesa, nes tu esi tas, kuriam aš giedojau šlovę.
Tu pats pasiuntei man savo šviesą ir tu išgelbėjai mane. Tu atvedei mane į viršutines Chaoso vietas.
Tegu Autado emanacijos, kurios seka mane, nukrenta žemyn į žemutines Chaoso vietas. Ir neleisk joms ateiti į viršutines vietas, kad jos matytų mane.
Ir tegu didi tamsa uždengia jas, ir tegu tamsos debesis ateina pas jas. Ir neleisk joms matyti manęs tavo galios šviesoje, kurią atsiuntei man išgelbėti, kad jos vėl neįgytų galios prieš mane.
Ir jų planas, kurį jos mąstė – atimti mano galią – tegu jis joms neįvyksta. Ir pagal tai, kaip jos kalbėjo prieš mane, kad atimtų mano šviesą iš manęs, atimk verčiau jų vietoj manosios.
Ir jos kalbėjo, kad atimtų visą mano šviesą. Ir jos negalėjo jos paimti, nes tavo šviesos galia buvo su manimi;
Nes jos tarėsi be tavo potvarkio, o Šviesa. Dėl to jos negalėjo atimti mano šviesos.
Kadangi aš tikėjau šviesa, aš nebijosiu; ir šviesa yra mano Gelbėtojas, ir aš nebijosiu.’

Dabar šiuo metu tegu tas, kurio galia yra pakylėta, pasako aiškinimą žodžių, kuriuos sakė Pistis Sophia.“ Bet atsitiko taip, kai Jėzus baigė sakyti šiuos žodžius savo mokiniams, Salomė atėjo į priekį. Ji tarė: „Mano Viešpatie, mano galia verčia mane pasakyti aiškinimą žodžių, kuriuos sakė Pistis Sophia. Tavo galia kartą pranašavo per Saliamoną, sakydama taip:

Aš dėkosiu tau, o Viešpatie, nes tu esi mano Dievas.
Nepalik manęs, o Viešpatie, nes tu esi mano viltis.
Tu davei man savo teismą laisvai, ir aš buvau išgelbėtas per tave.
Tegu tie, kurie mane persekioja, parpuola ir neleisk jiems matyti manęs.
Tegu dūmų debesis uždengia jų akis, ir tegu miglotas oras aptemdo juos; ir neleisk jiems matyti dienos, kad jie manęs nepagautų.
Tegu jų patarimai tampa bejėgiai; ir tegu tie dalykai, kuriuos jie sumanė, ateina ant jų.
Jie sumanė patarimą, ir tai neįvyko jiems.
Ir jie, galingieji, yra nugalėti; ir tie dalykai, kuriuos jie paruošė su piktu tikslu, yra nublokšti.
Mano viltis yra Viešpatyje ir aš nebijosiu; nes tu esi mano Dievas, mano Gelbėtojas’.“

Atsitiko taip, kai Salomė baigė sakyti šiuos žodžius, Jėzus tarė jai: „Puiku, Salome, ir gerai padaryta. Tai yra aiškinimas žodžių, kuriuos sakė Pistis Sophia.“

59 SKYRIUS

Tačiau Jėzus vėl tęsė kalbą. Jis tarė savo mokiniams: „Atsitiko taip, kai Pistis Sophia baigė sakyti šiuos žodžius Chaose, aš padariau, kad šviesos galia, kurią buvau pasiuntęs ją išgelbėti, taptų šviesos vainiku ant jos galvos, kad nuo šios valandos Autado emanacijos neturėtų jokios galios prieš ją. Ir kai ji tapo šviesos vainiku ant jos galvos, visos piktos materijos, kurios buvo joje, buvo išjudintos, ir jos visos buvo apvalytos joje; jos buvo sunaikintos ir atsidūrė Chaose, Autado emanacijoms jas matant ir džiūgaujant. O tai, kas buvo apvalyta tyros šviesos Sophioje, suteikė galios mano šviesos galios šviesai, kuri buvo tapusi vainiku ant jos galvos. Atsitiko taip pat, kai ji apsupo tyrą šviesą Sophioje, jos tyra šviesa nebuvo (palikta) be šviesos galios liepsnos vainiko, kad Autado emanacijos jos nepavogtų.

Kai šie dalykai įvyko, tyra šviesos galia Sophioje pradėjo giedoti šlovę; bet ji giedojo šlovę mano šviesos galiai, kuri buvo tapusi vainiku ant jos galvos. Ji giedojo šlovę, sakydama taip:

‘Šviesa tapo vainiku ant mano galvos ir aš nebūsiu (palikta) be jos, kad Autado emanacijos nepavogtų jos iš manęs.
Ir net jei visos materijos judės, aš vis dėlto nejudėsiu.
Ir net jei visos mano materijos bus sunaikintos ir liks Chaose – šios, kurias mato Autado emanacijos – aš vis dėlto nebūsiu sunaikinta.
Nes šviesa yra su manimi, ir aš pati esu su šviesa.’

Pistis Sophia sakė šiuos žodžius. Dabar šiuo metu tegu tas, kuris supranta šių žodžių mintį, ateina į priekį ir pateikia jų aiškinimą.“ Marija, Jėzaus motina, atėjo į priekį. Ji tarė: „Mano sūnau pagal pasaulį, mano Dieve ir mano Gelbėtojau pagal aukštybę, įsakyk man, kad pateikčiau paaiškinimą žodžių, kuriuos sakė Pistis Sophia.“ Bet Jėzus atsakė ir tarė: „Tu taip pat, Marija, gavai pavidalą, kuris yra Barbelo, pagal materiją, ir gavai panašumą, kuris yra Šviesos Mergelėje, pagal šviesą, tu ir kita Marija, palaimintoji. Ir dėl tavęs tamsa egzistuoja, ir be to, iš tavęs išėjo materialus kūnas, kuriame aš egzistuoju, kurį aš išvaliau ir apvaliau. Dabar šiuo metu aš įsakau tau pateikti aiškinimą žodžių, kuriuos sakė Sophia.“

Tačiau Marija, Jėzaus motina, atsakė, ji tarė: „Mano Viešpatie, tavo šviesos galia kartą pranašavo apie šiuos žodžius per Saliamoną 19-ojoje odėje ir sakė:

‘Viešpats yra ant mano galvos kaip vainikas ir aš nebūsiu be jo.
Jie nupynė man tikrąjį vainiką, ir jis privertė tavo šakas sudygti manyje.
Nes jis nėra kaip nuvytęs vainikas, kuris nedygsta; bet tu gyveni ant mano galvos ir tu dygsti ant manęs.
Tavo vaisiai yra pilni ir prinokę, pripildyti tavo išgelbėjimo’.“

Atsitiko taip, kai Jėzus išgirdo šiuos žodžius, kuriuos kalbėjo Marija, jo motina, jis tarė jai: „Puiku, gerai padaryta. Iš tiesų, iš tiesų sakau, kad tave laimins nuo vieno žemės krašto iki kito, nes Pirmojo Slėpinio užstatas buvo patikėtas tau. Ir per tą užstatą visi žemės ir visi aukštybės (gyventojai) bus išgelbėti. Ir tas užstatas yra pradžia ir pabaiga.“

60 SKYRIUS

Tačiau Jėzus tęsė kalbą. Jis tarė savo mokiniams: „Atsitiko taip, kai Pistis Sophia pasakė tryliktąją atgailą, be to, tą valandą buvo užbaigtas potvarkis visų kančių, kurios buvo paskirtos Pistis Sophia, dėl Pirmojo Slėpinio, kuris buvo nuo pradžios, išsipildymo. Ir atėjo laikas, kad ji būtų išgelbėta iš Chaoso ir išvesta iš visų tamsybių. Nes jos atgaila buvo priimta Pirmojo Slėpinio. Ir tas Slėpinys atsiuntė man didžią šviesos galią iš aukštybės, kad aš padėčiau Pistis Sophia ir iškelčiau ją iš Chaoso. Bet aš pažvelgiau į aukštybės eonus, aš pamačiau šviesos galią, kurią Pirmasis Slėpinys atsiuntė man, kad išgelbėčiau Sophią iš Chaoso. Atsitiko taip, kai pamačiau ją ateinančią iš eonų ir ji skubėjo link manęs – bet aš buvau virš Chaoso – kita šviesos galia taip pat išėjo iš manęs, kad padėtų Pistis Sophia. Ir šviesos galia, kuri atėjo iš aukštybės per Pirmąjį Slėpinį, nusileido ant šviesos galios, kuri išėjo iš manęs. Ir jos susitiko viena su kita ir tapo didžiu šviesos išsiliejimu.“

Kai Jėzus pasakė šiuos dalykus savo mokiniams, jis tarė: „Ar suprantate būdą, kuriuo aš kalbu su jumis?“ Marija pašoko, ji tarė: „Mano Viešpatie, aš suprantu, ką tu sakai. Dėl šių žodžių aiškinimo tavo šviesos galia kartą pranašavo per Dovydą 84-ojoje psalmėje, sakydama:

‘Gailestingumas ir tiesa susitiko vienas su kitu, ir teisumas bei taika pabučiavo vienas kitą.
Tiesa išdygo iš žemės, ir teisumas pažvelgė iš dangaus.’

Gailestingumas yra šviesos galia, kuri atėjo per Pirmąjį Slėpinį, nes Pirmasis Slėpinys išgirdo Pistis Sophia ir pasigailėjo jos visose jos kančiose. Tiesa, iš kitos pusės, yra galia, kuri išėjo iš tavęs, nes tu išpildei tiesą, kad išgelbėtum ją (Pistis Sophia) iš Chaoso. Ir be to, teisumas yra galia, kuri atėjo per Pirmąjį Slėpinį, kuri ves Pistis Sophia. Ir vėl taika yra galia, kuri išėjo iš tavęs, nes ji įeis į Autado emanacijas ir atims iš jų šviesas, kurias jos paėmė iš Pistis Sophia; tai yra, tu surenki jas Sophioje ir padarai, kad jos būtų taikoje su jos galia.

Tiesa, iš kitos pusės, yra galia, kuri išėjo iš tavęs, kai buvai žemutinėse Chaoso vietose. Apie tai tavo galia kalbėjo per Dovydą taip: ‘Tiesa išdygo iš žemės’, nes tu buvai žemutinėse Chaoso vietose. Teisumas, iš kitos pusės, kuris pažvelgė iš dangaus, yra galia, kuri atėjo iš aukštybės, per Pirmąjį Slėpinį, ir kuri įėjo į Sophią.“

61 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Jėzus išgirdo šiuos žodžius, jis tarė: „Puiku, Marija, tu palaimintoji, kuri paveldėsi visą Šviesos Karalystę.“ Po šių dalykų Marija, Jėzaus motina, taip pat atėjo į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie ir mano Gelbėtojau, įsakyk man taip pat, kad atsakyčiau į šią kalbą.“ Jėzus tarė: „Aš netrukdysiu tam, kurio dvasia tapo supratinga, bet aš skatinu jį dar labiau sakyti mintį, kuri jį išjudino. Dabar šiuo metu, Marija, mano motina pagal materiją, kuriai aš buvau patikėtas, aš įsakau tau, kad tu taip pat pasakytum kalbos mintį.“

Tačiau Marija atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, dėl žodžio, kurį tavo galia pranašavo per Dovydą:

‘Gailestingumas ir tiesa susitiko vienas su kitu; teisumas ir taika pabučiavo vienas kitą.
Tiesa išdygo iš žemės, ir teisumas pažvelgė iš dangaus.’

Tavo galia kartą pranašavo šiais žodžiais apie tave.

Kai buvai mažas, prieš Dvasiai ateinant ant tavęs, kai buvai vynuogyne su Juozapu, Dvasia atėjo iš aukštybės, ji atėjo pas mane į mano namus, ji buvo panaši į tave. Ir aš jos nepažinau, ir maniau, kad tai tu. Ir Dvasia tarė man: ‘Kur yra Jėzus, mano brolis, kad aš jį sutikčiau?’ Ir kai ji pasakė man šiuos dalykus, aš buvau sutrikusi ir maniau, kad tai šmėkla, norinti mane gundyti. Bet aš paėmiau jį, pririšau jį prie lovos kojos savo namuose, kol išėjau pas jus į lauką, pas tave ir Juozapą, ir radau jus vynuogyne, Juozapui aptveriant vynuogyną nendrėmis. Atsitiko taip, kai išgirdai mane sakant žodį Juozapui, tu supratai žodį ir džiaugeisi. Ir tu tarei: ‘Kur jis, kad aš pamatyčiau jį? Arba aš lauksiu jo šioje vietoje’. Bet atsitiko taip, kai Juozapas išgirdo tave sakant šiuos žodžius, jis buvo sukrėstas, ir mes atėjome kartu, mes įėjome į namus. Mes radome Dvasią pririštą prie lovos. Ir mes pažvelgėme į tave su juo, mes radome tave panašų į jį. Ir tas, kuris buvo pririštas prie lovos, buvo paleistas, jis apkabino tave, jis pabučiavo tave. Ir tu taip pat, tu pabučiavai jį ir jūs tapote viena.

Tai dabar yra kalba ir jos aiškinimas. Gailestingumas yra Dvasia, kuri atėjo iš aukštybės, per Pirmąjį Slėpinį, nes jis (Pirmasis Slėpinys) pasigailėjo žmonių giminės. Jis atsiuntė savo Dvasią, kad ji atleistų viso pasaulio nuodėmes, kad jie (žmonės) gautų slėpinius ir paveldėtų Šviesos Karalystę. Tiesa, iš kitos pusės, yra galia, kuri buvo patikėta man; kai ji išėjo iš Barbelo, ji tapo tau materialiu kūnu. Ir ji pamokslavo apie tiesos vietą. Teisumas yra tavo Dvasia, kuri atnešė slėpinius iš aukštybės, kad duotų juos žmonių giminei. Taika, iš kitos pusės, yra galia, kuri buvo patikėta tavo materialiam kūnui, pagal pasaulį, kuri krikštijo žmonių giminę, kol jie tapo svetimi nuodėmei. Ir ji padarė, kad jie būtų taikoje su tavo Dvasia, ir jie tapo taikoje su šviesos emanacijomis. Tai yra, teisumas ir taika pabučiavo vienas kitą. Ir kaip buvo pasakyta: ‘Tiesa išdygo iš žemės’: tiesa tačiau yra tavo materialus kūnas, kuris išdygo iš manęs, pagal žmonijos žemę, ir kuris pamokslavo apie tiesos vietą. Ir taip pat kaip buvo pasakyta: ‘Teisumas (pažvelgė) iš dangaus’: teisumas yra galia, kuri pažvelgė iš aukštybės, kuri duos šviesos slėpinius žmonių giminei. Ir jie taps teisūs ir geri, ir paveldės Šviesos Karalystę.“ Atsitiko taip, kai Jėzus išgirdo šiuos žodžius, kuriuos sakė Marija, jo motina, jis tarė: „Puiku, gerai padaryta, Marija.“

62 SKYRIUS

Kita Marija atėjo į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie, pakęsk mane ir nepyk ant manęs, nes nuo to laiko, kai tavo motina kalbėjo su tavimi apie šių žodžių aiškinimą, mano galia sukrėtė mane, kad ateičiau į priekį ir taip pat pasakyčiau šių žodžių aiškinimą.“ Jėzus tarė jai: „Aš įsakau tau pasakyti jų aiškinimą.“ Marija tarė: „Mano Viešpatie: ‘Gailestingumas ir tiesa susitiko vienas su kitu’. Gailestingumas yra Dvasia, kuri nusileido ant tavęs, kai priėmei krikštą iš Jono. Gailestingumas yra Dievystės Dvasia, kuri atėjo ant tavęs, kuri pasigailėjo žmonių giminės. Ji nusileido, ji susitiko su Sabaoto Gerojo galia, kuri yra tavyje ir kuri pamokslavo apie tiesos vietas. Bet pasakyta be to: ‘Teisumas ir taika pabučiavo vienas kitą’. Teisumas yra šviesos Dvasia, kuri nusileido ant tavęs, atnešdama aukštybės slėpinius, kad duotų juos žmonių giminei. Taika, iš kitos pusės, yra Sabaoto Gerojo galia, kuri yra tavyje. Tai ji krikštijo ir atleido žmonių giminei, ir padarė, kad jie būtų taikoje su Šviesos Sūnumis. Ir be to, kaip tavo galia pasakė per Dovydą: ‘Tiesa išdygo iš žemės’: tai yra Sabaoto Gerojo galia, [kaip pasakyta: ‘Ji išdygo iš žemės’] tai ji išdygo iš Marijos, tavo motinos, žemės gyventojos. Iš kitos pusės, teisumas, kuris pažvelgė iš dangaus, yra Dvasia, kuri yra aukštybėje, kuri atnešė visus slėpinius iš aukštybės. Ji davė juos žmonių giminei, ir jie tapo teisūs ir geri, ir jie paveldėjo Šviesos Karalystę.“

Atsitiko taip, kai Jėzus baigė klausytis šių žodžių, kuriuos kalbėjo Marija, jis tarė: „Puiku, Marija, tu šviesos paveldėtoja.“ Marija, Jėzaus motina, vėl atėjo į priekį. Ji parpuolė prie jo kojų, ji pabučiavo jas ir tarė: „Mano Viešpatie ir mano Sūnau, ir mano Gelbėtojau, nepyk ant manęs, bet atleisk man, kad sakau šių žodžių aiškinimą antrą kartą: ‘Gailestingumas ir tiesa susitiko vienas su kitu’. Aš esu Marija, tavo motina, ir Elzbieta, Jono motina, kurią aš sutikau. Gailestingumas yra galia manyje iš Sabaoto, kuri išėjo iš manęs, kuri esi tu.

Tu pasigailėjai visos žmonių giminės. Iš kitos pusės, tiesa yra galia, kuri buvo Elzbietohe, kuri yra Jonas, kuris atėjo ir pamokslavo apie tikrąjį kelią, kuris esi tu, prieš kurį jis pamokslavo. Ir be to: ‘Gailestingumas ir tiesa susitiko vienas su kitu’: tai tu, mano Viešpatie, kuris sutikai Joną tą dieną, kai priėmei krikštą. Bet be to, tu ir Jonas esate teisumas ir taika, kurie pabučiavo vienas kitą.

‘Tiesa išdygo iš žemės ir teisumas pažvelgė iš dangaus’: tai laikas, kai tu atlikai tarnystę sau. Tu priėmei Gabrieliaus pavidalą, tu pažvelgei žemyn į mane iš dangaus, tu kalbėjai su manimi; ir kai kalbėjai su manimi, tu išdygai iš manęs. Tai yra, tiesa, kuri yra Sabaoto Gerojo galia, kuri yra tavo materialiame kūne – tai yra tiesa, kuri išdygo iš žemės.“

Atsitiko taip, kai Jėzus išgirdo šiuos žodžius, kuriuos kalbėjo Marija, jo motina, jis tarė: „Puiku ir gerai padaryta.

Tai yra aiškinimas visų žodžių, apie kuriuos mano šviesos galia kartą pranašavo per pranašą Dovydą.

Šie, tačiau, yra vardai, kuriuos aš duosiu iš begalinio. Užrašykite juos su ženklu, kad Dievo sūnūs būtų akivaizdūs iš čia. Tai yra nemirtingojo vardas: [aaa]; ir tai yra vardas balso, kuriuo tobulas žmogus yra judinamas: [iii]. Bet tai yra šių slėpinių vardų aiškinimai: pirmasis vardas, kuris yra uuu, jo aiškinimas yra [ffff]; antrasis, kuris yra ppp, jo aiškinimas yra [www]; trečiasis, kuris yra [ψψψ], jo aiškinimas yra ooo; ketvirtasis, kuris yra [φφφ], jo aiškinimas yra vvv; penktasis, kuris yra [δδδ], jo aiškinimas yra aaa. Tas, kuris yra soste, yra uuu; tai yra antrojo aiškinimas: aaaa, aaaa, aaaa; tai yra viso vardo aiškinimas.

Pistis Sophia Pirmosios Knygos pabaiga.

Pistis Sophia: Antroji knyga

63 SKYRIUS

Jonas taip pat atėjo į priekį, jis tarė: „O Viešpatie, įsakyk man taip pat, kad pasakyčiau aiškinimą žodžių, kuriuos tavo šviesos galia kartą pranašavo per Dovydą.“ Bet Jėzus atsakė ir tarė Jonui: „Tau taip pat, Jonai, aš įsakau pasakyti aiškinimą, kurį mano šviesos galia pranašavo per Dovydą:

‘Gailestingumas ir tiesa susitiko vienas su kitu, ir teisumas bei taika pabučiavo vienas kitą.
Tiesa išdygo iš žemės, ir teisumas pažvelgė iš dangaus.’“

Tačiau Jonas atsakė ir tarė: „Tai yra žodis, kurį tu mums kartą pasakei: ‘Aš išėjau iš aukštybės, aš įžengiau į Sabaotą Gerojį, aš apkabinau šviesos galią jame.’ Dabar šiuo metu: ‘Gailestingumas ir tiesa susitiko vienas su kitu.’ Tu esi gailestingumas, kuris buvo pasiųstas iš aukštybės vietų per tavo Tėvą, Pirmąjį Slėpinį, kuris žvelgia į vidų. Jis atsiuntė tave, kad pasigailėtum viso pasaulio. Tiesa, iš kitos pusės, yra Sabaoto Gerojo galia, kuri susirišo su tavimi, kurią tu išmetei į kairę, tu, Pirmasis Slėpinys, kuris žvelgia pirmyn. Mažasis Sabaotas Gerasis priėmė ją, jis įmetė ją į Barbelo materiją, ir jis pamokslavo apie tikrąją tiesos vietą visose tų, kurie kairėje, vietose. Dabar tai yra Barbelo materija, kuri šiandien tau yra kūnas. ‘Ir teisumas bei taika pabučiavo vienas kitą.’ Teisumas esi tu, kuris atnešė visus slėpinius per Tėvą, Pirmąjį Slėpinį, kuris žvelgia į vidų, ir tu pakrikštijai Sabaoto Gerojo galią. Ir tu atėjai į archontų vietą, tu davei jiems aukštybės slėpinius, ir jie tapo teisūs ir geri. Taika, iš kitos pusės, yra Sabaoto galia, būtent tavo siela, kuri įžengė į Barbelo materiją. Ir visi šešių Jabraoto eonų archontai sudarė taiką su šviesos slėpiniu. Ir: ‘Tiesa, kuri išdygo iš žemės.’ Tai yra Sabaoto Gerojo galia, kuri išėjo iš dešinės vietos, kuri yra už Šviesos Lobyno, ir kuri nuėjo į tų, kurie kairėje, vietą. Ji įžengė į Barbelo materiją, ir ji pamokslavo jiems tiesos vietos slėpinius. Teisumas, iš kitos pusės, kuris pažvelgė iš dangaus, esi tu, Pirmasis Slėpinys, kuris pažvelgė pirmyn, išėjęs iš aukštybės erdvių su šviesos karalystės slėpiniais. Ir tu nusileidai ant šviesos drabužio, kurį gavai iš Barbelo rankos; tu nusileidai ant to, kuris yra Jėzus, mūsų Gelbėtojas, tarsi balandis.“ Atsitiko taip, kai Jonas pasakė šiuos žodžius, Pirmasis Slėpinys, kuris žvelgia pirmyn, tarė jam: „Puiku, Jonai, tu mylimas broli.“

64 SKYRIUS

Pirmasis Slėpinys vėl tęsė, sakydamas: „Atsitiko taip, galia, kuri išėjo iš aukštybės, būtent aš pats, kurį mano Tėvas atsiuntė išgelbėti Pistis Sophia iš Chaoso – aš su kita galia, kuri išėjo iš manęs, ir siela, kurią gavau iš Sabaoto Gerojo, jos atėjo viena link kitos, jos sudarė vieną šviesos išsiliejimą, kuris buvo be galo ryškus. Aš pašaukiau Gabrielių ir Mykolą žemyn iš eonų, mano Tėvo, Pirmojo Slėpinio, kuris žvelgia į vidų, įsakymu, ir aš daviau jiems šviesos išsiliejimą. Aš priverčiau juos nusileisti į Chaosą padėti Pistis Sophia ir paimti šviesos galias, kurias Autado emanacijos buvo atėmusios iš jos, paimti jas iš jų ir atiduoti jas Pistis Sophia. Ir tą valandą, kai jie nunešė šviesos išsiliejimą žemyn į Chaosą, jis nepaprastai apšvietė visą Chaosą ir pasklido visose jų (emanacijų?) vietose. Ir kai Autado emanacijos pamatė didžią to išsiliejimo šviesą, jos visos kartu išsigando. Ir tas išsiliejimas ištraukė iš jų visas šviesos galias, kurias jos buvo atėmusios iš Pistis Sophia. Ir Autado emanacijos neišdrįso paliesti to šviesos išsiliejimo tamsiame Chaose; nei jos galėjo jį paliesti Autado, kuris laikė emanacijas, klasta. Ir Gabrielius bei Mykolas nunešė šviesos išsiliejimą virš Pistis Sophia materijos kūno. Ir jie įmetė į ją visas jos šviesas, kurios buvo iš jos atimtos. Ir jos materijos kūnas visiškai priėmė šviesą. Ir be to, visos jos galios joje, kurių šviesa buvo atimta, gavo šviesą ir jos nustojo stokoti šviesos, nes gavo savo šviesą, kuri buvo iš jų atimta, nes šviesa joms buvo duota manęs. Ir Mykolas bei Gabrielius, kurie tarnavo man ir nunešė šviesos išsiliejimą į Chaosą, duos joms šviesos slėpinius; tai jie, kuriems buvo patikėtas šviesos išsiliejimas, kurį aš jiems daviau ir kurį atnešiau į Chaosą. Mykolas ir Gabrielius nepasiėmė jokios šviesos sau iš Pistis Sophia šviesų, kurias jie atėmė iš Autado emanacijų.

Atsitiko taip, kai mano šviesos išsiliejimas įmetė į Pistis Sophia visas jos šviesos galias, kurias jis atėmė iš Autado emanacijų, ji tapo visiškai apšviesta. Ir taip pat šviesos galios, kurios buvo Pistis Sophia, kurių Autado emanacijos nebuvo atėmusios, vėl džiaugėsi ir prisipildė šviesos. Ir šviesos, kurios buvo įmestos į Pistis Sophia, suteikė gyvybę jos materijos kūnui, kuriame nebuvo šviesos, kuris buvo beirstąs arba jau iro, ir jos atstatė visas jos galias, kurios buvo besuyrančios. Ir jos gavo šviesos galią sau, jos tapo tokios, kokios buvo iš pradžių, ir jos išaugo šviesos suvokime. Ir visos Sophios šviesos galios atpažino viena kitą per mano šviesos išsiliejimą. Ir jos buvo išgelbėtos per to išsiliejimo šviesą. Ir mano šviesos išsiliejimas, kai jis paėmė šviesas iš Autado emanacijų, kurios buvo jas atėmusios iš Pistis Sophia, įmetė jas į Pistis Sophia. Ir jis apsisuko ir pakilo iš Chaoso.“

Kai Pirmasis Slėpinys pasakė mokiniams, kad šie dalykai nutiko Pistis Sophia Chaose, jis atsakė ir tarė jiems: „Ar suprantate, kokiu būdu aš kalbu su jumis?“

65 SKYRIUS

Petras atėjo į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie, dėl aiškinimo žodžių, kuriuos tu pasakei, tavo šviesos galia kartą pranašavo per Saliamoną jo Odėje:

‘Išėjo išsiliejimas, jis tapo didžia plačia upe.
Jis surinko visus dalykus; jis pasuko link Šventyklos.
Jo negalėjo sulaikyti užtvankos ir pastatai, nei statytojai tų, kurie sulaiko vandenį, negalėjo jo sulaikyti.
Jis buvo atvestas per visą žemę ir jis apėmė visus dalykus.
Tiems, kurie buvo ant sauso smėlio, buvo duota gerti, jų troškulys buvo numalšintas ir užgesintas, kai jiems buvo duota gerti Aukščiausiojo ranka.
Palaiminti to gėrimo tarnai, kuriems patikėtas Viešpaties vanduo.
Jie pakeitė išdžiūvusias lūpas; tie, kurie alpo, gavo širdies džiaugsmą. Sieloms buvo duota gyvybė, ir kvapas buvo įkvėptas, kad jos nenumirtų.
Jie atstatė narius, kurie buvo nupuolę; jie suteikė galią jų silpnumui ir šviesą jų akims.
Nes jie visi pažino save Viešpatyje; ir jie buvo išgelbėti per amžinojo gyvenimo vandenį.’

Klausyk dabar, mano Viešpatie, ir aš pasakysiu kalbą atvirai. Kaip tavo galia pranašavo per Saliamoną: ‘Išėjo išsiliejimas, jis tapo didžia, plačia upe’: tai yra, šviesos išsiliejimas pasklido Chaose visose Autado emanacijų vietose. Ir vėl, žodis, kurį tavo galia pasakė per Saliamoną: ‘Jis surinko visus dalykus, jis atnešė juos į Šventyklą’: tai yra, jis surinko iš Autado emanacijų visas šviesos galias, kurias jos buvo atėmusios iš Pistis Sophia, ir įmetė jas vėl į Pistis Sophia. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Jo negalėjo sulaikyti užtvankos ir pastatai’: tai yra, Autado emanacijos negalėjo sulaikyti šviesos išsiliejimo Chaoso tamsos sienose. Ir žodis, kurį jis pasakė: ‘Jis buvo atvestas per visą žemę ir pripildė visus dalykus’: tai yra, kai Gabrielius ir Mykolas atnešė jį virš Pistis Sophia kūno, jie įmetė į ją visas šviesas, kurias Autado emanacijos buvo atėmusios iš jos, ir jos materijos kūnas nušvito. Ir žodis, kurį jis pasakė: ‘Tiems, kurie buvo ant sauso smėlio, buvo duota gerti’: tai yra, visi gavo šviesą, kurie buvo Pistis Sophia, tie, kurių šviesa iš pradžių buvo atimta. Ir žodis, kurį jis pasakė: ‘Ir jų troškulys buvo numalšintas ir užgesintas’: tai yra, jos galios nustojo stokoti šviesos ir jos pasisotino šviesa, nes joms buvo duota jų šviesa, kuri buvo iš jų atimta. Ir vėl, kaip tavo galia pasakė: ‘Jiems buvo duota gerti Aukščiausiojo ranka’: tai yra, joms buvo duota šviesa per šviesos išsiliejimą, kuris išėjo iš manęs, Pirmojo Slėpinio. Ir kaip tavo galia pasakė: ‘Palaiminti to gėrimo tarnai’: tai žodis, kurį tu pasakei: Mykolas ir Gabrielius, kurie tarnavo, atnešė šviesos srautą į Chaosą ir be to, jie ją iškėlė. Jie duos jiems aukštybės šviesos slėpinius, tiems, kuriems buvo patikėtas šviesos išsiliejimas. Ir be to, kaip tavo galia pasakė: ‘Jie pakeitė išdžiūvusias lūpas’: tai yra, Gabrielius ir Mykolas nepasiėmė sau iš Pistis Sophia šviesų, kurias jie atėmė iš Autado emanacijų, bet įmetė jas į Pistis Sophia. Ir vėl žodis, kurį jis pasakė: ‘Tie, kurie alpo, gavo širdies džiaugsmą’: tai yra, visos kitos Pistis Sophia galios, tos, kurios nebuvo atimtos Autado emanacijų, labai džiaugėsi ir prisipildė šviesos per savo bendražyges šviesas, nes jos buvo įmestos į jas. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Sieloms buvo duota gyvybė, kvapas buvo įkvėptas, kad jos nenumirtų’: tai yra, kai jie įmetė šviesas į Pistis Sophia, jie suteikė gyvybę jos materijos kūnui, iš kurio jo šviesos buvo atimtos iš pradžių ir kuris buvo bežūstąs. Ir vėl žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Jie atstatė narius, kurie buvo nupuolę, arba kad nenupultų’: tai yra, kai jie įmetė jos šviesas į ją, jie atstatė visas jos galias, kurios buvo besuyrančios. Ir be to, kaip tavo šviesos galia pasakė: ‘Jie suteikė galią jų silpnumui’: tai yra, jos vėl gavo savo šviesą ir tapo tokios, kokios buvo iš pradžių. Ir vėl žodis, kurį jis pasakė: ‘Jie suteikė šviesą jų akims’: tai yra, jos gavo suvokimą šviesoje ir pažino šviesos išsiliejimą, kad jis priklauso aukštybei. Ir vėl žodis, kurį jis pasakė: ‘Jie visi pažino save Viešpatyje’: tai yra, visos Pistis Sophia galios pažino viena kitą per šviesos išsiliejimą. Ir vėl žodis, kurį jis pasakė: ‘Jie buvo išgelbėti per amžinojo gyvenimo vandenį’: tai yra, jos buvo išgelbėtos per visą šviesos išsiliejimą. Ir žodis, kurį jis pasakė: ‘Šviesos išsiliejimas surinko visus dalykus ir surinko tai Šventykloje’: tai yra, kai šviesos išsiliejimas paėmė visas Pistis Sophia šviesas ir atėmė jas iš Autado emanacijų, jis įmetė jas į Pistis Sophia, ir jis apsisuko, jis išėjo iš Chaoso. Jis nusileido ant tavęs, tu, kuris esi Šventykla. Tai yra visų žodžių, kuriuos tavo galia kalbėjo per Saliamono Odę, aiškinimas.“

Atsitiko taip, kai Pirmasis Slėpinys išgirdo šiuos žodžius, kuriuos pasakė Petras, jis tarė jam: „Puiku, tu palaimintasis Petrai, tai yra pasakytų žodžių aiškinimas.“

66 SKYRIUS

Pirmasis Slėpinys tačiau vėl tęsė kalbą. Jis tarė: „Atsitiko taip, prieš man iškeliant Pistis Sophia iš Chaoso, kadangi man dar nebuvo įsakyta mano Tėvo, Pirmojo Slėpinio, kuris žvelgia į vidų, tuo metu po šito Autado emanacijos sužinojo, kad mano šviesos išsiliejimas atėmė iš jų šviesos galias, kurias jos buvo atėmusios iš Pistis Sophia, ir įmetė jas (šviesos išsiliejimas įmetė jas) į Pistis Sophia. Ir be to, kai jos pamatė Pistis Sophia švytinčią taip, kaip ji buvo iš pradžių, jos supyko ant Pistis Sophia. Ir jos vėl šaukėsi savo Autado, kad jis ateitų ir padėtų joms, kad jos dar kartą atimtų galias, kurios buvo Pistis Sophia. Ir Autadas atsiuntė iš aukštybės, iš tryliktojo eono, jis atsiuntė kitą didžią šviesos galią. Ji nusileido į Chaosą kaip skriejanti strėlė, kad jis (Autadas) padėtų savo emanacijoms, kad jos dar kartą atimtų šviesas iš Pistis Sophia. Ir kai šviesos galia nusileido, Autado emanacijos, kurios buvo Chaose ir kankino Pistis Sophia, buvo labai padrąsintos. Ir jos vėl persekiojo Pistis Sophia su didžiu siaubu ir didžiu nerimu. Ir kai kurios Autado emanacijos kankino ją. Nes viena iš jų pasikeitė į bazilisko pavidalą, turintį septynias galvas; vėl kita pasikeitė į drakono pavidalą; su kita ankstesne Autado galia, kuri turi liūto veidą; ir su visomis kitomis jo labai gausiomis emanacijomis. Ir jos susirinko, jos spaudė Pistis Sophia. Ir vėl jos nunešė ją į vietas žemiau Chaoso. Ir vėl jos labai ją sukrėtė.

