Taizé kryžius yra paprastas, medinis kryžius, naudojamas Taizé bendruomenės maldose kaip kontempliacijos ir vienybės simbolis. Jo dizainas rodo Taizé dvasios esmę – paprastumą, nuolankumą ir ekumeninį atvirumą. Kryžius dažnai dedamas ant žemės per Taizé pamaldas, kad tikintieji galėtų prie jo priartėti, paliesti ar net priglausti kaktą, išreikšdami savo maldas, skausmus ar viltis. Tai ne tik … [Skaityti toliau…]
Romėnų dievai yra senovės Romos politeistinės religijos pagrindas – tai daugybė dievybių, kurios valdė įvairias gyvenimo sritis: karą, meilę, žemdirbystę, namų židinį ir net gamtos reiškinius. Kiekvienas dievas turėjo savo specifinę funkciją ir buvo garbinamas per ritualus bei šventes, atspindinčias Romos visuomenės vertybes. Šie dievai buvo ne tik mitologinės būtybės, bet ir neatsiejama Romos kultūros … [Skaityti toliau…]
Bulę Cum ex apostolatus officio paskelbė popiežius Paulius IV (tikrasis vardas Gian Pietro Carafa) 1559 m. vasario 15 d. Tai buvo viena griežčiausių bulių XVI amžiaus Bažnyčios istorijoje. Paulius IV buvo uolus reformatorius, kuris karštai priešinosi protestantizmui, slaptiems erezijos šalininkams ir net politiniams priešams, kuriuos įtarinėjo eretiškomis pažiūromis. XVI amžiuje Europą purtė Reformacija. Kilo pavojus, … [Skaityti toliau…]
Radikalus kreipinys, užrašytas Evangelijoje pagal Morkų, skamba taip: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nukirsk ją…“ (Mk 9:43). Išgirdus tokį raginimą, iškyla klausimų apie galimą perdėtą griežtumą ir baimę, kad būtų siūloma tiesioginė kūno žalojimo praktika. Tačiau, įsigilinus į Evangelijų kontekstą, aiškėja, kad čia kalbama apie žmogiškojo polinkio į blogį išrovimą iš širdies, o … [Skaityti toliau…]
Raupsuotųjų paminėjimai Šventajame Rašte leidžia giliau suprasti žmonių bendruomenės požiūrį į ligą ir atskirtį. Senajame Testamente aptinkami nurodymai, kaip elgtis su sergančiaisiais raupsais. „Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui“ (Kun 13:1) – taip prasideda mokymas apie raupsų atpažinimą ir atitinkamas priemones, padedančias saugoti visų gerovę. Tais laikais, jei žmogus turėdavo odos pažeidimų, jis būdavo apžiūrimas kunigo. … [Skaityti toliau…]
Dominica in albis (lotyniškai „Sekmadienis baltais drabužiais“) – tai sekmadienis po Velykų, Bažnyčios liturgijoje užbaigiantis Velykų oktavą, kitaip dar vadinamas Baltojo sekmadienio arba Atvelykio vardu. Senosiose krikščionių apeigose ką tik pakrikštyti tikintieji, priėmę krikštą Velyknaktį, iki pat kito sekmadienio nešiodavo baltas krikšto aprangas, kad iš išorės parodytų vidinį atsinaujinimą, gautą per sakramentą. Todėl sekmadienį po … [Skaityti toliau…]
Kaldėjų Ūras (dar vadinamas Ūru iš Chaldėjos) – Biblijoje minimą miesto vardą sutinkame Pradžios knygoje, kur aprašomas Abraomo (tuomet dar vadinto Abramu) kilmės pasakojimas. Teigiama, kad Abraomas kilęs „iš Ūro, Chaldėjos žemėje“ (plg. Pr 11,31; 15,7), iš kurio su šeima vėliau iškeliavo į Haraną, o galiausiai – į Pažadėtąją žemę. Istoriškai Ūras – vienas iš … [Skaityti toliau…]
Druska Biblijoje iškyla kaip universali metafora, jungianti daugelį iškalbingų akcentų. Ji turi ir teigiamą, ir įspėjantį matmenį. Viena vertus, ji atlieka apsaugos, skonio suteikimo funkciją, antra vertus – ji perspėja dėl galimo nykimo ar sprendžiamojo teismo. Senajame Testamente ryškiausias deginančios druskos momentas – Sodomos likimas (Pr 19,26). Lotui traukiantis iš žlugčiai pasmerktos vietovės, jo žmona, … [Skaityti toliau…]
Taboras – kalnas Izraelyje, minimas Biblijoje keliose vietose, tačiau labiausiai siejamas su Naujajame Testamente aprašytu Atsimainymo įvykiu. Dėl ypatingos geografinės padėties (jis vienas iškilęs virš žemumų Galilėjoje), Taboras nuo seno turėjo strateginę reikšmę. Senajame Testamente kalnas įtrauktas į karinių veiksmų pasakojimus (pvz., Teisėjų knygoje minima, kad pranašė Debora ir karvedys Barakas prie Taboro telkė karius … [Skaityti toliau…]
Istorija apie Jėzaus kelionę į Egiptą pirmiausia minima Evangelijoje pagal Matą, kur pasakojama, kad Kūdikėlį Jėzų drauge su Juozapu ir Marija teko išgabenti iš Betliejaus, kai karalius Erodas, išgirdęs apie gimusį „žydų karalių“, ėmė siekti sunaikinti galimą konkurentą (Mt 2,13–15). Tai vadinama „Šventosios Šeimos bėgimu į Egiptą“. Nors Naujojo Testamento tekste daugiau detalių apie jų … [Skaityti toliau…]