Parakletas (iš graikiško termino παράκλητος, reiškiančio „paguodėjas“, „užtarėjas“ arba „patarėjas“) yra vienas iš fundamentalių teologinių apibrėžimų, kalbant apie Šventąją Dvasią krikščioniškojoje tradicijoje. Šis pavadinimas, sutinkamas Jono evangelijoje (plg. Jn 14, 16. 26; 15, 26; 16, 7), išreiškia įvairialypę Šventosios Dvasios funkciją: tai ne tik Globėjas, bet ir Tiesos Dvasia, kuri veda tikinčiuosius į Apreiškimo pilnatvę. … [Skaityti toliau…]
Popiežiškoji Biblijos komisija yra oficialus Šventojo Sosto organas, skirtas skatinti nuoseklią egzegezę bei išsamų Šventojo Rašto hermeneutinį aiškinimą Romos Katalikų Bažnyčios kontekste. Jos istorija prasideda XIX a. pabaigoje, kai popiežius Leonas XIII, reaguodamas į intelektualinių srovių ir mokslinių tyrimų plėtrą, 1893 m. paskelbė encikliką „Providentissimus Deus“, kurioje paragino tiksliau ir solidžiau interpretuoti Bibliją remiantis akademiniais … [Skaityti toliau…]
Biblijos autorius yra pats Dievas, – viena kertinių krikščionių tikėjimo nuostatų, kurią ypač išsamiai aptaria Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija „Dei Verbum“. Šiame dokumente (žr. DV, 11) pabrėžiama, jog visi Šventojo Rašto tekstai, nepaisant skirtingų epochų, literatūrinių žanrų ir autorių, kilę iš dieviškojo šaltinio ir yra perduoti Bažnyčiai kaip paties Dievo kalba. Tokia tiesa krikščioniškojoje … [Skaityti toliau…]
Liturgijoje, pasibaigus kiekvienam iš pirmųjų dviejų skaitinių, lektorius iškilmingai pareiškia: „Tai – Dievo žodis“. Šie žodžiai pabrėžia ypatingą Šventojo Rašto statusą, liudydami, kad tai, ką bendruomenė išgirdo, nėra paprastas istorinis dokumentas ar literatūrinis kūrinys. Bažnyčia čia drąsiai skelbia, jog kalbama apie patį gyvąjį Dievo žodį, skirtą konkrečiam laiko ir vietos kontekstui. Jis yra pritaikomas kiekvienam … [Skaityti toliau…]
„Dievo žodžio stalo“ (lot. mensa Verbi Dei) samprata glaudžiai siejasi su Vatikano II Susirinkimo konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ (ypač 51-uoju paragrafu) esmine nuostata, kviečiančia plačiau atsiverti Šventajam Raštui liturgijoje. Šio dokumento autoriai pabrėžė, kad Dievo žodžio skelbimas turi tapti ne vien privaloma, bet ir iškilminga bei sąmoninga liturginio šventimo dalimi, skatinančia tikinčiųjų dvasinį brandumą. „Dievo žodžio … [Skaityti toliau…]
Įkvėpimas, ypač religine prasme, yra universalus reiškinys, apimantis asmens dvasinę, emocinę ir intelektinę sritį. Šis konceptas, kilęs iš lotyniško žodžio „inspiratio“, reiškia pripūtimą arba įkvėpimą iš išorės, kitaip tariant – galingą stimulą, ateinantį iš aukštesnio šaltinio. Religinėje tradicijoje įkvėpimas dažnai siejamas su dieviškuoju impulsu, sakraliomis epifanijomis ar mistine patirtimi. Įvairių tikėjimų atstovai pripažįsta, kad toks … [Skaityti toliau…]
Actekai, viena iš svarbiausių senovės Meksikos civilizacijų, paliko gausybę religinių bei kultūrinių paminklų, liudijančių jų sudėtingą pasaulėvaizdį ir ypatingą santykį su aplinka. Naujausias radinys Templo Mayor – centrinės actekų šventyklos – archeologinėje vietovėje Meksiko mieste atskleidė iki šiol neregėtą gausių aukų pavyzdį: maždaug 1500 m. pastatytą altorių, kuriame aptikta 164 jūrų žvaigždės. Tai laikoma didžiausia … [Skaityti toliau…]
Kryžius krikščioniškoje tradicijoje yra itin svarbus simbolis, glaudžiai susijęs su Kristaus auka bei prisikėlimu. Jis reiškia ne tik Jėzaus pergalę prieš mirtį, bet ir dvasinę žmogaus pergalę prieš blogį. Dėl to krikščionys nuo seno tiki, kad kryžius skleidžia ypatingą, mistinę galią, saugo nuo piktosios dvasios įtakos ir suteikia žmogui dvasinę stiprybę. Kryžiaus galia krikščioniškoje tradicijoje … [Skaityti toliau…]
Ukraina, būdama didžiulė ir istoriškai įvairiapusė šalis, ilgus amžius formavo savitą religijų mozaiką. Jos geografija – nuo vakarinės srities, glaudžiai susijusios su katalikybe, iki rytinių regionų, kuriuose vyravo stačiatikybė bei istoriškai jautėsi Maskvos įtaka, – padėjo atsirasti gausybei konfesinių tradicijų. Be stačiatikybės ir katalikybės (tiek lotyniškojo, tiek graikiškojo rito), Ukrainos religiniame gyvenime svarbus vaidmuo teko … [Skaityti toliau…]
Korano deginimas kelia dideles diskusijas pasaulio viešojoje erdvėje ir yra laikomas itin rimtu išpuoliu prieš islamo bendruomenę. Tokia provokacija dažnai pasitelkiama ekstremistinių grupių ar individualių asmenų, siekiančių sukurstyti įtampą, išprovokuoti smurtą arba atkreipti dėmesį. Daugelyje islamo tradicijų Koranas yra suvokiamas kaip sakralus dieviškasis žodis, perduotas pranašui Mahometui. Dėl šios priežasties bet koks tyčinis šventraščio išniekinimas … [Skaityti toliau…]