Atsitiko taip, kai jos ją sukrėtė, ji bėgo nuo jų, ji atėjo į viršutines Chaoso vietas. Ir Autado emanacijos persekiojo ją, jos labai ją sukrėtė. Atsitiko taip po šių dalykų, Adamas, Tironas, pažvelgė iš dvylikos eonų. Jis taip pat pyko ant Pistis Sophia, nes ji norėjo eiti į Šviesų Šviesą, kuri buvo virš jų visų; dėl to jis pyko ant jos. Atsitiko taip, kai Adamas, Tironas, pažvelgė iš dvylikos eonų, jis pamatė Autado emanacijas spaudžiančias Pistis Sophia, kol jos atėmė visą jos šviesą iš jos. Bet atsitiko taip, kai Adamo galia nusileido į Chaosą pas visas Autado emanacijas – atsitiko taip, kai tas demonas nusileido į Chaosą – jis parbloškė Pistis Sophia žemyn. Ir liūto veido galia, ir gyvatės veidas, ir bazilisko veidas, ir drakono veidas, ir visos kitos Autado emanacijos, kurių buvo labai daug, apsupo Pistis Sophia vienu metu, norėdamos dar kartą atimti jos vidines galias. Ir jos labai spaudė Pistis Sophia, ir grasino jai. Atsitiko taip, kai jos spaudė ją ir kai labai ją sukrėtė, ji vėl šaukėsi šviesos ir giedojo šlovę, sakydama:

‘O Šviesa, kuri padėjai man, tegu tavo šviesa nusileidžia ant manęs.
Nes tu esi mano prieglobstis ir aš ateinu pas tave, o Šviesa, tikėdama tavimi, o Šviesa.
Nes tu esi mano Gelbėtojas nuo Autado emanacijų ir Adamo, Tirono, ir tai tu išgelbėsi mane nuo visų jo galingų grasinimų.’

Tačiau kai Pistis Sophia pasakė šiuos dalykus, tada vėl per mano Tėvo, Pirmojo Slėpinio, kuris žvelgia į vidų, įsakymą, aš vėl pasiunčiau Gabrielių ir Mykolą bei didįjį šviesos išsiliejimą, kad jie padėtų Pistis Sophia. Ir aš įsakiau Gabrieliui ir Mykolui, kad jie neštų Pistis Sophia ant savo rankų, kad jos kojos nepaliestų tamsos apačioje. Ir vėl aš įsakiau jiems, kad jie vestų ją Chaoso vietose, iš kurių jie ją išves. Atsitiko taip, kai angelai nusileido į Chaosą, jie ir šviesos išsiliejimas, kuris nepaprastai švytėjo, ir šviesai, kurią jis turėjo, nebuvo saiko, jos (emanacijos) išsigando ir paleido Pistis Sophia. Ir didysis šviesos išsiliejimas apsupo Pistis Sophia iš visų jos pusių, iš jos kairės ir iš jos dešinės, ir iš visų jos pusių, ir jis padarė šviesos vainiką jos galvai.

Atsitiko taip, kai šviesos išsiliejimas apsupo Pistis Sophia, ji įgavo labai daug drąsos. Ir jis (išsiliejimas) nenustojo jos supęs iš visų pusių. Ir ji nebijojo Autado emanacijų, kurios buvo Chaose. Nei vėl ji bijojo kitos naujos Autado galios, kurią jis buvo numetęs į Chaosą kaip skriejančią strėlę. Nei ji drebėjo prieš demonišką Adamo galią, kuri atėjo iš eonų. Ir vėl, mano įsakymu, manęs, Pirmojo Slėpinio, kuris žvelgiu pirmyn, mano šviesos išsiliejimas, kuris apsupo Pistis Sophia iš visų pusių, davė nepaprastai daug šviesos. Ir Pistis Sophia liko šviesos viduryje, kol didi šviesa buvo jos kairėje ir jos dešinėje, ir iš visų pusių, ir tai buvo vainikas ant jos galvos. Ir visos Autado emanacijos negalėjo vėl pakeisti savo veidų, nei jos galėjo pakelti didžios mano išsiliejimo šviesos, kuri buvo šviesos vainikas jos galvai, smūgio. Ir visos Autado emanacijos, daugybė jų parpuolė jos dešinėje, nes ji buvo labai apšviesta, ir kita daugybė parpuolė jos kairėje; ir jos visiškai negalėjo prisiartinti prie Pistis Sophia dėl didžios šviesos. Verčiau jos visos krito viena ant kitos arba visos susispietė viena prie kitos. Ir jos negalėjo padaryti jokio blogio Pistis Sophia, nes ji pasitikėjo šviesa.

Ir mano Tėvo, Pirmojo Slėpinio, kuris žvelgia į vidų, įsakymu, aš taip pat nusileidau į Chaosą nepaprastai švytėdamas. Aš nukeliavau prie liūto veido galios, kuri labai švytėjo, ir atėmiau visą jos šviesą iš jos vidaus. Ir aš sulaikiau visas Autado emanacijas, kad nuo šios valandos jos neitų į savo vietą, būtent tryliktąjį eoną. Ir aš atėmiau galią iš visų Autado emanacijų, ir jos visos bejėgės parpuolė į Chaosą. Ir aš išvedžiau Pistis Sophia Gabrieliaus ir Mykolo dešinėje. Ir didysis šviesos išsiliejimas vėl įėjo į ją. Ir Pistis Sophia pamatė savo akimis savo priešus, kad aš atėmiau jų šviesos galią iš jų. Ir aš išvedžiau Pistis Sophia iš Chaoso, jai trypiant Autado emanaciją gyvatės veidu; ir be to, ji trypė emanaciją bazilisko veidu su septyniomis galvomis; ir ji trypė galią liūto veidu, ir drakono veidu. Aš priverčiau Pistis Sophia likti stovinčią ant Autado emanacijos. Bet toji bazilisko veidu ir septyniomis galvomis buvo stipresnė už jas visas savo blogyje. Ir aš, Pirmasis Slėpinys, atsistojau ant jos. Ir aš atėmiau visas galias jos viduje, aš sunaikinau visą jos materiją, kad nuo šios valandos jokia sėkla iš jos nepakiltų.“

67 SKYRIUS

Tačiau kai Pirmasis Slėpinys pasakė šiuos dalykus mokiniams, jis atsakė, tardamas: „Ar suprantate, kokiu būdu aš kalbu su jumis?“ Jokūbas atėjo į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie, dėl aiškinimo žodžių, kuriuos tu pasakei, tavo šviesos galia pranašavo apie juos per Dovydą 90-ojoje psalmėje:

‘Tas, kuris gyvena Aukščiausiojo pagalboje, bus po Dangaus Dievo šešėliu.
Jis sakys Viešpačiui: Tu esi mano prieglobstis ir mano apsauga, mano Dievas, kuriuo aš pasitikėjau.
Nes jis išgelbės mane nuo medžiotojų spąstų ir galingo žodžio.
Jis pridengs tave savo krūtine ir po jo sparnais tu pasitikėsi. Jo tiesa apsups tave kaip skydas.
Tu nebijosi nakties siaubo ir strėlės, kuri skrieja dieną.
Nieko, kas vaikšto tamsoje; nuo demoniško smūgio vidurdienį.
Tūkstantis kris tavo kairėje ir dešimt tūkstančių tavo dešinėje, bet jie neprisiartins prie tavęs.
Verčiau tu stebėsi juos savo akimis ir matysi atlygį nusidėjėliams.
Nes tu, o Viešpatie, esi mano viltis; tu padarei Aukščiausiąjį savo prieglobsčiu.
Joks blogis neprisiartins prie tavęs, jokia rykštė neįeis į tavo buveinę.
Nes jis įsakys savo angelams dėl tavęs, kad jie saugotų tave visuose tavo keliuose.
Jie neš tave ant savo rankų, kad tu neužsigautum kojos į akmenį.
Tu žengsi per gyvatę ir baziliską, ir tu trypsi liūtą ir drakoną.
Nes jis pasitikėjo manimi, aš išgelbėsiu jį; aš pridengsiu jį, nes jis pažino mano vardą.
Jis šauksis manęs ir aš išgirsiu jį; aš būsiu su juo jo kančioje, ir aš išgelbėsiu jį ir pagerbsiu jį.
Aš padauginsiu jam dienų, aš mokysiu jį savo išgelbėjimo.’

Tai, o Viešpatie, yra aiškinimas to, ką tu pasakei. Klausyk dabar, ir aš kalbėsiu atvirai. Žodis, kurį tavo galia pasakė per Dovydą: ‘Tas, kuris gyvena Aukščiausiojo pagalboje, bus po Dangaus Dievo šešėliu’: tai yra, kai Sophia pasitikėjo šviesa, ji buvo po šviesos išsiliejimo, kuris atėjo iš aukštybės per tave, šviesa. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė per Dovydą: ‘Aš sakysiu Viešpačiui: Tu esi mano prieglobstis ir mano apsauga, mano Dievas, kuriuo aš pasitikėjau’: tai yra žodis, kuriuo Pistis Sophia giedojo šlovę: ‘O Šviesa, aš tikiu tavimi, tu esi mano Gelbėtojas nuo Autado emanacijų ir Adamo, Tirono; ir tai tu išgelbėsi mane nuo jų galingų grasinimų’. Ir be to, žodis, kurį tavo galia pasakė per Dovydą: ‘Jis pridengs tave po savo krūtine, ir po jo sparnais tu pasitikėsi’: tai yra, Pistis Sophia buvo šviesos išsiliejimo, kuris išėjo iš tavęs, šviesoje, ir ji toliau buvo drąsinama šviesos jos kairėje ir jos dešinėje, kurios yra šviesos išsiliejimo sparnai. Ir žodis, kurį tavo šviesos galia pranašavo per Dovydą: ‘Tiesa apsups tave kaip skydas’: tai yra šviesos išsiliejimo šviesa, kuri apsupo Pistis Sophia iš visų pusių kaip skydas. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Jis nebijos nakties siaubo’: tai yra, kad Pistis Sophia nebijojo siaubų ir neramumų, kurie buvo Chaose, kuris yra naktis. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Jis nebijos strėlės, kuri skrieja dieną’: tai yra, kad Pistis Sophia nebijojo galios, kurią Autadas galiausiai atsiuntė iš aukštybės, kuri atėjo į Chaosą kaip strėlė, kuri skrieja. Tavo šviesos galia pasakė: ‘Tu nebijosi strėlės, kuri skrieja dieną’, nes ta galia atėjo iš tryliktojo (Schmidtas siūlo, kad tai klaida rankraštyje ir kad tai turėtų būti dvyliktojo) eono. Jis yra dvyliktojo eono viešpats ir tai jis apšviečia visus eonus; dėl to jis pasakė ‘dieną’. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Jis nebijos nieko, kas vaikšto tamsoje’: tai yra, Pistis Sophia nebijojo emanacijos gyvatės veidu, kuri sukelia baimę Pistis Sophia Chaose, kuris yra tamsa. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Jis nebijos demoniško smūgio vidurdienį’: tai yra, Pistis Sophia nebijojo demoniškos Adamo Tirono emanacijos, kuri parbloškė Pistis Sophia didžiu smūgiu, kuri atėjo iš Adamo iš dvyliktojo eono. Dėl to tavo galia pasakė: ‘Jis nebijos demoniško smūgio vidurdienį.’ ‘Vidurdienį’, nes ji atėjo iš dvyliktojo eono, kuris yra vidurdienio valanda. Ir be to ‘Naktį’, nes ji atėjo iš Chaoso, kuris yra naktis, ir ji atėjo iš dvyliktojo eono, kuris yra vidurys tarp dviejų. Dėl to tavo šviesos galia pasakė ‘vidurdienio valanda’, nes dvylika eonų yra viduryje tarp tryliktojo eono ir Chaoso. Ir žodis, kurį tavo šviesos galia pasakė per Dovydą: ‘Tūkstantis kris jo kairėje ir dešimt tūkstančių jo dešinėje, ir jie neprisiartins prie jo’: tai yra, kai Autado emanacijos, kurių buvo labai daug, negalėjo pakelti didžios šviesos išsiliejimo šviesos, daugybė jų krito kairėje nuo Pistis Sophia ir daugybė krito jos dešinėje. Ir jos negalėjo prisiartinti prie jos, kad ją sugadintų. Ir žodis, kurį tavo šviesos galia pasakė per Dovydą: ‘Verčiau tu stebėsi juos savo akimis ir matysi atlygį nusidėjėliams, nes tu, o Viešpatie, esi mano viltis’: tai yra, Pistis Sophia stebėjo savo akimis savo priešus, būtent Autado emanacijas, kurios visos krito viena ant kitos. Ne tik ji stebėjo jas savo akimis, bet ir tu, mano Viešpatie, Pirmasis Slėpiny, tu atėmei šviesos galią, kuri buvo liūto veido galioje; ir toliau tu atėmei galią visų Autado emanacijų, ir tu sulaikei jas tame Chaose, kad jos neitų į savo vietą nuo tos valandos. Dėl to Pistis Sophia stebėjo savo akimis savo priešus, būtent Autado emanacijas, visame tame, ką Dovydas pranašavo apie Pistis Sophia, sakydamas: ‘Verčiau tu stebėsi juos savo akimis ir matysi atlygį nusidėjėliams’. Ne tik ji stebėjo jas savo akimis, kad jos krito viena prieš kitą Chaose, bet ji taip pat matė jų atlygį, kuriuo joms buvo atlyginta. Kaip Autado emanacijos manė atimti Sophios šviesą iš jos, tu atlyginai joms ir atmokėjai joms. Ir tu atėmei šviesos galią, kuri yra jose, vietoj Sophios, kuri tikėjo aukštybės šviesa, šviesų. Ir kaip tavo šviesos galia pasakė per Dovydą: ‘Tu padarei Aukščiausiąjį savo prieglobsčiu. Joks blogis negalės prisiartinti prie tavęs, ir jokia rykštė neįeis į tavo buveinę’: tai yra, kai Pistis Sophia tikėjo šviesa ir buvo spaudžiama, ji giedojo šlovę jai, ir Autado emanacijos negalėjo padaryti jokio blogio jai, nei jos galėjo sugadinti ją, ir jos visiškai negalėjo prisiartinti prie jos. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė per Dovydą: ‘Jis įsakys savo angelams dėl tavęs, kad jie saugotų tave visuose tavo keliuose; ir jie neš tave ant savo rankų, kad tu neužsigautum kojos į akmenį’: tai yra be to žodis: ‘Tu įsakei Gabrieliui ir Mykolui, kad jie vestų Sophią visose Chaoso vietose, kol jie ją iškels, ir kad jie pakeltų ją ant savo rankų, kad jos kojos nepaliestų tamsos apačioje ir tie iš tamsos apačioje nesugautų jos.’ Ir žodis, kurį tavo šviesos galia pasakė per Dovydą: ‘Tu žengsi per gyvatę ir baziliską, ir tu trypsi liūtą ir drakoną. Nes jis pasitikėjo manimi, aš išgelbėsiu jį ir aš pridengsiu jį, nes jis pažino mano vardą’: tai yra žodis: ‘Kai Pistis Sophia ėjo iškilti iš Chaoso, ji trypė Autado emanacijas. Ji trypė tas su gyvatės veidais ir tas su bazilisko veidais, turinčias septynias galvas. Ir ji trypė liūto veido galią ir tą su drakono veidu, nes ji tikėjo šviesa, ji buvo išgelbėta nuo jų visų.’ Tai, mano Viešpatie, yra aiškinimas žodžių, kuriuos tu pasakei.“

68 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Pirmasis Slėpinys išgirdo šiuos žodžius, jis tarė: „Puiku, Jokūbai, tu mylimasis.“ Pirmasis Slėpinys tačiau vėl tęsė kalbą. Jis tarė mokiniams: „Atsitiko taip, kai aš išvedžiau Pistis Sophia iš Chaoso, ji vėl sušuko, sakydama:

‘Aš buvau išgelbėta iš Chaoso ir išlaisvinta iš tamsos pančių. Aš atėjau pas tave, o Šviesa.
Nes tu buvai šviesa kiekvienoje pusėje nuo manęs, kai tu gelbėjai ir padėjai man.
Ir Autado emanacijas, kai jos kilo prieš mane, tu sulaikei jas savo šviesa. Ir jos negalėjo prisiartinti prie manęs, nes tavo šviesa buvo su manimi ir gelbėjo mane per tavo šviesos išsiliejimą.
Nes Autado emanacijos spaudė mane, jos atėmė mano galią iš manęs, jos įmetė mane į Chaosą, man neturint šviesos. Aš tapau kaip materija, kuri yra sunki, jų akivaizdoje.
Ir po šių dalykų išsiliejanti galia atėjo pas mane iš tavęs, gelbėdama mane; ji davė šviesą mano kairėje ir mano dešinėje, ir ji apsupo mane iš visų pusių, kad jokia mano dalis nebuvo be šviesos.
Ir tu aprengei mane savo išsiliejimo šviesa. Ir tu apvalei nuo manęs visas mano materijas dėl savo šviesos.
Ir tavo šviesos išsiliejimas yra tai, kas pakėlė mane, ir jis atėmė iš manęs Autado emanacijas, kurios kankino mane.
Ir tavo šviesoje aš tapau drąsi ir tyra tavo išsiliejimo šviesa.
Ir Autado emanacijos, kurios spaudė mane, nuėjo toli nuo manęs, ir aš tapau apšviesta tavo didžioje galioje, nes tu gelbsti mane visą laiką.’

Tai yra atgaila, kurią sakė Pistis Sophia, kai ji išėjo iš Chaoso ir buvo išlaisvinta iš Chaoso pančių. Dabar šiuo metu, kas turi ausis girdėti, tegirdi.“

69 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Pirmasis Slėpinys baigė sakyti šiuos žodžius mokiniams, Tomas atėjo į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie, mano šviesos žmogus turi ausis ir mano protas suprato žodžius, kuriuos tu pasakei. Dabar šiuo metu įsakyk man, kad pateikčiau žodžių aiškinimą aiškiai.“ Bet Pirmasis Slėpinys atsakė ir tarė Tomui: „Aš įsakau tau pateikti šlovės giesmės, kuria Pistis Sophia giedojo šlovę man, aiškinimą.“ Tomas tačiau atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, dėl šlovės giesmės, kurią sakė Pistis Sophia, nes ji buvo išgelbėta iš Chaoso, tavo šviesos galia kartą pranašavo apie tai per Saliamoną, Dovydo sūnų, jo Odėse, taip:“

‘Aš buvau išgelbėtas iš pančių; aš pabėgau pas tave, o Viešpatie.
Nes tu buvai man dešinė ranka; gelbėdamas mane, gelbėdamas mane ir padėdamas man.
Tu sulaikei tuos, kurie kyla prieš mane; ir jie nebuvo atskleisti, nes tavo veidas buvo su manimi, gelbėdamas mane tavo malone.
Aš buvau paniekintas daugybės akivaizdoje; ir jie išmetė mane; aš tapau kaip švinas jų akivaizdoje.
Man buvo galia iš tavęs, padedanti man; nes tu pastatei žibintus mano dešinėje pusėje ir mano kairėje pusėje, kad jokia mano pusė nebūtų be šviesos.
Tu priglaudei mane savo gailestingumo šešėlyje; ir aš buvau pakeltas virš odos drabužių.
Tai buvo tavo dešinė ranka, kuri pakėlė mane, ir tu atėmei ligą iš manęs.
Aš tapau galingas tavo tiesoje ir apvalytas teisume.
Tie, kurie kilo prieš mane, nuėjo toli nuo manęs; ir aš buvau išteisintas tavo gerume, nes tavo poilsis egzistuoja per amžių amžius.’

Dabar, o mano Viešpatie, tai yra atgailos, kurią sakė Pistis Sophia, kai ji buvo išgelbėta iš Chaoso, aiškinimas. Klausyk dabar ir aš pasakysiu tai atvirai.

Žodis, kurį tavo šviesos galia pasakė per Saliamoną: ‘Aš buvau išgelbėtas iš savo pančių; aš pabėgau pas tave, o Viešpatie’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia; ‘Aš buvau išlaisvinta iš tamsos pančių; aš atėjau pas tave, o Šviesa’. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Tu buvai man dešinė ranka; gelbėdamas mane ir padėdamas man’. Ir žodis, kurį tavo šviesos galia pasakė: ‘Tu sulaikei tuos, kurie kyla prieš mane, ir jie nebuvo atskleisti’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Ir Autado emanacijas, kurios kilo prieš mane, tu sulaikei jas savo šviesa; ir jos negalėjo prisiartinti prie manęs.’ Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Nes tavo veidas buvo su manimi, gelbėdamas mane tavo malone’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Nes tavo šviesa buvo su manimi, gelbėdama mane per tavo šviesos išsiliejimą.’ Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Aš buvau paniekintas daugybės akivaizdoje ir jie išmetė mane’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Nes Autado emanacijos spaudė mane ir jos atėmė mano galią iš manęs; ir aš buvau paniekinta prieš jas, ir jos įmetė mane į Chaosą, man neturint šviesos.’ Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Aš tapau kaip švinas jų akivaizdoje’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Kai jos atėmė mano šviesas iš manęs, aš tapau kaip materija (hylē), kuri buvo sunki, jų akivaizdoje.’ Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Man buvo galia iš tavęs, padedanti man’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia; ‘Ir po šių dalykų šviesos galia atėjo pas mane iš tavęs, gelbėdama mane’. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Tu pastatei žibintus mano dešinėje pusėje ir mano kairėje pusėje, kad jokia mano pusė nebūtų be šviesos’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Tavo galia davė šviesą mano dešinėje ir mano kairėje, ir ji apsupo mane iš visų pusių, kad jokia mano dalis nebuvo be šviesos’. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Tu priglaudei mane savo gailestingumo šešėlyje’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Ir tu aprengei mane savo išsiliejimo šviesa’. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Aš buvau pakeltas virš odos drabužių’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Aš buvau apvalyta nuo visų savo piktų materijų, ir aš buvau pakelta virš jų tavo šviesoje.’ Ir žodis, kurį tavo galia pasakė per Saliamoną: ‘Tai buvo tavo dešinė ranka, kuri pakėlė mane, ir ji atėmė ligą iš manęs’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Ir tavo šviesos išsiliejimas yra tai, kas pakėlė mane tavo šviesoje, ir jis atėmė iš manęs Autado emanacijas, kurios kankino mane’. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Aš tapau galingas tavo tiesoje ir apvalytas tavo teisume’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Ir tavo šviesoje aš tapau galinga ir tyra šviesa tavo išsiliejime’. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Tie, kurie kilo prieš mane, nuėjo toli nuo manęs’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Ir Autado emanacijos, kurios spaudė mane, nuėjo toli nuo manęs’. Ir žodis, kurį tavo šviesos galia pasakė per Saliamoną: ‘Ir aš buvau išteisintas tavo gerume, nes tavo poilsis egzistuoja per amžių amžius’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Aš buvau išgelbėta tavo gerume, nes tu išgelbsti kiekvieną.’

Dabar, o mano Viešpatie, tai yra visas atgailos, kurią sakė Pistis Sophia, kai ji buvo išgelbėta iš Chaoso ir buvo išlaisvinta iš tamsos pančių, aiškinimas.

70 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Pirmasis Slėpinys išgirdo Tomą sakant šiuos žodžius, jis tarė jam: „Puiku, gerai padaryta, Tomai, tu palaimintasis. Tai yra šlovės giesmės, kurią sakė Pistis Sophia, aiškinimas.“

Pirmasis Slėpinys tačiau vėl tęsė. Jis tarė mokiniams: „Bet Pistis Sophia vėl tęsė, ji giedojo šlovę man, sakydama:

Aš giedu šlovę tau; per savo potvarkį tu išvedei mane iš eono aukštybėje, kuris yra viršuje, ir tu atvedei mane į vietas apačioje.
Ir vėl per savo potvarkį tu išgelbėjai mane iš vietų apačioje; ir per save patį tu ten paėmei materiją, kuri yra mano šviesos galia, ir aš mačiau tai.
Ir tu išsklaidei nuo manęs Autado emanacijas, kurios spaudė mane ir buvo man priešiškos; ir tu davei man valdžią, kad būčiau išlaisvinta iš Adamo emanacijų pančių.
Ir tu ištikai baziliską su septyniomis galvomis, tu išmetei jį mano rankomis; ir tu pastatei mane virš jo materijos. Tu sunaikinai jį, kad jo sėkla nepakiltų nuo šios valandos.
Ir tu buvai su manimi, duodamas man galią visuose šiuose dalykuose; ir tavo šviesa apsupo mane visose vietose, ir per save patį tu padarei visas Autado emanacijas bejėges.
Nes tu atėmei iš jų jų šviesos galią; ir tu ištiesinai mano kelią, kad išvestum mane iš Chaoso.
Ir tu pašalinai mane iš materialių tamsybių, ir tu atėmei iš jų visas mano galias, šviesą, kuri buvo paimta.
Tu įmetei į jas (mano galias) tyrą šviesą; ir visiems mano nariams, kuriuose nebuvo šviesos, tu davei tyrą šviesą iš aukštybės šviesos.
Ir tu ištiesinai kelią jiems (mano nariams); ir tavo veido šviesa tapo man negendančiu gyvenimu.
Tu iškėlei mane virš Chaoso, Chaoso ir naikinimo vietos, kad visos materijos jame, kurios yra toje vietoje, būtų paleistos, kad visos mano galios būtų atnaujintos tavo šviesoje ir kad tavo šviesa būtų jose visose.
Tu įdėjai savo išsiliejimo šviesą į mane. Aš tapau apvalyta šviesa. Tai vėl yra antroji šlovės giesmė, kurią sakė Pistis Sophia. Dabar tegu tas, kuris supranta šią atgailą, ateina ir pasako ją.“

71 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Pirmasis Slėpinys baigė sakyti šiuos žodžius, Matas atėjo į priekį ir tarė: „Aš supratau šlovės giesmės, kurią sakė Pistis Sophia, aiškinimą. Dabar šiuo metu įsakyk man, kad pasakyčiau ją atvirai.“

Pirmasis Slėpinys tačiau atsakė ir tarė: „Aš įsakau tau, Matai, pateikti šlovės giesmės, kurią sakė Pistis Sophia, aiškinimą.“

Matas tačiau atsakė ir tarė: „Dėl šlovės giesmės, kurią sakė Pistis Sophia, aiškinimo, tavo šviesos galia kartą pranašavo apie tai per Saliamono Odę, taip:

Tas, kuris nuleido mane iš aukštų vietų, kurios yra viršuje, iškėlė mane iš vietų gelmėje apačioje.
Tas, kuris ten paėmė tuos, kurie yra viduryje, pamokė mane apie juos.
Tas, kuris išsklaidė mano priešus ir mano priešininkus, davė man valdžią pančiams, kad juos atlaisvinčiau.
Tas, kuris ištiko gyvatę su septyniomis galvomis mano rankomis, pastatė mane virš jos šaknies, kad aš ištrinčiau jos sėklą.
Ir tu buvai su manimi, padėdamas man. Visose vietose tavo vardas apsupo mane.
Tavo dešinė ranka sunaikino šmeižiko (Šėtono) nuodus; tavo ranka padarė kelią tavo ištikimiesiems.
Tu išlaisvinai juos iš kapų ir tu pašalinai juos iš lavonų vidurio.
Tu paėmei mirusius kaulus ir tu aprengei juos kūnu; ir tiems, kurie nejuda, tu davei gyvybės energiją.
Tavo kelias tapo nesunaikinamas, ir tavo veidas.
Tu atvedei savo eoną į sunaikinimą, kad visi dalykai būtų ištirpinti ir padaryti nauji, ir kad tavo šviesa taptų pamatu jiems visiems.
Tu pastatei savo turtą ant jų, ir jie tapo šventa buveine.

„Tai dabar, mano Viešpatie, yra šlovės giesmės, kurią sakė Pistis Sophia, aiškinimas. Klausyk dabar, kad pasakyčiau tai atvirai. Žodis, kurį tavo galia pasakė per Saliamoną: ‘Tas, kuris nuleido mane iš aukštų vietų, kurios yra viršuje, taip pat iškėlė mane iš vietų gelmėje apačioje’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Aš giedu šlovę tau; per savo potvarkį tu išvedei mane iš eono aukštybėje, kuris yra viršuje, ir tu atvedei mane į vietas apačioje. Ir vėl per savo potvarkį tu išgelbėjai mane ir išvedei mane iš vietų apačioje.’ Ir žodis, kurį tavo galia pasakė per Saliamoną: ‘Tas, kuris ten paėmė tuos, kurie yra viduryje, pamokė mane apie juos’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Ir vėl per save patį tu privertei materiją mano galios viduryje būti apvalytą, ir aš mačiau tai’. Ir vėl žodis, kurį tavo galia pasakė per Saliamoną: ‘Tas, kuris išsklaidė mano priešus ir mano priešininkus’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Ir tu išsklaidei nuo manęs Autado emanacijas, kurios spaudė mane ir buvo man priešiškos’. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Tas, kuris davė man savo išmintį pančiams, kad juos atlaisvinčiau’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Ir jis davė man savo išmintį, kad išlaisvintų mane iš tų emanacijų pančių.’ Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Tas, kuris ištiko gyvatę mano rankomis, pastatė mane virš jos materijos. Tu sunaikinai ją, kad jos sėkla nepakiltų nuo šios valandos’. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Ir tu buvai man, padėdamas man’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Ir tu buvai su manimi, duodamas man galią visuose šiuose dalykuose’. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Visose vietose tavo vardas apsupo mane’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Ir tavo šviesa apsupo mane visose jų vietose.’ Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Tavo dešinė ranka sunaikino šmeižiko nuodus’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Ir per save patį Autado emanacijos buvo padarytos bejėgės. Nes tu atėmei iš jų jų galios šviesą’. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Tavo ranka padarė kelią tavo ištikimiesiems’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Tu ištiesinai mano kelią, kad išvestum mane iš Chaoso, nes aš tikėjau tavimi’. Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Tu išlaisvinai juos iš kapų ir pašalinai juos iš lavonų vidurio’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Ir tu išlaisvinai mane iš Chaoso, ir tu pašalinai mane iš materialių tamsybių, kurios yra tamsios emanacijos Chaose, kurių šviesą tu atėmei iš jų.’ Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Tu paėmei mirusius kaulus ir tu aprengei juos kūnu; ir tiems, kurie nejuda, tu davei gyvybės energiją’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Tu paėmei visas mano galias, kuriose nebuvo šviesos, tu įdėjai į jas tyrą šviesą. Ir visiems mano nariams, kuriuose jokia šviesa nejudėjo, tu davei gyvąją šviesą iš savo aukštybės.’ Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Tavo kelias tapo nesunaikinamas, ir tavo veidas’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Ir tu ištiesinai man savo kelią, ir tavo veido šviesa tapo man negendančiu gyvenimu.’ Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Tu atvedei savo eoną į sunaikinimą, kad visi dalykai būtų ištirpinti ir padaryti nauji’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Tu iškėlei mane, savo galią, virš Chaoso ir virš naikinimo, kad visos materijos, kurios yra toje vietoje, būtų ištirpintos, ir kad visos mano galios būtų atnaujintos šviesoje.’ Ir žodis, kurį tavo galia pasakė: ‘Ir tavo šviesa tampa pamatu jiems visiems’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Ir tavo šviesa buvo jose visose’. Ir žodis, kurį tavo šviesos galia pasakė per Saliamoną: ‘Tu pastatei savo turtą ant jo, ir jis tapo šventa buveine’: tai yra žodis, kurį pasakė Pistis Sophia: ‘Tu įtvirtinai savo išsiliejimo šviesą ant manęs, ir aš tapau apvalyta šviesa.’ Tai dabar, mano Viešpatie, yra šlovės giesmės, kurią sakė Pistis Sophia, aiškinimas.“

72 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Pirmasis Slėpinys išgirdo šiuos žodžius, kuriuos kalbėjo Matas, jis tarė: „Puiku, Matai, ir gerai padaryta, tu mylimasis. Tai yra šlovės giesmės, kurią sakė Pistis Sophia, aiškinimas.“

Pirmasis Slėpinys tačiau vėl tęsė, jis tarė: „Pistis Sophia tačiau vėl tęsė šioje šlovės giesmėje, ji tarė:

Aš sakysiu, kad tu esi šviesa, kuri yra aukštybėje, nes tu išgelbėjai mane, ir tu atvedei mane pas save. Ir tu neleidai Autado emanacijoms, kurios yra mano priešai, atimti mano šviesos.
O Šviesų Šviesa, aš giedojau šlovę tau; tu išgelbėjai mane.
O Šviesa, tu iškėlei mano galią iš Chaoso, tu išgelbėjai mane iš tų, kurie eina žemyn į tamsą.

Pistis Sophia pasakė taip pat ir šiuos žodžius. Dabar šiuo metu tas, kurio protas tapo supratingas suprasti žodžius, kuriuos sakė Pistis Sophia, tegu ateina į priekį ir pateikia jų aiškinimą.“

Atsitiko taip, kai Pirmasis Slėpinys baigė sakyti šiuos žodžius mokiniams, Marija atėjo į priekį. Ji tarė: „Mano Viešpatie, mano protas yra supratingas visą laiką, kad ateičiau bet kuriuo metu ir pateikčiau žodžių, kuriuos ji pasakė, aiškinimą, bet aš bijau Petro, nes jis grasina man ir jis nekenčia mūsų giminės.“

Bet kai ji pasakė šiuos dalykus, Pirmasis Slėpinys tarė jai: „Kiekvieno, kuris bus pripildytas šviesos Dvasios ateiti į priekį ir pateikti aiškinimą tų dalykų, kuriuos aš sakau, niekas negalės sulaikyti. Dabar šiuo metu, o Marija, pateik žodžių, kuriuos sakė Pistis Sophia, aiškinimą.“

Marija atsakė ir tarė Pirmajam Slėpiniui tarp mokinių: „Mano Viešpatie, dėl aiškinimo žodžių, kuriuos sakė Pistis Sophia, tavo šviesos galia kartą pranašavo per Dovydą taip:

Aš aukštinsiu tave, o Viešpatie, nes tu priėmei mane ir tu neleidai mano priešams džiūgauti dėl manęs.
O Viešpatie, mano Dieve, aš šaukiausi tavęs ir tu išgydei mane.
O Viešpatie, tu iškėlei mano sielą iš Amentės (požemio); tu išgelbėjai mane nuo tų, kurie eina žemyn į duobę.“

73 SKYRIUS

Tačiau kai Marija pasakė šiuos dalykus, Pirmasis Slėpinys tarė jai: „Puiku, gerai padaryta, Marija, tu palaimintoji.“

Bet jis vėl tęsė kalbą. Jis tarė mokiniams: „Pistis Sophia vėl tęsė šią šlovės giesmę, ji tarė:

Šviesa tapo mano Gelbėtoju.
Ir ji pavertė mano tamsą man šviesa. Ir ji perplėšė Chaosą, kuris supo mane. Ji sujuosė mane šviesa.“

Atsitiko taip, kai Pirmasis Slėpinys baigė kalbėti šiuos žodžius, Morta atėjo į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie, tavo galia kartą pranašavo per Dovydą apie šiuos žodžius, sakydama:

Viešpats tapo mano pagalbininku.
Jis pavertė mano raudą man džiaugsmu, jis perplėšė mano ašutinę, jis sujuosė mane džiūgavimu.“

Atsitiko taip, kai Pirmasis Slėpinys baigė klausytis šių žodžių, kuriuos kalbėjo Morta, jis tarė: „Puiku ir gerai padaryta, Morta.“

Bet Pirmasis Slėpinys vėl tęsė, jis tarė mokiniams: „Pistis Sophia vėl tęsė šlovės giesmę, ir ji tarė:

Mano Galia, giedok šlovę Šviesai ir nepamiršk visų šviesos galių, kurias jis tau davė.
Ir visos galios manyje, giedokite šlovę jo šventojo slėpinio vardui.
Kuris atleidžia visus tavo nusižengimus, kuris išgelbsti tave nuo visų tavo priespaudų, kuriomis Autado emanacijos kankino tave.
Kuris išgelbėjo tavo šviesą nuo Autado emanacijų, kurios priklauso sunaikinimui; kuris karūnavo tave šviesa savo gailestingume, kol išgelbės tave.
Kuris pripildė tave tyra šviesa; ir tavo pradžia bus atnaujinta kaip aukštybės neregimojo.

Šiais žodžiais Pistis Sophia giedojo šlovę, nes ji buvo išgelbėta. Ir ji prisiminė visus dalykus, kuriuos aš padariau dėl jos.“

74 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Pirmasis Slėpinys baigė sakyti šiuos žodžius mokiniams, jis tarė jiems: „Tas, kuris supranta šių žodžių aiškinimą, tegu ateina į priekį ir kalba atvirai.“

Marija vėl atėjo į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie, dėl šių žodžių, kuriais Pistis Sophia giedojo šlovę, tavo šviesos galia pranašavo juos per Dovydą taip:

Laimink Viešpatį, mano siela, ir visa, kas manyje, laimink jo šventąjį vardą.
Laimink Viešpatį, mano siela, ir nepamiršk visų jo atlygių.
Kuris atleidžia visas tavo nedorybes ir kuris gydo visas tavo ligas.
Kuris gelbsti tavo gyvybę nuo sunaikinimo, kuris karūnuoja tave malone ir gailestingumu.
Kuris patenkina tavo troškimą gerais dalykais; tavo jaunystė bus atnaujinta kaip erelio.“

Atsitiko taip, kai Pirmasis Slėpinys išgirdo šiuos žodžius, kuriuos kalbėjo Marija, jis tarė: „Puiku, o Marija, tu palaimintoji.“

Atsitiko taip po šių dalykų, Pirmasis Slėpinys vėl tęsė kalbą, jis tarė mokiniams: „Aš paėmiau Pistis Sophia. Aš išvedžiau ją į vietą, kuri yra žemiau tryliktojo eono. Ir aš daviau jai naują šviesos slėpinį, kuris nėra jos eono, neregimųjų vietos, slėpinys. Ir aš daviau jai šviesos šlovės giesmę, kad nuo šio laiko eonų archontai negalėtų turėti galios prieš ją. Ir aš pastačiau ją toje vietoje, kol ateisiu jos ir paimsiu ją į jos vietą, kuri yra aukštybėje.

Atsitiko taip, kai aš pastačiau ją toje vietoje, ji vėl kalbėjo šią šlovės giesmę, sakydama taip:

Tikėjimu aš tikėjau Šviesa; ir jis prisiminė mane, jis išgirdo mano šlovės giesmę.
Jis išvedė mano galią iš visos materijos Chaoso ir tamsos apačioje. Ir jis išvedė mane, jis patalpino mane eone aukštybėje, kuris yra stiprus; jis pastatė mane ant kelio, kuris veda į mano vietą.
Ir jis davė man naują slėpinį, kuris nėra mano eono; ir jis davė man šviesos šlovės giesmę. Dabar šiuo metu, o Šviesa, visi šviesos archontai pamatys, ką tu padarei man, ir jie bijos, ir jie tikės tavo šviesa.

Pistis Sophia kalbėjo šią šlovės giesmę, džiaugdamasi, nes ji buvo išvesta iš Chaoso ir ji buvo atvesta į vietas, kurios yra žemiau tryliktojo eono.

Dabar šiuo metu, tas, kurio protas judina jį suprasti minties aiškinimą šlovės giesmėje, kurią sakė Pistis Sophia, tegu ateina į priekį ir pasako ją.“

Andriejus atėjo į priekį, jis tarė: „Mano Viešpatie, tai yra tai, ką tavo šviesos galia kartą pranašavo per Dovydą, sakydama:

Aš ištvermingai laukiau Viešpaties; jis atkreipė dėmesį į mane ir išgirdo mano maldavimą.
Jis iškėlė mano sielą iš vargo duobės ir dumblino molio; jis pastatė mano kojas ant uolos ir nukreipė mano žingsnius.
Jis įdėjo naują giesmę į mano burną, palaiminimą mūsų Dievui. Daugelis pamatys ir bijos, ir vilsis Viešpačiu.“

Atsitiko taip, kai Andriejus pateikė Pistis Sophia mintį, Pirmasis Slėpinys tarė jam: „Puiku, Andriejau, tu palaimintasis.“

75 SKYRIUS

Tačiau jis (Pirmasis Slėpinys) vėl tęsė kalbą. Jis tarė mokiniams: „Tai yra visi įvykiai, kurie nutiko Pistis Sophia. Atsitiko taip, kai atvedžiau ją į vietą, kuri yra žemiau tryliktojo eono, aš ruošiausi eiti į šviesą ir palikti ją, ji tarė man: „O Šviesų Šviesa, tu eisi į šviesą ir paliksi mane, ir Adamas, Tironas, sužinos, kad tu mane palikai, ir jis žinos, kad nėra nieko, kas mane išgelbėtų. Jis vėl ateis pas mane į šią vietą, jis ir visi jo archontai, kurie manęs nekenčia. Ir Autadas vėl suteiks galios savo liūto veido emanacijai, kad jie visi ateitų ir spaustų mane vienu metu, ir atimtų visą mano šviesą iš manęs, kad aš tapčiau bejėgė ir aš taip pat tapčiau bešviesė. Dabar šiuo metu, o Šviesa ir mano Šviesa, atimk šviesos galią iš manęs, kad aš tapčiau bejėgė, atimk jų šviesos galią iš jų, kad jie neturėtų galios spausti mane nuo šio laiko.“

Atsitiko taip, kai išgirdau šiuos žodžius, kuriuos sakė Pistis Sophia, aš atsakiau jai, sakydamas: „Mano Tėvas, kuris emanavo mane, dar neįsakė man atimti jų šviesos iš jų, bet aš užantspauduosiu Autado vietas ir visus jo eonus, kurie nekenčia tavęs, nes tu tikėjai šviesa. Ir be to, aš užantspauduosiu Adamo ir jo archontų vietas, kad nė vienas iš jų negalėtų kariauti su tavimi, kol jų laikas išsipildys ir kol ateis paskirtas laikas, kai mano Tėvas įsakys man atimti jų šviesą iš jų.“

76 SKYRIUS

Bet po to aš tariau jai vėl: „Klausyk, ką aš kalbu su tavimi apie jų laiką, kuriuo šie dalykai įvyks, kuriuos aš tau pasakiau. Jie įvyks, kai trys laikai bus užbaigti.“

Pistis Sophia atsakė, ji tarė man: „O Šviesa, iš ko aš žinosiu, kada trys laikai įvyks, kad aš džiaugčiausi ir būčiau linksma, nes laikas atėjo, kad tu paimtum mane į mano vietą? Ir be to, aš džiaugsiuosi, nes laikas atėjo, kad tu atimtum šviesos galią iš visų tų, kurie manęs nekenčia, nes aš tikėjau tavo šviesa.“

Tačiau aš vėl atsakiau ir tariau jai: „Kai pamatysi didžiosios Šviesos Lobyno vartus – tuos, kurie atsiveria į tryliktąjį eoną, būtent kairįjį – kai tie vartai bus atverti, trys laikai bus užbaigti.“

Pistis Sophia vėl atsakė, ji tarė: „O Šviesa, iš ko aš žinosiu, būdama šioje vietoje, kad tie vartai buvo atverti?“

Bet aš atsakiau jai ir tariau jai: „Kai vartai bus atverti, tie, kurie yra visuose eonuose, sužinos dėl didžios šviesos, kuri atsiras visose jų vietose. Vis dėlto žiūrėk, aš dabar nustačiau, kad jie (archontai) neišdrįs nieko blogo prieš tave, kol trys laikai bus užbaigti. Bet tu turėsi valdžią ten eiti į jų dvylika eonų tuo pačiu metu, kuris tau patinka, ir vėl grįžti, ir ateiti į savo vietą, kurioje esi šį kartą, kuri yra žemiau tryliktojo eono. Bet tu neturėsi valdžios eiti į vidų pro aukštybės vartus, kurie yra tryliktajame eone, kad įeitum į vidų į savo vietą, iš kurios išėjai. Vis dėlto, kai trys laikai dabar bus užbaigti, Autadas ir visi jo archontai vėl spaus tave, kad atimtų tavo šviesą iš tavęs. Jis pyks ant tavęs, manydamas, kad tu sulaikei jo galią Chaose, ir manydamas, kad tu atėmei šviesą (jo galios) iš jos. Jis dabar įsius prieš tave, kad atimtų tavo šviesą iš tavęs, kad galėtų nusiųsti ją žemyn į Chaosą ir įdėti ją į tas savo emanacijas, kad jos turėtų galios išeiti iš Chaoso ir ateiti į jo (Autado) vietą. Bet Adamas pradės šiuos dalykus. Bet aš atimsiu visas tavo galias iš jo ir duosiu jas tau, ir aš ateisiu ir paimsiu jas. Dabar tą akimirką, kai jie spaus tave tuo metu, giedok šlovę šviesai, ir aš nedelsiu tau padėti. Ir aš ateisiu pas tave skubėdamas į vietas žemiau tavęs. Ir aš ateisiu į šią vietą, kurioje aš pastačiau tave, kuri yra žemiau tryliktojo eono, kol paimsiu tave į tavo vietą, iš kurios tu išėjai“.

Atsitiko taip, kai Pistis Sophia išgirdo šiuos žodžius, kuriuos aš jai kalbėjau, ji džiaugėsi didžiu džiaugsmu. Bet aš pastačiau ją vietoje, kuri yra žemiau tryliktojo eono, aš nuėjau į šviesą, aš palikau ją.

77 SKYRIUS

Pirmasis Slėpinys tačiau kalbėjo mokiniams apie visus šiuos įvykius, nes jie nutiko Pistis Sophia. Ir jis sėdėjo ant Alyvų kalno, kalbėdamas visus šiuos žodžius tarp mokinių. Jis vėl tęsė, tačiau, jis tarė jiems: „Bet atsitiko vėl po visų šių dalykų, kai aš buvau žmonių pasaulyje, kai aš sėdėjau pakelėje, kuri yra ši vieta, būtent Alyvų kalnas, prieš man dar atsiunčiant mano drabužį – kurį aš buvau palikęs 24-ajame slėpinyje iš vidaus, bet pirmajame iš išorės, kuris yra didysis nesuvokiamasis, kuriame aš švytėjau – ir prieš man einant į aukštybę priimti savo antrojo drabužio, kai aš sėdėjau prieš jus šioje vietoje, kuri yra Alyvų kalnas, laikas išsipildė, apie kurį aš buvau kalbėjęs Pistis Sophia taip: „Adamas ir visi jo archontai spaus tave.“

Atsitiko taip, kai tas laikas atėjo – aš tačiau buvau žmonių pasaulyje, sėdėdamas prieš jus šioje vietoje, kuri yra Alyvų kalnas – Adamas pažvelgė iš dvylikos eonų. Jis pažvelgė žemyn į Chaoso vietas, jis pamatė savo demonišką galią, kuri buvo Chaose be jokios šviesos joje, nes aš buvau atėmęs jos šviesą iš jos. Ir jis pamatė ją, kad ji buvo tamsi ir negalėjo ateiti į jo vietą, būtent dvylika eonų. Adamas vėl prisiminė Pistis Sophia ir jis nepaprastai supyko ant jos, nes jis manė, kad tai ji sulaikė jo galią Chaose, ir jis manė, kad tai ji atėmė jos šviesą iš jos (Adamo galios). Ir jis buvo labai rūstus ir pridėjo pyktį prie pykčio. Jis emanavo tamsią emanaciją ir kitą chaotišką ir piktą, kuri buvo galinga, kad per jas jis sukrėstų Pistis Sophia. Ir jis sukūrė tamsią vietą savo vietoje, kad spaustų Sophią joje. Ir jis paėmė daugelį savo archontų, jie persekiojo Pistis Sophia, kad atvestų ją į tamsų Chaosą, kurį jis sukūrė. Ir dvi tamsios emanacijos, kurias Adamas emanavo, spaudė ją toje vietoje, ir jos sukrėtė ją, kol atėmė visą jos šviesą iš jos. Ir Adamas paėmė Pistis Sophia šviesą, ir jis atidavė ją dviem tamsioms ir galingoms emanacijoms, kad nuneštų į didįjį Chaosą, kuris yra chaotiškas, kad galbūt ji (galia) galėtų ateiti į jo vietą, nes ji buvo tapusi labai tamsi, kadangi aš atėmiau jos šviesos galią iš jos. Atsitiko taip, kai jos persekiojo Pistis Sophia, ji vėl sušuko, ji giedojo šlovę šviesai, kadangi aš buvau sakęs jai: „Kai tu būsi spaudžiama ir šlovinsi mane, aš ateisiu skubėdamas tau padėti.“

Atsitiko taip, kai ji buvo spaudžiama – bet aš sėdėjau prieš jus šioje vietoje, kuri yra Alyvų kalnas – ji giedojo šlovę šviesai, sakydama:

O Šviesų Šviesa, aš tikėjau tavimi. Išgelbėk mane nuo visų šių archontų, kurie mane persekioja, ir padėk man.
Kad jie neatimtų mano šviesos iš manęs, kaip liūto veido galia, nes tavo šviesa ir tavo išsiliejimas nėra su manimi, kad išgelbėtų mane. Verčiau Adamas supyko ant manęs, sakydamas man: Tai tu sulaikei mano galią Chaose.
Dabar, o Šviesų Šviesa, jei aš padariau tai – jei aš sulaikiau ją, jei aš padariau ką nors neteisinga tai galiai.
Jei aš spaudžiau ją, kaip ji spaudė mane – tegu visi šie archontai, kurie mane persekioja, paima mano šviesą iš manęs ir palieka mane tuščią.
Ir tegu priešas Adamas persekioja mano galią ir pagauna ją, ir atima mano šviesą iš manęs, ir įmeta ją į savo tamsią galią, kuri yra Chaose; ir tegu jis patalpina mano galią Chaose.
Dabar, o Šviesa, pagauk mane savo pyktyje ir pakelk savo galią prieš mano priešus, kurie pakilo prieš mane galiausiai.
Išgelbėk mane greitai, pagal tai, ką tu pasakei: „Aš padėsiu tau.“

78 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Pirmasis Slėpinys baigė sakyti šiuos žodžius mokiniams, jis tarė: „Tas, kuris suprato šiuos žodžius, kuriuos aš pasakiau, tegu ateina į priekį ir pateikia jų paaiškinimą.“

Jokūbas atėjo į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie, dėl šios šlovės giesmės, kurią giedojo Pistis Sophia, tavo šviesos galia kartą pranašavo ją per Dovydą 7-ojoje psalmėje, taip:

O Viešpatie, mano Dieve, aš pasitikėjau tavimi; išgelbėk mane nuo tų, kurie mane persekioja, ir išvaduok mane.
Kad jis nepagautų mano sielos kaip liūtas; kai nėra nieko, kas išvaduoja ir išgelbsti.
O Viešpatie, mano Dieve, jei aš padariau tai; jei yra neteisybė mano rankose;
Jei aš atlyginau tiems, kurie atlygino man piktais dalykais, tegu aš parpuolu tuščias per savo priešus.
Ir tegu priešas persekioja mano sielą ir pagauna ją, ir sutrypia mano gyvybę žemėje, ir paima mano šlovę, kad ji būtų dulkėse.
Pakilk, o Viešpatie, savo rūstybėje, būk išaukštintas mano priešų ribose. Pakilk įsakyme, kurį tu paskelbei.“

Atsitiko taip, kai Pirmasis Slėpinys išgirdo šiuos žodžius, kuriuos kalbėjo Jokūbas, jis tarė: „Puiku, Jokūbai, tu mylimasis.“

79 SKYRIUS

Tačiau Pirmasis Slėpinys tęsė, jis tarė mokiniams: „Atsitiko taip, kai Pistis Sophia baigė sakyti šios šlovės giesmės žodžius, ji atsigręžė atgal pamatyti, ar Adamas ir jo archontai atsigręžė eiti į savo eoną. Ir ji pamatė juos, kaip jie ją persekiojo. Ji atsigręžė į juos ir tarė jiems:

Kodėl jūs persekiojate mane ir sakote: nėra nieko, kas man padėtų, kas išgelbėtų mane nuo jūsų?
Dabar šiuo metu šviesa yra tikras teisėjas ir stiprus. Bet jis yra kantrus iki laiko, apie kurį jis kalbėjo man taip: Aš ateisiu ir padėsiu tau; ir jis neužtrauks savo rūstybės ant jūsų visą laiką. Ir tai yra laikas, apie kurį jis man kalbėjo.
Dabar šiuo metu, jei jūs neatsigręšite atgal ir nenustosite manęs persekioti, šviesa paruoš savo galią, ir jis paruoš su visomis savo galiomis.
Ir jis paruošė su savo galia, kad jis atimtų jūsų šviesą, kuri yra jumyse, kad jūs taptumėte tamsūs; ir jis sukūrė savo galias, kad atimtų jūsų galią iš jūsų ir jūs būtumėte sunaikinti.“

Bet kai Pistis Sophia pasakė šiuos dalykus, ji pažvelgė į Adamo vietą. Ji pamatė tamsią ir chaotišką vietą, kurią jis sukūrė. Ir ji pamatė be to tamsias emanacijas, nepaprasto stiprumo, kurias Adamas emanavo, kad jos pagautų Pistis Sophia ir numestų ją į Chaosą, kurį jis sukūrė, ir spaustų ją toje vietoje, ir sukrėstų ją, kol atims jos šviesą iš jos.

Atsitiko taip, kai Pistis Sophia pamatė tas dvi tamsias emanacijas ir tamsią vietą, kurią Adamas sukūrė, ji išsigando ir sušuko šviesai, sakydama:

O Šviesa, štai Adamas smurtininkas pyksta. Jis sukūrė tamsią emanaciją, ir be to, jis emanavo kitą chaotišką.
Ir jis sukūrė kitą tamsią ir chaotišką; ir jis paruošė ją.
Dabar šiuo metu, o Šviesa, Chaosą, kurį jis sukūrė, kad įmestų mane į jį ir atimtų mano šviesos galią iš manęs – atimk jo šviesą iš jo.
Ir mintį, kurią jis sumanė, kad atimtų mano šviesą, tegu jo būna (atimta) iš jo. Ir smurtą, kurį jis iškalbėjo, kad atimtų mano šviesas iš manęs – atimk visas jo šviesas.

Tai yra žodžiai, kuriuos Pistis Sophia kalbėjo savo šlovės giesmėje. Dabar šiuo metu tas, kuris yra blaivus dvasioje, tegu ateina į priekį ir pateikia aiškinimą žodžių (kuriuos Pistis Sophia sakė) savo šlovės giesmėje.“

80 SKYRIUS

Morta vėl atėjo į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie, aš esu blaivi dvasioje, ir aš suprantu šiuos žodžius, kuriuos tu kalbi. Dabar šiuo metu įsakyk man, kad pateikčiau jų aiškinimą atvirai.“

Pirmasis Slėpinys tačiau atsakė ir tarė Mortai: „Aš įsakau tau, Morta, kad pateiktum aiškinimą žodžių, kuriuos Sophia sakė savo šlovės giesmėje.“

Morta tačiau atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, tai yra žodžiai, kuriuos tavo šviesos galia kartą pranašavo per Dovydą 7-ojoje psalmėje:

Dievas yra teisus teisėjas, ir stiprus, ir kantrus, kuris neužtraukia savo rūstybės kiekvieną dieną.
Jei jūs neatsigręšite, jis pagaląs savo kalaviją; jis įtempė savo lanką ir paruošė jį.
Jis paruošė jame mirties įrankius; jis padarė savo strėles tiems, kurie bus sudeginti.
Štai, smurtas gimdė; jis pradėjo vargą, jis pagimdė nedorybę.
Jis iškasė duobę, jis išskobė ją; jis įkris į duobę, kurią padarė.
Jo vargas sugrįš ant jo galvos ir jo smurtas nusileis ant jo viršugalvio.“

Bet kai Morta pasakė šiuos dalykus, Pirmasis Slėpinys, kuris žvelgia pirmyn, tarė jai: „Puiku, gerai padaryta, Morta, tu palaimintoji.“

81 SKYRIUS

Atsitiko taip, kai Jėzus baigė sakyti savo mokiniams visus įvykius, kurie nutiko Pistis Sophia, kai ji buvo Chaose, ir būdą, kuriuo ji giedojo šlovę Šviesai, kol jis išgelbėjo ją ir išvedė iš Chaoso, ir atvedė ją į dvyliktąjį eoną, ir būdą, kuriuo jis išgelbėjo ją nuo visų jos priespaudų, kuriomis Chaoso archontai spaudė ją, nes ji troško eiti į šviesą, Jėzus vėl tęsė kalbą. Jis tarė savo mokiniams: „Dabar atsitiko taip po visų šių dalykų, aš paėmiau Pistis Sophia, aš atvedžiau ją į tryliktąjį eoną. Ir aš nepaprastai švytėjau, ir šviesai, kurią turėjau, nebuvo saiko. Aš atėjau į 24 neregimųjų vietą ir aš nepaprastai švytėjau. Ir jie buvo sukrėsti didžiu sukrėtimu. Jie pažvelgė ir pamatė Sophią, kuri buvo su manimi. Jie atpažino ją, bet kas liečia mane, jie neatpažino, kas aš buvau. Bet jie manė apie mane, kad esu emanacija iš Šviesos Žemės. Atsitiko taip, kai Sophia pamatė savo brolius neregimuosius, ji džiaugėsi didžiu džiaugsmu ir buvo labai linksma. Ji norėjo papasakoti jiems stebuklus, kuriuos aš padariau jai žmonių žemėje apačioje, kol aš ją išgelbėjau. Ji atėjo į neregimųjų vidurį, ji giedojo šlovę man jų viduryje, sakydama:

Aš dėkosiu tau, o Šviesa, nes tu esi Gelbėtojas, ir tu esi vaduotojas visą laiką.
Aš sakysiu šią šlovės giesmę šviesai, nes jis išgelbėjo mane ir jis išvaduos mane iš archontų, mano priešų, rankų.
Ir tu išgelbėjai mane iš visų vietų. Ir tu išgelbėjai mane iš Chaoso aukštybės ir gelmės, ir iš archontų, mano priešų, eonų.
Ir kai aš išėjau iš aukštybės, aš paklydau vietose, kuriose nebuvo šviesos. Ir aš negalėjau sugrįžti į tryliktąjį eoną, savo buveinę.
Nes manyje nebuvo nei šviesos, nei galios. Nes mano galia buvo visiškai nusilpusi.
Ir šviesa išgelbėjo mane iš visų mano kančių. Aš giedojau šlovę šviesai; jis išgirdo mane, kai buvau kankinama.
Jis vedė mane eonų kūrinijoje, kad atvestų mane į tryliktąjį eoną, mano buveinę.
Aš dėkosiu tau, o Šviesa, nes tu išgelbėjai mane, ir už tavo stebuklus tarp žmonių giminės.
Kai aš stokojau savo galios, tu davei man galią; ir kai aš stokojau savo šviesos, tu pripildei mane tyros šviesos.
Aš buvau tamsoje ir Chaoso šešėlyje, surišta stipriais Chaoso pančiais, ir manyje nebuvo šviesos.
Aš sukėliau rūstybę šviesos potvarkiui, aš nusižengiau; aš sukėliau pyktį šviesos potvarkiui, nes aš išėjau iš savo vietos.
Ir kai aš nusileidau, aš stokojau savo galios, ir aš buvau be šviesos; ir nebuvo nieko, kas man padėtų.
Ir kai aš buvau kankinama, aš giedojau šlovę šviesai, ir jis išgelbėjo mane iš mano kančių.
Ir be to, jis sutraukė visus mano pančius, jis išvedė mane iš tamsos ir Chaoso priespaudų.
Aš dėkosiu tau, o Šviesa, nes tu išgelbėjai mane; ir tavo stebuklai egzistuoja tarp žmonių giminės.
Tu sulaužei aukštus tamsos vartus ir stiprius Chaoso užraktus.
Ir tu privertei mane nusigręžti nuo vietos, kurioje aš nusižengiau; ir be to, mano galia buvo paimta, nes aš nusižengiau.
Ir aš nustojau (vykdyti) slėpinius; aš nuėjau žemyn prie Chaoso vartų.
Ir kai jie kankino mane, aš giedojau šlovę šviesai; jis išgelbėjo mane iš visų mano kančių.
Tu atsiuntei savo šviesos išsiliejimą; jis suteikė man galios ir jis išgelbėjo mane iš visų mano priespaudų.
Aš dėkosiu tau, o Šviesa, nes tu išgelbėjai mane; ir tavo stebuklai yra tarp žmonių giminės.“

Tai dabar yra šlovės giesmė, kurią Pistis Sophia kalbėjo būdama viduryje 24 neregimųjų, norėdama, kad jie žinotų visus stebuklus, kuriuos aš padariau jai. Ir ji norėjo, kad jie žinotų, jog aš nuėjau į žmonių pasaulį, aš daviau jiems aukštybės slėpinius. Dabar šiuo metu, tas, kuris yra pakylėtas savo mintyje, tegu ateina į priekį ir pasako šlovės giesmės, kurią sakė Pistis Sophia, aiškinimą.“

TREČIOJI KNYGA

102 SKYRIUS

Apie mokinių skelbimą

Jėzus vėl tęsė savo kalbą ir tarė savo mokiniams: „Kai aš būsiu išėjęs į Šviesą, tuomet skelbkite tai visam pasauliui ir sakykite jiems: Nenustokite ieškoti dieną ir naktį ir neatsipalaiduokite, kol rasite Šviesos karalystės slėpinius, kurie jus apvalys, pavers gryna šviesa ir nuves į Šviesos karalystę.

Ko žmonės turėtų išsižadėti

Sakykite jiems: Atsižadėkite viso pasaulio ir visos jame esančios materijos, visų jo rūpesčių ir visų jo nuodėmių, vienu žodžiu – visų jame esančių sąsajų, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo visų bausmių, kurios yra teismuose.

Sakykite jiems: Atsižadėkite murmėjimo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo šunsveidžio ugnies.

Sakykite jiems: Atsižadėkite pasiklausymo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo šunsveidžio teismų.

Sakykite jiems: Atsižadėkite vaidingumo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo Arielio bausmių.

Sakykite jiems: Atsižadėkite piktų šmeižtų, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo šunsveidžio ugnies upių.

Sakykite jiems: Atsižadėkite melagingo liudijimo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir kad ištrūktumėte bei būtumėte išgelbėti nuo šunsveidžio ugnies upių.

Sakykite jiems: Atsižadėkite puikybės ir pasipūtimo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo Arielio ugnies duobių.

Sakykite jiems: Atsižadėkite pilvo meilės (persivalgymo), kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo Amentis teismų.

Sakykite jiems: Atsižadėkite taukšėjimo (tuščių šnekų), kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo Amentis ugnies.

Sakykite jiems: Atsižadėkite klastingumo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo bausmių, esančių Amentyje.

Sakykite jiems: Atsižadėkite godumo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo šunsveidžio ugnies upių.

Sakykite jiems: Atsižadėkite meilės pasauliui, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo šunsveidžio dervos ir ugnies apsiaustų.

Sakykite jiems: Atsižadėkite plėšikavimo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo Arielio ugnies upių.

Sakykite jiems: Atsižadėkite piktų kalbų, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo ugnies upių bausmių…

Sakykite jiems: Atsižadėkite nedorumo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo Arielio ugnies jūrų.

Sakykite jiems: Atsižadėkite negailestingumo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo drakonveidžių teismų.

Sakykite jiems: Atsižadėkite rūstybės, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo drakonveidžių ugnies upių.

Sakykite jiems: Atsižadėkite keiksmų, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo drakonveidžių ugnies jūrų.

Sakykite jiems: Atsižadėkite vagystės, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo drakonveidžių kunkuliuojančių jūrų.

Sakykite jiems: Atsižadėkite apiplėšimo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo Jaldabaoto.

Sakykite jiems: Atsižadėkite šmeižimo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo liūtaveidžio ugnies upių.

Sakykite jiems: Atsižadėkite kovų ir vaidus, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo Jaldabaoto verdančių upių.

Sakykite jiems: Atsižadėkite viso nežinojimo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo Jaldabaoto tarnų ir ugnies jūrų.

Sakykite jiems: Atsižadėkite piktadarystės, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo visų Jaldabaoto demonų ir visų jo teismų.

Sakykite jiems: Atsižadėkite tingumo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo Jaldabaoto verdančių dervos jūrų.

Sakykite jiems: Atsižadėkite svetimavimo, kad būtumėte verti Šviesos karalystės slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo liūtaveidžio sieros ir dervos jūrų.

Sakykite jiems: Atsižadėkite žudymo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo krokodilaveidžio valdovo – to, kuris yra šaltyje, pirmoje išorinės tamsos kameroje.

Sakykite jiems: Atsižadėkite negailestingumo ir bedieviškumo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo išorinės tamsos valdovų.

Sakykite jiems: Atsižadėkite ateizmo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo kaukimo ir dantų griežimo.

Sakykite jiems: Atsižadėkite burtų gėrimų, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo didžiojo šalčio ir išorinės tamsos krušos.

Sakykite jiems: Atsižadėkite piktžodžiavimo, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo didžiojo išorinės tamsos drakono.

Sakykite jiems: Atsižadėkite klaidų doktrinų, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir būtumėte išgelbėti nuo visų didžiojo išorinės tamsos drakono bausmių.

Sakykite tiems, kurie moko klaidų doktrinų, ir kiekvienam, kuris yra jų pamokytas: Vargas jums, nes jei neatgailausite ir neatsisakysite savo klaidų, pateksite į didžiojo drakono ir išorinės tamsos bausmes, kurios yra nepaprastai piktos, ir niekada nebūsite išmesti aukštyn į pasaulį, bet būsite neegzistuojantys iki galo.

Sakykite tiems, kurie atsisako Pirmojo Slėpinio tiesos doktrinų: Vargas jums, nes jūsų bausmė yra liūdna, lyginant su visų žmonių bausmėmis. Nes jūs pasiliksite didžiuliame šaltyje, lede ir krušoje drakono viduryje ir išorinėje tamsoje, ir nuo šios valandos niekada nebūsite išmesti aukštyn į pasaulį, bet būsite sušaldyti tame regione ir visatos ištirpimo metu pražūsite ir tapsite neegzistuojantys amžinai.

Vertybių kelių ribos

Verčiau sakykite pasaulio žmonėms: Būkite ramūs, kad gautumėte Šviesos slėpinius ir pakiltumėte aukštyn į Šviesos karalystę.

Sakykite jiems: Būkite mylintys žmones, kad būtumėte verti Šviesos slėpinių ir pakiltumėte aukštyn į Šviesos karalystę.

Sakykite jiems: Būkite švelnūs, kad gautumėte Šviesos slėpinius ir pakiltumėte aukštyn į Šviesos karalystę.

Sakykite jiems: Būkite taikūs, kad gautumėte Šviesos slėpinius ir pakiltumėte aukštyn į Šviesos karalystę.

Sakykite jiems: Būkite gailestingi, kad gautumėte Šviesos slėpinius ir pakiltumėte aukštyn į Šviesos karalystę.

Sakykite jiems: Duokite išmaldą, kad gautumėte Šviesos slėpinius ir pakiltumėte aukštyn į Šviesos karalystę.

Sakykite jiems: Tarnaukite vargšams, ligoniams ir prislėgtajai, kad gautumėte Šviesos slėpinius ir pakiltumėte aukštyn į Šviesos karalystę.

Sakykite jiems: Būkite mylintys Dievą, kad gautumėte Šviesos slėpinius ir pakiltumėte aukštyn į Šviesos karalystę.

Sakykite jiems: Būkite teisūs, kad gautumėte Šviesos slėpinius ir pakiltumėte aukštyn į Šviesos karalystę.

Sakykite jiems: Būkite geri, kad gautumėte Šviesos slėpinius ir pakiltumėte aukštyn į Šviesos karalystę.

Sakykite jiems: Atsižadėkite visko, kad gautumėte Šviesos slėpinius ir pakiltumėte aukštyn į Šviesos karalystę.

Tai yra visos kelių ribos tiems, kurie yra verti Šviesos slėpinių.

Kam turi būti suteikiami Šviesos slėpiniai

Todėl tiems, kurie atsižadėjo per šį atsižadėjimą, suteikite Šviesos slėpinius ir visiškai jų neslėpkite nuo jų, net jei jie yra nusidėjėliai ir buvo visose nuodėmėse bei visose pasaulio neteisybėse, kurias aš jums išvardijau, kad jie galėtų atsiversti, atgailauti ir būti tame nuolankume, kurį ką tik jums aprašiau. Suteikite jiems Šviesos karalystės slėpinius ir visiškai jų nuo jų neslėpkite.

Slėpiniai skirti nuodėmių atleidimui

Nes būtent dėl nuodėmingumo aš atnešiau slėpinius į pasaulį, kad galėčiau atleisti visas jų nuodėmes, kurias jie padarė nuo pat pradžių. Dėl šios priežasties aš jums anksčiau sakiau: „Aš atėjau šaukti ne teisiųjų“. Todėl dabar aš atnešiau slėpinius, kad kiekvienam būtų atleistos nuodėmės ir jie būtų priimti į Šviesos karalystę. Mat slėpiniai yra Pirmojo Slėpinio dovana, kad jis galėtų ištrinti visų nusidėjėlių nuodėmes ir neteisybes.“

103 SKYRIUS

Marija klausia Išganytojo

Atsitiko taip, kad kai Jėzus baigė sakyti šiuos žodžius savo mokiniams, Marija priėjo ir tarė Išganytojui: „Mano Viešpatie, ar tuomet teisus žmogus, kuris yra ištobulintas visame teisingume, ir žmogus, kuris visai neturi nuodėmės, ar toks bus kankinamas bausmėse ir teismuose, ar ne? Ar verčiau toks žmogus bus įvestas į dangaus karalystę, ar ne?“

Apie sielą teisaus žmogaus, kuris mirties akimirką nėra gavęs slėpinių

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Teisus žmogus, kuris yra ištobulintas visame teisingume ir kuris niekada nėra padaręs jokios nuodėmės, tačiau niekada nėra gavęs Šviesos slėpinių – jei ateina laikas, kai jis išeina iš kūno, tuomet tuojau pat ateina vienos iš didžiųjų trejybių galių priėmėjai, tarp kurių yra vienas didis, išplėšia to žmogaus sielą iš baudžiančiųjų priėmėjų rankų ir praleidžia tris dienas sukdami su ja ratus per visus pasaulio kūrinius. Po trijų dienų jie nuveda ją žemyn į chaosą, kad pervestų ją per visas teismų bausmes ir nusiųstų į visus teismus. Chaoso ugnys jai labai nekenkia, tačiau jos šiek tiek trikdys ją trumpą laiką.

Ir su skuba jie greitai jos pasigaili, kad išvestų ją iš chaoso ir nuvestų vidurio keliu per visus valdovus. Ir jie (valdovai) nekankina jos savo žiauriuose teismuose, bet jų regionų ugnis ją šiek tiek trikdo. Ir jei ji bus atvesta į Jachtanabo, negailestingojo, regioną, tuomet jis iš tiesų negalės jos kankinti savo piktose teismuose, bet jis sulaiko ją trumpą laiką, kol jo bausmių ugnis ją šiek tiek trikdo.

Ir vėl jie greitai jos pasigaili ir išveda ją iš tų jų regionų, ir jie nenuveda jos į eonus, kad eonų valdovai jos nepagrobtų; jie nuveda ją saulės keliu ir pastato prieš Šviesos Mergelę. Ši ją ištiria ir randa, kad ji yra tyra nuo nuodėmių, bet neleidžia jos į Šviesą, nes su ja nėra karalystės slėpinio ženklo. Tačiau ji užantspauduoja ją aukštesniu antspaudu ir leidžia jai būti įmestai į kūną teisingumo eonuose – tą kūną, kuris bus tinkamas rasti Šviesos slėpinių ženklus ir paveldėti Šviesos karalystę per amžius.

Jei, priešingai, jis būtų nusidėjęs kartą, du ar tris, tuomet jis būtų vėl įmestas atgal į pasaulį pagal padarytų nuodėmių tipą, apie kurio rūšį aš jums papasakosiu, kai būsiu jums išdėstęs visatos išsiplėtimą.

Bet amen, amen, sakau jums: net jei teisus žmogus nebūtų padaręs jokių nuodėmių, jis niekaip negali būti įvestas į Šviesos karalystę, nes su juo nėra karalystės slėpinių ženklo. Žodžiu, neįmanoma įvesti sielų į Šviesą be Šviesos karalystės slėpinių.“

104 SKYRIUS

Jonas klausia Jėzaus

Atsitiko taip, kad kai Jėzus baigė sakyti šiuos žodžius savo mokiniams, Jonas priėjo ir tarė: „Mano Viešpatie, tarkime, nuodėmingas ir įstatymus laužantis žmogus yra pilnas visų neteisybių, bet jis liovėsi jas daręs dėl dangaus karalystės ir atsižadėjo viso pasaulio bei visos jame esančios materijos, ir mes suteikiame jam nuo pat pradžių Šviesos slėpinius, kurie yra pirmojoje erdvėje iš išorės; ir jei jis gauna slėpinius, o po kurio laiko vėl nusikalsta, ir vėliau vėl atsiverčia, nustoja daryti visas nuodėmes ir atsižada viso pasaulio bei visos materijos, taip kad jis vėl ateina ir labai atgailauja, ir jei mes tikrai žinome, kad jis trokšta Dievo, todėl suteikiame jam antrąjį pirmosios erdvės slėpinį; – lygiai taip pat, jei jis vėl atsiverčia ir nusikalsta, ir vėl yra pasaulio nuodėmėse, ir vėl vėliau atsiverčia, liaujasi daręs pasaulio nuodėmes, vėl atsižada viso pasaulio bei visos materijos ir vėl labai atgailauja, ir mes tikrai žinome, kad jis nėra aktorius (veidmainis), todėl vėl suteikiame jam pradžios slėpinius, kurie yra pirmojoje erdvėje; – panašiai, jei jis vėl atsiverčia, nusideda ir pasineria į visokias nuodėmes; – ar tu nori, kad mes jam atleistume iki septynių kartų ir suteiktume jam slėpinius, esančius pirmojoje erdvėje, iki septynių kartų, ar ne?“

Išganytojas vėl atsakė ir tarė Jonui: „Ne tik atleiskite jam iki septynių kartų…

Mokiniai turi atleisti daug kartų po septynis

…bet amen, sakau jums: atleiskite jam daugybę kartų po septynis ir kiekvieną kartą suteikite jam slėpinius nuo pat pradžių, kurie yra pirmojoje erdvėje iš išorės. Galbūt jūs laimėsite to brolio sielą ir jis paveldės Šviesos karalystę.

Dėl šios priežasties, kai jūs manęs anksčiau klausėte: „Jei mūsų brolis nusidėtų prieš mus, ar nori, kad mes jam atleistume iki septynių kartų?“, aš atsakiau ir kalbėjau jums palyginimu, sakydamas: „Ne tik iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt kartų po septynis“.

Todėl dabar atleiskite jam daug kartų ir kiekvieną kartą suteikite jam slėpinius, esančius pirmojoje erdvėje iš išorės. Galbūt jūs laimėsite to brolio sielą ir jis paveldės Šviesos karalystę.

Apie sielų gelbėtojų atlygį

Amen, amen, sakau jums: tas, kuris išlaikys gyvybę ir išgelbės bent vieną sielą, be garbės, kurią jis turi Šviesos karalystėje, gaus dar kitą garbę už sielą, kurią išgelbėjo; tad tas, kuris išgelbės daug sielų, be garbės, kurią turi Šviesoje, gaus daug kitų garbių už sielas, kurias išgelbėjo.“

105 SKYRIUS

Jonas tęsia savo klausimus

Kai Išganytojas tai pasakė, Jonas pasislinko į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie, būk kantrus, jei aš tave klausinėju, nes nuo šiol pradėsiu tave klausinėti apie viską, kas susiję su tuo, kaip mes turime tai skelbti žmonijai.

Jei aš suteikiu tam broliui slėpinį iš pradžios slėpinių, esančių pirmojoje erdvėje, ir jei suteikiu jam daug slėpinių, o jis nedaro to, kas verta dangaus karalystės, – ar tu nori, kad mes leistume jam pereiti prie antrosios erdvės slėpinių? Galbūt mes laimėsime to brolio sielą, ir jis atsivers, atgailaus ir paveldės Šviesos karalystę. Ar nori, kad leistume jam pereiti prie slėpinių (esančių antroje erdvėje), ar ne?“

Kad slėpiniai vėl būtų suteikiami atgailaujančiam broliui net iki trijų antrosios erdvės slėpinių

Išganytojas atsakė ir tarė Jonui: „Jei tai brolis, kuris nevaidmainiauja, bet iš tiesų trokšta Dievo, jei jūs jam daug kartų suteikėte pradžios slėpinius ir dėl Likimo elementų būtinybės jis nepadarė to, kas verta Šviesos karalystės slėpinių, tuomet atleiskite jam, leiskite jam pereiti ir suteikite jam pirmąjį slėpinį, esantį antroje erdvėje. Galbūt jūs laimėsite to brolio sielą.

Ir jei jis nepadarė to, kas verta Šviesos slėpinių, ir padarė nusikaltimą bei įvairių nuodėmių, o vėliau vėl atsivertė ir labai atgailavo, atsižadėjo viso pasaulio ir liovėsi daręs visas pasaulio nuodėmes, ir jūs tikrai žinote, kad jis nevaidmainiauja, bet iš tiesų trokšta Dievo, tuomet vėl atsisukite į jį, atleiskite jam, leiskite pereiti toliau ir suteikite jam antrąjį slėpinį antroje Pirmojo Slėpinio erdvėje. Galbūt jūs laimėsite to brolio sielą ir jis paveldės Šviesos karalystę.

Ir vėl, jei jis nepadarė to, kas verta slėpinių, bet nusikalto ir darė įvairias nuodėmes, o vėliau vėl atsivertė, labai atgailavo, atsižadėjo viso pasaulio bei visos materijos ir nustojo daręs pasaulio nuodėmes, taip kad jūs tikrai žinote, jog jis nevaidmainiauja, bet nuoširdžiai trokšta Dievo, tuomet vėl atsisukite į jį, atleiskite jam ir priimkite jo atgailą, nes Pirmasis Slėpinys yra gailestingas ir maloningas; leiskite tam žmogui pereiti ir suteikite jam tris slėpinius kartu, kurie yra antroje Pirmojo Slėpinio erdvėje.

Mokinių galios atleisti nuodėmes riba

Jei tas žmogus (tuomet) nusikalsta ir daro įvairias nuodėmes, nuo tos akimirkos jūs nebeturite jam atleisti nei priimti jo atgailos; bet tegul jis būna tarp jūsų kaip suklupimo kliūtis ir kaip nusidėjėlis.

Nes amen, sakau jums: tie trys slėpiniai bus liudytojai jo paskutinei atgailai, ir jis nebeturės atgailos nuo šios akimirkos. Nes amen, sakau jums: to žmogaus siela nuo šiol nebebus išmesta atgal į aukštesnįjį pasaulį, bet bus išorinės tamsos drakono buveinėse.

Ankstesnio posakio paaiškinimas

Nes apie tokių žmonių sielas aš jums anksčiau kalbėjau palyginimu, sakydamas: „Jei tavo brolis nusideda prieš tave, pabark jį vienumoje. Jei jis tavęs paklauso, tu laimėjai savo brolį; jei jis tavęs nepaklauso, pasiimk su savimi dar kitą. Jei jis nepaklauso tavęs ir kito, pranešk susirinkimui. Jei jis nepaklauso kitų, tegul jis būna jums kaip nusidėjėlis ir kaip kliūtis“. – Tai reiškia: Jei jis netinkamas pirmajam slėpiniui, duok jam antrąjį; o jei jis netinkamas antrajam, duok jam tris, surinktus kartu, o tai ir yra „susirinkimas“; o jei jis netinkamas trečiajam slėpiniui, tegul jis būna jums kaip kliūtis ir kaip nusidėjėlis.

Apie pagrindinį nuodėmių atleidimo slėpinį

O žodis, kurį jums anksčiau sakiau: „Kad per du ar tris liudytojus kiekvienas žodis būtų patvirtintas“, – tai yra štai kas: tie trys slėpiniai liudys jo paskutinę atgailą. Ir amen, sakau jums: jei tas žmogus atgailauja, joks slėpinys negali jam atleisti jo nuodėmių, nei jo atgaila gali būti priimta, nei jis gali būti išklausytas per jokį slėpinį, išskyrus pirmąjį Pirmojo Slėpinio slėpinį ir Neišsakomojo slėpinius. Tik jie vieni priims to žmogaus atgailą ir atleis jo nuodėmes; nes tie slėpiniai iš tiesų yra gailestingi, maloningi ir atleidžiantys kiekvienu metu.“

106 SKYRIUS

Jonas tęsia savo klausimus

Kai Išganytojas tai pasakė, Jonas vėl tęsė ir tarė Išganytojui: „Mano Viešpatie, tarkime, itin nuodėmingas brolis, kuris atsižadėjo viso pasaulio ir visos materijos, visų jo nuodėmių ir visų rūpesčių, ir mes jį išbandysime ir žinosime, kad jis nėra apgavikas ir nevaidmainiauja, bet tiesoje ir tiesume trokšta Dievo, ir mes žinosime, kad jis tapo vertas antrosios ar trečiosios erdvės slėpinių, – ar tu nori, kad mes jam suteiktume antrosios ir trečiosios erdvės slėpinius, prieš jam visai negavus Šviesos Paveldo slėpinių, ar ne? Ar nori, kad duotume, ar ne?“

Toliau apie nuodėmių atleidimą

Išganytojas atsakė ir tarė Jonu mokinių viduryje: „Jei tikrai žinote, kad tas žmogus atsižadėjo viso pasaulio, visų jo rūpesčių, visų sąsajų ir visų nuodėmių, ir jei tikrai žinote, kad jis nėra apgavikas, nei vaidmainys, nei smalsuolis, norintis sužinoti slėpinius, kaip jie atliekami, bet kad jis nuoširdžiai trokšta Dievo, neslėpkite jų nuo tokio žmogaus, bet duokite jam antrosios ir trečiosios erdvės slėpinius ir net išbandykite, kokio slėpinio jis yra vertas; ir tą, kurio jis vertas, duokite jam ir neslėpkite nuo jo, nes jei paslėpsite, galite būti kalti dėl didelio pasmerkimo.

Jei duosite jam vieną kartą (iš slėpinių) antrosios ar trečiosios erdvės, ir jis vėl atsivers bei nusidės, turite vėl tęsti antrą kartą iki trečio karto. Jei jis vis dar nusideda, daugiau nebeduokite jam, nes tie trys slėpiniai bus jam liudytojai jo paskutinei atgailai. Ir amen, sakau jums: tas, kuris tam žmogui iš naujo suteiks antrosios ar trečiosios erdvės slėpinius, bus kaltas dėl didelio pasmerkimo. Bet tegul jis būna jums kaip nusidėjėlis ir kaip kliūtis.

Amen, sakau jums: to žmogaus siela nuo tos akimirkos nebegali būti išmesta atgal į pasaulį; bet jo buveinė yra išorinės tamsos drakono nasrų viduryje, kaukimo ir dantų griežimo regione. O pasaulio ištirpimo metu jo siela bus sušaldyta ir žus didžiuliame šaltyje bei nepaprastai didelėje ugnyje ir taps neegzistuojanti amžinai.

Net jei jis dar kartą atsiverstų ir atsižadėtų viso pasaulio, visų jo rūpesčių bei visų nuodėmių ir būtų didžioje dorybėje bei didžioje atgailoje, joks slėpinys negali iš jo priimti atgailos; nei išklausyti jo, pasigailėti ir atleisti jo nuodėmes, išskyrus Pirmojo Slėpinio slėpinį ir Neišsakomojo slėpinį. Tik jie vieni priims to žmogaus atgailą ir atleis jo nuodėmes; nes iš tiesų tie slėpiniai yra gailestingi, maloningi ir atleidžiantys nuodėmes kiekvienu metu.“

107 SKYRIUS

Jonas tęsia savo klausimus

Kai Išganytojas tai pasakė, Jonas vėl tęsė ir tarė: „Mano Viešpatie, būk kantrus, jei aš tave klausinėju, ir nerūstauk ant manęs, nes aš klausinėju apie viską su užtikrintumu ir tikrumu, kad žinotume, kaip turime tai skelbti pasaulio žmonėms.“

Išganytojas atsakė ir tarė Jonui: „Klausk apie viską, apie ką klausi, ir aš tau viską apreikšiu akis į akį, atvirai, be palyginimų, su tikrumu.“

Jonas atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, jei mes išeisime ir skelbsime, ir ateisime į miestą ar kaimą, ir jei to miesto žmonės išeis mūsų pasitikti mums nežinant, kas jie yra, ir jei jie mus priims pas save su didelia klasta ir vaidyba, norėdami išbandyti Šviesos karalystės slėpinius, ir jei jie vaidins nuolankumą, o mes manysime, kad jie trokšta Dievo, ir suteiksime jiems Šviesos karalystės slėpinius, ir jei mes vėliau sužinosime, kad jie nepadarė to, kas verta slėpinio, ir pamatysime, kad jie su mumis vaidino, buvo klastingi ir rodė slėpinius iš regiono į regioną, bandydami mus ir mūsų slėpinius, – kas tuomet nutiks tokiems?“

Apie apsimetėlius, kurie gauna slėpinius

Išganytojas atsakė ir tarė Jonui: „Jei ateisite į miestą ar kaimą, kur įeisite į namus ir jie jus priims, duokite jiems slėpinį. Jei jie bus verti, jūs laimėsite jų sielas ir jie paveldės Šviesos karalystę; bet jei jie nebus verti, o bus klastingi prieš jus ir jei jie rodys slėpinius, bandydami jus ir pačius slėpinius, tuomet šaukitės pirmojo Pirmojo Slėpinio slėpinio, kuris yra gailestingas kiekvienam, ir sakykite: Tu Slėpiny, kurį mes suteikėme šioms bedievėms ir neteisioms sieloms, kurios nepadarė to, kas verta tavo slėpinio, bet tik tyčiojosi iš mūsų, susigrąžink slėpinį atgal mums ir padaryk juos amžinai svetimus tavo karalystės slėpiniui. Ir nusikratykite dulkes nuo savo kojų kaip liudijimą prieš juos, sakydami: Tegul jūsų sielos būna kaip jūsų namų dulkės. Ir amen, sakau jums: tą pačią valandą visi slėpiniai, kuriuos jiems suteikėte, sugrįš pas jus, o visi žodžiai ir visi to regiono slėpiniai, kurių figūras jie gavo, bus iš jų atimti.

Ankstesnio posakio paaiškinimas

„Apie tokius žmones aš jums anksčiau kalbėjau palyginimu, sakydamas: „Į kokius namus įeisite ir būsite priimti, sakykite jiems: Ramybė jums. Ir jei jie bus verti, tegul jūsų ramybė nužengia ant jų; o jei jie nebus verti, tegul jūsų ramybė sugrįžta jums“. Tai reiškia: Jei tie žmonės daro tai, kas verta slėpinių, ir iš tiesų trokšta Dievo, suteikite jiems Šviesos karalystės slėpinius; bet jei jie su jumis vaidmainiauja ir yra klastingi jums to nežinant, ir jei jūs suteikiate jiems Šviesos karalystės slėpinius, o vėliau jie tuos slėpinius demonstruoja ir bando jus bei pačius slėpinius, tuomet atlikite pirmąjį Pirmojo Slėpinio slėpinį, ir jis sugrąžins jums visus slėpinius, kuriuos jiems suteikėte, ir padarys juos amžinai svetimus Šviesos slėpiniams.

Ir tokie žmonės nuo tos akimirkos nebus sugrąžinti į pasaulį; bet amen, sakau jums: jų buveinė yra išorinės tamsos drakono nasrų viduryje. Ir jei jie vėliau, atgailos metu, atsižadėtų viso pasaulio, visos jame esančios materijos ir visų pasaulio nuodėmių bei visiškai paklustų Šviesos slėpiniams, joks slėpinys negalės jų išklausyti nei atleisti jų nuodėmių, išskyrus tą patį Neišsakomojo slėpinį, kuris pasigaili kiekvieno ir kiekvienam atleidžia jo nuodėmes.“

108 SKYRIUS

Marija vėl klausia Jėzaus

Atsitiko taip, kad kai Jėzus baigė sakyti šiuos žodžius savo mokiniams, Marija pagarbino Jėzaus kojas ir jas pabučiavo. Marija tarė: „Mano Viešpatie, būk kantrus, jei aš tave klausinėju, ir nerūstauk ant manęs“.

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Klausk apie tai, ką nori sužinoti, ir aš tau tai atvirai apreikšiu“.

Marija atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, tarkime, yra geras ir puikus brolis, kurį mes užpildėme visais Šviesos slėpiniais, ir tas brolis turi brolį ar giminaitį, žodžiu, bet kokį žmogų, ir tas žmogus yra nusidėjėlis bei bedievis (arba tiksliau – jis nėra nusidėjėlis), ir toks žmogus išėjo iš kūno, o gerojo brolio širdis liūdi ir gedi dėl jo, kad jis yra teismuose ir bausmėse. Tad dabar, mano Viešpatie, ką mes turime daryti, kad ištrauktume jį iš tų bausmių ir žiaurių teismų?“

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Apie šį dalyką aš jums jau kalbėjau kitu metu, bet klausykitės, kad pasakyčiau tai dar kartą, jog taptumėte ištobulinti visuose slėpiniuose ir būtumėte vadinami „ištobulintais kiekvienoje pilnatvėje“.

Kaip žemiškieji gali padėti sieloms tų, kurie paliko kūną

Tad dabar, visiems žmonėms – nusidėjėliams ar tiems, kurie nėra nusidėjėliai – jei trokštate ne tik kad jie būtų paimti iš teismų ir žiaurių bausmių, bet kad būtų perkelti į teisų kūną, kuris ras dievystės slėpinius, pakils aukštyn ir paveldės Šviesos karalystę, – tuomet atlikite trečiąjį Neišsakomojo slėpinį ir sakykite: „Išneškite šio ir šio žmogaus sielą, apie kurį galvojame savo širdyse, išneškite jį iš visų valdovų bausmių ir skubėkite greitai jį nuvesti prieš Šviesos Mergelę; ir kiekvieną mėnesį tegul Šviesos Mergelė užantspauduoja jį aukštesniu antspaudu, ir kiekvieną mėnesį tegul Šviesos Mergelė įmeta jį į kūną, kuris bus teisus ir geras, kad jis pakiltų aukštyn ir paveldėtų Šviesos karalystę“. Ir jei jūs tai pasakysite, amen, sakau jums: visi, kurie tarnauja visose valdovų teismų eilėse, skubės perduoti tą sielą vieni kitiems, kol nuves ją prieš Šviesos Mergelę. Šviesos Mergelė užantspauduoja ją Neišsakomojo karalystės ženklu ir perduoda savo priėmėjams, o priėmėjai įmes ją į kūną, kuris bus teisus ir ras Šviesos slėpinius, tad jis bus geras, pakils aukštyn ir paveldės Šviesos karalystę. Štai tai, apie ką mane klausėte.“

109 SKYRIUS

Marija tęsia savo klausimus

Marija atsakė ir tarė: „Tad dabar, mano Viešpatie, ar tu neatnešei į pasaulį slėpinių, kad žmogus nemirtų ta mirtimi, kurią jam paskyrė Likimo valdovai, – ar jam būtų skirta mirti nuo kalavijo, ar mirti vandenyje, ar per kankinimus ir smurtą, kurie numatyti įstatyme, ar per bet kokią kitą piktą mirtį? Ar tu neatnešei į pasaulį slėpinių, kad žmogus nemirtų kartu su jais per Likimo valdovus, bet kad galėtų mirti staigia mirtimi ir nepatirti jokių kančių per tokios rūšies mirtis? Nes jų yra nepaprastai daug, tų, kurie mus persekioja dėl tavęs, ir daug tų, kurie mus persekioja dėl tavo vardo, kad jei jie mus kankintų, mes galėtume pasakyti slėpinį ir tuoj pat išeiti iš kūno, nepatyrę jokių kančių.“

Kaip tas, kuris turi slėpinius, gali išeiti iš kūno be kančių

Išganytojas atsakė ir tarė visiems savo mokiniams: „Apie šį žodį, kurio manęs klausiate, aš jums kalbėjau kitu metu; bet klausykitės vėl, kad pasakyčiau jums tai iš naujo: ne tik jūs, bet kiekvienas žmogus, kuris įvykdys tą pirmąjį Neišsakomojo Pirmojo Slėpinio slėpinį, – tas, kuris atliks tą slėpinį ir įvykdys jį visose jo figūrose, tipuose ir stotyse, – jį atlikdamas jis neišeis iš kūno; bet po to, kai jis bus įvykdęs tą slėpinį visuose jo pavidaluose, bet kuriuo metu, kai jis ištars to slėpinio vardą, jis išsigelbės nuo visko, kas jam paskirta Likimo valdovų. Ir tą valandą jis išeis iš valdovų materijos kūno, o jo siela taps dideliu šviesos srautu, taip kad ji pakils aukštyn ir perskros visus valdovų regionus bei visus Šviesos regionus, kol pasieks savo karalystės regioną. Ji neduos nei atsakymų, nei pasiteisinimų jokiame regione, nes ji bus be jokių skiriamųjų ženklų.“

110 SKYRIUS

Kai Jėzus tai pasakė, Marija tęsė, puolė Jėzui po kojų, jas pabučiavo ir tarė: „Mano Viešpatie, aš vis dar klausiu tavęs. Atskleisk mums ir neslėpk nuo mūsų“.

Jėzus atsakė ir tarė Marijai: „Klauskite to, ko klausiate, ir aš jums tai atvirai apreikšiu be palyginimų“.

Marija tęsia savo klausimus

Marija atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, ar tu neatnešei į pasaulį slėpinių dėl skurdo ir turtų, dėl silpnumo ir stiprybės, dėl… ir sveikų kūnų, žodžiu, dėl visų tokių dalykų? Kad jei mes nueitume į šalies regionus ir jie mumis netikėtų bei neklausytų mūsų žodžių, o mes tuose regionuose atliktume bet kurį iš tokių slėpinių, jie tikrai sužinotų, kad mes skelbiame visatos Dievo žodžius?“

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai mokinių viduryje: „Apie šį slėpinį, kurio manęs klausiate, aš jums daviau kitą kartą; bet aš jį pakartosiu ir ištarsiu jums žodį:

Mirusiųjų prikėlimo slėpinys

Tad dabar, Marija, ne tik jūs, bet kiekvienas žmogus, kuris įvykdys mirusiųjų prikėlimo slėpinį – tą, kuris išgydo demonus ir visus skausmus, ir visas ligas, aklus, raišus, suluošintus, nebyllius ir kurčius, kurį aš jums daviau anksčiau, – tas, kuris gaus tą slėpinį ir jį įvykdys, po to, jei jis prašys bet kokių dalykų: dėl skurdo ar turtų, dėl silpnumo ar stiprybės, dėl… ar sveiko kūno, dėl visų kūno išgydymų, dėl mirusiųjų prikėlimo, dėl raišų, aklų, kurčių, nebyllių ir visų ligų bei skausmų gydymo, – vienu žodžiu, tas, kuris įvykdys tą slėpinį ir prašys visų tų dalykų, kuriuos ką tik pasakiau, jie greitai jam išsipildys.“

Mokiniai apstulbo nuo tokios perspektyvos didybės

Kai Išganytojas tai pasakė, mokiniai priėjo, visi kartu sušuko ir tarė: „O Išganytojau, tu mus padarei be galo susijaudinusius dėl tų didžių darbų, apie kuriuos mums pasakoji; kadangi tu pakėlei mūsų sielas, jos veržiasi išeiti iš mūsų pas tave, nes mes esame kilę iš tavęs. Tad dabar dėl šių didžių darbų, apie kuriuos mums pasakoji, mūsų sielos tapo apimtos ekstazės ir jos labai veržiasi, trokšdamos pakilti iš mūsų aukštyn į tavo karalystės regioną.“

111 SKYRIUS

Kaip mokiniai turės skelbti

Kai mokiniai tai pasakė, Išganytojas vėl tęsė ir tarė savo mokiniams: „Jei eitumėte į miestus, karalystes ar šalis, pirmiausia skelbkite jiems sakydami:

Ieškokite visada ir nenustokite, kol rasite Šviesos slėpinius, kurie nuves jus į Šviesos karalystę. Sakykite jiems: Saugokitės klaidų doktrinų. Nes daugelis ateis mano vardu ir sakys: Tai aš. Bet tai ne aš, ir jie daugelį suklaidins.

Kokius slėpinius jie turi suteikti

Tad dabar visiems žmonėms, kurie ateina pas jus, tiki jumis, klauso jūsų žodžių ir daro tai, kas verta Šviesos slėpinių, suteikite Šviesos slėpinius ir jų nuo jų neslėpkite. Tam, kuris vertas aukštesniųjų slėpinių, duokite juos, o tam, kuris vertas žemesniųjų slėpinių, duokite juos ir nieko nuo nieko neslėpkite.

Mirusiųjų prikėlimo slėpinys neturi būti duodamas bet kam

Kita vertus, mirusiųjų prikėlimo ir ligonių gydymo slėpinio niekam neduokite ir jo nemokykite, nes tas slėpinys priklauso valdovams, jis ir visi jo vardai. Dėl šios priežasties niekam jo neduokite ir jo nemokykite, kol neįtvirtinsite tikėjimo visame pasaulyje, kad jei ateitumėte į miestus ar šalis ir jie jūsų nepriimtų, netikėtų ir neklausytų jūsų žodžių, galėtumėte tuose regionuose prikelti mirusius, gydyti raišus, aklus ir įvairias ligas. Per visa tai jie įtikės jumis, kad jūs skelbiate visatos Dievą, ir tikės visais jūsų žodžiais. Būtent dėl šios priežasties aš daviau jums tą slėpinį, kol įtvirtinsite tikėjimą visame pasaulyje.“

Kai Išganytojas tai pasakė, jis vėl tęsė kalbą ir tarė Marijai: „Tad dabar klausyk, Marija, dėl žodžio, kurio manęs klausei: Kas verčia žmogų, kol jis nusideda? Klausyk:

Apie žmogaus sandarą

Gimus kūdikiui, galia jame yra silpna, siela jame silpna ir pamėgdžiojančioji dvasia jame silpna; vienu žodžiu, visi trys kartu yra silpni, nė vienas iš jų nieko nejaučia, nei gero, nei blogo, dėl labai sunkios užmaršties naštos. Be to, ir kūnas yra silpnas. Kūdikis valgo iš valdovų pasaulio gėrybių; galia traukia į save iš tos galios dalies, kuri yra gėrybėse; siela traukia į save iš tos sielos dalies, kuri yra gėrybėse; o pamėgdžiojančioji dvasia traukia į save iš tos blogio dalies, kuri yra gėrybėse ir jos geismuose. Kita vertus, kūnas į save traukia nejautrią materiją, esančią gėrybėse. Priešingai, lemtis (likimas) nieko neima iš gėrybių, nes ji su jomis nesimaišo, bet pasitraukia tokios būklės, kokios atėjo į pasaulį.

Po truputį galia, siela ir pamėgdžiojančioji dvasia auga, ir kiekviena iš jų jaučia pagal savo prigimtį: galia jaučia poreikį ieškoti aukštybių šviesos; siela jaučia poreikį ieškoti teisingumo regiono, kuris yra sumaišytas (mišinio regionas); pamėgdžiojančioji dvasia ieško viso blogio, geismų ir visų nuodėmių; o kūnas nieko nejaučia, nebent jis gauna jėgų iš materijos.

Ir tuoj pat visi trys išvysto pojūčius, kiekvienas pagal savo prigimtį. O baudžiantieji priėmėjai paskiria tarnus, kad jie sektų juos ir būtų visų jų daromų nuodėmių liudytojai, turėdami galvoje būdą ir metodą, kaip jie juos kankins teismuose.

Apie pamėgdžiojančiąją dvasią

Po viso to pamėgdžiojančioji dvasia sugalvoja ir pajunta visas nuodėmes ir blogį, kurį didžiojo Likimo valdovai įsakė sielai, ir ji jas perša sielai.

Vidinė galia skatina sielą ieškoti Šviesos regiono ir visos dievystės; o pamėgdžiojančioji dvasia veda sielą šalin ir nuolat verčia ją daryti visus savo neteisėtus darbus, visas piktadarystes ir visas nuodėmes, ji yra nuolat priskirta sielai ir jai priešiška, verčianti ją daryti visą šį blogį ir visas šias nuodėmes.

Ji ragina baudžiančiuosius tarnus, kad jie būtų liudytojai visose nuodėmėse, kurias ji privers sielą padaryti. Be to, net jei ji ilsisi naktį ar dieną, ji judina ją sapnuose ar pasaulio geismuose ir verčia geisti visų pasaulio dalykų. Vienu žodžiu, ji gena ją į viską, ką valdovai jai įsakė, ir ji yra priešiška sielai, priversdama ją daryti tai, kas jai nepatinka.

Tad dabar, Marija, tai ir yra tikrasis sielos priešas, kuris verčia ją daryti visas nuodėmes.

Nusidėjėlio sielos būklė po mirties

Tad jei to žmogaus laikas pasibaigia, pirmiausia ateina lemtis ir nuveda žmogų į mirtį per valdovus ir jų saitus, kuriais jie yra surišti per Likimą.

Po to ateina baudžiantieji priėmėjai ir išveda tą sielą iš kūno. Vėliau baudžiantieji priėmėjai praleidžia tris dienas sukdami ratus su ta siela visuose regionuose ir siunčia ją į visus pasaulio eonus. O pamėgdžiojančioji dvasia ir lemtis seka tą sielą; galia gi sugrįžta pas Šviesos Mergelę.

Po trijų dienų baudžiantieji priėmėjai nuveda tą sielą žemyn į chaoso Amentį; ir kai jie atveda ją į chaosą, jie perduoda ją tiems, kurie kankina. O baudžiantieji priėmėjai sugrįžta į savo regionus pagal valdovų darbų tvarką dėl sielų išėjimo.

Pamėgdžiojančioji dvasia tampa sielos priėmėja, būdama jai priskirta ir kilnodama ją pagal bausmę dėl nuodėmių, kurias privertė ją padaryti, ir ji yra didelėje priešiškumo būsenoje su siela.

Kai siela baigia bausmes chaose pagal padarytas nuodėmes, pamėgdžiojančioji dvasia išveda ją iš chaoso, būdama jai priskirta ir perkeldama ją į kiekvieną regioną dėl nuodėmių, kurias ji padarė; ji veda ją vidurio valdovų keliu. Kai ji juos pasiekia, (valdovai) klausinėja ją apie lemties slėpinius; ir jei ji jų nerado, jie klausia jų lemties. Ir tie valdovai kankina tą sielą pagal nuodėmes, dėl kurių ji kalta. Aš papasakosiu jums jų kankinimų tipus, kai aiškinsiu visatos išsiplėtimą.

Kaip nuodėminga siela sugrąžinama į gimimą

Kai tos sielos kankinimų laikas vidurio valdovų teismuose baigiasi, pamėgdžiojančioji dvasia išveda sielą iš visų vidurio valdovų regionų ir atveda ją prieš saulės šviesą pagal Pirmojo Žmogaus, Jev (Yew), įsakymą, ir pastato ją prieš teisėją – Šviesos Mergelę. Ši ištiria tą sielą ir randa, kad tai nuodėminga siela, ir įlieja į ją savo šviesos galios jos ištiesinimui ir dėl kūno bei pojūčių bendrumo, – apie šį tipą aš jums papasakosiu vėliau. Šviesos Mergelė užantspauduoja tą sielą, perduoda ją vienam iš savo priėmėjų ir liepia ją įmesti į kūną, kuris atitinka jos padarytas nuodėmes.

Amen, sakau jums: jie neišlaisvins tos sielos iš kūno pokyčių, kol ji nebus atlikusi savo paskutinio ciklo pagal savo nuopelnus. Apie visus šiuos dalykus papasakosiu jums jų tipą ir kūnų tipus, į kuriuos ji bus įmesta pagal kiekvienos sielos nuodėmes. Visa tai pasakysiu, kai išdėstysiu visatos išsiplėtimą.“

112 SKYRIUS

Geros sielos, gavusios slėpinius, pakilimas po mirties

Jėzus vėl tęsė kalbą ir tarė: „Jei, priešingai, tai yra siela, kuri nepakluso pamėgdžiojančiajai dvasiai visuose jos darbuose, bet tapo gera ir gavo Šviesos slėpinius, esančius antroje erdvėje ar net tuos, kurie yra trečioje erdvėje viduje, – kai tos sielos išėjimo iš kūno laikas pasibaigia, pamėgdžiojančioji dvasia seka tą sielą, ji ir lemtis; ji seka ją keliu, kuriuo ji kils aukštyn.

Ir prieš jai pakylant aukščiau, ji ištaria slėpinį apie antspaudų ir visų pamėgdžiojančiosios dvasios saitų, kuriais valdovai ją pririšo prie sielos, panaikinimą; kai tai ištariama, pamėgdžiojančiosios dvasios saitai atsiriša, ji nustoja skverbtis į tą sielą ir paleidžia ją pagal didžiojo Likimo valdovų įsakymus, kurie jai liepė: „Nepaleisk šios sielos, kol ji tau nepasakys visų antspaudų, kuriais mes tave pririšome prie sielos, panaikinimo slėpinio“.

Jei tuomet siela ištaria antspaudų ir visų pamėgdžiojančiosios dvasios saitų panaikinimo slėpinį, ir jei ši nustoja skverbtis į sielą bei būti su ja surišta, tuomet siela tą akimirką ištaria slėpinį ir paleidžia lemtį į jos regioną pas valdovus, kurie yra vidurio kelyje. Ir ji ištaria slėpinį bei paleidžia pamėgdžiojančiąją dvasią Likimo valdovams į regioną, kuriame ji buvo prie jos pririšta.

Tą akimirką siela tampa dideliu šviesos srautu, nepaprastai spindinčiu, o baudžiantieji priėmėjai, kurie ją išvedė iš kūno, išsigąsta tos sielos šviesos ir puola ant savo veidų. Tą akimirką ta siela tampa dideliu šviesos srautu, ji tampa ištisais šviesos sparnais ir perskrodžia visus valdovų regionus bei visas Šviesos eiles, kol pasiekia savo karalystės regioną, iki kurio ji gavo slėpinius.

Apie sielos būklę po mirties, jei ji gavo slėpinius, bet nusikalto

Jei, kita vertus, tai siela, kuri gavo slėpinius pirmoje erdvėje iš išorės, ir jei po to, kai gavo slėpinius, ji juos įvykdė, bet vėliau nusisuko ir padarė nuodėmę po slėpinių įvykdymo, ir jei tos sielos išėjimo laikas pasibaigia, tuomet ateina baudžiantieji priėmėjai išvesti tą sielą iš kūno.

Lemtis ir pamėgdžiojančioji dvasia seka tą sielą. Kadangi pamėgdžiojančioji dvasia yra prie jos pririšta valdovų antspaudais ir saitais, ji seka tą sielą, keliaujančią keliais kartu su pamėgdžiojančiąja dvasia.

Siela ištaria visų saitų ir antspaudų, kuriais valdovai pririšo pamėgdžiojančiąją dvasią prie sielos, panaikinimo slėpinį. Kai siela ištaria antspaudų panaikinimo slėpinį, tuoj pat antspaudų saitai, kuriais pamėgdžiojančioji dvasia pririšta prie sielos, atsiriša. Kai siela ištaria slėpinį, tuoj pat pamėgdžiojančioji dvasia atsiskiria ir nustoja būti priskirta sielai. Tą akimirką siela ištaria slėpinį, sutramdo pamėgdžiojančiąją dvasią bei lemtį ir paleidžia tuos, kurie ją sekė. Nė vienas iš jų nebeturi galios prieš ją; bet ji turi galią prieš juos.

Tą akimirką ateina tos sielos priėmėjai su slėpiniais, kuriuos ji gavo, ateina ir išplėšia tą sielą iš baudžiančiųjų priėmėjų rankų, o pastarieji sugrįžta prie valdovų darbų pagal sielų išvedimo tvarką.

Sielos priėmėjai, priklausantys Šviesai, tampa tai sielai šviesos sparnais ir šviesos drabužiais; jie nenuveda jos į chaosą, nes neteisėta vesti į chaosą sielas, gavusias slėpinius, bet jie veda ją vidurio valdovų keliu. Kai ji pasiekia vidurio valdovus, tie valdovai pasitinka sielą apimti didelės baimės ir baisios ugnies, įvairiais veidais, vienu žodžiu – didžiulėje, neišmatuojamoje baimėje.

Tą akimirką siela ištaria jų pasiteisinimo (apologijos) slėpinį. Jie nepaprastai išsigąsta ir puola ant savo veidų, bijodami slėpinio, kurį ji ištarė, ir savo pačių pasiteisinimo. Ta siela atiduoda jiems jų lemtį, sakydama: „Imkite savo lemtį!

Vidurio kelio valdovų pasiteisinimas

Nuo šios akimirkos aš nebeateinu į jūsų regionus. Aš tapau jums svetima amžinai, nes rengiuosi eiti į savo paveldo regioną“.

Kai siela tai pasako, Šviesos priėmėjai skrenda su ja aukštyn ir nuveda ją į Likimo eonus, kur ji kiekvienam regionui pateikia savo pasiteisinimą ir antspaudus, – apie kuriuos papasakosiu aiškindamas visatos išsiplėtimą. Ji atiduoda pamėgdžiojančiąją dvasią valdovams, nurodydama jiems saitų slėpinį, kuriais ji buvo prie jos pririšta, ir sako jiems: „Štai jums…

Likimo valdovų pasiteisinimas

…jūsų pamėgdžiojančioji dvasia! Nuo šios akimirkos aš nebeateinu į jūsų regioną. Aš tapau jums svetima amžinai“. Ir ji kiekvienam atiduoda jo antspaudą ir jo pasiteisinimą.

Apie tos sielos pakilimą į Paveldą

Kai siela tai pasako, Šviesos priėmėjai skrenda su ja aukštyn, išveda ją iš Likimo eonų ir nuveda į visus aukščiau esančius eonus, kur ji kiekvienam regionui pateikia savo pasiteisinimą bei visų regionų pasiteisinimą ir antspaudus karaliaus tironams, Adomui (Adamas). Ji pateikia visų kairės regionų valdovų pasiteisinimą, – apie kurių bendrus pasiteisinimus ir antspaudus aš jums papasakosiu vieną dieną, kai aiškinsiu visatos išsiplėtimą.

Be to, tie priėmėjai nuveda tą sielą pas Šviesos Mergelę, ir siela atiduoda Šviesos Mergeliai antspaudus bei šlovę per šlovinimo giesmes. Šviesos Mergelė ir septynios kitos šviesos mergelės kartu ištiria tą sielą ir randa joje savo ženklus, antspaudus, krikštus ir patepimą (chrizmą). Šviesos Mergelė užantspauduoja tą sielą, o Šviesos priėmėjai ją pakrikštija ir suteikia dvasinį patepimą; kiekviena iš šviesos mergelių užantspauduoja ją savo antspaudais.

Dar daugiau – Šviesos priėmėjai perduoda ją didžiajam Sabaotui Gerajam, kuris yra prie Gyvybės vartų dešinės regiono srityje ir kuris vadinamas „Tėvu“. Siela atiduoda jam savo šlovinimo giesmių šlovę, savo antspaudus ir pasiteisinimus. Sabaotas, Didysis ir Gerasis, užantspauduoja ją savo antspaudais. Siela atiduoda savo mokslą, šlovinimo giesmių šlovę ir antspaudus visam dešinės regionui. Jie visi užantspauduoja ją savo antspaudais; ir Melchizedekas, didysis Šviesos Priėmėjas dešinės regione, užantspauduoja tą sielą, o visi Melchizedeko priėmėjai užantspauduoja tą sielą ir nuveda ją į Šviesos Iždą.

Siela atiduoda šlovę, garbę ir šlovinimo giesmių gyrių bei visus visų Šviesos regionų antspaudus. Visi Šviesos Iždo regiono gyventojai užantspauduoja ją savo antspaudais, ir ji nukeliauja į Paveldo regioną.“

113 SKYRIUS

Kai Išganytojas tai pasakė savo mokiniams, jis tarė jiems: „Ar suprantate, kokiu būdu aš su jumis kalbu?“

Marija interpretuoja pagal ankstesnius pasakymus

Marija vėl pasislinko į priekį ir tarė: „Taip, mano Viešpatie, aš suprantu, kokiu būdu tu kalbi su manimi, ir aš visa tai suvoksiu. Dėl šių tavo tariamų žodžių mano protas pateikė keturias mintis, o mano šviesos žmogus mane vedė, džiūgavo ir virė, trokšdamas išeiti iš manęs ir įeiti į tave. Tad dabar, mano Viešpatie, klausyk, aš papasakosiu tau keturias mintis, kurios man kilo.

Pirmoji mintis kilo dėl tavo žodžių: „Tad dabar siela atiduoda pasiteisinimą ir antspaudą visiems valdovams, esantiems karaliaus Adomo regione, ir atiduoda pasiteisinimą, garbę bei visų jų antspaudų šlovę ir šlovinimo giesmes Šviesos regionui“, – apie šį žodį tu mums anksčiau kalbėjai, kai jie atnešė tau…

Pinigas, kuris buvo atneštas Jėzui

…monetą ir tu pamatęs, kad ji iš sidabro ir vario, paklausei: „Kieno čia atvaizdas?“ Jie atsakė: „Karaliaus“. Ir kai tu pamatei, kad tai sidabro ir vario mišinys, tarai: „Atiduokite tad karaliui, kas karaliaus, o Dievui, kas Dievo“. Tai reiškia: Jei siela gauna slėpinius, ji atiduoda pasiteisinimą visiems valdovams ir karaliaus Adomo regionui; o garbę ir šlovę siela atiduoda visiems Šviesos regiono gyventojams. O žodis: „Ji suspindo, kai pamatei, kad ji pagaminta iš sidabro ir vario“ – tai tipas to, kad sieloje yra Šviesos galia (išgrynintas sidabras) ir pamėgdžiojančioji dvasia (materialus varis). Tai, mano Viešpatie, yra pirmoji mintis.

Antroji mintis kilo dėl to, ką ką tik mums pasakei apie sielą, gaunančią slėpinius: „Jei ji ateina į vidurio kelio valdovų regioną, jie išeina jos pasitikti didžiulėje baimėje ir jos bijo. Siela pateikia jiems baimės slėpinį, ir jie prieš ją dreba. Ji atiduoda lemtį jos regionui, atiduoda pamėgdžiojančiąją dvasią jos pačios regionui, pateikia pasiteisinimą ir antspaudus kiekvienam iš valdovų kelyje, ir atiduoda garbę, šlovę bei antspaudų gyrių ir šlovinimo giesmes visiems Šviesos regiono gyventojams“, – apie šį žodį, mano Viešpatie, tu anksčiau kalbėjai per mūsų brolio…

Pauliaus posakis

…Pauliaus burną: „Atiduokite mokestį, kam mokestis priklauso, baimę – kam baimė, muitą – kam muitas, garbę – kam garbė, o gyrių – kam gyrius, ir niekam nelikite nieko skolingi“. Tai yra, mano Viešpatie: siela, gaunanti slėpinius, atiduoda pasiteisinimą visiems regionams. Tai, mano Viešpatie, yra antroji mintis.

Trečioji mintis kilo dėl žodžių, kuriuos anksčiau mums sakei:

Savo paties namų priešai

„Pamėgdžiojančioji dvasia yra priešiška sielai, verčianti ją daryti visas nuodėmes ir piktadarystes, ir ji perkelia ją į kankinimus dėl visų nuodėmių, kurias privertė padaryti; vienu žodžiu, ji visais atžvilgiais priešiška sielai“, – apie šį žodį tu mums anksčiau sakei: „Žmogaus priešai yra jo namų gyventojai“. Tai reiškia: sielos namų gyventojai yra pamėgdžiojančioji dvasia ir lemtis, kurios visą laiką yra priešiškos sielai, versdamos ją daryti visas nuodėmes ir neteisybes. Štai, mano Viešpatie, trečioji mintis.

Ketvirtoji mintis kilo dėl žodžių: „Jei siela išeina iš kūno ir keliauja keliu su pamėgdžiojančiąja dvasia, bet nerado visų saitų ir antspaudų panaikinimo slėpinio, kad galėtų atsikratyti jos persekiojimo ar priskyrimo, – jei ji to nerado, pamėgdžiojančioji dvasia nuveda sielą pas Šviesos Mergelę, teisėją; o teisėja Šviesos Mergelė ištiria sielą ir randa, kad ši nusidėjo, o kadangi su ja neranda Šviesos slėpinių, perduoda ją vienam iš savo priėmėjų, o tas ją įmeta į kūną, ir ji neišeis iš kūno pokyčių, kol neatliks savo paskutinio ciklo“, – apie šį žodį, mano Viešpatie, tu mums anksčiau sakei: „Sutark su savo priešininku…

Ankstesnis posakis apie atgimimą

…kol dar esi su juo kelyje, kad priešininkas neperduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – tarnui, ir tarnas neįmestų tavęs į kalėjimą; tu neišeisi iš to regiono, kol neatiduosi paskutinio skatiko“.

Todėl akivaizdu, kad tavo žodis reiškia: kiekviena siela, išeinanti iš kūno ir keliaujanti keliu su pamėgdžiojančiąja dvasia, bet nerandanti visų antspaudų ir saitų panaikinimo slėpinio, kad galėtų išsilaisvinti nuo pamėgdžiojančiosios dvasios, kuri prie jos pririšta, – ta siela, kuri nerado Šviesos slėpinių ir nerado atsiskyrimo nuo pamėgdžiojančiosios dvasios slėpinių, – jei ji to nerado, pamėgdžiojančioji dvasia nuveda tą sielą pas Šviesos Mergelę, o Šviesos Mergelė, tas teisėjas, perduoda tą sielą vienam iš savo priėmėjų, ir priėmėjas įmeta ją į eonų sferą, ir ji neišeis iš kūno pokyčių, kol neatliks jai paskirto paskutinio ciklo. Tai, mano Viešpatie, yra ketvirtoji mintis.“

114 SKYRIUS

Kai Jėzus išgirdo Mariją sakant šiuos žodžius, jis tarė: „Gerai pasakyta, palaimintoji Marija, dvasioji (būtybe). Tai yra mano ištartų žodžių paaiškinimai.“

Marija tęsia Jėzaus klausinėjimą

Marija atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, aš ir toliau tave klausinėsiu, nes nuo šiol pradėsiu tave klausinėti apie viską su užtikrintumu. Todėl, mano Viešpatie, būk kantrus su mumis ir atskleisk mums viską, apie ką tavęs klausime, kad mano broliai galėtų tai skelbti visai žmonių gimei.“

Kai ji tai pasakė Išganytojui, jis atsakė jai su dideliu gailestingumu: „Amen, amen, sakau jums: ne tik atskleisiu jums viską, apie ką mane klausite, bet nuo šiol atskleisiu jums ir kitus dalykus, apie kuriuos net nepagalvojote paklausti, kurie neatėjo į žmogaus širdį ir kurių nežino net visi dievai, esantys žemiau žmogaus. Tad dabar, Marija, klausk, ko nori klausti, ir aš tau tai atskleisiu akis į akį be palyginimų.“

115 SKYRIUS

Marija atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, kokiu gi būdu krikštai atleidžia nuodėmes? Girdėjau tave sakant: „Baudžiantieji tarnai seka sielą, liudydami apie visas jos padarytas nuodėmes, kad galėtų ją apkaltinti teismuose“. Tad dabar, mano Viešpatie, ar krikšto slėpiniai ištrina nuodėmes, esančias baudžiančiųjų tarnų rankose, kad jie jas pamirštų? Tad dabar, mano Viešpatie, papasakok mums, kokiu būdu jie atleidžia nuodėmes; mes trokštame tai tiksliai žinoti.“

Apie baudžiančiuosius tarnus

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Gražiai pasakei. Tarnai iš tiesų yra tie, kurie liudija visas nuodėmes; jie pasilieka teismuose, griebdami sielas ir kaltindami visas sielas tų nusidėjėlių, kurie negavo jokių slėpinių; jie laiko juos chaose, kankindami. Tie baudžiantieji priėmėjai negali peržengti chaoso ribų, kad pasiektų eiles, esančias virš chaoso, ir apkaltintų sielas, išeinančias iš tų regionų. Tad nevalia naudoti jėgos prieš sielas, kurios gauna slėpinius, ir vesti jas į chaosą, kad baudžiantieji tarnai jas apkaltintų. Bet baudžiantieji tarnai kaltina nusidėjėlių sielas ir laiko tas, kurios negavo jokių slėpinių, galinčių jas išvesti iš chaoso. Sielų gi, kurios gauna slėpinius, jie neturi galios kaltinti, nes jos neišeina iš savo regionų, o jei ir išeina į jų regionus, jie negali joms kliudyti; jie negali jų nuvesti į tą chaosą.

Kaip nusidėjėlio siela paženklinama jo nuodėmėmis

Klausykitės dar, kad pasakyčiau jums tikrą žodį, kokiu būdu krikšto slėpinys atleidžia nuodėmes. Tad dabar, jei sielos nusideda dar būdamos pasaulyje, baudžiantieji tarnai ateina ir tampa visų sielos padarytų nuodėmių liudytojais, kad šios neišeitų iš chaoso regionų ir galėtų jas apkaltinti teismuose už chaoso ribų. Ir pamėgdžiojančioji dvasia tampa visų sielos daromų nuodėmių liudytoja, kad galėtų ją apkaltinti teismuose už chaoso ribų. Ji ne tik jas liudija, bet ir visas sielos nuodėmes – ji jas užantspauduoja ir tvirtai prikabina prie sielos, kad visi nusidėjėlių kankinimo valdovai galėtų ją atpažinti kaip nuodėmingą sielą ir sužinotų apie padarytų nuodėmių skaičių pagal antspaudus, kuriuos prie jos prikabino pamėgdžiojančioji dvasia, kad ji būtų kankinama pagal nuodėmių skaičių. Taip jie daro su visomis nuodėmingomis sielomis.

Kaip krikštai apvalo nuodėmes

Tad dabar, tam, kuris gauna krikšto slėpinius, tų slėpinių paslaptis tampa didžiule, nepaprastai smarkia, išmintinga ugnimi; ji sudegina nuodėmes, slapta įeina į sielą ir sunaikina visas nuodėmes, kurias pamėgdžiojančioji dvasia buvo prikabinusi prie jos. Ir kai ji baigia apvalyti visas nuodėmes…

Dalių atskyrimas krikšto slėpiniu

…kurias pamėgdžiojančioji dvasia buvo prikabinusi prie sielos, ji slapta įeina į kūną, slapta vejasi visus persekiotojus ir atskiria juos į kūno dalies pusę. Nes ji vejasi pamėgdžiojančiąją dvasią bei lemtį, atskiria jas nuo galios ir sielos bei pastato jas į kūno pusę; taip ji atskiria pamėgdžiojančiąją dvasią, lemtį ir kūną į vieną dalį, o sielą ir galią – į kitą. Krikšto slėpinys gi pasilieka tarp šių dviejų dalių, nuolat jas skirdamas viena nuo kitos, kad jos būtų švarios ir tyros, ir nebūtų suterštos materijos.

Tad dabar, Marija, štai kokiu būdu krikšto slėpiniai atleidžia nuodėmes ir visas neteisybes.“

116 SKYRIUS

Kai Išganytojas tai pasakė, jis tarė savo mokiniams: „Ar suprantate, kokiu būdu aš su jumis kalbu?“

Marija tai interpretuoja pagal ankstesnį posakį

Tuomet Marija pasislinko į priekį ir tarė: „Taip, mano Viešpatie, iš tiesų aš gilinuosi į visus tavo sakomus žodžius. Apie nuodėmių atleidimo žodį tu mums anksčiau kalbėjai palyginimu, sakydamas: „Aš atėjau įžiebti ugnies žemėje“ ir vėl: „Ir kaip aš noriu, kad ji jau degtų!“ Ir vėl tu tai aiškiai išskyrei, sakydamas: „Aš turiu būti pakrikštytas krikštu; ir kaip aš kenčiu, kol tai išsipildys! Ar manote, kad atėjau atnešti žemėn ramybės? Ne, sakau jums, greičiau nesantaiką (atskyrimą). Nes nuo šiol penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris“. Tai, mano Viešpatie, yra žodis, kurį tu aiškiai pasakei.

Žodis, kurį ištarei: „Aš atėjau įžiebti ugnies žemėje, ir kaip aš noriu, kad ji jau degtų!“ – tai reiškia, mano Viešpatie: Tu atnešei krikšto slėpinius į pasaulį, ir tavo troškimas yra, kad jie sunaikintų visas sielos nuodėmes ir jas apvalytų. Po to tu tai aiškiai išskyrei, sakydamas: „Aš turiu būti pakrikštytas krikštu; ir kaip aš kenčiu, kol tai išsipildys!“ – tai reiškia: Tu nepasiliksi pasaulyje, kol krikštai bus įvykdyti ir apvalys tobulas sielas.

Be to, žodis, kurį mums sakei anksčiau: „Ar manote, kad atėjau atnešti žemėn ramybės? Ne, sakau jums, greičiau atskyrimą. Nes nuo šiol penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris“ – tai reiškia: Tu atnešei krikšto slėpinį į pasaulį, ir jis sukėlė atskyrimą pasaulio kūnuose, nes jis atskyrė pamėgdžiojančiąją dvasią, kūną ir lemtį į vieną dalį, o sielą ir galią – į kitą dalį; tai yra: trys bus prieš du, o du – prieš tris.“

Kai Marija tai pasakė, Išganytojas tarė: „Gerai pasakyta, dvasinė ir šviesos tyra Marija. Tai yra žodžio paaiškinimas.“

117 SKYRIUS

Marija toliau klausinėja Jėzaus

Marija vėl atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, aš vis dar tęsiu tavo klausinėjimą. Tad dabar, mano Viešpatie, būk kantrus man klausiant. Štai, atvirai sužinojome būdą, kuriuo krikštai atleidžia nuodėmes. O dabar, kita vertus, tų trijų erdvių slėpiniai, šio Pirmojo Slėpinio slėpiniai ir Neišsakomojo slėpiniai – kokiu būdu jie atleidžia nuodėmes? Ar jie atleidžia krikštų būdu, ar ne?“

Apie nuodėmių atleidimą pagal aukštesniuosius slėpinius

Išganytojas vėl atsakė ir tarė: „Ne, bet visi trijų erdvių slėpiniai atleidžia sielai visuose valdovų regionuose visas nuodėmes, kurias siela padarė nuo pat pradžių. Jie atleidžia jas, ir dar daugiau – jie atleidžia nuodėmes, kurias ji padarys vėliau, iki to laiko, kol kiekvienas iš slėpinių bus veiksmingas; apie laiką, kiek kiekvienas slėpinys bus veiksmingas, papasakosiu aiškindamas visatos išsiplėtimą.

Be to, Pirmojo Slėpinio slėpinys ir Neišsakomojo slėpiniai atleidžia sielai visuose valdovų regionuose visas nuodėmes ir visas neteisybes, kurias siela padarė; ir ne tik jie viską atleidžia, bet ir neįskaito jai jokios nuodėmės nuo šios valandos iki visos amžinybės dėl tos didžios paslapties dovanos ir jos neįtikėtinai didelės šlovės.“

118 SKYRIUS

Kai Išganytojas tai pasakė, jis tarė savo mokiniams: „Ar suprantate, kokiu būdu aš su jumis kalbu?“

Marija vėl atsakė ir tarė: „Taip, mano Viešpatie, aš jau suvokiau visus tavo sakomus žodžius. Tad dabar, mano Viešpatie, dėl tavo žodžių: „Visi trijų erdvių slėpiniai atleidžia nuodėmes ir uždengia jų (sielų) neteisybes“ – pranašas Dovydas anksčiau tai išpranašavo, sakydamas: „Palaiminti tie, kurių nuodėmės atleistos ir kurių neteisybės uždengtos“.

O žodis, kurį ištarei: „Pirmojo Slėpinio slėpinys ir Neišsakomojo slėpinys atleidžia visiems žmonėms, kurie gaus tuos slėpinius, ne tik nuodėmes, kurias jie padarė nuo pat pradžių, bet ir neįskaito jų jiems nuo šios valandos iki visos amžinybės“, – apie šį žodį Dovydas anksčiau išpranašavo sakydamas: „Palaiminti tie, kuriems Viešpats Dievas neįskaitys nuodėmių“. Tai reiškia: nuodėmės nebus įskaitytos nuo šios valandos tiems, kurie gavo Pirmojo Slėpinio slėpinius ir kurie gavo Neišsakomojo slėpinį.“

Jis tarė: „Gerai pasakyta, Marija, dvasinė ir šviesos tyra Marija. Tai yra žodžio paaiškinimas.“

Marija vėl tęsė ir tarė: „Mano Viešpatie, jei žmogus gauna slėpinius iš Pirmojo Slėpinio slėpinių ir vėl nusigręžia bei nusideda, ir jei jis vėliau vėl atsiverčia, atgailauja ir meldžiasi bet kuriame iš savo slėpinių – ar jam bus atleista, ar ne?“

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Amen, amen, sakau jums: kiekvienam, kuris gaus Pirmojo Slėpinio slėpinius…

Apie atleidimą net iki dvylikos kartų tiems, kurie gavo Pirmojo Slėpinio slėpinius

…jei jis vėl nusigręžia ir nusideda dvylika kartų, ir vėl dvylika kartų atgailauja, melsdamasis Pirmojo Slėpinio slėpinyje, jam bus atleista.

Bet jei po dvylikos kartų jis vėl nusidės ir vėl nusigręš, jam nebus atleista amžinai, kad ir kaip jis kreiptųsi į bet kurį iš savo slėpinių; ir toks žmogus nebeturi atgailos, nebent jis gautų Neišsakomojo slėpinius, kurie pasigaili kiekvienu metu ir atleidžia kiekvienu metu.“

119 SKYRIUS

Marija vėl tęsė ir tarė: „Mano Viešpatie, bet jei, kita vertus, tie, kurie gavo Pirmojo Slėpinio slėpinius, nusigręžia ir nusideda, ir jei jie išeina iš kūno nespėję atgailauti, – ar jie paveldės karalystę, ar ne, juk jie gavo Pirmojo Slėpinio dovaną?“

Apie tokius įšventintuosius, kurie nusideda ir miršta be atgailos

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Amen, amen, sakau jums: kiekvienas žmogus, gavęs slėpinius Pirmajame Slėpinyje, nusidėjęs pirmą, antrą ir trečią kartą, jei jis išeina iš kūno nespėję atgailauti, jo teismas yra kur kas sunkesnis už visus teismus; nes jo buveinė yra išorinės tamsos drakono nasrų viduryje, o galiausiai jis bus sušaldytas bausmėse ir žus amžinai, nes gavo Pirmojo Slėpinio dovaną ir joje neišliko.“

Apie begalinį atleidimą tiems, kurie gavo Neišsakomojo slėpinį

Marija atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, jei visi žmonės, kurie gavo Neišsakomojo slėpinio slėpinius, vėl nusigręžė, nusikalto ir prarado tikėjimą, o vėliau, dar būdami gyvi, vėl atsivertė ir atgailavo, kiek kartų jiems bus atleista?“

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Amen, amen, sakau jums: kiekvienam žmogui, kuris gavo Neišsakomojo slėpinius, bus atleista ne tik tada, jei jis vieną kartą nusižengia, vėl atsiverčia ir atgailauja, bet jei jis bet kuriuo metu nusižengia ir, dar būdamas gyvas, vėl atsiverčia bei be vaidybos atgailauja, ir vėl melsis bet kuriame iš savo slėpinių – tuomet jam bus atleista, nes jis gavo Neišsakomojo slėpinių dovaną, ir juo labiau todėl, kad tie slėpiniai yra gailestingi ir atleidžia kiekvienu metu.“

Marija vėl atsakė ir tarė Jėzui: „Mano Viešpatie, o kas nutiks tiems, kurie gavo Neišsakomojo slėpinius, vėl nusigręžė, nusidėjo, prarado tikėjimą ir išeis iš kūno nespėję atgailauti?“

Apie tokius įšventintuosius, kurie nusideda ir miršta be atgailos

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Amen, amen, sakau jums: visiems žmonėms, kurie gaus Neišsakomojo slėpinius – palaimintos iš tiesų yra sielos, kurios gaus tuos slėpinius; bet jei jos nusigręžia, nusideda ir išeina iš kūno nespėjusios atgailauti, tų žmonių teismas yra sunkesnis už visus teismus, jis yra nepaprastai žiaurus, net jei tos sielos būtų naujos ir į pasaulį atėjusios pirmą kartą. Jos nuo tos valandos nebegrįš į kūno pokyčius ir nieko nebegalės padaryti, bet bus išmestos į išorinę tamsą, pražus ir bus neegzistuojančios amžinai.“

120 SKYRIUS

Kai Išganytojas tai pasakė, jis tarė savo mokiniams: „Ar suprantate, kokiu būdu aš su jumis kalbu?“

Marija tai interpretuoja pagal ankstesnį posakį

Marija atsakė ir tarė: „Aš suvokiau tavo pasakytus žodžius. Tad dabar, mano Viešpatie, štai tavo žodis: „Tie, kurie gaus Neišsakomojo slėpinius – palaimintos iš tiesų tos sielos; bet jei jos nusigręžia, nusideda ir praranda tikėjimą, ir jei jos išeina iš kūno neatgailavusios, jos nuo šiol nebetinka grįžti į kūno pokyčius nei kam nors kitam, bet yra išmetamos į išorinę tamsą, tame regione pražus ir bus neegzistuojančios amžinai“, – apie šį žodį tu mums anksčiau kalbėjai sakydamas: „Druska yra gerai; bet jei druska pasidaro nesūri, kuo ją pasūdyti? Ji netinka nei mėšlui, nei žemei; ją tiesiog išmeta“, – tai reiškia: Palaimintos visos sielos, kurios gaus Neišsakomojo slėpinius; bet jei jos nors kartą nusideda, jos nebetinka grįžti į kūną nuo šios valandos nei kam nors kitam, bet yra išmetamos į išorinę tamsą ir tame regione pražūsta.“

Kai ji tai pasakė, Išganytojas tarė: „Gerai pasakyta, dvasinė šviesos tyra Marija. Tai yra žodžio paaiškinimas.“

Marija vėl tęsė ir tarė: „Mano Viešpatie, o kaip su žmonėmis, kurie gavo Pirmojo Slėpinio slėpinius ir Neišsakomojo slėpinius, kurie nenusižengė, bet jų tikėjimas slėpiniais buvo nuoširdus, be vaidybos, – tačiau jie vėl nusidėjo dėl Likimo prievolės ir vėl atsivertė, atgailavo bei vėl meldėsi bet kuriame iš slėpinių, kiek kartų jiems bus atleista?“

Apie begalinį didžiųjų slėpinių gailestingumą atgailaujantiems

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai savo mokinių viduryje: „Amen, amen, sakau jums: visiems žmonėms, kurie gaus Neišsakomojo slėpinius ir Pirmojo Slėpinio slėpinius, bet kiekvieną kartą nusideda dėl Likimo prievolės – jei jie, dar būdami gyvi, atsiverčia, atgailauja ir pasilieka bet kuriame iš savo slėpinių, jiems bus atleidžiama kiekvieną kartą, nes tie slėpiniai yra gailestingi ir atleidžiantys visą laiką. Todėl anksčiau jums sakiau: tie slėpiniai ne tik atleis jiems nuodėmes, kurias jie padarė nuo pat pradžių, bet ir neįskaitys jų jiems nuo šiol, – apie ką aš jums sakiau, kad jie priima atgailą bet kuriuo metu ir taip pat atleis nuodėmes, kurias jie padarys iš naujo.“

Apie neatgailaujančius

„Kita vertus, jei tie, kurie gaus Neišsakomojo slėpinio slėpinius ir Pirmojo Slėpinio slėpinius, nusigręš, nusidės ir išeis iš kūno neatgailavę, tuomet jie bus tokie pat, kaip ir tie, kurie nusižengė ir neatgailavo. Jų buveinė taip pat yra išorinės tamsos drakono nasrų viduryje, jie pražus ir bus neegzistuojantys amžinai. Todėl aš jums sakiau: visi žmonės, kurie gaus slėpinius, jei žinotų laiką, kada išeis iš kūno, saugotųsi ir nenusidėtų, kad galėtų paveldėti Šviesos karalystę amžinai.“

121 SKYRIUS

Kai Išganytojas tai pasakė savo mokiniams, jis tarė jiems: „Ar suprantate, kokiu būdu aš su jumis kalbu?“

Marija interpretuoja pagal ankstesnį posakį

Marija atsakė ir tarė: „Taip, mano Viešpatie, aš tiksliai sekiau visus tavo ištartus žodžius. Apie šį žodį tu mums anksčiau kalbėjai: „Jei šeimininkas žinotų, kurią valandą naktį ateis vagis įsilaužti į namus, jis budėtų ir neleistų žmogui įsilaužti į jo namus“.“

Kai Marija tai pasakė, Išganytojas tarė: „Gerai pasakyta, dvasinė Marija. Tai yra tas žodis.“

Išganytojas vėl tęsė ir tarė savo mokiniams: „Tad dabar skelbkite visiems žmonėms, kurie gaus Šviesos slėpinius, ir sakykite jiems: Budėkite ir nenusidėkite, kad nekrautumėte blogio ant blogio ir neišeitumėte iš kūno neatgailavę, tapdami amžinais svetimais Šviesos karalystei.“

Kai Išganytojas tai pasakė, Marija atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, didis yra tų slėpinių, kurie kiekvienu metu atleidžia nuodėmes, gailestingumas“.

Jei net žmonės žemėje yra gailestingi, kiek labiau aukščiausieji slėpiniai?

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai mokinių viduryje: „Jei šiandien karalius, kuris yra šio pasaulio žmogus, teikia dovanas sau lygiems žmonėms, taip pat atleidžia žudikams ir tiems, kurie santykiauja su vyrais, bei už likusias labai sunkias nuodėmes, vertas mirties, – jei jam, šio pasaulio žmogui, dera tai daryti, tai kiek labiau Neišsakomasis ir Pirmasis Slėpinys, kurie yra visatos valdovai, turi galią visuose dalykuose elgtis taip, kaip jiems patinka, ir atleisti kiekvienam, kuris gaus slėpinius.

Arba, kita vertus, jei karalius šiandien apvilktų kareivį karališku drabužiu ir išsiųstų jį į svetimus kraštus, o tas padarytų žmogžudystes ir kitas sunkias nuodėmes, vertas mirties, jam jų neįskaitytų ir negalėtų jam padaryti nieko blogo, nes jis yra apvilktas karališku drabužiu, – kiek labiau tada tie, kurie dėvi Neišsakomojo ir Pirmojo Slėpinio drabužių slėpinius, būdami valdovai virš visų aukštybių ir visų gelmių!“

122 SKYRIUS

Jėzus išbando Petrą

Po to Jėzus pamatė moterį, kuri atėjo atgailauti. Jis buvo ją pakrikštijęs tris kartus, tačiau ji nepadarė nieko, kas verta krikšto. Išganytojas panorėjo išbandyti Petrą, ar jis yra gailestingas ir atleidžiantis, kaip jis jiems buvo įsakęs. Jis tarė Petrui: „Štai tris kartus aš pakrikštijau šią sielą, tačiau ir šį trečią kartą ji nepadarė to, kas verta Šviesos slėpinių. Kodėl ji daro savo kūną niekam netinkamą? Tad dabar, Petrai, atlik slėpinį, kuris atskiria sielas nuo Šviesos paveldo; atlik tą slėpinį, kad jis atskirtų šios moters sielą nuo Šviesos paveldo.“

Kai Išganytojas tai pasakė, jis išbandė Petrą, norėdamas pamatyti, ar jis yra gailestingas ir atleidžiantis.

Tuomet Petras tarė: „Mano Viešpatie, leisk jai dar šį kartą, kad suteiktume jai aukštesnius slėpinius; jei ji bus tinkama, tuomet leisi jai paveldėti Šviesos karalystę, bet jei nebus tinkama, tuomet atskirsi ją nuo Šviesos karalystės“.

Kai Petras tai pasakė, Išganytojas suprato, kad Petras yra gailestingas ir atleidžiantis kaip jis pats.

Kai visa tai buvo pasakyta, Išganytojas tarė savo mokiniams: „Ar supratote visus šiuos žodžius ir šios moters tipą?“

Marija interpretuoja įvykį pagal ankstesnį posakį

Marija atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, aš supratau dalykų, tekusių šios moters daliai, slėpinius. Apie tai, kas jai teko, tu mums anksčiau kalbėjai palyginimu: „Vienas žmogus savo vynuogyne turėjo figmedį; jis atėjo ieškoti jo vaisių, bet nerado nė vieno. Jis tarė vynuogininkui: „Štai jau treji metai ateinu ieškoti vaisių ant šio figmedžio ir nieko nerandu. Nukirsk jį; kam jis dar ir žemę gadina?“ Bet tas jam atsakė: „Viešpatie, palik jį dar šiais metais, kol aš jį apkasiu ir apmėšiu; jei kitais metais jis duos vaisių – gerai, o jei ne, tuomet jį nukirsi“. Štai, mano Viešpatie, tai yra žodžio paaiškinimas.“

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Gerai pasakyta, dvasioji. Tai yra tas žodis.“

123 SKYRIUS

Marija vėl tęsė ir tarė Išganytojui: „Mano Viešpatie, žmogus, gavęs slėpinius ir nepadaręs to, kas jų verta, bet nusigręžęs ir nusidėjęs, o vėliau vėl atgailavęs ir buvęs didžioje atgailoje, – ar tuomet mano broliams leistina atnaujinti jam slėpinį, kurį jis gavo, ar verčiau duoti jam slėpinį iš žemesnių slėpinių, – ar tai leistina, ar ne?“

Atgailos atveju tik aukštesni slėpiniai už anksčiau gautus gali panaikinti nuodėmes

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Amen, amen, sakau jums: nei tas slėpinys, kurį jis gavo, nei žemesnis jo neišklausys, kad atleistų jo nuodėmes; tik slėpiniai, kurie yra aukštesni už tuos, kurius jis gavo, išklauso jį ir atleidžia jo nuodėmes. Tad dabar, Marija, tegul tavo broliai suteikia jam slėpinį, aukštesnį už tą, kurį jis gavo, ir jie turi priimti jo atgailą bei atleisti jo nuodėmes, – pastarąjį todėl, kad jis gavo jį dar kartą, o ankstesnįjį todėl, kad jis iškilo virš jų (žemesniųjų slėpinių) aukštyn; žemesnysis iš tiesų jo neišklauso, kad atleistų nuodėmę, bet būtent aukštesnis slėpinys jas atleidžia. Tačiau, kita vertus, jei jis gavo tris slėpinius dviejose erdvėse arba trečioje vidinėje erdvėje ir nusigręžė bei nusidėjo, joks slėpinys jo neišklausys, kad padėtų jam atgailoje – nei aukštesnis, nei žemesnis, išskyrus Pirmojo Slėpinio slėpinį ir Neišsakomojo slėpinius, – būtent jie išklauso jį ir priima jo atgailą.“

Marija atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, o žmogus, kuris gavo iki dviejų ar trijų slėpinių antroje ar trečioje erdvėje ir nenusižengė, bet vis dar laikosi tikėjimo tiesoje ir be vaidybos, – kas jam nutiks?“

Ištikimiesiems nėra ribų gaunamų slėpinių skaičiui

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Kiekvienam žmogui, gavusiam slėpinius antroje ir trečioje erdvėje ir nenusižengusiam, bet vis dar tikinčiam be vaidybos, leistina gauti slėpinius toje erdvėje, kuri jam patinka, nuo pirmos iki paskutinės, nes jie nenusižengė.“

124 SKYRIUS

Marija vėl tęsė ir tarė: „Mano Viešpatie, žmogus, pažinęs dievystę ir gavęs Šviesos slėpinius, bet nusigręžęs, nusidėjęs ir elgęsis neteisėtai bei negrįžęs atgailauti, ir, kita vertus, žmogus, kuris nerado dievystės ir jos nepažino, būdamas nusidėjėlis bei bedievis – jie abu išėjo iš kūno; kuris iš jų labiau kentės teismuose?“

Gnostiko, kuris nusideda, likimas baisesnis nei nežinančio nusidėjėlio

Išganytojas vėl atsakė ir tarė Marijai: „Amen, amen, sakau tau: žmogus, pažinęs dievystę ir gavęs Šviesos slėpinius, bet nusidėjęs ir negrįžęs atgailauti, teismų bausmėse kentės nepalyginamai didesnes kančias ir teismus nei bedievis bei įstatymus laužantis žmogus, nepažinęs dievystės. Tad dabar, kas turi ausis girdėti, teirdi.“

Marija interpretuoja tai pagal ankstesnį posakį

Kai Išganytojas tai pasakė, Marija pasislinko į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie, mano šviesos žmogus turi ausis, ir aš supratau visą tavo ištartą žodį. Apie šį žodį tu mums kalbėjai palyginimu: „Vergas, kuris žinojo savo šeimininko valią ir nepasiruošė bei nevykdė šeimininko valios, gaus daug kirčių; o tas, kuris nežinojo ir nevykdė, bus vertas mažiau. Iš kiekvieno, kuriam daugiau patikėta, bus daugiau pareikalauta, ir kam daug pavesta, iš to bus daug reikalaujama“. Tai reiškia, mano Viešpatie: tas, kuris pažino dievystę, rado Šviesos slėpinius ir nusižengė, bus nubaustas kur kas didesne bausme nei tas, kuris nepažino dievystės. Tai, mano Viešpatie, yra žodžio paaiškinimas.“

125 SKYRIUS

Marija vėl tęsė ir tarė Išganytojui: „Mano Viešpatie, jei tikėjimas ir slėpiniai apsireiškė, – tad dabar, jei sielos ateina į pasaulį per daugelį ciklų ir nerūpestingai negu gauna slėpinių, tikėdamosi, kad jei jos ateis į pasaulį kitame cikle, tada juos gaus, – ar joms tuomet nekils pavojus nebesuspėti gauti slėpinių?“

Apie tuos, kurie atidėlioja, sakydami, kad jų laukia dar daug gimimų

Išganytojas atsakė ir tarė savo mokiniams: „Skelbkite visam pasauliui ir sakykite žmonėms: Stenkitės dabar gauti Šviesos slėpinius šiuo suspaudimo metu ir įeiti į Šviesos karalystę. Nejunkite dienos prie dienos ar vieno ciklo prie kito, tikėdamiesi, kad suspėsite gauti slėpinius atėję į pasaulį kitame cikle.

Jie nežino, kada tobulų sielų skaičius bus pasiektas; nes jei tobulų sielų skaičius bus pasiektas, aš dabar uždarysiu Šviesos vartus, ir niekas nuo tos valandos nebeįeis, nei niekas vėliau nebeišeis, nes tobulų sielų skaičius yra užpildytas ir Pirmojo Slėpinio paslaptis įvykdyta, dėl kurios atsirado visata, – tai yra: Aš esu tas Slėpinys.

Apie pabaigos laiką

Ir nuo tos valandos niekas nebegalės įeiti į Šviesą ir niekas nebegalės išeiti. Nes pasibaigus tobulų sielų skaičiaus laikui, prieš man padegant pasaulį, kad jis apvalytų eonus, uždangas, dangaus skliautus, visą žemę ir visą joje esančią materiją, žmonija vis dar egzistuos.

Atidėliojantys pašalinami iš Šviesos

Tuo metu tikėjimas ir slėpiniai apsireikš dar labiau. Ir daug sielų ateis per kūno pokyčių ciklus, ir sugrįžusios į pasaulį bus vienos iš tų, kurios šiuo dabartiniu metu manęs klausėsi, kaip mokiau; jos, pasibaigus tobulų sielų skaičiui, ras Šviesos slėpinius, juos gaus, ateis prie Šviesos vartų ir ras, kad tobulų sielų skaičius yra pilnas, o tai yra Pirmojo Slėpinio užbaigimas ir visatos pažinimas (gnosis). Jos ras, kad aš uždariau Šviesos vartus ir kad neįmanoma niekam įeiti ar kam nors išeiti nuo tos valandos.

Jų maldavimai prie Šviesos vartų

Tada tos sielos belsis į Šviesos vartus, sakydamos: „Viešpatie, atidaryk mums!“ Ir aš joms atsakysiu: „Aš jūsų nepažįstu, iš kur jūs esate“. Ir jos man sakys: „Mes gavome tavo slėpinius, vykdėme visą tavo mokymą, ir tu mus mokei vieškeliuose“. O aš atsakysiu ir tarsiu joms: „Aš nepažįstu jūsų, kas jūs tokie, jūs, kurie iki pat dabar esate neteisybės ir blogio darytojai. Todėl eikite į išorinę tamsą“. Ir nuo tos valandos jos nueis į išorinę tamsą, kur yra kaukimas ir dantų griežimas.

Dėl šios priežasties skelbkite visam pasauliui ir sakykite jiems: „Stenkitės atsižadėti viso pasaulio ir visos jame esančios materijos, kad gautumėte Šviesos slėpinius, kol tobulų sielų skaičius nepasibaigė, kad jie nepriverstų jūsų sustoti prieš Šviesos vartus ir nenuvestų jūsų į išorinę tamsą“.

Tad dabar, kas turi ausis girdėti, teirdi.“

Marija tai interpretuoja

Kai Išganytojas tai pasakė, Marija vėl pasislinko į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie, ne tik mano šviesos žmogus turi ausis, bet mano siela išgirdo ir suprato visus tavo sakomus žodžius. Tad dabar, mano Viešpatie, dėl tavo žodžių: „Skelbkite pasaulio žmonėms ir sakykite jiems: Stenkitės gauti Šviesos slėpinius šiuo suspaudimo metu, kad paveldėtumėte Šviesos karalystę…“

(Tekste čia yra didelė spraga)

KETVIRTOJI KNYGA

126 SKYRIUS

Marija vėl tęsė ir tarė Jėzui: „Kokia yra išorinė tamsa arba kiek kankinimo regionų joje yra?“

Apie išorinės tamsos drakoną

Jėzus atsakė ir tarė Marijai: „Išorinė tamsa yra didelis drakonas, kurio uodega yra burnoje, esantis už viso pasaulio ribų ir jį supantis. Jo viduje yra daug kankinimo regionų. Jame yra dvylika galingų kankinimo požemių, kiekviename požemyje yra valdovas, ir tų valdovų veidai skiriasi vienas nuo kito.

Apie dvylikos požemių valdovus ir jų vardus

Pirmasis valdovas, esantis pirmame požemyje, turi krokodilo veidą, jo uodega yra burnoje. Iš drakono nasrų sklinda visas ledas, visos dulkės, visas šaltis ir visos įvairios ligos. Tai tas, kuris savo regione tikruoju vardu vadinamas „Enchtoninu“.

Antrojo požemio valdovas turi katės veidą. Tai tas, kuris savo regione vadinamas „Charachar“.

Trečiojo požemio valdovas turi šuns veidą. Tai tas, kuris savo regione vadinamas „Archaroch“.

Ketvirtojo požemio valdovas turi gyvatės veidą. Tai tas, kuris savo regione vadinamas „Achrochar“.

Penktojo požemio valdovas turi juodo jautčio veidą. Tai tas, kuris savo regione vadinamas „Marchur“.

Šeštojo požemio valdovas turi šerno veidą. Tai tas, kuris savo regione vadinamas „Lamchamor“.

Septintojo požemio valdovas turi lokio veidą. Tai tas, kuris savo regione tikruoju vardu vadinamas „Luchar“.

Aštuntojo požemio valdovas turi grifo veidą, jo vardas tame regione – „Larachoch“.

Devintojo požemio valdovas turi bazilisko veidą, jo vardas tame regione – „Archeoch“.

Dešimtame požemyje yra daugybė valdovų, ir kiekvienas iš jų savo tikruoju veidu turi septynias drakono galvas. O tas, kuris stovi virš jų visų, savo regione vadinamas „Xarmaroch“.

Vienuoliktame požemyje yra daugybė valdovų, ir kiekvienas iš jų savo tikruoju veidu turi septynias katės galvas. O didysis virš jų savo regione vadinamas „Rochar“.

Dvyliktame požemyje yra nepaprastai didelė valdovų daugybė, ir kiekvienas iš jų savo tikruoju veidu turi septynias šuns galvas. O didysis virš jų savo regione vadinamas „Chremaor“.

Šie dvylikos požemių valdovai yra išorinės tamsos drakono viduje, kiekvienas iš jų kiekvieną valandą turi vis kitą vardą, ir kiekvienas iš jų kiekvieną valandą keičia savo veidą.

Apie požemių duris

Be to, kiekvienas iš šių požemių turi duris, atsidarančias į viršų, tad išorinės tamsos drakonas turi dvylika tamsių požemių, ir kiekvienas požemis turi aukštyn atsiveriančias duris. Prie kiekvienų durų budi aukštybių angelas, – kuriuos Jev, Pirmasis Žmogus, Šviesos prižiūrėtojas…

Angelai, saugantys duris

…Pirmojo Įsakymo pasiuntinys, pastatė drakono sargybiniais, kad drakonas ir jo požemių valdovai nesukiltų.“

127 SKYRIUS

Kai Išganytojas tai pasakė, Marija Magdalietė atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, ar sielos, kurios bus nuvestos į tą regioną, bus vedamos per šias dvylika požemių durų, kiekviena pagal teismą, kurio ji verta?“

Kokios sielos patenka į drakoną ir kaip

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Nė viena siela nebus vedama į drakoną per šias duris. Tačiau piktžodžiautojų sielos, tų, kurie laikosi klaidų doktrinų, visų, kurie jų moko, tų, kurie santykiauja su vyrais, tų suterštų bedievių, ateistų, žudikų, svetimautojų ir burtininkų – visos tokios sielos, jei būdamos gyvos neatgailauja, bet užsispyrusios pasilieka nuodėmėje, ir visos sielos, kurios liko išorėje, tai yra tos, kurios užbaigė joms sferoje paskirtą ciklų skaičių neatgailavusios, – štai, per savo paskutinį ciklą tos sielos ir visos sielos, apie kurias ką tik pasakiau, bus įtrauktos per drakono uodegos nasrus į išorinės tamsos požemius. Ir kai tos sielos požemių durimis bus nuvestos į išorinę tamsą per jo uodegos nasrus, jis įsikiša uodegą į savo burną ir jas uždaro. Taip sielos nuvedamos į išorinę tamsą.

Drakono vardų prigimtis

Išorinės tamsos drakonas ant savo durų turi dvylika tikrųjų vardų – po vardą ant kiekvienų požemio durų. Šie dvylika vardų skiriasi vienas nuo kito, tačiau jie yra vienas kitame, tad tas, kuris ištaria vieną vardą, ištaria juos visus. Apie juos aš jums papasakosiu aiškindamas visatos išsiplėtimą. Štai tokia yra išorinė tamsa – tai yra drakonas.“

Kai Išganytojas tai pasakė, Marija atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, ar to drakono kankinimai yra kur kas baisesni, lyginant su visais teismų kankinimais?“

Apie drakono kankinimų griežtumą

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Jie ne tik skausmingesni už visus teismų kankinimus, bet ir visos sielos, kurios nuvedamos į tą regioną, bus sušaldytos tame regione esančiame baisiame šaltyje bei krušoje ir nepaprastai smarkioje ugnyje. O pasaulio ištirpimo metu, tai yra visatos pakilimo metu, tos sielos pražus nuo didelio šalčio bei nepaprastai smarkios ugnies ir bus neegzistuojančios amžinai.“

Marija atsakė ir tarė: „Vargas nusidėjėlių sieloms! Tad dabar, mano Viešpatie, ar ugnis žmonijos pasaulyje yra baisesnė, ar ugnis Amentyje?“

Kankinimų ugnies laipsniai

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Amen, sakau tau: ugnis Amentyje yra devynis kartus karštesnė už ugnį tarp žmonių.

O ugnis didžiojo chaoso kankinimuose yra devynis kartus smarkesnė už ugnį Amentyje.

O ugnis vidurio kelio valdovų kankinimuose yra devynis kartus smarkesnė už ugnį didžiojo chaoso kankinimuose.

O ugnis išorinės tamsos drakone ir visuose jo kankinimuose yra septyniasdešimt kartų smarkesnė už ugnį visuose vidurio kelio valdovų kankinimuose ir teismuose.“

128 SKYRIUS

Mokiniai aprauda nusidėjėlių likimą

Kai Išganytojas tai pasakė Marijai, ji mušėsi į krūtinę, šaukė ir verkė kartu su visais mokiniais, sakydama: „Vargas nusidėjėliams, nes jų kankinimų yra nepaprastai daug!“

Marija priėjo, puolė Jėzui po kojų, jas pabučiavo ir tarė: „Mano Viešpatie, būk kantrus man klausiant ir nerūstauk, kad tave dažnai trukdau; nes nuo šiol aš pradėsiu tave klausinėti apie viską su dideliu ryžtu.“

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Klausk apie viską, apie ką nori klausti, ir aš tau tai atvirai apreikšiu be palyginimų.“

Marija toliau klausinėja Jėzaus

Marija atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, jei geras žmogus įvykdė visus slėpinius, bet turi giminaitį – žodžiu, bet kokį žmogų – ir tas žmogus yra bedievis, padaręs visas nuodėmes ir nusipelnęs išorinės tamsos, jis neatgailavo arba užbaigė savo ciklų skaičių kūno pokyčiuose, nepadarė nieko naudingo ir išėjo iš kūno, o mes tikrai žinome apie jį, kad jis nusidėjo ir yra vertas išorinės tamsos, – ką mes turime daryti su juo, kad išgelbėtume jį nuo išorinės tamsos drakono kankinimų ir kad jis būtų perkeltas į teisų kūną, kuris ras Šviesos karalystės slėpinius, kad jis būtų geras, pakiltų aukštyn ir paveldėtų Šviesos karalystę?“

Kaip išgelbėti nusidėjėlių sielas

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Jei nusidėjėlis yra vertas išorinės tamsos arba nusidėjo pagal likusių kankinimų bausmes ir neatgailavo, arba nuodėmingas žmogus, užbaigęs ciklų skaičių kūno pokyčiuose ir neatgailavęs – jei tie žmonės, apie kuriuos kalbėjau, išeis iš kūno ir bus nuvesti į išorinę tamsą; tad dabar, jei norite juos ištraukti iš išorinės tamsos kankinimų bei visų teismų ir perkelti į teisų kūną, kuris ras Šviesos slėpinius, kad jis pakiltų aukštyn ir paveldėtų Šviesos karalystę, – tuomet atlikite tą patį Neišsakomojo slėpinį, kuris kiekvienu metu atleidžia nuodėmes, ir kai baigsite jį atlikti, sakykite:

Formulių santrauka

Šio ar ano žmogaus siela, apie kurį galvoju savo širdyje, – jei ji yra išorinės tamsos požemių kankinimų regione arba kituose išorinės tamsos požemių kankinimuose bei drakonų kankinimuose, – tuomet ji turi būti iš jų visų ištraukta. Ir jei ji baigė savo pokyčių ciklų skaičių, tuomet ji turi būti nuvesta prieš Šviesos Mergelę, ir Šviesos Mergelė turi ją užantspauduoti Neišsakomojo antspaudu ir bet kurį mėnesį įmesti į teisų kūną, kuris ras Šviesos slėpinius, kad ji būtų gera, pakiltų aukštyn ir paveldėtų Šviesos karalystę. Be to, jei ji užbaigė pokyčių ciklus, tuomet ta siela turi būti nuvesta prieš septynias Šviesos mergeles, kurios stovi virš krikštų, ir jos turi juos sielai pritaikyti, užantspauduoti Neišsakomojo karalystės ženklu ir nuvesti į Šviesos eiles.

Štai ką sakysite atlikdami slėpinį.

Amen, sakau jums: siela, už kurią melsitės – jei ji iš tiesų yra išorinės tamsos drakone, jis ištrauks uodegą iš savo burnos ir paleis tą sielą. Ir dar daugiau, jei ji yra bet kuriame valdovų teismų regione, amen, sakau jums: Melchizedeko priėmėjai skubiai ją išplėš, nesvarbu, ar drakonas ją paleistų, ar ji būtų valdovų teismuose; vienu žodžiu, Melchizedeko priėmėjai išplėš ją iš visų regionų, kuriuose ji yra, ir nuves į Vidurio regioną prieš Šviesos Mergelę. Šviesos Mergelė ją ištiria ir mato Neišsakomojo karalystės ženklą ant tos sielos.

Jei ji dar neužbaigė ciklų skaičiaus sielos ar kūno pokyčiuose, Šviesos Mergelė užantspauduoja ją puikiu antspaudu ir skubiai liepia bet kurį mėnesį įmesti į teisų kūną, kuris ras Šviesos slėpinius, bus geras, pakils aukštyn į Šviesos karalystę.

O jei ta siela jau atliko savo ciklų skaičių, tuomet Šviesos Mergelė ją ištiria ir neliepia jos kankinti, nes ji jau atliko savo ciklų skaičių, bet perduoda ją septynioms Šviesos mergelėms. Septynios Šviesos mergelės ištiria tą sielą, pakrikštija savo krikštais, suteikia dvasinį patepimą ir nuveda į Šviesos Iždą, pastatydamos į paskutinę Šviesos eilę iki visų tobulų sielų pakilimo. Ir kai jos rengiasi praskleisti dešinės regiono uždangas, jos vėl apvalo tą sielą, išgrynina ją ir pastato į pirmojo Išganytojo, esančio Šviesos Ižde, eiles.“

129 SKYRIUS

Atsitiko taip, kad kai Išganytojas baigė sakyti šiuos žodžius savo mokiniams, Marija atsakė ir tarė Jėzui: „Mano Viešpatie, girdėjau tave sakant: „Kas gaus Neišsakomojo slėpinius arba kas gaus Pirmojo Slėpinio slėpinius – jie tampa šviesos spindulių ir šviesos srautų liepsnomis ir perskrodžia visus regionus, kol pasiekia savo paveldo regioną“.“

Apie šviesos spindulius ir šviesos srautus

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Jei jie gauna slėpinį dar būdami gyvi ir jei jie išeina iš kūno, jie tampa šviesos spinduliais bei srautais ir perskrodžia visus regionus, kol pasiekia savo paveldo regioną.

Bet jei jie yra nusidėjėliai, išėjo iš kūno neatgailavę, ir jei jūs už juos atliekate Neišsakomojo slėpinį, kad jie būtų ištraukti iš visų kankinimų ir įmesti į teisų kūną, kuris yra geras ir paveldi Šviesos karalystę arba yra atvestas į paskutinę Šviesos eilę, tuomet jie negalės patys perskrosti regionų, nes jie patys neatliko slėpinio. Tačiau Melchizedeko priėmėjai seka juos ir veda prieš Šviesos Mergelę. O valdovų teisėjų tarnai skubiai perima tas sielas ir perduoda jas vieni kitiems, kol nuveda jas prieš Šviesos Mergelę.“

130 SKYRIUS

Marija užtaria tuos, kurie apleido slėpinius

Marija tęsė ir tarė Išganytojui: „Mano Viešpatie, jei žmogus gavo Šviesos slėpinius, esančius pirmoje išorinėje erdvėje, ir kai pasibaigia slėpinių veikimo laikas, ir jei tas žmogus vėl tęsia gavimą slėpinių, esančių viduje tų, kuriuos jis jau gavo, bet tas žmogus tapo nerūpestingas, nesimeldė malda, kuri panaikina valgio ir gėrimo blogį, ir per tą maisto blogį jis buvo pririštas prie valdovų Likimo ašies ir dėl elementų būtinybės vėl nusidėjo po to, kai baigėsi slėpinio veikimo laikas – nes jis tapo nerūpestingas ir nesimeldė malda, kuri panaikina sielų blogį ir jas apvalo – ir tas žmogus išėjo iš kūno nespėjęs iš naujo atgailauti ir gauti naujų slėpinių viduje tų, kuriuos jau gavo – tų, kurie priima atgailą ir atleidžia nuodėmes – ir kai jis išėjo iš kūno, mes tikrai žinojome, kad jį nunešė į išorinės tamsos drakono vidurį dėl jo padarytų nuodėmių, ir tas žmogus neturi jokių pagalbininkų pasaulyje, nei nieko gailestingo, kas atliktų už jį Neišsakomojo slėpinį, kol jis būtų ištrauktas iš drakono vidurio ir nuvestas į Šviesos karalystę – tad dabar, mano Viešpatie, kas jam nutiks, kol jis pats išsigelbės iš išorinės tamsos drakono kankinimų? Viešpatie, jokiu būdu neapleisk jo, nes jis kentėjo persekiojimus ir visoje dievystėje, kurioje jis yra.

Tad dabar, Išganytojau, pasigailėk manęs, kad nė vienas iš mūsų giminaičių nebūtų tokioje būklėje, ir pasigailėk visų sielų, kurios bus šio tipo; juk tu esi raktas, kuris atidaro visatos duris ir jas uždaro, ir tavo slėpinys apima jas visas. Tad pasigailėk, Viešpatie, tokių sielų. Juk jos šaukėsi tavo slėpinių vardo, nors ir vieną vienintelę dieną, ir tikrai jais tikėjo, ir nebuvo veidmainiai. Duok joms tada, Viešpatie, dovaną savo gerume ir suteik joms poilsį savo gailestingumu.“

Kai Marija tai pasakė, Išganytojas pavadino ją palaimingiausia dėl jos ištartų žodžių. Išganytojas buvo kupinas didelio gailestingumo ir tarė Marijai: „Visiems žmonėms, kurie bus šio tipo, apie kurį kalbėjai, kol jie dar gyvi, suteikite vieną iš dvylikos išorinės tamsos drakono požemių vardų slėpinių – tuos vardus, kuriuos jums duosiu, kai baigsiu aiškinti visatą iš vidaus į išorę ir iš išorės į vidų.

Dvylikos angelų vardų veiksmingumas

Visi žmonės, kurie ras vieno iš dvylikos to išorinės tamsos drakono vardų slėpinį, net jei jie būtų didžiausi nusidėjėliai, pirma gavę Šviesos slėpinius, o vėliau nusižengę, arba visai neatlikę jokio slėpinio – jei tokie žmonės užbaigė savo pokyčių ciklus ir išeis iš kūno iš naujo neatgailavę, ir bus nuvesti į kankinimus išorinės tamsos drakono viduryje, ir pasiliks tuose cikluose bei kankinimuose – jei jie, dar būdami gyvi ir pasaulyje, žinos vieno iš dvylikos angelų vardų slėpinį ir ištars vieną iš jų vardų būdami drakono kankinimų viduryje, tuomet tą valandą, kai jie jį ištars, visas drakonas ims vartytis ir baisiai traukytis konvulsijose, o požemio, kuriame yra tų žmonių sielos, durys pačios atsivers į viršų, ir to požemio valdovas išmes tų žmonių sielas iš drakono vidurio, nes jos rado drakono vardo slėpinį.

Sielos, žinančios vardus, pabėga ir yra paimamos pas Jev

Kai valdovas išmeta sielas, tuoj pat Jev, Pirmojo Žmogaus, angelai, saugantys to regiono požemius, skuba jas pasigriebti ir nuvesti prieš Jev, Pirmąjį Žmogų, Pirmojo Įsakymo pasiuntinį. Jev pamato sielas ir jas ištiria; jis randa, kad jos užbaigė savo ciklus ir kad neteisėta jas vėl grąžinti į pasaulį, nes neteisėta vėl siųsti į pasaulį visas sielas, kurios buvo išmestos į išorinę tamsą. Bet jei jos dar neužbaigė savo pokyčių ciklų skaičiaus kūne, Jev priėmėjai laiko jas pas save, kol atliks joms Neišsakomojo slėpinį ir perkels jas į gerą kūną, kuris ras Šviesos slėpinius ir paveldės Šviesos karalystę.

Apie jų tolesnį likimą

Bet jei Jev jas ištiria ir randa, kad jos užbaigė savo ciklus ir kad neteisėta jas grąžinti į pasaulį, o Neišsakomojo ženklo su jomis nėra, tuomet Jev jų pasigaili ir nuveda prieš septynias Šviesos mergeles. Jos jas pakrikštija savo krikštais, bet nesuteikia dvasinio patepimo. Ir jos nuveda jas į Šviesos Iždą, bet nepastato į Paveldo eiles, nes su jomis nėra Neišsakomojo ženklo ir antspaudo. Tačiau jos išgelbsti jas nuo visų kankinimų ir patalpina Iždo šviesoje, atskirai ir atokiai iki pat visatos pakilimo. O kai bus praskleidžiamos Šviesos Iždo uždangos, jos vėl apvalys tas sielas, nepaprastai jas išgrynins, suteiks naujus slėpinius ir pastatys į paskutinę Iždo eilę, ir tos sielos bus išgelbėtos nuo visų teismų kankinimų.“

Kai Išganytojas tai pasakė, jis tarė savo mokiniams: „Ar supratote, kokiu būdu aš su jumis kalbu?“

Marija interpretuoja tai pagal ankstesnį posakį

Marija atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, tai yra tas žodis, kurį mums anksčiau sakei palyginimu: „Darykitės sau draugų iš neteisiosios mamonos, kad pasibaigus laikui jie priimtų jus į amžinąsias palapines“. Kas gi yra neteisioji mamona, jei ne išorinės tamsos drakonas? Štai žodis: kas supras vieno iš drakono vardų slėpinį, jei jis liks išorinėje tamsoje arba jei užbaigė pokyčių ciklus, ir ištars drakono vardą – bus išgelbėtas, pakils iš tamsos ir bus priimtas į Šviesos Iždą. Tai yra tas žodis, mano Viešpatie.“

Apie saulės šviesą ir drakono tamsą

Išganytojas vėl atsakė ir tarė Marijai: „Gerai pasakyta, dvasinė ir tyroji. Tai yra žodžio paaiškinimas.“

131 SKYRIUS

Marija vėl tęsė ir tarė: „Mano Viešpatie, ar išorinės tamsos drakonas ateina į šį pasaulį, ar ne?“

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Kai saulės šviesa yra viršuje (virš pasaulio), ji uždengia drakono tamsą; bet jei saulė yra po pasauliu, tuomet drakono tamsa pasilieka kaip saulės uždanga, o tamsos kvapas naktį įeina į pasaulį dūmų pavidalu – tai yra, jei saulė atitraukia savo spindulius į save, tuomet pasaulis iš tiesų negalėtų pakelti drakono tamsos tikrosios formos; kitaip jis būtų ištirpęs ir sugriautas.“

Kai Išganytojas tai pasakė, Marija vėl tarė: „Mano Viešpatie, aš vis dar klausiu tavęs, neslėpk nuo manęs. Tad dabar, mano Viešpatie, kas gi verčia žmogų, kol jis nusideda?“

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Likimo valdovai yra tie, kurie verčia žmogų, kol jis nusideda.“

Marija atsakė ir tarė Išganytojui: „Mano Viešpatie, nejaugi valdovai nusileidžia į pasaulį ir verčia žmogų nusidėti?“

Apie užmaršties taurę

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Jie nenusileidžia į pasaulį tokiu būdu. Bet Likimo valdovai, kai sena siela turi per juos nusileisti žemyn – tie didžiojo Likimo valdovai, esantys eonų galvos regionuose (tai regionas, vadinamas Adomo karalystės regionu, esantis priešais Šviesos Mergelę) – tų galvos regionų valdovai duoda senai sielai užmaršties taurę iš piktumo sėklos, pilną visų įvairiausių geismų ir visos užmaršties. Ir tuoj pat, kai tik siela išgeria iš tos taurės, ji pamiršta visus regionus, kuriuose buvo, ir visus kankinimus, per kuriuos keliavo.

Apie pamėgdžiojančiąją dvasią

Ir ta užmaršties vandens taurė tampa kūnu aplink sielą, ji panaši į sielą visomis formomis ir tampa tokia pat kaip ji, – tai ir vadinama pamėgdžiojančiąja dvasia.

Apie naujos sielos sukūrimą

Kita vertus, jei tai nauja siela, kurią jie paėmė iš valdovų prakaito ir jų akių ašarų, arba greičiau iš jų burnos kvapo – žodžiu, jei tai viena iš naujųjų sielų, – jei ji iš prakaito, tuomet penki didieji didžiojo Likimo valdovai paima visų savo eonų valdovų prakaitą, suminko jį kartu, padalija ir paverčia siela. Arba, jei tai yra Šviesos apsivalymo atliekos, tuomet Melchizedekas jas paima iš valdovų. Penki didieji Likimo valdovai suminko tas atliekas, padalija ir paverčia skirtingomis sielomis, tad kiekvienas iš eonų valdovų įdeda savo dalį į sielą. Dėl šios priežasties jie minko ją kartu, kad visi galėtų turėti dalį sieloje.

Ir tie penki didieji valdovai, jei padalija ir paverčia jas sielomis, išgauna jas iš valdovų prakaito. Bet jei tai iš Šviesos apsivalymo atliekų, tuomet Melchizedekas, didysis Šviesos priėmėjas, paima jas iš valdovų. Arba jei tai iš jų ašarų ar burnos kvapo – žodžiu, iš tokių sielų, kai penki valdovai jas padalija ir paverčia skirtingomis sielomis – arba, dar geriau, jei tai sena siela, tuomet pats eonų galvoje esantis valdovas sumaišo užmaršties taurę su piktumo sėkla ir sumaišo ją su kiekviena nauja siela tuo metu, kai ji yra galvos regione. Ir ta užmaršties taurė tampa tai sielai pamėgdžiojančiąja dvasia, pasiliekančia sielos išorėje, būdama jai drabužiu ir visais atžvilgiais panaši į ją, apgaubianti ją kaip išorinis apvalkalas.

Apie galios įkvėpimą

Ir penki didieji eonų Likimo valdovai, saulės disko valdovas ir mėnulio disko valdovas įkvepia tai sielai į vidų, ir iš jų išeina mano galios dalis, kurią paskutinis Pagalbininkas įmetė į Mišinį. Ta galios dalis lieka sielos viduje, nesurišta ir egzistuojanti savo pačios valia dėl tvarkos, kurioje ji buvo įterpta, kad duotų sielai nuovoką, jog ši visada ieškotų aukštybių Šviesos darbų.

Ta galia visomis formomis yra panaši į sielos rūšį. Ji negali būti už sielos ribų, bet pasilieka jos viduje, kaip aš įsakiau nuo pat pradžių. Kai aš panorau ją įmesti į pirmąjį Įsakymą, daviau jai įsakymą likti sielų viduje dėl Pirmojo Slėpinio tvarkos.

Jėzus žada viską atskleisti išsamiai

Tad vėliau, aiškindamas visatos išsiplėtimą, aš jums pasakysiu visus šiuos žodžius apie galią ir taip pat apie sielą – pagal kokį tipą jos sukurtos, koks valdovas jas sukuria arba kokios yra skirtingos sielų rūšys. Taip pat papasakosiu, kiek jų suformuoja sielą. Pasakysiu vardus visų tų, kurie ją formuoja. Parodysiu būdą, kaip buvo paruošta pamėgdžiojančioji dvasia ir lemtis. Pasakysiu sielos vardą prieš jai apsivalant ir jos vardą, kai ji apsivalo bei tampa gryna. Pasakysiu pamėgdžiojančiosios dvasios vardą ir lemties vardą. Pasakysiu vardus visų saitų, kuriais valdovai pririša pamėgdžiojančiąją dvasią prie sielos. Pasakysiu vardus visų dekanų, kurie formuoja sielą pasaulio sielos kūnuose; papasakosiu, kokiu būdu sielos yra formuojamos. Pasakysiu kiekvienos sielos tipą – tiek žmonių, tiek paukščių, laukinių žvėrių ir roplių sielų tipus. Pasakysiu visų sielų ir visų valdovų, siunčiamų į pasaulį, tipus, kad būtumėte ištobulinti visame pažinime (gnosis). Visa tai pasakysiu aiškindamas visatos išsiplėtimą. O po viso to pasakysiu, kodėl visa tai įvyko.

Apie šviesos galią ir pamėgdžiojančiąją dvasią

Klausykitės, aš toliau kalbėsiu apie sielą, kaip sakiau: penki didieji eonų Likimo valdovai, saulės disko valdovai ir mėnulio disko valdovai įpučia į tą sielą, ir iš jų išeina mano galios dalis, kaip ką tik sakiau. Ta galios dalis pasilieka sielos viduje, kad siela galėtų stovėti. O pamėgdžiojančiąją dvasią jie pastato sielos išorėje, kad ši ją stebėtų ir būtų jai priskirta; valdovai pririša ją prie sielos savo antspaudais bei saitais ir priklijuoja prie jos, kad ši visada ją verstų nuolat daryti piktadarystes ir visas neteisybes, jog siela amžinai būtų jų vergė ir liktų jų valdžioje kūno pokyčiuose; jie priklijuoja ją prie sielos, kad ši būtų visose pasaulio nuodėmėse ir geismuose.

Tėvai, kurių turime išsižadėti

Būtent dėl šios priežasties aš atnešiau slėpinius į šį pasaulį, kurie atsuka visus pamėgdžiojančiosios dvasios saitus ir visus antspaudus, pririštus prie sielos – tuos, kurie išlaisvina sielą, išvaduoja ją iš jos tėvų valdovų, paverčia ją išgryninta šviesa ir nuveda aukštyn į jos tėvo, pirmojo Išėjimo, Pirmojo Slėpinio karalystę amžiams.

Todėl anksčiau jums sakiau: „Kas nepalieka tėvo ir motinos ir neina paskui mane, tas manęs nevertas“. Tuo metu aš sakiau: Jūs turite išsižadėti savo tėvų valdovų, kad aš jus padaryčiau amžinais Pirmojo Slėpinio sūnumis.“

132 SKYRIUS

Salomė abejoja

Kai Išganytojas tai pasakė, Salomė pasislinko į priekį ir tarė: „Mano Viešpatie, jei mūsų tėvai yra valdovai, kaip tuomet Mozės įstatyme parašyta: „Kas paliks savo tėvą ir motiną, temiršta mirtimi“? Argi ne taip teigia Įstatymas?“

Kai Salomė tai pasakė, šviesos galia Marijoje Magdalietėje sukilo ir ji tarė Išganytojui: „Mano Viešpatie, įsakyk man kalbėtis su mano seserimi Salome ir pasakyti jai tavo ištarto žodžio paaiškinimą.“

Atsitiko taip, kad kai Išganytojas išgirdo Mariją tai sakant, jis pavadino ją nepaprastai palaiminta. Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Įsakau tau, Marija, pasakyti Salomės ištarto žodžio paaiškinimą.“

Marija išsklaido Salomės abejones

Kai Išganytojas tai pasakė, Marija priėjo prie Salomės, ją apkabino ir tarė jai: „Mano sesuo Salome, dėl tavo ištarto žodžio, kad Mozės įstatyme parašyta: „Kas paliks tėvą ir motiną, temiršta mirtimi“, – tad dabar, mano sesuo Salome, Įstatymas tai sakė ne apie sielą, ne apie kūną ir ne apie pamėgdžiojančiąją dvasią, nes visi šie yra valdovų sūnūs ir yra iš jų kilę. Įstatymas tai pasakė apie galią, kuri išėjo iš Išganytojo ir kuri šiandien yra šviesos žmogus mūsų viduje. Įstatymas taip pat pasakė: kiekvienas, kuris liks be Išganytojo ir visų jo slėpinių – jo tėvų – ne tik mirs mirtimi, bet ir pražus sunaikinime.“

Kai Marija tai pasakė, Salomė vėl ją apkabino. Salomė tarė: „Išganytojas turi galią padaryti mane suprantančią kaip tu pati.“

Kai Išganytojas išgirdo Marijos žodžius, jis pavadino ją nepaprastai palaiminta. Išganytojas atsakė ir tarė Marijai mokinių viduryje: „Klausyk tad, Marija, kas gi yra tas, kuris verčia žmogų nusidėti.

Pamėgdžiojančiajai dvasiai duotas pavedimas

Valdovai priklijuoja pamėgdžiojančiąją dvasią prie sielos, tačiau taip, kad ji nejudintų jos kiekvieną valandą, versdama daryti visas nuodėmes ir neteisybes. Be to, jie duoda pamėgdžiojančiajai dvasiai įsakymą: „Kai siela išeis iš kūno, nejudink jos (nekankink iškart), bet būk jai priskirta ir kilnok ją po visus teismų regionus, regioną po regiono, dėl visų nuodėmių, kurias privertei ją padaryti, kad ji būtų kankinama visuose teismų regionuose ir negalėtų pakilti aukštyn į Šviesą bei sugrįžti į kūno pokyčius“.

Vienu žodžiu, jie įsako pamėgdžiojančiajai dvasiai: „Nejudink jos jokia valanda, nebent ji neištartų slėpinių ir nepanaikintų visų antspaudų bei saitų, kuriais mes tave prie jos pririšome. Bet jei ji pasakys slėpinius, panaikins visus antspaudus bei saitus ir pateiks regiono pasiteisinimą, – tuomet leisk jai išeiti, nes ji priklauso aukštybių Šviesai ir tapo svetima mums bei tau, ir tu nebegalėsi jos pačiupti nuo tos valandos. Jei, priešingai, ji nepasakys tavo saitų ir antspaudų panaikinimo slėpinių bei regiono pasiteisinimų, tuomet pačiupk ją ir neišleisk; kilnok ją po kankinimus ir visus teismų regionus dėl visų nuodėmių, kurias privertei ją padaryti. Po to nuvesk tokias sielas prieš Šviesos Mergelę, kuri vėl siunčia jas į ciklą“.

Tarnams duotas pavedimas

Didžiojo eonų Likimo valdovai perduoda šias sielas pamėgdžiojančiajai dvasiai; valdovai sušaukia savo eonų tarnus, kurių skaičius yra trys šimtai šešiasdešimt penki, ir atiduoda jiems sielą bei pamėgdžiojančiąją dvasią, kurios yra surištos viena su kita. Pamėgdžiojančioji dvasia yra sielos išorėje, o galios derinys yra sielos viduje, būdamas abiejų jų viduje, kad jos galėtų stovėti, nes būtent galia palaiko jas abi. Ir valdovai įsako tarnams: „Štai toks yra tipas, kurį turite įdėti į pasaulio materijos kūną“. Jie sako jiems: „Įdėkite galios derinį – sielos vidų – į jų visų vidų, kad jie galėtų stovėti, nes tai yra jų tvirtybė, o po sielos įdėkite pamėgdžiojančiąją dvasią“.

Apie apvaisinimą

Taip jie įsako savo tarnams, kad šie patalpintų tai į antitypo (atvaizdo) kūnus. Tad valdovų tarnai atneša galią, sielą ir pamėgdžiojančiąją dvasią, nuleidžia jas į pasaulį ir išlieja jas į vidurio valdovų pasaulį. Vidurio valdovai prižiūri pamėgdžiojančiąją dvasią; taip pat ir lemtis, kurios vardas yra Moira, veda žmogų, kol jį nužudo per jam paskirtą mirtį, kurią didžiojo Likimo valdovai pririšo prie sielos. Sferos tarnai suriša sielą, galią, pamėgdžiojančiąją dvasią ir lemtį. Jie viską padalija į dvi dalis ir ieško pasaulyje vyro bei moters, kuriems jie davė ženklus, kad galėtų juos ten pasiųsti. Vieną dalį jie duoda vyrui, o kitą – moteriai per pasaulio maistą, oro dvelksmą, vandenį ar gėrimą.

Visa tai aš jums papasakosiu – kiekvienos sielos rūšį ir tipą, kaip jos patenka į kūnus, ar tai būtų žmonių, ar paukščių, galvijų, laukinių žvėrių, roplių ar visų kitų rūšių pasaulyje. Papasakosiu jų tipą, kokiu būdu jos patenka į žmones; pasakysiu tai aiškindamas visatos išsiplėtimą.

Tėvų prievolė

Tad dabar, kai valdovų tarnai įmeta vieną dalį į moterį, o kitą į vyrą mano minėtu būdu, tuomet tarnai slapta juos verčia, net jei jie būtų labai dideliu atstumu vienas nuo kito, kad jie susieitų pasaulio sąjungai. Pamėgdžiojančioji dvasia, esanti vyre, nukeliauja į tą dalį, kuri patikėta pasauliui jo kūno materijoje, pakelia ją ir įmeta į moters įsčias, į tą dalį, kuri patikėta piktumo sėklai.

Nėštumo procesas

Tą valandą trys šimtai šešiasdešimt penki valdovų tarnai įeina į jos įsčias ir ten apsigyvena. Tarnai sujungia abi dalis vieną su kita, be to, tarnai sulaiko visą moters valgytą maistą ir gertą gėrimą įsčiose iki keturiasdešimties dienų. Po keturiasdešimties dienų jie suminko viso maisto galios kraują moters įsčiose.

Po tų keturiasdešimties dienų jie praleidžia dar trisdešimt dienų kurdami narius pagal vyro kūno atvaizdą; kiekvienas kuria po narį. Aš jums pasakysiu dekanų, kurie statys tą kūną, vardus aiškindamas visatos išsiplėtimą.

Sielos įsikūnijimas

Jei po to tarnai per septyniasdešimt dienų užbaigia visą kūną ir visus jo narius, tuomet tarnai į tą jų pastatytą kūną pašaukia – pirma pamėgdžiojančiąją dvasią; po to į jų vidų pašaukia sielą; o po to į sielą pašaukia galios derinį; o lemtį jie pastato jų visų išorėje, nes ji su jais nesimaišo, bet seka paskui juos ir juos lydi.

Plazmos (kūno pavidalo) užantspaudavimas

Po to tarnai užantspauduoja juos vieną su kitu visais antspaudais, kuriuos jiems davė valdovai. Jie užantspauduoja dieną, kurią jie apsigyveno moters įsčiose, – užantspauduoja ją ant kairės plazmos rankos; dieną, kurią jie užbaigė kūną, užantspauduoja ant dešinės rankos; dieną, kurią valdovai jį jiems perdavė, užantspauduoja kaukolės viduryje; dieną, kurią siela išėjo iš valdovų, užantspauduoja kairėje kaukolės pusėje; dieną, kurią jie suminko narius ir atskyrė juos sielai, užantspauduoja dešinėje kaukolės pusėje; dieną, kurią jie pririšo prie sielos pamėgdžiojančiąją dvasią, užantspauduoja pakaušyje; dieną, kurią valdovai įkvėpė galią į kūną, užantspauduoja smegenyse, esančiose galvos viduryje, taip pat ir plazmos viduje (širdyje); o metų skaičių, kurį siela praleis kūne, užantspauduoja ant kaktos. Taip jie uždeda visus tuos antspaudus ant plazmos. Visų šių antspaudų vardus aš jums pasakysiu aiškindamas visatos išsiplėtimą; o po to pasakysiu, kodėl visa tai įvyko. Ir, jei galėtumėte tai suprasti, aš pats esu tas slėpinys.

Tad dabar tarnai užbaigia visą žmogų. Visų šių antspaudų, kuriais jie užantspaudavo kūną, ypatybes tarnai nuneša ir atiduoda visiems baudžiantiesiems valdovams, stovintiems virš visų teismų kankinimų; šie gi perduoda jas savo priėmėjams, kad jie galėtų išvesti sielas iš kūnų, – jie perduoda jiems antspaudų ypatybes, kad šie žinotų laiką, kada reikia išvesti sielas, ir laiką, kada kūnas turi gimti, kad galėtų pasiųsti savo tarnus, jog šie prisiartintų, sektų sielą ir liudytų visas jos padarytas nuodėmes – jie ir pamėgdžiojančioji dvasia – dėl to, kokiu būdu ir kaip jie ją kankins teisme.

Apie lemtį

Kai tarnai atiduoda antspaudų ypatybes baudžiantiesiems valdovams, jie pasitraukia prie savo užduočių vykdymo, kurios jiems paskirtos per didžiojo Likimo valdovus. Kai užbaigiamas kūdikio gimimo mėnesių skaičius, kūdikis gimsta. Mažas jame yra galios derinys, maža siela ir maža pamėgdžiojančioji dvasia. Lemtis (Likimas), priešingai, yra didelė, nes ji nėra įmaišyta į kūną jų tvarkai, bet seka sielą, kūną ir pamėgdžiojančiąją dvasią iki pat to laiko, kai siela išeis iš kūno, – dėl mirties tipo, kuriuo ji nužudys kūną pagal mirtį, paskirtą didžiojo Likimo valdovų.

Kaip žmogų ištinka mirtis

Jei jis turi mirti nuo laukinio žvėries, lemtis veda žvėrį prieš jį, kol šis jį nužudo; jei jis turi mirti nuo gyvatės, ar per nelaimingą atsitikimą įpulti į duobę, ar pasikarti, ar nuskristi vandenyje, ar mirti per panašius būdus, ar per kitą mirtį, blogesnę ar geresnę už šią, – vienu žodžiu, būtent lemtis primeta jam jo mirtį. Tai yra lemties užduotis, ir ji neturi jokios kitos užduoties, tik šią. Lemtis seka kiekvieną žmogų iki pat jo mirties dienos.“

133 SKYRIUS

Marija atsakė ir tarė: „Vadinasi, visiems pasaulio žmonėms turės nutikti viskas, kas jiems paskirta per Likimą – ar tai būtų gera, ar bloga, ar nuodėmė, mirtis ar gyvenimas – žodžiu, viskas, kas jiems paskirta per Likimo valdovus?“

Išvengti lemties neįmanoma

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Amen, sakau jums: viskas, kas kiekvienam paskirta per Likimą, – ar tai būtų gera, ar visos nuodėmės, – vienu žodžiu, viskas, kas jiems paskirta, juos ištinka.

Slėpinių raktai

Būtent dėl šios priežasties aš atnešiau dangaus karalystės slėpinių raktus; kitaip joks kūnas pasaulyje nebūtų išgelbėtas. Nes be slėpinių niekas neįeis į Šviesos karalystę, ar jis būtų teisus, ar nusidėjėlis.

Dėl šios priežasties aš atnešiau slėpinių raktus į pasaulį, kad galėčiau išlaisvinti nusidėjėlius, kurie tikės manimi ir klausys manęs, kad išlaisvinčiau juos iš valdovų eonų saitų bei antspaudų ir pririščiau juos prie Šviesos antspaudų, drabužių ir eilių; tam, kad tą, kurį aš pasaulyje išlaisvinsiu iš valdovų eonų saitų, būtų išlaisvintas ir Aukštybėse, ir tam, kad tas, kurį aš pasaulyje pririšiu prie Šviesos antspaudų, drabužių ir eilių, būtų pririštas Šviesos šalyje prie Šviesos paveldo eilių.

Todėl dėl nusidėjėlių aš šiuo metu pasiaukojau ir atnešiau jiems slėpinius, kad išlaisvinčiau juos iš valdovų eonų ir pririščiau prie Šviesos paveldo; ir ne tik nusidėjėlius, bet ir teisiuosius, kad duočiau jiems slėpinius ir jie būtų paimti į Šviesą, nes be slėpinių jie negali būti paimti į Šviesą.

Slėpiniai skirti visiems žmonėms

Dėl šios priežasties aš jų neslėpiau, bet aiškiai juos paskelbiau. Aš neišskyriu nusidėjėlių, bet šaukiau tai visiems žmonėms, nusidėjėliams ir teisiesiems, sakydamas: „Ieškokite ir rasite, belskitės ir bus jums atidaryta; nes kiekvienas, kuris ieško tiesoje, ras, ir tam, kuris beldžiasi, bus atidaryta“. Nes visiems žmonėms sakiau: jie turi ieškoti Šviesos karalystės slėpinių, kurie juos apvalys, padarys išgrynintus ir nuves į Šviesą.

Jono Krikštytojo pranašystė

Dėl šios priežasties Jonas Krikštytojas pranašavo apie mane, sakydamas: „Aš jus krikštiju vandeniu atgailai, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės. Tas, kuris ateina po manęs, yra už mane stipresnis. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Pelus jis sudegins neužgesinama ugnimi, o kviečius surinks į savo daržinę“. Jonuje esanti galia pranašavo apie mane, žinodama, kad aš atnešiu slėpinius į pasaulį ir apvalysiu nusidėjėlių, kurie tikės manimi ir klausys manęs, nuodėmes, paversiu juos išgryninta šviesa ir nuvesiu į Šviesą.“

134 SKYRIUS

Kai Jėzus tai pasakė, Marija atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, jei žmonės eina ieškoti ir užtinka klaidų doktrinas, kaip jiems žinoti, ar jos priklauso tau, ar ne?“

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Anksčiau jums sakiau: „Būkite kaip įgudę pinigų keitėjai. Imkite tai, kas gera, o tai, kas bloga, išmeskite“.

Stačiatikybės (tikrojo mokymo) kriterijus

Tad dabar sakykite visiems žmonėms, kurie ieško dievystės: „Jei pučia šiaurės vėjas, žinote, kad bus šalta; jei pučia pietų vėjas, žinote, kad bus karšta ir tvanku“. Todėl sakykite jiems: „Jei pagal vėjus pažinote dangaus ir žemės veidą, tai tiksliai žinokite: jei kas dabar pas jus ateis ir skelbs dievystę, žiūrėkite, ar jų žodžiai dera ir sutampa su visais mano žodžiais, kuriuos jums ištariau per du ar tris liudytojus, ir ar jie dera su oro ir dangaus sandara, su ciklais, žvaigždėmis, šviesuliais, visa žeme ir viskuo, kas joje, bei visais vandenimis ir viskuo, kas juose“. Sakykite jiems: „Tuos, kurie ateis pas jus ir kurių žodžiai visame pažinime (gnosis) sutaps ir derės su tuo, ką aš jums sakiau, aš priimsiu kaip priklausančius mums“. Štai ką sakysite žmonėms, kai jiems skelbsite, kad jie saugotųsi klaidų doktrinų.

Jevo knygos

Tad dabar dėl nusidėjėlių aš pasiaukojau ir atėjau į pasaulį, kad juos išgelbėčiau. Nes net ir teisiesiems, kurie niekada nedarė blogo ir visai nenusidėjo, būtina rasti slėpinius, kurie yra Jevo knygose, kurias aš liepiau Enochui surašyti Rojuje, kalbėdamasis su juo iš Pažinimo medžio ir Gyvybės medžio. Liepiau jam padėti jas Ararado uoloje ir paskyriau valdovą Kalapataurotą, stovintį virš Skemuto, ant kurio galvos yra Jevo koja ir kuris supa visus eonus bei likimus, – paskyriau tą valdovą Jevo knygų sargu dėl tvano ir tam, kad joks valdovas jų nepavydėtų ir nesunaikintų. Jas aš jums duosiu, kai papasakosiu apie visatos išsiplėtimą.“

Kai Išganytojas tai pasakė, Marija atsakė: „Mano Viešpatie, kas gi yra tas žmogus pasaulyje, kuris visai nebūtų nusidėjęs ir būtų švarus nuo neteisybių? Nes jei jis švarus nuo vienos, jis negalės būti švarus nuo kitos, kad rastų slėpinius, esančius Jevo knygose? Mat sakau: žmogus šiame pasaulyje negalės būti švarus nuo nuodėmių; jei jis švarus nuo vienos, nebus švarus nuo kitos.“

Tik nedaugelis įvykdys Pirmojo Slėpinio paslaptį

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Sakau jums: jie ras vieną iš tūkstančio ir du iš dešimties tūkstančių, kurie įvykdys Pirmojo Slėpinio paslaptį. Tai aš jums pasakysiu, kai išaiškinsiu visatos išsiplėtimą. Būtent dėl šios priežasties aš pasiaukojau ir atnešiau slėpinius į pasaulį, nes visi yra nuodėmėje ir visiems reikia slėpinių dovanos.“

135 SKYRIUS

Marija atsakė ir tarė Išganytojui: „Mano Viešpatie, prieš tau ateinant į valdovų regioną ir prieš tau nusileidžiant į pasaulį, ar jokia siela nebuvo įėjusi į Šviesą?“

Jokia siela nebuvo įėjusi į Šviesą iki Pirmojo Slėpinio atėjimo

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai: „Amen, amen, sakau jums: prieš man ateinant į pasaulį, jokia siela nebuvo įėjusi į Šviesą. O dabar, kai aš atėjau, atvėriau Šviesos vartus ir atvėriau kelius, vedančius į Šviesą. Tad dabar tegul tas, kuris darys tai, kas verta slėpinių, gauna slėpinius ir įeina į Šviesą.“

Marija tęsė ir tarė: „Bet, mano Viešpatie, girdėjau, kad pranašai įėjo į Šviesą“.

Apie pranašus

Išganytojas tęsė ir tarė Marijai: „Amen, amen, sakau jums: joks pranašas neįėjo į Šviesą; bet eonų valdovai kalbėjosi su jais iš eonų ir davė jiems eonų slėpinį. O kai aš atėjau į eonų regionus, aš pakeičiau Eliją ir pasiunčiau jį į Jono Krikštytojo kūną, o likusius taip pat perkėliau į teisius kūnus, kurie ras Šviesos slėpinius, pakils aukštyn ir paveldės Šviesos karalystę.

Apie patriarchus

Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, kita vertus, aš atleidau visas jų nuodėmes bei neteisybes ir daviau jiems Šviesos slėpinius eonuose, patalpinau juos Jabraoto ir visų atgailavusių valdovų regione. Kai kilsiu į Aukštybę ir rengsiuosi eiti į Šviesą, aš pasiimsiu jų sielas kartu su savimi į Šviesą. Bet, amen, sakau tau, Marija: jie neis į Šviesą, kol aš nenunešiu tavo sielos ir visų tavo brolių sielų į Šviesą.

Apie teisiųjų sielas nuo Adomo iki Jėzaus

Likusius patriarchus ir teisiuosius nuo Adomo laikų iki dabar, kurie yra eonuose ir visose valdovų eilėse – kai aš atėjau į eonų regioną, aš per Šviesos Mergelę priverčiau juos persikelti į kūnus, kurie visi bus teisūs; tie, kurie ras Šviesos slėpinius, įeis ir paveldės Šviesos karalystę.“

Marija atsakė ir tarė: „Palaiminti mes prieš visus žmones dėl šių didingų dalykų, kuriuos mums atskleidei“.

Išganytojas atsakė ir tarė Marijai ir visiems mokiniams: „Aš jums dar atskleisiu visą Aukštybės didybę, nuo pačių vidinių gelmių iki pačių išorinių ribų, kad būtumėte ištobulinti visame pažinime ir visoje pilnatvėje, aukštybių aukštybėse ir gelmių gelmėse.“

Mokiniai tikrai žino, kad Jėzus yra Didysis Iniciatorius (Įšventintojas)

Marija tęsė ir tarė Išganytojui: „Štai, mano Viešpatie, mes atvirai, tiksliai ir aiškiai sužinojome, kad tu atnešei Šviesos karalystės slėpinių raktus, kurie atleidžia sieloms nuodėmes, jas apvalo, paverčia išgryninta šviesa ir nuveda į Šviesą.“

[PRIERAŠAS:]

IŠGANYTOJO KNYGŲ DALIS

PENKTOJI KNYGA

136 SKYRIUS

Mokiniai susirenka aplink Jėzų

Atsitiko taip, kai Jėzus, mūsų Viešpats, buvo nukryžiuotas ir trečią dieną prisikėlė iš numirusių, jo mokiniai susirinko aplink jį, pagarbino jį ir tarė: „Mūsų Viešpatie, pasigailėk mūsų, nes mes palikome tėvą ir motiną bei visą pasaulį ir sekėme paskui tave“.

Jėzaus invokacija (šaukimasis)

Tuo metu Jėzus stovėjo su savo mokiniais ant Okeano vandens ir atliko invokaciją šia malda, sakydamas: „Išklausyk mane, mano Tėve, visų tėvysčių tėve, beribe Šviesa: aeēiouō iaō aōi ōia psinōther thernōps nōpsither zagourē pagourē nethmomaōth nepsiomaōth marachachtha thōbarrabau tharnachachan zorokothora ieou [= Jev] sabaōth.“

Mokinių išsidėstymas

Kai Jėzus tai sakė, Tomas, Andrius, Jokūbas ir Simonas Kananietis buvo vakaruose, veidais atsisukę į rytus; Pilypas ir Baltramiejus buvo pietuose, atsisukę į šiaurę, o likusieji mokiniai ir mokinės moterys stovėjo už Jėzaus. O Jėzus stovėjo prie altoriaus.

Vardo „iaō“ interpretacija

Jėzus atliko invokaciją, atsisukdamas į keturis pasaulio kampus kartu su savo mokiniais, kurie visi buvo apsivilkę lininiais drabužiais, ir sakydamas: „iaō iaō iaō“. Štai to interpretacija: iota, nes visata išėjo; alpha, nes ji vėl sugrįš; omega, nes įvyks visos pilnatvės užbaigimas.

Jis tęsia invokaciją

Kai Jėzus tai pasakė, jis tarė: „iaphtha iaphtha mounaēr mounaēr ermanouēr ermanouēr“. Tai reiškia: „O visų tėvysčių tėve beribėse erdvėse, išklausyk mane dėl mano mokinių, kuriuos atvedžiau prieš tave, kad jie tikėtų visais tavo tiesos žodžiais, ir suteik visa, ko tavęs prašysiu; nes aš žinau Šviesos Iždo tėvo vardą“.

Dangų apokalipsė (atidengimas)

Vėl Jėzus – tai yra Aberamentas – atliko invokaciją, tardamas Šviesos Iždo tėvo vardą, ir sakė: „Tegul visi valdovų, valdžių, angelų, arkangelų slėpiniai ir visos nematomo dievo Agramachamarėjo bei Barbėlo galios ir visi dalykai prisiartina prie Dėlės (Bdella) vienoje pusėje ir pasitraukia į dešinę“.

Tą valandą visi dangūs pasitraukė į vakarus, visi eonai, sfera ir jų valdovai bei visos jų galios skrido kartu į vakarus, į kairę nuo saulės ir mėnulio diskų.

Saulės ir mėnulio diskų pavidalai

Saulės diskas buvo didelis drakonas, kurio uodega buvo burnoje, siekiantis septynias kairės galias, kurį traukė keturios galios baltų žirgų pavidalu.

Mėnulio pagrindas turėjo laivo pavidalą, kurį vairavo vyriškas ir moteriškas drakonai, o traukė du balti jaučiai. Mėnulio laivagalyje buvo kūdikio figūra, kuri vedė drakonus, grobiančius šviesą iš valdovų. O jo priekyje buvo katės veidas.

Visas pasaulis, kalnai ir jūros kartu pabėgo į vakarus, į kairę.

Jėzus ir mokiniai perkeliami į vidurio kelius

Jėzus ir jo mokiniai liko viduryje, oro regione, vidurio kelio takuose, esančiuose po sfera. Jie atėjo į pirmąją vidurio kelio eilę. Jėzus stovėjo to regiono ore kartu su savo mokiniais.

Jėzaus mokiniai paklausė jo: „Kas tai per regionas, kuriame esame?“

Apie atgailavusius ir neatgailavusius valdovus

Jėzus tarė: „Tai yra vidurio kelio regionai. Atsitiko taip, kai Adomo valdovai sukilo ir nuolat užsiiminėjo sąjungomis (dauginimusi), gimdydami valdovus, arkangelus, angelus, tarnus ir dekanus, kad Jev, mano tėvo tėvas, išėjo iš Dešinės ir pririšo juos prie Likimo sferos.

Yra dvylika eonų; virš šešių valdo Sabaotas Adomas, o virš kitų šešių – jo brolis Jabraotas. Tuo metu Jabraotas su savo valdovais įtikėjo Šviesos slėpiniais, buvo juose aktyvus ir atsisakė sąjungų (lytinio dauginimosi) slėpinio. Tačiau Sabaotas Adomas ir jo valdovai užsispyrusiai tęsė sąjungas.

Kai Jev, mano tėvo tėvas, pamatė, kad Jabraotas įtikėjo, jis pasiėmė jį ir visus kartu su juo įtikėjusius valdovus, išsivedė iš sferos ir nuvedė į apvalytą orą priešais saulės šviesą, tarp vidurio regionų ir nematomo dievo regionų. Jis pastatė jį ten su valdovais, kurie juo tikėjo.

Tačiau Sabaotą Adomą ir jo valdovus, kurie nebuvo aktyvūs Šviesos slėpiniuose, bet nuolat aktyvūs sąjungų slėpiniuose, jis pririšo sferos viduje.

Apie neatgailavusių valdovų hierarchijas ir jų penkių regentų vardus

Kiekviename eone jis pririšo tūkstantį aštuonis šimtus valdovų, virš jų pastatė tris šimtus šešiasdešimt, o virš tų trijų šimtų šešiasdešimties ir visų pririštų valdovų pastatė dar penkis didžius valdovus, kurie visame žmonių pasaulyje vadinami šiais vardais: pirmasis vadinamas Kronu, antrasis – Aresu, trečiasis – Hermiu, ketvirtasis – Afrodite, penktasis – Dzeusu.“

137 SKYRIUS

Apie galias, kurias Jev pririšo prie penkių regentų

Jėzus tęsė ir tarė: „Klausykite tad, aš papasakosiu jums jų paslaptį. Kai Jev juos taip pririšo, jis ištraukė galią iš didžiojo Nematomojo ir pririšo ją prie to, kuris vadinamas Kronu. Ištraukė kitą galią iš Ipsantachounchainchoucheocho, kuris yra vienas iš trijų trigubos galios dievų, ir pririšo ją prie Areso. Ištraukė galią iš Chainchoooocho, kuris taip pat yra vienas iš trijų trigubos galios dievų, ir pririšo ją prie Hermio. Vėlgi ištraukė galią iš Pistis Sophios, Barbėlo dukters, ir pririšo ją prie Afroditės.

Apie Dzeuso, vyriausiojo regento, funkcijas

Be to, jis suprato, kad jiems reikia vairo pasauliui ir sferos eonams valdyti, kad jie savo blogiu jo nesugriautų. Jis nuėjo į Vidurį, ištraukė galią iš mažojo Sabaoto Gerojo, to, kuris yra Viduryje, ir pririšo ją prie Dzeuso, nes jis yra geras (regentas), kad galėtų juos valdyti savo gerumu. Ir jis nustatė jo sukimosi tvarką taip, kad jis praleistų trylika (arba tris) mėnesius kiekviename eone jį sutvirtindamas, kad išlaisvintų visus valdovus, per kurių valdas jis eina, iš jų piktavališkumo. Ir jis davė jam du eonus, esančius priešais Hermio eonus, kaip buveinę.

Nenykstantys regentų vardai

Aš jums pirmą kartą pasakiau šių penkių didžiųjų valdovų vardus, kuriais juos įpratę vadinti pasaulio žmonės. Klausykite dabar, aš pasakysiu jums jų nenykstančius vardus: Orimutas atitinka Kroną; Munichunaphoras atitinka Aresą; Tarpetanuphas atitinka Hermį; Chosi atitinka Afroditę; Chonbalas atitinka Dzeusą. Tai jų nenykstantys vardai.“

138 SKYRIUS

Kai mokiniai tai išgirdo, jie puolė žemėn, pagarbino Jėzų ir tarė: „Esame palaiminti labiau už visus žmones, nes tu mums atskleidei šiuos didžius stebuklus“.

Jie tęsė, maldavo jį sakydami: „Maldaujame tave, atskleisk mums: kas gi yra tie keliai?“

Marija klausia Jėzaus apie vidurio kelius

Marija prisiartino prie jo, puolė žemėn, pagarbino jo kojas, pabučiavo jo rankas ir tarė: „Taip, mano Viešpatie, atskleisk mums: kokia yra vidurio kelių paskirtis? Nes girdėjome tave sakant, kad juose vyksta dideli kankinimai. Kaip mums, Viešpatie, iš jų pasitraukti ar išvengti? Arba kokiu būdu jie pačiumpa sielas? Kiek laiko jos praleidžia kankinimuose? Pasigailėk mūsų, mūsų Viešpatie, mūsų Išganytojau, kad vidurio kelių teismų priėmėjai nepagrobtų mūsų sielų ir neteistų savo piktavališkais teismais, kad mes patys paveldėtume tavo tėvo Šviesą ir neliktume vargšai be tavęs.“

Apie slėpinius, kuriuos Jėzus duos savo mokiniams

Kai Marija verkdama tai pasakė, Jėzus su dideliu gailestingumu atsakė ir tarė jiems: „Iš tiesų, mano broliai ir mylimieji, kurie dėl mano vardo palikote tėvą ir motiną, jums aš duosiu visus slėpinius ir visą pažinimą (gnoses).

Duosiu jums dvylikos valdovų eonų slėpinį, jų antspaudus, jų šifrus ir invokacijos būdą, kaip pasiekti jų regionus.

Duočiau jums tryliktojo eono slėpinį ir invokacijos būdą, kaip pasiekti jų regionus, duosiu jų šifrus ir antspaudus.

Duosiu jums Vidurio gyventojų krikšto slėpinį ir invokacijos būdą, kaip pasiekti jų regionus, ir paskelbsiu jums jų šifrus bei antspaudus.

Duosiu jums Dešinės gyventojų, mūsų regiono, krikštą, jo šifrus, antspaudus ir invokacijos būdą, kaip ten patekti.

Duosiu jums didįjį Šviesos Iždo slėpinį ir invokacijos būdą, kaip ten patekti.

Duosiu jums visus slėpinius ir visą pažinimą, kad būtumėte vadinami „pilnatvės vaikais, ištobulintais visame pažinime ir visuose slėpiniuose“. Esate palaiminti labiau už visus žmones žemėje, nes Šviesos vaikai atėjo jūsų laiku.“

139 SKYRIUS

Jėzus tęsė savo kalbą ir tarė: „Atsitiko taip vėliau, kad mano tėvo tėvas – tai yra Jev – atėjo ir paėmė kitus tris šimtus šešiasdešimt valdovų iš Adomo valdovų, kurie nebuvo įtikėję Šviesos slėpiniu, ir pririšo juos šiuose oro regionuose, kuriuose mes dabar esame, po sfera. Virš jų jis pastatė kitus penkis didžius valdovus – tai yra tuos, kurie yra vidurio kelyje.

Apie Parapleksę

Pirmasis vidurio kelio valdovas vadinamas Paraplekse (Paraplēx) – tai moters pavidalo valdovė, kurios plaukai siekia jos kojas. Jos valdžioje yra dvidešimt penki arkidemonai, valdantys daugybę kitų demonų. Būtent tie demonai įeina į žmones ir juos suvilioja, sukeldami įniršį, keiksmus ir šmeižtą; būtent jie pagrobia sielas ir jėga jas išgabena per savo tamsius dūmus bei piktus kankinimus.“

Marija tarė: „Pasielgsiu blogai vėl tave klausinėdama. Nerūstauk ant manęs, jei klausiu apie viską“.

Jėzus tarė: „Klausk, ko nori“.

Marija tarė: „Mano Viešpatie, atskleisk mums, kokiu būdu jie jėga išgabena sielas, kad ir mano broliai tai suprastų“.

Apie Jevą ir Melchizedeką

Jėzus – tai yra Aberamentas – tarė: „Kadangi mano tėvo tėvas – Jev – yra visų valdovų, dievų ir galių, kilusių iš Iždo Šviesos materijos, prižiūrėtojas, o Zorokotora Melchizedekas yra pasiuntinys visoms šviesoms, kurios yra apvalomos valdovų viduje, nuvesdamas jas į Šviesos Iždą, – šie du vieninteliai yra didžiosios Šviesos. Jų užduotis yra nužengti pas valdovus ir juos apvalyti; Zorokotora Melchizedekas išneša apvalytas šviesas, kurias jie išgrynino valdovų viduje, ir nuveda jas į Šviesos Iždą. Kai ateina jų užduoties laikas ir šifras, jie nusileidžia pas valdovus, juos spaudžia ir varžo, išnešdami iš jų apvalymą.

Tačiau kai tik jie nustoja spausti ir varžyti bei sugrįžta į Šviesos Iždo regionus, atsitinka taip, kad pasiekus Vidurio regionus, Zorokotora Melchizedekas paima šviesas, nuveda jas prie Vidurio gyventojų vartų ir įveda į Šviesos Iždą, o Jev pasitraukia į Dešinės regionus.

Kaip demonai valdovai pagrobia sielas

Iki kito jų išėjimo laiko valdovai sukyla per savo piktavališkumo rūstybę, tuoj pat kildami prie šviesų, nes jų (Jevo ir Melchizedeko) tuo metu su jais nėra. Jie pagrobia sielas, kurias tik pajėgia sučiupti, ir jas sunaikina savo tamsiais dūmais bei piktavališka ugnimi.

Parapleksės kankinimai

Tuo metu ši valdžia, vardu Parapleksė, kartu su jai pavaldžiais demonais, pagrobia smurtinių aistrų valdomų žmonių, keikūnų ir šmeižikų sielas, išsiunčia jas per tamsius dūmus ir sunaikina savo piktavališka ugnimi, taip kad jos pradeda irti ir tirpti. Šimtą trisdešimt trejus metus ir devynis mėnesius jos praleidžia jos regionų kankinimuose, kol ji kankina jas savo piktavališkumo ugnyje.

Pasibaigus visiems šiems laikams, kai sfera pasisuka ir mažasis Sabaotas – Dzeusas – ateina į pirmąjį sferos eoną, kuris pasaulyje vadinamas Bubastės (Bubastis) avinu (tai yra Afroditės); ir kai ji (Bubastė) ateina į septintąjį sferos namą, tai yra Svarstykles, tuomet uždangos tarp Dešinės ir Kairės prasisleidžia, ir iš Aukštybės iš Dešinės regiono pažvelgia didysis Sabaotas Gerasis. Visas pasaulis ir visa sfera sunerimsta jam dar nepažvelgus. Jis pažvelgia žemyn į Parapleksės regionus, kad jos regionai ištirptų ir pražūtų. Visos sielos, esančios jos kankinimuose, yra paimamos ir vėl išmetamos aukštyn į sferą, nes jos buvo sužalotos Parapleksės kankinimuose.“

140 SKYRIUS

Apie Ariutą Etiopę

Jis tęsė savo kalbą ir tarė: „Antroji eilė vadinama Ariuta Etiope (Ariouth) – tai valdovė moteris, kuri yra visiškai juoda. Jai pavaldūs keturiolika kitų arkidemonų, kurie valdo daugybę kitų demonų. Būtent tie demonai, pavaldūs Ariutai Etiopei, įeina į vaidingus žmones, kol sukelia karus ir žmogžudystes; jie sukietina jų širdis ir gundo jas rūstybe, kad įvyktų žudynės.

Sielos, kurias ši valdžia pagrobia, praleidžia šimtą trylika metų jos regionuose, kol ji kankina jas savo tamsiais dūmais ir nedora ugnimi, taip kad jos priartėja prie sunaikinimo.

Vėliau, kai sfera pasisuka ir ateina mažasis Sabaotas Gerasis, pasaulyje vadinamas Dzeusu, pasiekdamas ketvirtąjį sferos eoną, tai yra Vėžį, o Bubastė, pasaulyje vadinama Afrodite, ateina į dešimtąjį sferos eoną, vadinamą Ožiaragiu, – tuo metu uždangos tarp Kairės ir Dešinės prasisleidžia, ir Jev pažvelgia į dešinę. Visas pasaulis sunerimsta ir susijudina kartu su visais sferos eonais. Jis pažvelgia į Ariutos Etiopės buveines, tad jos regionai ištirpsta ir sugriūva, o visos sielos, esančios jos kankinimuose, yra paimamos ir vėl išmetamos į sferą, nes jos buvo sužalotos per jos tamsius dūmus ir nedorą ugnį.“

Apie Triveidę Hekatę

Jis tęsė savo kalbą toliau ir tarė: „Trečioji eilė vadinama Triveide Hekate. Jos valdžioje yra dvidešimt septyni arkidemonai. Būtent jie įeina į žmones ir sugundo juos kreivoms priesaikoms, melui bei geidimui to, kas jiems nepriklauso.

Sielas, kurias Hekatė pagrobia, ji perduoda savo pavaldiems demonams, kad šie kankintų jas jos tamsiais dūmais ir nedora ugnimi; jos būna baisiai kankinamos tų demonų. Jos praleidžia šimtą penkerius metus ir šešis mėnesius kankinamos jos nedoruose kankinimuose ir pradeda tirpti bei nykti.“

„Ir vėliau, kai sfera pasisuka ir ateina mažasis Sabaotas Gerasis, tas iš Vidurio, kuris pasaulyje vadinamas Dzeusu, pasiekdamas aštuntąjį sferos eoną, vadinamą Skorpionu, ir kai ateina Bubastė, kurią vadina Afrodite, pasiekdama antrąjį sferos eoną, vadinamą Jaučiu, – tuomet uždangos tarp Dešinės ir Kairės prasisleidžia, ir Zorokotora Melchizedekas pažvelgia iš Aukštybės; pasaulis ir kalnai sujuda, o eonai sunerimsta. Jis pažvelgia į visus Hekatės regionus, tad jos regionai ištirpsta ir sugriūva, o visos sielos, esančios jos kankinimuose, paimamos ir vėl išmetamos į sferą, nes jos ištirpo jos kankinimų ugnyje.“

Apie Parhedroną Taifūną

Jis tęsė ir tarė: „Ketvirtoji eilė vadinama Parhedronu Taifūnu (Parhedrōn Typhōn) – tai galingas valdovas, kuriam pavaldūs trisdešimt du demonai. Būtent jie įeina į žmones ir sugundo juos geismui, paleistuvystei, svetimavimui ir nuolatiniam lytiniam santykiavimui. Sielos, kurias šis valdovas pagrobia, praleidžia šimtą dvidešimt aštuonerius metus jo regionuose, kol jo demonai kankina jas jo tamsiais dūmais ir nedora ugnimi, kol jos pradeda nykti ir žūti.

Atsitinka taip, kai sfera pasisuka ir ateina mažasis Sabaotas Gerasis iš Vidurio, vadinamas Dzeusu, pasiekdamas devintąjį sferos eoną, vadinamą Šauliu, ir kai Bubastė, pasaulyje vadinama Afrodite, ateina į trečiąjį sferos eoną, vadinamą Dvyniais, – tuomet uždangos tarp Kairės ir Dešinės prasisleidžia, ir pažvelgia Zarazazas, kurį valdovai vadina galingo savo regionų valdovo vardu – Maskeliu (Maskelli). Jis pažvelgia į Parhedrono Taifūno buveines, tad jo regionai ištirpsta ir sugriūva. Visos sielos, esančios jo kankinimuose, paimamos ir vėl išmetamos į sferą, nes jos sunyko per jo tamsius dūmus ir nedorą ugnį.“

Apie Jachtanabą

Jis vėl tęsė kalbą ir tarė savo mokiniams: „Penktoji eilė, kurios valdovas vadinamas Jachtanabu (Yachthanabas), yra galingas valdovas, kuriam pavaldi daugybė kitų demonų. Tai jie įeina į žmones ir priverčia juos būti šališkus – neteisingai elgtis su teisuoliu ir palaikyti nusidėjėlių pusę, imti kyšius už teisingą teismą ir jį iškraipyti, pamiršti vargšus ir stokojančius. Jie (demonai) sielose didina užmarštį ir rūpestį tuo, kas neduoda jokios naudos, kad žmonės negalvotų apie savo gyvenimą, tad jiems išėjus iš kūno, jie jėga išgabenami.

Sielos, kurias šis valdovas pagrobia, jo kankinimuose būna šimtą penkiasdešimt metų ir aštuonis mėnesius; jis naikina jas savo tamsiais dūmais ir nedora ugnimi, o jos baisiai kankinasi jo ugnies liepsnose.

O kai sfera pasisuka ir ateina mažasis Sabaotas Gerasis, pasaulyje vadinamas Dzeusu, pasiekdamas vienuoliktąjį sferos eoną, vadinamą Vandeniu, ir kai Bubastė ateina į penktąjį sferos eoną, vadinamą Liūtu, tuomet uždangos tarp Kairės ir Dešinės prasisleidžia, ir iš Aukštybės į Jachtanabo regionus pažvelgia didysis Jao (Iaō) Gerasis iš Vidurio, tad jo regionai ištirpsta ir sugriūva. Visos sielos, esančios jo kankinimuose, paimamos ir vėl išmetamos į sferą, nes jos buvo sužalotos jo kankinimuose.

Štai tokie yra vidurio kelio darbai, apie kuriuos manęs klausėte.“

141 SKYRIUS

Mokiniai maldauja Jėzaus pasigailėti nusidėjėlių

Kai mokiniai tai išgirdo, jie puolė žemėn, pagarbino jį ir tarė: „Padėk mums dabar, Viešpatie, ir pasigailėk mūsų, kad būtume apsaugoti nuo šių nedorų kankinimų, paruoštų nusidėjėliams. Vargas jiems, vargas žmonių vaikams! Nes jie grabalioja kaip akli tamsoje ir nemato. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, šiame didžiuliame aklume, kuriame esame. Ir pasigailėk visos žmonių giminės, nes jie tyko jų sielų kaip liūtai grobio, ruošdami jas kaip maistą savo (valdovų) kankinimams dėl užmaršties ir nežinojimo, kuris juose yra. Pasigailėk mūsų, mūsų Viešpatie, mūsų Išganytojau, pasigailėk mūsų ir išgelbėk mus šiame dideliame apstulbime.“

Jėzus drąsina savo mokinius

Jėzus tarė savo mokiniams: „Būkite ramūs ir nebijokite, nes esate palaiminti, mat aš jus padarysiu visų šių dalykų valdovais ir palenksiu juos po jūsų kojomis. Atsiminkite, ką jums sakiau dar prieš nukryžiavimą: „Aš jums duosiu dangaus karalystės raktus“. Todėl dabar jums sakau: aš juos jums duosiu.“

Jėzus ir jo mokiniai pakyla aukščiau

Kai Jėzus tai pasakė, jis sugiedojo šlovinimo giesmę didžiuoju vardu. Vidurio kelio regionai pasislėpė, o Jėzus ir jo mokiniai liko nepaprastai stiprios šviesos ore.

Jis įpučia jiems į akis

Jėzus tarė savo mokiniams: „Prisiartinkite prie manęs“. Ir jie prisiartino. Jis atsisuko į keturis pasaulio kampus, ištarė didįjį vardą virš jų galvų, palaimino juos ir įpūtė jiems į akis.

Jėzus tarė jiems: „Pažvelkite aukštyn ir žiūrėkite, ką matote“.

Jų akys atveriamos

Jie pakėlė akis ir pamatė didžiulę, nepaprastai galingą šviesą, kurios joks žmogus pasaulyje negali aprašyti.

Jis vėl jiems tarė: „Nukreipkite žvilgsnį nuo šviesos ir žiūrėkite, ką matote“.

Jie atsakė: „Matome ugnį, vandenį, vyną ir kraują“.

Jėzus paaiškina ugnies, vandens, vyno ir kraujo viziją

Jėzus – tai yra Aberamentas – tarė savo mokiniams: „Amen, sakau jums: atėjęs į pasaulį nieko kito neatnešiau, tik šią ugnį, šį vandenį, šį vyną ir šį kraują. Vandenį ir ugnį aš atsinešiau iš Šviesos Iždo šviesų Šviesos regiono; o vyną ir kraują atsinešiau iš Barbėlo regiono. Po trumpo laiko mano tėvas atsiuntė man šventąją dvasią balandžio pavidalu.

Ugnis, vanduo ir vynas yra skirti visų pasaulio nuodėmių apvalymui. Kraujas, kita vertus, man buvo ženklas dėl žmogaus kūno, kurį gavau Barbėlo regione, didžiojoje nematomo dievo galioje. Kvapas (dvasia), kita vertus, keliauja link visų sielų ir veda jas į Šviesos regioną.“

Tas pats paaiškinta per ankstesnius posakius

„Dėl šios priežasties aš jums sakiau: „Aš atėjau įžiebti ugnies žemėje“ – tai yra: aš atėjau ugnimi apvalyti viso pasaulio nuodėmes.

Dėl šios priežasties sakiau samarietei moteriai: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tau sako: „Duok man gerti“, tu pati jį prašytum, ir jis tau duotų gyvojo vandens, ir tavyje atsirastų šaltinis, trykštantis į amžinąjį gyvenimą“.

Dėl šios priežasties aš taip pat paėmiau vyno taurę, ją palaiminau, daviau jums ir tariau: „Tai yra sandoros kraujas, kuris už jus išliejamas nuodėmių atleidimui“.

Dėl šios priežasties jie taip pat perdūrė ietimi man šoną, ir ištekėjo vanduo bei kraujas.

Ir tai yra Šviesos slėpiniai, kurie atleidžia nuodėmes; tai yra Šviesos pavadinimai ir vardai.“

Jėzus ir jo mokiniai nusileidžia ant žemės

Atsitiko taip vėliau, kad Jėzus davė įsakymą: „Tegul visos Kairės galios eina į savo regionus“. O Jėzus su mokiniais liko ant Galilėjos kalno. Mokiniai tęsė maldaudami jį: „Kiek dar laiko neleisi mūsų padarytoms nuodėmėms ir neteisybėms būti atleistoms ir nepadarysi mūsų vertų savo tėvo karalystės?“

Jėzus tarė jiems: „Amen, sakau jums: aš ne tik apvalysiu jūsų nuodėmes, bet ir padarysiu jus vertus savo tėvo karalystės.

Jėzus žada duoti jiems nuodėmių atleidimo slėpinį

Aš duosiu jums nuodėmių atleidimo slėpinį, kad tam, kuriam atleisite žemėje, būtų atleista danguje, ir tas, kurį surišite žemėje, būtų surištas danguje. Aš duosiu jums dangaus karalystės slėpinį, kad jūs patys galėtumėte juos (slėpinius) atlikti žmonėms.“

142 SKYRIUS

Mistinė atnaša

Jėzus tarė jiems: „Atneškite man ugnies ir vynmedžio šakų“. Jie atnešė. Jis paruošė atnašą ir pastatė du vyno indus, vieną dešinėje, kitą kairėje nuo atnašos. Jis išdėstė atnašą priešais juos, pastatė taurę vandens prieš dešinįjį vyno indą ir taurę vyno prieš kairįjį indą, o viduryje tarp taurių padėjo duonos kepalėlių pagal mokinių skaičių, o už duonos pastatė taurę vandens.

Jėzus atsistojo priešais atnašą, mokinius pastatė už savęs, visus apsivilkusius lininiais drabužiais, jų rankose buvo Šviesos Iždo tėvo vardo šifras, ir jis atliko invokaciją sakydamas:

Invokacija

„Išklausyk mane, o Tėve, visų tėvysčių tėve, beribe Šviesa: iaō iouō iaō aōi ōia psinōther therōpsin ōpsither nephthomaōth nephiomaōth marachachtha marmarachtha iēana menaman amanēi (dangaus) israi amēn amēn soubaibai appaap amēn amēn deraarai (už) amēn amēn sasarsartou amēn amēn koukiamin miai amēn amēn iai iai touap amēn amēn amēn main mari mariē marei amēn amēn amēn.

Išklausyk mane, o Tėve, visų tėvysčių tėve. Šaukiuosi jūsų, nuodėmių atleidėjai, neteisybių apvalytojai. Atleiskite sielų nuodėmes šiems mokiniams, kurie sekė paskui mane, apvalykite jų neteisybes ir padarykite juos vertus būti įskaitytiems į mano tėvo, Šviesos Iždo tėvo, karalystę, nes jie sekė paskui mane ir laikėsi mano įsakymų.

Tad dabar, o Tėve, visų tėvysčių tėve, tegul ateina nuodėmių atleidėjai, kurių vardai yra šie: siphirepsnichieu zenei berimou sochabrichēr euthari na nai (pasigailėk manęs) dieisbalmērich meunipos chirie entair mouthiour smour peuchēr oouschous minionor isochobortha.

Išklausykite mane, besišaukiantį jūsų, atleiskite šioms sieloms nuodėmes ir ištrinkite jų neteisybes. Tegul jos būna vertos būti įskaitytos į mano tėvo, Šviesos Iždo tėvo, karalystę.

Aš žinau tavo didžiąsias galias ir šaukiuosi jų: auer bebrō athroni ē oureph e ōne souphen knitousochreōph mauōnbi mneuōr souōni chōcheteōph chōche eteōph memōch anēmph.

Atleisk šių sielų nuodėmes, ištrink jų neteisybes, kurias jos žinodamos ir nežinodamos padarė, kurias padarė paleistuvystėje ir svetimavime iki šios dienos; atleisk joms ir padaryk jas vertas būti įskaitytoms į mano tėvo karalystę, kad jos būtų vertos priimti šią atnašą, šventasis Tėve.

Jei tu, Tėve, išklausei mane ir atleidai šioms sieloms nuodėmes bei ištrynei jų neteisybes ir padarei jas vertas savo karalystės, duok man ženklą šioje atnašoje.“

Ir ženklas, kurio Jėzus prašė, įvyko.

Apeiga užbaigiama

Jėzus tarė savo mokiniams: „Džiaukitės ir džiūgaukite, nes jūsų nuodėmės atleistos, jūsų neteisybės ištrintos ir jūs esate įskaityti į mano tėvo karalystę“.

Kai jis tai pasakė, mokiniai nepaprastai apsidžiaugė.

Nurodymai dėl tolesnio apeigos naudojimo

Jėzus tarė jiems: „Štai toks yra būdas, kelias ir slėpinys, kurį turite atlikti žmonėms, kurie jumis tikės, kuriuose nėra klastos ir kurie klauso jūsų gerų žodžių. Jų nuodėmės ir neteisybės bus ištrintos iki pat tos dienos, kurią jiems atliksite šį slėpinį. Tačiau slėpkite šį slėpinį ir neduokite jo visiems žmonėms, tik tam, kuris darys viską, ką jums sakiau savo įsakymuose.

Tai yra tikrasis krikšto slėpinys tiems, kurių nuodėmės atleidžiamos ir neteisybės ištrinamos. Tai pirmosios atnašos krikštas, rodantis kelią į Tiesos regioną ir Šviesos regioną.“

143 SKYRIUS

Apie tris kitas mistines apeigas

Vėliau jo mokiniai tarė jam: „Rabi, atskleisk mums tavo tėvo Šviesos slėpinį, nes girdėjome tave sakant: „Yra dar ugnies krikštas, yra šventosios Šviesos dvasios krikštas ir yra dvasinis patepimas (chrizma); jie nuveda sielas į Šviesos Iždą“. Todėl papasakok mums jų paslaptį, kad mes patys paveldėtume tavo tėvo karalystę.“

Apie aukščiausius slėpinius ir didįjį vardą

Jėzus tarė jiems: „Nėra jokio slėpinio, kuris būtų puikesnis už šiuos slėpinius, apie kuriuos klausiate, nes jis nuves jūsų sielas į šviesų Šviesą, į Tiesos ir Gerumo regionus, į visų šventenybių Šventojo regioną, kuriame nėra nei moters, nei vyro, nėra formų, tik amžina neaprašoma Šviesa. Todėl nėra nieko puikesnio už šiuos slėpinius, išskyrus septynių Balsų slėpinį ir jų keturiasdešimt devynias galias bei jų šifrus. Ir nėra vardo, kuris būtų puikesnis už juos visus – vardo, kuriame yra visi vardai, visos šviesos ir visos galios.

To vardo veiksmingumas

Kas žino tą vardą, jei jis išeina iš materijos kūno, – nei dūmai, nei tamsa, nei valdžia, nei Likimo sferos valdovas, nei angelas, nei arkangelas ar galia negali sulaikyti sielos, žinančios tą vardą. Jei ji išeina iš pasaulio ir ištaria tą vardą ugniai, ši užgesta, o tamsa pasitraukia.

Ir jei ji ištars jį demonams ir išorinės tamsos priėmėjams, jų valdovams, valdžioms ir galioms, jie visi susmegs, jų liepsna sudegs ir jie šauks: „Šventas, šventas esi tu, visų šventenybių švenčiausias“.

Ir jei kas ištars tą vardą nedorų kankinimų priėmėjams, jų valdžioms ir visoms galioms, taip pat Barbėlo, nemsatomam dievui ir trims trigubos galios dievams – jei kas tuose regionuose ištars šį vardą, jie visi puls vieni ant kitų, bus sugriauti ir sunaikinti, šaukdami: „O visų šviesų Šviesa, esanti beribėse šviesose, prisimink mus ir apvalyk mus“.“

Kai Jėzus baigė sakyti šiuos žodžius, visi jo mokiniai sušuko, verkė garsiai kūkčiodami, sakydami…

(Aštuonių lapų spraga tekste)

ŠEŠTOJI KNYGA

144 SKYRIUS

…[ir nuveda juos prie ugnies upių ir ugnies jūrų] ir ten keršija jai dar šešis mėnesius ir aštuonias dienas. Po to jie nuveda ją vidurio keliu, ir kiekvienas vidurio kelio valdovas kankina ją savo kankinimais dar šešis mėnesius ir aštuonias dienas. Vėliau jie nuveda ją pas Šviesos Mergelę, kuri teisia gerus ir blogus, kad ji ją nuteistų. Kai sfera pasisuka, ji perduoda ją savo priėmėjams, kad šie įmestų ją į sferos eonus. Sferos tarnai nuveda ją prie vandens, esančio po sfera; jis tampa verdančia ugnimi ir griaužia ją, kol visiškai apvalo.

Tuomet ateina Jaluhamas (Yaluham), Sabaoto Adomo priėmėjas, kuris duoda sieloms užmaršties taurę; jis atneša taurę, pilną užmaršties vandens, ir paduoda ją sielai. Ši išgeria ir pamiršta visus regionus, kuriuose buvo. Ir jie įmeta ją į kūną, kuris visą laiką praleis su neramia širdimi.

Tai yra keikūno kankinimas.“

Marija tęsė ir tarė: „Mano Viešpatie, o žmogus, kuris nuolat šmeižia – jei jis išeina iš kūno, kur jis pateks ir koks jo kankinimas?“

Apie šmeižiko kankinimą

Jėzus tarė: „Žmogus, kuris nuolat šmeižia – jei jo laikas sferoje pasibaigia ir jis išeina iš kūno, tuomet ateina Abiutas (Abiout) ir Charmonas, Arielio priėmėjai, išveda jo sielą iš kūno ir tris dienas vaikšto su ja aplinkui, mokydami ją apie pasaulio kūrinius.

Po to jie nuveda ją žemyn į Amentį prieš Arielį, ir šis kankina ją savo kankinimais vienuolika mėnesių ir dvidešimt vieną dieną.

Vėliau jie nuveda ją į chaosą prieš Jaldabaotą ir jo keturiasdešimt devynis demonus, ir kiekvienas iš jo demonų puola ją dar vienuolika mėnesių ir dvidešimt vieną dieną, plakdami ugniniais rimbais.

Po to jie nuveda ją į ugnies upes ir verdančios ugnies jūras, kad ten jai keršytų dar vienuolika mėnesių ir dvidešimt vieną dieną.

O vėliau jie išneša ją į vidurio kelią, ir kiekvienas vidurio kelio valdovas kankina ją savo kankinimais dar vienuolika mėnesių ir dvidešimt vieną dieną.

Vėliau jie nuneša ją pas Šviesos Mergelę, kuri teisia teisiuosius ir nusidėjėlius, kad ji ją nuteistų. Kai sfera pasisuka, ji perduoda ją savo priėmėjams, kad šie įmestų ją į sferos eonus. Sferos tarnai nuves ją prie vandens po sfera; jis tampa verdančia ugnimi ir griaužia ją, kol visiškai apvalo.

Jaluhamas, Sabaoto Adomo priėmėjas, atneša užmaršties taurę, paduoda ją sielai; ši išgeria ir pamiršta visus regionus bei viską, per kur keliavo. Ir jie atiduoda ją kūnui, kuris visą laiką praleis kentėdamas.

Tai šmeižiko kankinimas.“

145 SKYRIUS

Marija tarė: „Vargas, vargas nusidėjėliams!“

Salomė atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie Jėzau, o žudikas, kuris niekada nepadarė jokios kitos nuodėmės, tik žudymą – jei jis išeina iš kūno, koks jo kankinimas?“

Apie žudiko kankinimą

Jėzus atsakė ir tarė: „Žudikas, kuris niekada nepadarė jokios kitos nuodėmės, tik žudymą – jei jo laikas sferoje pasibaigia ir jis išeina iš kūno, ateina Jaldabaoto priėmėjai, išveda jo sielą iš kūno ir pririša už kojų prie didelio demono arklio veidu; jis tris dienas su ja sukasi aplink pasaulį.

Po to jie nuveda ją į šalčio ir sniego regionus, ir ten jai keršija trejus metus ir šešis mėnesius.

Vėliau jie nuveda ją žemyn į chaosą prieš Jaldabaotą ir jo keturiasdešimt devynis demonus, ir kiekvienas iš jo demonų plaka ją dar trejus metus ir šešis mėnesius.

Po to jie nuveda ją žemyn į chaosą prieš Persefonę ir ten jai keršija jos kankinimais dar trejus metus ir šešis mėnesius.

Vėliau jie išneša ją į vidurio kelią, ir kiekvienas vidurio kelio valdovas jai keršija savo regionų kankinimais dar trejus metus ir šešis mėnesius.

Galiausiai jie nuveda ją pas Šviesos Mergelę, kuri teisia teisiuosius ir nusidėjėlius, kad ši ją nuteistų. Kai sfera pasisuka, ji įsako ją įmesti į išorinę tamsą iki to laiko, kai vidurio tamsa bus pakelta; siela bus sunaikinta ir ištirps.

Tai žudiko kankinimas.“

146 SKYRIUS

Petras prieštarauja moterims

Petras tarė: „Mano Viešpatie, tegul moterys nustoja klausinėti, kad ir mes galėtume paklausti“.

Jėzus tarė Marijai ir moterims: „Suteikite galimybę savo broliams vyrams, kad jie taip pat galėtų paklausti“.

Petras atsakė ir tarė: „Mano Viešpatie, o plėšikas ir vagis, kuris nuolat daro šią nuodėmę – kai jis išeina iš kūno, koks jo kankinimas?“

Apie vagies kankinimą

Jėzus tarė: „Jei tokio žmogaus laikas sferoje pasibaigia, paskui jį ateina Adonio (Adōnis) priėmėjai, išveda jo sielą iš kūno ir tris dienas sukasi su ja aplinkui, mokydami ją apie pasaulio kūrinius.

Po to jie nuveda ją žemyn į Amentį prieš Arielį, ir šis jai keršija savo kankinimais tris mėnesius, aštuonias dienas ir dvi valandas.

Vėliau jie nuveda ją į chaosą prieš Jaldabaotą ir jo keturiasdešimt devynis demonus, ir kiekvienas iš jo demonų jai keršija dar tris mėnesius, aštuonias dienas ir dvi valandas.

Vėliau jie išneša ją į vidurio kelią, ir kiekvienas vidurio kelio valdovas jai keršija per savo tamsius dūmus ir nedorą ugnį dar tris mėnesius, aštuonias dienas ir dvi valandas.

Galiausiai jie nuveda ją pas Šviesos Mergelę, kuri teisia teisiuosius ir nusidėjėlius, kad ji ją nuteistų. Kai sfera pasisuka, ji perduoda ją savo priėmėjams, kad šie ją įmestų į sferos eonus. Jie nuveda ją prie vandens po sfera; jis tampa verdančia ugnimi ir ją griaužia, kol visiškai apvalo.

Tada ateina Jaluhamas, Sabaoto Adomo priėmėjas, atneša užmaršties taurę ir paduoda sielai; ši išgeria ir pamiršta viską bei visus regionus, kuriuose buvo. Ir jie įmeta ją į luošą, raišą ir aklą kūną.

Tai vagies kankinimas.“

Andrius atsakė ir tarė: „O arogantiškas, pasipūtęs žmogus – kai jis išeis iš kūno, kas jam nutiks?“

Apie arogantiškojo kankinimą

Jėzus tarė: „Jei tokio žmogaus laikas sferoje pasibaigia, paskui jį ateina Arielio priėmėjai, išveda jo sielą iš kūno ir tris dienas keliauja su ja po pasaulį, mokydami apie pasaulio kūrinius.

Po to jie nuveda ją žemyn į Amentį prieš Arielį; jis jai keršija savo kankinimais dvidešimt mėnesių.

Vėliau jie nuveda ją į chaosą prieš Jaldabaotą ir jo keturiasdešimt devynis demonus; jis ir jo demonai po vieną keršija jai dar dvidešimt mėnesių.

Po to jie išneša ją į vidurio kelią; kiekvienas vidurio kelio valdovas jai keršija dar dvidešimt mėnesių.

Galiausiai jie nuveda ją pas Šviesos Mergelę, kad ši ją nuteistų. Kai sfera pasisuka, ji perduoda ją savo priėmėjams, kad šie ją įmestų į sferos eonus. Sferos tarnai nuveda ją prie vandens po sfera; jis tampa verdančia ugnimi ir ją griaužia, kol apvalo.

Tada ateina Jaluhamas, Sabaoto Adomo priėmėjas, atneša užmaršties vandens taurę ir paduoda sielai; ši išgeria ir pamiršta viską. Ir jie įmeta ją į luošą ir deformuotą kūną, kad visi juo nuolat bjaurėtųsi.

Tai arogantiško ir pasipūtusio žmogaus kankinimas.“

Tomas tarė: „O nuolatinis piktžodžiautojas (blasphemer), koks jo kankinimas?“

Apie piktžodžiautojo kankinimą

Jėzus tarė: „Jei tokio žmogaus laikas sferoje pasibaigia, paskui jį ateina Jaldabaoto priėmėjai ir pririša jį už liežuvio prie didelio demono arklio veidu; jie tris dienas keliauja su juo po pasaulį ir jam keršija.

Po to jie nuveda jį į šalčio ir sniego regioną, ir ten jam keršija vienuolika metų.

Vėliau jie nuveda jį žemyn į chaosą prieš Jaldabaotą ir jo keturiasdešimt devynis demonus; kiekvienas iš jų jam keršija dar vienuolika metų.

Galiausiai jie nuveda jį į išorinę tamsą iki tos dienos, kai bus teisiamas didysis valdovas drakono veidu, kuris supa tamsą. Ta siela sušąla, yra sunaikinama ir ištirpsta.

Tai piktžodžiautojo teismas.“

147 SKYRIUS

Baltramiejus tarė: „Žmogus, kuris santykiauja su vyru, koks jam kerštas?“

Apie kankinimą tų, kurie santykiauja su vyrais

Jėzus tarė: „Bausmė žmogui, kuris santykiauja su vyrais, ir žmogui, su kuriuo jis guli, yra tokia pati kaip piktžodžiautojui.

Kai jų laikas sferoje pasibaigia, ateina Jaldabaoto priėmėjai pasiimti jų sielos, ir jis su savo keturiasdešimt devyniais demonais keršija jai vienuolika metų.

Vėliau jie nuneša ją į ugnies upes ir verdančios dervos jūras, kurios pilnos demonų kiaulių veidais. Jie jas griaužia ir keršija joms ugnies upėse dar vienuolika metų.

Galiausiai jie nuneša jas į išorinę tamsą iki teismo dienos, kai bus teisiama didžioji tamsa; tuomet jos bus ištirpintos ir sunaikintos.“

Tomas tarė: „Girdėjome, kad žemėje yra tokių, kurie ima vyro sėklą ir moters mėnesinių kraują, daro iš jų lęšių košę ir ją valgo, sakydami: „Mes tikime Ezavą ir Jokūbą“. Ar tai tinkama, ar ne?“

Tą valandą Jėzus užsirūstino ant pasaulio…

Apie bjauraus burtų akto kankinimą

…ir tarė Tomui: „Amen, sakau: ši nuodėmė yra baisesnė už visas nuodėmes ir neteisybes. Tokie žmonės bus tuoj pat nugabenti į išorinę tamsą ir nebus vėl išmetami į sferą; jie pražus, bus sunaikinti išorinėje tamsoje, regione, kur nėra nei gailesčio, nei šviesos, tik kaukimas ir dantų griežimas. Visos sielos, atvestos į išorinę tamsą, nebebus grąžinamos, bet bus sunaikintos ir ištirpintos.“

Jonas paklausė: „Žmogus, kuris nepadarė jokios nuodėmės ir nuolat darė gera, bet nerado slėpinių, kad praeitų pro valdovus – kai jis išeis iš kūno, kas jam nutiks?“

Apie teisaus, bet neįšventinto žmogaus būklę po mirties

Jėzus tarė: „Jei tokio žmogaus laikas sferoje pasibaigia, paskui jo sielą ateina Bainchooocho (Bainchōōōch), vieno iš trigubos galios dievų, priėmėjai. Jie su džiaugsmu ir džiūgavimu pasiima jo sielą ir tris dienas keliauja su ja, su džiaugsmu mokydami apie pasaulio kūrinius.

Po to jie nuveda ją žemyn į Amentį ir supažindina su kankinimo įrankiais, tačiau jais jai nekeršija. Jie tik parodo juos, o kankinimų liepsnos dūmai ją tik šiek tiek paliečia.

Vėliau jie nuneša ją į vidurio kelią ir supažindina su vidurio kelio kankinimais, liepsnos dūmams vėl ją tik šiek tiek paliečiant.

Tada jie nuveda ją pas Šviesos Mergelę; ji ją nuteisia ir palieka pas mažąjį Sabaotą Geryjį iš Vidurio, kol sfera pasisuka ir Dzeusas bei Afroditė atsiduria prieš Šviesos Mergelę, o Kronas ir Aresas – už jos.

Tą valandą ji paima tą teisią sielą ir perduoda savo priėmėjams, kad šie ją įmestų į sferos eonus. Sferos tarnai nuveda ją prie vandens po sfera; pakyla verdanti ugnis ir ją griaužia, kol visiškai apvalo.

Tada ateina Jaluhamas, Sabaoto Adomo priėmėjas, duodantis sieloms užmaršties taurę; jis atneša užmaršties vandenį ir duoda sielai; ši išgeria ir pamiršta viską.

Apie išminties taurę

Vėliau ateina mažojo Sabaoto Gerojo iš Vidurio priėmėjas. Jis pats atneša taurę, pilną minčių ir išminties, kurioje yra blaivumas; jis paduoda ją sielai. Jie įmeta ją į kūną, kuris negalės nei miegoti, nei pamiršti dėl gautos blaivumo taurės. Jos širdis nuolat ją ragins ieškoti Šviesos slėpinių, kol ji juos ras per Šviesos Mergelės sprendimą ir paveldės Šviesą amžinai.“

148 SKYRIUS

Marija tarė: „Žmogus, padaręs visas nuodėmes ir neteisybes, bet neradęs Šviesos slėpinių – ar jis gaus kankinimus už visas jas iš karto?“

Nusidėjėlis kenčia už kiekvieną atskirą nuodėmę

Jėzus atsakė: „Taip, jis gaus; jei jis padarė tris nuodėmes, jis bus kankinamas už tris“.

Jonas tarė: „Žmogus, padaręs visas nuodėmes, bet galiausiai radęs Šviesos slėpinius – ar jam įmanoma išsigelbėti?“

Net didžiausias nusidėjėlis, jei atgailauja, paveldės karalystę

Jėzus tarė: „Toks žmogus, padaręs visas nuodėmes, jei randa Šviesos slėpinius, juos atlieka, įvykdo, liaujasi daręs nuodėmes ir nenusigręžia, paveldės Šviesos Iždą.“

Apie laiką, palankų gimimui tų, kurie ras slėpinius

Jėzus tarė savo mokiniams: „Kai sfera pasisuka ir Kronas bei Aresas atsiduria už Šviesos Mergelės, o Dzeusas ir Afroditė – priešais ją, būdami savo pačių eonuose, tuomet Mergelės uždangos prasisleidžia ir ji pajunta džiaugsmą, matydama šias dvi šviesos žvaigždes prieš save. Visos sielos, kurias ji tą valandą įmes į sferos eonų ciklą, kad jos ateitų į pasaulį, bus teisios ir geros ir šiuo metu ras Šviesos slėpinius; ji siunčia jas iš naujo, kad jos rastų Šviesos slėpinius.

Jei, kita vertus, Aresas ir Kronas atsiduria prieš Mergelę, o Dzeusas ir Afroditė – už jos, taip kad ji jų nemato, tuomet visos sielos, kurias ji tą valandą įmes į sferos kūrinius, bus piktos ir rūstaus būdo, ir neras Šviesos slėpinių.“

Mokiniai maldauja Jėzaus pasigailėti jų

Kai Jėzus tai pasakė savo mokiniams Amenties viduryje, mokiniai šaukė ir verkė sakydami: „Vargas, vargas nusidėjėliams, kuriuos slegia valdovų nerūpestingumas ir užmarštis, kol jie išeina iš kūno ir yra nuvedami į šiuos kankinimus! Pasigailėk mūsų, Šventojo sūnau, būk mums gailestingas, kad būtume išgelbėti nuo šių kankinimų ir teismų, paruoštų nusidėjėliams; nes ir mes nusidėjome, mūsų Viešpatie ir mūsų Šviesa“.

[VĖLESNIS PRIERAŠAS]

Apaštalų skelbimas

…teisus žmogus. Jie išėjo po tris į keturias dangaus zonas ir skelbė karalystės gerumą visame pasaulyje, Kristui veikiant kartu su jais per patvirtinimo žodžius, ženklus ir stebuklus, kurie juos lydėjo. Taip Dievo karalystė tapo žinoma visoje žemėje ir visame Izraelio pasaulyje kaip liudijimas visoms tautoms nuo saulės tekėjimo iki jos leidimosi.

✞ Maldos.lt

Maldos, tekstai, giesmės. Religinė enciklopedija.

Išminties tikėjimas (Pistis Sophia)

Citatos iš Pistis Sophia

Palyginimai su kitais kūriniais

Kodėl verta skaityti?

Pistis Sophia I-VI knygų vertimas

Pirmoji knyga

Pistis Sophia: Antroji knyga

TREČIOJI KNYGA

KETVIRTOJI KNYGA

PENKTOJI KNYGA

ŠEŠTOJI KNYGA

Citatos iš Pistis Sophia

Palyginimai su kitais kūriniais

Kodėl verta skaityti?

Pistis Sophia I-VI knygų vertimas

Pirmoji knyga

Pistis Sophia: Antroji knyga

TREČIOJI KNYGA

KETVIRTOJI KNYGA

PENKTOJI KNYGA

ŠEŠTOJI KNYGA

Gal būt jums bus įdomu: